Straipsnis, kurio fragmentai čia spausdinami, buvo publikuotas 2009 m. rugpjūęio mėn. žurnale „Debatte”. „Post scriptum“ parašytas 2010 m. liepos mėn.

 

***

2009 m. sausio mėnesį prie parlamento rūmų Ry­goje ir Vilniuje kilo ašarinių dujų debesys: tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti, policininkų lazdos dusliai kaukšėjo į paprastų „europiečių“ galvas, ir visa tai iškėlė fundamentalių klausimų dėl pereinamojo lai­kotarpio rezultatų Rytų Europoje, žlugus Sovietų Sąjun­gai. Vėliau buvo dar daugiau demonstracijų. Siekiant paaiškinti šių įvykių reikšmę, reikia juos analizuoti ir suvokti jų raidą platesniame pasaulinės sistemos kon­tekste. Nuo 8-ojo dešimtmečio, kai sugriuvo Brettono Woodso konsensusas, jo kaupimo modelis bei politinė organizacija, šioje sistemoje vyko globalinė restruktū­rizacija. Baltijos šalis paveikė du šios restruktūrizaci­jos aspektai. Pirma, šios šalys užėmė svarbią poziciją geopolitiniame (spatial fix) procese, kuriame buvo siekiama grąžinti Sovietų Sąjungos/Rusijos gamtinius išteklius į pasaulinę pelno sistemą. Antrasis aspektas, susijęs su pirmuoju, – tai po Bretton Woods įsigalėjusi ekonomikos financializacija. Latvija ir apskritai Baltijos šalys abiem šiais atvejais vaidino svarbų vaidmenį.

 

M. Thatcher, buvusi Didžiosios Britanijos premje­rė, iki šiol laikoma ikona buvusiose socialistinėse šaly­se, 1987 m. – Baltijos dainuojančių revoliucijų išvaka­rėse – pareiškė: „...mes perėjome laikotarpį, kai per daug vaikų ir žmonių leido sau galvoti „aš susidūriau su problema, vyriausybė privalo ją išspręsti“ arba „aš turiu problemą, aš gausiu pašalpą ir taip ją išspręsiu“, arba „aš esu benamis, vyriausybė privalo suteikti man būstą!“ ir taip perkelti savo problemas visuomenei; kas yra ta visuomenė? Tokio dalyko nėra! Yra tik pavieniai vyrai ir moterys…“

 

Nors, aišku, galima per daug pasikliauti valdžia ir pristigti asmeninės atsakomybės, tačiau lygiai taip pat funkcionuojanti visuomenė gali virsti per didele našta individui. Latvijos ir Lietuvos protestai 2009 m. iš da­lies pademonstravo visuomenės susilpnėjimą, galutinę socialinio solidarumo fragmentaciją ir pastarųjų dviejų dešimtmečių hiperindividualizmą. Šią sistemą pagrin­dęs anglų ir amerikiečių kontroliuojamas Vašingtono konsensusas Baltijos šalyse sukūrė erdvę kleptokrati­nės oligarchijos atsiradimui, to geriausias pavyzdys – Latvija. Naujosios tvarkos pobūdį maskavo Vašingtono ir Londono propaguojama laisvosios rinkos retorika. Du dešimtmečius besitęsiančios reformos į šias šalis sugebėjo atnešti tik neramumus. Oligarchams išlaikant realią kontrolę, o viduriniosios ir dirbančiųjų klasės liki­mui išliekant miglotam, demokratijos ar plėtros šiose šalyse perspektyvos lieka menkos.

 

Dainuojančios revoliucijos, atvedusios Baltijos šalis į nepriklausomybę, simbolizavo ir bandymą išsau­goti visuomenę. Buvo idealistiškai siekiama laisvės nuo užsienio valdžios ir taip pat duodamas atsakas 9-ojo dešimtmečio sovietų ekonominei krizei, kurios metu kilo ekonominis nestabilumas ir buvo apribotas gerai išsilavinusios sovietų viduriniosios klasės socialinis mobilumas. Angloamerikietiškas ekonominės plėtros modelis buvo perimtas kaip geriausias pakaitalas so­vietų sistemai. Tačiau posovietiniu laikotarpiu Baltijos šalyse, taikant tečerinį modelį bei populiarinant Frie­dricho von Hayeko ir Miltono Friedmano idėjas, buvo pamirštama, kad čia situacija kitokia nei Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo, kur įvyko ekonominio augimo šuolis. Angloamerikietiškas neoliberalusis M. Thatcher modelis dabar grasino sunaikinti visuomenę. Dauguma žmonių jautė, kad M. Thatcher propaguojamas „eman­cipacijos“ projektas juos įkalino, o ne išlaisvino. Baltijos šalių gyventojai parodė savo nepritarimą šiam projek­tui, pasirinkdami galimybę pasitraukti. Jie emigruoja taip greitai, kad ilgalaikis jų šalių likimas atsidūrė pavo­juje. Praėjusių metų protestai yra panašūs į protestus kitose pasaulio šalyse, tačiau skiriasi jų intensyvumas ir mastas.

