1998 m. jie pradėjo leis­ti žurnalą „Dykinėjantis gangsteris“ („Müßiggangster”) ir atliko daugybę kultūrinių intervencijų. Dauguma šių veiksmų buvo ironiški ir dadaistiniai, jais buvo siekta pasipriešinti darbo būtinybės schemoms, kartu kuriant naują darbo etiką. Ši agitacija neliko nepastebėta. Peteris Glotzas, valdančiosios SPD (Vokietijos social­demokratų partijos) vadovas, „Laimingųjų bedarbių” judėjimo narius įvardijo „naujaisiais utopiniais nekla­siniais socialistais” ir įspėjo apie artėjančius kultūri­nius susirėmimus. Manifestas atliko savo vaidmenį ir Prancūzijos bedarbių protestų metu 1998 m., kada protestuojančiųjų grupės irgi pasiskelbė priklausančios „Laimingiesiems bedarbiams“.

 

2002 m. G. Paolis išleido knygą „Daugiau duo­nos, mažiau botago“ („Mehr Zuckerbrot, weniger Peitsche“), į kurią sudėjo „Laimingųjų bedarbių” judėji­mo atsišaukimus, manifestus ir teorinius darbus. „Lai­mingųjų bedarbių“ manifestas iki šiol buvo paviešintas Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje, Graikijo­je, o dabar ir Lietuvoje.

 

***

 

Kas yra „Laimingieji bedarbiai“?

Ne partija, ne sekta ir ne kokia nors organizuotų žmonių grupė. „Laimingoji bedarbystė“ visų pirma yra būsena, paremta tam tikra koncepcija. „Laimingieji bedarbiai“ yra tie žmonės, kurie neturi darbo ir yra laimingi, arba tie žmonės, kurie norėtų prarasti darbą ir tapti laimingi. Jiems priklauso ir tie žmonės, kurie mielai dirba (taip taip, mes tokių irgi žinome), tačiau palaiko „Laimingųjų bedarbių“ siekius. Mūsų judėjimas susikūrė neseniai, todėl esame priversti retkarčiais dirb­ti ir būti nelaimingais. Tačiau atkakliai, ramiai, kruopščiai ir netgi fanatiškai mes siekiame savo tikslo – praleisti visą gyvenimą laimingoje bedarbystėje.

 

Kiek mūsų yra?

Mūsų vertinimais – pora milijonų Europoje. Ta­čiau daugelis jų dar nepatyrė laimės būti „išmestais“ iš darbo. Jie dar nedrįsta garsiai ir viešai ištarti, ką giliai viduje jaučia. Kaip tik dėl to „Laimingieji bedarbiai“ nu­sprendė išeiti į viešumą.

 

Ko mes siekiame?

● daryti įtaką visuomenei, kad ši priimtų į savo tarpą „Laiminguosius bedarbius“,

● susikurti sau tinkamą socialinę aplinką,

● susikurti tokias aplinkybes, kuriomis „Laimin­gieji bedarbiai“ galėtų vienas su kitu susitikti,

● eksperimentų būdu sugriauti priklausomybės nuo atlyginimo diktatūrą,

● sukurti naujos gyvenimo filosofijos apmatus, kurie sunaikintų vakarietišką laimės sampratą, darbo moralę ir ekonomiką.

 

Kai esu užsiėmęs, mane stebi kalnas

Kai esu laisvas, kalną stebiu aš pats

Abu dalykai atrodo panašūs

Tačiau nėra lygiaverčiai

Būti laisvam geriau, nei būti užsiėmusiam

                          Tsai Wen

 

„LAIMINGŲJŲ BEDARBIŲ“ MANIFESTAS

...ir ką gi jūs veikiate savo gyvenime?

 

Iki šiol „Laimingieji bedarbiai“ vis delsė prasidėti su teorijomis. Viešumo jie mieliau siekdavo veiksmais, atakomis, bet dažniausiai – dykinėjimu. Šia prasme toliau pateiktas tekstas skiriasi nuo ankstesnių princi­pų. Dar daugiau, mes negalime pateikti jokių laimingą bedarbystę apibendrinančių tyrimų rezultatų, nes tokių kol kas nėra.

 

Reikia paaiškinti kelis aspektus, nes kalbos, padėjusios neoficialiai išgarsėti „Laimingiesiems be­darbiams“, neišvengė nesusipratimų. Tiesą sakant, netikslumai susiję su esminiais dalykais – laime ir be­darbyste.

 

Visų pirma, kai tik ištariamas žodis „laimė”, tuoj pat kyla įtarimai. Laimė yra miesčionių sąvoka. Laimė neįpareigoja. Laimė yra neaiški sąvoka. Galima tęsti ir toliau, tačiau bet kuriuo atveju reikia atsakyti į klausi­mą – kaip galima būti laimingam susidūrus su skurdu, prievarta ir duonos kepaliuku, šiomis dienomis kainuo­jančiu 67 pfeningus, nors jo viduje beveik vien tik oras.

