Tęsinys. Skaityti pradžią

 

***

 

Finansinio kapitalo agonija ar renesansas?

 

Ši krizė prasideda kaip finansinė krizė (t.y. nesu­gebama išmokėti nei pagrindinės skolų sumos, nei pa­lūkanų, susimokėti už pralaimėtas didelio masto lažy­bas). Nors finansinis aspektas iškyla daugumoje krizių, ši krizė meta fundamentalų iššūkį sistemos išlikimui, ji kuria dideles tvarkos ir hierarchijos transformacijas kapitalui gyvybiškai svarbiuose sektoriuose.

 

Ar krizė suteiks galimybę (mainais į milžiniškas pinigų sumas, kurių finansinis sektorius reikalauja iš valstybės) reikalauti, kad būtų nutraukta dauguma fi­nansinių praktikų arba bent jau drakoniškas jų regulia­vimas (ypač kalbant apie turtu padengtus vertybinius popierius, struktūrinių investicijų priemones, kredito rizikos apsikeitimo kainas, visų rūšių kredito derivaty­vus ir gal net ofšorinę bankininkystę – drebėk, mažoji Šveicarija!), kurių griūtis sukėlė pavojų kasdieninėms didelių ir mažų pramonės, komercijos ir paslaugų kom­panijų operacijoms? O gal finansinis kapitalas laikys visą sistemą kaip įkaitę, grasindamas nustoti teikti pa­skolas ir sustabdys paskolų teikimą, jei vyriausybė ne­sutiks apsaugoti jo skolų jam palankiomis sąlygomis?

 

Bet tai – tik pirmas užsitęsusios kovos raundas, o toji kova, jei kapitalizmas išliks, pagimdys XXI a. hibri­dą, kuriam arba (a) bus pritaikytas smarkiai varžantis reguliavimo režimas, pritaikytas finansinėms inovaci­joms – kapitalas, išlaisvintas iš finansinio sektoriaus, bus nukreiptas į naujus „žaliosios energetikos“ investi­cinius projektus (nuo vėjo turbinų iki „švarios anglies“ technologijų ir branduolinių jėgainių) ir biotechnologiją, arba (b) laimės finansinis sektorius, JAV bus galutinai sunaikinta pramonė, ir įvyks visuotinis susitaikymas su burbulų ir griūčių režimu.

 

Pirmasis variantas primena ankstesniuosius at­sistatymo nuo intensyvaus „sufinansinimo“ ir speku­liacijos laikotarpius. Tai – grįžimas prie „žalia spalva“ papildyto keinsizmo, kai jau nebėra branduolinius gin­klus turinčių komunistinių valstybių, kurių egzistavimą JAV ir Vakarų Europos kapitalistai išnaudojo kaip nuo­latinę grėsmę kapitalistams.

 

Antroji alternatyva – tai tokia išeitis, kai su liūde­siu pripažįstamas M. Thatcher lozungas „Alternatyvos nėra“; jis pritaikomas finansinio sektoriaus hegemoni­jai neoliberaliame kapitalizme ir velniškoms to pase­kmėms: rinka tampa geriausiu (nes vieninteliu) būdu šios planetos resursams paskirstyti, nors tai ir veda į vis trumpesnį bumo, burbulo, nesėkmės ir depresijos ciklą. Ar JAV XXI a. pradžioje gali tapti tuo, kuo XX a. pabaigoje tapo Didžioji Britanija, neturinti pramonės ir žemės ūkio bazės (ši bazė darbo pasidalijimo dėka palikta Kinijos dirbantiesiems bei pigiai kitų kontinentų darbo jėgai?

 

Tai yra, arba finansinis sektorius bus „naciona­lizuotas“, arba valstybė bus „sufinansinta“ (arba bus kažkaip derinami abu variantai). Abiejų alternatyvų po vieną taikyti neįmanoma. Pasitelkus keinsizmo chimerą bus siekiama atgaivinti pramoninę bazę (su dideliu „žaliuoju“ sektoriumi), kita vertus, reformuojant neoliberalizmą tikimasi iš naujo pateisinti finansines avantiūras – taip bus, jeigu nebus kitos jėgos, galin­čios panaudoti krizę tam, kad būtų galima išsilaisvinti iš kapitalizmo. Artimiausioje ateityje bus pradėta re­klamuoti keinsistinė ir „žalioji“ politika, bus nustatytas šioks toks reguliavimas, ir, neabejotina, krizei išbridus iš bedugnės, bus bandoma taikytis su burbulų ir griūčių režimu.

