***

 

„Kulka, pervėrusi Alexio širdį, nebuvo atsitiktinė kulka, iš policininko ginklo paleista į „nepaklusnaus“ vaiko kūną. Tokį kelią rinkosi valstybė, kad smurtu primestų savo tvarką terpėms ir judėjimams, kurie priešinasi jos sprendimams. Tokiu pasirinkimu ketinta pagrasinti kiekvienam, norinčiam pasipriešinti naujai bosų primestai tvarkai darbe, socialinėje ir sveikatos apsaugoje, švietime ir t. t.“ (Iš skrajutės „Niekas nebebus kaip buvę“, parašytos ir išdalintos Graikijoje 2008-ųjų gruodį.)

 

Krizė: kokia ji yra, kokia ji nėra

 

Penkis šimtus metų gyvuojantys kapitalistai dar sykį mums praneša, kad jų sistema patiria krizę. Jie vi­sus ragina aukotis, kad būtų išgelbėta tos sistemos gy­vybė. Mums sako – jei nesiaukosime, mums krachas. Tokius grasinimus turėtume priimti rimtai. Kiekviena­me planetos kampelyje už krizę moka dirbantieji – iš jų kišenės taupoma, masiškai kyla nedarbas, praran­damos pensijos, jiems gresia teisių atėmimas ir mirtis.

 

Kad dar labiau jaustume grėsmę, mums kas­dien primenama, kad gyvename tokioje epochoje, kai nuolat paminamos mūsų teisės, o pasaulio galingieji neapsieis nesielgę žvėriškai, jei bus atsisakyta auko­ti tai, ko yra reikalaujama. Šiuo atveju pavyzdys yra bombos, kritusios ant beginklių Gazos gyventojų. Jos krenta ant visų mūsų, taip nuleidžiama leistino atsako pasipriešinimui kartelė. Taip tūkstanteriopai sustipri­nami žudikiški kėslai, kurių vedamas Atėnų policinin­kas mirtina kulka 2008-ųjų gruodžio pradžioje peršovė Alexį Grigoropoulosą (tai aprašyta ankstesnėje pastraipoje).

 

Iš visko matyti, kad gyvename apokalipsės lai­kais. Kaip ši „amžių pabaigos“ krizė plėtojasi ir ką ji reiškia antikapitalistiniams socialinio teisingumo judė­jimams, siekiantiems suvokti, kaip įmanoma išeiti iš kapitalizmo? Šia brošiūra prisidedame prie debatų, kurie, gilėjant krizei ir atsiveriant mūsų laikų revoliu­cinėms galimybėms, darosi vis intensyvesni. Rašome ją, stengdamiesi išsklaidyti dabar šią krizę dengiančią dūmų uždangą, kuri neleidžia ieškoti atsako ir pasiprie­šinti kapitalui tolimesniame jo kelyje. Netgi kairiųjų pa­teikiami krizės aiškinimai perdėm dažnai mus nuveda į išretintą finansų cirkuliacijos ir sandėrių, supainiotų mazgų apribotos rizikos fondų (derivatyvų) operacijų sferą, tai yra jie mus nuveda į tokį mums nesupranta­mą ir atskirtą nuo bet kokių žmonių kovų pasaulį, kad nebeįmanoma netgi apibrėžti būdų priešintis.

 

Savo brošiūroje apie krizę kalbėsime kitaip – mūsų pasakojimas prasideda nuo kovų, kuriose mili­jardai viso pasaulio žmonių kovojo prieš kapitalą, kuris juos išnaudojo, alino jų gyvenimą ir aplinką.

 

Į XXI a. krizes negalima žvelgti iš XIX a. perspek­tyvos, kai klasių kovos nebuvo įvertintos kaip svarbi krizių priežastis, kai krizės laikytos automatiškais, ne­išvengiamais verslo ciklo padariniais, kurių priežastis – kapitalistinė „gamybos anarchija“. Po to atėjęs revo­liucijų, reformų ir pasaulinių karų amžius vertė pakeisti požiūrį. Pirmiausiai buvo pripažintas skirtumas tarp realios epochinio masto krizės ir recesijos. Pastaroji laikoma „nestabilia“ būkle (t. y. normalios dinamikos, „įprasti­nio vyksmo“ dalimi), periodiškai turinčia disciplinuoti dirbančiųjų klasę), tuo tarpu pirmoji – tai tokia egzis­tencinė būklė, kai kvestionuojamas „socialinis stabilu­mas“ ir netgi sistemos išlikimas. Vėliau buvo pripažinta, kad recesijos ir krizės nėra visiškai nepriklausomos nuo žmogaus kontrolės, jas galima strategiškai provokuoti, paskubinti, nutolinti ir pagilinti.

 

Plačiai išgirta kapitalo tendencija kurti visišką darbo, kapitalo ir žemės užimtumą seniai vertė sua­bejoti istorija. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje netgi buržuaziniai ekonomistai pastebėjo, kad realių krizių metu vyriausybėms būtina patraukti ir pastūmėti siste­mą aukštyn, stimuliuoti ją nepaisant visiško užimtumo sąlygos. Bet, išradus vaistus nuo Didžiosios depresijos, jiems paaiškėjo dar ir tai, kad jie gali planuoti krizes ir recesijas. Krizių niekada negalima pašalinti, bet jas ga­lima pagreitinti ir nutolinti vyriausybės veiksmais. Nors tai ir pavojinga, jos gali būti panaudotos kaip galimybė žengti į priekį klasinės konfrontacijos keliu, bandant išsaugoti sistemą. Krizės yra kapitalizmo „ribinės pa­tirtys“, kai sistema pajunta, jog gali mirti, ir plačiai pri­pažįstama, kad kažkas turi iš esmės keistis – arba ne.

