Jei mėgintume suformuluoti vieną mintį, bendrą visoms šioje knygoje pateikiamoms pabiroms smurto refleksijoms, tai būtų įžvalga, kad minėtas paradoksas tinka ir smurto temai. Nusikaltimai, teroristiniai išpuoliai, pilietiniai neramumai, tarptautiniai konfliktai paprastai yra suvokiami kaip akivaizdūs ir vienareikšmiai smurto ženklai. Bet mes turėtume išmokti atsitraukti, atsiriboti nuo aiškiai atpažįstamų veiksnių vykdomo smurto kaip nuo pritrenkiamo spektaklio vilionės. Turime suvokti, kokie yra šiuos išpuolius generuojančio konteksto kontūrai. Atsitraukimas įgalina mus pamatyti, kaip smurtą palaiko net pačios mūsų pastangos kovoti su juo ir skatinti toleranciją.
Tokia mintis yra šios knygos pirminė pozicija, o galbūt net aksioma. Subjektyvus smurtas yra tik labiausiai matoma triumvirato, kuriam priklauso dar dvi objektyvaus smurto rūšys, dalis.
Pirmiausia yra simbolinis smurtas, įtvirtintas pačioje kalboje ir jos formose, tai, ką Martinas Heideggeris pavadintų „mūsų būties namais“. Kaip matysime vėliau, šis smurtas reiškiasi ne tik tuomet, kai yra kalbama apie akivaizdžias ir itin dažnai tyrinėtas kurstymo ir socialinio dominavimo situacijas. Reikėtų turėti omenyje ir dar fundamentalesnę smurto formą, susijusią su pačia kalba kaip tokia, su tam tikros prasmės visatos primetimu.
Antra, egzistuoja ir tai, ką vadinu sisteminiu smurtu, kitaip tariant, tai dažnai katastrofiškos mūsų sklandžiai funkcionuojančios ekonominės ir politinės sistemos pasekmės.
Gudrybė ta, kad subjektyvaus ir objektyvaus smurto apraiškos negali būti matomos žvelgiant iš to paties taško: subjektyvus smurtas kaip toks yra patiriamas fone, kuriame smurto lygis suvokiamas kaip nulinis. Subjektyvus smurtas yra matomas kaip „normalios“, nusistovėjusios, taikios būsenos sutrikdymas. Tačiau objektyvus smurtas yra neatsiejama „normalios“ būsenos dalis. Objektyvus smurtas nematomas dėl to, kad jis palaiko patį nulinio lygio kriterijų, kuriuo remdamiesi mes atpažįstame kokį nors reiškinį kaip subjektyvų smurtą. Taigi sisteminis smurtas yra lyg fizikoje žinoma tamsioji materija, t. y. kaip labai gerai matomo subjektyvaus smurto antroji pusė. Jis galbūt nematomas, bet mes neturime išleisti jo iš akių, jei norime suprasti tai, kas priešingu atveju atrodo kaip „iracionalus“ subjektyvaus smurto protrūkis.
Kai žiniasklaida bombarduoja mus „humanitarinėmis krizėmis“, kurios staiga vis iškyla įvairiose pasaulio vietose, privalome nepamiršti, kad tam tikra konkreti krizė visada yra sudėtingos kovos rezultatas, ir čia ji tik akivaizdžiai išsprogsta, nes tampa matoma žiniasklaidai. Patys humanitariniai svarstymai visuomet vaidina kur kas mažesnį vaidmenį nei kultūriniai, ideologiniai politiniai ir ekonominiai svarstymai.
Pavyzdžiui, 2006 metų birželio 5 dienos žurnalo „Time“ viršelio istorija buvo pavadinta „Baisiausias karas pasaulyje“. Ji pateikė detalų dokumentuotą pasakojimą apie tai, kaip per pastarąjį dešimtmetį Demokratinėje Kongo Respublikoje dėl politinio smurto žuvo 4 milijonai žmonių. Jokio įprasto humanitarinio triukšmo nekilo, pasirodė tik keli skaitytojų laiškai. Tad apėmė įspūdis, kad kažkokia filtravimo mašina blokavo šią žinią ir jos poveikis simbolinėje mūsų erdvėje nebuvo deramo masto. Tariant ciniškai, kovoje dėl kančios hegemonijos „Time“ neteisingai pasirinko auką. Reikėjo imtis įprastesnių temų: musulmonų moterų padėties arba Rugsėjo 11-osios aukų šeimų pasakojimų, kaip joms pavyko įveikti savo netektis. Kongas šiandien iš tikrųjų iškilo kaip konradiška „tamsos širdis“1. Niekas nedrįsta atvirai to pripažinti. Vakarų kranto palestiniečių vaiko mirtis, jau nekalbant apie izraelietį ar amerikietį, žiniasklaidos matais, yra tūkstančius kartų vertesnė nei niekam nežinomo kongiečio mirtis.
