„[Jis] negalėjo suprasti, kaip kas nors galėtų norėti sugriauti jo gyvenimo būdą. Kuo Loskiai ir panašūs į juos nusikalto? Jo berniukai ir jų draugai, gavę visa, ką Rusija geriausia galėjo pasiūlyti, leido dienas kalbėdami apie literatūrą, muziką ir meną. Jie gyveno romius gyvenimus. Kas gi čia bloga?”

 

Nepaisant to, kad N. Loskis neabejotinai buvo sąžiningas ir geranoriškas, vargšais iš tikrųjų besirūpinantis ir siekiantis civilizuoti rusų gyvenimą asmuo, toks jo požiūris išduoda kvapą gniaužiantį nejautrumą sisteminiam smurtui, kuris turėjo egzistuoti tam, kad patogus gyvenimas būtų įmanomas. Kalba eina apie smurtą, neatsiejamą nuo sistemos: ne tik apie tiesioginį fizinį smurtą, bet ir apie daug subtilesnes prievartos formas, kurios įtvirtina dominavimo ir eksploatacijos santykius, tarp jų ir grasinimus smurtu. Loskiai ir panašūs į juos iš tikrųjų „nepadarė nieko bloga“. Jų gyvenime nebuvo subjektyvaus blogio, tik nematomas sisteminio smurto fonas (background).

 

„Staiga į šį beveik prustišką pasaulį... įsibrovė leninizmas. 1917-ųjų gegužę, tą dieną, kai gimė Andrejus Loskis, šeima išgirdo pasimetusį žirgą šuoliuojantį šalimais esančia Ivanovskajos gatve.“ Tokių bloga lemiančių ženklų daugėjo. Kartą mokykloje iš N. Loskio sūnaus brutaliai pasityčiojo darbininkų klasės moksleivis, išrėžęs, kad jo ir jo šeimos „dienos dabar suskaičiuotos“...

 

Dėl savo geranoriško švelnaus nekaltumo Loskiai suprato šiuos artėjančios katastrofos ženklus kaip kylančius iš niekur, kaip naujos piktavališkos dvasios signalus. Jie nesuvokė, kad tokiu subjektyvaus iracionalaus smurto pavidalu jiems buvo grąžinta žinia, kurią jie patys siuntė išvirkščiu pavidalu. Kaip tik šis smurtas, kuris, atrodytų, kyla iš niekur, galbūt labiausiai tinka tam, ką Walteris Benjaminas savo Smurto kritikoje pavadino grynuoju, dievišku smurtu.

 

Regis, priešintis bet kokioms smurto formoms – nuo tiesioginio, fizinio (masinių žudynių, teroro) iki ideologinio smurto (rasizmo, kurstymo, seksualinės diskriminacijos) – yra svarbiausias šiandien dominuojančių tolerantiškų ir liberalių nuostatų asmens rūpestis. SOS šauksmas palaiko šitokį diskursą (talk), nustelbiantį visus kitus požiūrius: visa kita gali ir turi palaukti...

 

Šis koncentravimasis į subjektyvų smurtą, tą, kurį sukelia konkretūs visuomenės veikėjai, blogi individai, disciplinuoti represiniai aparatai, fanatiškos minios, – ar jis nėra kiek įtartinas, o tiksliau, ar nėra simptomiškas? Argi jis nebando desperatiškai atitraukti mūsų dėmesio nuo tikrųjų bėdų?

 

Prisiminkime gerai žinomą anekdotą, kaip vokiečių karininkas Antrojo pasaulinio karo metu aplanko Pablo Picasso Paryžiaus studijoje. Čia pamatęs Guernica ir šokiruotas modernistinio paveikslo chaoso jis klausia P. Picasso: „Ar tai jūsų darbas?“ Dailininkas ramiai atsako: „Ne, tai jūsų darbas!“

 