 

JAV dirbantieji kaip skolininkai

 

K. Marxas, didysis XIX a. antikapitalizmo ana­litikas, finansinį kapitalą suvokė kaip susijusį vien su kapitalistais. XIX a. septintame dešimtmetyje jis rašė: „Palūkanos yra santykis tarp dviejų kapitalistų, o ne tarp kapitalisto ir darbininko“. Kitaip tariant, palūka­nos yra pajamos, mokamos finansiniam kapitalistui ir paremtos pinigine skola. Kaip išmokama skola ir palū­kanos – nesvarbu. Palūkanos logiškai įgyja autonomiją nuo gamybos proceso (nors, K. Marxo nuomone, ji neišvengiamai priklauso nuo sistemos dirbančiųjų iš­naudojimo). Svarbu tai, kad K. Marxas rašo taip, tarsi darbininkai niekad nesiskolintų ir nemokėtų palūkanų. Tai svarbu, nes kreditų sistema tampa tarsi bendra vi­siems kapitalistams – ji leidžia kapitalistui (ar tam, kas gali juo tapti) „tam tikrose ribose absoliučiai vadovauti kapitalui ir kitų nuosavybei ir tokiu būdu vadovauti kitų žmonių turtui“. Vertė, atskirta nuo jos savininkų, tampa bendru fondu, kuris suteikia nors ir abstrakčią, tačiau milžinišką galią tiems, kurie gali juo naudotis. Ta galia bent jau XIX a. nebuvo numatyta dalintis su darbininkais.

 

K. Marxas nuspėjo didžiąją dalį kapitalizmo atei­ties, bet jam nepavyko numatyti nuosavybės neturin­čių, tačiau nuolatinį atlyginimą gaunančių dirbančiųjų įtraukimo į finansinę sistemą. Kai jis žvelgė į darbinin­kų skolas, jis matė tik lombardus. Kadangi darbininkai neturėjo beveik jokios nuosavybės, kurią turėdamas galėtum imti paskolas iš finansinių institucijų, ir jie ne­turėjo tokių santaupų, kurias galima padėti į bankus, jie niekada nebuvo tiesiogiai svarbūs kaip finansinio pasaulio lošėjai. Tiesą sakant, daug tarpusavio pagal­bos ir kredito unijų organizacijų XIX a. atsirado dėl to, kad bankų ir kitų finansinių institucijų klientai buvo tik (stambūs ir smulkūs) kapitalistai – darbininkai buvo per daug įtarūs, kad perleistų savo sunkiai uždirbtas santaupas finansiniams kapitalistams. Šiandien taip nebėra. Dirbančiųjų pensijų fondai – tai milžiniškas sis­temos kapitalo šaltinis, o jų skolos JAV sudaro didelę dalį nuo viso įsiskolinimo (būsto skolos sudaro maž­daug 30 proc. visų skolų. Taigi, kai kalbame apie XXI a. finansinę krizę, mes turime kalbėti apie konfliktą ir tarp skirtingų klasių, ir tarp kapitalistų.

 

Kaip pastebėjome ankstesniajame skyriuje, ne­oliberaliojo susitarimo dirbantieji naudojosi kreditine sistema, kad pasinaudotų atlyginimui neprieinamomis galimybėmis, t.y. pasinaudotų bendra verte, kuria anksčiau kaip privilegija naudojosi tik kapitalistai. Taip darydami jie sudarė kapitalui ir naujų galimybių, ir iš­kėlė grėsmių. Kyla klausimas, ar XXI a. kapitalas gali veikti, jei plati dirbančiųjų klasė nedalyvauja kreditų sistemoje? Ar kapitalas gali grįžti į vakarykštę dieną ir vėl paversti kreditus tik kapitalistams priklausančia sfera? Esama daug nusistačiusių skeptiškai, kadangi dėl dviprasmiško sufinansinimo pobūdžio nelengva jį „koreguoti“. Visiškas (arba net laipsniškas) uždraudi­mas dirbančiųjų klasei naudotis per paskolas įgytomis prekėmis, būstu ir švietimu kvepia neprognozuojamu klasių karu; tačiau jei iš naujo paleidžiant mechaniz­mą dirbančiųjų klasė galės taip pat naudotis kreditais, kaip ir prieš krizę, tai prilygs to paties ciklo ir netrukus kilsiančių kovų kartojimuisi. Tai, žinoma, yra kapitalis­tų dilema, ir jiems bus velniškai sunku ją spręsti. Bet šiame procese daug ką spręsti turi ne kapitalas, bet ir tasai sfinksas, pasaulinė dirbančiųjų klasė.

 

Ši dilema aktualizuoja tai, ką K. Marxas jau seniai sakė apie kreditų sistemos „dvilypį pobūdį“: „viena ver­tus, ji skatina kapitalistinę gamybą, turtėjimą išnaudo­jant kitų darbo jėgą bei paverčia visa tai gryniausia ir labiausiai kolosalia spekuliacijų ir sukčiavimo sistema, dar labiau sumažindama jau ir taip mažą visuomenės turto eksploatatorių sluoksnį; tačiau, kita vertus, jis sukuria galimybę pereiti į naują gamybos modelį“. Juk dirbančiųjų poreikis naudojantis kredito sistema naudotis savo pačių pagamintomis prekėmis taip pat bent jau iš dalies reiškia „perėjimą prie naujo gamybos modelio“, nors jis dar įkalintas tokioje pat kolosalioje spekuliacijos ir sukčiavimo sistemoje.

