MOKSLININKŲ MOTYVAI
87. Mokslas ir technologija pateikia patį svarbiausią surogatinių veiklų pavyzdį. Kai kurie mokslininkai teigia, kad jie yra motyvuojami „smalsumo“ arba troškimo
„pasitarnauti visuomenei“. Bet yra lengva įžvelgti, kad nei vienas iš šitų motyvų nėra esminis daugumos mokslininkų motyvas. Jeigu kalbant apie „smalsumą“, tai tas teiginys yra paprasčiausiai absurdiškas. Dauguma mokslininkų dirba ties ypatingai specializuotomis problemomis, kurios nėra jokio normalaus smalsumo objektu. Pavyzdžiui ar astronomas, matematikas arba entomologistas dega smalsumu sužinoti izopropiltrimetilmetano savybes? Žinoma, kad ne. Tik chemikui rūpi toks dalykas ir tai jam tai rūpi tik todėl, nes chemija yra jo surogatinė veikla. Ar chemikas dega smalsumu sužinoti apie tinkamą klasifikaciją naujai vabalo rūšiai? Ne. Šis klausimas rūpi tik entomologistas ir jis yra susidomėjęs tuom tik dėl to, kad entomologija yra jo surogatinė veikla. Jeigu chemikas ir entomologas privalėtų įdėti rimtas pastangas tam, kad įgytų fizines reikmes ir jeigu tos pastangos išbandytų jų sugebėjimus įdomiu būdu, bet kokiam nors nemoksliniame siekime, tuomet jiem būtų nusispjaut ant izopropiltrimetilmetano ar vabalų klasifikacijos. Įsivaizduokite, kad pinigų stoka magistrantūrai privertė chemiką tapti draudimo agentu vietoj to, kad jis užsiimtu chemiko specialybe. Tuo atveju jis būtų labai susidomėjęs draudimo reikalais, bet jam visiškai nerūpėtų izopropilmetilmetanas. Bet kuriuo atveju nėra normalu įdėti į paprasčiausio smalsumo patenkinimą tiek laiko ir pastangų, kiek mokslininkai įdeda į savo darbą. „Smalsumo“ paaiškinimas mokslininkų motyvams paprasčiausiai nepakankamas.
88. „Pasitarnavimo žmonijai“ paaiškinimas nė kiek ne geresnis. Kai kurie moksliniai darbai neturi jokio ryšio su žmonijos gerove, pavyzdžiui, dauguma archeologijos tyrinėjimų arba lyginamoji kalbotyra. Kai kurios kitos mokslo srityse pateikia akivaizdžiai pavojingas galimybes. Nepaisant to mokslininkai tose srityse yra tiek pat entuziastingai nusiteikę savo darbo atžvilgiu tiek kiek tie, kurie kuria vakcinas ar tiria oro taršą. Paimkime pavyzdžiu daktaro Edvardo Tellerio atvejį, kuris akivaizdžiai buvo emociškai įsitraukęs į atominių elektrinių skatinimą. Ar šis įsitraukimas į šią veiklą kilo iš troškimo pasitarnauti visuomenei? Jeigu taip, tai kodėl tuomet daktaras Telleris nebuvo toks sujaudintas apie kitus „humanitarinius“ reikalus? Jeigu jis buvo toks humanistas, tuomet kodėl jis padėjo išrasti vandenilinę bombą? Lygiai taip pat kaip ir kitų mokslinių pasiekimų atveju, labai kyla klausimas ar atominės elektrinės iš tikro pasitarnauja žmonijai. Ar pigi elektra viršija savo verte sukuriamą taršą ir nelaimingų atsitikimų riziką? Daktaras Telleris matė tik vieną klausimo pusę. Akivaizdžiai jo emocinis įsitraukimas atominių elektrinių klausimu kilo ne iš potraukio „pasitarnauti žmonijai“, bet iš asmeninio pasitenkinimo, kurį jis gavo iš savo darbo ir iš to, kad matė, kad jo darbas panaudojamas praktikoje.
89. Tas pats galioja kalbant apie mokslininkus apskritai. Su labai retomis išimtimis jų motyvas nėra nei smalsumas nei troškimas pasitarnauti visuomenei, bet poreikis pereiti galios procesą: turėti tikslą (mokslinę problemą, kurią galėtų išspręsti), įdėti pastangas (tyrimai) ir pasiekti tikslą (problemos sprendimas). Mokslas yra surogatinė veikla, nes mokslininkai pagrinde dirba dėl pasitenkinimo, kurį gauna iš pačio darbo.