Šiandien daugumą turintis liberalas, susidūręs su tokiais smurto protrūkiais kaip riaušės Paryžiuje, klausia likusių kelių kairiųjų, tikinčių radikalia socialine transformacija: „Ar ne jūsų tai darbas? Ar jūs to norite?“ Ir tuomet mes turime atsakyti kaip P. Picasso: „Ne, jūs tai padarėte! Tai pats tikriausias jūsų politikos rezultatas!“

 

Yra senas anekdotas apie vyrą, kuris grįžta iš darbo namo anksčiau nei paprastai ir aptinka žmoną lovoje su kitu vyru. Nustebusi žmona sušunka: „Kodėl grįžai anksčiau?“ Vyras įsiutęs atrėžia: „Ką tu veiki lovoje su kitu vyru?“ Žmona ramiai atsako: „Aš pirma tavęs paklausiau, tad nebandyk išsisukti pakeitęs temą!“

 

Tas pats yra su smurtu. Mes kaip tik privalome stengtis pakeisti temą, pasukti kalbą nuo desperatiško humanitarinio SOS stabdyti smurtą prie visai kitokio SOS, t. y. atlikti trijų smurto rūšių (subjektyvaus, objektyvaus ir simbolinio) sudėtingos tarpusavio sąveikos analizę. Vadinasi, privalu įsiminti, jog būtina atsispirti stingdomai subjektyvaus smurto traukai – smurto, kurį vykdo visuomenės veikėjai, blogi individai, disciplinuoti represiniai aparatai, fanatiškos minios, nes subjektyvus smurtas yra tik geriausiai iš visų trijų matomas.

***

Objektyvaus smurto idėjai turime visiškai grąžinti istoriškumą. Nauja jos forma susiformavo kapitalizmo sąlygomis. K. Marxas aprašė beprotiškai augančią kapitalo cirkuliaciją. Jo solipsistinis partenogenezės kelias pasiekė apogėjų šiandienos metarefleksinėse spekuliacijose ateities kontraktais. Būtų per daug paprasta teigti, kad save pagimdęs monstras, kuris skinasi kelią nepaisydamas žmonių ar aplinkos interesų, yra ideologinė abstrakcija ir kad už šios abstrakcijos yra realūs žmonės, natūralūs objektai, kurių gamybiniai sugebėjimai ir resursai grindžia kapitalo cirkuliaciją, maitina ją lyg gigantišką parazitą.

 

Problema ta, kad ši „abstrakcija“ nėra tik mūsų finansinių spekuliantų sukurtas socialinės realybės iškraipymas (misperception). Ji realiai lemia materialius socialinius procesus. Ištisų populiacijos sluoksnių ar net šalių likimus lemia spekuliatyvus solipsistinis kapitalo šokis: vaikomasi pelno atsidavus palaimingam abejingumui ir nesukant galvos, kaip bus paveikta socialinė realybė. Tad svarbiausia K. Marxo mintis nėra ta, jog reikia redukuoti antrąją dimensiją į pirmąją, tai yra pademonstruoti, kaip teologiškai beprotiškas prekių šokis kyla iš „realaus gyvenimo“ antagonizmo. Priešingai, yra tvirtinama, jog negalima suprasti pirmosios (materialinės gamybos ir visuomeninių sąveikų realybės) be antrosios: tai save generuojantis metafizinis kapitalo šokis vadovauja šou, jis ir yra realaus gyvenimo virsmo, katastrofų raktas.

 

Čia slypi fundamentalus sisteminis kapitalizmo smurtas, žymiai šiurpesnis nei bet koks atviras ikikapitalistinis socioideologinis smurtas. Šis smurtas nepriskirtinas konkretiems individams ir nekildintinas iš jų blogų intencijų – jis yra grynai objektyvus, sistemiškas, anonimiškas. Čia susiduriame su lakanišku skirtumu tarp realybės (reality) ir Realumo (Real). Realybė yra konkrečių žmonių, įsitraukusių į sąveikas ir gamybos procesus, socialinė realybė, o Realumas yra nenumaldoma abstrakcija, vaiduokliška kapitalo logika, kuri lemia, kas vyksta socialinėje realybėje.

