Šiuo metu pasaulyje liko tik keliolika valstybių, besivadinančių „socialistinėmis“. Visai neseniai Fidelis Castro JAV žurnalistui Jeffrey‘iui Goldbergui pripažino, kad Kubos ekonomika nebeveikia: „Kubos modelis jau nebeveikia mūsų naudai.“

 

Šiandien kapitalizmas yra persmelkęs kiekvieną planetos kampelį. Turbūt niekas nebandys nuginčy­ti fakto, kad Lietuvoje gyvename rinkos kapitalizmo sąlygomis, tad, atrodytų, nėra jokios prasmės grimzti giliau į praeitį ir aiškintis, koks buvo jau žlugusios „ko­munistinės“ valstybės modelis. Bet būtent tai ir yra be galo svarbu! Jei iš tikrųjų norime suvokti, kas yra ka­pitalizmas, mes turime suprasti, kodėl Sovietų Sąjunga buvo kapitalistinė ir 1980 m., ir 1950 m., ir 1920 m.

 

Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje mes gyvenome ne brandaus (ar kokio nors kito) socializmo, o valstybinio kapitalizmo sąlygomis. Tebeegzistavo samdomasis darbas, kuris gamino kapitalą. Kapitalis­tų (biurokratų) klasė kolektyviai valdė ir kontroliavo gamybos priemones. Funkcionavo kapitalistinė pre­kių gamybos forma. Batus gaminęs P. Eidukevičiaus fabrikas negamino jų kaip daiktų, turinčių atlikti savo funkciją, t. y. gamyba nebuvo tiesiogiai sociali – visus pinigus, investuotus į batų gamybą, reikėjo panaudo­ti kuo pelningiau. Kurti vertę batų gamintojams buvo svarbu tiek Vilniuje, tiek Čikagoje. Šių batų niekas ne­mokamai nedalijo Čikagos ar Vilniaus pėsčiosioms, kad, juos pasimatavusios ir apsiavusios, jos galėtų žings­niuoti toliau. Abiejuose miestuose pėsčiosios turėjo su­mokėti už savo batus, kitaip būtų vaikščiojusios basos.

 

Sovietų Sąjungos biurokratinė diktatūra sugriu­vo ne todėl, kad ją griauti ėmėsi Michailas Gorba­čiovas, Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas. Valstybiniame (biurokratiniame) kapitalizme taip pat egzistavo klasiniai prieštaravimai ir kompromisai, ku­rie SSRS ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo įgavo ypatingą formą – nuolatinės politinės represijos sutapo su nuolaidomis dirbančiųjų klasei: visišku užim­tumu, nemokamu mokslu, sveikatos apsauga ir pan. Tokiu būdu sovietinis elitas bandė išlaikyti sistemą ir savo privilegijuotą poziciją, tačiau tuo pat metu jis iki galo nekontroliavo darbo proceso, o tai sąlygojo didžiulį sistemos neefektyvumą. Atėjus aštuntajam XX a. dešimtmečiui, net didžiausiems sovietinės ka­pitalistinės sistemos apologetams tapo sunku paneig­ti faktą, jog SSRS pasiekė chroniškos ekonominės stagnacijos periodą. (Kitame žurnalo numeryje ban­dysime pateikti išsamią sovietinės sistemos analizę ir kritiką.)

 

Visa sistema žlugo ne todėl, kad tapo represy­vesnė ar kad „įkyrėjo“ žmonėms, tačiau dėl to, kad klasinis kompromisas tapo socialiai neproduktyvus – ypač tuomet, kai pasidarė nebeįmanoma atsilaikyti prieš pasaulio rinkos spaudimą. Rinkoje dominavo kur kas dinamiškesni Vakarai. Tos pačios rinkos jėgos, dėl kurių ką tik buvo netekę darbo tūkstančiai darbuotojų Čikagoje, sparčiai darbavosi griaudamos biurokratines užtvaras, kurios blokavo pinigų ir prekių srautus Mas­kvoje bei Vilniuje.

 

Perėjimas iš „planinės“ ekonomikos į „rinkos“ ekonomiką

SSRS ekonomikos nesudarė tarpusavyje konku­ruojančios privačios įmonės, reguliuojamos „nema­tomos rinkos rankos“. Priešingai, visos pagrindinės gamybos priemonės buvo valstybinės, o ekonomika buvo reguliuojama pasitelkus centralizuotą planavimą. 1990 m. kovo mėn. buvo sudaryta pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyriausybė, ku­riai vadovavo Kazimira Prunskienė, o jos pavaduotojais tapo A. Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Besikurian­čiai jaunai demokratijai, pereinančiai iš „planinės“ eko­nomikos į „rinkos“ ekonomiką, pagalbos ranką ištiesė keliolika neokonservatyvių institucijų ir ekonomistų, į naujai atsiveriančias rinkas žiūrėjusių kaip į puikią dir­vą, kurioje galėtų tęsti savuosius socialinius ekonomi­nius eksperimentus ir toliau kaupti kapitalą.

 

Viena tokių institucijų buvo Vašingtone įsikū­ręs „Heritage“ fondas („The Heritage Foundation“) – konservatyvių idėjų kalvė, propaguojanti „privačios verslininkystės principus, individualią laisvę, tradicines amerikietiškas vertybes“. Lietuvos Ekonomikos institu­to 1991 m. išleistoje knygoje „Lietuvos kelias į rinkos ekonomiką“ pažymima: „Šio fondo ir Lietuvos vyriau­sybės susitarimu 1990 m. lapkričio mėn. Lietuvoje lan­kėsi ekspertų grupė. Ta proga respublikos Ekonomikos ministerija organizavo mokslinę-praktinę konferenciją tema „Perėjimas į Lietuvos laisvę ir suklestėjimą: eko­nominės reformos projektas“.