 

Paulas Watzlawickas savo knygoje „Padėtis rim­ta, bet ne beviltiška: laimės paieškos” siūlo įtikimiausią tokio požiūrio apibūdinimą: „O ką, jei mes neįsitraukia­me į pradinį konfliktą? Ką, jei mūsų negalima apkaltin­ti bendrininkavimu? Nėra jokios abejonės, kad tai mus perkeltų į užribį, paverstų užribio aukomis. Tegu kas nors pabando suabejoti savo aukos statusu ar tikėtis, kad mes išdrįsime ką nors dėl to nuveikti. Ką bebūtų mums padaręs Dievas, likimas, chromosomos, hor­monai, visuomenė, tėvai, giminės, policija, mokytojai, gydytojai, bosai ar mūsų draugai, tai yra taip bjauru, kad net paprastas pasiūlymas ką nors realiai nuveikti pats savaime yra įžeidimas. O be to, tai nėra mokslinis argumentas.”

 

Norėdami visa tai aptarti, turėtume pasinerti į psichologinį liūną, tačiau mes to, žinoma, jokiu būdu nenorime. Žmonės jau turi paruošę kitus argumentus prieš laimės sampratą. Pavyzdžiui, sakoma, kad totali­tarizmas yra noras žmones padaryti laimingus per prie­vartą. Tačiau nelaimingi darbininkai ir ieškantys darbo dėl to neturėtų nerimauti. „Laimingieji bedarbiai” netu­ri nė mažiausio noro paversti ką nors laimingu prieš jo valią. Žodis „laimė”, žinoma, yra visokių šarlatanų pa­rankinė priemonė, juo jie liaupsina savo stebuklingus išgydymus. Bet „Laimingieji bedarbiai” negali pasiūlyti stebuklingo išgijimo. „Laimingųjų bedarbių” programa yra panaši į Lautréamont’o programą. 1868 m. savo tikslus jis suformulavo taip: „Iki šiol buvo manoma, kad nelaimingumas sukelia baimę ir užuojautą. Dabar aš apibrėšiu laimę visiškai priešingai.”

 

Bet grįžkime prie reikalo. Visi mes suprantame, kad bedarbystės panaikinti neįmanoma. Jei įmonei ne­siseka – mažinamas darbo vietų skaičius. Jei sekasi – pinigai investuojami į automatizaciją, o tai irgi reiškia darbo vietų mažėjimą. Anksčiau buvo ieškoma darbo jėgos, nes buvo darbo. Dabar desperatiškai ieškoma darbo, nes darbo jėgos yra per daug, ir niekas nežino, ką su tais darbininkais daryti, nes mašinos dirba grei­čiau, geriau ir pigiau. Žmonija visada svajojo apie auto­matizaciją. Prieš 2300 metų Aristotelis, kuris, be jokios abejonės, buvo „Laimingasis bedarbis”, pasakė: „Jei kie­kvienas įrankis pats darys savo darbą, kai tik bus liepta [...], jei bus taip audžiama ir taip grojama arfa, meistrui amatininkui nebereikės padėjėjų, nebereikės vergų”.

 

Dabar svajonė išsipildė, tačiau visiems ji atrodo kaip košmaras, nes socialiniai pokyčiai atsiliko nuo technologinių. Šis procesas yra negrįžtamas. Darbinin­kams nepavyks nugalėti robotų ir mašinų. Bet koks darbas, vis dar reikalaujantis žmogiškos darbo jėgos, yra perkeltas į nehumaniškas trečiojo pasaulio prakaito krautuves ar atliekamas prastai apmokamų imigrantų. Šį procesą gali sustabdyti vien tik vergijos atkūrimas.

 

Visi žino, kad tai tiesa, bet mažai kas išdrįsta ją pasakyti. Oficialiai tai vadinama „kampanija prieš be­darbystę”, bet iš tikro tai kampanija prieš bedarbius. Šiuo tikslu manipuliuojama statistika, kuriami pseudo­darbai ir gąsdinami žmonės. Vien tokiomis priemonė­mis negalima išspręsti problemos, todėl pasitelkiamas įvairialypis moralizavimas. Sakoma, kad dėl bedarbys­tės kalti patys bedarbiai. Neturintys darbo paversti į „ieškančius darbo” vien tam, kad realybė būtų priar­tinta prie propagandos. „Laimingieji bedarbiai” garsiai kalba apie tai, ką visi ir taip žino.

 

„Bedarbystė” yra netinkamas žodis su neigiamu atspalviu. Nedirbantis asmuo nėra niekas kitas, o tik darbininkas be darbo. Bet tai mums nieko nesako apie žmogų kaip poetą, keliautoją, tyrinėtoją, ar gyvą būtybę. Viešai galima kalbėti tik apie darbų trūkumą. Tik privačioje, uždaroje, neprieinamoje žurnalistams, sociologams ir kitiems smalsuoliams aplinkoje jie būna nuoširdūs: „Ką tik praradau darbą. Tai nuostabu! Galų gale turiu pakankamai laiko kasdien lankytis vakarė­liuose. Nebereikia valgyti mikrobangų krosnelėje pa­ruošto maisto, galiu rūkyti kiek noriu ir kada noriu.”

 

Ar tai ne tas laikas, kai sujungiamos asmeninės tiesos ir vieši melai? Mums sakoma, kad dabar netin­kamas metas kritikuoti darbo rinką, kad tai bus pro­vokacija, kurios taip laukia miesčionys. Prieš 20 metų darbininkai galėjo abejoti savo darbu ir apskritai visa darbo sąvoka. Šiandien jie turi apsimetinėti patenkin­tais vien todėl, kad turi darbą, o bedarbiai turi vaiz­duoti nepatenkintus todėl, kad jie neturi darbo. Todėl darbo kritika tiesiog išsisėmė. „Laimingieji bedarbiai” juokiasi iš tokios infantilios šantažo formos.

 

Pasaulyje, kuriame dingo darbo etika, bedarbys­tės baimė yra geriausias būdas skatinti padlaižiavimą. One‘as Schimilinsky‘s, trūkumų šalinimo vadybos kon­sultantas, tai apibūdino šitaip: „Arklidžių savininkai irgi atsižvelgia į tai, kurį arklį išleisti į ganyklą, o kurį siųsti į skerdyklą. Norintis išlikti šiandienos pasaulyje, verslas turi būti toks pat beširdis. Per didelis gerano­riškumas gali sužlugdyti verslą. Aš siūlau problemą išspręsti geležine ranka su ant jos užmauta vaikiška pirštine. Gyvename tokiu metu, kai darbininkai visur mato mažinamas darbo vietas. Niekas nenori sukurti blogo įspūdžio apie save. Įmonės naudoja šį nesaugu­mo jausmą žymiai mažindamos darbo valandų skaičių dėl darbo trūkumo.” („Der Spiegel”, Nr. 32, 1996 m.).

 

Biotopo, tinkamo laimingai bedarbystei, sukūri­mas pagerintų ir darbininkų padėtį. Žmonės mažiau bi­jotų bedarbystės ir jaustųsi drąsiau išsakydami kitokias nuomones. Galbūt vieną dieną galios balansas pasikeis darbininkų naudai.

 

„Ką sakai? Tu tikrini ar aš iš tikro sergu, ar ne? Susikišk! Jau geriau būsiu laimingas bedarbis“.

 

Darbas yra gyvybės ir mirties klausimas. Tai yra mūsų požiūris. Bobas Blackas iš JAV rašo: „Tiesą sa­kant, darbas yra masinė žmogžudystė ar genocidas. Tiesiogiai ar netiesiogiai darbas nužudys kiekvieną, skaitantį šiuos žodžius. Šioje šalyje kasmet darbe žūs­ta 14 000–25 000 žmonių. Virš 2 mln. tampa neįga­lūs. 20–25 mln. kasmet sužalojami. Ir į šiuos skaičius neįtraukta pusė milijono susirgimų pasireiškiančių jau būnant namuose. Tačiau skaičiai nekalba apie tai, kad dešimtys milijonų žmonių dėl darbo gyvena trumpiau, o tai galų gale reiškia homicidą. Pagalvokit apie gydytojus, kurie miršta būdami penkiasdešimties. Pagalvokit apie visus kitus darboholikus! Net jei ir ne­žūsi ar nebūsi sužalotas darbe, visai gali būti, kad tai atsitiks einant į darbą, grįžtant iš jo, ieškant darbo ar stengiantis užmiršti darbą. Prie šio negyvų kūnų skai­čiaus dar reikėtų pridėti automobilių pramonės taršos aukas, darbo sukeltą alkoholizmą ir priklausomybę nuo narkotikų. Mes žudome žmones šešiaženkliais skaičiais (mažų mažiausiai), norėdami likusiems parduoti bigma­kus ir kadilakus!“

 

Mūrininkai ir dailidės gerbė savo amatą. Laivų sta­tyklos darbininkai galėjo oriai stebėti kaip į vandenį nu­leidžiamas jų rankomis pastatytas puikus laivas. Šis kaž­ko naudingo darymo jausmas nebeegzistuoja 95 proc.darbų. „Paslaugų“ sektorius įdarbina tik patarnautojus ir kompiuterių „priedus“, kurie neturi jokio pagrindo di­džiuotis. Net gydytojas iš tikro dirba tik kaip farmacinių kompanijų pardavimų vadybininkas. Kas galėtų pasa­kyti, kad jis dėl pragyvenimo dirba kažką naudingo? Šiandien svarbu yra tik kiek uždirbi pinigų, o ne kokia tokio darbo prasmė.