90. Žinoma, viskas nėra taip paprasta. Kiti motyvai taip pat vaidina svarbią rolę daugelio mokslininkų atveju. Pavyzdžiui, pinigai ir statusas. Kai kurie mokslininkai gali būti tokio tipo asmenys, kurie turi nepasotinamą potraukį statusui (žiūrėti 79 pastraipą) ir tai gali suteikti didžiąją dalį jų darbo motyvacijos. Be abejonės dauguma mokslininkų, lygiai taip pat kaip dauguma gyventojų, yra daugiau ar mažiau pasiduodantys reklamos ir marketingo metodams ir todėl jiems reikia pinigų, kad patenkintų savo gėrybių ir paslaugų troškimą. Taigi mokslas nėra GRYNA surogatinė veikla. Bet didele dalimi tai yra surogatinė veikla.
91. Taip pat, mokslas ir technologija sudaro galingą masinį judėjimą ir dauguma mokslininkų patenkiną savo galios poreikį susitapatindami su šiuo masiniu judėjimu (žiūrėti 83 pastraipą).
92. Taigi mokslas žygiuoja aklai, nesirūpindamas tikrąja žmonijos gerove ar dar kuo nors kitu, būdamas paklusnus tik mokslininkų, valstybės tarnautojų ir korporacijų vadovų, kurie suteikia lėšas tyrimams, psichologiniams poreikiams.
LAISVĖS PRIGIMTIS
93. Mes manome, kad industrinė-technologinė visuomenė negali būti reformuota tokiu būdu, kad būtų apsaugota nuo progresyvaus žmonių laisvės susiaurinimo. Bet kadangi „laisvė“ yra žodis, kuris gali būti interpretuojamas daugybe būdu, mes pirmiausia norime paaiškinti, dėl kokios laisvės mes esame susirūpinę.
94. Kalbėdami apie „laisvę“ mes turime omenyje galimybę pereiti galios procesą turint tikrus tikslus, o ne dirbtinius surogatinių veiklų tikslus ir be kieno nors (ypač be didelės organizacijos) įsikišimo, manipuliacijos ar priežiūros. Laisvė reiškia turėti kontrolę išgyvenimo reikaluose: t.y. maisto, apsirengimo, pastogės ir apsigynimo nuo kiekvieno pavojaus, kuris gali būti individo aplinkoje, atvejais. Laisvė reiškia galios turėjimą; ne galią kontroliuoti kitus žmones, bet galią kontroliuoti savo pačio gyvenimo aplinkybes. Nei vienas nėra laisvas, jeigu kiti (ypač didelės organizacijos) turi galią virš jo, nepaisant kiek geranoriškai, tolerantiškai ir atlaidžiai ta galia gali būti panaudojama. Svarbu nesumaišyti laisvės su atlaidumu (žiūrėti 72 pastraipą).
95. Sakoma, kad mes gyvename laisvoje visuomenėje, todėl kad mes turime tam tikrą kiekį konstitucijoje garantuojamų teisių. Bet jos nėra tokios svarbios, kaip gali pasirodyti. Asmeninės laisvės laipsnis, kuris egzistuoja visuomenėje, yra labiau apsprendžiamas ekonomine ir technologine visuomenės struktūra, nei jos įstatymais ar jos valdymo forma. [16] Dauguma Naujosios Anglijos indėnų valstybių buvo monarchijomis ir daugybė italų renesanso miestų buvo kontroliuojami diktatorių. Bet skaitant apie tas visuomenes, galima susidaryti įspūdį, kad jos leido žymiau daugiau asmeninių laisvių nei mūsų visuomenė. Tam tikra dalimi taip buvo todėl, kad joms trūko efektyvių mechanizmų, kurie leistų primesti valdovo valią: nebuvo modernių, gerai organizuotų policijos būrių, jokių greitų tolimų atstumų ryšio priemonių, jokių sekimo kamerų, jokių informacijos aplankų apie vidutinių piliečių gyvenimus. Todėl buvo pakankamai lengva išvengti kontrolės.
