Mokyklos fenomenologija

Kartais žodžiai tampa tokie paslankūs, jog jie nu­stoja būti naudingi. „Mokykla“ ir „mokymas“ yra tokie terminai. Nelyg amebos jie įsitaiso beveik bet kuriame kalbos plyšyje. Antibalistinės raketos pamokys rusus, IBM išmokys juodaodžių vaikus, o armija gali tapti tau­tos mokykla.

 

Tad švietimo alternatyvų paieška turi prasidėti nuo susitarimo, ką gi mes turime omenyje sakydami „mokykla“. Tai galima padaryti keletu būdų. Mes ga­lime pradėti išvardindami tokias latentines šiuolaikinių mokyklų sistemų funkcijas kaip priežiūra, atranka, in­doktrinacija ir mokymasis. Galime atlikti proceso daly­vių analizę ir patikrinti, kurios iš šių latentinių funkcijų teikia paslaugą (ar atvirkščiai) mokytojams, darbda­viams, vaikams, tėvams ar tam tikroms profesijoms. Galime patyrinėti Vakarų kultūrą ir antropologų surinktą informaciją, kad rastume institucijas, atlikusias tą vai­dmenį, kurį dabar atlieka mokyklos. Galiausiai galime prisiminti daugybę normatyvinių teiginių nuo Komens­kio ar netgi Kvintiliano laikų ir nustatyti, prie kurių iš jų labiausiai priartėja šiuolaikinė mokyklos sistema.

 

Ta­čiau visi šie būdai mus įpareigoja pradėti nuo tam tikrų prielaidų apie santykį tarp mokyklos ir švietimo. Kad atsirastų kalba, kuria galėtume kalbėti apie mokyklą be tokios nuolatinės nuorodos į švietimą, aš nuspren­džiau pradėti nuo to, ką galima pavadinti vidurinės mokyklos fenomenologija. Todėl „mokyklą“ apibrėšiu kaip apibrėžto amžiaus su mokytojo–mokinio santykiu susijusį procesą, reikalaujantį dalyvavimo visą darbo dieną pagal tam tikrą privalomą mokymo programą.

 

Amžius

 

Mokykla grupuoja žmones pagal amžių. Šis gru­pavimas remiasi trimis neginčijamomis prielaidomis. Vaikai privalo būti mokykloje. Vaikai išmoksta mokyk-loje. Vaikai gali būti išmokyti tik mokykloje.

 

Mano nuomone, šios netyrinėtos prielaidos nu­sipelno rimtų abejonių. Esame pripratę prie vaikų. Nusprendėme, kad jie turi eiti į mokyklą, daryti, kaip liepta, ir neturėti savo šeimos ar pajamų. Iš jų tikimės, kad žinos savo vietą ir elgsis kaip vaikai. Nostalgiškai ar su kartėliu patys prisimename laikus, kai irgi buvo­me vaikai. Iš mūsų tikimasi, kad toleruosime vaikiš­ką vaikų elgesį. Žmonės mums yra rūšis, kuri yra ir kamuojama, ir apdovanota užduoties rūpintis vaikais. Tačiau pamirštame, kad dabartinė mūsų „vaikystės“ samprata yra tik visai neseniai išplėtota Vakarų Euro­poje, o Amerikose – ir dar vėliau.

 

Vaikystė, besiskirianti nuo kūdikystės, paauglystės ar jaunystės, daugeliui istorinių epochų buvo nežinoma. Kai kurie krikščionybės amžiai netgi nepa­stebėdavo jos kūniškų proporcijų. Tapytojai vaizduo­davo kūdikį kaip miniatiūrinį suaugusįjį, sėdintį ant savo motinos rankų. Vaikai Europoje atsirado kartu su Renesanso kišeniniu laikrodžiu ir palūkininkais krikš­čionimis. Iki mūsų amžiaus nei varguoliai, nei turčiai nežinojo apie vaikiškus drabužėlius, vaikiškus žaidimus ar vaiko imunitetą nuo įstatymo. Vaikystė priklausė buržuazijai. Ir darbininko, ir valstiečio, ir aristokrato vaikas rengėsi taip, kaip rengėsi jo tėvas, žaidė taip, kaip žaidė jo tėvas, ir buvo kariamas taip, kaip tėvas.

