***

 

Dabartinės visuotinės krizės metu visuomenę ap­ėmus totalaus nestabilumo ir neapibrėžtumo būsenai, dalykai, kurie dar visai nesenai atrodė tvirti, virsta ne­tvirtais ir nepatikimais, tai, kas atrodė utopiška ir nega­lima, tampa realybe, o tai, kas buvo užmiršta ir sena, – aktualia naujove. Galimas esamos vertybių, sampratų ir institutų sistemos žlugimas skatina domėtis tokiais mokymais ir judėjimais, kurie iš principo yra už šios sistemos ribų ir neigia ją. Vėl aktualus tampa prancūzų maištininkų septintojo dešimtmečio šūkis: „Mes turime tapti tokie pat radikalūs, kaip pati tikrovė!” Visi šian­dieninio visuomeninio gyvenimo elementai – kapitalizmas ir biurokratizmas, industrializmas ir urbanizmas, vartotojiškos vertybės ir masinė kultūra, militarizmas ir patriotizmas – tarpusavyje susiję (ryškus pavyzdys: ato­minė energetika, grasinanti gamtai, aptarnaujanti karinį kompleksą ir glaudžiai susijusi su stambiąja pramone).

 

 

Anarchizmas yra filosofija ir judėjimas, besąlygiškai atmetantis visą šitą Sistemą, visapusiškai ją kritikuo­jantis ir siūlantis alternatyvą asmenybei ir visuomenei.

 

Anarchistinis judėjimas šiandien yra pakankamai marginalizuotas, jis laikosi masių dėmesio periferijoje (kaip ir bet kuri gyvo, spontaniško, nekontroliuojamo visuomeninio gyvenimo apraiška). Ir tik tokie įvykiai kaip 2008 m. gruodžio mėnesio maištai Graikijoje, kai po policininkų įvykdyto paauglio anarchisto nužudymo tūkstančiai anarchistų išėjo į gatves, siaubdami bankus ir policijos skyrius, išveda anarchistines idėjas į avans­ceną. Kalbant apie anarchizmą labai svarbus neigimo pradas („Griovimo aistra yra kūrybos aistra”, – sakė Michailas Bakuninas). Bet tas neigimas kūrybiškas ir konstruktyvus: neigdami valdžią mes siūlome savival­dą, neigdami niekingus „realios politikos” žaidimus, siūlome kitą, žmogiškesnę tikrovę, neigdami kalėjimus, armiją, industrinę civilizaciją, buržuazinę konkurenciją, nelygybę, masinę kultūrą mes mainais siūlome solida­rumo ir laisvės visuomenę, savivaldžių bendruomenių, kolektyvų ir individų federaciją.

 

Kas gi yra anarchizmas ir kas jis nėra? Kas ta anar­chija? Galima vienareikšmiškai pasakyti: anarchija – ne betvarkė, ne partijos ideologija ir ne bevaisės svajo­klių fantazijos. Anarchija – tai ne chaosas, o harmonin­ga laisvų asmenybių visuomenė. Anarchiška visuomenė yra ne dezorganizuota, o organizuota kitais, ne val­džios, pagrindais ir joje gyvena kitokias vertybes išpa­žįstantys žmonės. Anarchizmą galima suvokti keliais lygmenimis: kaip socialinį mokymą, iškeliantį tam tikrą visuomenės idealą, kaip filosofines pažiūras ir vertybių sistemą (kai svarbiausia – asmenybė ir jos laisvė), kaip subkultūrą ir judėjimą su tam tikromis asmeninėmis ir visuomeninėmis praktikomis bei diskursais. Žinoma, šios anarchizmo sampratos glaudžiai susijusios, nes „tikėjimas be darbų negyvas”. Anarchizmu nereikia „užsiimti”. Galima būti anarchistu, tikėti anarchizmu ir jį skleisti, aktyviai prisidedant prie to, kas žadina žmo­nių orumą ir kloja visuomeninės savivaldos pamatą tiek kasdienėse situacijose, tiek kalbant apie didžiąją politiką. Svarbus principas: mąstyk globaliai, veik lo­kaliai. Iškilus rusų XX a. pirmojo trečdalio anarchistas Aleksejus Borovojus pavadino anarchizmą „romantišku mokymu, turinčiu realistišką taktiką” ir „prabudusio žmogaus filosofija”.