 

Bendruomeniškumo kūrimas krizėje: valgymas vienu šaukštu

 

Krizės metu mes turime formuluoti kovos dėl esminių savo gyvenimo elementų, garantuojančių mūsų gerovę – būsto, darbo, pajamų – reikalavimus, siekius, programas, kooperuotis ir solidarizuotis ir kur­ti alternatyvas gyvenimui kapitalizme. Turime kurti judėjimą, kuriam svarbi jo reprodukcija, gyvavimas. Turime užsitikrinti, kad priešinsimės kapitalui ne tik demonstracijose ir piketuose, bet kolektyviai su juo konfrontuosime kiekvieną gyvenimo akimirką. Tai, kas vyksta visame pasaulyje, įrodo, kad tik jau užsimezgus šioms kolektyvinės reprodukcijos formoms, tik atsira­dus bendruomenėms, kurios kolektyviai reprodukuoja save, galimos išties radikalios kovos prieš įsigalėjusią tvarką.

 

Tai – mūsų kūrimosi (constitutional) politika. Ne reikalavimų ar skundų sąrašas, bet išraiška to, kuo tampame mes – mūsų gyvenimo kūrimas.

 

Pavyzdžiui, siekis kiekvienam garantuoti būstą reiškia ne tik priešinimąsi iškraustymui, bet ir pakarto­tines apleistų namų okupacijas, dalinimąsi visur aplink mus esančiais tuščiais būstais ir jų užėmimus; kolektyvi­nį atsisakymą mokėti nuomą, sekant aštuntojo dešim­tmečio Italijos pavyzdžiu; naujų, kolektyviai valdomų ekologiškų būstų kūrimą. Kai jų trūksta, galima ant Baltųjų rūmų laiptų suorganizuoti „valkatų džiungles“: atviras sriubos valgyklas ir taip, užuot merdėjus priva­čioje erdvėje, parodyti pasauliui mūsų tuščias pinigines ir mūsų žaizdas.

 

Pavyzdžiui, tegu mūsų kova už būstą virsta kova už darbo perorganizavimą, kad jis kolektyviniais pa­grindais reprodukuotų kasdienybę. Pakaks leisti laiką savo vienišuose narveliuose, kai socialumo viršūnė išgyvenama keliaujant į prekybos centrus. Laikas pri­sijungti prie tų, kurie gaivina kolektyvinio, kooperacija grindžiamo gyvenimo tradiciją. Šie „nuliniai“ repro­dukcijos metai, sukurti kapitalistinės krizės, yra geras laikas pradėti.

 

Pavyzdžiui, kovodami stenkimės išvesti iš ri­kiuotės mūsų išnaudojimo ir skaldymo mechanizmus. Reikia nuolat kelti sistemos reparacijų už JAV dirban­tiesiems primestus rasistinius, imperialistinius, seksis­tinius, su amžiumi susijusius, šovinistinius, ekologijai pražūtingus valdžios planus.

 

Pavyzdžiui, reikalaukime tokio gyvenimo, kai mūsų išlikimas nepriklausytų nuo nuolatinio karo, ku­riame žūsta pasaulio žmonės ir mūsų pačių jaunimas. Turime pasisakyti prieš karą Irake ir Afganistane bei skerdynes Palestinoje.

 

Pavyzdžiui, pasisakykime prieš kalėjimus, masinio įkalinimo politiką, šlykštų įdarbinimo ir verslo pelnų didinimą kalėjime sėdinčių žmonių sąskaita. Turime reikalauti panaikinti mirties (capital) bausmę net... ka­pitalistams! Svarbiausia, mes turime iš naujo apmąs­tyti nusikaltimo sąvoką, kad prasprogtų tokia logika, pagal kurią proletaras, apvogęs alkoholio parduotuvę, rodomas kaip didžiulis nusikaltėlis, o kapitalistų nusi­kaltimai, virstantys tūkstančių žmonių mirtimi ir skur­du, laikomi „nelaimėmis“, „klaidomis“ ar netgi tuo, kas „įprasta“ (business as usual).

 

Pavyzdžiui, pakalbėkime apie vyrų smurtą prieš moteris. Kaip turime kovoti už bendruomenių kūrimą­si, jei kas 15 sekundžių JAV vyras primuša moterį? Kiek jėgų galima būtų skirti kovai, jei moterys neturėtų kariauti su vyrais, kartais netgi dėl galimybės kovoti su sistema?

 

Pavyzdžiui, po dešimtmečius vykusios gynybos nuo neoliberalių aptvėrimų atgaivinkime savo socialinę vaizduotę ir iš naujo kurkime bendrąsias gėrybes. Žino­ma, mūsų vaizduotės galia dabar yra ribota, ji tik ruo­šiasi pasiekti naują galios lygmenį, įgauti naujų įžvalgų. Bet netgi šiame skurde mes galime nugirsti „galimos ateities melodijų“ popuri. Paklausykime kelių melodijų:

 

● „Ateities bendrijoms svarbūs du elementai: ga­limybė naudotis žeme (t.y., maistu ir kuru) ir žiniomis (galimybė naudoti ir tobulinti visas gamybos priemo­nes – materialias ar nematerialias). Viskas sukasi apie bulves ir kompiuterius.“

 