 

Galime aiškiai apčiuopti šį skirtumą (gap) aplankę kokį nors visiškai nusiaubtą kraštą. Matome didelę ekologinę žalą ir žmonių kančias. Nepaisant to, ekonominės ataskaitos, kurias vėliau skaitome, informuoja, kad šalies ekonominė situacija „yra finansiškai gera“. Realybė nieko nereiškia, o iš tikrųjų svarbu, svarbiausia – kapitalo situacija...

 

Ar šiandien tai tinka labiau nei anksčiau? Ar fenomenai, nurodantys į virtualų kapitalizmą (ateities kontraktų prekyba (futures trade) ir panašios abstrakčios finansinės spekuliacijos), neliudija, kad tai gryniausia „realios abstrakcijos“ forma, kur kas radikalesnė nei K. Marxo laikais?

 

Trumpai tariant, aukščiausia ideologijos forma reiškiasi ne tuomet, kai ideologijos šmėkla nustelbia realybę ir mes pamirštame grįsti ideologiją realiais žmonėmis ir jų santykiais, bet būtent tuomet, kai nepastebime to šmėkliškumo Realumo ir apsimetame kreipią dėmesį į „realius žmones ir realius jų rūpesčius“.

 

Londono biržos lankytojams duodami lankstinukai, kuriuose aiškinama, kad akcijų rinka – tai ne paslaptingi svyravimai, o realių žmonių ir jų produktų atspindžiai. Tokie teiginiai yra pati gryniausia ideologija.

 

G. W. F. Hegelio fundamentali taisyklė kalba apie objektyvų perteklių (excess) kaip apie tiesioginį abstraktaus universalumo viešpatavimą; šis mechaniškai ir visai nepaisydamas konkretaus jo tinkle įsipainiojusio subjekto primeta savo įstatymus. Jis visuomet yra papildomas subjektyvaus pertekliaus, t. y. nereguliaraus, atsitiktinio atsidavimo užgaidoms.

 

Puikiausią šios priklausomybės pavyzdį pateikia Étienne’as Balibaras, atskyręs du priešingus, bet vienas kitą papildančius besaikio smurto būdus: ultraobjektyvų, arba sisteminį, smurtą, būdingą globalaus kapitalizmo socialinei situacijai, automatiškai kuriančiai atskirtuosius, nereikalingus individus – pradedant benamiais ir baigiant bedarbiais, ir, iš kitos pusės, naujai atsirandantį etninį ir / arba religinį, trumpai tariant, rasistinį ultrasubjektyvų fundamentalizmo smurtą.

 

Mūsų aklumas sisteminio smurto padariniams galbūt aiškiausiai matomas diskusijose apie komunizmo nusikaltimus. Atsakomybę už pastaruosius lengva nustatyti: turime reikalą su subjektyviu blogiu, su žmonėmis, kurie negerai elgėsi. Mes galime netgi identifikuoti ideologinį šių nusikaltimų šaltinį – totalitarinę ideologiją, Komunistų manifestą, Jeaną Jacques’ą Rousseau, netgi Platoną. Tačiau kai atkreipiamas dėmesys į milijonus, kurie žuvo nuo kapitalistinės globalizacijos (pradedant Meksikos tragedija šešioliktame amžiuje ir baigiant Belgijos Kongo holokaustu prieš šimtą metų), atsakomybė dažniausiai neigiama.

 

Mums atrodo, kad visa tai atsitiko kaip išdava „objektyvaus“ proceso, kurio niekas nesuplanavo, nevykdė ir už kurio neslypi Kapitalistų manifestas (Ayn Rand beveik parašė jį). (1) Belgijos karalius Leopoldas II, vadovavęs Kongo holokaustui, buvo didis humanistas, popiežiaus paskelbtas šventuoju. Bet šis reiškinys negali būti lengvabūdiškai laikomas ideologinės veidmainystės ir cinizmo pavyzdžiu. Subjektyviai jis gal ir buvo nuoširdus humanistas – bandė kukliai veikti prieš katastrofiškas milžiniško ekonominio projekto, negailestingai eksploatuojančio Kongo gamtos resursus, pasekmes, nors pats ir vadovavo šiam projektui. Kongas buvo jo asmeninio plėšikavimo erdvė! Šiurpiausią ironiją liudija faktas, kad didžioji šio prisiplėšto pelno dalis buvo skirta Belgijos žmonėms, viešosioms gėrybėms, muziejams ir t. t. Karalius Leopoldas iš tikrųjų buvo pirmtakas tų, kurie šiandien vadinami liberaliais komunistais, o tarp jų ir...