 

Vienintelis kiekvieno darbo tiks­las yra didinti kompanijos pelnus, lygiai taip pat kaip kiekvieno darbuotojo vienintelis santykis su darbu yra atlyginimas. Bedarbystė egzistuoja būtent todėl, kad galutinis tikslas yra pelno gavimas, o ne nauda visuo­menei. Bedarbystės nebuvimas reiškia ekonominę kri­zę, bedarbystė reiškia sveiką rinką. Pagalvokite, kas atsitinka kai kompanija paskelbia naikinanti x skaičių darbo vietų? Biržos makleriai giria pelningumą atsta­tysiančias schemas, kompanijos akcijų kursas biržoje kyla ir anksčiau ar vėliau popieriai parodys pelningumo augimą. Tokiu būdu bedarbiai sukuria daugiau pelno, nei jų dirbantys kolegos. Tiesą sakant, būtų logiška at­sidėkoti bedarbiams už jokiais kitais būdais nepasiekia­mą augimo skatinimą. „Laimingieji bedarbiai“ mano, kad jiems turi būti atlyginta už jų nedarbą.

 

Čia galime pacituoti tapytojo, nutapiusio „Juodajį kvadratą“, Kazimiro Malevičiaus 1921 m. parašytą ir tik prieš dvejus metus išleistą knygą „Tinginystė – tikra tiesa apie žmogų“: „Pinigai yra niekas kitas, kaip tik mažas tinginystės gabalėlis. Kuo daugiau jų turi, tuo daugiau galimybių tingėti. Kapitalizme darbas suorga­nizuotas taip, kad ne visi vienodai gali tinginiauti. Mė­gautis tinginiavimu gali tik tie, kurie saugomi kapitalo. Kapitalistų klasė išsilaisvino nuo darbo, o visa žmonija turi išsilaisvinti pati.“

 

Jei bedarbiai yra nelaimingi, tai ne todėl, kad jie neturi darbo, o todėl, kad jie neturi pinigų. Apie tai ir turėtume kalbėti. Kaip vėliau matysime, laimingi be­darbiai šį trūkumą siūlo kompensuoti ieškant neiden­tifikuotų resursų.

 

Jei suskaičiuotumėte, kiek mokesčių mokėtojų ir įmonių pinigų oficialiai išleidžiama „bedarbystės pro­gramoms“ ir padalytumėte juos iš bedarbių skaičiaus, greitai suprastumėte, kad šio skaičiaus pabaigoje yra daugiau nulių, nei mūsų banko sąskaitose. Dauguma pinigų išleidžiama ne bedarbių pašalpoms, bet bandant įvairiomis priekabėmis išlaikyti nuolatinę psichologinę įtampą, t.y. versti juos lankytis beprasmiuose susitiki­muose, dalyvauti perkvalifikavimo ir kituose kursuose, nesibaigiančiose mokslo programose, kurios atsiranda iš niekur ir veda į niekur, versti juos sutikti su pras­tais darbais už prastą atlyginimą. Ir visa tai tik tam, kad būtų dirbtinai sumažinti statistikos duomenys, t.y. būtų palaikomos ekonomikos iliuzijos.

 

Mūsų pirmas konkretus pasiūlymas gali būti įgyvendintas tuojau pat. Mes siūlome atsisakyti visų tvarkų, skirtų bedarbių gainiojimui, sustabdyti statisti­nių duomenų rinkimą ir paleisti propagandos tarnybas (tai bus mūsų indėlis į valstybinę taupymo programą) ir visiškai automatizuoti pašalpų bedarbiams išmokė­jimą. Paskutinis konservatyvus ir tulžingas kaltinimas bedarbiams buvo tas, kad jie priklauso nuo valstybės, gyvena jos sąskaita, nesugeba pakovoti už save ir t. t.

 

Mūsų duomenimis, valstybė vis dar egzistuoja ir vis dar renka mokesčius. Todėl mes nematome prasmės atsisakyti valstybės paramos. Tačiau mes neapsiribo­jame vien valstybe. Galvojant apie laimingo bedarbio pajamas, jos gali lygiai taip pat ateiti ir iš privataus sektoriaus (kaip rėmimas, globa, kaip viršpelnių ap­mokestinimas ar kaip šantažas). Mes nesame išrankūs.