 

Anarchizmas egzistavo per visą žinomą žmonijos istoriją. Skirtingais laikotarpiais vyko liaudies masių sti­chiški proveržiai savivaldos, bevaldystės ir visuomenės be smurto link, prieš hierarchiją ir prievartą, už asme­nybės siekį įgyti maksimalią laisvę. Graikų polis (kuria­me valstybė negyvavo atskirai nuo visuomenės, ir visi klausimai buvo sprendžiami liaudies susirinkimuose) ir Islandijos tingas (liaudies susirinkimas), viduramžių kai­mo ir miesto bendruomenės ir naujųjų laikų komunos (pavyzdžiui, tolstojininkų komunos arba daugelis Izra­elio kibucų jų gyvavimo pradžioje), duchoborų ir ana­baptistų religiniai judėjimai, Rusijos darbininkų tarybos 1905 m. arba Vengrijos tarybos 1956 m. – tai tik nedaugelis netobulų, bet visiškai realių kolektyvinės, iš esmės anarchistinės kūrybos „iš apačios” pavyzdžių. Lygiagrečiai vystėsi ir marga anarchistinė mintis: nuo atskirų poetų ir filosofų svajų iki išplėtotų ir apgalvo­tų mokymų. Štai toli gražu nepilnas sąrašas srovių ir vardų: kinų daosai, graikų sofistai, kinikai ir stoikai, anarchistiški ankstyvosios ir viduramžių krikščionybės pranašai (pavyzdžiui, rusų XVI amžiaus eretikas Feodo­sijus Kosojus), François Rabelais, Anglijos XVII amžiaus revoliucijos digeriai…

 

Šiuolaikinis anarchizmas susiformuoja ir yra su­voktinas kaip vienas iš atsakymų (kartu su liberalizmu, konservatyvizmu ir valstybiniu socializmu) į moderny­bės iššūkius: įsitvirtinus industrinei-buržuazinei-biuro­kratinei civilizacijai, su viltimis ir nusivylimais, sukeltais Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, su audringu asme­nybės savimonės augimu. Dvi pagrindines paskutinių trijų amžių visuomenės būsenas genialiai užfiksavo Thomas Hobbesas: arba visuotinis buržuazinis „visų karas prieš visus”, arba visa apimančios tėviškos vals­tybės levitanas, atimantis iš žmonių laisvę mainais į saugumą. M.Bakunino žodžiai: „Laisvė be socializmo – tai privilegija ir neteisybė. Socializmas be laisvės – tai vergija ir gyvuliškas gyvenimas”, – nulemia anarchis­tinės minties kryptį. Mes, pirmieji devintojo dešimt-mečio pabaigos anarchistai, jau gerai žinojome, kas yra „socializmas be laisvės” ir numanėme, kad mums greitai klius „laisvė be socializmo”. Anarchizmas (liber­tarinis socializmas) bando rasti savo „trečią kelią” tarp valstybinio socializmo Scilės ir kapitalizmo Charibdės. Savo kovoje prieš Valstybę ir Kapitalą anarchistai pa­brėžia esminį valstybės ir eksploatacijos tapatumą – du prievartos prieš žmogų polius. „Valdžios vertikalėje” anarchizmas priešina „visuomenės horizontalę” ir laisvą asmenybę, įsisąmoninusią savo teises ir pasiruošusią bendradarbiauti su kitais individais.

 

Kitą svarbų principą suformulavo Pierre’as-Jo­sephas Proudhonas: „Anarchija – tvarkos motina!” Visi suvokia tuos žodžius kaip kvailystę ir pašaipą. Visgi tai paradoksali tiesa: be laisvės nėra tikros tvarkos. Tik decentralizuota visuomenė, susibūrusi, kaip šiandien sakoma, „tinkliniu principu”, gali būti tvirta ir žmoniš­ka, kai tuo tarpu tvarka, pagrįsta valstybine prievarta ir baime, – nežmoniška ir nepatikima.