 

{youtube}5yarB8KmWcI{/youtube}

 

Geri vyrai iš Porto Davoso

Pastarąjį dešimtmetį Davosas ir Porto Alegrė iškilo kaip globalizacijos miestai dvyniai. Davose, išskirtiniame Šveicarijos kurorte, renkasi pasaulinis vadovų, valstybininkų ir žiniasklaidos atstovų elitas, saugomas gausių policijos pajėgų. Jie bando mus ir save įtikinti, kad globalizacija yra geriausias vaistas nuo savęs pačios.

 

Porto Alegrė yra subtropikų Brazilijos miestas, kuriame susirenka antiglobalizacijos judėjimo kontrelitas. Šis savo ruožtu bando mus ir save įtikinti, kad kapitalistinė globalizacija nėra mūsų likimas ir kad, kaip sakoma oficialiame šūkyje, „kitoks pasaulis yra galimas“. Kad ir kaip būtų, per paskutinius keletą metų Porto Alegrės susitikimai, regis, tapo nebe tokie veržlūs. Vis mažiau apie juos girdime. Kur dingo ryškios Porto Alegrės žvaigždės?

 

Bent jau kai kurios iš jų išvažiavo į Davosą. Išskirtinį toną Davoso susitikimams suteikia grupė verslininkų, kurių dalis ironiškai vadina save liberaliais komunistais. Jie nebesutinka su priešprieša tarp Davoso (globalaus kapitalizmo) ir Porto Alegrės (naujo socialinio judėjimo kaip globalaus kapitalizmo alternatyvos). Jie įsitikinę, kad galime ir turėti globalų kapitalizmo pyragą, t. y. būti pelningai dirbantys, tiesiog klestintys verslininkai, ir valgyti jį, tai yra remti antikapitalistinį socialinės atsakomybės planą ir rūpintis aplinka. Porto Alegrės nebereikia, mat pats Davosas gali tapti Porto Davosu.

 

Naujieji liberalūs komunistai yra mūsų puikiai žinomi veikėjai: B. Gatesas ir G. Sorosas, korporacijų „Google“, IBM, „Intel“, „eBay“ vadovai (CEO’s) ir jų dvaro filosofai, vienas kurių yra žurnalistas Thomas Friedmanas. Ši grupė įdomi tuo, kad jų ideologija niekuo nebesiskiria nuo naujos kairiųjų antiglobalistų radikalų padermės skelbiamų tiesų. Pats postmodernios kairės guru Toni Negri aukština skaitmeninį kapitalizmą kaip in nuce savyje sutelkiantį visus komunizmo elementus. Pakanka tik atsikratyti kapitalistinės formos, ir revoliucinis tikslas bus pasiektas.

 

Anot jų, tiek senoji dešinė, besiremianti absurdišku tikėjimu autoritetu, tvarka ir parapiniu patriotizmu, tiek ir senoji kairė, nesiliaujanti tikėti Kova Prieš Kapitalizmą didžiosiomis raidėmis, yra tikrieji šiandienos konservatoriai, kovojantys savo šešėlių teatro kovas, bet neturintys nieko bendra su nauja realybe. Šios naujos realybės signifikantas (signifier) liberalioje komunistinėje naujakalbėje yra „smart“, sumanus. Sumanus nurodo į sąvokas „dinamiška“ ir „nomadiška“, tai centralizuotos biurokratijos priešybė. Kitaip tariant, tai lankstumas prieš rutiną, kultūra ir žinios prieš seną industrinę gamybą, spontaniška sąveika ir sistemos savikūros gebėjimai (autopoiesis) prieš fiksuotą hierarchiją.

