Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.
Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų.
***
Norint išvaduoti žmones nuo siaubingų ginklavimosi ir karų nelaimių, nuo kurių jie dabar kenčia ir kurios vis didėja ir didėja, reikia ne kongresų, ne konferencijų, ne traktatų ir teismų. Reikia sunaikinti smurto šaltinius, vadinamus vyriausybėmis, iš kurių kyla didžiausios žmonių bėdos.
Norint sunaikinti vyriausybę, reikia tik vieno – kad žmonės suprastų, jog patriotizmo jausmas, kurį palaiko šis prievartos įrankis, yra grubus, kenksmingas, gėdingas ir blogas, o svarbiausia – nedoras jausmas. Patriotizmas – grubus jausmas, nes būdingas tik žmonėms, stovintiems ant žemiausios doros pakopos ir besitikintiems iš kitų tautų tokios pat prievartos, kokią yra pasiruošę panaudoti patys. Tai žalingas jausmas, nes jis griauna naudingus bei taikius santykius su kitomis tautomis ir, svarbiausia, sukuria tą valdymo organizaciją, kuri leidžia įgauti valdžią patiems blogiausiems žmonėms. Tai gėdingas jausmas, nes jis paverčia žmogų ne tik vergu, bet ir koviniu gaidžiu, jaučiu, gladiatoriumi, eikvojančiu savo jėgas ne dėl savo, o dėl vyriausybės tikslų. Tai nedoras jausmas, nes bet kuris žmogus vietoj to. kad pripažintų save dievo vaiku arba bent laisvu žmogumi, besivadovaujančiu savo protu, – bet kuris žmogus, paveiktas patriotizmo, pripažįsta save tėvynės vaiku, vyriausybės vergu ir elgiasi prieš savo protą ir savo sąžinę.
Vos tik žmonės tą supras, savaime, be kovos sugrius siaubingi žmonių pančiai, vadinami vyriausybėmis, ir kartu su jomis išnyks tos siaubingos, nenaudingos blogybės, kurių vyriausybės pridaro tautoms.
Žmonės jau pradeda tą suprasti. Štai ką, pavyzdžiui, rašo Šiaurės Amerikos Valstijų pilietis:
„Mes visi – žemdirbiai, mechanikai, pirkliai, fabrikantai, mokytojai – prašome vienintelio dalyko: teisės užsiimti savo reikalais. Mes turime savo namus, mylime savo draugus, esame atsidavę savo šeimoms ir nesikišame į savo kaimynų reikalus, mes turime darbą, ir mes norime dirbti. Palikite mus ramybėje! Bet politikieriai nenori nuo mūsų atstoti. Jie apdeda mus mokesčiais, surašo mus, šaukia mūsų jaunimą į savo karus.
Nesuskaičiuojama daugybė gyvenančių valstybės sąskaita yra priklausomi nuo valstybės, išlaikomi jos, kad apdėtų mus mokesčiais, o kad tai pavyktų, išlaikomos ištisos kariuomenės. Tvirtinimas, kad kariuomenė reikalinga tam, kad apgintų šalį, yra akivaizdi apgavystė. Prancūzų valstybė gąsdina liaudį sakydama, kad vokiečiai nori ją užpulti, rusai bijo anglų, anglai bijo visų; O dabar Amerikoje mums sako, kad reikia didinti laivyną, didinti kariuomenę, nes Europa kiekvieną akimirką gali susivienyti prieš mus. Tai apgavystė ir melas. Paprasta Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir Amerikos liaudis – prieš karą. Mes trokštame tik to, kad mus paliktų ramybėje. Žmonės, turintys žmonas, tėvus, vaikus, namus, neturi noro su kuo nors peštis. Mes taikūs ir bijome karo, nekenčiame jo. Mes tik norime nedaryti kitiems to, ko nenorėtume, kad darytų mums.
Karas yra neišvengiama ginkluotų žmonių egzistavimo pasekmė. Šalis, išlaikanti didelę nuolatinę kariuomenę, ankščiau ar vėliau ims kariauti. Žmogus, besididžiuojantis savo jėga kumštynėse, kada nors susitiks su žmogumi, kuris mano esantis geriausiu kovotoju, ir jie stos į kovą. Vokietija ir Prancūzija tik ir laukia progos išbandyti jėgas viena prieš kitą. Jos kovojo jau kelis kartus ir kausis vėl. Liaudis nenori karo, bet aukštesnioji klasė kursto paprastų žmonių tarpusavio neapykantą ir verčia juos galvoti, kad jie privalo kariauti.
Žmones, kurie norėtų sekti Kristaus mokymu, apdeda mokesčiais, įžeidinėja, apgaudinėja ir įtraukia į karus. Kristus mokė susitaikymo ir nuolankumo. Jis mokė atleisti kaltes ir sakė, kad žudyti yra blogai. Šventasis raštas moko žmones neprisiekti, bet „aukštesnioji klasė“ verčia mus prisiekti padėjus ranką ant šventojo rašto, kuriuo ši klasė netiki.
Kaip mums išsivaduoti nuo tų švaistūnų, kurie nedirba, vaikščioja apsirengę plonais audiniais su varinėmis sagomis ir brangiais papuošalais, kurie minta mūsų darbu, kuriems mes dirbame žemę? Kautis su jais? Bet mes nepripažįstame kraujo praliejimo, o, be to, jų rankose ginklai ir pinigai, ir jie atsilaikys ilgiau nei mes.
