Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.

Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų

***

Atrodytų, kad patriotizmo žala ir kvailumas žmonėms turėtų būti akivaizdūs. Todėl stebėtina, kad išsilavinę ir protingi žmonės ne tik patys to nemato, bet ir atkakliai bei karštai ginčija bet kokią patriotizmo žalą ir toliau be jokio protingos priežasties šlovina jo dorybingumą bei dvasingumą.

Ką tai reiškia?

Įsivaizduoju tik vieną šio stebėtino reiškinio paaiškinimą. Visą žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki pat šių dienų galima nagrinėti kaip atskirų žmonių ir jų vienalyčių bendruomenių sąmonės judėjimą nuo žemesnių idėjų prie aukštesnių.

Visą kelią, nueitą ir atskiro žmogaus, ir vienalyčių žmonių grupių, galima įsivaizduoti kaip nuoseklią pakopų seką nuo žemiausios pakopos, esančios gyvuliško gyvenimo lygmenyje, iki aukščiausios, iki kurios gali pakilti žmogaus sąmonė šiuo istoriniu momentu.

Kiekvienas žmogus, kaip ir vienalytės grupės – tautos ar valstybės, visada kopė ir kops šiais tariamais idėjų laiptais. Vieni žmonijos masyvai eina priekyje, kiti – toli atsilieka, treti, jų dauguma, – juda per vidurį. Bet visi, ant kurio laiptelio jie bebūtų, neišvengiamai juda nuo žemesnių idėjų prie aukštesnių. Ir visada, kiekvienu konkrečiu momentu, ir atskiras žmogus, ir vienalytė žmonių grupė – priešakinė, vidurinė arba atsiliekanti – kitaip bendrauja su kitomis idėjų pakopomis, tarp kurių juda.

Ir atskiram žmogui, ir žmonių bendrijai egzistuoja praeities idėjos, atgyvenusios ir tapusios svetimomis, prie kurių žmonės jau nebegali grįžti. Pavyzdžiui, mūsų krikščioniškajam pasauliui tai kanibalizmo, visuotinio plėšikavimo, žmonų grobimo ir pan. idėjos, iš kurių liko tik prisiminimai. Egzistuoja ir šiuolaikinės idėjos, įteigtos žmonėms auklėjimu, pavyzdžiu bei aplinkos poveikiu. Tai idėjos, kurių įtakoje jie gyvena šiuo metu – nuosavybės, valstybinės santvarkos, prekybos, naminių gyvūnų auginimo ir pan. idėjos. Ir egzistuoja ateities idėjos, kurios verčia žmones keisti savo gyvenimą ir kovoti su praeities formomis, pavyzdžiui, darbininkų išlaisvinimo, moterų lygybės, vegetarizmo ir kitos idėjos. Šios idėjos jau suvokiamos žmonių, bet dar nestojo į kovą su ankstesnėmis gyvenimo formomis. Tai idėjos, vadinamos idealais, – prievartos panaikinimo, bendros nuosavybės, vieningos religijos, visuotinės žmonių brolybės idėjos.

Kiekvienas žmogus ir kiekviena vienalytė žmonių bendrija – nesvarbu, ant kokio laiptelio jie stovėtų praeityje matydami atgyvenas, o priekyje – ateities idealus, – visada yra panirę į kovą tarp senstančių dabarties idėjų ir ateinančių į gyvenimą ateities idėjų. Idėja, buvusi naudinga ir netgi būtina praeityje, tampa nereikalinga, ji po ilgesnės ar trumpesnės kovos užleidžia vietą naujai idėjai, ankščiau buvusiai idealu ir tapusiai dabarties idėja.

Bet būna ir taip, kad atgyvenusi idėja, žmonių sąmonėje jau pakeista aukštesne idėja, yra naudinga kai kuriems žmonėms, turintiems didžiausią įtaką visuomenėje. Ir tada atsitinka taip, kad šita atgyvenusi idėja, nepaisant aštrių prieštaravimų su pasikeitusia gyvenimo sandara, toliau įtakoja žmones ir lemia jų poelgius. Tokios atgyvenusios idėjos dažniausiai išlikdavo ir išlieka religijos srityje, nes žyniai, kurių gerovė priklauso nuo atgyvenusios idėjos, sąmoningai ją perša žmonėms naudodamiesi savo valdžia.

Dėl tos pačios priežasties atgyvenusi patriotizmo idėja išlaikoma valstybėje, ja remiasi bet koks valstybingumas. Žmonės, kuriems naudinga išlaikyti šią idėją, nebeturinčią nei prasmės, nei naudos, ją dirbtinai įperša. Turėdami galingas įtakos žmonėms priemones, jie visada gali tai padaryti.

Toks man atrodo paaiškinimas to keisto prieštaravimo, kuris iškyla tarp atgyvenusios patriotizmo idėjos ir visų jam prieštaraujančių idėjų, mūsų laikais jau apėmusių krikščioniškojo pasaulio sąmonę.

Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.

Iš www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas