Knyga sudaryta iš trijų dalių. Įžangoje kalbama apie Pasaulinę Darbo Mašiną ir jos sunaikinimo būdus. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Puikusis bolo bolo“, au­torius pateikia savo idėjas, kaip pertvarkyti pasaulio visuomenę. Trečiojoje dalyje – „Pastabose apie bolo bolo“ – kalbama apie daugelį dalykų nuo utopijų iki psichologijos, nuo techninių maisto gamybos klausimų iki socialinių santykių.

 

Naudojimasis žeme ir žiniomis

Šiandien akivaizdžiai matyti, kaip auga bendrojo gėrio, garantuojančio besąlygišką žmonijos išlikimą, svarba. Iš pradžių tai atrodė kaip atsarginis sistemos, nesugebančios tinkamai paskirstyti ir naudoti socialinį turtą, variantas. Gaila, bet socialinės padėties kaitos idėja, grindžiama miglotais vertės, pelno ir palūkanų įstatymais, niekada nebuvo gera mintis, o dabar ji tiesiog žlunga. Iš tikro tai niekada nebuvo vien idėja, veikiau oligarchinės galios instrumentas. Štai kokią ne­gražią šeimos paslaptį atskleidėme.

 

Bendrasis turtas, galimas daiktas, ateityje bus sydarytas iš dviejų elementų: galimybių naudotis žeme (maistu, kuru ir pan.) bei žiniomis (gebėjimais naudoti ir tobulinti gamybos priemones – materialias ir nema­terialias). Vadinasi, patys svarbiausi dalykai yra bulvės ir kompiuteriai.

 

Turėdami omenyje šiuos du aspektus, matome nemažai judėjimų, kovojančių dėl naujo bendrojo turto ar iš dalies juo jau besinaudojančių. Veiklos principai yra aiškūs ir akivaizdūs, tačiau būtinų institucijų forma kol kas sunkiai įsivaizduojama.

 

Naudojimasis bendru turtu negali remtis vertės dėsniais. Žeme ir žiniomis turi būti dalijamasi pagal poreikius, todėl kiekvienas turi turėti lygiavertį balsą – jokių išlygų vienam ar kitam dėl kokių nors priežasčių. Turi būti gerbiamas žmogaus trapumas.

 

Bendrasis turtas neįsivaizduojamas be sąmo­ningai prisidedančios visuomenės. Tinkamas turto naudojimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikė­jimu ir antioligarchiniais metodais. Visuotinė gerovė, nereguliuojama socialinio susitarimo, žlugs, nes žemės ištekliai yra riboti. Demokratija būtina, kadangi be jos valdančiajai grupei visada stigs motyvacijos ir atsa­komybės, būtinos veiksmingam valdymui. Kai kenčia bendruomenė, kenčia ir planeta.

 

Visi Žemės gyventojai yra viena bendrija. Gaila, bet kasdienis praktiškas bendravimas šiandien yra ap­sunkintas, nepadeda net el. paštas, feisbukas ir visi kiti įrankiai. Tam tikras institucinis žemės resursų skirsty­mas bus būtinas, net jei kalbos apie visuotinį planavimą šiuo metu atrodo pernelyg didingos ir nepamatuotos.

 

Mūsų nafta, vanduo, derlingos žemės, mineralai, me­džioklės ir žvejybos plotai negali būti išskirtinė valda tų, kurie dėl istorinių atsitiktinumų atsidūrė šalia jų. Jei ši istorija pagaliau nutrūks – gera idėja! – mes turime kartu aptarti šios pabaigos sąlygas.

 

Paklusdamas Warreno Buffetto principui, kad in­vestuoti reikia tik į tai, ką suprantame, siūlau pradėti pokalbį apie bendrą pasaulinį turtą ir aptarti kaimyni­nių šalių padėtį.

 

Smulkusis žemės ūkis: rajonai ir miesteliai

Mūsų žemė – tarsi ekonominis mechanizmas, o jos duodama nauda – prekės, kurias mes dažniausiai vartojame savo namų aplinkoje. Jei mūsų kasdienio gyvenimo stilius galėtų pasikeisti taip, kad būtų atsi­žvelgiama į ekologijos (sveikos biosferos) ir psichologi­jos (laimės) kriterijus, visa kita savaime susitvarkytų. Šiuo metu pasaulis yra padalintas: turtuoliai – 20 nuošimčių žemės gyventojų – suvartoja 80 proc. esa­mų resursų, o vargšai – absoliuti dauguma žmonių – tenkinasi likusiais ištekliais. Suvokdami visos planetos gyventojus kaip vieną bendruomenę, bet nepajėgdami įveikti šio skirtumo, taikaus bendro gyvenimo nema­tysime.

