GALIOS PROCESAS

33. Žmonės jaučia poreikį (greičiausiai užkoduotą biologijoje) tam, ką mes vadiname „galios procesu“. Šis poreikis artimai susijęs su galios troškimu (kuris yra plačiai pripažintas), bet nėra jam visai tapatus dalykas. Galios procesas turi keturis elementus. Tris aiškiausius elementus mes vadiname tikslu, pastangomis ir tikslo pasiekimu. (Kiekvienas jaučia poreikį turėti tikslus, kurių pasiekimas reikalauja pastangų, taip pat jis jaučia poreikį pasiekti bent kai kuriuos savo tikslus). Ketvirtą elementą apibrėžti sunkiau, jis nėra būtinas kiekvienam žmogui. Mes jį vadiname autonomija, ir jį aptarsime vėliau (42-44 pastraipose).

 

34. Įsivaizduokite hipotetinį žmogaus, turinčio viską, ko tik trokšta, atvejį. Toks žmogus turi galią, bet pastaroji gali sukelti rimtas psichologines problemas. Iš pradžių jis gana smagiai leis laiką, bet pamažu ims labai nuobodžiauti, ir tai jį demoralizuos. Galiausiai jam gali išsivystyti klinikinė depresija. Istorija rodo, kad dykinėjanti aristokratija linkusi tapti dekadentiška. Tas netaikytina kovojančiai aristokratijai, kuri turi grumtis norėdama išlikti. Bet dykinėjantys viskuo apsirūpinę aristokratai, kurie nejaučia jokio poreikio įdėti kiek pastangų, nors ir turi galią, paprastai tampa nuobodžiaujančiais, hedonistiškais ir demoralizuotais dykūnais. Tai parodo, kad galios nepakanka. Žmogus turi užsibrėžti tikslus, kurių siekdamas galėtų išbandyti savo galią.

 

35. Kiekvienas žmogus turi tam tikrus tikslus; net jeigu jis nieko nesiekia, tai turi patenkinti bent fiziologines reikmes, kad pragyventų: apsirūpinti maistu, vandeniu, kokiais nors rūbais ir pastoge, kuri reikalinga priklausomai nuo klimato. Dykinėjantis aristokratas įgyja šiuos dalykus be pastangų. Tai sukelia nuobodulį ir jį demoralizuoja.

 

36. Neįgyvendinti svarbūs siekiai, nepatenkintos fiziologinės reikmės gali baigtis mirtimi arba sukelti frustraciją, jeigu pavyksta išlikti neįgyvendinus siekių. Nuolatinės nesėkmės siekiant savo tikslų sukelia defetizmą, žemą savivertę ir depresiją.

 

37. Taigi norėdamas išvengti rimtų psichologinių problemų, žmogus turi ko nors siekti, o jo tikslai turi pareikalauti iš jo tam tikrų pastangų ir jis privalo išlaikyti pakankamą sėkmės koeficientą.

 

SUROGATINĖS VEIKLOS

38. Ne kiekvienas dykinėjantis aristokratas tampa nuobodžiaujančiu ir demoralizuotu. Pavyzdžiui imperatorius Hirohito vietoj to, kad įklimptų į dekadentišką hedonizmą, paskyrė savo gyvenimą jūrų biologijai – sričiai, kurioje jis tapo įžymus. Kuomet žmonėms nebūtina įdėti pastangų, kad patenkintų fizinius poreikius, jie dažnai išsikelia sau dirbtinius tikslus. Daugeliu atveju tuomet siekia šių tikslų su tokiu pat emociniu pakilimu ir ta pačia energija, kurią kitu atveju įdėtų į fizinių poreikių patenkinimo paiešką. Dėl to Romos imperijos aristokratai pasižymėjo literatūrinėmis pretenzijomis; daugybė Europos aristokratų prieš kelis šimtmečius skyrė daugybę laiko bei energijos medžioklei, nors jiems akivaizdžiai nereikėjo mėsos; kiti aristokratai varžėsi dėl statuso įmantriais turto demonstravimo būdais; ir tik nedaugelis, tokie kaip Hirohito, nukreipė savo dėmesį į mokslą.