 

Praeitas šimtmetis taip pat atskleidė klasių kovos svarbą formuojantis krizėms, nes dirbantieji (dirbantys ir bedarbiai, vergaujantys ir laisvi, iš kaimo ir miesto) istoriškai sugebėjo paskubinti kapitalizmo krizes, iki lū­žio taško stiprindami prieštaravimus ir neatitikimus pa­čioje sistemoje. Ši galimybė leidžia suvokti darbininkų revoliucinį potencialą: jei jie negali sukelti kapitalizmo krizės, kaip jiems atsiras jėgų sunaikinti kapitalizmą revoliuciniu būdu?

 

Tačiau vienas dalykas nuo XIX a. iki dabar vyks­tančiose krizėse išlieka: tai yra proga revoliuciniams protrūkiams. Kaip K. Marxas rašė 1848 m., „periodiš­kai grįžtančios“ krizės „reiškia vis grėsmingesnį egzis­tencinį išbandymą visai buržuazinei visuomenei“. Taigi, jo manymu, maždaug penkerius – septynerius metus trunkantys verslo ciklai baigiasi tokiomis krizėmis, kai kvestionuojamas pats kapitalizmas.

 

Krizės sąvoka kilusi iš medicinos. Ji reiškia „tokį ligos etapą, kai ligonis arba miršta, arba išgyja“. Šiuo atveju pacientas – tai kapitalistinė visuomenė. Štai kodėl K. Marxas ir jo bičiuliai į krizę žvelgė jaudinda­miesi, netgi džiūgaudami – ji jiems ženklino revoliucijos galimybę. Jie tikėjo, kad vis gilėjančios sistemos krizės greitai prišauks jai laidotuvių varpus ir ekspropriatorių ekspropriaciją

 

Remdamiesi tokiu žinojimu, tokia perspektyva, apdairiu džiūgavimu, į dabartinę krizę žvelgiame ir mes. Mūsų aptarimas apima penkis skyrius:

1. Ilgalaikės krizės priežastys;

2. Jos tiesioginės priežastys ir padariniai;

3. Galimybės, kurias ji siūlo kiekvienai klasei;

4. Bendrabūvio (commoning) kūrimas, t.y. taisy­klės, kuriomis naudojamės dalydamiesi bendrais plane­tos ir žmonijos resursais;

5. Krizėje kylančių revoliucinių kovų pobūdis.

 

Buvusios krizės ir dabartinė krizė: nuo keinsizmo iki neoliberalizmo ir globalizacijos

 

Ši krizė dažnai gretinama su Didžiąja depresija ir kapitalistinio jos „sprendimo“ atitikmens dažnai ieško­ma Naujajame susitarime (žodį deal „Midnight Notes“ kolektyvas aiškina kaip nebylų susitarimą tarp prie­šingų klasių – kapitalistų ir dirbančiųjų – vert. past.). Tačiau ryškūs skirtumai tarp Didžiosios depresijos ir dabartinės krizės neleidžia grįžti prie Naujojo susitari­mo sprendimų.

 

Panašumų tarp abiejų krizių, žinoma, apstu. Abie­jų krizių epicentras – tai spekuliavimas investicijomis. Į abi krizes galima žvelgti kaip į pasekmę to, kad ka­pitalistai mažėjant apyvartai atsisakė toliau investuoti į gamybą. Svarbiausia yra tai, kad abi krizes galima vertinti kaip perprodukcijos ir nepakankamo vartojimo pasekmę – viskas baigėsi tuo, kad rinka buvo užvers­ta prekėmis, krito pelno norma, visa tai prisidėjo prie naujų investicijų įšaldymo ir sukėlė „kreditų krizę“.

 

Pagal daugelio kairiųjų analitikų hipotezes, tokios bendros tendencijos kapitalistinėje visuomenėje vedė į „perteklinį kaupimą“ arba „stagnaciją“, kitaip tariant, kapitalistai nebegalėjo rasti galimybių investuoti į pre­kių gamybą, kuri jiems būtų užtikrinusi adekvačią apy­vartą. Remiamasi argumentu, kad kapitalistams per gerai sekėsi devintajame ir dešimtajame dešimtme­tyje: jie taip sužlugdė JAV dirbančiųjų galias, kad šie nebekovojo už tokias algas, kurios jiems būtų leidusios pirkti pagamintas prekes – tai baigėsi rinkos užverti­mu prekėmis, produktyvumo pertekliumi, nepakanka­momis investicijomis ir t.t. Dabartinėje krizėje kairieji akcentuoja komercinę sistemos nesėkmę, nuvedusią į pelnų krizę. Tai dažnai vadinama „realizacijos“ proble­ma, t.y. prekių pagaminama per daug, o dirbančiųjų klasių poreikis (kaupti pelną) apribojamas – tai veda į nepakankamą vartojimą, kyla sunkumų investuojant į gamybinę pramonę, jei tikimasi priimtinos apyvartos. Siekis gauti pelną mažinant dirbančiųjų atlyginimus pa­kenkė pačiam pelnui – juk, siekiant gauti pelno, reikia parduoti pačias prekes!

 

Tvirtinama, kad tokių veiksmų rezultatas – tai ekonominės sistemos „sufinansinimas“ – kadangi in­vesticijos į gamybą nebėra pakankamai pelningos, vis daugiau kapitalo investuojama į spekuliatyvius skolini­mus ir komplikuotus rizikos draudimus. Toks sufinan­sinimas buvo sąlygotas ir pats prisidėjo prie pastangų visą visuomeninę veiklą, nuo pietų valgymo iki sėklų sodinimo, paversti finansine rinkos veikla.