 

Buržuazijai atradus „vaikystę“, visa tai pasikeitė. Tik kai kurios bažnyčios kurį laiką gerbė jaunųjų orumą ir brandą. Iki Antrojo Vatikano susirinkimo kiekvienam vaikui būdavo paaiškinama, kad moralinę nuovoką ir laisvę krikščionis pasiekia sulaukęs septynerių metų ir nuo šio amžiaus jau gali nusidėti bei būti nubaustas amžinybe pragare. Maždaug šio amžiaus viduryje vidu­riniosios klasės tėvai pradėjo dėti pastangas apsaugoti savo vaikus nuo šios doktrinos poveikio, ir šiuo metu Bažnyčios praktikoje vyrauja jų požiūris į vaikus.

 

Iki praeito amžiaus viduriniosios klasės tėvų vai­kai buvo ruošiami su korepetitoriais namuose ar priva­čiose mokyklose. Masinė „vaikystės“ produkcija tapo galima ir prieinama masėms tik atsiradus industrinei visuomenei. Mokyklų sistema, kaip ir vaikystė, kurią ji pagamina, yra modernus fenomenas.

 

Kadangi dauguma žmonių šiandien gyvena ne industriniuose miestuose, šiandien jie nepatiria vai­kystės. Anduose tu pradedi dirbti žemę, kai tik tampi „naudingu“. Iki tol prižiūri avis. Jei esi gerai maitina­mas, turėtum tapti naudingu sulaukęs vienuolikos metų, kitu atveju – dvylikos. Neseniai kalbėjausi su savo naktiniu sargu Marcosu apie jo vienuolikos metų sūnų, dirbantį kirpykloje. Pastebėjau ispaniškai, kad jo sūnus vis dar yra „niño“, o Marcosas nustebęs atsakė, atviraširdiškai šypsodamasis: „Done Ivanai, manau, kad jūs teisus.“ Supratęs, kad iki mano pastabos tėvas apie Marcosą galvojo pirmiausia kaip apie savo „sūnų“, jaučiausi kaltas tarp dviejų protingų būtybių užtraukęs vaikystės užuolaidą. Žinoma, jei Niujorko landynių gyventojui pasakyčiau, kad jo dirbantis sūnus vis dar yra „vaikas“, jis nenustebtų. Jis puikiai žino, kad jo vienuolikos metų sūnui turėtų būti leista būti vaiku, ir piktinasi, kad taip nėra. Marcoso sūnui dar tik turi būti užkrautas troškimas tos vaikystės, kurios niujorkiečio sūnus jaučiasi netekęs.

 

Taigi daugelis žmonių visame pasaulyje arba nenori, arba negali gauti modernios vaikystės savo vaikams. Bet taip pat panašu, kad vaikystė yra naš­ta daugybei tų, kuriems ji yra prieinama. Daugelis yra tiesiog priversti ją pereiti ir visiškai nėra laimingi atlikdami vaiko vaidmenį. Būti vaiku reiškia būti pa­smerktu nežmoniškam konfliktui tarp savęs suvokimo ir vaidmens, primesto visuomenės, kuri pati išgyvena savo mokyklinį amžių. Nei Stephenas Daedalus, nei Alexanderis Portnojus nemėgo vaikystės, kaip, įtariu, ir daugeliui mūsų nepatiko, kai su mumis buvo elgia­masi kaip su vaikais.

 

Jei nebūtų apibrėžtam amžiui privalomos moky­mosi institucijos, „vaikystė“ nebebūtų gaminama. Tur­tingų valstybių jaunimas būtų išlaisvintas nuo savosios destrukcijos, o neturtingos šalys nustotų bandyti kon­kuruoti su turtingųjų vaikiškumu. Jei visuomenė nori išaugti iš savojo vaikystės amžiaus, ji turi tapti tinkama gyventi jaunimui. Dabartinė praraja tarp suaugusiųjų visuomenės, kuri apsimeta esanti humaniška, ir mo­kyklinės aplinkos, kuri šaiposi iš tikrovės, nebegalėtų būti palaikoma.

 

Mokyklų panaikinimas taip pat galėtų užbaigti dabartinę kūdikių, suaugusiųjų ir senjorų diskriminaciją vaikų naudai jų paauglystės ir jaunystės laikotarpiu. Socialinis sprendimas paskirti švietimo resursus tiems piliečiams, kurie jau yra išaugę nepaprastą pirmųjų ketverių metų mokymosi gebėjimą ir dar nepasiekė savo sąmoningo mokymosi intensyviausio taško, žvelgiant atgal greičiausiai atrodys nesuvokiamas.