 

Juk galų gale turėtų susiformuoti visuotinis „gero gyvenimo“ supratimas, kuriantis galimybes darniam žemiečių būviui. Teisingumas bei sąžiningumas užti­krintų pasitikėjimą ir kultūrinį solidarumą, kurie būtini, kad kolektyviniai ištekliai būtų naudojami išmintingai. Nepaisant klimato ir geografinės padėties skirtumų įvairiuose pasaulio kraštuose, poveikis ekosistemai tu­rėtų būti mažiau ar daugiau vienodas. Mokslo pasieki­mai leido kiekvienam iš mūsų gyventi padoriai ir skirti daugybę laisvo laiko pomėgiams. Šiuo metu techninis produktyvumas yra toks aukštas, kad kapitalizmas pa­mažu nuvertėja.

 

Kaip galėtų atrodyti geras rajono gyvenimas? Idė­jiniu pavyzdžiu laikytinas Šveicarijos – laikinos straips­nio autoriaus tėvynės – modelis. Įsivaizduokime, kad maždaug 100 ha žemės plote, išsidėsčiusiame 15-80 km perimetru, yra suformuojamas rajonas, kuriame gyvena apie 500 žmonių. Toks administracinis viene­tas nebus tipiškas miestas. Jame bendruomenės nariai apsijungs į kooperatyvą su žemę dirbančiais ūkininkais. Tarptautinė žemės ūkio ir vystymosi technologijų eks­pertų taryba kartu su Tarpvyriausybine klimato poky­čių taryba savo publikuotoje ataskaitoje apie visuotinį žemės ūkį, kaip pasaulinės 9 mlrd. žmonių problemos sprendimą, siūlo vidutinio dydžio žemės ūkio darinius. Iškastinio kuro įtaka pasaulyje rodo, kad stambių žemės ūkio įmonių kompleksų gamybos pajėgumai neigiamai veikia aplinką ir todėl neturi perspektyvų, ypač jei norima kovoti su anglies dvideginio išmetimu į atmosferą bei klimato pokyčiais.

 

Vienintelė įmanoma nekenksminga žemės ūkio veikla yra intensyvus įvairių atsinaujinančių pasėlių naudojimas, organinė gamyba – permakultūra. Dabar­tinėmis sąlygomis ši žemės ūkio forma yra beviltiškai nepelninga, todėl būtina rasti naują bendravimo tarp vartotojų ir gamintojų būdą. Tiesą sakant, turi būti pa­naikinti visi skirtumai tarp jų, paverčiant darbą žemės ūkyje kiekvieno namų ūkio nario veiklos dalimi. Šią „pasaulinio sukaimėjimo“ sistemą vadinu mikrožemdir­byste miesto aplinkoje.

 

Toks žemės valdymas ir naudojimas sujungtų du elementus – miesto ir kaimo žemės ūkio centrus. Miesto žemės ūkio centrą sudarytų maisto sandėlis, bendruomenės virtuvė ir restoranas, poilsio zona – visa tai taptų maždaug 500 rajono gyventojų viešojo maiti­nimo paslaugų centru. Parduotuvei ir maisto sandėliui, kaip ir mažam prekybos centrui, reiktų apie 400 kv.m. ploto. Čia būtų saugomas, apdorojamas ir gaminamas valgis, garantuojantis gyventojų aprūpinimą maistu.

 

Jei vienam žmogui kasdien skiriama 1,8 kg mais­to, tai visam rajonui kasdien reikės 900 kg, o per sa­vaitę susidarys 7 t. Pristatant maisto produktus tris kartus per savaitę po 2,3 t, teoriškai užtektų nedidelio sunkvežimio, vartojančio iš atliekų pagamintą biokurą. Kadangi sunkiausi produktai (bulvės, grūdai, aliejus, pupos ir t. t.) į miesto ūkio centrus pristatomi dideliais kiekiais keletą kartų per metus, bus galima naudoti energetiškai efektyvesnes transporto priemones, lai­vus bei traukinius.