 

Tų pačių 1990 m. pabaigoje buvęs LKP CK sekre­torius Kęstutis Glaveckas kartu su dar penkiais ekono­mistais įkūrė „privačią, pelno nesiekiančią, nepolitinę organizaciją“, skambiai pavadintą „Lietuvos laisvosios rinkos institutu“ (LLRI). Šis institutas tapo neoliberalio­sios ideologijos forpostu šalyje.

 

Harvardo universiteto profesorius Lawrence‘as Summersas, buvęs JAV iždo sekretorius ir neseniai dirbęs Baracko Obamos patarėju bei Baltųjų rūmų Nacionalinės ekonomikos tarybos direktoriumi, spėjo „pasižymėti“ ir Rytų Europoje. Šis dereguliacijos guru buvo vienas iš gausybės Lietuvos reformų konsultantų, siūlęs staigų perėjimą į rinkos kapitalizmą, t. y. vadina­mąją „šoko terapiją“.

 

Dabartinės krizės akivaizdoje galima būtų teigti, kad rinkos fundamentalistų propaguojamos neolibe­ralizmo praktika ir idėjos, be didelio pasipriešinimo įdiegtos buvusiose „socialistinėse“ šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, visiškai bankrutavo. Šiandien netgi mein-stryminiai liberalūs komentatoriai pripažįsta, kad ši ideologija atrodo tokia pat pasenusi, kaip ir leninistinė „demokratinio centralizmo“ doktrina.

 

Taip neatrodo „laisvosios rinkos“ link iš inercijos judančiam LLRI, kuriam vis dar per maža dereguliaci­jos, arba, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesoriui ir Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentui Stasiui Kropui. 2007 m. išleistoje knygoje „Lietuvos ekonomika Europoje ir globalioje erdvėje” S. Kropas pažymi: „Prieš kurį laiką užsitraukiau kai kurių politikų nemalonę auditorijoje viešai pateikęs Čilės, kaip etalo­no valdant ekonomiką, pavyzdį. Tenka pripažinti, kad tos šalies ekonominių reformų modelį sukūrė Čikagos universiteto ekonomistai generolo Augusto Pinocheto diktatūrinio valdymo laikotarpiu.“ Straipsnio autorius, kalbėdamas apie „etaloninį“ ekonomikos valdymą, už­miršo paminėti, kas Čilei nutiko po monetaristų inter­vencijos: 1982 m. kilus skolų krizei, nedarbas pašoko net iki 30 proc., o bendrasis vidaus produktas (BVP) nukrito 15 proc.

 

Savaime suprantama, pasaulinio kapitalizmo negalime įvertinti pagal nacionalinius ekonominius rodiklius. Kapitalas niekada neinvestuos siekdamas padidinti BVP, nacionalines pajamas, nacionalinį užim­tumą arba išlaikyti aukščiausią įmanomą verslo išlaidų lygį. Jis investuos siekdamas išsiplėsti ir sukaupti kuo didesnę pasaulio pelnų dalį.

 

Kapitalas juda ieškodamas aukščiausios pelno normos. Įmonė yra kapitalistinės gamybos centras. Ji turi „daryti” pelną, tačiau šiuo atveju svarbūs ne individualūs kapitalistų gaunami pelnai, o spaudimas visuomenei ir jai nustatyti orientyrai, kurie diktuoja, kaip dirbti ir ką vartoti. Demagogija apie „turtinguo­sius” ir „vargšus” tik viską supainioja. Laisvų žmonių bendruomenės sukūrimas nereiškia pinigų atėmimo iš turtingųjų ir jų atidavimo vargšams.

 

Akivaizdu, kad „Heritage“ fondo ekspertų pareiš­kimas, kad „laisvosios rinkos ekonominė sistema yra vienintelė priemonė, įgalinanti žlugusios socialistinės sistemos piliečius išlipti iš skurdo ir pasiekti materialinį suklestėjimą“, nepasitvirtino.

 

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. skurde ir žemiau skurdo ribos gyveno 20,6 proc. Lietuvos gyventojų. Tada skurdo rizikos riba sie­kė 831 Lt vienam asmeniui ir 1746 Lt šeimai. Naujes­nių tyrimų kol kas nėra, tačiau ekspertai mano, kad skurde gyvenančių žmonių dalis per krizę galėjo padi­dėti iki 25 ar net 30 proc.

 

Krizės svaigulys: finansinis kapitalas ir „naujoji ekonomika“

Kapitalizmo istorija yra krizių istorija. Krizės pagal savo pobūdį yra istoriškai specifinės. Jos įsilieja į is­torinį procesą, kuomet kapitalo plėtros prieštaravimai iškyla į paviršių ir yra jėga sprendžiami klasinio konf­likto metu. Vienos krizės pabaiga tampa kitos, vėles­nės krizės užuomazga. Todėl kiekviena krizė turi būti analizuojama ir suvokiama atsižvelgiant į konkrečias istorines aplinkybes, kuriomis ji kilo. Ji negali būti pa­aiškinta vien tik remiantis išankstinėmis abstrakčiomis schemomis ar formulėmis.

 

Šios krizės išvakarėse, 2007 m. pradžioje, pasau­lio valdantieji, plutokratai ir jiems dirbantys ministrai galėjo jaustis daugiau ar mažiau patenkinti situacija pasaulyje. Nepaisant problemų, kurias galėjo sukelti žlungančios valstybės ar „islamiškasis terorizmas“, ekonominiai globalios kapitalistinės sistemos pamatai atrodė patikimi. Pasaulinė kapitalistinė ekonomika demonstravo sveiką būklę – pelnai buvo dideli, kaip, beje, ir priemokos bosams bei biurų darbuotojų atly­ginimai. Pasaulio ekonomika išaugdavo apie 6 ptoc. per metus.