 

Svarbu nesupainioti (kaip dažnai nutinka) vals­tybės ir visuomenės sąvokų. Žmogus gali gyventi be valstybės, bet negali apsieiti be visuomenės. Amerikie­čių anarchisto Benjamino Tuckerio žodžiais, „Valstybė ir visuomenė vieningos tiek, kiek vieningi ėriukas ir jį suėdęs vilkas.“ Kaip žinoma, bet kokia valdžia gadina žmogų, absoliuti valdžia gadina absoliučiai (prisiminiki­me J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“). Valstybė sau­go išnaudotojų klasių interesus, gimdo patriotizmą ir karus, atskiria žmones sienomis. Pavergia žmogų. M. Bakunino žodžiais tariant, „Gera valstybė – tai silpna valstybė, bet ir ji yra nusikaltėlė savo siekiais”. Laisva asmenybė, stipri visuomenė ir silpna valstybė – štai ko mes siekiame.

 

Svarbiausi anarchizmo principai: federalizmas, laisvas susitarimas, tarpusavio pagalba, tiesioginė demokratija (kaip priešingybė atstovaujamajai) ir tie­sioginis veiksmas. „Tiesioginis veiksmas” reiškia savo teisių įgyvendinimą be tarpininko ir atstovo. Tiesio­ginio veiksmo aktų pavyzdžiai: dirbantieji „užgrobia” savo įmonę arba nieko nebijodami naudojasi savo žo­džio ir veiksmo laisve. (Tas pats principas – DIY, angl. do it yourself, liet. „pasidaryk pats” – yra visos pankų subkultūros pamatas.) Nelaukti, kol geri dėdės politi­kai pasirūpins savo globotiniais, o veikti patiems – tai tiesioginio veiksmo esmė. Tiesioginio veiksmo ir tie­sioginės demokratijos principai išpildo anarchistams ypatingai svarbią tikslų ir priemonių vienybės idėją. Žmogaus negalima išlaisvinti pavergiant ir įvedant dik­tatūrą, negalima likviduoti valstybės ją stiprinant (kaip siūlė K. Marksas, pranašiškai sukritikuotas M. Bakuni­no 1870 m.). Anarchija mums ne tik tolimas idealas, bet ir mūsų kasdieninis pasipriešinimas, mūsų judėjimo praktika: vegetarizmas (humaniškas santykis su gam­ta), feminizmas (patriarchato neigimas), judėjimo or­ganizavimas ne „vertikaliu” atstovavimo ir centralizavi­mo principu, o horizontalių ryšių ir bendrų susirinkimų principu. Anarchizmas – tai nenutrūkstantis dialogas, kūryba, ieškojimai, atvirumas viskam, kas žmogiška, o ne vienas iš daugelio „izmų”, sustingęs savim besi­džiaugiančioje inercijoje, nepakantus ir žinantis „kaip reikia” ir „kaip bus”.

 

Anarchizmo įtaka dviejų pastarųjų šimtmečių so­cialinei istorijai ir kultūrai – didžiulė. Iš anarchizmo kilo daug idėjinių koncepcijų, judėjimų ir subkultūrų, jis pa­liko ženklą literatūroje ir mene, iškėlė laisvės, savival­dos, išnaudojimo kritikos, hierarchijos, susvetimėjimo, technokratijos klausimus. Štai tik keli faktai ir įvykiai, pasirinkti beveik atsitiktinai. Anarchistų vaidmuo buvo svarbus Tarptautinėje darbininkų bendrijoje (Pirmame internacionale), Paryžiaus komunoje, Italijos ir Ispani­jos sukilėlių judėjimuose. Didžios dainos „Internacio­nalas” autorius Eugène’as Pottieras buvo anarchistas. Gegužės Pirmoji – Tarptautinė dirbančiųjų solidarumo diena minima Čikagoje nužudytiems darbininkams anarchistams, kovojusiems už aštuonių valandų darbo dieną, atminti. Anarchistai dominavo tarp rusų naro­dnikų, jų veiksmai buvo labai svarbūs Ispanijos 1936–1939 m. revoliucijoje ir 1968 m. pasaulinėje revoliu­cijoje, Didžiojoje Rusijos 1917–1921 m. revoliucijoje (pakanka prisiminti Nestoro Machno sukilėlių judėjimą arba 1921 m. Kronštato sukilimą), šiuolaikiniame anti­globalistų judėjime. Italijoje ir Ispanijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, JAV ir Argentinoje, Rusijoje ir Vokietijoje, Kinijoje ir Japonijoje per paskutinius šimtmečius būta radikalių profsąjungų ir sukilimų, komunų ir koopera­tyvų, ekologinių ir feministinių judėjimų kėlusių juodai raudonas vėliavas (juoda – laisvės spalva, raudona – solidarumo spalva).