 

Posovietinėje sistemoje buvo iš esmės kuriama politika, kuri tyčia ar netyčia sužlugdė viduriniąją klasę, taip atsirado depolitizuota visuomenė. Hipercentrali­zuotas ideologinis valstybės aparatas (1) tapo gravita­ciniu traukos centru, į kurį buvo nukreiptas nacionalinis nepasitenkinimas, taip pat buvo pristabdytos galimy­bės stagnuojančioje sovietinėje ekonomikoje kai ko pasiekti gerai išsilavinusiai viduriniajai klasei. Protesto judėjimai sovietinio bloko gyvavimo pabaigoje sukosi aplink sovietinį centrą – žmonės turėjo aiškų taikinį, į kurį nukreipdavo savo nepasitenkinimą.

 

Žlugus Sovietų Sąjungai, amerikiečiai, norėdami išlaikyti tvarką savo periferijoje, pakeitė taktiką – jie nebesinaudojo diktatūromis, bet „skatino poliarchiją“ (2). JAV, atsidūrusios ideologiniame vakuume, ku­ris atsirado sugriuvus Sovietų Sąjungai ir išryškėjus globalios kairės atrofijai, pradėjo remti procedūrinę demokratiją pasaulyje, grįsdama ją M. Thatcher žo­džiais, kad „nėra alternatyvos“ liberaliam kapitalizmui. Po Antrojo pasaulinio karo JAV daugiausia rėmė dik­tatoriškus režimus periferijoje. Tiesa, Vakarų Europa dėl savo geostrateginės svarbos ir nedidelio atstumo nuo TSRS Šaltojo karo metu buvo skatinama stiprinti savo socialdemokratines tendencijas – alternatyvą tiek fašizmui, tiek stalinizmui (3). Praėjus sovietų modelio grėsmei, atsirado galimybės saugiai kurti procedūrinę demokratiją periferijoje – liberali demokratija neturėjo akivaizdžių priešininkų, o politinis rinkimuose išrinktųjų spektras visada buvo linkęs jei ne pritarti, tai bent išlikti draugiškas Vašingtonui. Tuo tarpu Europoje ir Rytų Azi­joje nebeliko politinio poreikio remti socialdemokratiją.

 

TSRS išnykimas sutapo su angloamerikietiškomis globalinėmis neoliberaliomis pertvarkomis – atsaku į 8-ojo dešimtmečio politinę ir ekonominę krizę. Sovieti­nio bloko gamtinių išteklių ir vartotojų rinkos atvėrimas buvo svarbūs veiksniai atsigaunant angloamerikietiškai ekonomikai (4). Be to, nebeliko jokio politinio pagrindo plėstis socialdemokratijai – ji tapo stabdžiu neolibera­liam kapitalo kaupimo modeliui, o sovietinis modelis, seniai nebefunkcionavęs kaip politinė alternatyva, pri­valėjo prisijungti prie Vakarų. 9-ajame dešimtmetyje atsirado poreikis pažaboti ir užsmaugti socialdemo­kratiją, nes ji tapo trukdžiu neoliberaliai angloameri­kietiškai sistemai, pasiryžusiai susigrąžinti sėkmingą kapitalo kaupimo modelį. Anksčiau šis modelis buvo diegiamas tiesioginio įsikišimo būdu, pavyzdžiui 1973 m. Čilėje nušalinant Salvadorą Allende. Nuo 1976 m., kai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Jame­sas Callaghanas susitikime su JAV iždo sekretoriumi Williamu Simonu derėjosi dėl TVF paskolos sąlygų po naftos krizės, atsirado nauja kreditų teikimo politika.