● „Tučtuojau turi būti atsikratyta algų sistemos. Egzistuojant internetui, XXI a. apskaitai ir tiesioginiam depozitui, būtų įmanoma pereiti prie garantuotų paja­mų: pradžioje jos būtų piniginės, ir kiekvienas galėtų jomis naudotis nuo pat gimimo. Atsakomybę dėl visuo­meniškai būtino darbo – įskaitant namų ruošą, meninę kūrybą, rašymą ir t.t., taip pat politinę veiklą – dalyvavimą asamblėjose, sėdėjimą žiuri komisijose ar bet kur kitur – būtina sumažinti iki minimumo. Taip būtų kuriamos iniciatyvos bendram gyvenimui, kad kiekvie­nas žmogus, galintis kooperacijos būdu skirti mažiau laiko namų ruošai, galėtų daugiau laiko skirti kitokiai veiklai. Tokios garantuotos pajamos pakeistų draudi­mą, finansus, gerovės valstybės agentūras ir kitus sek­torius, leistų milijonams žmonių dalyvauti kooperatyvi­nėje veikloje – nuo jų visų pečių nukristų visuomeniškai būtino darbo laiko našta.“

 

● „Vienintelis galimas būdas šioje planetoje plė­toti žemės ūkį – tai intensyvus, organiškas auginimas, kai gaunamas mišrus derlius. Dabartinėmis sąlygomis toks žemės ūkio modelis beviltiškai nepelningas, tai­gi būtina iš naujo kooperuotis vartotojams ir gamin­tojams (o iš tiesų reikėtų išvis panaikinti skirtį tarp gamintojų ir vartotojų), pakeisti žemės ūkio darbus kiekvieno žmogaus namų ruošos dalimi.“

 

● „Finansų sistemą tučtuojau turi pakeisti asam­blėjos ir bendruomeninės „kredito unijos“, kuriose sprendžiama, kam skirti bendruomenines lėšas – taip būtų atsikratyta mito, kad finansai užtikrina visuome­ninį planavimą.“

 

Jei žmonių gerovę užtikrina pragyvenimas ir viso­keriopos paslaugos, galima laisvai dalintis intelektine produkcija, o jos kūrėjams negrės joks išgyvenimo pavojus. Ši planeta gali virsti erdve, kur bus laisvai dalijamasi žiniomis, išmanymu ir idėjomis. Kad būtų teisingai paskirstomi resursai, prie šių bendrųjų inte­lektinių gėrybių turi būti prijungtos ir bendros materi­alinės gėrybės“.

 

Pavyzdžiui...

 

Revoliucinių kovų, išsiveržiančių anapus kapitalo, charakteristika

 

Svarbiausia (bet sunkiausia) atskirti du kovos prieš kapitalizmą tipus – „vidines“ kovas (tai, ką mes kartais vadiname „socialdemokratija“) ir kovas, kurios yra „autonominės“ arba „išorinės“. Ši skirtis primena XX a. pirmosios pusės antikapitalistinės politikos skirtį tarp „reformizmo“ ir „revoliucijos“, kuomet „reformis­tinės“ socialdemokratinės partijos tapo svarbiomis institucijomis.

 

„Vidaus/išorės“ skirtis nėra erdvinė, ji apima poli­tinius santykius. „Vidus“ – tai reikalavimai (valstybės/rinkos) institucijoms – taip palaikomi santykiai tarp darbo ir kapitalo. Tuo tarpu „išorė“ – tai bendruome­ninis neprekinių ir prekinės vertės netekusių resursų pasisavinimas, galbūt tuo pat metu teikiant formalius reikalavimus. Abiejų tipų kovos gali vykti bet kur – ly­giai taip bet kur gali kurtis bendruomenės. Šie du tipai gali vienas kitą papildyti ar vienas kitam prieštarauti. Pavyzdžiui, pasisavinimui reikalavimai institucijoms gali pasitarnauti arba pakenkti. Bet kurio tipo kovo­se esama galimybės kurti susivienijimus ir pareikšti, kad esama kur kas daugiau poreikių nei reikalaujama išpildyti. Analizuodamas vidaus/išorės santykį ir poten­cialą, judėjimas gali aiškintis savo strategijas.

 

Vidaus kovos pirmiausiai vyksta jau egzistuojan­čiose institucijose ir erdvėse: valstybėje, korporacijose, teisinėje sistemoje, tradicinėje pilietinėje visuomenėje ar tradiciniuose kultūriniuose konstruktuose, jų bendri tikslai yra dirbančiųjų klasės pajamų didėjimas, turto ir galios augimas sistemos viduje, kai nemetamas tie­sioginis iššūkis kapitalistinei visuomenės organizacijai, nekuriamos kolektyvinės alternatyvos kapitalistinei sistemai – tik reiškiami reikalavimai sistemai. Tačiau kartais šios kovos gali tapti ganėtinai aršios, jose gali­ma priremti prie sienos tuos, kurie teigia, kad kapitaliz­mas yra teisėta ir tinkama santvarka. Toks troškimas atvirai kovoti prieš sistemą yra labai vertingas, bent jau JAV, nes atsiranda didelė tikimybė, kad išankstiniai reikalavimai bus peržengti ir bus pajudėta dar toliau.

