4-ajame „Draugo“ numeryje (1922 m. birželio mėn.) pasirodė trumpa žinutė: „Kauno miesto viršininko įsakymu konfiskuota „Draugo“ sąjungos išleista knygutė E. Belami „Van­dens Valdovai“. Tai yra žinoma visam pasauliui „Už šimto metų“ utopijos autoriaus kūrinys. Reik pažymėti, kad minėtas leidinys atmuštasis „Draugo“. Be to, E. Belami kūriniai buvo daug kartų išleisti Rusijoj esant ten caro tvarkai. „Draugo“ valdyba traukiama atsakomybėn už iš­leidimą priešvalstybinio turinio knygos.“ 1922 m. rugsėjo mėnesį buvo išleistas paskutinis – penktasis – „Draugo“ numeris.

Siūlome susipažinti su amerikiečio socialisto Edwardo Bellamy (1850 – 1898) novele „Vandens valdovai“, išspausdinta 1 ir 2 „Draugo“ numeriuose.

Kapitalistai, t. y. žmonės, kurie patys nieko nedirbdami gyvena svetimo darbo vaisiais arba iš kapitalo palūkanų, yra didžiausi pasaulio vagys. Jie yra kruvinų, viską naikinančių karų tikri   kailininkai. Pamatinė visų žmonijos nelaimių priežastis glūdi tame, kad dykūnai naudoja darbo žmones. Šitie dykūnai stengias užgrobti į savo rankas visa tai, ką darbo žmones gamina, o gamintojams palieka tik tiek, kad jie vargais negalais palaikytų savo gyvybę. Pavogtus darbo žmonių darbo vaisius kapitalistai eikvoja savo reikalams: apsikrauna turtais ir brangeny­bėmis, leidžia pinigus įvairioms pramogoms ir linksminimuisi, kad tokiu būdu suvartojus savo liuosą laiką, kurio jie turi iki valiai. (E. Reskin)

Vienoje nederlingoje šalyje buvo didelė vandens stoka, ištroškę žmonės vargo ištisas dienas ir naktis vandens beieškodami ir daugelis jų nustoję jėgų mir­davo. Bet štai kai kuriems jų gudresniems ir išmanes­niems pasisekė surasti vandens šaltinį tokioje vietoje, kur nieks nemanė, kad būtų vandens. Jie prisisėmę labai daug vandens, supylė jį į tam tikrą vandeniui laikyti prirengtą vietą ir pasivadino kapitalistais. Sužinoję apie tai žmonės nubėgo pas kapitalis­tus ir ėmė maldauti vandens, sakydami mirštą iš troškulio. Tačiau kapitalistai atrėžė: – Kas per reikalavimai? Jūs norite, kad mes atiduotumėm jums tą vandenį, kurį mes suradome ir supylėme į vandens taupyklą. Supraskite patys: jeigu mes duosime jums vandens, tai ir mums greit jo pri­trūks. Tada mes patys priversti būsime mirti drauge su jumis. Na... Jeigu jums taip jau vanduo reikalin­gas, mes galime nusileisti ir pasiūlyti štai ką: eikite mums tarnauti ir už tai gausite vandens.

Liaudis atsakė: – Tebūnie taip! Tik duokite mums vandens, o mes jums tarnausime, mes ir mūsų vaikai.

Pasakyta – padaryta. Nuo to laiko visų akyse kapitalistai tapo protin­gi ir daug išmanantieji žmonės. Iš savo tarnų jie su­darė būrius su karininkais ir puskarininkiais priešaky. Šitiems būriams buvo pavesta daboti kitų tarnų dar­bą. Būrių dabojami, vieni tarnai sėmė iš šaltinio van­denį, kiti nešiojo jį, kiti ieškojo naujų vandens šalti­nių. Visą vandenį jie pylė į vieną vietą, kur kapita­listai padarė vandens taupyklą. Šitą vandens taupyklą kapitalistai pavadino rinka, nes visi žmonės, neiš­skiriant ir kapitalistų tarnų, tiktai čia galėjo vandens gauti.

Ir kapitalistai pasakė savo tarnams: žinote ką! Už kiekvieną vandens kibirą (viedrą), kurį jūs nešėte į mūsų vandens taupyklą, mes mokėsime jums vieną si­dabrinį, o jūs už kiekvieną, paimtą iš mūsų vandens taupyklos, turėsite mokėti mums du sidabriniu, jeigu nepanorėsite, kad jūsų moterys ir vaikai numir­tų iš troškulio.

Kainų skirtumas ir bus mūsų pelnas. Kitaip mums neapsimoka daryti tai, ką mes darome, ir jūs visi žūsite iš troškulio. Tarnai buvo ne per gudrūs žmo­nės. Jie nieko nesuprato, manydami, kad taip ir turi būti. Ilgą laiką kibiras po kibirą nešiojo jie vandenį į vandens taupyklą, vadinamąją rinką, irgaudavo už kiekvieną atneštą kibirą (viedrą) sidabrinį, o kapitalis­tai už kiekvieną liaudžiai duotąjį kibirą atsiimdavo du sidabriniu. Ir štai: kuriam laikui praslinkus van­dens taupykla tapo perpildyta ir vanduo pradėjo per­virš bėgti. Ir tas atsitiko todėl, kad vandens nešioto­jai už kiekvieną atneštą kibirą gaudavo tik vieną si­dabrinį ir galėjo tiktai pusę kibiro vandens nusipirkti. Kadangi tokiu būdu nuo kiekvieno atnešto kibiro likdavo pusė, tai vandens taupykla tapo perpildyta, nes vandens nešiotojų buvo daug, o kapitalistų maža. Vandens gi jie galėjo išgerti ne daugiau, kaip kiekvie­nas paprastas žmogus geria.