 

Ši struktūrinių pertvarkymų ir kredito teikimo sąlygų politika vėliau buvo pritaikyta sovietiniame blo­ke (pirmiausiai Lenkijoje 1981 m.), o vėliau, po 1982 m. paskolų krizės, – ir visame likusiame pasaulyje (5). Naujoji disciplina imta taikyti ir Pietų Amerikai bei Afri­kai. Kaip teigia apklausos, sovietinei sistemai pradėjus byrėti, žmonės troško būtent socialdemokratinio mo­delio, tačiau jiems nebuvo leista jo plėtoti. Miltonas Friedmanas, Lawrence‘as Summersas, Jeffrey‘is Sach­sas ir kiti primygtinai teigė, kad šis modelis nepriimti­nas, o įdiegti JAV „trokštamą“ modelį buvo įmanoma tik pasitelkiant, anot jų pačių, šoko terapiją. Kad įvyk­tų staigūs pokyčiai, nors ir staigaus gyvenimo stan­darto kritimo kaina, reikėjo šokiruoti visuomenę. Kai visuomenė išgyvena šoką ir tampa paklusni, vykdant neoliberalias pertvarkas, galima nekreipti dėmesio į jas blokuojančius liaudies protestus (6).

 

Neoliberalizmas, vaizduotas kaip ekonominė ir politinė sistema, kuri skatina pilietinę visuomenę, iš tikrųjų tapo pilietinę visuomenę dusinančiu projektu. Kritikuojant istorinį materializmą ir jo monopolį į tiesą, dažnai buvo pasitelkiami Karlo Popperio argumentai, tačiau, užuot kūrę pliuralizmą, neoliberalai tiesiog pakeitė sovietines tiesas į savo. Jokios alternatyvos naujajai tvarkai nebuvo, jai atėjus išaugusi galinga oligarchija visuomenei nesuteikė jokio balso, jokios galimybės reikštis – liko tik banalus vartotojiškumas, užvaldęs šių šalių kasdienybę.

 

Po nepriklausomybės paskelbimo neoliberalūs ekonomikos patarėjai įtikinėjo nekantrius Baltijos po­litikos ir verslo elito naujakrikštus ignoruoti pramonę bei eksportą dėl teisingų makroekonominių rodiklių, nors šie rodikliai, vertinant iš ekonominės istorijos perspektyvos, ir nėra pagrindinis ekonomikos variklis. Tai idealiai sutapo su posovietinio elito, neretai išaugu­sio iš komjaunimo ar kriminalinio elemento, interesais, kuris jau 9-ajame dešimtmetyje pradėjo kurpti naują ekonomiką, paremtą ofšoriniais finansais, gamtinių išteklių kontrabanda (dar labiau nuskurdinusia vietinį sektorių) bei su ja susijusia tranzito infrastruktūra. Ši filosofija buvo priimtina ir vietiniams nacionalistams, kurie suprato ją kaip sovietinio komunizmo priešingybę ir tikrąjį kelią į ekonominę plėtrą.

 

Patarėjai, kurie 10-ajame dešimtmetyje turėjo perduoti ir padėti įsisavinti šią filosofiją, buvo pava­dinti „Marriot brigadomis“, nes savo laiką leisdavo pra­bangiomis viešbučių sienomis atskirti nuo šalių, kurių vadovams patarinėjo (7). Kaip Čikagos ekonomistai, įvedę šoko terapiją Čilėje 1973 m., šie ekonomistai iš dalies buvo kilę iš tų šalių emigrantų bendruome­nių. Kaip ir Čikagos berniukai Čilėje, Latvijoje panašias reformas įvedinėjo Amerikos latvis Juris Viksninsas iš Džordžtauno universiteto ir jo ekonomistų grupė („Džordžtauno gaujos“ nariai). Kaip M. Friedmanas apmokė Čilės ekonominės krypties sprendimų priėmė­jus, taip J. Viksninsas apmokė latvius. Tarp šių žmonių buvo Einarsas Repšė, vienas iš Latvijos Centrinio Ban­ko vadovų, 2002 m. tapęs premjeru, o dabar vadovau­jantis finansų ministerijai.