 

Iš tikrųjų pastaruosius trisdešimt metų domi­nuojanti ekonominė strategija (dažnai vadinama „ne­oliberalizmu“) siekė grąžinti pasaulio ekonomiką į tą stadiją, kuri buvo iki Naujojo susitarimo – į „laisvosios rinkos kapitalizmą“. Štai kokie abiejų krizių panašumai. Taigi šiandien galime sakyti, kad kapitalas atsiskaito už apskaičiuotą perprodukcijos atskyrimą nuo nepa­kankamo vartojimo. Idealiomis sąlygomis produkcijos perteklių ilgainiui galima pakoreguoti panaikinant arba nuvertinant įvairias kapitalo formas – neparduotas prekes, gamybos priemones arba milijonines algas. Franklinas Delano Rooseveltas (toliau – FDR), paklusęs paleoliberalų Herberto Hooverio ekonomikos patarėjų patarimui, atsisakė šio kelio, kadangi atrodė, kad siau­bingas nuvertėjimas gali sukelti revoliuciją. Vietoj to FDR pasirinko Naująjį susitarimą.

 

Naujojo susitarimo sprendimai – (1) institucinė dirbančiųjų klasės integracija, oficialiai pripažįstant profsąjungas; (2) susitarimas dėl produktyvumo: už didėjantį produktyvumą bus atlyginama didėjančiomis algomis; ir (3) gerovės valstybė – šiandien nebėra bū­tini. Naująjį susitarimą atsirasti privertė organizuota, maištinga JAV darbo jėga, metų metus trukusios de­monstracijos, maištai, nukreipti prieš nedarbą ir išva­rymus iš namų: tūkstančiai buvo pasirengę žygiuoti į Vašingtoną, jų akys žvelgė į Sovietų Sąjungą.

 

Dabar mes gyvename visiškai kitokiame pasau­lyje. Nors klasių kova tebevyksta, šiandieniniai dir­bantieji ir bedarbiai JAV ketvirtojo dešimtmečio darbo jėgai nebegali prilygti nei politine jėga, nei organizuo­tumu. Keinsistinei politikai, inspiravusiai ir teoriškai pateisinusiai Naująjį susitarimą, buvo smogta ilgų dirbančiųjų ir bedarbių kovų ciklo metu, kai septin­tajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo bandoma „šturmuoti dausas“ ir išeiti iš Naujojo susitarimo. Šios kovos vyko tiek fabrikuose, tiek mokyklose, virtuvėse ir miegamuosiuose, tiek metropolijų, tiek kolonijų kai­me; buvo griebiamasi nesankcionuotų streikų, sėdimų­jų streikų kontorose, net partizaninių kovų. Taip buvo mestas iššūkis seksualiniam, rasiniam ir tarptautiniam darbo padalijimui, nelygiaverčiams mainams, rasizmo ir seksizmo palikimui. Žodžiu, keinsizmą aštuntajame dešimtmetyje sužlugdė dirbantieji ir bedarbiai darbinin­kų klasės atstovai.

 

Be to, atsakydamas į šias kovas aštuntojo de­šimtmečio viduryje kapitalizmas savo ruožtu paskelbė savo paties „keinsizmo pabaigą“ ir trumpam netgi buvo pritaikęs „nulinio augimo“ programą. Tai buvo tik preliudija prieš devintojo dešimtmečio pradžios krizę ir plačią reorganizaciją, pavadintą „neoliberalia globaliza­cija“, kuria siekta sužlugdyti tarptautinės dirbančiųjų klasės pergales – nuo kolonializmo pabaigos iki gero­vės valstybės. Taigi šiandien mūsų patiriama krizė nuo tos, kurios kulminacija buvo Didžioji depresija, atskirta dviguba siena. Ketvirtąjį dešimtmetį kaip mūsų vedlį į ateitį problemiška rinktis dėl to, kad labai radikaliai pasikeitė politinė dirbančiųjų klasės sudėtis tiek JAV, tiek visame pasaulyje. Naudingiau būtų pasvarstyti, ar neoliberalios globalizacijos plane nebuvo numatyta tai, kodėl po trijų dešimtmečių jis atvedė į naują krizę.

 

Bendras neoliberalus keinsistinės krizės sprendi­mas – tai darbo jėgos nuvertinimas, algų hierarchijos atstatymas ir dirbančiųjų pavertimas apolitiškomis pre­kėmis (taip jie buvo vertinami buržuazinėje XIX a. eko­nomikoje). Neoliberalizmas rado daug būdų duoti atsa­ką pasikeitusiai dirbančiųjų galios sudėčiai ir jos stipru­mui; tai – gamybos priemonių perkėlimas, kapitalo de­teritorizacija, plečiantis darbo rinkai kylanti konkuren­cija tarp darbininkų, gerovės valstybės sunaikinimas ir žemės nusavinimas. Taip buvo aiškiai (ir bent iš pradžių sėkmingai) atakuoti trys didieji po Antrojo pasaulinio karo atsiradę „susitarimai“, kuriuos mes anksčiau esame pavadinę „A susitarimu“ (susitarimu dėl kein­sistinio produktyvumo), „B susitarimu“ (socialistiniu susitarimu) ir „C susitarimu“ (pokolonijiniu susitarimu).

 

„A susitarimas“. Kai JAV 1981 m. R. Reaganas įveikė oro eismo kontrolierių streiką, o Didžiojoje Brita­nijoje M. Thatcher 1985 m. sutriuškino streikuojančius angliakasius, prasidėjo profsąjungų gaudymo kampa­nijos, nuolat grasinta sabotuoti socialines išmokas, pensijas ir kitokias garantijas („saugumo tinklą“).

 

„B susitarimas“. Galutiniu neoliberalizmo triumfu laikytas Sovietų Sąjungos žlugimas, socialistinių vals­tybių Rytų Europoje griūtis ir Kinijos komunistų parti­jos sprendimas eiti „kapitalistiniu keliu“.

 

„C susitarimas“. „Trečiojo pasaulio“ skolų krizė Pa­saulio bankui ir Tarptautiniam Valiutos Fondui suteikė galimybę primesti Struktūrinio reguliavimo programas (SRP), prisidėjusias prie naujojo kolonizacijos proceso.

 

Kitaip tariant, perėjus į neoliberalizmą buvo atsi­sakyta visų ankstesnių politikos susitarimų. Taip atėjo galas dirbančiųjų klasės ir kapitalo „tarpusavio pripa­žinimui“ – kuriant globalinę darbo rinką buvo skatina­ma pasaulio darbininkų konkurencija. Dabar kapitalas galėjo rinktis darbininkus taip, kaip bitė renka medų dobilų lauke.