 

Be anarchizmo sunku įsivaizduoti egzistencializ­mo filosofiją (anarchizmui prijautė Albertas Camus ir Jeanas-Paulis Sartre’as) ir Frankfurto mokyklą, siurre­alistų meną, daugelį kontrkultūrų, šiuolaikinę filosofi­ją (paminėsiu tik Paulo Feyerabendo „epistemologinį anarchizmą” ir dabar audringai besiplėtojančią sinerge­tiką – mokymą apie saviorganizaciją gamtoje ir visuo­menėje). Mažai kas žino ir apie tai, kad poetai Percy Bysshe’as Shelley‘is ir Waltas Whitmanas, rašytojai Jaroslavas Hašekas, Franzas Kafka, Michailas Osorgi­nas, Henrikas Ibsenas, Levas Tolstojus, Ursula Le Guin, dailininkas Camille Pissarro, filosofai Martinas Buberis, Noamas Chomsky‘is ir Vasilijus Nalimovas susiję su anarchizmu... Šie žmonės neturi nieko bendra su kari­katūrišku anarchisto – griovėjo, girto jūreivio įvaizdžiu.

 

Anarchizmo idėjos tokios patrauklios, kad esan­tieji valdžioje stengdavosi kovoti su jomis keturiais ko­vos būdais. Pirmas – bandymai pavaizduoti anarchizmą kaip muziejinį „eksponatą” iš tolimos praeities. Antras – komercializacija ir bandymas paversti anarchizmą popfraze, prekės ženklu, paklausia preke, praradusia savo revoliucinį turinį ir pirminę prasmę. Trečia – šmeižtas, anarchizmo tapatinimas su beprasmiška prievarta ir Manilovo (Gogolio „Mirusių sielų” veikėjo) tipo svajotojais, kaltinimai destruktyvumu ir utopišku­mu. Ketvirtas – nutylėjimas: anarchizmo ignoravimas, nesileidžiant į polemiką su anarchizmo idėjomis.

 

     Pakomentuosiu tik kaltinimus anarchizmui dėl utopiškumo ir nerealumo. Pirmiausia nereikia sakyti „to nebus”, „tai neįmanoma”. Tik prieš kelis šimtme­čius vergija (o truputį anksčiau – ir kanibalizmas) atrodė tokie pat natūralūs ir nepajudinami, kokie natūralūs ir nepajudinami mums šiandien atrodo vals­tybė ir kapitalizmas. Be to, įspūdį daro anarchizmo „nemirtingumas”. Patys įvairiausi žmonės ir judėjimai įvairiais laikotarpiais (neretai nepriklausomai vienas nuo kito) iš nebūties prikeldavo anarchizmo princi­pus: laisvę, spontaniškumą, federalizmą, savivaldą, laisvą susitarimą. Vadinasi, jis mažų mažiausiai toks pat nesvetimas žmogiškajai prigimčiai, kaip ir ver­giškas nuolankumas, valdžios poreikis ir noras kon­kuruoti. Žmogaus prigimtyje yra visko: ir šventumo, ir nuodėmingumo. Žmonija pagimdė ir Sokratą, ir Neroną, ir Pol Potą, ir M. Bakuniną, ir A. Hitlerį, ir Janušą Korčaką, ir imperijas, ir maištininkus, griau­nančius tas imperijas. Anarchistai apeliuoja į žmonių sąžinę, savimonę, protesto dvasią, žmogaus orumą, tuo tarpu patriotai kaip svarbiausius bruožus iškelia bandos jausmą, žvėriškumą ir nepakantumą. Valsty­bininkai skelbia inertiškumą, baimę, saugumo siekį ir neatsakingumą. O liberalai – šaltą buhalterinį apskai­čiavimą, kuris amžinai kalkuliuoja naudos ir sąnaudų balansą. Ir pagaliau – svarbiausia. Tegul anarchizmas ir utopinis. Seniai laikas reabilituoti žodį „utopija” kaip svajonės, vilties, idealo sinonimą. Utopijų, pasi­priešinimo, dabartinės gėdingos visuomenės būklės neigimo atsisakymas, radikalus šiuolaikinių žmonių, įsitikinusių, kad „nuo mūsų niekas nepriklauso”, antiu­topizmas veda į katastrofą. Žmogus, atsisakantis tapti istorijos subjektu arba savo likimo kalviu, politikų sava­naudiškose rankose neišvengiamai virsta manipuliacijų objektu ir patrankų mėsa. Tikėjimas, kad „viskas bus taip, kaip yra, kitaip būti negali”, – viena pačių pavojin­giausių iliuzijų, beje, labai naudingų turintiems valdžią. Anarchizmas iš esmės antipartinis ir apolitiškas, nes kovojama ne dėl valdžios, o siekiama pakeisti žaidimo taisykles – sunaikinti politiką kaip valdžios santykius ir pakeisti ją tiesiogine demokratija (kritikuojant atsto­vaujamąją, kur viską sprendžia valdininkai ir deputatai, neva atstovaujantys rinkėjų interesams).