 

Pasiūlytas modelis išlaisvino Latvijos politikus nuo Latvijos ekonomikos naštos – užuot ją plėtojus, buvo susikoncentruota į turto išpardavimą, o ekono­mika gyvavo palaikoma tranzito pajamų, medienos eksporto, ofšorinės bankininkystės ir spekuliatyvaus kapitalo įplaukų, kurios tik suaktyvėjo Latvijai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. gegužę.

 

Nepriklausomybės atgavimo periodu Latvijos ekonomika buvo palaikoma JAV ypatingųjų išmokų pagalba. 10-ajame dešimtmetyje kapitalas tekėjo ir kita kryptimi: maždaug 250 mlrd. dolerių rusiško pelno iš anksčiau buvusio valstybinio turto pasiekė JAV ak­cijų rinkas. Per 10-ojo dešimtmečio bumą tai leido dar labiau suklestėti Volstryto rinkoms, o ženklios sumos plaukė per Rygą. Be to, NVS gamtiniai ištekliai savo mažomis kainomis rimtai skatino globalinę ekonomiką. Latvija gavo savo dalį – tą liudija liūdnai pagarsėjusios Lucy Edwardso iš Niujorko Centrinio banko seminarai Rygoje, atvirai pavadinti „Pinigų plovimas: pastarųjų metų raida ir reguliavimas“ (8).

 

Latvijos ekonomika dėl įsivaizduojamos postmo­dernios alternatyvos buvo realiai dar labiau apleista, veikiant kitiems finansiniams žaidėjams, pavyzdžiui, britams. Didžioji Britanija, vienas iš pasaulio ofšorinės bankininkystės centrų, per Britų Tarybą skatino Latviją eiti „kūrybinės ekonomikos“ linkme – tai turėjo būti atsa­kas į Latvijos postindustrines problemas (9). Industrinė ekonomika generuoja aukštus atlyginimus, ir tie atly­ginimai didėja visuose ekonomikos sektoriuose (10).

 

Tačiau 10-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje dėl griežtos Mastrichto pinigų politikos, kuri buvo rei­kalinga euro sukūrimui, jau egzistavo produkcijos per­tekliaus sukelta krizė. Ši politika bent iš dalies turėjo tarnauti tam, kad euras galėtų konkuruoti su doleriu kaip globali rezervo valiuta. Vakarų Europai vargu ar buvo reikalinga Rytų Europos kaimynų industrinė kon­kurencija. Kūrybinės industrijos yra paremtos darbu, kuris reikalauja nedidelės fizinės infrastruktūros. Jos taip pat turėjo pranašumą žiūrint iš kapitalo pers­pektyvos, nes jas dažniausiai kūrė pavieniai smulkūs verslininkai, ir jos nereikalavo paramos iš visuomeninio sektoriaus. Buvo džiūgaujama dėl kūrybinių industrijų augimo, lyginant jas su žemės ūkiu ir pramone. Ta­čiau tai atspindėjo tik pramonės ir realios ekonomikos perkėlimo į kitas pasaulio dalis tendencijas bei speku­liacinio bumo metu atsiradusią madą, kai turtingieji užsiėmė meno globa.

 

Finansiniam burbului subliuškus, trapi ekonominė sistema sugriuvo, o ekonomika tapo nepajėgi paremti viešosios ar jokios kitos kultūrinės sferos. Priešingai – plėtros programose, kuriomis ne teoriškai, o praktiškai vadovavosi Vakarai ir Rytų Azijos šalys, dėmesys buvo skiriamas industrinei plėtrai, nors tokia plėtra JAV ir Didžiosios Britanijos, matyt, pamiršusių savo pačių sėkmę, vėliau buvo kritikuojama kaip neefektyvi (11).

 

 

Tiek Vakaruose, tiek Rytuose socialinės išlaidos buvo sumažintos pagal tečerinę programą, tačiau Rytuose mažinimas buvo griežtesnis. Smarkiai suma­žintos išlaidos, skirtos švietimui, be kurio neįsivaizduo­jamas žmogaus tobulėjimas ir savigarba. Su gamyba susijusios profesijos praktiškai išnyko pramonei kelian­tis į Rytų Aziją – naujoji „investicijų“ ekonomika mieliau perkeldavo pramoninę gamybą į užsienį, nei užsiimda­vo sunkesniu inovacijų darbu šalies viduje. Ilgametį darbą pakeitė karjeros galimybės spekuliavimo ar tur­tingųjų aptarnavimo srityje, primenančios baudžiavos santykius vokiečių dvaruose cariniu laikotarpiu. Dar buvo atliekamas visuomenei naudingas darbas, tačiau jis visiškai prarado vertę.

 

Nepaisant to, naujojo tūkstantmečio pradžioje gerovės pažado išsipildymo sulaukė pakankamai žmo­nių, dėl ES plėtros gyvenimas dar labiau pagerėjo. Kylančios metalų ir energijos kainos privertė NVS oli­garchus ieškoti ofšorinių centrų, kuriuose būtų galima plauti ir laikyti savo pinigus. Latvija suteikė erdvę tiek spekuliacinėms investicijoms, tiek bankininkystės sek­toriui (26 bankai šalyje su 2,3 mln. gyventojų), per kurį rusai galėtų siųsti pinigus į užsienį. Beveik visi bankai arba pradėjo savo verslą kaip ofšoriniai centrai, arba iki šiol tuo užsiima. Be to, veikia daugybė specializuotų įstaigų (ne bankų), užsiimančių išskirtinai pinigų tranzi­to operacijomis iš NVS šalių.

 

Pinigai plaukė ir iš Vakarų. Tapus ES nare, Latvi­jai buvo suteikta struktūrinių fondų lėšų. Be to, pinigų kūrimas ir kredito plėtra JAV, sukurta siekiant tvar­kytis su mažais atlyginimais grindžiama poindustrine ekonomika, leido spekuliatyviam kapitalui per Švediją pasiekti Latviją. Prisidėjo ir Japonija, kuri, atsakydama į krizę, pigiai prekiavo pinigais. Dėl šių kapitalo įplaukų daugelis latvių laikinai susikūrė viduriniosios klasės gy­venimo būdą – sovietinis ir priešsovietinis turtas (nuo­savybė) buvo išmainytas į grynuosius pinigus, pasinau­dojant užsienio kreditu. Tačiau šio apgaulingo klestėji­mo, paremto spekuliacija nekilnojamuoju turtu, trapu­mas išryškėjo 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei.

 

Nacionalinis atgimimas ir išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos projektas sutapo su globaliais ekonominiais srautais, priešiškais nacionalinei autonomijai. Latvijai buvo lemta tapti „geopolitinio proceso“, kaip atsako į globalinę kapitalizmo krizę, proceso dalimi (12). Rusi­jos oligarchai tapo vis rimtesniais žaidėjais globalėjan­čiame angloamerikietiškame režime ir siekė pasipelnyti iš lengvai pasiekiamų užsienio rinkų. Pavyzdžiui, buvęs Latvijos universiteto prorektorius Grigorijus Luchanskis pradėjo supirkinėti sovietinę naftą ir kitus gamtinius išteklius dar prieš Sovietų Sąjungos žlugimą apsaugo­tomis subsidijuotomis kainomis ir, ją parduodamas glo­baliomis kainomis, uždirbo didžiulius pelnus. Daugelis kitų pasekė jo pavyzdžiu.

 

Greitų pelnų maitinama ekonomika staigiai iš­augo dėl didžiulių kainų skirtumų ir galimybės išvogti ar sunaikinti sovietinį turtą. Šio turto sunaikinimas buvo palankiai sutiktas Vakaruose: sunykus sovietų ekonomikai, sumažėjus energijos ir gamtinių išteklių poreikiui, šie resursai galėjo papildyti globalias rin­kas. 10-ajame dešimtmetyje tai paskatino ekonominį augimą daugelyje Vakarų ir Azijos šalių. Latvija toliau vaidino ypatingą vaidmenį šioje sistemoje, sukurdama ofšorinius instrumentus, leidžiančius NVS oligarchams plauti pinigus, gautus iš prekybos ištekliais. Vakarai išlošė dvigubai: pirmiausia buvo gauta pigių žaliavų iš NVS, antra, pinigai už tas žaliavas grįžo į Niujorko ir Londono akcijų biržas bei bankus, kuriuos oligarchai naudojo norėdami išvengti mokesčių NVS.