 

Tokios plėtros pasekme tapo tai, kad jau dešim­tajame dešimtmetyje išryškėjo pirmieji ženklai, kad sistema nesugeba apžioti milžiniškų produkcijos kiekių, pagamintų viso pasaulio prakaito dirbtuvėse dirban­čiųjų masių. Remiantis šiuo argumentu galima teigti, kad 1997 m. Azijos krizės kulminacija tapo stimulu visiškam sistemos sufinansinimui – bandymui „daryti pinigus iš pinigų“: sistemai pelno, gaunamo iš gamy­bos, nebepakako.

 

Kapitalo sufinansinimas – tai dar vienas neolibe­ralizmo žingsnis, siekiant nuolat keisti galios santykius savo naudai. Matyt, suvokę, kad mažėja „realios eko­nomikos“ apyvarta, nebesugebėdami parduoti savo prekių, kapitalistai padarė du svarbius sprendimus: viena vertus, jie perbėgo į draudimo fondų ir deriva­tyvų pasaulį, kita vertus – padidino JAV dirbančiųjų klasės galimybes gauti kreditus, kad šie galėtų pirkti prekes, kurias Kinijos ir kitų (daugiausiai – Azijos) šalių darbininkai tebegamina, gaudami visiškai žemus atly­ginimus (palyginus su atlyginimais JAV). Šio žaidimo – jo esminis tikslas buvo atitolinti krizę – sėkmė priklau­sė nuo didelių pelnų, kuriuos kapitalistai galėjo kaupti Kinijoje ir po to investuoti į JAV paskolų rinką, taip ska­tindami sufinansinimo augimą. Tokiai apytakai galas atėjo tik tada, kai milžiniška (tiek dirbančiųjų, tiek ka­pitalistų) skola sukėlė jų paskolos garantuotojų paniką.

Tai daug ką paaiškina, bet iš akių išleidžiama svarbi detalė – kodėl perprodukcijos ir nepakankamo vartojimo sumažinta pelno apyvarta lieka neadekvati tam, kad kapitalistai norėtų investuoti iš naujo? Pa­imkime vidutinį kapitalistą: jei jis parduotų visas savo firmoje pagamintas prekes, jis gautų šimtaprocentinį pelną; bet, susidurdamas su „realizacijos“ problema, jis gauna tik 50%. Ar tai nebūtų adekvatu? Net iš­tikti realizacijos problemos, kuri pražudė pusę to, kas pagaminta, kapitalistai vis dar galėtų krautis padorų pelną. Toks „neadekvatumas“ nebūdingas abstrakčiam kapitalui. Greičiau jis pagrįstas kapitalistų ryžtu gauti daugiau, reikalauti vis spartesnės sistemos plėtros bei savininkų pelnų didėjimo. Kai kapitalistams investicijų laukas pasirodo esąs „neadekvatus“, tai reiškia, kad šiuo metu vidutinė pelno norma yra mažesnė, nei jie tikisi prisimindami praeitį. Tačiau kokios yra dabartinio pelno kritimo visame pasaulyje priežastys?

 

Dabartinį nuopuolį sąlygojo daugybė faktorių, bet mums iš jų ypatingai svarbūs du: kapitalo nesugebė­jimas (a) padidinti išnaudojimo sumažinus algas; (b) sumažinti prekių gaminimui reikalingo pastovaus kapi­talo (ypač žaliavų) vertę. Pastarasis ypač susijęs su ne­sugebėjimu paversti dirbančiuosius išgaunant žaliavas ir gaminant prekes aplinkai daromos taršos aukomis. Štai kodėl įvardijant šios krizės priežastis, sunku išskir­ti „ekonominių“ ir „ekologinių“ kovų poveikį vidutinei pelno normai.

 

Globalizacija per tris pastaruosius dešimtmečius padėjo sumažinti atlyginimus JAV, nes gamyba buvo perkelta į „periferiją“ (per pastarąjį dešimtmetį – į Kini­ją), kur darbininkų algos žymiai mažesnės nei JAV. Jei algos ir liktų mažos, susitarimas tarp JAV kapitalo ir Kinijos liktų stabilus. Kinijos dirbantieji krautų milžiniš­kus pelnus JAV darbdaviams ir visiškai pigias prekes nuskurdusiems JAV darbininkams. Tačiau nors algos Kinijoje yra sąlygiškai žemesnės nei JAV, jos sparčiai kyla. Tai pelnui gali padaryti didelį poveikį dar iki tol, kol algos Kinijoje prilygs algoms JAV.

 

Algų kilimas gali sukelti dramatišką pelno normos kritimą, o algos savo perkamąja galia nebūtinai prilygs Vakarų Europos ar JAV darbininkų algoms. Pirmieji šį neoliberalaus periodo fenomeną pajuto Korėjos ir In­donezijos dirbantieji, kurių mobilizacijos sukėlė žymiąją „Azijos finansų krizę“.

 

Galvosūkis, kaip „realizuoti“ pridėtinę vertę jau vykstančios arba gresiančios konfrontacijos su didesnių atlyginimų ar didesnės galios ištroškusiais dirbančiais akivaizdoje, privertė trokštančius didesnės apyvartos kapitalistus pasukti kitais keliais. Bet šiame kelyje jų vėl laukė problema: galimybę padidinti procentines pa­jamas pereinant į finansų sferą riboja pridėtinė vertė, sukurta visos pasaulinės kapitalistinės sistemos gamy­bos ir reprodukcijos. Krizė finansiniame sektoriuje kyla iš bandymo konfrontuoti su šia riba. Kadangi finansi­niai pelnai yra, nors ir netiesiogiai, išgaunami iš realios darbo jėgos, galima suvokti, kad net mažiausias kinų algų pakilimas gali sugriauti visą finansinį kortų namelį.

 

Labai svarbus čia ekologijos ir energetikos mo­mentas. Pastovaus kapitalo kaštų mažinimas gali sąly­goti pelno didėjimą, bet tai labai priklauso nuo galimy­bės „eksternalizuoti“ daromą žalą (t.y. nutildyti tuos, kuriems pakenkė žaliavų išgavimo metu užteršta aplinka, pramonės sukelti klimato pokyčiai ar genetiškai modi­fikuotų (GM) organizmų sukeltos genetinės mutacijos). Tik tada, kai masiškai pasipriešinta tokiam eksternali­zavimui, ekologinės problemos imtos laikyti „kritiškomis“, o jų sprendimas – „neatidėliotinu“. Jei nevyktų kova prieš daromą žalą ir žmonės būtų verčiami taikiai prisiimti jos kaštus, ekologinė katastrofa būtų likusi tokiu estetiniu fenomenu kaip smogas Claude‘o Monet paveiksluose.

 

Ši kova dabar išėjo į dienos šviesą ir gresia visos sistemos pelnams. Visame pasaulyje pripažįstama, kad tai – ne dar vienas kovos raundas tarp dirbančiųjų ir kapitalistų dėl to, kaip organizuoti ekonomiką; pasau­liui, kuriame „naftos civilizacija“ privertė didžiąją dalį žmonių keltis į miestus, perpildytus lūšnų kvartalus, gresia katastrofiški klimato pokyčiai ir bendra socialinė bei aplinkosauginė krizė.

 

Žinoma, nebegalima leisti pelno varomam verslui suktis kaip įprasta. Iš tikrųjų kapitalizmas su savo uolia disciplina taip sugadino daugybės žmonių ekologines pragyvenimo sąlygas, kad iškilo situacija, kai iš nesu­valdomo pasaulio investuotojai nusprendė pabėgti į finansų pasaulį, kur tikėjosi susikrauti stambias apy­vartas, nesulaukdami išnaudojamų žmonių pasipriešini­mo. Bet šis sprukimas tik nutolino krizę – „ekologinės“ kovos vyksta visame pasaulyje, jos neišvengiamai didi­na pastovaus kapitalo kaštus ateičiai.

 

Taigi abiem atvejais, tiek dėl algų, tiek dėl ekolo­ginės reprodukcijos vykstančios kovos veda į vidutinės pelno normos (ir kapitalo apyvartos) krizę ir nurodo, kad peršokus į sufinansinimą, pelno riba neišnyksta.

 

 

Neoliberalizmo krizė: priežastys ir pasekmės

 

Neoliberali globalizacija buvo ambicingas projek­tas. Jei jis būtų pavykęs, jis būtų pavertęs žmogaus apibrėžimą tokiu: „tai – būtybė, kuri parsidavinėja už aukščiausią kainą“, – bei gražinęs darbo jėgai tokį statusą, kokį ji turėjo iki Johno Maynardo Keyneso egzistavusioje ekonomikoje: gryna preke, kurios vertę apibrėžia rinka. Kodėl neoliberali globalizacija žlugo?

 

Kad atsakytume į šį klausimą, turime atsigręžti į žmonių kovas. Nors JAV dirbantieji nepasižymėjo tokiu kovingumu, kaip ketvirtajame dešimtmetyje, visame pasaulyje daug kur kilo judėjimai, mūsų nuomone, tapę krizės priežastimi. Žinoma, tai ne vienintelė jos priežastis, galbūt net ne pati svarbiausia. Be jokios abejonės, pavyzdžiui, finansinių sandorių dereguliacija leido atsirasti nežmoniško dydžio spekuliacijoms deri­vatyvais ir taip destabilizuoti „rinkas“.

 

Tačiau net finansų dereguliacija, kuri prasidėjo J. Carterio laikais ir tęsėsi R. Reagano, G. Busho, B. Clin­tono bei G. Busho jaunesniojo laikais, buvo klasių kovos akimirka. Dereguliacija iškilo kaip atsakas didėjančiai infliacijai, kuri, kaip ir manė politikai, savo ruožtu kilo JAV darbininkams, reikalavo pakelti jų algas tiek, kad, kapitalistams keliant maisto, kuro ir kt. kainas, nesu­mažėtų jų realusis darbo užmokestis. Tokie reikalavimai sužlugdė trokštamą OPEC pavertimą finansų tarpinin­ke, o petrodolerius – dirbančiųjų pajamų vertės paver­timo pelningomis investicijomis varikliu.

 

Iš to dešimtmečio TVF metinių pranešimų matyti, kad 1975 m. didžiausia ekonomine pasaulio problema laikyta infliacija, o kaip svarbiausia šios infliacijos prie­žastis įvardytas „struktūrinis darbo rinkos nelankstu­mas“. TVF kalba tai reiškia dirbančiųjų galią. J. Carte­rio ir P. Volckerio laikais stiprėjusi infliacija didelę dalį realių palūkanų normų nuleido žemiau nulio, o tai su­kėlė grėsmę viso finansinio sektoriaus gyvybingumui. Tarp kitko, dereguliacijos strategijos metu JAV buvo panaikinti prieš dideles palūkanas nukreipti įsakymai ir taip palūkanų normoms leista tapti dviženklėmis.

 

Atsaku dirbančiųjų galiai tapo ne tik atsisakymas pelnų sąskaita kelti atlyginimus ir kitokias pajamas – išsky­rus grįžimą prie senų manipuliacijų „geromis kainomis“ ir svyruojančius valiutų kursus – bet taip pat bet kokio gamintojų produktyvumo augimo blokavimas.

 

Daugybė aštuntojo dešimtmečio kovų JAV ilgai­niui buvo numalšintos, bet nuo tada tiek JAV, tiek visame pasaulyje prasidėjo nauja ryžtingų kovų prieš neoliberalią globalizaciją banga.