 

Jei darbo neturėjimas daro žmones nelaimingus, tai taip yra ir todėl, kad vienintelė jiems žinoma soci­alinė vertybė yra darbas. Jie nebeturi ką veikti, jiems nuobodu, visi jų socialiniai ryšiai nutrūko, nes darbas dažnai yra vienintelė galimybė susitikti su žmonėmis. Tas pats galioja ir pensininkams. Šios egzistencinės ne­gandos priežastis, žinoma, yra darbas, o ne nedarbas. Net ir nieko daugiau neveikdami, laimingi bedarbiai kuria naujas socialines vertybes ir plėtoja ryšius su daugybe puikių žmonių. Jie net galėtų surengti reintegracijos kursus norintiems.

 

 

Nepaisant visko, nedirbantys žmonės turi vieną labai vertingą dalyką – laiką. Tai galėtų būti istorinis šansas, šansas gyventi garbingą, prasmingą ir laimingą gyvenimą. Kitaip tariant, laimingi bedarbiai yra aktyvūs žmonės. Būtent dėl šios priežasties jie neturi laiko dirbti.

 

Jacquesas Mesrine‘as, buvęs Prancūzijos „priešas Nr. 1“, sakė: „Jei norėčiau parūkyti 6 val. ryto, norėčiau tai daryti nežvilgčiodamas į laikrodį. Norėčiau gyventi be laikrodžio. Laiko matavimo išradimas sukūrė pirmą žmogaus gyvenimo suvaržymą. Mano galvoje skamba kasdienio gyvenimo frazės: „Neturiu laiko“, „Gavau tai laiku“, „Laimėjau laiko“, „Sugaišau“. O aš norė­jau tik laiko gyventi ir vienintelis būdas to pasiekti – nebūti laiko vergu. Žinau, kokia iracionali mano teorija ir kad neįmanoma ja remiantis sukonstruoti visuome­nę. Bet kokia gi yra ši visuomenė su jos puikiaisiais dėsniais ir įstatymais?!“

 

Kai kurie žmonės mums sako, kad laimingi bedar­biai nedirba tik ta prasme, kad jie nedirba už algą. Čia mes turime aiškiai pasakyti, kad laimingas bedarbis neieško darbo už algą ir taip pat nesidomi vergišku dar­bu. Kiek mums žinoma, yra tik du darbo tipai: vergų darbas ir darbas už atlygį. Žinoma, dar yra studentai, menininkai ir kiti sureikšminantys savo svarbą žmonės, kurie net gatvės negalėtų pereiti negalvodami, kad jie atlieka svarbų „darbą“. Net vadinamosios autonominės grupės negali suorganizuoti „seminaro“ be „produkty­vių debatų darbo grupėse“. Menki žodžiai menkaver­tėms mintims.

 

Vokiškas žodis Arbeit yra nevykęs ne tik šiandien. Jis visada toks buvo. Greičiausiai jis kilo iš indoeuropie­tiško žodžio Orbho, reiškiančio „kūdikis, vaikas, prista­tytas dirbti sunkaus fizinio darbo“. Prieš kelis šimtme­čius šis žodis dar reiškė „sunkią, kankinančią, alinančią veiklą“. Šia prasme laimingo bedarbio terminas turi gana stiprų prasminį ryšį.

 

Romėnų kalbose viskas dar aiškiau. Travail („sun­kus darbas“), trabajo („alinantis darbas“), kilo iš lotynų kalbos žodžio tripalium, reiškiančio tridantį vergų kan­kinimo įrankį. Martinas Liuteris pirmasis susiejo dar­bą su žmogaus pašaukimu ir etine prievole. Jis sakė: „Žmogus gimęs dirbti taip, kaip paukštis gimęs skrai­dyti.“ Galima suprasti, kas turima mintyje. Tačiau, ką besujungtumėt – žodį „gėrimas“ su „Coca Cola“, žodį „kultūra“ su „Bob Monkhouse“, ar žodį „veikla“ su „dar­bas“– tai turės ir tam tikras pasekmes.

 

Kai tik pradedame vartoti žodį „darbas“ ar frazę „išėjau iš darbo“, turime reikalą su moralinėmis ka­tegorijomis. Šis reiškinys plečiasi. Pakanka atsiversti laikraštį, kad tai suprastumėte. „Socialinio eksperto Vašingtone nuomone, įvyko poslinkis tarp dviejų skir­tingų filosofijų, tad dabar vyraujanti minties mokykla į skurdą žiūri kaip į neteisingos moralės, o ne ekonomi­kos, pasekmes.“

 

Lygiai taip pat, kaip prieš daugybę amžių šventi­kai saugojo savo monopoliją, gąsdindami žmones, taip dabar moralė tik pridengia vis platėjantį atotrūkį tarp ideologijos ir realybės. Kas bebūtų tas, kuris sako, kad bedarbiai nusidėjo, jis tikisi, kad jie priims „nuodėmės“ kategoriją ir sureaguos savo „taip“ arba „ne“. Verks­mingos pastangos priversti gailėtis, geriausiu atveju ir sukelia gailestį. Tik didingas juokas gali sunaikinti šią moralę.