Meinstryminė statistika pažymi, kad Baltijos ša­lių ekonomika augo dar spartesniais tempais: 2007 m. ekonomikos prieaugis Lietuvoje siekė 8,7 proc., Estijoje – 7 proc., Latvijoje – netgi 10,5 proc. (1). Pirmaujančiose Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos kapitalistinėse ekonomikose jau senokai buvo pristab­dyta infliacija, kuri ankstesniais dešimtmečiais kėlė didžiulių problemų, o nedarbo lygis buvo stabilizuotas ar net mažėjo. Panašios tendencijos vyravo ir Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse. Klasinis konfliktas, nors ir nebuvo visiškai panaikintas, nebekėlė ankstesnės grės­mės. Tiesa, augo dirbančiųjų klasės kovingumas Kinijo­je ir kitose Azijos šalyse, o Vakarų Europos dirbantieji priešinosi neoliberalizmo žygiui, bet tokių problemų keliami iššūkiai valdantiesiems sluoksniams atrodė jei ne išsprendžiami, tai bent jau suvaldomi.

 

Sugriovęs „socializmo“, protekcionizmo ir naci­onalinių keinsistinių ekonomikų sienas, neoliberaliz­mas sukūrė gyvybingą globalųjį kapitalizmą. Žinoma, paleistos nuo saito „pasaulinės rinkos jėgos“ sukėlė ne­mažai ekonominių ir finansinių neramumų, kurie daž­nai ypač stipriai paveikdavo viso pasaulio dirbančiųjų ir neturtingųjų gyvenimo sąlygas.

 

Lemiamas organizuotos darbo jėgos pralaimėji­mas pirmaujančiose kapitalistinėse šalyse devintaja­me dešimtmetyje, „naujosios ekonomikos“ (dot-com) plėtra ir milžiniškos pigios bei paklusnios darbo jėgos armijos Azijoje integracija į pasaulio ekonomiką Dešim­tajame dešimtmetyje leido dideliu mastu restruktūri­zuotis pasaulinio kapitalo akumuliacijai. Kapitalizmas atsinaujino, ir kapitalistai galėjo pasiekti tokio dydžio pelno normas, kokių nebuvo matę nuo ilgai trukusio pokario bumo...

 

Taigi 2007 m. pradžioje ekonomikos vaizdas iš kapitalistinių galios citadelių atrodė giedras ir šviesus. Žinoma, horizonte tvyrojo keletas tamsių debesėlių. Valdantieji susirūpino senkančiomis iškastinio kuro atsargomis ir suprato būtinybę mažinti priklausomybę nuo naftos. Į paviršių iškilo klimato kaitos ir perėjimo prie mažai anglies dioksido išskiriančios (low carbon) ekonomikos problemos. Galios struktūras toliau nera­mino augantis tarptautinės prekybos disbalansas bei nuolat didėjanti JAV užsienio skola.

 

Vis dėlto tai buvo gana ramūs laikai, tačiau kapi­talizmo plėtros logika teigia, kad jie anksčiau ar vėliau turėjo baigtis. Ypatingai svarbus Kinijos iškilimas ir milžiniškas jos vaidmuo dar nereiškė, kad šioje šalyje galima tikėtis sklandžios ir greitos kapitalo akumulia­cijos. Kinijos ekonomika priklausė nuo jos potencialo aprūpinti globalią ekonomiką pigia ir paklusnia darbo jėga, o sparti jos plėtra reiškė, jog pasauliniai maisto, kuro ir žaliavų poreikiai ėmė viršyti pasiūlą.

 

2007 m. pavasarį didėjanti rizikingų paskolų ir nevykdomų bankinių įsipareigojimų apimtis ėmė kelti šiokį tokį susirūpinimą JAV monetarinei administraci­jai. Nedaug kas tuo metu numatė, kad žlunganti rizi­kingų būsto paskolų rinka JAV sukels virtinę įvykių, kurie sugriaus beveik visą pasaulinę finansų sistemą ir sukels didžiulę pasaulio ekonomikos krizę, kuri bus lyginama su didžiąja XX a. ketvirtojo dešimtmečio depresija. Beje, keinsistai jau seniai buvo įspėję, jog neoliberali finansinės sistemos reguliavimo ir priežiū­ros struktūros (įdiegtos po 1929 m. Volstrito kracho) ardymo politika anksčiau ar vėliau baigsis graudžiomis ašaromis.

 

Nuomonė, kad finansų krizė buvo pernelyg akty­vios finansinės dereguliacijos ir mažų palūkanų normų derinio rezultatas, iš tiesų tampa išeities tašku bandant suprasti tiesiogines krizės priežastis. Tačiau šis požiūris yra pernelyg platus. Jis leidžia atsirasti įvairioms inter­pretacijoms, tarp jų – ir meinstryminiam valdančiųjų požiūriui, kad mes galėtume grįžti prie business as usu­al, tik.šiek tiek patvarkę finansinį reguliavimą ir sukūrę apdairesnę monetarinę politiką.

 

Vis dėlto kai kurie įžvalgesni valdančiųjų sluoks­nių politikai ir ekonomistai jau senokai buvo susirūpinę tarptautinių finansų disbalansu, kuris sukėlė vadina­mąjį „globalinį santaupų perteklių“. Panašu, kad per­teklinė skolinamo piniginio kapitalo pasiūla pasaulio rinkose privertė mažėti palūkanų normas. Žemos palū­kanų normos, aišku, sumažino iš paskolų gaunamo pel­no maržas. Komerciniai bankai į tai sureagavo smarkiai padidindami paskolų apimtis. Didesnio pelno jie ėmė siekti labiau rizikuodami, t.y., išduodami rizikingesnes paskolas, ir išplėsdami investicinę bankininkystę – sekuritizuodami (2) skolas ir jas vėl parduodami, jie pelnėsi iš valdymo mokesčių ir komisinių, o ne iš palū­kanų. Visa tai labai prisidėjo prie proceso, kuris 2007 m. sukėlė kredito krizę (credit crunch) ir vėliau – ir visų finansų krizę.