Ar mums reikia daugiau įrodymų, kad humanitarinis primygtinumo jausmas nekyla tiesiogiai, kad iš tikrųjų jis yra nulemtas aiškių politinių svarstymų? Kokie tie svarstymai? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, turime atsitraukti ir pažiūrėti iš kitos pozicijos. Kai JAV žiniasklaida papriekaištavo užsienio valstybių visuomenėms, esą šios neparodė pakankamai užuojautos Rugsėjo 11-osios atakų aukoms, kilo pagunda atsakyti Maximilieno Robespierre’o žodžiais, skirtais besiskundžiantiesiems nekaltomis revoliucinio teroro aukomis: „Nustokite mosavę kruvina tirono mantija man prieš akis, nes imsiu tikėti, kad jūs norite supančioti Romą grandinėmis.“ (1)
Užuot ėmusis tiesiai analizuoti smurtą, šioje knygoje brėžiami šeši aplinkkeliai. Išskirtinos kelios tokios taktikos priežastys. Svarbiausia mano prielaida – įsitikinimas, kad akistata su smurtu yra paženklinta kažko esmiškai mistiška. Nepakeliamas smurto aktų siaubas ir empatija aukoms nenumaldomai funkcionuoja kaip nuo mąstymo apsaugantis jaukas. O kuriant nešališką smurto tipologiją pagal apibrėžimą privalu nepaisyti trauminio smurto poveikio. Vis dėlto tam tikra prasme net ir šalta smurto analizė atkuria jo siaubą, netgi sustiprina. Be to, sykiu būtina nubrėžti skirtį tarp (faktinės) tiesos ir tikroviškumo.
Kas daro išžagintos moters pasakojimą (ar bet kokią kitą trauminę istoriją) tikrovišką? Tai kaip tik pats faktų nepatikimumas, painumas, nenuoseklumas. Jei auka galėtų savo skausmingą ir žeminančią patirtį atpasakoti aiškiai, nuosekliai sudėliojusi faktus, tai tokia forma verstų mus abejoti pasakojimo tiesa. Čia problema kartu yra ir sprendimo dalis: faktinės traumuoto subjekto pasakojimo apie savo patirtį spragos liudija pasakojimo tikroviškumą; jos ženklina, kad pateiktas turinys „užkrėtė“ patį pasakojimo būdą.
Tas pats, žinoma, pasakytina ir apie išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimus. Liudytojo, gebančio pateikti aiškų koncentracijos stovyklos patirties naratyvą, pasakojimas atrodytų neįtikinamas kaip tik dėl šio aiškumo. (2) Tad dėl pagarbos smurto aukoms vienintelis tinkamas būdas tyrinėti mano pasirinktą problematiką, atrodo, yra temos variacijos, leidžiančios išlaikyti deramą atstumą.
Regis, reikia pataisyti garsųjį Theodoro W. Adorno posakį: ne poezija, o proza yra neįmanoma po Aušvico. (3) Realistinė proza žlunga ten, kur pavyksta poetiškai atskleisti nepakeliamą koncentracijos stovyklos atmosferą. Vadinasi, nors Th. W. Adorno paskelbia poeziją po Aušvico esant neįmanomą (o tiksliau – barbarišką), bet būtent šis neįmanomumas ir įgalina, mat poezija pagal apibrėžimą visuomet yra reikšminga ten, kur nebegalima kalbėti tiesiogiai, tik užuominomis. Nebijokime žengti kito žingsnio šia linkme ir prisiminkime seną pasakymą, jog muzika prasideda ten, kur pritrūksta žodžių. Gali būti, kad yra tiesos frazėje, jog Arnoldo Schoenbergo muzika lyg istorinė nuojauta išreiškė Aušvico nerimą ir košmarus prieš jam įvykstant.
Savo memuaruose Ana Achmatova aprašo vieną nutikimą iš Josifo Stalino „valymo“ laikų. Ji laukė ilgoje eilėje priešais Leningrado kalėjimą norėdama sužinoti, kas atsitiko jos suimtam sūnui Levui:
„Vieną dieną kažkas minioje mane atpažino. Už manęs stovėjo moteris pamėlusiomis nuo šalčio lūpomis. Ji, žinoma, iki tol niekada negirdėjo į mane besikreipiant vardu. Tuomet lyg nubudusi iš bukinančio abejingumo pašnibždomis (visi čia šnibždėjo) paklausė manęs: „Ar gali tai aprašyti?“ Aš atsakiau: „Taip, galiu.“ Tuomet kažkas panašaus į šypseną akimirksnį nušvietė tai, kas kadaise buvo jos veidas.” (4)
Aišku, svarbiausia suvokti, kokio aprašymo čia siekiama. Akivaizdu, kad tai ne realistinis situacijos atpasakojimas – veikiau būdas, kurį Wallace’as Stevensas pavadino „aprašymu be vietos“ ir įvardijo jį kaip išskirtinę meno ypatybę. Šis aprašymas ne išdėlioja turinį istorinėje erdvėje ir laike, o pats kuria foną savo aprašomiems reiškiniams, t. y. kuria neegzistuojančią (virtualią) savo paties erdvę. Toks aprašymas leidžia matyti ne kažkur esančios realybės gelmės atspindį, bet dekontekstualizuotą apreiškimą, visiškai sutampantį su realia aprašančiojo būtimi.
{youtube}5r8C6O0Jk5E{/youtube}
Darsyk pacituokime W. Stevensą: „Kas matoma, tas yra, ir šitaip žiūrint visi daiktai yra.“ Toks meniškas aprašymas „nenurodo į nieką kita, vien į pačią aprašymo formą“. (5) Greičiau priešingai: jis ištraukia savo paties vidinę formą iš painios realybės taip pat, kaip A. Schoenbergas išgrynina vidinę totalitarinio teroro formą. Jis atskleidžia tai, kaip teroras pažeidžia subjektą.
Ar šis ekskursas apie meninį vaizdavimą reiškia, kad mes rizikuojame nugrimzti į kontempliatyvią būseną, kuri vienaip ar kitaip išduoda būtinybę „ką nors daryti“ dėl matomų žiaurumų?
Pamąstykime apie apsimestinį skubotumo jausmą, kuris yra paplitęs kairiųjų liberalų humanitariniame diskurse apie smurtą. Čia režisuojant smurto scenas (prieš moteris, juodaodžius, benamius, gėjus...) abstrakcija koegzistuoja su grafišku (pseudo) konkretumu. „Šioje šalyje kas šeštą sekundę yra išžaginama moteris“ ir „per laiką, kurį sugaišite skaitydami šią pastraipą, dešimt vaikų mirs nuo alkio“ – tai tik du pavyzdžiai, už kurių slypi veidmainiškas moralinio pasipiktinimo jausmas. Kaip tik tokiu pseudoskubotumu prieš dvejus metus pasinaudojo „Starbucks“. Ties parduotuvių įėjimais buvo kabinami plakatai, informuojantys, kad beveik pusė įmonės pelno skiriama vaikų iš Gvatemalos (iš kurios gabenama kava) sveikatos apsaugai. Taip leista suprasti, esą kiekvienas išgertas kavos puodelis išsaugo vieno vaiko gyvybę.
Šį tą fundamentaliai antiteoriška slepia tokie skuboti įsakymai. Laiko refleksijai nėra: mes turime veikti dabar. Dėl apsimestinio skubotumo jausmo postindustriniai turtuoliai, gyvenantys savo izoliuotame virtualiame pasaulyje, ne tik neneigia ir neignoruoja žiaurios tikrovės, egzistuojančios anapus jų erdvių, – jie nuolat atvirai kalba apie ją. Billas Gatesas neseniai pasakė: „Ką reiškia kompiuteriai, kai milijonai vis dar miršta nuo dizenterijos.“
Prieš šį dirbtinį skubotumą prisiminkime nuostabų Karlo Marxo laišką Friedrichui Engelsui 1870 metais, kuomet labai trumpai atrodė, kad europietiška revoliucija tuojau ims ir prasidės. K. Marxo laiškas byloja visišką paniką – ar negali revoliucionieriai palaukti poros metų? Jis dar nebaigė savo Kapitalo.