 

B. Gatesas yra „kapitalizmo be frikcijų“, nugalėjusio trintį, etalonas. Taip jis pats pavadino postindustrinės visuomenės kapitalizmą, t. y. tokios visuomenės, kurioje matome „darbo pabaigą“ ir kurioje programinė įranga (software) laimi prieš aparatinę įrangą, o jaunas moksliukas (nerd) nugali tamsiu kostiumu vilkintį vyresnės kartos vadybininką. Naujų kompanijų štabuose yra mažai išorinės disciplinos. Šiandien sceną užvaldę buvę programišiai labai daug dirba ir mėgaujasi nemokamais gėrimais ekologiškoje aplinkoje. Esminė B. Gateso, kaip etalono, savybė yra ta, kad jis laikomas buvusiu programišiumi, kuriam pasisekė padaryti stulbinamą karjerą.

 

„Programišiaus“ (hacker) sąvoka slepia daugybę konotacijų, nurodančių į marginalumą, griaunamąją veiklą, ėjimą prieš egzistuojančią tvarką. Programišiai siekia sudrumsti didžiules sklandžiai funkcionuojančias biurokratines korporacijas. Svarbiausia fantazminio lygio mintis – kad B. Gatesas yra maištingas periferijos chuliganas, kuris iškilo ir apsitaisė kaip garbus vadovas.

 

Liberalūs komunistai yra didieji įmonių direktoriai, atgavę pasipriešinimo dvasią, arba atvirkščiai – kontrkultūros moksliukai (geeks), kurie užvaldė korporacijas. Jų dogma yra nauja postmodernistinė Adamo Smitho nematomos rankos rinkoje versija. Rinka ir socialinė atsakomybė čia nėra priešybės. Jos gali būti suvienytos dėl abipusės naudos. Kaip vienas jų guru Thomas Friedmanas pasakė, jei nori būti geras verslininkas, nebūtina tapti šlykščiu savanaudžiu. Bendradarbiavimas su darbuotojais ir jų dalyvavimas, dialogas su klientais, pagarba aplinkai, sandėrių skaidrumas šiandien yra esminės savybės norint sulaukti sėkmės.

 

Savo nuovokioje interpretacijoje Olivier Malnuit pateikia dešimt liberalaus komunisto įsakymų:

 

1. Duok viską nemokamai (laisvą prieigą, jokių autoriaus teisių...), apmokestink tik papildomas paslaugas, ir tai padarys tave dar turtingesnį.

2. Pakeisk pasaulį, o ne tik pardavinėk savo produkciją: pasaulinė revoliucija, pakeista visuomenė lems geresnį gyvenimą.

3. Rūpestingai dalykis ir žinok socialinės atsakomybės svarbą.

4. Būk kūrybingas – skirk dėmesio dizainui, naujosioms technologijoms ir mokslams.

5. Išpasakok viską. Neturi būti jokių paslapčių. Remk ir praktikuok skaidrumo kultą, laisvą informacijos tekėjimą – visa žmonija turi bendradarbiauti ir sąveikauti.

6. Nedirbk nuo devintos iki penktos valandos ir neįsidarbink tokioje vietoje. Įsitrauk į kupiną improvizacijos, smart, dinamišką, lanksčią komunikaciją.

7. Eik atgal mokytis ir tegul nuolatinės studijos tampa tavo tikslu.

8. Veik kaip enzimas: ne tik dirbk rinkai, bet ir įžiebk naujas socialinio bendradarbiavimo formas.

9. Mirk neturtingas: išdalyk savo turtą tiems, kuriems jis labiausiai reikalingas, nes turi daugiau, nei kada nors galėsi išleisti.