96. Kalbant apie mūsų konstitucines teises, paimkime pavyzdžiu spaudos laisvę. Mes neabejotinai nenorime panaikinti tą teisę – ji yra labai svarbus įrankis apribojantis politinės galios koncentraciją ir suvaldantis tuos, kurie turi politinę galią, viešai išviešinant bet kokį jų netinkamą elgesį. Bet spaudos laisvė yra menkai naudinga vidutiniam piliečiui kaip individui. Masinės žiniasklaidos priemonės yra daugumoje valdomos didelių organizacijų, kurios yra integruotos į tą sistemą. Bet kas, kas turi mažai pinigų, gali kažką išspausdinti ar gali tai išplatinti internete ar kokiu panašiu būdu, bet tai, ką jis nori kitiem pasakyti, paskęs tarp didelio kiekio medžiagos, kuri yra pateikiama žiniasklaidos priemonių, taigi neduos jokio praktinio efekto. Taigi paveikti visuomenę žodžiais yra beveik neįmanoma daugumai individų arba mažų grupių. Paimkime pavyzdžiui mus (LK). Jeigu mes nebūtumėm niekada padarę ką nors smurtinio ir būtumėm pateikę dabartinius parašytus darbus leidėjui, jie greičiausiai būtų nepriimti. Jeigu jie būtų priimti ir išspausdinti, jie greičiausiai nepritrauktų daugybės skaitytojų, nes yra smagiau žiūrėti visuomenės informavimo priemonių paduodamą pramogų turinį nei skaityti rimtą rašinį. Net jeigu šie rašiniai turėtų daugybę skaitytojų, dauguma šių skaitytojų pamirštų, ką jie skaitė, nes jų protai būtų užtvindomi gausybe medžiagos, kuri yra pateikiama visuomenės informavimo priemonių. Tam, kad pateiktumėm savo žinią visuomenei, kad turėtumėm kokią nors tikimybę padaryti ilgalaikį įspūdį, mes turėjome žudyti žmones.
97. Konstitucinės teisės yra iki tam tikro laipsnio naudingos, bet jos nepasitarnauja daugiau negu tik tam, kad užtikrintų tai, kas gali būti pavadinta buržuazine laisvės koncepcija.
Pagal buržuazine koncepcija „laisvas“ žmogus yra iš esmės socialinės mašinos elementas ir turi tik tam tikrą iš anksto paruoštų ir apribotų laisvių rinkinį – laisves, kurios yra sukurtos tam, kad labiau tarnautų socialinės mašinos poreikiams nei individo poreikiams. Taigi buržuazijos „laisvas“ žmogus turi ekonominę laisvę, nes tai skatina augimą ir progresą, turi spaudos laisvę, nes vieša kritika sulaiko politinių lyderių netinkamą elgesį, turi laisvę į teisingą teismą, nes įkalinimas galingojo užgaidos rankose būtų kenksmingas sistemai. Tai akivaizdžiai Simono Bolivaro pasaulėžiūra. Jo manymu žmonės nusipelnė laisvės, tik tuo atveju, jeigu jie ją naudojo skatinti progresą (progresą kaip jis suvokiamas buržuazijos). Kiti buržuazijos mąstytojai turėjo panašų požiūrį į laisvę kaip į paprasčiausią priemonę kolektyvinėms reikmėms. Česteris C. Tanas knygoje „Kinijos politinė mintis dvidešimtajame amžiuje“, 202 puslapyje, paiškina Guomindano lyderio Hu Han-mino filosofiją: „Individui yra suteikiamos teisės, nes jis yra visuomenės narys ir jo bendruomeninis gyvenimas reikalauja tokių teisių. Sąvoka „bendruomene“ Hu turėjo omenyje visą valstybės visuomenę“. Ir 259 puslapyje Tanas teigia, kad pagal Karsumą Čangą (Čang Čun-mai, Kinijos socialistų partijos vadovas) laisvė turi būti naudojama valstybės ir liaudies naudai. Bet kokią laisvę žmogus turi, jeigu jis ją gali naudoti tik taip, kaip kas nors kitas nurodo? LK laisvės koncepcija neatitinka Bolivaro, Hu, Čango ir kitų buržuazinių teroristų požiūrio. Problema su tokiais teroristais yra tokia, kad jie padarė socialinių teorijų kūrimą ir pritaikimą savo surogatine veikla. To pasekoje, teorijos yra sukurtos tam, kad tarnautų teroristų poreikiams nei tų žmonių poreikiams, kurie buvo pakankamai nelaimingi, kad gyventų visuomenėje, kurioje tokios teorijos yra primestos.