 

39. Terminą „surogatinė veikla“ mes vartojame norėdami pažymėti veiklą, nukreiptą į dirbtinį tikslą, kurį žmonės susikuria patys, kad turėtų ko siekti, galėtų siekti, arba, tarkime, vien dėl „pasitenkinimo“, kurį jie gauna siekdami tikslo. Pateiksime patikrintą taisyklę surogatinėms veikloms nustatyti. Jeigu turime asmenį, kuris skiria daug laiko ir energijos tikslui X, paklauskite savęs štai ko: jeigu jis privalėtų skirti didelę savo laiko ir energijos dalį biologinių poreikių patenkinimui ir jeigu tos pastangos reikalautų panaudoti savo fizinius ir protinius gebėjimus įvairiais ir įdomiais būdais, ar jis tikrai jaustųsi ypatingai nepasitenkinęs, jeigu nepasiektų tikslo X? Jeigu atsakymas – „ne“, tuomet tikslo X siekis yra surogatinė veikla. Imperatoriaus Hirohito jūrų biologijos studijos akivaizdžiai buvo surogatinė veikla. Akivaizdu – jeigu Hirohito būtų privalėjęs visą savo laiką skirti įdomioms nemokslinėms užduotims, kad išliktų, jis nebūtų nepasitenkinęs vien dėl to, kad iki galo visko nesužinojo apie jūrinių gyvūnų anatomiją ir ciklus. Tuo tarpu (pavyzdžiui) sekso ir meilės troškimas nėra surogatinė veikla, nes dauguma žmonių, net jeigu jų egzistencija visais kitais atžvilgiais būtų patenkinama, jaustųsi nepasitenkinę, nes praleistų savo gyvenimą niekados neturėję santykių su kitos lyties atstovais. (Žinoma, besaikis sekso siekis, daugiau negu iš tikro žmogui reikia, gali būti surogatinėe veikla.)

 

40. Modernioje industrinėje visuomenėje reikalingos tik minimalios pastangos, kad būtų patenkinti fiziniai poreikiai. Pakanka išklausyti mokymo programą, įgauti kokį nors siaurą techninį įgūdį, tuomet ateiti į darbą laiku ir įdėti kuklias pastangas, kad išlaikytum tą darbą. Vieninteliai reikalavimai – vidutinis intelektas ir, visų svarbiausia, PAKLUSNUMAS. Jeigu žmogus pasižymi vidutiniu intelektu ir yra klusnus, tuomet visuomenė juo pasirūpina nuo lopšio iki karsto lentos. (Taip, egzistuoja žemiausioji klasė, kuri nėra patenkinusi fiziologinių poreikių, bet mes dabar kalbame apie meinstryminę visuomenę.) Taigi nėra taip nuostabu, kad modernioji visuomenė kupina surogatinių veiklų. Joms priklauso mokslinis darbas, atletika, humanitarinė veikla, meninė ir literatūrinė kūryba, kopimas karjeros laiptais, pinigų ir materialių gėrybių kaupimas virš ribos, ties kuria jos nustoja teikti kokį nors papildomą fizinį pasitenkinimą, ir visuomeninis aktyvizmas, kuomet jis liečia problemas, kurios nėra asmeniškai svarbios aktyvistui, pavyzdžiui baltaodis aktyvistas, kovojantis dėl nebaltaodžių mažumų teisių. Šios veiklos rūšys ne visuomet yra GRYNAI surogatinės, nes daugelio žmonių motyvacija susijusi ir su kitais poreikiais, o ne vien su poreikiu turėti tikslą, kurio būtų galima siekti. Mokslinis darbas gali būti motyvuojamas prestižo siekiu, meninė kūryba – poreikiu išreikšti jausmus, kovingas visuomeninis aktyvizmas – poreikiu išreikšti priešiškumą. Bet daugumai žmonių šios veiklos rūšys didele dalimi yra surogatinės. Pavyzdžiui, dauguma mokslininkų sutiks, kad „pasitenkinimas“, kurį jie patiria dirbdami, yra žymiai svarbesnis negu pinigai ir prestižas, kurį jie užsitarnauja.

 

41. Daugumą, jeigu ne visus žmones, surogatinės veiklos patenkina mažiau negu tikrų tikslų siekis (tai yra tikslų, kuriuos žmonės norėtų pasiekti, net jeigu jų galios siekis būtų jau patenkintas). Vienas to požymių yra faktas, kad daugybėje arba beveik visais atvejais, žmonės, kurie smarkiai įsitraukę į surogatines veiklas, yra visuomet nepatenkinti, jie niekuomet nepailsta. Pinigų darytojas nuolat sieks daugiau ir daugiau turto. Mokslininkas, vos spėjęs baigti spręsti vieną problemą, imsis kitos. Ilgų distancijų bėgikas nuolat save skatins nubėgti toliau ir greičiau. Daugelis žmonių, siekiančių surogatinių tikslų, sakys, kad jie patiria žymiai daugiau malonumo iš šių veiklų negu iš „pilkų“ biologinių poreikių tenkinimo, bet taip yra tik todėl, kad mūsų visuomenėje pastangos patenkinti biologinius poreikius buvo sumažintos iki menkniekio. Dar svarbiau, kad mūsų visuomenėje žmonės patenkina savo biologinius poreikius ne AUTONOMIŠKAI, bet funkcionuodami kaip milžiniškos visuomeninės mašinos dalys. Tuo tarpu žmonės įgauna didelę autonomiją savo surogatinei veiklai.

 

AUTONOMIJA

42. Autonomija kaip galios proceso dalis yra nebūtina kiekvienam individui. Bet daugumai ko nors siekiančių žmonių reikalingas didesnis ar mažesnis autonomijos laipsnis. Jų pastangos turi kilti iš jų pačių iniciatyvos ir privalo būti jų pačių kontroliuojamos. Vis dėlto dauguma žmonių neprivalo imtis iniciatyvos, vadovavimo ir kontrolės kaip atskiri individai. Jiems paprastai pakanka veikti kaip MAŽOS grupės nariams. Taigi, jeigu pusė tuzino žmonių aptaria tarp savęs tikslą ir sutelkia bendras pastangas tam tikslui pasiekti, jų poreikis galios procesui bus patenkintas. Bet jeigu jie veikia vykdydami griežtus įsakymus, kurie yra nuleisti iš viršaus, tai nepalieka jokios vietos autonomiškiems sprendimams ir tuomet jų poreikis galios procesui nebus patenkintas. Tas pats tinka atvejui, kuomet sprendimai yra priimami kolektyviniu pagrindu, jeigu grupė, priimanti kolektyvinius sprendimus, yra tokia didelė, kad kiekvieno individo vaidmuo tampa nereikšmingas. [5]

 

43. Tiesa ta, kad kai kurie individai turi nedidelį autonomijos poreikį – jų galios troškimas yra menkas ir jie pasitenkina tapatindamiesi su galinga organizacija, kuriai priklauso. Be to, egzistuoja ir nemąstantys, gyvuliškos prigimties tipai, kurie pasitenkina grynai fiziniu galios jausmu (pvz., geras kareivis įgauna galios jausmą ugdydamas valią paklusti ir aklai vykdydamas savo viršininkų įsakymus).

 

44. Bet dauguma žmonių padidina savivertę, pasitikėjimą savimi ir galios jausmą tik dėdami AUTONOMIŠKAS pastangas ir siekdami savo tikslo. Kuomet kas nors neturi adekvačių galimybių išgyventi galios procesą, pasireškia tam tikros pasekmės (priklausomai nuo individo ir būdų, kuriais galios procesas sutrikdomas): nuobodulys, demoralizacija, žema savivertė, nevisavertiškumo jausmai, defetizmas, depresija, nerimas, kaltė, frustracija, priešiškumas, nenormalus seksualinis elgesys, miego sutrikimai, valgymo sutrikimai ir t.t. [6]

 

{youtube}IDss8h8jljk{/youtube}

 

SOCIALINIŲ PROBLEMŲ ŠALTINIAI

45. Visi minėti simptomai gali pasireikšti bet kurioje visuomenėje, tačiau modernioje industrinėje visuomenėje jie pasireiškia milžinišku mastu. Mes nesame pirmieji, kurie atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis šiandien atrodo einantis iš proto. Tokie dalykai nėra normalūs žmonių visuomenėms. Yra pakankamai pagrindo manyti, kad primityvus žmogus kentėjo nuo žymiai mažesnio streso bei frustracijos ir buvo žymiai labiau patenkintas savo gyvenimu nei dabartinis žmogus. Be abejo, primityviose visuomenėse ne viskas buvo saldu ir lengva. Prievarta prieš moteris buvo įprasta tarp Australijos aborigenų, transeksualumas buvo ganėtinai įprastas tarp kai kurių Amerikos indėnų genčių. Bet atrodo, kad tarp primityvių žmonių tokios problemos buvo APSKRITAI žymiai retesnės nei modernioje visuomenėje.

 

46. Socialines ir psichologines modernios visuomenės problemas mes priskiriame faktui, kad visuomenė reikalauja gyventi sąlygomis, radikaliai besiskiriančiomis nuo tų, kuriomis žmonija išsivystė, ir elgtis būdais, prieštaraujančiais elgsenos modeliams, kuriuos žmonija sukūrė, kuomet gyveno ankstesnėse sąlygose. Iš to, ką mes anksčiau parašėme, akivaizdu, kad galimybių. leidžiančių deramai patirti galios procesą, trūkumą laikome pačia svarbiausia sąlyga, kuria pasinaudojusi moderni visuomenė pavergia žmones. Bet ji nėra vienintelė. Galios proceso sutrikimą kaip socialinių problemų šaltinį mes aptarsime vėliau, o dabar pakalbėsime apie kai kuriuos kitus šaltinius.

 

47. Viena iš nenormalių sąlygų, egzistuojančių modernioje industrinėje visuomenėje, yra per didelis populiacijos tankis, žmogaus izoliacija nuo gamtos, per didelė socialinių pokyčių sparta ir natūralių mažo dydžio bendruomenių, tokių kaip šeima ir artimieji, kaimas arba gentis, suirimas.

 

48. Yra gerai žinoma, kad žmonių susigrūdimas vienoje vietoje didina stresą ir agresiją. Žmonių tankis, koks egzistuoja šiandien, ir žmogaus izoliavimas nuo gamtos yra technologinio progreso pasekmės. Visos priešindustrinės visuomenės buvo daugiausia kaimiškos. Industrinė revoliucija milžinišku mastu išplėtė miestų dydį, o moderni agrokultūrinės technologijos leido Žemei išmaitinti žymiai didesnę populiaciją nei anksčiau. (Technologijos pablogina populiacijos apkrovimo efektus, kadangi ji įduoda padidintas griaunamas jėgas į žmonių rankas. Pavyzdžiui, įvairius garsą keliančius prietaisus: elektrines žoliapjoves, radijus, motociklus ir t.t. Jeigu šių prietaisų naudojimas yra neribojamas, žmonės, kurie nori ramybės ir tylos, tampa suirzę dėl triukšmo. Jeigu jų naudojimas yra ribojamas, žmonės, kurie naudoja tuos prietaisus, tampa suirzę dėl jų naudojimo suvaržymo. Bet jeigu šios mašinos niekados nebūtų buvusios išrastos, nebūtų jokio konflikto ir jokios jų sukeliamos frustracijos).

 

49. Primityvioms visuomenėms gamta (kuri paprastai keičiasi labai lėtai) suteikė stabilią būtį ir saugumo jausmą. Moderniame pasaulyje visuomenė daro poveikį gamtai, o ne atvirkščiai. Dėl technologinių pokyčių moderni visuomenė keičiasi labai greitai, taigi stabilios būties nebelieka.

 

50. Konservatoriai yra kvailiai: jie verkšlena dėl žlugusių tradicinių vertybių, bet entuziastingai remia technologinį progresą ir ekonomikos augimą. Akivaizdu, kad jiems niekaip neateina į galvą, kad greiti ir drastiški visuomenės pokyčiai technologijoje ir ekonomikoje neįmanomi nesukeliant didelių pokyčių visuose kitose visuomenės srityse ir kad tokie greiti pokyčiai neišvengiamai sulaužo tradicines vertybes.

 

51. Yrančios tradicinės vertybės iki tam tikro laipsnio lemia suirimą ryšių, kurie išlaikydavo drauge tradicines nedideles bendruomenines grupes. Nedidelių bendruomeninių grupių dezintegracija yra taip pat skatinama fakto, kad šiuolaikinės sąlygos dažnai reikalauja arba vilioja individus persikelti į naujas vietoves, atskiriant juos nuo jų bendruomenių. Galų gale technologinė visuomenė PRIVALO susilpninti šeimos ryšius ir vietines bendruomenes, jeigu ji nori funkcionuoti efektyviai. Modernioje visuomenėje individo lojalumas privalo pirmiausia būti skirtas sistemai ir tik tuomet – mažai bendruomenei. Jei lojalumas mažai bendruomenei būtų didesnis negu lojalumas sistemai, tokios bendruomenės siektų naudos sau sistemos sąskaita.

 

52. Įsivaizduokite, kad valstybės tarnautojas arba korporacijos vadovas paskyrė savo pusbrolį, draugą arba bendratikį į darbo vietą vietoje to, kuris būtų labiausiai kvalifikuotas tam darbui. Jis leido asmeniniams lojalumams užgožti jo lojalumą sistemai, o tai yra „nepotizmas“ arba „diskriminacija“, kurios laikomos baisiomis nuodėmėmis modernioje visuomenėje. Tariamai industrinės visuomenės, prastai atlikusios asmeninių lojalumų pajungimo sistemai darbą, paprastai yra labai neefektyvios (pavyzdys – Lotynų Amerika). Taigi pažangi industrinė visuomenė gali toleruoti tik tas mažas bendruomenes, kurios yra „iškastruotos“, sukultūrintos ir paverstos sistemos įrankiais. [7]

 

53. Žmonių susigrūdimas mistuose, greiti pokyčiai ir bendruomenių suirimas buvo plačiai pripažinti socialinių problemų šaltiniai. Bet mes netikime, kad jos yra pakankamai gerai paaiškina šiandien matomų problemų mastą.

 

54. Kai kurie priešindustriniai miestai buvo labai dideli ir perkrauti, tačiau jų gyventojai nekentėjo nuo psichologinių problemų tokiu mastu kaip šiuolaikinis žmogus. Amerikoje šiandien vis dar yra retai apgyvendintų kaimo vietovių, kur mes rasime tokias pačias problemas, kaip urbanizuotose vietovėse, nors kaimo vietovėse tos problemos ir mažiau aštrios. Taigi žmonių susigrūdimas negali būti lemiamu faktoriumi.

 

55. XIX a. plečiantis Amerikos teritorijai, populiacijos mobilumas greičiausiai skaidė dideles šeimas ir mažas bendruomenes maždaug tokiu laipsniu, kokiu jos yra skaidomos ir šiandien. Tiesą pasakius, daugybė pavienių šeimų gyveno savo noru tokioje izoliacijoje, kad neturėjo kaimynų kelių mylių spinduliu ir išvis nepriklausė jokiai bendruomenei, tačiau vis dėlto neatrodė, kad dėl to kiltų problemos.

 

56. Dar daugiau, XIX a. Amerikos pasienių plėtimosi pokyčiai buvo labai greiti ir gilūs. Žmogus galėjo užaugti rastiniame namelyje teisės bei tvarkos nepaliestose teritorijose ir maitintis daugiausia laukine mėsa, o sulaukęs seno amžiaus jis jau galėjo dirbti reguliarų darbą ir gyventi bendruomenėje su efektyvia įstatymų sistema. Tai buvo stipresnis pokytis negu koks paprastai įvyksta šiuolaikinio individo gyvenime, tačiau vis dėl to atrodo, kad jis nesukėlė psichologinių problemų. Tiesą pasakius, XIX amžiaus Amerikos visuomenė buvo optimistinė ir savimi pasitikinti, kas nelabai būdinga šiandieninei visuomenei. [8]

 

57. Skirtumas tas, kad šiandieniniam žmogui pokyčiai yra PRIMETAMI, tuo tarpu XIX a. naujakuriai patys kūrė pokyčius savo pačių pasirinkimu. Taigi naujakurys įsikurdavo pasirinktoje žemėje ir savo paties pastangomis paversdavo ją išvystytu ūkiu. Tomis dienomis visa apygarda galėdavo turėti vos kelis šimtus gyventojų, ji buvo žymiai labiau izoliuota ir autonomiška negu šiandieninė apygarda. Taigi naujakurys ūkininkas dalyvavo naujos bendruomenės kūrime kaip santykinai mažos grupės narys. Galima kelti klausimus, ar šios bendruomenės sukūrimas laikytinas tikru teigiamu dalyku, tačiau bet kokiu atveju jis patenkino naujakurio galios poreikį.

 

58. Būtų įmanoma pateikti kitų visuomenių pavyzdžius, kuriose egzistavęs bendruomeninių ryšių trūkumas nesukėlė išplitusių elgesio nenormalumų, dažnai pastebimų šiandieninėje visuomenėje. Mes teigiame, kad pats svarbiausias visuomeninių ir psichologinių problemų šaltinis yra faktas, kad žmonės neturi pakankamai galimybių patirti galios procesą įprastu būdu. Mes nenorime pasakyti, kad moderni visuomenė yra vienintelė, kurioje galios procesas buvo sutrikdytas. Vienokią ar kitokią įtaką galios procesui didesniu ar mažesniu mastu greičiausiai darė dauguma, jeigu ne visos civilizuotos visuomenės. Bet modernioje visuomenėje problema tapo ypatingai aštri. Leftizmas, bent savo dabartinėje (vėlyvojo XX amžiaus) formoje, yra galios nepritekliaus simptomas.

 

PASTABOS

5. (42 pastraipa) Gali būti ginčijamasi ir teigiama, kad didžioji žmonių dalis nenori priimti sprendimų patys ir nori, kad už juos mąstytų lyderiai. Tame yra tiesos. Žmonės mėgsta priimti sprendimus smulkiuose reikaluose, o sprendžiant sudėtingus ir fundamentalius klausimus galima susidurti su psichologiniais konfliktu, ko dauguma žmonių nekenčia. Taigi jie linkę atsiremti į kitus, kai reikia priimti sudėtingą sprendimą. Dauguma žmonių iš prigimties yra sekėjai, o ne lyderiai, bet jiems patinka suartėti su lyderiais ir iki tam tikro laipsnio dalyvauti sunkių sprendimų priėmime. Bent šiuo mastu jiems būtina autonomija.