 

Knygos „Teisė į tingėjimą“ autorius Paulis Lafar­gue‘as gana aiškiai pateikia istorinį laimingos bedar­bystės modelį. Jis rašo: „Ekonomistai nenuilstamai ragina darbininkus dirbti, kad šie pakeltų nacionalinę gerovę! Tačiau Destuttas de Tracy‘s, nors jis buvo toks pat ekonomistas, pasakė: „Tai neturtingose tautose žmonės mėgaujasi gerove. Turtingose tautose žmonės paprastai būna neturtingi. Jų klausa ir protas užgožti jų pačių vapėjimo ir jie nesupranta, kai ekonomistai skatina: „Dirbk proletariate, dirbk, dirbk, kad pakeltum nacionalinę gerovę ir būtum dar skurdesnis. Dirbk, kad tapęs skurdesniu turėtum dar daugiau priežasčių dirbti ir būti vargeta.“

 

Bet mes nereikalaujame teisės į tingėjimą. Tingė­jimas yra tik kita stropumo pusė. Jei darbas neatpažįs­tamas kaip sąvoka, dykinėjimas irgi praranda prasmę.

 

Nėra vieno be kito. Po P. Lafargue‘o tapo aišku, kad darbininkams dovanotas „laisvalaikis“ dažnai yra nuo­bodesnis nei jų dirbamas darbas. Todėl problemos sprendimui neužteks vien darbo valandų skaičiaus ma­žinimo ar laisvalaikio ilginimo. Neseniai Ispanijoje buvo sukurtas planas uždrausti siestą, remiantis tuo, kad taip keliamas pavojus Europos rinkai. Mes 100 proc. pritariame tiems Ispanų darbininkams, kurie atsaky­dami pareiškė, kad būtų geriau, jei pati EU įteisintų „Europos siestą“.

 

Dabar jau turėtų būti aišku, kad „Laimingieji be­darbiai“ nepalaiko norinčių sutrumpinti darbo laiką, kurie mano, kad viskas būtų gerai, jei visi turėtume darbą, bet dirbtume tik po 5, 3 ar 2 valandas per dieną. Koks nevykęs pasiūlymas. Argi aš žiūriu į laikrodį, kai ruošiu pietus bičiuliams? Ar aš skaičiuoju, kiek lai­ ko trunka parašyti šitą sumautą tekstą? Kas skaičiuoja sekundes, minutes ar valandas, kai yra įsimylėjęs?

 

Tačiau tai nereiškia, kad „Laimingieji bedarbiai“ atstovauja naujai utopijos rūšiai. „Utopija“ reiškia „ne­egzistuojančią vietą“. Utopijos kūrėjas sukuria tikslų idealios visuomenės planą ir tada tikisi, kad pasaulis įsispraus į šiuos iš anksto sukonstruotus rėmus. Galima sakyti, kad „Laimingieji bedarbiai“ į viską žiūri priešin­gai – „topiškai“. Jie siekia pertvarkyti vietas ir reikalus, kurie jau egzistuoja. Jie nekuria sistemų, bet ištiria vi­sas savo aplinkos pagerinimo galimybes.

 

Mūsų draugas parašė mums klausdamas: „Ar „Lai­mingieji bedarbiai“ siekia socialinio pripažinimo ir ati­tinkamos finansinės paramos, ar jie nori revoliucionali­zuoti sistemą nelegaliais veiksmais, pavyzdžiui, atsuki­nėdami elektros skaitiklius? Abiejų strategijų kombina­cija kažin ar būtų logiška. Būtų sunku reikalauti socia­linio pripažinimo ir tuo pačiu metu remti nusikaltėlius.“

 

Na, „Laimingieji bedarbiai“ nėra neteisėtų veiks­mų mėgėjai. Siekdami savo tikslų jie yra pasiruošę naudoti teisėtas priemones. Dar daugiau, kas šiandien yra teisinga, vakar buvo laikoma kriminaliniu nusikalti­mu. Pavyzdžiui, teisė streikuoti. Ir tai bet kada vėl gali pavirsti į kriminalinį nusikaltimą. Mums svarbus socia­linis pripažinimas, tačiau ne iš valstybės ar autoritetų pusės, o iš piliečių pusės.