 

Institucinė išmintis mus moko, kad vaikams reikia mokyklos. Institucinė išmintis mus moko, kad vaikai mokykloje mokosi. Bet ši institucinė išmintis pati yra mokyklų produktas, nes logiškas sveikas protas mums sako, kad tik vaikai gali būti mokomi mokykloje. Tik suvarę žmones į vaikystės kategoriją, mes galėjome juos priversti paklusti mokyklos mokytojo autoritetui.

 

Mokytojai ir mokiniai

 

Pagal apibrėžimą vaikai yra mokiniai. Vaikystės terpės reikalavimai sukuria neribotą akredituotų moky­tojų rinką. Mokykla yra institucija, paremta aksioma, kad mokymasis yra mokymo rezultatas. O institucinė išmintis toliau priima šią aksiomą, nepaisant gausybės įrodymų, kad yra priešingai.

 

Didžiąją dalį to, ką žinome, mes išmokome ne mokykloje. Moksleiviai daugiausia išmoksta be savo mokytojų, jų dažnai nepaisydami. Tragiškiausia, kad daugelis žmonių gauna savo pamoką iš mokyklų, nors jie niekuomet neina į mokyklą.

 

Visi išmoksta gyventi ne mokykloje. Kalbėti, mąs­tyti, mylėti, jausti, žaisti, keiktis, politikuoti ir dirbti išmokstame be mokytojo įsikišimo. Netgi vaikai, pri­žiūrimi mokytojo dieną naktį, nėra išimtis. Našlaičiai, puspročiai ir mokytojų sūnūs daugumą to, ko išmoks­ta, išmoksta ne jiems suplanuoto „šviečiamojo“ pro­ceso rėmuose. Mokymo rezultatai, bandant padidinti mokymąsi tarp vargšų, yra nekokie. Neturtingi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai eitų į mokyklą, labiau rūpinasi ne tuo, ko jie išmoks, bet pažymėjimu ir pinigais, ku­riuos jie uždirbs. O viduriniosios klasės tėvai perduoda savo vaikus mokytojo globai, kad jie neišmoktų to, ko vargšai išmoksta gatvėse. Švietimo tyrimai vis dažniau parodo, kad didžiąją dalį to, ko mokytojai apsimeta moką, vaikai išmoksta iš bičiulių grupelių, komiksų, atsitiktinių pastebėjimų ir paprasto dalyvavimo moky­klos ritualuose. Tokiam mokymuisi, kuris vyksta mo­kykloje, mokytojai dažniausiai tik trukdo.

 

Pusė žmonių pasaulyje niekuomet neįžengia į mokyklą. Jie neturi jokio kontakto su mokytojais ir ne­tenka privilegijos būti išmesti. Vis dėlto jie pakankamai efektyviai išmoksta žinią, kurios moko mokykla: kad jie turi turėti mokyklą, kurios vis negana ir negana. Mokykla praneša jiems apie jų žemesnę padėtį per mo­kesčių rinkėją, kuris priverčia juos už ją mokėti, ar per demagogą, kuris padidina jų lūkesčius jos atžvilgiu, ar per jų vaikus, kuomet šie ja susižavi. Taigi iš vargšų yra pavagiama jų savigarba, kai jie pasirašo po tikėjimu, kad išganymas ateina tik per mokyklą. Bažnyčia bent jau suteikė jiems galimybę atgailauti mirties valandą. Mokykla suteikia jiems lūkestį (netikrą viltį), kad pasi­seks jų vaikaičiams.

 

Mokiniai niekuomet neteigė, kad didžiąją dalį savo išsimokslinimo jie gavo iš mokytojų. Ir protingi, ir kvailiai visuomet pasikliovė įsiminimu, skaitymu ir nuovoka, kad išlaikytų egzaminus motyvuojami lazda ar trokštamos profesijos morka.

 

Suaugusieji yra linkę romantizuoti savo moky­klą. Žvelgdami atgal, savo išsimokslinimą jie priskiria mokytojui, kurio kantrybę jie galiausiai įvertino. Bet tie patys suaugusieji susirūpintų vaiko psichine svei­kata, jei šis parskubėtų namo ir atvirai pasipasakotų, ko išmoko mokykloje. Mokyklos sukuria darbo vietas mokytojams, nepaisant to, ko iš jų išmoksta mokiniai.

