Tiesą sakant, tokios nuomonės laikosi tik vyriausybės, kurios valdo bendruomenes, nepratusias apsieiti be žlugimo baimės projekcijos (pvz., Hobbeso laikų Anglija per pilietinį karą). Hobbeso bendrapiliečiai jau buvo susidūrę su alternatyviomis visuomenės formomis, ypač Šiaurės Amerikoje, bet jos buvo pernelyg toli nuo jų patirties, kad būtų suvoktos. Žemesnieji sluoksniai, kurių sąlygos buvo artimesnės indėnams, tai suvokė geriau ir dažnai pripažindavo jas geresnėmis. XVII a. dezertyravę į indėnų gentis ar pagrobti kare naujakuriai, dažnai atsisakydavo sugrįžti. Tačiau indėnai niekada nedezertyruodavo į baltųjų gyvenvietes, lygiai kaip Vakarų vokiečiai nelipo per Berlyno sieną.

 

Principas „išlieka stipriausiasis“, o ne natūrali atranka – Thomo Huxley pateikta darvinizmo versija – geriau tiko Viktorijos laikų Anglijos ekonominėms sąlygoms. Tai gerai atskleidė anarchistas Kropotkinas savo knygoje „Savitarpio pagalba kaip sudėtinė evoliucijos dalis“. Būdamas Sibiro tremtyje Kropotkinas turėjo pakankamai geras sąlygas tyrimams, todėl žinojo ką sako. Kaip ir dauguma socialinių ir politinių teorijų, Hobesso ir jo sekėjų pasakojamos istorijos buvo tik nepripažintos autobiografijos.

 

Antropologas Marshallas Sahlinsas, tyrinėjantis šiuolaikines medžiotojų-rinkėjų visuomenes, sutriuškino Hobbeso mitą straipsnyje, pavadintame „The original affluent society“ („Pirmykštė pasiturinti visuomenė“). Pirmykščiai žmonės dirba žymiai mažiau nei mes, ir jų darbą sunku atskirti nuo to, ką mes vadiname žaidimu. Sahlinsas daro išvadą: „Medžiotojai-rinkėjai dirba mažiau nei mes. Vietoje to, kad nuolatos sunkiai dirbtų ir nepaliaujamai ieškotų maisto, jie turi daugybę laisvo laiko. Vienas gyventojas dienos metu miega vidutiniškai daugiau nei bet kurioje kitoje visuomenėje.“

 

Pirmykščiai žmonės dirbo vidutiniškai 4 valandas per dieną, jei jį apskritai galima laikyti darbu. Jų darbas atrodė kvalifikuotas, nes jie pasitelkdavo visas savo protines ir fizines galimybes. Sahlino nuomone, plačiai paplitęs nekvalifikuotas darbas įmanomas tik pramoninėje visuomenėje. Tokiu būdu pirmykščių žmonių darbas telpa į Friedricho Shillerio žaidimo apibrėžimą, kaip vienintelės veiklos, kai žmogus atranda savo žmogiškumą įsitraukdamas į žaidimą ir visiškai pajungdamas tam savo dvilypę prigimtį – mastymą ir jutimus. Jis sako: „Gyvūnas dirba, kai trūkumas tampa svarbiausiu jo veiklos varikliu, ir žaidžia, kai svarbiausias veiklos stimulas yra pilnatvė, kai visko pertekęs gyvenimas pats savaime skatina veiklą“. Moderni šio posakio versija – abejotinas Abrahamo Maslowo trūkumo priešpastatymas augimo motyvacijai.

 

Žaidimas ir laisvė, kalbant apie gamybą, yra lygiaverčiai. Net Marxas, su visais jo gerais norais priklausantis gamybininkų panteonui, pastebėjo, kad „laisvės zona prasideda tik tada, kai peržengiamas prievartinės darbo ir naudos būtinybės taškas“. Jis taip niekada iki galo ir neišsiaiškino, kas gi yra tos laimingos aplinkybės, sukuriančios laisvės zoną. O tai yra darbo panaikinimas. Neįprasta palaikyti darbininkus ir pasisakyti prieš darbą, bet mes tai galime.