 

„Išorinėmis“, autonominėmis kovomis, priešingai – stengiamasi kurti socialines erdves ir santykius, kaip įmanoma labiau nepriklausomus nuo kapitalistinių so­cialinių santykių ir jiems priešiškus. Jose galima arba pradėti tiesioginę konfrontaciją, arba stengtis perimti ir reorganizuoti kapitalistines institucijas (pavyzdžiui, fabriką), arba sukurti naujas erdves tų institucijų iš­orėje (pvz., sodą mieste arba namų kooperatyvą), arba naudotis resursais, kurie turėtų būti bendri. Jos skatina kurti kolektyvinius, nesuprekintus santykius, procesus ir produktus, kurie egzistuoja anapus kapi­talistinių santykių ribos, ir suteikia galios dirbančiųjų klasei, kuriančiai alternatyvas kapitalui. JAV dauguma tokių kovų yra atsidūrusios anapus formalios ekonomi­kos. Kai kurie MN draugai neseniai komentavo tokias kovas. Massimo de Angeliso knygoje „Istorijos pradžia“ raiškiai rašo:

 

„Kai mes apmąstome milijardus bendruomeninių kovų dėl vandens, elektros, žemės, galimybės naudotis socialiniu turtu, gyvenimo ir orumo, vykstančių visame pasaulyje, galime tik nujausti, kad santykių ir gamybos praktikos, įkvepiančios ir formuojančios tokias kovas, leidžia atsirasti veiksmo ir bendradarbiavimo vertėms ir modeliams socialinėje ekoprodukcijoje (trumpai tariant, vertės praktikoms). Ir ne tik tai – pasirodo, šios ver­tės praktikos gyvuoja anapus jas atitinkančių veiksmo ir bendradarbiavimo verčių ir modelių, kurie priklauso kapitalui... „Išorė“ kapitalistiniam gamybos modeliui yra problemiška, ir mes, norėdami suteikti mūsų deba­tams apie alternatyvas plotmę, kurioje galėtume for­muoti, atkoduoti ir suintensyvinti kovingas praktikas jungiantį tinklą, turime spręsti šias problemas“.

 

Chrisas Carlssonas kai kurias tokias JAV egzis­tuojančias praktikas aprašo savo knygoje „Nowtopia“, kur jis rašo: „Bendruomeninė sodininkystė, alternatyvus kuras ir važinėjimas dviračiu – visa tai yra technolo­giniai maištai, kai pozityvių ekologinių vizijų siekiama lokaliais praktiniais veiksmais. Šios praktikos sudaro detalų, decentralizuotą, nekoordinuojamą kolektyvinį bandymą tirti ir tobulinti ateitį, kurioje galbūt gyvensi­me be kapitalo ir naftos.

 

Mes manome, kad Amerikos žemynuose vyks­tančios klasių kovos tampa vis autonomiškesnės, ir ši skirtis tarp reformistinių ir autonominių kovų vyrauja politinėse diskusijose Meksikoje, Venesueloje, Bolivi­joje, Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje ir Ekvadore.

 

Žinoma, svarbiausią vaidmenį šiuose debatuose suvai­dino zapatistai ir jų 2005 m. pradėta „Kitokia kampani­ja“, kai jie pasiūlė nerinkiminę alternatyvą vykstančiai PRD socialdemokratinei kampanijoje. „Kitokia kampa­nija“ buvo plati, visą Meksiką apėmusi diskusija tarp zapatistų ir vietinių daugelio bendruomenių aktyvistų, kurios metu buvo dalijamasi kovos patirtimi ir mąs­toma apie autentiškos demokratinės politikos kūrimą. Mes mokomės iš šios turiningos diskusijos ir stengia­mės eiti jų nurodyta kryptimi.

 

Pirmiausiai turime pabrėžti, kad dauguma „vidi­nių“ kovų yra neišvengiamos. Iš tiesų daugelis kovų prieš žlugdančias krizės pasekmes bent jau prasideda nuo „vidaus“. Bet tokios kovos gali neapsiriboti tik „vi­dumi“. Siekiame, kad mūsų žemiau pateikiama charak­teristika leistų nuspręsti, ar socialdemokratinės kovos sukuria (arba bent jau mėgina sukurti) sąlygas kapitalo alternatyvoms. Tai yra ar, užuot įtraukusios kovas į sistemos rėmus, išlaikydamos ar atkurdamos skilimą klasės viduje arba atgrasindamos savo dalyvius nuo bet kokių galimybių tęsti revoliucines kovas ateityje, jos skatina ir veda į „autonomines“ kovas.

 

Tačiau ir pačioms autonominėms kovoms toli gražu nepakenktų rūpestinga analizė ir išmintingas įvertinimas. Kokie yra antikapitalistinių „autonominių“ kovų bruožai? Galų gale autonominės kovos gali būti įtrauktos į sistemą arba izoliuotos, jos negali įgauti visuotinio masto, jose vieni klasiniai sluoksniai tampa privilegijuoti kitų atžvilgiu ir t.t.