 

{youtube}AgfiBJyAMKs{/youtube}

 

Visos dienos lankymas

 

Kiekvieną mėnesį man tenka matyti kokios nors JAV pramonės šakos pasiūlymus Amerikos tarptau­tinės plėtros agentūrai, siūlančius pakeisti Lotynų Amerikos „auditorijų praktikus“ arba disciplinuotais sistemos administratoriais, arba tiesiog televizija. Jungtinėse Valstijose mokymas kaip komandinė švie­timo tyrinėtojų, dizainerių ir technikų veikla sulaukia vis didesnio pritarimo. Bet, nepaisant to, ar mokytojas yra pedantiška moteriškė, ar vyrukų baltais švarkais komanda, ir nepaisant to, ar jiems pavyksta išmokyti dalyko, įrašyto kataloge, ar ne, profesionalus mokyto­jas sukuria šventą erdvę.

 

Klasę į pavojų stato netikrumas dėl profesiona­laus mokymo ateities. Jei švietimo darbuotojai užsi­imtų mokymo propagavimu, jiems tektų atsisakyti sistemos, kuri reikalauja nuo 750 iki 1000 susirinkimų per metus. Bet, žinoma, mokytojai daro žymiai dau­giau. Mokyklų institucinė išmintis tėvams, mokiniams ir švietėjams teigia, kad mokytojas, jei jis nori mokyti, privalo įvesti savo valdžią šventoje zonoje. Tai tinka netgi mokytojams, kurių mokiniai didžiąją savo moky­klos dalį praleidžia klasėje ne tarp keturių sienų.

 

Pačia savo prigimtimi mokykla yra linkusi griežtai reikalauti savo dalyvių laiko ir energijos. Tai mokytoją paverčia globėju, pamokslininku ir terapeutu.

 

Kiekviename šių vaidmenų mokytojas savo val­džią grindžia vis kitokiu teiginiu. Mokytojas kaip glo­bėjas veikia lyg ceremonmeisteris, kuris veda savo mokinius per ištęstą painų ritualą. Jis vertina taisyklių laikymąsi ir administruoja sudėtingas įvedimo į gyveni­mą rubrikas. Geriausiu atveju jis sukuria sąlygas kokių nors įgūdžių įgijimui/įsisavinimui, kaip kad pedago­gams įprasta. Neturėdamas iliuzijų, kad suteikia kokį nors gilesnį išmanymą, jis muštruoja savo mokinius kokiuose nors paprastuose pratimuose.

 

Mokytojas kaip moralistas pakeičia tėvus, Dievą ar valstybę. Jis įskiepija vaikams, kas yra gera ir bloga ne tik mokykloje, bet ir visoje visuomenėje. Jis yra in loco parentis, užtikrinantis, kad visi jaustųsi tos pačios valstybės vaikais.

 

Mokytojas kaip terapeutas jaučiasi turįs teisę kiš­tis į asmeninį savo mokinio gyvenimą, kad padėtų jam augti kaip asmenybei. Kai šią funkciją atlieka globėjas ar pamokslininkas, tai paprastai reiškia, kad jis įtikina mokinį paklusti jo tiesos vizijai ir jo pojūčiui, kas yra teisinga.

 

Teiginys, kad liberali visuomenė gali būti įkurta ant šiuolaikinės mokyklos pamatų, yra paradoksalus. Mokytojo ir mokinio santykiuose yra atmetami visi in­dividualios laisvės saugikliai. Kai mokyklos mokytojas savo asmenyje sujungia teisėjo, ideologo ir gydytojo funkcijas, fundamentalus visuomenės modelis yra iš­kreipiamas tuo procesu, kuris kaip tik ir turėtų paruošti gyvenimui. Mokytojas, kuris suderina šias tris galias, prisideda prie vaiko deformacijos žymiai labiau nei įstatymai, kurie įtvirtina jo teisinę ir ekonominę nepil­nametystę bei suvaržo jo susirinkimo ir gyvenamosios vietos laisves.

 

Mokytojai jokiu būdu nėra vienintelė profesija, kuri siūlo terapiją. Psichiatrai, profesinės orientacijos ir darbo konsultantai, netgi teisininkai padeda savo klientams nuspręsti, tobulinti savo asmenybes ir mokytis. Tačiau sveikas protas klientui teigia, kad tokių profesi­jų atstovai turėtų susilaikyti nuo savo nuomonės, kas yra gera ir bloga, ir neversti sekti jų patarimais. Mo­kyklų mokytojai ir prižiūrėtojai yra vienintelė profesija, kurios atstovai jaučiasi turį teisę kišti nosį į jų klientų asmeninius reikalus tuo pat metu, kai jie pamokslauja priverstiniams klausytojams.