 

     

 

Bolševikų 1930 m. sunaikintas anarchizmas TSRS ėmė atgimti 1987–1988 m. Didžiausia Rusijos anar­chistų organizacija Anarchosindikalistų konfederacija (KAS; 1989–1991 m.), anarchoekologinis judėjimas „Vai­vorykštės sergėtojai” (klestėjęs 1990 m.), „Autonominis veiksmas” (susikūrė prieš pat 2000 m. ir veikia iki šiol).

 

1991 m. rugpjūčio mėn. anarchistai pastatė ir gynė dvi barikadas prie Tarybų namo, 1993 m. spalio mėn., padėdami konflikto aukoms, dalyvavo sanitari­nėje draugovėje, atstatė M. Bakunino sodybą Priamu­chino kaime prie Toržoko, aktyviai kovojo prieš abu Čečėnijos karus. Anarchistai yra aktyvūs studentų, feministiniame, antimilitaristiniame, darbininkų judė­jimuose, kuria savo ratelius, bibliotekas ir organizuo­ja paskaitas savišvietai, suka filmus, leidžia nemažai žurnalų, laikraščių ir brošiūrų. Dešimtys ekologinių protesto stovyklų, festivaliai „Den dezertyra”, „Čior­nyj Petrograd” ir libertarų forumai, skvotai, judėjimo „Food not bombs” („Maistas vietoj bombų” – maisto dalijimas benamiams ir antimilitarizmas) projektai, „Kritinė masė” (dviratininkų akcijos prieš automobilių įsigalėjimą), protesto stovyklos „Sienoms – ne”, medi­jų aktyvizmas internete, muštynės su fašistais gatvė­se, valdžios nesankcionuotos eitynės, bandymai kurti komunas ir profsąjungas, dalyvavimas darbininkų akci­jose ir protestuose prieš „tuščių erdvių” užstatymą (kai vietoj skvero, kiemo, vaikų žaidimo aikštelės statomas dar vienas pastatas), Anarchistų Juodojo kryžiaus grupės (padedančios areštuotiems anarchistams ir so­cialiniams aktyvistams), muzikinių grupių koncertai – visa tai šiandieninio Rusijos anarchizmo, tapusio pa­saulinio anarchistų judėjimo dalimi, kasdienybė. Gaila, bet auga ir žuvusių mūsų draugų sąrašas: anarchistas Ilja Bondarenka fašistų buvo nužudytas 2007 m. va­sarą per naktinį antiatomininkų stovyklos užpuolimą Angarske, žurnalistė Nastia Baburova, kartu su Stasu Markelovu, Maskvos centre nušauta 2009 m. sausio 19 d., ir daugelis kitų. Tarp valdžios ir visuomenės, tarp darbo ir kapitalo vyksta tikras karas, ir mes, anar­chistai, jame nesislapstome už svetimų nugarų. Kol kas mūsų judėjimas ne itin gausus: keli šimtai aktyvistų, keli tūkstančiai epizodiškai apsilankančių dalyvių pus­šimtyje Rusijos vietų. Daugelis anarchistų nepriklauso jokioms organizacijoms ar judėjimams, bet dalyvauja įvairiose iniciatyvose ir projektuose. Judėjimas neturi formalių lyderių ir centrinių organų, viskas sprendžia­ma susirinkimuose, suvažiavimuose, konferencijose (juose siekiame konsensuso, o mažuma neprivalo vyk­dyti daugumos sprendimų).