 

Be abejonės, finansavimas – galimybė kurti pelną teikiant paskolas – pastaraisiais dešimtmečiais buvo nepaprastai pelningas. Finansų sektorius nėra nei autonominė sritis, nepriklausoma nuo „realios ekono­mikos“, nei vien tik realaus kapitalo akumuliacijos iš­raiška. Egzistuoja gana sudėtingi tarpusavio ryšiai tarp piniginio kapitalo ir realaus kapitalo akumuliacijos. To­dėl turėtume atidžiau žvilgtelėti į globalios finansinės sistemos formavimosi procesus ir aštuntojo dešimtme­čio kapitalo akumuliacijos krizę.

 

Istorinis žvilgsnis į... Vakarus: Brettono Woodso sistema, aukso standartas ir kt.

Išsiplėtojusioms Vakarų pasaulio kapitalistinėms ekonomikoms visą šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį trukęs pokario bumas („keinsizmo aukso amžius“) tapo precedento neturinčiu ekonomikos augimo, didėjan­čios gerovės ir socialinės taikos laikotarpiu. Šėlstan­čius pakilimų ir nuosmukių laikotarpius, nuo kurių didžioji pasaulio dalis kentėjo ankstesniais dešimtme­čiais, tada buvo galima laikyti praeitimi.

 

Iš esmės kapitalizmas buvo tramdomas „slopinant finansus” Brettono Woodso susitarimu. Šis susitarimas yra bene geriausiai žinomas dėl pokario laikotarpiu su­kurtos fiksuotų valiutos kursų sistemos. Šio susitarimo pagrindu pirmaujančių kapitalistinių šalių vyriausybės, išskyrus JAV, buvo įpareigotos išlaikyti fiksuotą valiu­tos kursą tarp savo valiutos ir JAV dolerio, tuo tarpu JAV sutiko susieti dolerio vertę su auksu.

 

Tokia kapitalo ir valiutos kontrolė buvo pasitelkta, kad vyriausybės galėtų sukliudyti kapitalo spekuliacijų tėkmei, kuri priešingu atveju galėjo labai susilpninti vyriausybių gebėjimą ginti savo valiutos vertę. Sukur­dama kliūtis tarptautiniam piniginio kapitalo judėjimui, kapitalo ir valiutų kontrolė labai apribojo tarptautinės bankininkystės ir finansų plėtrą. Didžioji tarptautinių piniginių srautų dalis buvo glaudžiai susijusi su tarp­tautine prekyba. Pasitelkusioms „finansų slopinimą“, vyriausybėms pavyko užtikrinti finansinį ir ekonominį stabilumą, kuris buvo būtinas norint išlaikyti pastovią realaus gamybinio kapitalo akumuliaciją, taigi ir eko­nomikos augimą.

 

Keinsistinė politika (paklausą valdančių ekonomi­nių strategijų rinkinys, užtikrinantis visišką užimtumą ir tolygią ekonomikos plėtrą) ir iš jos išplaukiantis „fi­nansų slopinimas“ suvaidino esminį vaidmenį vykdant plataus masto ir ilgalaikes investicijas statybų sekto­riuje, automobilių bei plieno gamyklose ir naftos bei chemijos kompleksuose, investicijos buvo būtinos „for­distinei“ pokario ekonomikai (su Henrio Fordo vardu siejamai masinei konvejerinei standartizuotų ilgalaikio vartojimo prekių gamybai). Tačiau septintojo dešim­tmečio pabaigoje šios investicijos pradėjo sąlygoti pernelyg didelę produktyvaus kapitalo akumuliaciją. Dėl to atsirado ilgalaikė bendrosios pelno normos ma­žėjimo tendencija.

 

Besibaigiant dviems beveik visiško užimtumo dešimtmečiams, organizuotos dirbančiųjų klasės ge­bėjimas apginti išsikovotas socialines sąlygas reiškė, kad pastangos didinti darbo našumą didinant ga­mybos tempus ir intensyvumą arba įvedant naujas technologijas tapo vis labiau ribotos. Be to, kapitalistų bandymai atkurti pelnus keliant kainas sąlygojo dides­nių atlyginimų reikalavimus, kad būtų kompensuotas brangstantis pragyvenimo lygis. Visa tai virto infliaciją sukeliančia aukštų kainų ir aukšto darbo užmokesčio spirale.

 

Kurį laiką atrodė, kad kapitalas neturi kur nute­kėti. Kaip minėta, JAV doleris, žymėdamas fiksuotą aukso kiekį (35 USD už unciją), tapo kitų valiutų vertės matu; taip buvo lengviau plėtoti tarptautinę prekybą ir investicijas. Iki 1971 m. buvo „sukurta“ ir paleista į apyvartą tiek daug dolerių, kad JAV buvo priverstos „atrišti“ dolerį nuo aukso. Jei kitos šalys būtų nuspren­dusios iškeisti savo banknotus, Fort Noksas (JAV auk­so lydinių saugykla) būtų tuojau pat ištuštintas.