Kritiška šiandienės globalios pasaulio tvarkos analizė nepateikia jokių aiškių sprendimų, jokių praktinių patarimų, ką daryti, ir neparodo šviesos, žybsinčios tunelio gale. Tiksliau tariant, ima atrodyti, kad ši šviesa greičiausiai priklauso traukiniui, lekiančiam į mus. Tokia pozicija dažnai vertinama priekaištingai: „Ar turite omenyje, kad nieko neprivalome daryti?“ Reikėtų sukaupti drąsą ir atsakyti: „Taip, būtent tai!“ Būna situacijų, kai vienintelė tikrai prasminga taktika – tai atsispirti pagundai neatidėliotinai veikti ir pasitelkus kantrią, kritišką analizę palaukti ir pažiūrėti.
Angažavimosi būtinybė, atrodo, spaudžia mus iš visų pusių. Gerai žinomoje veikalo „Egzistencializmas ir humanizmas“ pastraipoje Jeanas Paulis Sartre’as išdėsto jauno žmogaus dilemą 1942 metų Prancūzijoje. Šiam žmogui, draskomam pareigos padėti savo vienišai sergančiai mamai ir būtinybės įsitraukus į rezistenciją kovoti prieš vokiečius, J. P. Sartre’as atsako: žinoma, negali būti šios dilemos sprendimo a priori. Jaunas žmogus privalo priimti sprendimą, kurio pagrindas yra tik jo paties laisvės bedugnė, o sykiu prisiimti visą atsakomybę. (6) Tiesa, galima įsivaizduoti begėdišką trečią išeitį iš šios dilemos: jei jaunuolis būtų pasakęs savo mamai, kad jungiasi prie rezistencijos, o draugams iš rezistencijos – kad slaugo savo mamą, bet pats iš tikrųjų būtų pasitraukęs į nuošalią vietą studijuoti...
Toks atsakymas slepia šį tą daugiau nei pigų cinizmą. Jis primena gerai žinomą sovietinį anekdotą apie Vladimirą Iljičių Leniną. Socializmui įsigalėjus, V. I. Leninas pataria jauniems žmonėms, ką jie turi daryti: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.“ Tai buvo nuolat primenama ir kabinama ant visų mokyklų sienų. O anekdotas toks. K. Marxo, F. Engelso ir V. I. Lenino klausia, ką jie rinktųsi – žmoną ar meilužę. Kaip tikėtasi, K. Marxas, buvęs gan konservatyvus privačiame gyvenime, atsako: „Žmoną!“, o F. Engelsas, kur kas labiau bon vivant, pasirenka meilužę. Abiejų nuostabai, V. I. Leninas atsako: „Aš norėčiau turėti abi!“
Kodėl? Ar tik už jo griežto revoliucinio įvaizdžio nesislepia dekadentiška jouisseur prigimtis? Ne, jis paaiškina: „Kad galėčiau pasakyti savo žmonai, jog einu susitikti su meiluže, o meilužei – kad einu pas žmoną...“ – „Ir ką tada darai?“ – „Važiuoju į nuošalią vietą mokytis, mokytis, mokytis!“
Ar kaip tik ne tai Leninas ir padarė po 1914 metų katastrofos? Pasitraukė į tykią vietą Šveicarijoje, ir skaitydamas G. W. F. Hegelio logiką „mokėsi, mokėsi, mokėsi“. Kaip tik tai šiandien turime daryti ir mes, kai pasijuntame atakuojami smurto vaizdinių. Mes turime „mokytis, mokytis, mokytis“, kokios priežastys sukelia šį smurtą.
___________________
(1) Josephas Conradas (1857–1924) – Ukrainos teritorijoje gimęs lenkų kilmės britų rašytojas, parašęs romaną „Tamsos širdis“ („Heart of Darkness“), kuriame pasakojama apie kolonializmą Afrikoje ir atskleidžiamas žiaurus europiečių elgesys su vietiniais Kongo gyventojais (vert. A. B. pastaba).
Daugiau tekstų iš knygos rasite „Anarchisto bibliotekoje”.
Slavoj. Žižek. Smurtas. Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2010.