 

Siekdami suvokti krizės iškeltus politinius klausi­mus, iš arčiau pažvelgsime į kai kurias iš šių kovų. Tarp krizės priežasčių svarbesnės yra šios:

(1) nepavykę neoliberalios globalizacijos institu­ciniai pokyčiai;

(2) nepavykę bandymai neoliberalizuoti naftos (energetikos) pramonės struktūrą;

(3) nesugebėjimas kontroliuoti kovų dėl atlygini­mo (ypač Kinijoje);

(4) teisių į žemę ir resursus reikalaujančių judėji­mų iškilimas (Bolivijoje, Indijoje, Nigerio deltoje);

(5) klasių kovos sufinansinimas: plačios galimy­bės gauti paskolas ir taip papildyti krintantį ir stagnuo­jantį realųjį darbo užmokestį

(6) juodųjų, imigrantų iš Lotynų Amerikos, taip pat neseniai atvykusių imigrantų ir moterų įtraukimas į „savininkų visuomenę”, suardęs klasinę hierarchiją.

 

(1) Neoliberali globalizacija yra priklausoma nuo įstatymų ir taisyklių paketo, panaikinančio barjerus prekių mainams ir finansiniams sandoriams, ypač tiems sandoriams, kurie atsiranda JAV, Japonijoje ar Vakarų Europoje. Šis barjerų naikinimo procesas prasi­dėjo keinsistiniame laikotarpyje (atsiradus GATT), bet institucinį pavidalą įgavo 1994 m., įkūrus Pasaulio Pre­kybos Organizaciją (PPO). PPO turėjo ambicingų planų įgyvendinti tradicinės prekybos ir piniginių sandorių, taip pat ir paslaugų bei intelektinės nuosavybės globa­lizaciją. Atrodo, kad niekas negali sutrukdyti šio plano įgyvendinimui, bet jis buvo sustabdytas susiliejus:

 

(a) riaušėms, nukreiptoms prieš struktūrinio re­guliavimo programas, kurios devintojo dešimtmečio viduryje prasidėjo Zambijoje, 1989 m. vyko Karakase, o 1994 m. – zapatistų gyvenamoje Meksikos dalyje;

(b) antiglobalistiniam judėjimui Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kai PPO, TVF, Pasaulio Banko ir G8 susitikimai sutinkami demonstracijomis ir bari­kadomis;

(c) ir daugeliui Trečiojo pasaulio vyriausybių, ku­rios atsisakė atiduoti paskutinius suverenumo (ypač jei tai susiję su žemės ūkio produkcija) likučius tokioms organizacijoms kaip PPO, TVF ir Pasaulio Bankas, ku­riose dominavo JAV, Japonija ir Vakarų Europa. To priežastys – ne tik „patriotizmas“; tai labiau susiję su valstiečių judėjimo tose šalyse galia ir grėsme, kurią tie valstiečiai kelia savo pačių „suverenitetui“. PPO Dohos derybų raundas galutinai sužlugo būtent dėl to, kad Indijos vyriausybė nebegalėjo atiduoti daugiau žemės ūkio, nors būtų sutikę paaukoti savo valstiečius dėl aukštų technologijų žaisliukų. Indijoje judėjimai per de­šimtmetį nuo 1998 m. iki 2008 m. pritraukė dešimtis, šimtus tūkstančių žmonių, norėjusių sustabdyti PPO (jau neminint Filipinų, Korėjos ir Bangladešo valstiečių).

 

Kad ir dažnai ignoruodami vienas kito veiksmus ir siekius, šie maištai, gatvių demonstracijos ir kitoks pasipriešinimas privertė suabejoti globalizacijos ideo­logija, pagal kurią „pasaulis yra plokščias“, bandymu kartu su aptvėrimais atimti iš žmonių galimybę išlikti pasaulyje ir sugriauti vietinę valstiečių rinką.

 

(2) Antroji nesėkmė – tai po 1999 m. sekęs ban­dymas prigesusį neoliberalios globalizacijos projektą atgaivinti karinėmis priemonėmis, stengiantis invazijos į Iraką ir jo okupacijos metu priversti naftos ir dujų įmo­nes veikti idealiu neoliberaliu režimu. Nesėkmės prie­žastis – ginkluotas pasipriešinimas, nusinešęs dešimtis tūkstančių JAV karių gyvybių, tačiau šimtai tūks­tančių pasipriešinusiųjų taip pat žuvo ar buvo sužaloti. Visa tai atnešė milžiniškų pasekmių neoliberaliai glo­balizacijai. Pirmiausia po šešerių karo Irake metų pa­grindinės pramonės šakos – naftos ir dujų pramonė – tiek Irake, tiek visame pasaulyje vis dar, didžiam ne­oliberalų nepasitenkinimui, yra organizuota dvejopai – arba kaip nacionalinė dujų kompanija, arba kaip tarp­tautinis kartelis (OPEC), bandantis daryti įtaką naftos kainoms rinkoje. Antra, šios pastangos tiek karine, tiek finansine prasme labai nualino neoliberalaus projekto lyderį – JAV. Tai tapo akivaizdu tuo metu, kai JAV vy­riausybė skelbė pergalę (po „Bangos“). Tuo pat metu jiems paklūstančios Irako „marionetės“ liepė jiems iki 2011 m. palikti šalį, panaikinti savo bazes ir nesitikėti greitai įvesti „Naftos įstatymo“! Žinoma, taip griežtai „marionetės“ savo šeimininkams kalbėjo bijodamos smurtingo Irako žmonių atsako į tai, kad bandoma at­sisakyti Alacho dovanos – angliavandenilio.

 

(3) Neoliberalus mėginimas atsisakyti atlyginimų didinimo JAV buvo gana sėkmingas – ten realus dar­bo užmokestis niekad nebepasiekė 1973 m. viršūnės. Todėl, skirtingai nei aštuntajame dešimtmetyje, krizės priežastimi negalime laikyti kovos dėl atlyginimų JAV. Visos tipinės tokios kovos apraiškos (pvz., streikai) JAV buvo nuslopinti. Kažkiek pavyko pasiekti nebent siekiant apriboti socialinių lėšų mažinimą socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai, maisto talonams. Vyko kovos ir prieš kitokius pasikėsinus į darbo klasę: kova už moterų teises, aplinką ir t.t.