 

Daug ką mes perimame iš Vakarų patirties (ten libertarinė tradicija nebuvo nutraukta per prievartą): iš ten ateina daugelis idėjų, organizavimosi formos, „autonomizmas” kaip subkultūra, antiglobalistinė pro­blematika, vegetarizmo ir feminizmo atgarsiai. Visgi Rusijos istorija – tai valstybės karo su liaudimi istorija. Rusija – tai šalis, pagimdžiusi didžiausius tironus, pra­dedant Ivanu Kalita bei Ivanu Rūsčiuoju ir baigiant Pe­tru Pirmuoju, Vladimiru Leninu bei Josifu Stalinu. Tai šalis, kur valstybė iš viršaus „nuleisdavo” tai baudžiavą, tai Peterburgo biurokratiją, tai buržuaziją ir karo indus­triją, tai bolševikų totalitarizmą. Natūralu, kad būtent Rusija kaip pasipriešinimą valstybės despotiškumui pagimdė ir Stepaną Raziną, ir milžiniškus kazokų maiš­tus už laisvę, ir tris didžiuosius anarchizmo teoretikus (Michailą Bakuniną, Piotrą Kropotkiną bei Levą Tolsto­jų), ir savo impulsais bei siekiais daug kur anarchistinę 1917–1921 m. revoliuciją, ir poetą disidentą Jurijų Galanskovą, rašiusį „Eikite ir baikite griauti supuvusį kalėjimą – valstybę!” Šiuolaikinis Rusijos anarchizmas grįžta prie liaudies ir inteligentijos pasipriešinimo vals­tybės priespaudai tradicijų. Dabarties iššūkių mastai daro anarchistinę industrializmo, moksliškumo diktato, technokratijos, biurokratizmo, seksizmo kritiką išsa­mesnę ir radikalesnę.

 

Į ką kreipiasi šiandieniniai Rusijos anarchistai? Į asmenybes. Nes visuomenė suskaldyta, sumalta stali­ninio teroro ir liberalių dešimtojo dešimtmečio „refor­mų” mėsmale: didžioji visuomenės dalis „atomizuota“. Nėra išvystytų horizontalių ryšių, nėra kolektyvinės savimonės, nėra žemiausių savivaldžių tarpusavio pagalbos centrų (ko nors panašaus į kaimo bendruo­menę, į kurią anarchistai galėjo apeliuoti prieš šimtą metų). Kiekvienas pats sau, kiekvienas gelbėjasi pavie­niui. Yra tik tūsai ir subkultūra. Nelaimei, anarchizmas šiandien negali kreiptis į visuomenę, nes jos dar nėra, ją reikia vėl iš naujo sukurti kovojant ir organizuojan­tis: iš draugų kompanijų, savišvietos ratelių, profesinių sąjungų ir antifašistų grupių, komunų ir skvotų, ekolo­ginių iniciatyvų, muzikinių ir poetinių bendruomenių.