98. Dar vienas punktas turi būti išryškinamas šioje dalyje: neturi būti manoma, kad žmogus turi pakankamai laisvės, vien dėl to, kad jis SAKO, kad jis turi jos pakankamai. Laisvė yra suvaržoma tam tikra dalimi psichologinių svertų, apie kurių egzistavimą jie nenutuokia ir be to daugumos žmonių idėjos apie tai, kas sudaro laisvę yra įtakojamos labiau socialinių konvencijų nei jų pačių tikrų poreikių. Pavyzdžiui, tikėtina, kad dauguma perteklinai socializuoto tipo leftistų pasakytų, kad dauguma žmonių, įskaitant juos pačius yra per mažai socializuoti, o ne per daug, ir vis dėl to perteklinai socializuoti leftistai sumoka sunkią psichologinę kainą už tą didelį socializacijos lygį.
KELETA ISTORIJOS PRINCIPŲ
99. Apie istoriją mąstykite kaip apie dviejų komponentų sumą: nepastovaus komponento, kuris susidaro iš nenuspėjamų įvykių, kurie neseka jokio aiškaus dėsningumo ir pastovaus komponento, kuris susidaro iš ilgalaikių istorinių tendencijų. Šitoje dalyje mums rūpi ilgalaikės tendencijos.
100. PIRMAS PRINCIPAS. Jeigu yra padaromas MAŽAS pokytis, kuris paveikia ilgalaikę istorinę tendenciją, tuomet to pokyčio rezultatai visuomet bus trumpalaikiai – tendencija netruks grįžti į savo pradinę būklę (pavyzdžiui, reformos judėjimas sukurtas tam, kad panaikintų politinę korupciją visuomenėje, retai kada turi daugiau negu trumpalaikį efektą; anksčiau ar vėliau reformuotojai atsipalaiduoja ir korupcija parslenka nepastebimai atgal. Politinės korupcijos lygis visuomenėje linkęs išlikti pastoviu arba keistis išimtinai lėtai kartu su visuomenės evoliucija. Įprastai, politinis apsivalymas būtų ilgalaikis tik tuomet, jeigu jį sektų platūs socialiniai pokyčiai; MAŽAS pokytis visuomenėje nėra pakankamas). Jeigu mažas pokytis ilgalaikėje istorinėje tėkmėje atrodo ilgalaikis, tai yra tik todėl, nes pokytis vyksta ta linkme, kuriame eiga jau iš anksto juda, taigi istorijos tėkmė ne pakeičiama, bet tik pastumiama į priekį.
101. Pirmas principas yra beveik tautologija. Jeigu eiga nebuvo stabili mažų pokyčių atžvilgiu, tuomet ji klaidžios atsitiktinai vietoj to, kad sektų aiškią kryptį; kitais žodžiais tariant, tai išvis nebūtų ilgalaikė tendencija.
102. ANTRAS PRINCIPAS. Jeigu pokytis yra padaromas pakankamai didelis tam, kad ilgam pakeistų ilgalaikę istorijos eigą, tuomet jis pakeis visą visuomenę. Kitais žodžiais tariant, visuomenė yra sistema, kurioje visos dalys yra susijusios ir neįmanoma ilgam laikui pakeisti svarbią jos dalį taip pat nepakeičiant kitas jos dalis.
103. TREČIAS PRINCIPAS. Jeigu pokytis yra padaromas pakankamai didelis tam, kad pakeistų ilgalaikę istorijos eigą, tuomet pasėkmės visuomenei negali būti nuspėjamos iš anksto (nebent įvairios kitos visuomenės perėjo per tuos pačius pokyčius ir visos patyrė tuos pačius padarinius, kuriuose vienas atvejis gali numatyti empiriniu pagrindu, kad kita visuomenė, kuri pereina tuos pačius pokyčius, bus linkusi patirti tuos pačius padarinius).
104. KETVIRTAS PRINCIPAS. Naujo tipo visuomenė negali būti suplanuota ant popieriaus. Tai reiškia, kad negalima suplanuoti naujos visuomenės formos iš anksto, tuomet ją įgyvendinti ir tikėtis, kad ji funkcionuos taip, kaip ji buvo suplanuota funkcionuoti.
105. Trečias ir ketvirtas principas yra žmonių visuomenių sudėtingumo pasėkmė. Pokytis žmogaus elgesyje paveiks visuomenė ekonomiką ir jos fizinę aplinką; ekonomika paveiks aplinką ir atvirkščiai, ir pokyčiai ekonomikoje ir aplinkoje pakeis žmogaus elgesį sudėtingais, nenuspėjamais būdais ir t.t. Priežasčių ir pasėkmių tinklas yra per daug sudėtingas, kad būtų išnarpliotas ir suprastas.