 

Jau girdime, kaip klasių kovos teoretikai skan­duoja: „Visas šitas reikalas yra tik galimybė sistemai nuleisti garą. Tai yra būdas uždaryti nedirbančio proletariato sluoksnį į iliuzinę nišą, kur jie bus skatinami transformuoti tas likusias gyvybines funkcijas ir tokiu būdu tik švelninti kapitalizmo prieštaravimus. „Laimingieji be­darbiai“ pramogauja patys vieni, o buržuazija ramiai sau ir toliau didinasi pelnus. Parsidavėliai! Parsidavėliai!“

 

Kiekvienas praktinis žingsnis, net kiekvienas įkvėpimas gali būti klaidingai pavadintas prisitaikėliš-kumu. Ir visas šis reikalas būtent ir yra susijęs su šia kvėpavimo erdve. Iš pačių sudėtingiausių radikalių teo­rijų bus maža naudos, jei visa jų praktinė nauda tebus „palauk ir pamatysi“.

 

Mes suvokiame, kad mūsų eksperimentas gali žlugti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, vis­kas gali baigtis juokeliais, tuščiais pokštais. Arba ori­ginali idėja gali sugniužti nuo toną sveriančio mirtino susireikšminimo. Dar viena galimybė yra ta, kad maža „Laimingųjų bedarbių“ grupelė gali susilaukti tokios di­delės sėkmės, kad jie pavirs laimingais vadybininkais ir praras ryšį su savo socialinėmis šaknimis. Bet tai tik galima rizika. Ji nėra neišvengiama. Mes tiesiog pra­dedame žaidimą. Ar visa tai galų gale baigsis pergale, priklauso jau ne vien nuo mūsų.

 

Šiuo metu yra nemažai iniciatyvų, nukreiptų prieš socialinės rūpybos išardymą, prieš neoliberalizmą ir pan. Bet reikia užduoti klausimą – dėl ko gi mes, tiesą sakant, kovojame? Tikrai aišku, kad ne dėl gerovės valstybės ir ne dėl visiško visų įdarbinimo. Tai būtų dar daugiau neįtikima, nei garvežių atgaivinimas, bet alternatyva galėtų būti dar baisesnė. Visai įmanoma, kad bedarbiai bus palikti auginti savo daržoves ap­leistose žemėse ir postmodernybės šiukšlynuose kur­tis savo socialinius santykius. Jie gyvens toli, nuolat stebimi gerai techniškai apginkluotos policijos ir bus beširdiškai išnaudojami mafijos ar kitų veikėjų, o gerai apsirūpinusi mažuma ir toliau gyvens sau nepatirdama jokių rūpesčių. „Laimingieji bedarbiai“ ieško išeičių iš tokios nevykusios alternatyvos. Tai – principo reikalas.

 

Vyraujančioje propagandoje dažnai tvirtinama, kad bedarbiai buvo išstumti iš visuomenės ir daugybė gerų žmonių prašo juos reintegruoti. Ką tai iš tikro reiš­kia, gerai paaiškino „Unesco“ humanistas Kopenhagos socialiniame forume: „Pirmas žingsnis į socialinę rein­tegraciją yra tapti išnaudojamuoju.“ Ačiū, bet nereikia!

 

Prieš tris šimtus metų ūkininkai su pavydu žiūrėjo į princo pilį. Suprantama, jie jautėsi atskirti nuo jo turtų, jo dykinėtojo gyvenimo, jo linksmintojų ir kurtizanių. Bet kas nori gyventi kaip persitempęs vadybininkas? Kas nori kimštis į galvą jo beprasmiškus skaičiukus? Kas nori dulkinti jo banalias blondines sekretores, ger­ti jo įmantrų bordo vyną ir mirti nuo širdies smūgio? Mes visai gerai jaučiamės atsiskirdami nuo vyraujančio mąstymo. Mes trokštame kitokios integracijos.

 

Skurdžiose šalyse milijonai žmonių gyvena už rinkos ekonomikos ribų. Kiekvieną dieną laikraščiai praneša apie baisias problemas, su kuriomis susiduria vadinamasis Trečiasis pasaulis – slegiantis nuolatinis badas, diktatoriški režimai, karai ir ligos. Tačiau netu­rėtume užmiršti, kad šalia šio, daugiausiai importuo­to, skurdo yra ir kita socialinė realybė – intensyvus bendruomeninis gyvenimas, besiremiantis ikikapita­listinėmis tradicijomis. Šia prasme vakarų visuomenė atrodo beveik mirusi. Nevakarietiškame pasaulyje baltaodžio žmogaus darbas yra niekinamas, nes jis ne­turi pabaigos. Visai ne taip, kaip, pavyzdžiui, Somalio amatininko, kuris visą pelną gauna kasmetinės šventės metu. Kuo žemesnis šalies BVP, tuo didesnis žmonių sugebėjimas švęsti. Savo knygoje „Gimstant turtingai visuomenei: postplėtros tyrinėjimai“ etnologas Serge Latouche‘as sakė: „Skurdžiai yra žymiai turtingesni nei kiti žmonės, ir jie patys taip mano. Daugybė lankytojų buvo sukrėsti neįtikėtino gyvenimo džiaugsmo, kles­tinčio Afrikos miestų pakraščiuose. Šis rodiklis ne toks apgaulingas kaip statistinių duomenų rinkimo agentū­rų atlikti slegiantys objektyvūs paskaičiavimai, kurie atsižvelgia tik į vakarietiškus turto ir skurdo rodiklius.“