 

Anarchistinis judėjimas labai greitai atsinaujina, „susitupėję” ir „apsilaužę” išeina kurti šeimos ir daryti karjeros. Judėjimas gana margas. Daug jaunimo, at­ėjusio iš pankų ir hipių subkultūrų, pritrauktų Jegoro Letovo ir Konstantino Kinčevo dainų „Nužudyk savyje valstybę!” ir „Raudona ant juodo”, bet yra ir žmonių „žymiai vyresnių nei trisdešimties”. Anarchistai yra pa­smerkti visuotinei konfrontacijai su mirtinai sergančia dabarties visuomene, kur, anot Ericho Frommo, žmo­nės gyvena pagal principą „turėti, o ne būti”, kur įsi­gali konformizmas, autoritarizmas ir vartotojiškumas. Dabar viešpatauja priešiški anarchizmui imperatyvai. Dominuoja valdžios ir paklusnumo, o ne laisvės siekiai. Siekiama individualios naudos ir konkurencijos, o ne kolektyvinio pasipriešinimo ir solidarumo. Siekiama susiliejimo ir vartojimo, o ne kūrybos ir asmeninės atsakomybės. Anarchizmas šiandien kyla iš romanti­nio egzistencinio protesto, iš pažeminimo ir slogumo jausmo, iš žmogiškojo orumo likučių, iš tarpusavio pa­galbos ir socialumo instinktų rudimentų. Kol žmonės pajėgs praeiviui gatvėje paaiškinti „kaip nueiti ten”, neprašydami už paslaugą pinigų, kol draugai rinksis virtuvėje aptarti svarbių problemų, negavę įsakymo iš viršaus, kol daugelis žmonių sieks išvengti tarnybos armijoje arba protestuos prieš medžių iškirtimą jiems po langais, anarchizmo stichija dar bus gyva.

 

Dabar ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje anarchistinės veiklos svorio centras nuo teorijos pasi­slinko individualių ir socialinių praktikų ir tam tikrų gy­venimo strategijų realizavimo link. Šiandien anarchistai dažniausia ginasi, reaguoja į valdžios veiksmus: prieši­nasi milicijos savivalei bei fašizmo (oficialaus ir gatvės) siautėjimui, kovoja prieš atleidimus iš darbo, „laisvų erdvių” užstatymą ir ekologijai žalingų įmonių statybą, militarizmą, išnaudojimą darbe, kvailinančią propagan­dą. Šiandieniniai anarchistai – maištininkai, bandantys apčiuopomis kurti savo pasaulį, ieškoti bendraminčių. „Teoriją” jiems dažnai atstoja istoriniai ekskursai, gra­žūs lozungai, emociniai proveržiai. Gaila, bet bandymai teoriškai apmąstyti šiandieną ir surinkti savo „utopijos” fragmentus, atsilieka nuo praktinės kovos.

 

Anarchizmas gimsta iš asmenybės (maištaujan­čios, siekiančios asmeninės laisvės) ir sklinda visuome­nėje. Nes negalima būti visiškai laisvam tarp vergų, būti laisvam koncentracijos stovykloje. „Vidinė” laisvė reikalauja išorinės – visiško ir totalaus išsilaisvinimo. Būti laisvam ir laisvinti kitus” – taip savo credo formu­lavo M. Bakuninas. O prijautęs anarchizmui A. Camus tvirtino, kad laisvam žmogui nereikia vergų – jam reikia tokių pat laisvų brolių ir sesių. Anarchistai bando ne kaip nors įsitaisyti gyvenime, bet pertvarkyti gyvenimą visai kitais pagrindais. Bet ir tai – vienas iš anarchizmo paradoksų, nes laisvės kitiems negalima primesti jėga, diktatu, pateikti išbaigtu pavidalu. Ją galima liudyti, už ją galima kovoti ir kurti savo pasaulį, alternatyvų esa­mam. Todėl beprasmiška anarchistų klausti „O ką jūs darysite, jeigu ateisite į valdžią?” Geriau paklauskite savęs: ar jums patinka jūsų gyvenimas? Mūsų tikslas – ne užgrobti valdžią, o ją sugriauti savyje ir aplinkui. Ir padaryti tai gali tik visi žmonės – kartu ir laisvai. Dabartinė pasaulinė krizė galbūt slepia ne tik naujus pavojus, bet ir naujas galimybes.

 

Versta iš: Рябов П.В. Краткий очерк истории анархизма в XIX--XX веках; Анархические письма. Красанд, 2010.

Vertė Evaldas Balčiūnas

     

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.