 

Nepriklausomybės metais Latvijoje jau gyvavo korupcinė ekonomika, išplėtota 9-ajame dešimtmety­je. Ji susiliejo su neoliberalia angloamerikietiška mo­netarizmo ideologija, kurioje vyravo didelės paskolos ir industrinės plėtros atmetimo filosofija. Tai buvo kelias į industrinės pramonės sunaikinimą Latvijoje. „Džor­džtauno gauja“ siekė sukurti stiprią valiutą ir atsisakė inventorizuoti sovietų Latvijos pramonę ir turtą – buvo teigiama, kad „tinkama“ makroekonominė politika ir rinkos ekonomika bus pakankamas stimulas kurtis naujoms įmonėms. Iš tiesų taip buvo uždegta žalia šviesa korumpuotai financializuotai ekonomikai, iš ku­rios labiausiai pasipelnė tie, kurie tvarkė NVS pinigus, plaukiančius per Rygą į Vakarus.

 

Pirmuoju Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu, tarpukariu, pasaulinis kontekstas skatino nacionalinę raidą ir turto pasiskirstymą. Antruoju nepriklausomy­bės laikotarpiu ji buvo įtakojama visai kitokių globali­nių aplinkybių. Šiomis naujomis aplinkybėmis Latvijos nacionalistai ekonominės politikos problemas turėjo spręsti kitaip. Dėl globalinio produkcijos pertekliaus keinsizmas nebebuvo laikomas perspektyviu kaupimo modeliu (13).

 

Dabartinės ekonominės krizės akivaizdoje galime pamatyti, ką atnešė tečerizmas – jo inkubacinis perio­das baigėsi, ši sistema galutinai subrendo. Latvija (taip pat Lietuva ir Estija, nors šiose šalyse krizė švelnesnė) išgyvena didžiulį stresą. Ypatingai stipriai atakuojama visuomenė ir ekonomika. Latvijos ekonomika buvo plėtojama be jokio plano. Regresyvūs darbo ir pardavi­mų mokesčiai buvo padidinti, o tuo metu spekuliacijos nuosavybe ir kapitalo pelnai išlieka beveik neapmokes­tinti ir nepakitę. Kreditai išnyko ir jų teikimas nebeatsi­naujins (jis bent jau nebus toks kaip anksčiau). Dideliu smūgiu latviams tapo vyriausybės sprendimas latvių leidybos produkcijai (laikraščiams, žurnalams ir t. t.) padidinti PVM, nors tuo pat metu valdžia nuosekliai atsisako apmokestinti prabangos prekes.

 

Žmonėms prarandant darbus arba bijant juos prarasti, vyriausybė sutrumpino bedarbio pašalpos laikotarpį, pasiūlė sumažinti mokytojų atlyginimus iki 20 proc. (o galbūt dar daugiau) ir yra nejautri visiems dirbantiesiems. Todėl Latvijoje išlieka tolesnės sociali­nės dezintegracijos pavojus. Su tuo susijusi ir Europos Komisija, kuri nors ir patarė Latvijai išlaikyti socialinės apsaugos tinklą (kiek jo dar yra likę), tačiau griežtai įspėjo neplėtoti realios pramone grindžiamos ekono­mikos. Ekonominė griūtis pareikalavo 7,5 mlrd. eurų paskolos, kad Latvijos, netekusios spekuliacinio kapi­talo įnašų, ekonomika išsilaikytų „vandens paviršiuje“. Tačiau paskolos sąlygos neleis Latvijos ekonomikai plėtotis tinkama linkme.

 

Post scriptum

 

2010 m. vasarą Baltijos šalys pasitiko išgyven­damos vieną iš sunkiausių krizių, nutikusių ne karo metais. Latvija tapo krizės lydere, jos ekonomika per du metus subliuško apie 25 proc., toks rezultatas pri­lygsta kitai modernios istorijos ekonominiai griūčiai – Didžiajai Depresijai JAV. Lietuvos ir Estijos padėtis yra tik šiek tiek geresnė.

 

2009 m. žiemos protestai nebuvo tęsiami, nebu­vo didelio masto politinių demonstracijų. Gaila, tačiau protestas įgavo kitokią formą. Europos Sąjungos plė­tra, kuri iš dalies prisidėjo prie krizės (kalbant Alano Greenspano terminais, didelį vaidmenį suvaidino švedų bankininkų ir Baltijos šalių spekuliantų „neracionalus energingumas“), narystė Šengeno zonoje lietuviams ir latviams suteikė progą pasinaudoti „galimybe išvykti“. Lietuviai ir latviai tarsi pabėgėliai masiškai vyksta iš savo šalių – net nėra žinoma tiksli statistika. Įrody­mas – tuštėjančios miestų gatvės ir beveik kiekvieno sutikto žmogaus pasakojimai apie į Didžiąją Britaniją, Norvegiją ar kitas šalis išvykusius giminaičius.

 

Iš tiesų Lietuva ir Latvija rizikuoja eutanazija. Tokie faktoriai kaip jaunų žmonių emigracija ir tai, kad likusie­ji nenori ar neturi galimybių turėti vaikų, gali paversti Baltijos šalis Detroitu. Ši sąvoka, pavartota latvio eko­nomisto ir verslininko Janio Oslejso, reiškia, kad žmo­nių išvykimas ir dėl to mažėjantis mokesčių surinkimas taps savaeigiu ir galbūt negrįžtamu procesu. Reikia pa­stebėti, kad ši galima katastrofa plečiasi prižiūrint ES.

 

Tuo tarpu ekonominės politikos sprendimus La­tvijoje priima žmonės, kurie sugeba ypatingai prastai prognozuoti ekonomiką ir nuolatos įsipainioja į konf­liktus dėl privačių bei viešų interesų. Latvijos Centrinio Banko vadovas ir finansų ministras per nekilnojamojo turo bumą pasiėmė didžiules paskolas eurais, nors dve­jus metus buvo nuolat įspėjami, kad rinka yra išpūs­ta. Dėl to šie ekonomikos žaidėjai atsisakė devalvuoti latą. Nesvarbu, ar jie sutinka su tokia strategija, svar­bu tai, kad devalvavus latą jų paskolų įmokos ženkliai padidėtų.

 

Tokia situacija yra šiandien. Ji blogėja, tačiau žlu­gusi politika tęsiama...

___________________

 

(1) Althusser, Louis. Lenin and Philosophy and Ot­her Essays. New York: Monthly Review, 2001. 127–86

(2) Robinson, William I. Promoting Polyarchy: Globalization, US Intervention, and Hegemony. Cam­bridge: Cambridge University Press, 1996. 1–71

(3) Stonor-Saunders, Frances. Who Paid the Piper: The CIA and the Cold War. London: Granta Books, 2000.

(4) Gowan, Peter. The Global Gamble. London: Verso Press, 1999.260–89; Sommers Jeffrey, W. “Latvia Living at the Extremes: Seeking Equilibrium between Central Planning and Financialization”. EU and Latvia: Challenges and Solutions, Special Issue. Humanities and Social Sciences, 3.56 (2008): 34–54.

(5) Harvey, David. A Brief History of Neolibera­lism. Oxford: Oxford University Press, 2007. 64–86

(6) Klein, Naomi. The Shock Doctrine. New York: Metropolitan Books, 2007. 246–62.

(7) Wedel, Janine. Collision and Collusion: The Strange Case of Western Aid to Eastern Europe. New York: Palgrave MacMillan, 1998. 45–58.

(8) Bonner, Raymond. „Bank Fires Officer for ‘Gross Misconduct’”. The New York Times. 28 Aug. 1999.

(9) See 5 http://www.britishcouncil.org/latvia-artsand-culture-creative-industries.htm4.

(10) Reinert, Erik. How Rich Countries Got Rich and Why Poor Countries Stay Poor. New York: Public Affairs, 2007.

(11) Chang, Ha-Joon. Bad Samaritans: The Myth of Free Trade and the Secret History of Capitalism. London: Bloomsbury Press, 2008. 40–64.

(12) Harvey, David. The New Imperialism. Oxford: Oxford University Press, 2005. 187–2.

(13) Taip nebuvo Rytų ir Pietryčių Azijoje, kur šis modelis vis dar gyvavo, tačiau buvo vis labiau stumia­mas liberalizacijos keliu, prie to prisidėjo Vakarų inte­resai ir jauni Azijos investuotojai, siekę maksimizuoti pajamas iš trumpalaikių investicijų.

 

Versta iš: Jeffrey Sommers. The Anglo-American Model of Economic Organization and Governance: Entropy and the Fragmentation of Social Solidarity in Twenty-first Century Latvia. In: Debatte: Journal of Contemporary Central and Eastern Europe, Volume 17, Issue 2, 2009.

Vertė Nindzė

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.