 

Noras grįžti „atgal“, t.y. judėti pirmyn, gyvenimo be darbo link, akivaizdžiai matomas bet kurioje rimtesnėje ikiindustrinės Europos kultūros istorijoje, pavyzdžiui, M. Dorothy George „England in transition“ ar Peterio Burke‘s „Popular culture in early modern Europe“. Apie tą patį kalba ir Danielio Bello esė „Work and its discontents“. Mano nuomone, tai pirmasis tekstas, taip plačiai kalbantis apie „maištą prieš darbą“. Nei kritikai, nei gerbėjai nepastebėjo, kad Bello tezė apie ideologijos pabaigą nurodė ne socialinių neramumų pabaigą, bet beprasidedantį naują, nežinomą etapą, kurio nevaržo ir neformuoja ideologija. Tuo pačiu metu Seymouras Lipsetas savo „Political man“ paskelbė, kad „fundamentalios pramoninės revoliucijos problemos yra išspręstos“. Po kelių metų studentų neramumai, sukelti nepasitenkinimo postpramonine era, privertė Lipsetą palikti Berklį ir persikelti į santykinai ramesnį Harvardą.

 

Bellas pastebi, kad Adamas Smithas, savo „The wealth of nations“ entuziastingai kalbėdamas apie rinką ir darbo pasidalijimą, buvo kur kas atsargesnis (ir nuoširdesnis) užsimindamas apie tamsiąją darbo pusę, priešingai nei Aynas Randas, Čikagos ekonomistai ar bet kuris kitas šiuolaikinis Smitho sekėjas. Smithas sakė: „Didžiausią įtaką žmogaus nuovokai turi jo darbdaviai. Visą gyvenimą atlikdamas kelias paprastas operacijas, žmogus neturi galimybių savęs lavinti. Dažniausiai jis tampa tokiu kvailiu ir neišmanėliu, koks tik begali būti žmogus“.

 

1956 metais, klestint Eisenhowerio silpnaprotiškumui ir Amerikos pasitenkinimui savimi, Bellas numatė, kad nuo septintojo dešimtmečio pasireikš neorganizuotas darbininkų nerimas, kurio nepavyks suvaldyti jokia politinė srovė. Ši problema – tai maištas prieš darbą, kurį savo pranešime „Darbas Amerikoje“ HEW įvardijo kaip nepasiduodantį išnaudojimui ir todėl ignoruojamą. Jis neminimas nė vienoje laisvosios rinkos ekonomistų – M. Friedmano, M. Rothbardo ar R. Posnerio – knygoje, nes, kaip jie sakydavo, „to neįmanoma apskaičiuoti“.

 

Jei šios laisvę mylinčių darbininkų tendencijos neįtikina praktiškųjų ar net paternalistinių humanistų, yra ir kitų įrodymų, kurių nepavyks atmesti. Kaip teigia vienos knygos viršelis, darbas kenkia sveikatai. Tiesą sakant, darbas yra masinė žmogžudystė arba genocidas. Tiesiogiai ar netiesiogiai, darbas anksčiau ar vėliau nužudys didesnę dalį skaitančių šiuos žodžius žmonių. Kiekvienais metais darbe JAV žūsta 14000-25000 darbuotojų. Daugiau nei du milijonai tampa neįgaliais, 20-25 milijonai – sužalojami.

 

Šie skaičiai remiasi pačiais kukliausiais skaičiavimais, priskiriant susižalojimus darbo sukeltoms traumoms, neatsižvelgiant į pusę milijono žmonių, sergančių profesinėmis ligomis. Peržvelgiau 1200 puslapių medicininę knygą, skirtą profesinėms ligoms. Net ir ji tik paviršutiniškai apžvelgia problemą. Statistika teigia, kad iš 100000 kalnakasių, sergančių pneumokonioze, kiekvienais metais miršta 4000, o tai žymiai aukštesnis mirtingumas nei nuo AIDS, kuris susilaukia tiek žiniasklaidos dėmesio. Tai atspindi neišsakytą prielaidą, kad AIDS kamuoja iškrypėlius, kurie gali kontroliuoti savo ištvirkavimus, o anglies kasimas yra šventa ir neliečiama veikla. Statistika neparodo, kad dešimčių milijonų žmonių gyvenimo trukmė mažėja dėl darbo, o tai iš esmės reiškia homicidą. Prisiminkite ir gydytojus, kurie patys praranda sveikatą gydydami ir miršta nesulaukę net 50 metų amžiaus. Prisiminkite ir visus kitus darboholikus.