 

Kaimo ūkio centras gali gaminti visus pagrindi­nius maisto produktus – pieną, grūdus, daržoves, vai­sius, uogas ir pan. Tokia įvairovė techniškai įmanoma ūkiuose, kurie užima apie 100 ha valdas. Mainai tarp artimiausių miesto ir kaimo ūkio centrų padidina že­mės ūkio kultūrų paklausą ir užtikrina produkcijos įvai­rovę bei pačių ūkių plėtrą.

 

Kai kurių produktų – druskos, cukraus, aliejaus, ka­vos, vyno, prieskonių ir t. t. – nėra prasmės gaminti vie­name rajone ar net regione. Jų gamyba ir paskirstymas išliks teritorinis, apimantis žemyną ar net visą pasaulį.

 

Gyvenvietėms ar mažiems miesteliams, apiman­tiems maždaug 40 rajonų su 20 tūkst. gyventojų, rei­kėtų papildomų maisto produktų paskirstymo centrų. Šią funkciją galėtų atlikti 2 tūkst. kv.m. prekybos cen­trai, sudarę patikimas sutartis su vietiniais ir pasauli­niais produktų tiekėjais. Pavyzdžiui, namuose būtų ga­lima gerti Rebeldijos ūkininkų kooperatyvo tiesiogiai iš Čiapaso (Meksikos provincijos) atgabentą kavą. Toks prekybos centras, kartu su mokyklomis, administraci­nėmis įstaigomis, specialiomis parduotuvėmis ir kino teatrais, galėtų įsikurti miesto centre, nuo pastarojo nenutolęs daugiau nei 1 km. Panašūs prekybos cen­trai (pvz., kaip „Migros“ prekybos centrai Šveicarijo­je) veiktų kaip teritoriniai kooperatyvai. Jie sukurtų asociacijas su teritoriniais gamybos ir paskirstymo centrais – kepyklomis, alaus daryklomis, cukraus fa­brikais ir pan.

 

Visa gamybos paskirstymo, apdirbimo, vartojimo ir atliekų perdirbimo grandinė galėtų būti demokra­tiškai valdoma, tiesiogiai kontroliuojama suinteresuo­tų žmonių. Tai yra svarbus ne tik maisto kontrolės elementas, bet ir politinė jėga. Prasimaitinti galintys žmonės mažiau linkę pasiduoti šantažui ir išnaudojimui kitais lygmenimis. Pasaulinės darbo pasidalijimo ir bendradarbiavimo sistemos (pramonės, mokslinių ty­rimų) bus ekologiškos ir antioligarchiškos tik įsivyravus tokiam pragyvenimo būdui.

 

Pramoninė veikla: regionai ir teritorijos

 

Kapitalistinė pramonė šiuo metu patiria krizę, todėl kai kurių pramonės sistemos mazgų mums teks atsisakyti, nes jie nėra tvarūs. Pavyzdžiui, automobilių gamyba ir prekyba jais. Jei norime visuotinės teisin­gumu grįstos gerovės, turėtume suvartoti ne daugiau kaip 1 tūkst. vatų galios, vadinasi, reiktų riboti naudo­jimąsi privačiais automobiliais arba visai jų atsisakyti. Pasirinkti kelionę traukiniu, autobusu, troleibusu ar laivu – patogi išeitis. Energiją, naudojamą automobi­lių ir lėktuvų eksploatacijai, protinga paskirstyti kitų transporto rūšių vystymui. Tokiu būdu nebus prarastos darbo vietos, patirtis ir žinios. Tikslas – sumažinti nau­dojimąsi privačiu bei viešuoju transportu. Tai pasiekti galima dalį miesto atliekamų funkcijų sugrąžinant rajo­nams ir gyvenvietėms.