 

 

Aštuntajame dešimtmetyje įvyko didžiulė tarp­tautinės bankininkystės ir finansų transformacija, kuri užbaigė 1929 m., po akcijų rinkos žlugimo, prasidėjusį „finansų slopinimo” laikotarpį. Pasaulio bankininkys­tės ir finansų „atgimimas“ Aštuntajame dešimtmetyje buvo sąlygotas:

 

● 1971 m. Richardo Nixono sprendimo atsieti JAV dolerį nuo aukso standarto. Šis sprendimas buvo priimtas baiminantis dėl JAV dolerio griūties, dėl atsi­gaunančių konkurentų – Vakarų Europos ir Japonijos, dėl ginklavimosi varžybų su SSRS, Vietnamo karo ir neramumų šalies viduje. Tai reiškė Brettono Woodso fiksuotų valiutos kursų sistemos pabaigą;

● Naftos dolerių grąžinimo į apyvartą. Tai buvo padaryta po to, kai 1973 m. OPEC (Organization of the Petroleum Exporting Countries) keturis kartus padidi­no naftos kainas;

● „Pirmojo“ pasaulio bankų mažiau reguliuoja­mos „ofšorinės bankininkystės“ atsiradimo „Trečiojo“ pasaulio šalyse (iš pradžių – siekiant recirkuliuoti naf­tos dolerius);

● 1979 m. Margaretos Thatcher vyriausybės iniciatyva pradėtos kapitalo srautų dereguliacijos. Ši sistema buvo pagrįsta ne visai legalios ofšorinės ban­kininkystės principais. Didžiosios Britanijos pavyzdžiu vėliau pasekė ir kitos šalys.

 

Itin didelės spekuliacijų galimybės panaikinus fik­suotus valiutos kursus ir naftos dolerių recirkuliacija lėmė milžinišką ir nepaprastai sudėtingą tarptautinės finansų bei bankų sistemos plėtrą. „Finansų išlaisvi­nimas“ paskatino kapitalą pradėti ir kontrataką prieš dirbančiųjų klasę. Ši kontrataka vyko įgyvendinant neoliberalią politiką – vykdant racionalizaciją, inten­syvininant darbą, masiškai atleidžiant dirbančiuosius.

 

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga žymi keinsistinės eros pabaigą. 1979 m. į valdžią Didžiojoje Britanijoje atėjusi M. Thatcher ir 1980 m. JAV prezidentu išrink­tas Ronaldas Reaganas buvo pasiruošę sukelti „mone­taristinį šoką“ ir taip pradėti esmingeses neoliberalias reformas. Vyriausybės ir monetarinės institucijos libe­ralizavo didelę dalį anksčiau veikusių griežtų nuostatų ir pradėjo propaguoti laisvo kapitalo judėjimo idėjas.

 

Netikėtas posūkis: kapitalas suka į Kiniją

1989 m. neoliberalizmas pasiekė savo „istorinį triumfą“: Rytų Europoje žlugo „komunizmas“, apie ku­rio planinės ekonomikos chaotišką baigtį spekuliatyviai kalbėjo Friedrichas von Hayekas ir Ludwigas von Mise­sas. Čikagos mokyklos inspiruoti ekonomistai skubiai leidosi į keliones anapus Atlanto ir pradėjo itin dažnai varstyti buvusių „socialistinių“ valstybių finansų minis­terijų duris.

 

Ypatingai svarbų vaidmenį suvaidino 1992 m. Dengo Xiaopingo paskelbti pokyčiai ekonominėje Kini­jos politikoje. Kinija atsivėrė stambioms užsienio inves­ticijoms ir palengva virto „pasaulio dirbtuve“, o tiksliau – „pasaulio prakaito cechu“. Ilgainiui Kinija ne tik pradėjo vaidinti svarbų vaidmenį kapitalo akumuliacijos dina­mikoje tarp jos ir „naujai besiformuojančių rinkos eko­nomikų“ Rytų bei Pietryčių Azijoje, bet taip pat – o tai kur kas svarbiau – akumuliacijos dinamikoje su JAV.

 

Kinijos, kaip pasaulinės kapitalo akumuliacijos azijinio epicentro, iškilimas turėjo gana ribotą poveikį skolinamo piniginio kapitalo, tekančio per pasaulinę finansų sistemą, paklausai. Tačiau situacija ima atro­dyti kiek kitaip pažvelgus į pasiūlą. Kuomet Kinija tapo pagrindiniais vartais, per kuriuos pigūs Azijos gaminiai plūdo į Amerikos rinkas, jos prekybos su JAV perteklius augo gana sparčiai. Kinijos institucijos, kaip ir visos ki­tos monetarinės institucijos, susidūrusios su dolerių pertekliumi, nesistengė vien tik pripildyti savo sau­gyklas „žaliaisiais“. Doleriai buvo naudojami JAV iždo vertybiniams popieriams supirkti. Tokiu būdu Kinijos monetarinės institucijos galėjo paleisti savo atsargas „į darbą“ ir užsidirbti nedideles palūkanas investuoda­mos į saugius vertybinius popierius, kurie kritiniu atve­ju galėjo būti vėl lengvai konvertuoti į dolerius. Tuo pat metu doleriai buvo grąžinami atgal į apyvartą JAV – taip JAV vyriausybė galėjo finansuoti savo skolą ir au­gantį prekybos deficitą su Kinija.

 

Jei dėl kokios nors politinės ar ekonominės prie­žasties Kinijos valdžia nuspręstų žymiai sumažinti savo aktyvų apimtį, tai sukeltų staigų JAV dolerio vertės kritimą. Federalinė rezervų valdyba būtų priversta smarkiai padidinti palūkanų normas, taip siekdama pritraukti pinigus, būtinus palaikyti JAV valdžios funk­cionalumą ir apginti dolerio vertę. Toks šuolis tiesiog priverstų JAV ekonomiką sustoti. Aišku, tokie „savi­žudiški“ scenarijai yra mažai tikėtini, nes Kinija nėra (bent jau kol kas) suinteresuota sukelti ekonominę krizę JAV, taip sustabdydama į eksportą orientuotą savo plėtrą...

 

Bet grįžkime prie bankininkystės ir finansų. Jie tiesiogiai nekuria pridėtinės vertės. Finansiniai pelnai sukuriami pasisavinant pridėtinę vertę, kuri yra paga­minama ir realizuojama prekių gamybai bei apyvartai vykstant „realioje“ ekonomikoje. Taigi finansai realaus kapitalo akumuliacijos atžvilgiu gali būti laikomi „pa­razitiniais“. Tačiau nors finansų sektorius tiesiogiai nekuria pridėtinės vertės, jis vaidina svarbų vaidmenį palengvindamas kapitalo akumuliacijos procesą. Teik­dami įvairias paslaugas „realiems kapitalams“, bankai ir finansinės bendrovės sugeba išgauti pagamintos pridėtinės vertės dalį komisinių, mokesčių ir palūkanų pavidalu.