 

{youtube}6B91GnwX3Po{/youtube}

 

Net jei nežūsi ar nesusižalosi dirbdamas, labai tikėtina, kad tai įvyks vykstant į darbą ar iš jo, ieškant darbo ar bandant užmiršti darbą. Didžioji dalis autoavarijų aukų atlikiko su darbu susijusias priedermes arba nukentėjo nuo jas atliekančių. Prie šio vis augančio negyvų kūnų skaičiaus dar reikia pridėti autopramonės taršos aukas bei darbo sukelto alkoholizmo ir narkomanijos aukas. Tiek vėžys, tiek širdies ligos yra šiuolaikiniai negalavimai, paprastai tiesiogiai ar netiesiogiai siejami su darbu.

 

Darbas įtvirtina žmogžudišką gyvenimo būdą. Žmonės mano, kad Kambodžos gyventojai buvo kvaili, nes naikino save. Bet ar mes kitokie? Pol Poto režimas bent jau turėjo miglotą egalitarinės visuomenės viziją. Mes žudome žmones šešiaženkliais skaičiais norėdami likusiems parduoti Bigmakus ir Kadilakus. 40-50 tūkstančių greitkelių avarijose kasmet žūvančių žmonių yra aukos, o ne kankiniai. Jie mirė be priežasties, o tiksliau – dėl darbo. Bet darbas nevertas mirties.

 

Blogos naujienos liberalams: reguliuojantys patobulinimai šiame gyvybės ir mirties fone yra beverčiai. Federalinė profesinio saugumo ir sveikatos administracija buvo sukurta siekiant išspręsti esminę problemą – darbo vietos saugumo problemą. Tačiau ji buvo virtusi farsu jau iki tol, kol Reaganas ir JAV Aukščiausiasis teismas ją galutinai užsmaugė. Pagal buvusius (ir dabar galiojančius) standartus, esant palankiam Carterio eros finansavimo lygiui, atsitiktinio inspektoriaus vizito į darbo vietą buvo galima tikėtis kas 46 metai.

 

Valstybinė ekonomikos kontrolė irgi nėra sprendimas. Darbas kur kas pavojingesnis socialistinėse valstybėse. Tūkstančiai rusų darbininkų buvo sužeisti ar žuvo statydami Maskvos metro. Sklinda kalbos apie sovietų nuslėptas branduolines katastrofas, lyginant su kuriomis Time Beach ir Three-Mile sala atrodo kaip pradinės mokyklos žaidimų aikštelės. Kita vertus, dabar madinga dereguliacija irgi nepadės, o greičiausiai tik pakenks. Žiūrint iš saugumo ir sveikatingumo pozicijų, darbas buvo žalingiausiais tuo metu, kai ekonomika buvo arčiausiai laisvosios rinkos.

 

Istorikas Eugene Genovese tvirtina, kad Šiaurės Amerikos valstybių gamyklose buvo dirbama blogesnėmis sąlygomis nei dirbo Pietų plantacijų vergai. Jokie biurokratų ir verslininkų pertvarkymai nesukelia ypatingų pokyčių gamyboje. Rimtos prievartinės priemonės ar net pakankamai migloti standartai, kuriuos teoriškai turėtų diegti Federalinė profesinio saugumo ir sveikatos administracija, greičiausiai įvarytų ekonomiką į aklavietę. Tie, kurie turėtų tai daryti, akivaizdžiai žino šį faktą, nes net nebando trukdyti daugeliui niekšų.