106. PENKTAS PRINCIPAS. Žmonės sąmoningai ir racionaliai nepasirenka savo visuomenės formos. Visuomenės išsivysto socialinės evoliucijos procesų metu, kurie nėra pavaldūs racionaliai kontrolei.
107. Penktas principas yra visų keturių principų pasėkmė.
108. Iliustracija: pagal pirmą principą, bendrai kalbant pastangos įvykdyti socialinę reformą arba veikia kryptimi, kuria visuomenė jau bet kokiu atveju vystosi (taigi tai tik paskatina pokytį, kuris būtų įvykęs bet kokiu atveju) arba kitu atvejus jis turi tik laikiną poveikį, taip kad visuomenė netrukus grįžta į savo senas vėžes. Tam, kad padaryti ilgalaikį poveikį bet kokio svarbaus visuomenės aspekto vystymosi kryptimi, reformų neužtenka ir reikalinga revoliucija (revoliucija nebūtinai reiškia ginkluotą sukilimą ar vyriausybės nuvertimą). Vadovaujantis antru principu revoliucija niekuomet nepakeičia tik vieną visuomenės aspektą ir pagal trečią principą pokyčiai įvyksta tokie, kokių nebuvo tikėtasi ar trokšta pačių revoliucionierių. Pagal ketvirtą principą, kuomet revoliucionieriai arba utopistai įgyvendina naujos formos visuomenę, niekuomet ji nesusiklosto taip kaip planuota.
109. Amerikos revoliucija nėra priešingas pavyzdys. Amerikos „revoliucija“ nebuvo revoliucija mūsų žodžių prasme, bet nepriklausomybės karas, kurį sekė ganėtinai toli siekiančios politinės reformos. JAV tėvai-įkūrėjai nepakeitė amerikos visuomenės vystymosi krypties, nei jie to troško. Jie tik išlaisvino amerikos vystymasi iš jai trukdančio Britanijos valdymo poveikio. Jų politinės reformos nepakeitė jokios esminės tendencijos, bet tik pastūmė amerikos politinę kultūrą jos natūralia vystymosi kryptimi. Britų visuomenė, kurios atšaka buvo amerikos visuomenė, judėjo ilgą laiką atstovaujamos demokratijos kryptimi. Ir prieš nepriklausomybės karą amerikonai jau praktikavo žymiu laipsniu atstovaujamąją demokratiją kolonijiniuose įstatymų leidžiamuosiuose susirinkimuose. Politinė sistema, kuri buvo įtvirtinta konstitucijos, buvo sukurta pagal britų sistemos ir kolonijinių įstatymų leidžiamųjų susirinkimų pavyzdį. Su ryškiais pakeitimais, žinoma – nėra jokios abejonės, kad JAV tėvai-įkūrėjai žengė labai svarbų žingsnį. Bet tai buvo žingsnis keliu, kuriuo angliškai kalbantis pasaulis jau iš anksto judėjo. To įrodymas yra tai, kad Britanija ir jos visos kolonijos, kurios buvo dauguma apgyvendintos britų kilmės žmonėmis, galiausiai įtvirtino atstovaujamos demokratijos sistemas, kurios buvo iš esmės labai panašios į Jungtinių Amerikos Valstijų sistemą. Jeigu JAV tėvai-įkūrėjai būtų pabūgę ir atsisakę pasirašyti Nepriklausomybės aktą, mūsų gyvenimo būdas šiandieną nebūtų labai skirtingas. Galbūt mes dabar turėtumėm šiek tiek artimesnius ryšius su Britanija ir galbūt turėtumėm parlamentą ir ministrą pirmininką vietoj kongreso ir prezidento. Didelio čia daikto. Taigi amerikos revoliucija nepateikia priešingą pavyzdį mūsų principams, o kaip tik pateikia jų gerą iliustraciją.
110. Vis dėl to, reikia naudoti sveiką protą pritaikant šiuos principus. Jie yra išreikšti netikslia kalba, kuri suteikia erdvės interpretacijoms ir jiems gali būti rastos išimtys. Taigi mes pateikiame šiuos principus ne kaip nepažeidžiamus dėsnius, bet kaip „nykščio taisykles“ arba mąstymo vadovus, kurie gali suteikti dalinį priešnuodį naivioms idėjoms apie visuomenės ateitį. Principai turi būti nuolat prisimenami ir kuomet prieinama išvados, kuri konfliktuoja su vienu iš principu, tuomet reikia atsargiai pertikrinti savo mąstymą ir prieiti galutinės išvados tik tuomet, jeigu asmuo turi tam geras, patikimas priežastis.