 

Kelis pastaruosius dešimtmečius užimdamas tam tikrą privilegijuotą poziciją, finansų sektorius sugebėjo išlaikyti stebėtinai aukštą pelno lygį. Sprogus spekulia­ciniams burbulams, vyriausybės bankus ir finansines bendroves nuolat gelbėjo nuo bankroto. Pradedant „trečiojo pasaulio“ skolų krize devintojo dešimtmečio pradžioje ir baigiant nesenu „Lehman Brothers“ ban­krotu, vos nesužlugdžiusiu pasaulinės finansų sistemos, vyriausybės ir monetarinės institucijos iš esmės buvo priverstos „nacionalizuoti“ finansinės sistemos nuosto­lius. Finansų kompanijos pradėjo vykdyti rizikingesnes investicijas, žadančias didelius pelnus, žinodamos, kad nesėkmės atveju didelę dalį nuostolių padengs val­džios institucijos. Reikėtų pridurti, kad pats finansų mobilumas leido finansų sektoriui išvengti mokesčių mokėjimo arba pasipelnyti padedant pavieniams as­menims ir korporacijoms taip pat nemokėti mokesčių.

 

Kinijos augimas, prasidėjusi ilgalaikė kapitalo akumuliacija „naujojoje ekonomikoje“ (dot-com) bei nenutrūkstamas kapitalo likvidavimas mažiau pelnin­gose „senosios ekonomikos“ šakose sukūrė tokią situ­aciją, kuomet vis didėjo perteklinė skolinamo piniginio kapitalo pasiūla. Skolinamo piniginio kapitalo gausa sumažino palūkanų normas. Šie faktoriai, o taip pat dėl pernelyg didelės kapitalo akumuliacijos finansų sektoriuje paaštrėjusi konkurencija sumažino bankų ir kitų finansinių institucijų pelno maržas. Siekdami kom­pensuoti smunkančias pelno maržas, bankai ir kitos finansinės įstaigos siekė padidinti savo paskolų bei kitų finansinių sandorių apimtis.

 

Pavyzdžiui, kai kurie būsto paskolų kreditoriai JAV teikė netgi vadinamasias „ninja“ paskolas; tai yra suteikė būsto paskolas žmonėms, kurie neturėjo paja­mų, darbo arba jokio turto. Vyravo spaudimas imtis rizikingų paskolų bei investicijų ir iki absoliutaus mini­mumo sumažinti finansines atsargas. Rezultatas – vis didesnis pasaulinės bankų ir finansų sistemos pažei­džiamumas.

 

Sparti pasaulinės finansų sistemos integracija reiškė, kad bankai ne tik peržengė nacionalinių vals­tybių sienas, bet ir ištrynė senas ribas tarp skirtingų finansinių funkcijų. Išnyko senosios ribos, skyrusios komercinę bankininkystę nuo investicinės bankininkys­tės, o pastarąją – nuo ribotos rizikos (hedge) fondų veiklos, vienos šalies finansų sistemą nuo kitos šalies sistemos. Dėl to pasaulio finansų sistema tapo itin jau­tri krizei, žaibiškai plintančiai iš vieno sektoriaus į kitą.

 

Šiandien gerai žinoma, kad 2007 m. pradžioje paaiškėjęs įsipareigojimų nevykdymas JAV rizikingų būsto paskolų rinkoje (3) buvo kibirkštis, detonavusi finansų krizę, kuri 2007 m. vasarą prasidėjo kreditų krize ir pasiekė kulminaciją šiek tiek daugiau nei po metų, kuomet žlugo „Lehman Brothers“ ir viso pasau­lio finansų sistema vos nepatyrė kracho.

 

2007–2008 m. finansų krizė kilo ne dėl klaidin­gos verslo ar finansų politikos. Panašu, kad ją sukėlė perteklinė skolinamo piniginio kapitalo pasiūla pasaulio bankininkystės ir finansų sistemoje, iškilusi dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

 

Krizės mutacijos ir augantis dirbančiųjų kovingumas. O kas toliau?

Dėl masinės vyriausybių intervencijos bankų griū­tys buvo sustabdytos. Tačiau milžinišku mastu išaugo valstybių skolos. Finansinė pagalba nemokiems ban­kams reiškė, kad mokesčių mokėtojams per valstybę buvo užkrautos „blogos“ kapitalistų klasės investuotojų skolos. Finansinės institucijos, žlungančios dėl „blogų“ skolų svorio, tiesiog iškeitė savo toksinius aktyvus į „gerus“ centrinių bankų pinigus. Kad gautų pinigų bankams, vyriausybės turėjo parduoti vertybinius po­pierius finansų rinkose. Tačiau vyriausybės vertybiniai popieriai irgi yra įsipareigojimai grąžinti paskolas su palūkanomis. Ir, savaime suprantama, investuotojai, kurie suteikė šias paskolas, kreipia ypatingą dėmesį į skolininkų mokumą – netgi tada, kai paskolų gavėjai yra suverenios valstybės.

 

Mums rašant šį tekstą Graikija balansuoja ant bankroto ribos. Ir ji nėra vienintelė. Didžioji Britanija, Airija, Portugalija, Italija ir kitos šalys dėl Didžiosios bankų sanavimo kampanijos įlindo į milžiniškas skolas. Trumpai tariant, „blogos“ bankų skolos niekur nedin­go, jos buvo perkeltos vyriausybėms. Privačios skolos virto viešomis skolomis. Ekonominė krizė tikrai nesi­baigė, ji tik pakeitė savo formą – bankų krizė mutavo į valstybių skolų krizę.