 

Tai, ką pasakiau, neturėtų atrodyti prieštaringai. Daugumai darbuotojų darbas stovi skersai gerklės. Vis auga darbo dienų praleidinėjimas, darbuotojų kaita, vagystės darbo vietoje, sabotažas, laukiniai streikai ir tinginiavimas darbe. Gal ir yra šioks toks poslinkis sąmoningo, ne tik instinktyvaus, darbo atmetimo link. Vis gi vyraujantis požiūris, plačiai paplitęs tarp pačių darbininkų, sako, kad darbas yra neišvengiamas ir būtinas.

 

Aš nesutinku. Dabar įmanoma panaikinti darbą, o jei jis būtinas siekiant svarbių tikslų, tada pakeisti jį įvairialype ir laisva veikla. Norint panaikinti darbą, reikia veikti dviem kryptimis – kiekybine ir kokybine. Žvelgiant iš kiekybinės pusės, mums reikia smarkiai sumažinti atliekamo darbo kiekį. Šiandien didesnė darbo dalis yra beprasmė, ir mes galime tiesiog jos atsikratyti. Kita vertus, ir tai yra svarbiausias ir sunkiausias revoliucinių pokyčių žingsnis – likusį naudingą darbą turime pakeisti maloniu laiko leidimu, panašiu į žaidimą ar hobį, neatskiriamu nuo kitos malonios veiklos, išskyrus tai, kad ši veikla duoda naudingą rezultatą. Žinoma, dėl to ji neturėtų būti mažiau patraukli. Tuomet galėtų pranykti visi dirbtiniai galios ir nuosavybės barjerai. Kūryba taptų poilsiu. Ir visi mes galėtume nebebijoti vieni kitų.

 

Nemanau, kad tą pavyks padaryti su visais darbais. Tačiau daugelio darbų apskritai neverta išsaugoti. Tik maža ir nuolat mažėjanti darbo dalis tarnauja kokiam nors naudingam tikslui. Prieš 20 metų Paulas ir Percivalis Goodmanai nustatė, kad tik 5 proc. atlikto darbo – galima numanyti, kad šis skaičius dabar yra mažesnis – visiškai patenkintų mūsų minimalius poreikius maistui, pastogei bei rūbams. Tai buvo tik matematinė prognozė, tačiau svarbiausia mintis yra pakankamai aiški –  didžioji darbo dalis tiesiogiai ar netiesiogiai tarnauja neproduktyviems komercijos ir socialinės kontrolės tikslams. Nė nemirktelėję galėtume išlaisvinti nuo darbo milijonus pardavėjų, kareivių, vadybininkų, mentų, brokerių, dvasininkų, bankininkų, teisininkų, mokytojų, žemvaldžių, apsaugininkų ir reklamos agentų. Pridėkime ir visus tuos, kurie jiems dirba. Pasireikštų riedančios sniego gniūžtės efektas, nes pašalinus stambią žuvį, kartu išlaisvinami ir jos pataikūnai bei pavaldiniai. Tokiu būdu ekonomika smarkiai susitrauktų.

 

40% darbuotojų dirba biuruose, ir dauguma jų dirba pačius idiotiškiausius ir nuobodžiausius kada nors sumanytus darbus. Ištisų pramonės šakų, pavyzdžiui, draudimo, bankininkystės ar nekilnojamo turto, veikla apsiriboja beprasmiškomis popierių manipuliacijomis. Vadinamasis „trečiasis sektorius“ (paslaugų sektorius) auga neatsitiktinai, nes „antrasis sektorius“ (pramonė) yra, apmiręs, o „pirmasis sektorius“ (žemės ūkis) – beveik sunyko.

 

Darbas būtinas tik tiems, kurių galią jis saugo. Darbininkų perkėlimas iš santykinai naudingų į santykinai nenaudingas darbo vietas tik užtikrina viešąją tvarką. Negali eiti namo, nors užbaigei numatytą darbą anksčiau. Jiems reikia tavo laiko, reikia, kad tu jiems priklausytum, net jei iš to jie neturi beveik jokios naudos. Kitaip kaip būtų galima paaiškinti faktą, kad per pastaruosius 50 metų darbo savaitė sutrumpėjo vos keliomis minutėmis?