 

Kaip kitaip dar galima valdyti pramonę? Šiuo mo­mentu tinkamas atrodo nacionalizacijos kelias. Daugė­jant bankrotų valstybė galėtų pigiai įsigyti gamyklas, tačiau suvalstybintos pramonės šakos niekada nepa­sižymėjo efektyvumu ir ne tik todėl, kad taip tvirtina neoliberali propaganda. Sena nacionalistinė valstybė ir jos neskaidriai veikiančios institucijos nesugeba valdyti žmonių labui. Toks „pasitikėjimas valdžia“ turi būti pa­keistas į demokratiškai organizuotų tarnybų sistemą. Žaliosios ekonomikos atstovui Ernstui Friedrichui Schu­macheriui parašius savo „Maža yra puiku“, sužinojome, kad darbo efektyvumas krenta, jei organizacijos dydis neatitinka veiklos teritorijos. „Mastui pritaikyta ekono­mika“ galėtų reikšti ir mažesnes apimtis. Taigi žmones aptarnaujančios tarnybos neturėtų sudaryti vienos di­delės įmonės, o veikti kaip dukterinių įmonių tinklai, kaip pusiau savarankiški dariniai. Tai galima vadinti pramoniniu gyvenimu.

 

Be tiesioginio tarpasmeninio bendravimo negali būti demokratijos. Norėdami įdiegti šią puikią naują pramoninės demokratijos sistemą, turime pradėti keisti esamą padėtį. Minėjau dvi demokratijos tapsmo erdves: rajonus ir nedideles gyvenvietes ar miestelius. Rajonai yra ne pagrindinių valstybės tarnybų padaliniai, o kažkas panašaus į kolektyvinį namų ūkį, valdomą jo gyventojų. Ši tiesioginės demokratijos forma buvo patikrinta daugybėje kooperatyvų visame pasaulyje. Be abejo, ji turi savų trūkumų ir apribojimų, bet kitos alternatyvos nėra, jei nenorite perduoti savo kasdienio gyvenimo kontrolės anonimui, kuris „žino geriau“.

 

Situacija keičiasi, kai kalbame apie miestelius ir rajonus, kuriuose gyvena apie 20 tūkst. žmonių, ypač kai jie susigrūdę didmiesčių apylinkėse. Šiuo atveju ga­lėtų būti pertvarkytos, patobulintos ir demokratiškai prižiūrimos jau veikiančios viešosios tarnybos. Rajo­nas, kaip jau minėta, yra esminių paslaugų padalinys, tiekiantis vandenį ir energiją, suteikiantis transporto bei gydymo paslaugas, užtikrinantis būstą, apsaugą nuo gaisro, gatvių priežiūrą, saugumą, teisingumą, informacijos sklaidą, formuojantis mokyklų tinklą ir pan., žodžiu, tai pirminė savivalda. Dabar išvardytų paslaugų kaina yra nustatoma politiniais sumetimais – čia neveikia rinka. Pavyzdžiui, Ciurichas yra energijos gamybos įmonių savininkas, todėl tai vienintelis Švei­carijos miestas, kuriame elektros kaina išlieka stabili. Miesto savivalda, rankose turėdama visus savo regio­no gamybinius išteklius, gali savarankiškai reguliuoti ne tik elektros, bet ir, pavyzdžiui, vandens kainas. Kiti miestai, neapdairiai apsisprendę leisti privatizuoti ener­gijos gamybos įmones, netrukus pasigailėjo, pamatę, kaip dramatiškai šoktelėjo elektros energijos kainos.

 

Mažų miestų lygmeniu visuomeninė paslaugų priežiūra vis dar veikia pakankamai gerai. Kainos gali būti nustatomos demokratiniais referendumais. Jei norime mokėti mažiau už tramvajaus bilietus, galime nutarti taip ir padaryti. Tikslas yra ne pelnas ar konku­rencingumas, o miesto gyventojų gerovė, suderinta su ekologijos principais. Nėra nei anoniminio reguliavimo, nei nematomos rinkos rankos, o tik sąmoningas ko­lektyvo pasirinkimas. Griūvant privačiam sektoriui gali susiformuoti toks įmonių valdymo pertvarkos mode­lis: perimamos statybų kompanijos, vykdomi rūbų ir baldų mainai, visų rūšių remonto (santechnikos, stogo dangos, elektros ir t. t.) įmonės tampa visuomeninių paslaugų tiekėjomis, diegiama nemokama internetinė žiniasklaida, kuriama vietinė gamyba – „bendruome­nės dirbtuvės“. Tokiu būdu veikiančios visuomeninės tarnybos gali įsilieti į visos pramonės veiklą. Pavyz­džiui, viešojo transporto įmonės gamintų tramvajus; mokyklos perimtų spaustuves, popieriaus gamyklas, baldų fabrikus, statybų įmones ir pan.