Bet kas yra ta armija, kuri kariaus su mumis? Ta armija – tai mes patys, mūsų apgauti kaimynai ir broliai, kuriuos įtikino, kad jie tarnauja dievui gindami savo šalį nuo priešų. Iš tikro mūsų šalis neturi daugiau priešų, tik vienintelį – aukštesniąją klasę, kuri ėmėsi ginti mūsų interesus, jeigu tik mes sutiksime mokėti mokesčius. Jie siurbia mūsų lėšas ir nuteikia mūsų tikrus brolius prieš mus, kad mus pažemintų ir pavergtų.
Jūs negalite išsiųsti telegramos savo žmonai ar siuntinio savo draugui, negalite sumokėti čekiu savo tiekėjui, kol nesumokėsite mokesčio, imamo tam, kad būtų išlaikomi ginkluoti žmonės, galintys jus nužudyti ir pasodinti į kalėjimą, jeigu nesumokėsite.
Vienintelis išsigelbėjimas – įtikinėti žmones, kad žudyti negerai, mokyti juos ir skelbti pranašingą įstatymą: elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Tyliai niekinkite tą aukštesniąją klasę, atsisakykite garbinti jų karingą stabą. Nustokite remti pamokslininkus, kurie šlovina karą ir pateikia patriotizmą kaip kažką labai svarbaus. Tegul jie, kaip mes, eina dirbi. Mes tikime Kristumi, o jie – ne. Kristus kalbėjo tą, ką galvojo, o jie kalba tą, kuo mano įtiksiantys žmonėms, turintiems valdžią, – „aukštesniajai klasei“.
Mes neisime jiems tarnauti. Nešaudysime jiems įsakius. Mes nesiginkluosime durtuvais prieš geraširdę, taikią tautą. Mes, įtakojami Cecil Rhodes, nešaudysim piemenų ir žemdirbių, ginančių savo židinius.
Jūsų melagingas riksmas „Vilkas, vilkas!“ mūsų neišgąsdins. Mes mokame mokesčius tik todėl, kad esame priversti tai daryti. Mes mokėsime juo iki tol, kol būsime priversti tai daryti. Mes nemokėsime nei bažnytinių mokesčių dykaduoniams, nei dešimtinės jūsų veidmainiškai labdarai ir kiekviena patogia proga išsakysime savo nuomonę.
Mes auklėsim žmones, ir mūsų tyli įtaka nuolat plėsis. Netgi žmonės, jau paimti į kariuomenę, abejos ir atsisakys kautis. Mes platinsim mintį, kad krikščioniškas gyvenimas taikoje ir geranoriškume yra geresnis už gyvenimą kovoje, kraujo liejime ir kare. Taika žemėje gali ateiti tik tada, kai žmonės atsikratys kariuomenės ir ims daryti tai, ko norėtų, kad darytų jiems.“
Taip rašo Šiaurės Amerikos Valstijų gyventojas. Tokie pat balsai sklinda iš įvairių pusių, įvairiomis formomis. Štai ką rašo vokiečių kareivis:
„Su Prūsijos gvardija dalyvavau dviejuose žygiuose (1866–1870 m.). Aš nekenčiu karo visomis sielos gelmėmis, nes jis atnešė man nenusakomai daug nelaimių. Mes, sužeisti kareivos, dažniausiai gauname tokį menką atlygį, kad iš tikro tenka gėdytis, jog kadaise buvome patriotai. Aš, pavyzdžiui, kasdien gaunu 80 pfenigių už ranką, kurią peršovė per 1870 m. rugpjūčio 18 d. Saint Privato šturmą. Juk brangiau kainuoja net medžioklinio šuns išlaikymas... O aš dėl savo du kartus peršautos dešinės rankos kentėjau ištisus metus.
1866 m. dalyvavau kare prieš Austriją, koviausi prie Trutnovo bei Königinhofo ir prisižiūrėjau pakankamai daug siaubo. 1870 m. kaip atsargos kareivis buvau vėl pašauktas ir, kaip minėjau, buvau sužeistas šturmuojant Saint Privatą: mano ranka du kartus buvo peršauta išilgai. Praradau gerą aludario vietą ir vėliau į ją negalėjau sugrįžti. Nuo to laiko man jau niekada nebepavyko atsistoti ant kojų. Kvaitulys greitai išsisklaidė, ir kareivai invalidui liko tik maitintis už elgetiškus grašius...
Pasaulyje, kur žmonės bėgioja kaip dresiruoti žvėrys ir nepajėgia galvoti apie nieką kitą, tik kaip pergudrauti vienas kitą dėk mamonos, tokiame pasaulyje tegul mane laiko keistuoliu, bet aš savyje visgi jaučiu dievišką mintį apie taiką, kuri taip nuostabiai išreikšta kalno pamoksle. Mano giliu įsitikinimu, karas – tai tik didelio masto prekyba, garbėtroškų ir galingų žmonių prekyba tautų laime.
Ir kokio tik siaubo neišgyveni! Niekada neužmiršiu tų gailių dejonių, prasismelkiančių iki kaulų smegenų. Žmonės, niekada nekenkę vienas kitam, žudo vienas kitą kaip laukiniai žvėrys, o menkos vergiškos sielos bando įpainioti dievą kaip pagalbininką šiame reikale. Mano kaimynui rikiuotėje kulka sutrupino žandikaulį. Nelaimingasis nuo skausmo visai pametė galvą. Jis lakstė kaip išprotėjęs ir vasaros šutroje negalėjo rasti nė lašo vandens siaubingai žaizdai praskalauti. Mūsų vadas kronprincas Friedrichas (vėliau kilnus imperatorius Friedrichas) tada savo dienoraštyje rašė: „Karas – tai evangelijos ironizavimas...“
Žmonės ima suvokti tą patriotizmo melą, į kurį juos taip uoliai bando panardinti visos vyriausybės.
Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.
Iš www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas
{youtube}endG1mddnlE{/youtube}