 

Toliau būtų galima imtis pačios gamybos. Jokios karo pramonės, branduolinės energijos, maisto-šlamšto, dezodorantų ir, žinoma, autopramonės! Kartais pasitaikantis Stanley Steamer ar Model-T dar būtų pakenčiamas, tačiau tokios epidemijos apimtos skylės kaip Detroitas ar Los Andželas neturėtų kelti abejonių. Sumažinę gamybą, mes suvaldytume energetinę krizę, aplinkosauginę krizę bei kitas socialines problemas.

 

Ir galiausiai mes turime atsikratyti labiausiai pažengusios, daugiausiai darbo vietų turinčios, mažiausiai apmokamos ir labiausiai varginančios darbinės veiklos. Kalbu apie namų šeimininkes, tvarkančias namus ir prižiūrinčias vaikus. Naikindami darbą už atlyginimą ir siekdami visiškos bedarbystės, mes pakertame seksualinio darbo pasiskirstymo šaknis. Uždara šeima yra neišvengiama šiuolaikinio darbo pasiskirstymo pasekmė. Patinka mums ar nepatinka, du pastaruosius šimtmečius buvo ekonomiškai racionalu, kad po darbo grįžtantis vyras parneštų mėsos, moteris atliktų visus purvinus namų darbus ir sukurtų mažą rojų šiame beširdžiame pasaulyje, o vaikai galėtų žygiuoti į „mokyklomis“ vadinamas jaunimo koncentracijos stovyklas, neliptų mamoms ant galvų, vis dar būtų kontroliuojami ir tuo pačiu įgytų paklusnumo bei punktualumo, taip reikalingo darbininkams.

 

Jei atsikratytume vyrų dominavimo, atsikratytume ir uždaros šeimos, kurios neapmokamas „šešėlinis darbas“, kaip sakė I. Iličius, įgalina visą darbo sistemą, kuri tokį darbą paverčia neišvengiamu. Su šia strategija glaudžiai siejasi vaikystės panaikinimas ir mokyklų uždarymas. Mūsų šalyje mokinių yra daugiau nei darbininkų. Vaikų mums reikia ne kaip mokinių, o kaip mokytojų. Jie galėtų daug prisidėti prie džiaugsmo revoliucijos, nes jie žaidžia kur kas geriau nei suaugę. Suaugę ir vaikai nėra vienodi, bet savitarpio ryšių dėka jie susilygins. Tik žaidimas gali užpildyti prarają tarp kartų.

 

Iki šiol net nekalbėjau, kaip dar sumažinti darbą pasitelkus automatizaciją ir robotus. Mokslininkai, inžinieriai ir technikai, išlaisvinti nuo nuobodžių karinių tyrinėjimų ir suplanuotų susidėvėjimų skaičiavimo, turės pakankamai laiko sukurti priemones, padedančias pašalinti nuovargį, nuobodulį ir pavojų tokioje veikloje kaip, pvz., kalnakasyba. Jokios abejonės, kad jie susiras ir daugiau įdomios veiklos. Galbūt jie sukurs pasaulinę multimedijos komunikavimo sistemą ar įkurs kosmoso kolonijas.

 

Galbūt. Aš nesu prietaisų gerbėjas. Nenorėčiau gyventi mygtukų rojuje. Man nereikia, kad viską darytų vergai robotai. Noriu veikti pats. Taigi manau, kad ši technologijos turi mažinti darbą, tačiau saikingai. Istoriniai duomenys tam nėra palankūs. Gamybinėms technologijoms pasikeitus iš medžioklės ir rinkimo į žemės ūkį ir pramonę, darbo padaugėjo, o įgūdžiai ir savarankiškumas sumenko. Vykstant tolesnei industrializavimo evoliucijai, atsiskleidė tai, ką Harry Brvermanas pavadino darbo nuvertėjimu.

 

Protingesni stebėtojai visada tai žinojo. Johnas Stuartas Millis rašė, kad visi kada nors išrasti darbo jėgą taupantys įrengimai nesutaupė nė sekundės darbo. Karlas Marxas rašė: „Būtų galima parašyti išradimų, kurių vienintelis tikslas buvo aprūpinti kapitalą ginklais prieš darbininkų klasės maištus, istoriją nuo 1830 metų“. Entuziastingi technofilai – Saint Simonas, Comte, Leninas, B. F. Skinneris – tuo pačiu metu buvo ir nepajudinami autoritarai, t.y. technokratai. Turėtume būti itin skeptiškai nusiteikę kompiuterinių mistikų pažadų atžvilgiu. Jie dirba kaip šunys. Didelė tikimybė, kad tas pats bus ir mums. Tačiau, jei jie siūlo kažką konkretaus ir pritaikyto žmogaus, o ne aukštųjų technologijų poreikiams, išklausykime juos.

 

{youtube}kzk70V6dgYI{/youtube}

 

Iš tikro noriu, kad darbas virstų žaidimu. Pirmasis žingsnis būtų „darbo“ ir „darbo vietos“ sąvokų atsisakymas. Džiugesio pradų turinti veikla praranda didesnę jų dalį, kai yra sumenkinama iki darbo, kurį gali dirbti tik specialiai pasirengę žmonės atstumiant visus kitus. Ar neatrodo keista, kad ūkių darbininkai sunkiai triūsia laukuose, o kondicionuoto oro patalpose reziduojantys jų šeimininkai kiekvieną savaitgalį grįžta namo ir krapštosi savo soduose? Nuolatinių linksmybių sistemoje mes išgyvensime diletantų aukso amžių, kuris toli pralenks Renesansą. Daugiau nebebus jokių darbų, bus tik tai, ką reikia padaryti, ir tie, kurie tai daro.

 

Darbo tapsmo žaidimu paslaptis, kurią įminė Charlesas Fourier, – tai klausimas, kaip sudėlioti žmonių veiklą, kad būtų gaunama naudos iš įvairių žmonių ir įvairiu metu atliekamos jiems malonios veiklos. Kad tai taptų įmanoma, pakaks pašalinti iracionalius iškraipymus, kurie atsiranda, kai tokia veikla sumenkinama iki darbo. Pavyzdžiui, man patiktų kartais (ne per dažnai) būti mokytoju, tačiau nenoriu mokyti suvarytų per jėgą mokinių ir man nerūpi paversti juos apgailėtinais etatinių pareigų vykdytojais.

 

Kai kuria veikla žmonės norėtų užsiimti ne visada, ne itin ilgai ir tikrai ne visą laiką. Galbūt tau patiks keletą valandų prižiūrėti vaikus ir pabūti jų draugijoje, bet ne taip ilgai, kaip daro jų tėvai. Tėvai, savo ruožtu, tikrai vertina tavo dėka atsirandančią galimybę šiek tiek laiko skirti vien sau, nors ir jaučiasi neramūs, jei per ilgai būna atskirti nuo savo palikuonių. Šie skirtumai tarp individų ir daro įmanomą gyvenimą žaidžiant. Tie patys principai gali būti pritaikyti ir kitose veiklose. Daugybė žmonių mėgaujasi ruošdami maistą, kai gali tuo rimtai užsiimti savo laisvalaikiu, bet ne tuomet, kai tiesiog maitina savo kūną, kad galėtų dirbti.

 

Kai kurie dalykai, kurie atrodo nemalonūs, kai tenka juos atlikti pačiam ar tai daryti vykdant viršininko nurodymus, taps visai įdomūs, bent jau kuriam laikui, jei šios aplinkybės bus pakeistos. Žmonės atskleis sumanumą paversdami žaidimu patį nepatraukliausią ir nuobodžiausią darbą. Kažkam patinkanti veikla nebūtinai patiks kitam, tačiau kiekvienas bent jau potencialiai turi daugybę įvairių interesų, todėl įvairovė visai įmanoma.

 

Fourier meistriškai parodė, kaip nenormalūs ir iškrypę polinkiai gali būti panaudoti postcivilizacinėje visuomenėje, kurią jis vadino Harmonija. Jis manė, kad imperatorius Neronas būtų buvęs visai kitoks, jei vaikystėje būtų patenkinęs savo skerdynių poreikį dirbdamas skerdykloje. Maži vaikai, kurie garsėja polinkiu voliotis nešvarumuose, galėtų susiorganizuoti valyti tualetus ar tuštinti šiukšlių dėžes ir būtų paskatinti už ypatingus pasiekimus.