 

Regionuose su šimtais tūkstančių gyventojų arba tikrai dideliais miestais (Niujorku, Šanchajumi, Maskva) – turėtų būti teikiamos papildomos paslau­gos: veikti ligoninės, universitetai, elektrinės, betono gamyklos, zoologijos sodai, muziejai, čiuožyklos ir operos teatrai. Juos irgi derėtų valdyti demokratiškai. Išvardytos paslaugos žinomos jau nuo seno, tačiau šiandien galėtų atsirasti ir visiškai naujų paslaugų bei įmonių.

 

Kooperatoriumai (nepainioti su kooperatyvais) yra dalykiniai susitikimai, kuriuose bendrauja ir kei­čiasi informacija socialinės gamybos agentai. Tokiuose susirinkimuose novatoriai susitinka su bendruomenės atstovais ir derina finansavimą iš regioninių bankų. Šiuo atveju bankas yra finansinės paramos stambioms įmonėms kaupimo vieta. Kita bankų veiklos sritis – nu­matyti būsimiems projektams būtinus resursus, t. y. atlikti komunalinį planavimą. Tokiu būdu sprendimai bus priimami ne neskaidriose direktorių tarybose, o viešose asamblėjose. Informacijos požiūriu tai yra ide­alus „turgus“, įprastu požiūriu – demokratinė taryba. Kai turi kokią nors idėją, šiais laikais privalai tartis su užgaidžiu banko tarnautoju. Jei demokratinis ūkio valdymo modelis įsigalės, ateityje panašiais klausimais tarsimės regioniniuose kooperatoriumuose.

 

Kooperatoriumas, kaip jau minėta, yra ir vie­ta, kur dalijamasi žiniomis. Žinios tampa bendrais ištekliais, kuriais gali naudotis visi. Kaip pasaulinis kooperatoriumas gali veikti ir internetas, sudarantis realių kooperatoriumų tinklą. Tiesa, vien virtualus ben­dradarbiavimas nebus visavertis, nes tarpasmeninė sąveika, įskaitant ir kūno kalbą, informacine prasme yra žymiai vertingesnė. Neužtenka vien idėjos, būtina matyti, kaip atrodo jos autorius. Taigi internetinis ben­dravimas ir žmonių susitikimai akis į akį turėtų papil­dyti vienas kitą.

 

Teritorija yra plotas, kuriame daugumą vietų trau­kiniu galima pasiekti per 1-2 valandas. Šiandien tokio dydžio teritorijos apima mažas nacionalines valstybes (Šveicariją, Estiją, Šri Lanką, Libiją, Islandiją), regionus (Didžiąją Britaniją, Andalūziją, Lombardiją) ar valstijas (Ajovą, Saksoniją, Madhja Pradešą). Šie teritoriniai vie­netai idealiai tinka vystyti daugelį pagrindinių paslau­gų: švietimą, statybinių medžiagų gamybą, transportą. Paprastai tokiose teritorijose gyvena nuo dviejų iki de­šimties milijonų gyventojų, ir tai įgalina pasitelkti tiek tiesioginę (referendumų), tiek netiesioginę demokratiją (parlamentarizmą) be pernelyg suvešėjusio naciona­lizmo rizikos. Panašių stiprių regionų kūrimasis yra geriausia priemonė užkirsti kelią didžiųjų valstybių –

 

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV bei Rusijos – politinei jėgai. Tokio politinio sveikatingumo sąlyga yra anksčiau įvardytuose regionuose sukurtos veiksmingos reikalingiausių paslaugų tarnybos.

 

Kita svarbiausių paslaugų teikimo sritis yra že­mynai ir jų dalys, sudarančios santykinai savarankiškų teritorijų tinklą. Tolimojo susisiekimo geležinkelių lini­jos, upių ir jūrų transportas, energetika, technologijos ir tyrimai, natūralių išteklių mainai – visa tai gali būti organizuojama šiuo lygmeniu. Mažėjant automobilių ir sunkvežimių, prasidės traukinių bei laivų kanaluo­se ir pakrančių zonose renesansas. Tokiose vietose galėtų atsirasti savotiškos pramoninės zonos: plieno, aliuminio, mašinų gamybos, cheminių medžiagų, elek­tros prietaisų, transporto sistemų, ryšių tinklų ir pan. Žemyniniu ar pasauliniu lygiu pagaminti techniškai sudėtingi elementai savo ruožtu kurs galimybes ga­mybai regionuose. Šie moduliai kaip „Lego“ kaladėlės gali būti kombinuojami ir pritaikomi vietos gyventojų poreikiams. Taip įmanoma realizuoti tikrai ekologiškus projektus, nesiremiančius trumpalaike nauda ir lei­džiančius iki 10 kartų padidinti energijos panaudojimo efektyvumą.