 

Tačiau neoliberalus projektas priklausė nuo ga­limybės pasinaudoti tarptautine konkurencija darbo rinkoje, kuri vyko ne tik JAV, bet visame pasaulyje. Šis projektas sužlugo, ypač Azijos šalyse. Kad ši tvarka žlunga, parodė Korėjos ir Indonezijos, 1997 m. nuvedu­sių Aziją į finansinį krachą, pavyzdžiai. Nuo tol didelių nesėkmių ši strategija patyrė ir Kinijoje, kur kova dėl atlyginimų įgijo istorinius mastus, ir, įsiplieskus tūks­tančiams streikų, buvo iškovoti dešimteriopai aukštes­ni atlyginimai.

 

(4) „Naujuosius aptvėrimus“ (New Enclosures), kuriais siekta atskirti Trečiojo pasaulio žmones nuo jų bendruomenių valdomos žemės ir jos išteklių, padė­jo įgyvendinti Struktūrinio reguliavimo programos ir kurstomi karai. Žinoma, kaip galima matyti iš kylan­čios imigracijos ir pabėgėlių, jiems pavyko nuo žemės ir bendruomenių atskirti milijonus žmonių Afrikoje ir daugelyje abejų Amerikos žemynų vietų. Bet bendruo­meninių žemių ir resursų uzurpavimas susilaukė galingo atsako Azijoje (ypač Indijoje ir Bangladeše), didžiojoje Pietų Amerikos dalyje ir kai kur Afrikoje. Paskutinio dešimtmečio karai dėl dujų ir vandens Bolivijoje leido suprasti, kad stengtis privatizuoti gyvybinius išteklius yra rizikinga. Tokios pačios ribos nubrėžtos naftos gavybai Nigerio deltoje, kur šiuo metu tokios grupės, kaip Nigerio deltos emancipacijos judėjimas, kovoja už naftos atgavimą; tokios grupės reikalauja, kad ne Nigerijos valdžia ir ne didžiosios naftos kompanijos, o deltos žmonės būtų pripažinti bendruomeniniais naftos savininkais. Steve‘as Colatrella tokią politinę naftos gavybos ir pramonės ribą vykusiai pavadino „politine Hubberto kreive“.

 

(5) Sufinansinant kapitalą pirmiausiai buvo sten­giamasi apsaugoti kapitalą nuo dirbančiųjų klasės ko­vos, paverčiant jį jai nepasiekiamu, apdrausti jį taip, kad kapitalistai investuodami bet kokiu atveju jaustųsi saugiai. Koks kapitalistas netrokšta už mažą kainą ap­saugoti save nuo dramatiško valiutos nuvertėjimo ko­kioje nors streikų apimtoje šalyje, į kurią jie investuoja, arba nuo kompanijos bankroto, kurio grėsmė pakyla darbininkams pradėjus reikalauti atlyginimų pakėlimo.

 

Paradoksas, tačiau neoliberalizmas atvėrė naują kovų tarp kapitalo ir dirbančiųjų klasės erdvę – kovos objektu tapo paskolos. JAV dirbantiesiems buvo pasiū­lyta ištisa virtinė instrumentų gauti paskoloms ir speku­liuoti investicijomis, pradedant rizikingomis paskolomis ir paskolomis studentams iki kreditinių kortelių ir pen­sijų valdymo sistemų. Dirbantieji jomis naudojosi, ka­dangi nesugebėjo pasinaudoti savo galia darbovietėse ir siekti algų didinimo, garantuotų pensijų, sveikatos apsaugos – jie turėjo rinktis finansų sritį. Kai buvo su­griauta gerovės valstybė, JAV dirbantieji turėjo skirti daugiau lėšų savo reprodukcijai (namams, sveikatos apsaugai, švietimui), o tuo pačiu metu mažėjo jų re­alūs darbo užmokesčiai. Dirbantiesiems, siekiantiems patenkinti šiuos poreikius, teko naudotis paskolų sis­tema. Kapitalistai sukauptu kapitalu su dirbančiaisiais (per paskolas) „dalijosi“ tik su viena sąlyga: dirbančiųjų noras naudotis reprodukcijos priemonėmis (namais, automobiliais, buitiniais prietaisais) turi sutapti su ka­pitalistų siekiu kaupti kapitalą. „Sufinansinimas“ nėra tiesiog kapitalistų sfera, tai – taip pat ir klasių kovos procesas bei produktas. Tiesa, dirbančiųjų atsaką į jų reprodukcijos sąlygų griovimą iš dalies lemia būtinybė, bet juk be būtinybės nėra veiksmo.

 

Žinoma, paskolos nėra rojus dirbantiesiems. Skolinimasis ir su juo susiję palūkanų mokėjimai ma­žina atlyginimus, kartais labai žymiai, paskola pririša dirbančiuosius prie nekilnojamo turto ir akcijų biržos. Tačiau svarbus pasiekimas dirbantiesiems yra gali­mybė „naudotis kažkieno kito pinigais“, kad galėtum įsigyti namą, nesijaudindamas dėl nuomos pakėlimo, mokėti savininko paskolą ir jo mokesčius, galėdamas patenkinti (realų ar įsivaizduojamą) prekių poreikį, ga­lėdamas mokytis ir taip pasiruošti ateities kovoms už aukštesnius atlyginimus ir turėti automobilį, kuris vie­nišame JAV gyvenimo kraštovaizdyje suteikia galimy­bę platesniam užimtumui ir socialiniam bendravimui.