6. (44 pastraipa) Kai kurie išvardinti simptomai yra panašūs į tuos, kurie būdingi narvuose uždarytiems gyvūnams. Paaiškinsime, kaip šitie simptomai iškyla galios trūkumo atžvilgiu: bendras žmogaus prigimties supratimas sako, kad tikslų, kuriems pasiekti reikia pastangų, stoka sukelia nuobodulį, ir kad ilgai trunkantis nuobodulys galiausiai sukelia depresiją. Nesėkmė sukelia frustraciją ir savivertės jausmo sumažėjimą. Frustracija sukelia pyktį, o pyktis – agresiją, dažnai smurto prieš sutuoktinį ar vaiką forma. Buvo pademonstruota, kad ilgai besitęsianti frustracija paprastai sukelia depresiją, o depresija linkusi sukelti kaltės jausmą, miego sutrikimus ir blogus jausmus apie save. Tie, kurie turi polinkį depresijai, ieško malonumų kaip priešnuodžio; iš to kyla nepasotinamas hedonizmas ir perteklinis iškrypęs seksas kaip naujo pasitenkinimo priemonės. Nuobodulys taip pat linkęs sukelti perteklinį malonumų alkį, kadangi neturėdami kitų tikslų, žmonės dažnai pasitelkia malonumą kaip tikslą. Žr. pridėtą diagramą. Aukščiau pateiktas paaiškinimas yra supaprastintas. Realybė yra žymiai sudėtingesnė ir galios trūkumas, žinoma, nėra VIENINTELĖ aprašytų simptomų priežastis. Beje, kuomet minime depresiją, nebūtinai turime omenyje depresiją, kuri yra tokia rimta, kad ją reikėtų gydyti psichiatrinėje ligoninėje. Tai tik švelnios depresijos formos. Ir kuomet kalbame apie tikslus, nebūtinai turime omenyje ilgalaikius, gerai apgalvotus tikslus. Didžiajai žmonių daliai žmonijos istorijoje pakakdavo „nuo rankos iki burnos“ tipo tikslų (paprasčiausiai aprūpinant save ir savo šeimą maistu).

7. (52 pastraipa) Dalinė išimtis gali būti padaryta kelioms pasyvioms ir uždaroms grupėms, tokioms kaip amišai, kurie neturėjo didelio poveikio platesniajai visuomenei. Greta amišų šiandien Amerikoje egzistuoja kai kurios kitos mažos bendruomenės, pavyzdžiui, jaunimo gaujos arba „kultai“. Kiekvienas jas laiko pavojingomis, jos tokios ir yra, nes šių grupių nariai lojalūs visų pirma vienas kitam, o ne sistemai, taigi sistema negali jų kontroliuoti. Arba paimkime romų pavyzdį. Romai dažnai išvengia bausmės dėl vagysčių ir apgaudinėjimų, nes jų tarpusavio lojalumas toks didelis, kad jie visuomet gali gauti kitų čigonų liudijimą, „patvirtinantį“ jų nekaltumą. Akivaizdu, kad sistema būtų rimtoje bėdoje, jeigu per daug žmonių priklausytų tokioms grupėms. Kai kurie ankstyvieji XX a. Kinijos mąstytojai buvo susirūpinę dėl Kinijos modernizavimo, nes atpažino siekį suardyti tokias mažas socialines grupes kaip šeima: „Pasak Sun Yat Seno, Kinijos žmonėms reikėjo naujo patriotizmo proveržio, kuris perkeltų lojalumą nuo šeimos prie valstybės. Pasak Li Huango, tradiciniai ryšiai, visų pirma šeimos, turi būti sunaikinti, jei Kinijoje norima sukurti nacionalizmą (Chester C. Tan, Kinijos politinė mintis dvidešimtajame amžiuje“, p. 125, p. 297).

8. (56 pastraipa) Taip, mes žinome, kad XIX a. Amerika turėjo problemų ir labai rimtų, bet glaustumo vardan mes bandome kalbėti supaprastintais terminais.

 

Iš http://cyber.eserver.org/unabom.txt vertė J.V.