INDUSTRINĖ-TECHNOLOGINĖ VISUOMENĖ NEGALI BŪTI REFORMUOTA
111. Anksčiau paminėti principai padėjo parodyti kaip beviltiškai sunku būtų reformuoti industrinę sistemą tokiu būdu, kad būtų įmanoma apsaugoti ją nuo progresyvaus mūsų laisvės erdvės susiaurinimo. Egzistavo nuolatinė tendencija, grįžtant atgal bent iki industrinės revoliucijos, technologijai stiprinti sistemą individualios laisvės ir autonomijos sąskaita. To pasekoje bet koks pokytis sukurtas tam, kad apgintų laisvę nuo technologijos bus priešingas fundamentaliai tendencijai mūsų visuomenės vystymęsi. To pasekoje, toks pokytis arba būtų laikinas – netrukus nugramzdintas istorijos bangos į užmarštį – arba pakeistų mūsų visos visuomenės prigimtį. Tai lemia pirmas ir antras principai. Be to, kadangi mūsų visuomenė būtų pakeista tokiu būdu, kuris negali būti nuspėjamas iš anksto (trečias principas), iškiltų didelė rizika. Pokyčiai, kurie būtų pakankamai dideli, kad padarytų ilgalaikį skirtumą laisvės naudai, nebūtų inicijuojami, nes jie smarkiai sutrikdytų sistemą. Taigi bet kokios reformos pastangos būtų per daug nedrąsios tam, kad būtų efektyvios. Net jeigu būtų inicijuojami pokyčiai užtektinai dideli, kad padarytų ilgalaikį skirtumą, jų būtų išsiginta, kuomet jų griaunantys padariniai pasidarytų akivaizdūs. Taigi ilgalaikiai pokyčiai laisvės naudai gali būti sukelti tik asmenų, kurie yra pasiruošę priimti radikalų, pavojingą ir nenuspėjamą visos sistemos pokytį. Kitais žodžiais tariant tie pokyčiai gali būti sukelti tik revoliucionierių, o ne reformatorių.
112. Žmonės, kurie nerimsta norėdami gelbėti laisvę nepaaukojant tariamų technologijos privalumų, siūlys naivias kokios nors naujos formos visuomenės schemas, kurios sutaikintų laisvę su technologija. Nepaisant fakto, kad žmonės, kurie padaro tokius pasiūlymus, retai pasiūlo visų pirma kokias nors praktines priemones, kuriomis naujos formos visuomenė gali būti įgyvendinta, pagal ketvirtą principą seka, kad net jeigu naujos formos visuomenė gali būti galiausiai įgyvendinta, ji arba sugriūtų arba duotų visiškai priešingus rezultatus negu tikėtąsi.
113. Taigi net remiantis labai bendromis priežastimis atrodo ypatingai neįtikima, kad gali būti rastas koks nors būdas pakeisti visuomenę, kuris sutaikintų laisvę su modernia technologija. Kituose keliuose skyriuose mes pateiksime daugiau specifinių motyvų dėl išvados, kad laisvė ir technologinis progresas yra nesuderinami.
________________
Pastabos
[16] (95 Pastraipa) Kuomet Amerikos kolonijos buvo valdomos Britanijos, egzistavo mažesnis kiekis ir mažiau efektyvios teisinės laisvės garantijos negu jų egzistavo po to, kuomet buvo įteisinta Amerikos konstitucija, nepaisant to, buvo daugiau asmeninės laisvės priešindustrinėje Amerikoje tiek prieš ir po Nepriklausomybės karo, nei po to, kuomet industrinė revoliucija įsigalėjo šioje šalyje. Knygoje „Smurtas Amerikoje: istorinės ir lyginamosios perspektyvos“, redaguotoje Hugh Davis Grahamo ir Ted Robert Gurro, 12 skyriuje, kuris parašytas Rodžerio Lane, yra paaiškinta kaip priešindustrinėje Amerikoje vidutinis asmuo turėjo didesnę nepriklausomybę ir autonomiją negu jis turi šiandieną ir kaip industrializacijos procesai neišvengiamai privedė prie asmeninių laisvių suvaržymo.
Iš http://cyber.eserver.org/unabom.txt vertė Jurgis Valančauskas
anarchija.lt
2012 07 14