 

Aš palaikau ne tik šiuos pavyzdžius, o patį principą, kuris padeda suprasti visuotinius revoliucinius pokyčius. Turėkite omenyje, kad mes nesiekiame darbo, koks jis yra dabar, pritaikyti atitinkamiems žmonėms, dalis kurių, žinoma, bus iškrypėliai. Jei visame šitame technologija ir vaidina kokį nors vaidmenį, tai šis vaidmuo yra ne darbo automatizavimas, bet naujų kūrybos sričių atvėrimas. Galbūt mes panorėsime grįžti prie amatų, kuriuos Williamas Morrisas laikė tikėtina ir pageidautina komunistinės revoliucijos išdava. Iš snobų ir kolekcionierių bus atsiimtas menas. Į meną nebebus žiūrima kaip į specializuotą elito aprūpinimo skyrių, kūryba bus gražinta į gyvenimą, iš kurio ją pavogė darbas.

 

Mintis, kad graikų urnos, kurioms mes kuriame odes ir kurias eksponuojame muziejuose, savo laiku buvo naudojamos laikyti alyvų aliejui, praskaidrina padėtį. Abejoju ar mūsų kasdienio naudojimo reikmenys, jei jie išliks, susilauks tokio pat dėmesio. Reikalas tas, kad darbo pasaulyje nėra tokio reiškinio kaip progresas, greičiau priešingai. Neturime dvejoti imdami iš praeities tai, ką ji mums siūlo. Anksčiau gyvenę žmonės nieko nepraras, o mes tik praturtėsime.

 

Kasdienio gyvenimo atkūrimas reiškia kelionę už žemėlapio ribų. Yra daugybė įtaigių pamąstymų šia tema. Be Fourier, Morriso ir šen bei ten pasitaikančių užuominų Marxo raštuose dar yra Kropotkinas, sindikalistai Pataudas ir Pougetas, anarchokomunistai Berkmanas ir Bookchinas. Brolių Goodmanų „Communitas“ pavyzdingai iliustruoja, kokios formos iš gali atsirasti atitinkamų funkcijų (tikslų). Išsklaidžius dūmų uždangą, būtų ko pasirankioti iš dažnai miglotų alternatyvios / taikomosios / linksmosios technologijos šauklių, tokių kaip Schumacheris ir ypač Illičius. Situacionistai, atstovaujami Vaneigemo „Kasdienybės revoliucijos“ ir „Tarptautinės situacionistų antologijos“, yra negailestingai linksmi ir gaivinantys, net jei jie niekada tiesiai nepritarė darbininkų taryboms ir darbo panaikinimui.

 

Bet kokios kairiosios krypties sekėjai bus paskutiniai darbo čempionai. Be darbo nebus ir darbininkų, o jei nebus darbininkų – ką organizuos kairieji? Taigi darbo naikintojai liks patys su savimi. Niekas negali pasakyti, kuo viskas virs išlaisvinus darbo užspaustas kūrybines galias. Gali atsitikti bet kas. Varginantys ginčai apie laisvę ir būtinybę išsispręs savaime, kai tik vartojamų vertybių gamyba bus prilyginta žavingam žaidimui.

 

Gyvenimas taps žaidimu, tiksliau – daugybe žaidimų, o ne balanso suvedinėjimu, kaip yra dabar. Optimalūs seksualiniai ryšiai yra produktyvaus žaidimo pavyzdys. Dalyviai suteikia vieni kitiems malonumo, niekas neskaičiuoja taškų ir visi laimi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Džiugesiu besiremiančiame gyvenime geriausi sekso potyriai įsilies į kasdienį gyvenimą. Visuotinis žaidimas sukelia gyvenimo geismą. Savo ruožtu, seksas gali tapti ne taip primygtinai būtinas ir labiau žaismingas. Jei visi mes teisingai žaisime savo kortomis, iš gyvenimo galėsime gauti daugiau, nei į jį įdėsime, tačiau tik tada, jei žaisime visada.

 

Niekas niekada neturi dirbti. Pasaulio darbininkai... atsipūskite!

 

Iš www.inspiracy.coml vertė RB

2010 12 19