 

Istorijoje „nemaža žavių pasažų“: ne tik socialde­mokratinės kovos gali vis labiau plėstis autonomine kryptimi – autonominės kovos taip pat gali remti, įkvėpti „vidines“ kovas, vadovauti joms. Kai kurie asmenys gali įsitraukti tiek į „išorės“, tiek į „vidaus“ kovas. O tikrame pasaulyje vykstančiose kovose toks skirstymas kartais netenka reikšmės – taip būna ne tik jų pradinių veiksmų metu, bet ir joms evoliucionuojant (tai, pavyzdžiui, įrodo mūšiai Graikijoje, įkvėpti Alexio Grigoropouloso nužudymo Atėnuose). Štai keletas bruožų, išryškėjusių revoliucinėse kovose, ypač tose, kuriose buvo priešinamasi kapitalo vardan vykdomam genocidui ir masinėms žudynėms (tai – kovos Oacha­koje, Čiapase, Tjera del Fuegoje).

 

1. Kovos griauna klasinę hierarchiją – tarp dir­bančiųjų ir kapitalistų klasės, dirbančiųjų klasės vidu­je, tautiniu ir tarptautiniu lygmeniu, tarp imigrantų ir piliečių, tarp skirtingų kultūrų. Jų reikalavimai leidžia atsirasti didesnei lygybei, kadangi esančiųjų „apačioje“ (labiausiai nuskurdusių ekonomine prasme, turinčių mažiausiai socialinės ir politinės galios) poreikiai atsidu­ria pirmoje vietoje – taip kuriama vienybė ir tvarumas.

 

Socialdemokratinėse kovose visuomet reikalauja­ma galimybės naudotis turtu: kalbama apie algas ir pajamas, darbo laiką, darbo saugumą, pensijas, svei­katos apsaugą, būstą, maitinimąsi (kai kuriais atve­jais maitinimasis reiškia žemę) ir švietimą. Kai kada paliečiamas ir netiesioginių algų klausimas – tokios socialinės išmokos netgi kapitalistinės sistemos viduje neštų naudą bendruomeniškumui (commons). Ar šio­se kovose neprivilegijuojami tie, kurie jau yra privile­gijuoti galios, ar „laimėjimo“ atveju nebus nusigręžta nuo dar didesnės nelygybės? O ar į autonominius veiksmus įjungiami tie, kurie turi mažiausiai socialinės galios?

 

2. Kovos ugdo klasinę vienybę, skirtingus klasės segmentus apjungia pozityviais, tarpusavyje nuola­tos stiprėjančiais saitais, peržengiami skilimai klasės viduje. Kovos apima skirtingas problemas, tačiau ne­sumenkindamos nė vienos iš jų. Turi atsirasti pasau­linė vienybė. MN bičiulis Kolya Abramsky savo tekste „Kaupiantis mūsų, išdidžiųjų, įniršiui“ klausia, ar šios kovos „plečia ir gilina pasaulinius tinklus... kad stiprėtų kuriamos ilgalaikės autonominės ir decentralizuotos gyvenimo formos, pagrįstos kolektyviniais gamybos, mainų ir vartojimo santykiais, kurie leistų gyventi oriai“. Kalbant senesnėmis sąvokomis, šios kovos skatina dirbančiųjų klasę „politiškai persikomponuoti“ (taip aštuntajame dešimtmetyje teigė „Zerowork“ lei­dėjai: „sunaikinti kapitalistinį pasidalijimą, kurti naujas jungtis tarp skirtingų klasės segmentų, plėsti „dirban­čiųjų klasės“ ribas“).

 

3. Kovos leidžia oriai įsijungti į bendruomenę. Re­voliucinės kovos griauna atskirties ir apartheido sienas – įskaitant mūsų laikais atsiradusias sienas nuo imigran­tų, kalinių, gėjų bei lesbiečių ir istoriškai engiamų rasių bei tautų. Kovose gerbiamas kitoniškumas ir bendra­būvis (commonness) su kitokiu, taip labiau įsiklausoma į jo, ypač silpniausiojo, poreikius. Kovose bandoma užtikrinti, kad visi gerbtume vienas kito orumą.

 

4. Kovose stiprėja bendruomenės, plečiami nuo suprekinimo išlaisvinti santykiai ir erdvės. Bendrosios gėrybės yra tai, kas nesuprekinta, ir tuo pačiu tai, kuo dalijasi bendruomenė. Socialdemokratinės versijos kal­ba apie sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsau­gą, tačiau savo įsipareigojimus realizuoja ne iki galo. Tačiau ar kovose kyla suinteresuotumas kilstelti že­miausių sluoksnių gyvenimą, plėsti įsitraukimą ir visų dalyvaujančiųjų kontrolę? Kita vertus, ar autonominiai centrai pajėgūs išvengti suprekinimo (pavertimo verslo produktais ar mokamomis paslaugomis)? Kaip politi­ne pozicija ir aktyviu elgesiu jie gali skatinti perėjimą prie nesuprekintų formų? Ir apskritai, kaip dirbančiųjų klasė platesniu ar smulkesniu mastu gali kurti mainų formas, kurios būtų nesuprekintos ar bent jau linktų tapti tokios? Kurti rinkas (mainus), kurie neužvaldytų gyvenimo? Sumažinti prekių ir kapitalistinės rinkos po­veikį žmonių gyvenimui?