 

Vykstant šiai mutacijai, valdančiosios klasės pra­dėjo tikrą karą prieš viešąsias paslaugas. Jos paskelbė taupymo epochą: milžiniškus apkarpymus pensijoms, švietimo biudžetams, socialinės gerovės programoms, viešojo sektoriaus darbo užmokesčiui ir pan. Valdantie­ji tikisi, kad dirbančiųjų klasės žmonės ir neturtingieji apmokės pasaulinės finansinės pagalbos bankams iš­laidas. Štai kodėl apžvalgininkai prognozuoja ilgą „dir­žų veržimosi“ ir taupymo laikotarpį, truksiantį dešimt metų, o gal ir ilgiau.

 

Šie taupymo planai yra puolimas prieš dirbančiųjų klasę, kuriam turi būti pasipriešinta. Įvairių šalių dir­bantieji, tą puikiai suprasdami, pradėjo aktyviai (savi)organizuotis ir kovoti prieš valdančiųjų primetamas „taupymo programas“. Geriausias tokios kovos pavyz­dys – Graikija.

 

Šiandien sunku prognozuoti, koks bus šių kovų turinys ir rezultatas. Tolesnį krizės vystymąsi ir su ja susijusias dirbančiųjų kovas bandysime toliau gvildenti kituose žurnalo numeriuose.

 

Lietuvos atvejis: pasyvumas išliks amžiams?

Aktyvus visuomenės organizuotumas sisteminės kapitalizmo krizės metu gali sudaryti tam tikrų kliūčių valdžios ir kapitalo savivalei. Visuomenės aktyvumas šiandien pastebimas ne tik JAV, Vakarų ir Pietų Europo­je, bet ir Šiaurės Afrikoje, Kinijoje. Deja, galime liūdnai konstatuoti, kad (bent jau iki šiol) Lietuvos visuomenė krizės metu nesurado būdų tinkamai pasipriešinti val­džios ir kapitalo siautuliui. Lietuvoje dominuoja kapita lo ir valdžios kuriami krizės diskursai, sėjantys baimę šalies tarp gyventojų. Vienintelis efektyvus pasiprieši­nimo krizei būdas – „balsavimas kojomis“ (emigracija) – taip pat tampa socialiniu vožtuvu, trukdančiu kilti revoliucijai.

Tai, kad Lietuvoje neiškilo nauji galingi prieš krizę nukreipti dirbančiųjų judėjimai, galima aiškinti istorinėmis aplinkybėmis: jei Vakarų Europoje ir JAV dirbantieji dėl savo teisių ir socialinių garantijų kovojo patys, tai Lietuvoje tos teisės ir socialinės garantijos buvo „nuleistos iš viršaus“, jos siejasi su „socialistine“ epocha, sovietinėmis represijomis. Kita vertus, socia­linėms kovoms ir maištingumui atsirasti neleidžia su privačios nuosavybės fetišizavimu susijęs „ūkininkų mentalitetas“, krikščioniško nuolankumo tradicija, sovietmečiu įtvirtinta disciplinuoto darbo dogma, sąjū­dinis patriotizmas bei noriai perimtos kapitalistinės vartotojiškos vertybės. Visa tai skatina Lietuvos gy­ventojų pasyvumą, nuolankumą kapitalo spaudimui ir valstybės diktatui, abejingumą kolektyvinėms („socia­listinėms“) vertybėms, solidarumo stygių.

 

Didelė dalis Lietuvos dirbančiųjų yra pasiryžę emi­gruoti ir stumdytis pečiais su didžiule dirbančiųjų re­zervo armija Didžiojoje Britanijoje ar Švedijoje, kad tik galėtų patenkinti savo individualius lūkesčius – įsigyti nuosavą butą, nusipirkti naują automobilį ar persikelti į geresnį rajoną savame mieste. Dažnas iš mūsų nenori net girdėti tokių žodžių kaip „revoliucija“, „sukilimas“, „maištas“, „solidarumas“.

 

2008–2009 m. žiema po dešiniųjų pergalės Seimo rinkimuose žadėjo tam tikrą nepasitenkinimo bangą. Socialinei šalies būklei neadekvatus valdžios antikrizinis planas sukėlė dirbančiųjų klasės ir smulkių­jų verslininkų pasipiktinimą. Visoje šalyje kilo protestų banga, kurios kulminacija tapo 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo kilusios „riaušės“. Tą dieną į visuomenės paviršių iškilęs gaivalas įbaugino Lietuvos valdžią ir privertė atsisakyti dalies savo drakoniškų planų. Deja, šis gaivalas po „riaušių“ akimirksniu dingo be pėdsakų.

 

Įniršį dėl nuolat blogėjančių gyvenimo sąlygų Lie­tuvoje pademonstravo masės, neturinčios nieko ben­dra su kairiaisiais judėjimais ar profsąjungomis. Prie protestų rengimo prisidėjusių didžiųjų biurokratinių profesinių sąjungų bosai iš karto pasmerkė „riaušinin­kus“, o po kelių mėnesių su valdžia pasirašė Nacionalinį susitarimą, taip išduodami eilinių dirbančiųjų interesus ir pasmerkdami juos darbo santykių neoliberalizacijai.

 

Laikiną revoliucinį proveržį tą žiemą užgniaužė nežabotas policinių pajėgų smurtas, draudimai rengti mitingus bei valdžios, kartu su jai lojaliais „pilietinės visuomenės aktyvistais“, vykdyta moralinio teroro kampanija prieš „riaušių“ dalyvius. Apskritai iki tol, ypač socialdemokratų valdymo metais, aktyvų „pi­lietiškumą“, protestą prieš valdžios ir kapitalo veiks­mus skatinę įvairūs intelektualai bei „kultūrininkai“ konservatorių valdymo metais tapo valdžios klapčiu­kais, atsisakė bet kokios „savųjų“ kritikos. Atskirtis tarp „pilietininkų“ interesų ir visuomenės lūkesčių tapo akivaizdi, o „pilietinio protesto“ diskursas – nebeadekvatus.