10. Stovėk petys į petį su valstybe: puoselėk kompanijų ir valstybės partnerystę.

 

Liberalūs komunistai yra pragmatikai. Jie nekenčia doktrinieriško požiūrio. Jie netiki, kad šiandien yra viena eksploatuojama darbo klasė. Jie labiau linkę kreipti dėmesį į konkrečias spręstinas problemas: badą Afrikoje, musulmonų moterų vargus, religinių fundamentalistų smurtą. Liberalūs komunistai iš tikrųjų mėgaujasi humanitarinėmis krizėmis, nes jos sužadina juose tai, kas geriausia. Tad kai Afrikoje humanitarinė krizė, nėra reikalo pradėti pasenusios antiimperialistinės retorikos. Užuot jos griebęsi, visi turime koncentruotis į tai, kas iš tikrųjų padeda spręsti problemą: įtraukti žmones, vyriausybes ir verslo atstovus į bendrą reikalą; išjudinti dalykus nelaukiant centralizuotos valstybės pagalbos; mėginti spręsti krizę kūrybingai, nekonvencionaliai ir neišgyventi dėl galimų stereotipinių vertinimų.

 

Liberaliems komunistams patinka tokie atvejai kaip kova su apartheidu Pietų Afrikoje. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad didžiųjų korporacijų sprendimas nepaklusti apartheido taisyklėms Pietų Afrikoje esančiose savo kompanijose, siekis panaikinti bet kokią segregaciją (tarkime, mokant juodaodžiams ir baltaodžiams už tą patį darbą vienodą algą ir t. t.) buvo lygiai toks pat svarbus, kaip ir atvira politinė kova. Ar tai ne idealus politinės kovos už laisvę ir verslo interesų susipynimo pavyzdys? Tos pačios kompanijos gali dabar klestėti postapartheido Pietų Afrikoje.

 

Liberaliems komunistams taip pat prie širdies studentų protestai, kurie sukrėtė Prancūziją 1968 metų gegužę: koks nuostabus jaunatviškos energijos ir kūrybingumo sprogimas! Kaip tai sudrebino griežtus biurokratinės tvarkos apribojimus! Kokį naują impulsą ekonominiam ir socialiniam gyvenimui suteikė politinių iliuzijų atsikratymas. Juk dauguma jų tuomet buvo jauni – protestavo ir kovojo gatvėse prieš „mentus“ (cops). Jei jie pasikeitė dabar, tai ne dėl to, kad pasitraukė į tikrovę, bet todėl, kad jiems reikėjo pasikeisti, kad iš tikrųjų pakeistų pasaulį, revoliucionizuotų mūsų gyvenimus.

 

Argi dar K. Marxas neklausė: ką reiškia politinės suirutės, palyginti su garo mašinos išradimu? Argi jis [garo mašinos išradimas] mūsų gyvenimų nepakeitė labiau nei visi revoliuciniai pokyčiai? Ir argi K. Marxas nepasakytų šiandien: ko verti visi protestai prieš globalųjį kapitalizmą, palyginti su interneto išradimu?

 

Bet svarbiausia, kad liberalūs komunistai yra tikri pasaulio piliečiai. Jie yra geri, rūpestingi žmonės. Jie išgyvena dėl populistinių fundamentalistų ir neatsakingų, godžių kapitalistinių korporacijų. Jie mato gilesnes šiandienos problemų priežastis: masinį skurdą ir beviltiškumą, kurie maitina fundamentalistinį terorą. Tad jų tikslas – ne pasipelnyti, bet pakeisti pasaulį, o jei tai darydami jie dar ir užsidirba pinigų, kas išdrįs skųstis? B. Gatesas jau dabar yra didžiausias žmonijos istorijos geradarys: meilę artimui jis demonstruoja dalydamas šimtus milijonų švietimui, kovai su badu ir maliarija.

 

Žinoma, galima įžvelgti tam tikrą gudrybę: kad galėtum duoti, pirmiau turi pasiimti arba, kaip kai kas pasakytų, sukurti. Liberalių komunistų pasiteisinimas skamba taip: tam, kad galėtum iš tikrųjų padėti žmonėms, privalai turėti lėšų. Kaip parodė niūri žlugusio centrinio valstybinio ir kolektyvistinio planavimo patirtis, privati iniciatyva yra efektyviausias pagalbos būdas. Tad jei valstybė nori reguliuoti jų verslą, perdėtai jį apmokestinti, akivaizdu, kad šitokiu būdu ji efektyviai kenkia veiklos tikslams – padaryti daugumos gyvenimą geresnį, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia.

 

Liberalūs komunistai nenori būti tik pelną generuojančios mašinos. Jie siekia, kad jų gyvenimai turėtų gilesnę prasmę. Jie yra prieš pasenusią religiją, bet už dvasingumą, už nekonfesinę meditaciją. Kiekvienas žino, kad budizmas išpranašavo smegenis tyrinėjančius mokslus, kad meditacijos galia gali būti išmatuota moksliškai! Jų mėgstamas moto yra socialinė atsakomybė ir dėkingumas. Jie pirmieji pripažins, jog visuomenė buvo nepaprastai gera, leidusi jiems pasinaudojus savo talentais susikrauti turtus, taigi jų pareiga yra grąžinti skolą visuomenei ir žmonėms. Galų gale kokia būtų jų sėkmės prasmė, jei ne pagalba žmonėms? Tik rūpestis kitais įprasmina verslą...

 

Mes turime savęs paklausti: ar visa tai yra nauja? Argi tai nėra požiūris, kuris JAV industrijos baronų eroje, senojo laukinio kapitalizmo laikais buvo išimtis (nors ne tokia jau didelė, kaip gali pasirodyti), o šiandien tapo universalia valiuta? Senas geras Andrew Carnegie įdarbino privačią kariuomenę, kad ši brutaliai susidorotų su organizuotu darbo judėjimu jo metalurgijos įmonėse, o po to didelę dalį savo turto išdalijo švietimui, menininkams ir humanitariniams tikslams. Geležinis žmogus pasirodė turįs auksinę širdį.

 

Panašiai ir šiandien liberalūs komunistai viena ranka dalija tai, ką anksčiau kita ranka pasiėmė. Tai primena Amerikoje paplitusius šokoladinio skonio vidurių laisvinamuosius vaistus. Jie reklamuojami vartojant paradoksalų raginimą: „Ar skundžiatės vidurių užkietėjimu? Valgykite daugiau šokolado!“ Kitaip tariant, kad pagytumėte nuo vidurių užkietėjimo, valgykite būtent tai, kas jį sukėlė. Ta pati struktūra, kai reiškinys yra vaistas nuo pavojaus, kurį pats sukėlė, puikiai matoma nūdienos ideologiniame peizaže. Pavyzdžiui, aptarkime finansininko ir filantropo G. Soroso atvejį.

 

G. Sorosas reprezentuoja negailestingą finansų spekulianto eksploataciją, derinamą su savo pačios priešybe, rūpesčiu dėl katastrofiškų išlaisvintos rinkos ekonomikos socialinių pasekmių. Netgi kasdienė jo rutina yra tarsi šių prieštarų varžytynės: pusę darbo dienos jis skiria finansinėms spekuliacijoms, o kitą pusę – humanitarinei veiklai (pavyzdžiui, remia kultūrinę ir demokratinę veiklą, postkomunistinėse šalyse skatina esė ir knygų rašymą). Tokiomis priemonėmis jis kovoja prieš savo paties finansinių spekuliacijų padarinius.

 

Dvi B. Gateso pusės yra analogiškos dviem G. Soroso pusėms. Žiaurus verslininkas naikina arba superka savo konkurentus, siekia visiško monopolio, naudoja visas verslo gudrybes, kad pasiektų savo tikslus. O kaip didžiausias filantropas žmonijos istorijoje tyliai klausia: „Ką gali suteikti kompiuteriai, jei žmonės neturi ko valgyti ir miršta nuo dizenterijos?“

 

Liberalių komunistų etikoje negailestingas pelno vaikymasis atsveriamas labdara. Labdara yra humanitarinė kaukė, slepianti ekonominės eksploatacijos veidą. Milžiniškais mastais šantažuodamos savąjį superego, išsivysčiusios šalys „padeda“ neišsivysčiusioms parama, paskolomis ir t. t. ir tokiu būdu vengia pripažinti esminę problemą – būtent savo bendrininkavimą ir bendrą atsakomybę dėl skurdo neišsivysčiusiame pasaulyje. Pasinaudodamas Georges’o Bataille’o suverenaus švaistymo „bendrosios ekonomikos“ sąvoka, kurią jis priešina kapitalizmo nuolatinio pelnymosi „suvaržytai ekonomikai“, vokiečių posthumanizmo filosofas Peteris Sloterdijkas aprašo kapitalizmo vidinio skilimo kaip nuolatinio savęs pergalėjimo kontūrus: kapitalizmas pasiekia kulminaciją tuomet, kai „pats iš savęs sukuria savo radikaliausią – ir vienintelę vaisingą – priešybę, visiškai kitokią nei tai, apie ką susigūžusi ir bejėgiškumo kamuojama klasikinė kairė galėjo svajoti“.

 

Pozityvus A. Carnegie paminėjimas rodo kelią: turto išleidimas tam, kas neturi kainos ir kas yra anapus rinkos (viešosios gėrybės, menai, mokslai, sveikata ir t. t.), yra „suverenus“, save neigiantis begalinio turto akumuliavimo mostas. Šis „suverenus“ baigiamasis gestas įgalina kapitalistus ištrūkti iš ydingo nuolat besiplečiančios reprodukcijos rato – gauti pinigus tam, kad uždirbtų jų daugiau. Kai kapitalistas dovanoja savo sukauptą turtą viešam gėriui kurti, jis paneigia save kaip kapitalo ir reprodukcinės jo cirkuliacijos įsikūnijimą – gyvenimas įgauna prasmę. Tai jau nebėra tik savitikslė besiplečianti reprodukcija.

 

Dar daugiau, kapitalistas įgyvendina perėjimą nuo eros prie thymos, nuo iškreiptos erotinės akumuliavimo logikos prie viešo pripažinimo ir reputacijos. Tokių veikėjų kaip G. Sorosas ir B. Gatesas kilstelėjimas iki esmiškai save neigiančio kapitalistinio proceso personifikacijos liudija ypatingą šio reiškinio mastą. Jų labdaringas darbas, milžiniškos aukos viešajai gerovei nėra tik asmeninis išskirtinumas. Nesvarbu, ar nuoširdus, ar veidmainiškas, tai yra logiškas kapitalistinės cirkuliacijos pabaigos taškas. Jis būtinas žiūrint iš griežtai ekonominės perspektyvos, nes tai įgalina kapitalistinę sistemą atidėti savo pačios krizę. Jis atkuria pusiausvyrą: tam tikra dalis turto perskirstoma tiems, kuriems labiausiai jo reikia, ir padeda nepakliūti į fatališkus spąstus: į destruktyvią apmaudo logiką ir priverstinį valstybinį turto perskirstymą, kuris gali atvesti tik prie bendro skurdo.

 

Reikėtų pridurti, kad šiuo būdu taip pat išvengiama kitokio balanso atkūrimo ir thymos teigimo per suverenų švaistymą, vadinasi, karų... Aptartas paradoksas liudija liūdną mūsų padėtį. Šiandienos kapitalizmas negali reprodukuotis pats iš savęs. Jam reikia ekstraekonominės labdaros tam, kad išsaugotų socialinės reprodukcijos ciklą.

______________

(1) Ayn Rand (Alisa Zinovjevna Rozenbaum, 1905–1982) – Rusijoje gimusi, 1926 metais į JAV emigravusi amerikiečių rašytoja ir filosofė. Savo angliškai parašytuose romanuose ir teoriniuose darbuose gynė individų teises, ypač nuosavybės teises, laissez faire kapitalizmą ir aistringai kritikavo socializmą, marksizmą, taip pat gerovės valstybės idėją ir praktiką (vert. A. B. pastaba)

 

Daugiau tekstų iš knygos rasite „Anarchisto bibliotekoje”.

 

Slavoj. Žižek. Smurtas. Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2010.

 

.