 

5. Kovos skatina visų dalyvaujančiųjų (participa­tory) ir lokalią kontrolę. Lokalumas – tai ne geografinė sąvoka, jis reiškia, kad sprendimus kiek įmanoma la­biau skatinami daryti tie, kurių gyvenimui tie sprendi­mai turės realios įtakos. Taip iškyla svarbūs klausimai apie tai, kas ir kaip priima sprendimus.

 

Kiek mes suprantame, autonominis veiksmas yra lokalus, ir jis pagrįstas tam tikra „lokalia kontrole“. So­cialdemokratijos istorijoje to nėra. Iš tikrųjų vienas jos skiriamųjų bruožų – tai pasikliovimas dideliu, biurokra­tiniu, atgrasiu ir įtakai nelengvai pasiduodančiu valsty­bės aparatu. Tokią valstybę septintajame dešimtmety­je stipriai puolė dirbančiųjų klasė, tačiau tas puolimas buvo atgręžtas prieš pačią dirbančiųjų klasę – tai pada­rė neoliberalizmą propaguojantys dešinieji. Ar dirban­čiųjų klasė gali teikti socialdemokratinius reikalavimus ir kovoti socialdemokratines kovas, siekdami lokalios ir (arba) visų dalyvaujančiųjų kontrolės? Ir apskritai, ar „vidinės“ kovos padeda išlaikyti „išorines“ kovas?

 

Ar esama būdų nukreipti socialdemokratines kovas link labiau autonominių veiksmų? Pavyzdžiui, kovoje už tai, kad valdžia remtų miesto sodininkys­tę, galima pareikalauti daugiau kontrolės ne miesto ar valstybės valdžiai, o vietinėms, visų dalyvavimu pagrįstoms organizacijoms. Fabrikų kovose galima pradėti nuo „vidaus“, bet tų kovų dalyviai gali pradėti organizuotis asamblėjose ir t.t., bendrais veiksmais perimti gamybos kontrolę, o tada pradėti remti kitus fabrikus ir ūkio sektorius (taip nutiko Argentinoje po jos ekonominio kracho). Iš tiesų nemažai profsąjungų kovų (iš esmės „vidinių“) vėliau virto išorinėmis – tai įrodo visuotinių streikų praktika. Tačiau netgi autono­minėje plėtroje taisyklės ar veiksmai negarantuoja visų dalyvaujančiųjų kontrolės. Taigi kyla klausimas, kaip dalyvaujančiųjų demokratinė kontrolė atrodys įvairio­se reprodukcijos (sveikatos apsaugos, maitinimosi, švietimo, būsto) sferose ir kaip už ją kovoti, norint ir pasiekti pergalę tam tikroje srityje, ir sumažinti klasinį susiskaldymą?

 

6. Kovose laimima daugiau laiko anapus kapita­listų kontrolės. Tai reiškia trumpesnę darbo savaitę gaunantiems algą ir jos negaunantiems. Tai reiškia, kad „moterų darbas“ pripažįstamas produktyviu – jis kuria pajamas tiems, kurie tą savaitę dirba, plečia pačių dirbančiųjų sluoksnį. Kaip mes užtikrinsime, kad trumpesnė darbo savaitė neišlaikys vyrų viršenybės moterims? Arba tam tikrų klasinių segmentų – kitiems segmentams? Tai yra kaip per pergales dėl darbo laiko galima siekti lygybės?

 

7. Kovose stengiamasi sumažinti sukrečiantį ka­pitalo, gyvenimo, laiko, materialinio turto, sveikatos ir aplinkos (oro, žemės ir vandens) eikvojimą ir naikinimą, bet toks sumažinimas neturi sudaryti sunkumų kitiems dirbantiesiems. Pavyzdžiui, JAV didelė pelno besivai­kanti švaistūnė yra medicinos draudimo biurokratija. Jos pakeitimai padėtų tą biurokratiją sužlugdyti – bet taip daug žmonių netektų darbo, padidėtų nelygybė. Ką daryti, kad ta publika nebūtų ekonomiškai sužlugdy­ta? Žinoma, iš dirbančiųjų klasės perspektyvos karinė pramonė ir ginklų gamyba atrodo beprotiškai kenks­minga, taigi ją reikia eliminuoti. Mažinant švaistymą galima padėti vieniems, bet ne kitiems (pavyzdžiui, jei bus mažinamas darbo laikas, dėl to nepalengvės mamoms su vaikais) – taigi apie mažinimą reikia kalbė­ti turint omenyje kapitalistinį eikvojimą.

 

8. Kovose apsaugoma ir atstatoma ekologinė gerovė. Taikomas sveikesnis, labiau holistinis požiūris į pasaulį. Taigi reikia turėti omenyje kovas už darbo išsaugojimą tose pramonės šakose, kurios spartina ekologinę katastrofą. Tokių kovų yra ir bus.

 

Žemė, oras ir vanduo yra labai svarbūs. Žemės ūkio verslas, globalinis suprekinimas, bioinžinerija ir karas skatina užterštumą, eroziją, potvynius, miškų mažėjimą, globalinį atšilimą, gamtinės įvairovės mažė­jimą, sausumos ir vandenyno ekosistemų mirtį. Sunai­kinus žemės ūkio verslą kaip maisto gamybos modelį, būtina skatinti žmones tapti labiau sąmoningus maisto gamybos atžvilgiu.