 

Tokia pramoninė veikla lemtų technologinį šuolį. Daugybė išradimų iki šiol buvo atmesti ir nepritaikomi vien dėl to, kad nežadėjo pelno, tačiau dabar nemažai ekologinių naujovių yra visiškai įmanomos. Pavyzdžiui, Produktų gyvavimo institutas (Product-Life Institute, www.product-life.org) savo gaminiuose pabrėžia pa­tvarumą, pritaikomumą, suderinamumą ir remonto ga­limybę. Visa tai visiškai nepanašu į kapitalizmą, kuris išryškina gamybos pelningumą bei kontrolę. Jie taupo darbą ir išteklius, neskatina stambios gamybos, kreipia dėmesį į vartotojus, o ne į pridėtinės vertės ar autori­tarinių-komandinių struktūrų kūrimą. Decentralizuota energijos gamyba bendruomenėse kuria prielaidas materialinei nepriklausomybei, kuri yra žymiai patiki­mesnė už politiškai sukonstruotą.

 

Informacijos sklaida jau senokai peržengė visas vertės dėsnio nubrėžtas ribas. Viena iš priemonių da­lytis žiniomis – internetas. Jei gyvenvietės bus visais lygiais aprūpintos svarbiausiomis paslaugomis, taps įmanomas laisvas dalijimasis informacija, nekeliant pavojaus jos skleidėjams. Žinoma, nėra reikalo kalbėti apie žinių mainus, jei neturime, kuo pasidalyti. Visgi tu­rime, ir planeta gali tapti apsikeitimo žiniomis ir idėjo­mis erdve. Šios bendros žinios darytų matomą poveikį fizinei gamybai – mechanizmų ir technologijų brėžiniai butų laisvai prieinami visiems, o tai lemtų daugelio re­gionų pažangą.

 

Norint teisingai paskirstyti išteklius, prie šių ben­drų intelektinių vertybių turi būti prijungtos ir materia­linės. Pavyzdžiui, iškastinio kuro deginimas negali būti laikomas tik vietine ar nacionaline problema. Anglies dioksido klausimas neturi sienų. Taigi turėtų veikti pasaulinė agentūra (galbūt sukurta pakeitus Jungtinių Tautų Organizaciją), ribojanti iškastinio kuro gavybą ir garantuojanti tikslingą jo paskirstymą.

 

Garantuotam bendradarbiavimui pasauliniu lygiu būtina lygiateisiško pragyvenimo galimybė visais že­mesniais lygmenimis. Šiuo metu vyraujanti globalios organizacijos forma – tai valstybės, pasižyminčios ne­vienoda politine galia ir skirtingu požiūriu į demokra­tinių sprendimų priėmimą. Bendras pasaulinis turtas negali būti valdomas vienos didelės jėgos ar regioninių grupių. Mums reikia dviejų susiliejančių judėjimų: pir­ma, sumažinti valstybių – politinių ir ekonominių ga­liūnių – įtaką ir perduoti ją silpnesniems regionams; antra, įteisinti veiklias pasaulines institucijas. Tiesą sa­kant, šis procesas jau vyksta, nors kartais ir dėl nelabai malonių priežasčių: naujojo mikronacionalizmo, etninio išskirtinumo, trumparegių oligarchinių ar „gentinių“ interesų. Galbūt šis žingsnis prie smulkių etninių na­cionalizmo apraiškų reikalingas kaip slenksčio akmuo, kurį peržengus ims veikti galingesnės jėgos, priversian­čios paėjėti dar du žingsnius pasaulinių institucijų link. Prisiminkime Uigurijos ar Tibeto pavyzdžius.

 

Bus daugiau.

Iš turbulence.org vertė RB

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.