 

Vaikui stojus prieš sekuliarų kunigą – mokytoją, – jo nesaugo nei Pirmoji, nei Penktoji pataisa. Vaikas privalo stoti prieš žmogų, kuris dėvi nematomą trigubą karūną, lyg popiežiaus tiarą, vieno asmens trigubos valdžios simbolį. Vaikui mokytojas dogmatiškai pos­tringauja kaip pastorius, pranašas ir kunigas – tuo pat metu jis yra ir švento ritualo vadovas, ir mokytojas, ir administratorius. Jis apjungia viduramžių popiežių pre­tenzijas visuomenėje, sukurtoje su garantija, kad to­kios pretenzijos niekuomet nebebus naudojamos kartu vienos įsteigtos ir privalomos institucijos – bažnyčios ar valstybės.

 

Tai, kad vaikai apibrėžiami kaip pilno etato mo­kiniai, leidžia mokytojui įgyti jiems tokią valdžią, kuri yra žymiai mažiau apribota konstitucinių ir paprotinių suvaržymų nei valdžia, kuria mėgaujasi kitų socialinių grupių sergėtojai. Vaikai neturi saugiklių, kurie yra įprasti suaugusiesiems šiuolaikiniame beprotnamyje, vienuolyne ar kalėjime.

 

Autoritetingo mokytojo priežiūroje keletas verčių sistemų sugriūna į vieną. Perskyros tarp moralumo, teisiškumo ir asmeninės vertės tampa miglotomis ir galiausiai yra eliminuojamos. Kiekvienas pažeidimas yra pristatomas kaip daugialypis nusižengimas. Tiki­masi, kad prasižengėlis manys, jog jis sulaužė taisyklę, elgėsi nemoraliai ir nuvylė pats save. Mokiniui, kuris gudriai susiveikia pagalbą per egzaminą, yra pasako­ma, kad jis yra nusikaltėlis, moraliai puolęs ir nieko nevertas kaip asmenybė.

 

Sėdėjimas klasėje atitraukia vaikus nuo kasdienio Vakarų kultūros pasaulio ir panardina juos į aplinką, kuri yra žymiai primityvesnė, magiška ir mirtinai rimta. Mokykla nebūtų galėjusi sukurti tokios uždaros gru­pės, kurioje įprastos tikrovės taisyklės yra suspenduo­jamos, jei ji fiziškai neįkalintų jaunimo šventoje terito­rijoje daugeliui metų. Lankymo taisyklė leidžia klasei tapti magiška gimda, iš kurios periodiškai mokyklos dienomis ir baigęs mokyklą pasirodo vaikas, kol ga­liausiai jis yra išvaromas į suaugusiųjų gyvenimą. Nei visuotinė ištęsta vaikystė, nei dusinanti klasės atmos­fera negalėtų egzistuoti be mokyklų. Tačiau mokyklos kaip privalomi mokymosi kanalai galėtų egzistuoti tiek be vieno, tiek be kito, ir būti labiau represyvios ir destruktyvios nei bet kas, ką mums yra tekę patirti.

 

Kad suprastume, ką reiškia išmokyklinti visuomenę (deschooling society), o ne tiesiog reformuoti švieti­mo aparatą, dabar turime sutelkti dėmesį į paslėptą mokyklos mokymosi programą. Čia mums tiesiogiai nerūpi paslėpta getų gatvių programa, kuri klijuoja eti­ketes vargšams, ar paslėpta saloninė programa, kuri teikia naudą turtingiesiems. Mums labiau rūpi atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pats mokymo ceremonialas ar ritualas yra tokia paslėpta mokymo programa. Netgi geriausieji mokytojai negali nuo jos visiškai apsaugoti savo mokinių. Neišvengiamai ši paslėpta mokymo pro­grama prideda išankstinius nusistatymus ir kaltę prie diskriminacijos, kurią visuomenė praktikuoja prieš kai kuriuos savo narius ir padidina kitų privilegijas nauju titulu, įsiteikiančiu daugumai. Taip pat ši paslėpta pro­grama neišvengiamai pasitarnauja kaip visų – ir varg­šų, ir turtuolių – iniciacijos ritualas į augimui angažuotą vartotojų visuomenę.

 

Versta iš: Ivan Illich. Deschooling society. New York, Harper & Row, 1971.

Vertė Viktoras Bachmetjevas

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.