 

9. Kovose gimsta teisingumas. Išnaudotojai ir engėjai baudžiami retai. Tačiau norint greičiau pagyti, tikruosius nusikaltėlius reikia patraukti į atsakomybę. Revoliucinis teisingumas iš „apačios“ nukreiptas į „vir­šų“, naujos teisingumo vykdymo formos turi būti sude­rintos su kitais revoliucijos bruožais. Mes sakome „ne“ mirties (capital) bausmei net kapitalistams!

 

Anapus kapitalo. Pateikdami šiuos revoliucinių kovų bruožus, pasitelkėme savo žinias apie kovas (ypač Amerikos žemynuose) ir mūsų pačių patirtį. Ne­bandome jūsų įtikinti, kad šios kovos yra pavyzdinės, bet mes suvokiame jas kaip susijusias tarpusavyje. Tikimės, kad tai – negalutinė revoliucinių kovų cha­rakteristika (juk pačiose revoliucijose natūraliai iškyla savos realijos ir bruožai) ir kad čia aprašytus bruožus galėsime prisiminti siekdami savo kovas apsaugoti, kad jos nebūtų atgręžtos prieš mus pačius ir kad galė­sime sukurti pasaulį anapus kapitalo.

 

Išvados: krizė – karas – revoliucija

 

Be jokios abejonės, krizės metu kyla kovos, kurių bruožus mes aprašėme. Tačiau krizė ir revoliucija turi siaubingą tarpininką – Karą – todėl džiaugdamiesi mes turime nepamesti galvos.

 

Maloniausia atomazga būtų tokia: kapitalizmas ilgainiui ima sklaidytis ir tiesiog nustoja egzistavęs, o jo vietą niekam nepastebint užima kitas, draugiškes­nis gamybos modelis. Galbūt to, ką mes vadiname kapitalizmu, vietą užims kitas modelis, o pavadinimas liks nepakitęs. Galų gale nėra jokios loginės būtiny­bės, kad didelės pabaisos nusibaiginėtų košmarišku būdu. Ar mūsų kapitalizmo vadai negalėtų išnykti taip tyliai, kaip 1989 m. tai padarė VDR komunistai biurokratai?

 

Tokia baigtis yra įmanoma, bet neįtikėtina. Sis­tema turi daug rodiklių ir daviklių (t.y. pajamų, įgytų per pelną, palūkanas, rentą), jos valdytojai gali jausti pasekmes ir išgirsti signalus. Šių pajamų smukimas jų gavėjams signalizuoja, kad kažkas blogai, jie iš valsty­bės ima reikalauti grąžinti jų pelnams, palūkanoms ir rentoms „priimtinas“ normas. Turint omenyje dažnai nutylimą, bet paplitusį supratimą, kad toks pajamų kri­timas yra susijęs su pridėtinės vertės mažėjimu ir (dėl ekologinių kovų) didėjančiais mašininių gamybos prie­monių kaštais, kyla hipotezė, kad toks pelno normos kritimas turi būti „pakoreguotas“ didinant darbininkų išnaudojimą ir mažinant gamybos (ypač žaliavų) kaš­tus – taip ekologinio nusigyvenimo kaštais apkraunant dirbančiųjų klasę.

 

Ankstyvesnių krizių istorija liudija, kad didinant išnaudojimą ir mažinant kaštus dažniausiai pasirenka­mas karo, smurto ir represijų kelias – taip terorizuoja­mi dirbantieji, o atskiros čiabuvių tautelės nuvaromos nuo savo žemės ir netenka savo turto. Taikaus kapita­lizmo galimybė dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo paneigta iškart „po trečiojo pasaulinio karo“ (prieš komunistines šalis) pradėjus „ketvirtąjį pasaulinį karą“ (prieš žmones ir šalis, atmetusias „naujuosius neolibe­ralius aptvėrimus“).

 

Šioje krizėje taip pat dar bus konfliktų, galbūt numatomas ir „penktasis pasaulinis karas“, kuriame besikartojančių neoliberalių karų pagalba nepaklus­nias šalis bus siekiama priversti „žaisti pagal neoli­beralias taisykles“ (taip nutiko invazijos į Iraką ir jo okupacijos metu). Štai kodėl šį traktatą apie krizę ir revoliuciją pradėjome ir baigsime mintimi apie mirti­ną kulką, pervėrusią jauną A. Grigoropouloso kūną. Tai galiausiai mums primena, kad kapitalizmas yra šalta, žiauri ir žudikiška sistema. Taigi svarbiausias žingsnis mums pereinant iš krizės į revoliuciją ir „ma­žinant žalą“ planetai yra kiek įmanoma spartesnis ir didesnio masto valstybės ir kapitalo nuginklavimas.

 

Versta iš: Promissory Notes: From Crisis to Com­mons. Midnight Notes Collective and Friends: 16-page pamphlet, saddlestitched by Autonomedia, 2009.

Vertė Kasparas Pocius

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.