 

Laikotarpį nuo 2009 m. pradžios galime laikyti ty­laus prisitaikymo prie krizės laikotarpiu. Jo metu naujų socialinių judėjimų, sugebančių kurti radikalias alterna­tyvas, neatsirado. Galime teigti, kad visuomenė buvo priversta susitaikyti su kriziniais valdžios sprendimais. Didelį nerimą šiame kontekste kelia nacionalizmo ap­raiškų atgijimas, laiminant konservatyvioms jėgoms valdžioje ir stiprėjančiai Katalikų bažnyčiai. Po Sausio 16 d., įniršio bangai atsitrenkus į policinių represijų uolas, o valdžiai nuolat ribojant susirinkimų laisvę, buvo sukurta nuoskaudos, pagiežos, kartėlio atmosfe­ra, kuri įsikūnijo kasmetinėse Kovo 11 d. nacionalistų eitynėse – joms pastaraisiais metais valdžia duodavo leidimus.

 

Keldama skandalą dėl „tautos išnykimo“ ir „imi­grantų pavojaus“, valdžia vykdo ir kapitalo užduotį – iš­laikyti drausmingą, disciplinuotą darbo jėgą, kuri savo teises ir socialinę gerovę galėtų paaukoti valdžiai ir kuriai homoseksualų teisės ir bendradarbiai kinai kelia „didesnę grėsmę“ nei diržus užveržusi valdžia, besočiai bankai ir nuolat atleidimu iš darbo grasinantys bosai.

 

Šio laikotarpio kontekste minėtini keletas jau anksčiau atsiradusių reformistinių socialinių ir politinių judėjimų. Vienas jų – advokato Kęstučio Čilinsko 2008 m. įkurtas Jungtinis demokratinis judėjimas, kurio tikslas – kovoti su oligarchija ir korupcija, tačiau kar­tu puoselėti patriotizmą ir ištikimybę valstybės interesams.

 

Kitas pavyzdys – Socialistinis liaudies frontas – politiko populisto Algirdo Paleckio partija, kuri organi­zuoja įvairias akcijas ir telkia žmones, kovojančius dėl socialinio teisingumo, tačiau jos organizacinė struktūra ir propaguojama ideologija primena stalinistinius relik­tus. Tai, kad Fronto partijos ir ypač paties A. Paleckio veiksmus plačiai nušviečia oficiozinė žiniasklaida, rodo valdančiųjų siekį taip kompromituoti bet kokias kairią­sias jėgas, valdžiai ir kapitalui priešišką diskursą. Abu šiuos judėjimus sieja ištikimybė organizacinei struktūrai ir lyderiams, tuo jie radikaliai skiriasi nuo masinių judė­jimų kitose šalyse, kylančių „iš apačios“.

 

Judėjimas „Naujoji kairė‘95“ išlieka kairiųjų intelektualų būreliu, daugiausiai besireiškiančiu ofi­cialiosios žiniasklaidos diskursuose ir analizuojančiu visuomeninius klausimus įvairiose auditorijose. Atskiri šio judėjimo nariai prisidėjo prie darbo jėgos organiza­vimo, aktyviai pasisakė už tolerancijos vertybes, prieš klerikalizmą ir dešinįjį ekstremizmą, bet nesugebėjo palaikyti kontakto su dirbančiųjų klase, skleisti savo puoselėjamų vertybių tarp eilinių darbo žmonių. NK’95 puoselėjamos „tikrosios kairiosios“ vertybės atrodo priimtinos netgi ne visiems potencialiems kairiesiems. Kita vertus, dalyvavimas savivaldybių rinkimuose kartu su socialdemokratais rodo, kad tam tikras elitiškumas, izoliavimasis dramblio kaulo bokšte ir oportunistinis požiūris į dalyvavimą „didžiojoje“ (partinėje) politikoje šiam judėjimui yra ne mažiau svarbus už poreikį prisi­dėti prie socialinio judėjimo „iš apačios“ ir „mažosios“ politikos kūrimo...

 

Ekonominė krizė Lietuvoje sudavė skaudų smūgį visuomenei, ji tapo socialine krize. Dirbančiųjų klasė nekvestionavo esminių kapitalo dogmų ir nesugebėjo ekonominės krizės paversti politine valdžios krize bei pasipriešinti kapitalo puolimams. Dirbantieji, bedar­biai, studentai, pensininkai, įsiskolinusieji ir kiti krizės paveikti žmonės nesugebėjo organizuotis patys, ginti savo teisių nepriklausomai nuo profesinių sąjungų. Daug jų krizės problemas sprendė emigruodami. Ak­tyvų 2009 m. įniršio proveržį keitė dveji apatijos ir prisitaikymo metai. Pasitelkusi policines priemones, žiniasklaidą ir viešuosius intelektualus, Lietuvos valdžia sugebėjo ne tik atgaivinti, bet ir sustiprinti kūno bei sąmonės kontrolės mechanizmus.

______________

 

(1) Hansabankas. „Per neramius vandenis“. Balti­jos šalių makroekonomikos apžvalga. 2008 m. sausio mėn.

(2) Sekuritizacija prasidėjo būsto paskolų sekto­riuje, bet ji gali būti taikoma bet kuriai skolai, kuri yra „perpakuojama“ ir perparduodama.

(3) Būsto paskolos buvo perparduodamos, spar­čiai didėjantys nemokumo nuostoliai sudavė smūgį ne tiktai būsto paskolų kreditoriams, bet ir investiciniams bankams bei įvairioms finansinėms įmonėms, kurioms galiausiai ir priklausė šios paskolos.

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.