 

Šiame kelyje, kad ir nesąmoningai, nekoordinuo­tai (kaip dažnai nutinka kapitalistinėje visuomenėje), didelė JAV dirbančiųjų klasės dalis kolektyviai bandė pakeisti neoliberalią viziją, perimdami G. Busho admi­nistracijos retorinę frazę „savininkų visuomenė“. Taip nuolatos grasindami nustoti mokėti skolas, t.y. palik­ti raktelį pašto dėžutėje ir išeiti, jie atvedė sistemą į krizę. Kaip jau esame minėję, jei esi skolingas bankui 1000 dolerių ir negali jų išmokėti, tai tavo bėda; bet jei bankui esi skolingas 1,000,000,000 dolerių ir negali jų išmokėti, tai jau banko bėda. Dažnai neužsimenama apie tai, kad jei 1,000,000 žmonių yra skolingi bankui 1000 dolerių ir negali jų išmokėti, tai vis dar yra banko bėda!

 

Sufinansinimu tikėtasi suteikti kapitalui skydą nuo nenuspėjamos klasių kovos, tačiau taip dirbančių­jų klasė buvo prijunkyta prie to paties kapitalo krūties. Tokios finansinio kapitalo pastangos sužaisti tiek pa­siūla, tiek paklausa (t.y. kapitalu apsisaugoti nuo kovų, o tuo pačiu „jaukintis“ kovotojus ir įsukti juos į finansinį mechanizmą) yra viena iš dabartinės krizės priežasčių. Tiesa, nors dirbančiųjų klasės skola yra nemaža, ji toli gražu neprilygsta JAV korporacijų ar valstybės sko­loms. Tačiau ji kitokia. Korporacijų skola priklauso pačiai korporacijų klasei (intra-class), nacionalinė skola priklauso visoms klasėms (omni-class), o dirbančiųjų klasės skola yra tarpklasinė (inter-class) – tai ir sukuria didžiausią įtampą.

 

(6) Tokį sufinansinimo dvilypumą paryškino kova dirbančiųjų, kurie iki tol negalėjo gauti paskolų (juo­dųjų, žmonių iš Lotynų Amerikos, neseniai atsikėlusių imigrantų, vienišų moterų, nuskurdusių baltųjų) ir no­rėjo įsisukti į kerinčią paskolų būstui, studentams, kre­ditinių kortelių sferą. XXI a. finansinis kapitalas atvėrė duris tiems, kurie iki tol galėjo skolintis tik labiausiai lupikautojų bei lombardų apsunkintomis aplinkybėmis. Jiems atsirado galimybė patenkinti savo poreikius – gauti būstą, mašiną, trūkstamų prekių ir geriau ap­mokamą darbą, tačiau kartu su jais jie gavo nuodingą piliulę: blogas paskolas, kurių palūkanos kaip balionai išsipūs po trejų metų, kreditines korteles, kurių palū­kanų norma tapo lupikiška, studentų paskolas, kurios diplomo gavimo iškilmių metu atveria duris į apmoka­mą vergiją. Šių dirbančiųjų reikalavimui įtraukti juos į neoliberalų susitarimą, t.y. leisti jiems naudotis soci­aline gerove individualiai ir ne per darbo užmokestį, XXI a. kapitalas pritarė. Pasirodo, kad nuo to prasidėjo kreditų sistemos destabilizacija.

 

Ar paskolų cirkuliaciją, kuri, kaip minima (5) ir (6), buvo išplėsta ir dirbančiųjų klasėje, verta laikyti „kova“? Galima kvestionuoti tokią formuluotę, jei tu­rėsime omenyje greitą šios istorijos atomazgą – milijo­nus bankrotų ir atvejų, kai iš žmonių atimamos teisės naudotis savo turtu (foreclosures) ir t.t. Bet, žinoma, vyko kova dėl mokėjimo ir bankroto sąlygų (ji apėmė ir dirbančiųjų klasę), taip pat ir kova prieš teisėsaugą, kuria būsto savininkus tikėtasi „apsaugoti“ nuo teisių atėmimo. Daug dešiniųjų tokią „paskolų revoliuciją“ laiko krizės priežastimi, kadangi per daug „nevertųjų“ buvo įsileista į paskolų šventovę. Bet tai nepanaikina nuo septintojo dešimtmečio vykusių juodųjų dirbančių­jų kovų vertės, kai jie kovojo prieš „raudonas linijas“ (raudona linija atskiria miestų ar ištisų šalių zonas, į kurias specialiai neinvestuojami pinigai, kurios virsta getais) ir kitokias diskriminacijos kredito srityje for­mas. Galiausiai skolininkų kovos – tai tradicinės klasių kovos analizės pagrindas. Kodėl tai turėtume pamiršti, klasiniu požiūriu analizuodami XXI amžių?

 

Tokios kovos kartu su kitais faktoriais 2008 m. sukėlė istorinio masto krizę. Neoliberalizmo atlyginimų ir karo doktrinų, Globalizacijos, „naujųjų aptvėrimų“, sufinansinimo ir įtraukties nesėkmės sukėlė ne tik ekonominį „krachą“, tačiau tose nesėkmėse glūdintys loginiai prieštaravimai verčia dabartinę recesiją tikra krize. „Atsigavimo“ (bent jau matuojant jį didėjančiu BVP) galima tikėtis artimoje ateityje, tačiau jei prieš­taravimai didės, jei daugės nesėkmių, kapitalizmas gali tapti „istorija“.

_________________

 

Promissory – (bdv.) žadantis, reiškiantis pažadą; žadantys žodžiai – pažadai. Nuoroda į tai, kas įvyks: „Šiltas vakaras žada puikią rytdieną“. Promissory note – paprastasis vekselis, kurį išrašęs žmogus (kartu ir mo­kėtojas, maker) besąlygiškai įsipareigoja vekselio turė­tojui sumokėti vekselyje nurodytą sumą.

Bus daugiau

 

Versta iš: Promissory Notes: From Crisis to Com­mons. Midnight Notes Collective and Friends: 16-page pamphlet, saddlestitched by Autonomedia, 2009.

Vertė Kasparas Pocius

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.