 

Žinoma, visada yra egzotiško europiečių požiūrio rizika. Tačiau kalbant apie socialinį gyvenimą, ten gy­venantys žmonės tik patvirtina vargingųjų Pietų pra­našumą. Egiptietis Albertas Cossery‘s savo knygoje „Išdidūs elgetos“ rašo: „Tuo momentu jo veide atsi­spindėjo visos žemiškos nelaimės. Bet tokiai nuotaikai įsigalėti jis leisdavo tik kartais, kad įsitikintų ar nepra­rado tikėjimo savo orumu. El Kordi tikėjo, kad orumas gali atsirasti tik iš nelaimingumo ir nusivylimo. Tai vakarietiškų knygų skaitymas taip sužalojo jo dvasią.“

 

„Laimingieji bedarbiai“ turi daug ko išmokti (ir už­miršti, ką išmoko) iš Afrikos ir kitų nevakarietiškų kultū­rų. Žinoma, nėra prasmės kopijuoti senovines socialines tvarkas, bet ten galime rasti įkvėpimą. Picasso ir dadais­tai Afrikos mene irgi rado gaivinantį įkvėpimo šaltinį.

 

Pacituosiu tik vieną pavyzdį. Prieš kelerius metus sociologas atliko Dakaro (Senegalas) priemiesčių lūš­nynų gyventojų tyrimą. Jis nustatė, kad šeimos, kurią apytiksliai sudaro 12 narių, pajamos faktiškai buvo 7 kartus didesnės, nei oficialios. Ne, šie žmonės neda­ro stebuklų, paversdami vieną banknotą į septynis. Vietoje to, jie spaudžia naudą iš savo menkų pajamų, didindami cirkuliaciją. Afrikoje neįmanoma gyventi, nepriklausant kokiai nors grupei, klanui ar draugų ra­tui. Šių tinklų viduje pinigai cirkuliuoja pagal preciziškai sutvarkytą sistemą, kuri reguliuoja dovanų davimą, aukojimą, investicijas, paskolas ir apmokėjimus. Nes galimybės sukaupti reikšmingesnes pinigų sumas yra tik šeimoje. Šeima valdo pinigus, kurie toli pranoksta jos skurdžius resursus. Dar daugiau, ši pinigų cirkulia­cija yra tik dalis „tarpusavio ekonomikos“. Papildomai keičiamasi remonto darbais, priežiūros ir įrengimo dar­bais, namų gamybos batais ir rūbais, bendrai paruoštu maistu, metalo ir medienos apdirbimo darbais, vaikų priežiūra ir ligonių slauga. Ir, žinoma, negalima pamirš­ti grupę apjungiančių švenčių. Visose šitose veiklose pinigai neturi jokios reikšmės. Būtent todėl neįmano­ma išmatuoti „gyvenimo standarto“, naudojant vaka­rietiškus kriterijus.

 

Pabandykite įsivaizduoti, kad ši sistema veikia čia. Žmonės su remiamomis pajamomis savo žinioje turėtų apie 3500 markių. Tai neišspręstų visų jų pro­blemų, bet tikrai šiek tiek pagelbėtų. Be to, jie dar gautų naudos iš to, ko negalima nusipirkti. Klausimas „kiek man reikia pinigų, kad gyvenčiau prideramai?“ nėra tikslus. Bet kas, nepriklausantis socialiniam tin­klui, niekada neturės pakankamai pinigų užpildyti eg­zistencinei tuštumai. Šioje pasaulio dalyje iš pajamų gyvenantys žmonės yra santykinai neįgalūs, nes jie neturi tradicijos ar klano, į kurį galėtų remtis. Iš kitos pusės, jie turi pranašumą – jų gyvenimo sąlygos nėra tokios rūsčios kaip gyvenančių Afrikoje.

 

Tai sukuria erdvę „Laimingųjų bedarbių“ eksperi­mentams ir mes šį projektą vadiname „neidentifikuotų resursų paieška“. Gal jau supratote, kad mūsų dykinė­jantis gyvenimas yra labai ambicingas, jis yra teorinis ir praktinis, rimtas ir žaismingas, vietinis ir tarptautinis (vien Europoje jau yra 20 mln. potencialių „Laimingųjų bedarbių“). Vieną dieną galėsite oriai pasakyti: „Buvau čia, kai viskas dar tik prasidėjo.“

 

Versta iš: Guillaume Paoli. Mehr Zuckerbrot, we­niger Peitsche. Bittermann Verlag 2002.

Vertė R. B.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.