Pamatę vandens taupyklą perpildytą esant, kapitalistai pasakė tarnams: – Ar jūs, vėplos, nematote, kad vanduo jau bė­ga per viršų? Dabar galite pasilsėti ir nenešiokite van­dens, kol vandens taupyklą perpildyta.

Tarnai liko be darbo ir be pinigų, ir nieks jų ne­turėjo lėšų kapitalistų vandeniui pirkti. Kapitalistai gi, nustoję pelno, pradėjo nerimastauti. Jie išsiuntinėjo po visą šalį savo žmones paskelbti: kas nori gerti, teeina į kapitalistų van­dens taupyklą ir perka vandenį, kuris bėga per viršų. Savo tarpe kapitalistai kalbėjosi: – Blogi laikai atėjo! Nieko nepadarysi: reikia mūsų prekę reklamuoti.

Bet liaudis sakė: – Mes negalime vandens nusipirkti, nes jūs neduo­date mums nei darbo, nei pinigų. Jeigu jau mums negalima kitokiu būdu vandens gauti, tai leiskite vėl dirbti taip, kaip mes pirmiau dirbome ir mes su mie­lu noru pirksime jūsų vandenį. Vanduo mums reika­lingas ir jums nereikės jūsų prekę reklamuoti.

Į tai kapitalistai atsakė: – Jūs sakote, kad mes privalome jums darbą duo­ti ir mokėti. Mūsų gi vandens taupykla ir taip   jau perpildyta. Pirmiau nupirkite vandenį ir, kada van­dens taupykla pasidarys tuščia, mes vėl mokėsime jums, kaip mokėję.

Ir kapitalistai atsisakė mokėti tarnams; gi tarnai niekur kitur negalėjo vandens gauti. Tuomet visur pradėta kalbėti: – Įvyko krizis.

Liaudį kankino troškulys. Tačiau dabar jau bu­vo visai kiti laikai, kaip tie, kuriais gyveno tėvai ir protėviai, kuomet visa žemė priklausė visai liaudžiai ir kiekvienas žmogus turėjo teises semti vandens tiek, kiek jis norėjo. Dabar kapitalistai buvo jau užgrobę į rankas viską: vandens šaltinius, statines vandeniui vežti, kibirus ir t. t. Dabar jau be kapitalistų vandens taupyklos, kitaip sakant, be rinkos, niekur ki­tur negalima buvo vandens gauti. Troškulio nuvarginti žmones įnirto ir sakė kapitalistams: – .Jūsų vandens taupykla perpildyta, mes gi mirštame iš troškulio. Duo­kite mums vandens, mes nenorime mirti.

Kapitalistai atšovė: – Ne, mes jums vandens neduosime. Vanduo pri­klauso mums. Jūs galėsite atsigerti tiktai už pinigus!

Ir šitą savo pareiškimą jie patvirtino iškilminga priesaika ir nutarė: „kas bus – tas bus, o kapitalistų rei­kalai turi stovėti pirmoje vietoje“. Bet galų galais ir jie patys pradėjo reikšti nepa­sitenkinimą susidėjusią padėtimi. Jie ilgai tarėsi ir priėjo prie tos nuomonės, kad jų pradinis pelnas sustabdė tolimesnį; girdi, pelnas suėdė pelną. – Pašaukime išmin­tinguosius žmones, – nutarė kapitalistai. – lai jie išaiškins mums šitą stebėtiną    įvykį.

Jie sušaukė išmintingųjų žmonių pasitarimą. Tai buvo žmonės, kurie norėjo savo žiniomis ir moks­lu tarnauti kapitalistams, kad gavus iš jų vandens savo vaikams ir moterims. Jie visuomet kalbėdavo su liaudimi kapitalistų vardu, kaipo jų atstovai ir įgaliotieji. Mat, patys kapitalistai buvo gan tamsūs žmonės ir jo­kio iškalbingumo neturėjo.

Kapitalistai klausė išmintingųjų: kodėl liaudis nenori vandens pirkti, nors vandens taupykla perpil­dyta? Vienas išmintingųjų pasakė: – Tai esąs gamybos perteklius, kitas – pramonės krizis. Abiejų išsireiškimų prasmė buvo viena ta pati. Kai kurie išmintingųjų sakė: – Ne, visko priežastis – saulės dėmės. Daugelis buvo tos nuomonės, kad šis ap­sireiškimas esąs iššauktas pasitikėjimo stokos. Tas ta ir pagimdė krizį. Laike posėdžio ir burtininkų ginčų kapitalistai, prisilaikant savo papročio, užmigo iš nuobodumo.

Prikelti iš miego, jie pasakė išmintingiesiems: – Gana, vyrai! Mes pilnai patenkinti jūsų išmin­timi. Eikite į liaudį ir atpasakokite jai visa tai, idant ji nurimtų ir nekliudytų mums ir toliau mūsų vandenimi gėrėtis.

Išmintingieji bijojo liaudies, nes liau­dis vadino juos burtininkais ir raganiais. Jie pasakė kapitalistams: – Garbūs ponai! Mūsų mokslo paslaptis yra tame, kad mūsų kalbų noriai klauso tiktai sotūs ir vandens prisigėrę žmonės, pavyzdžiui tokie, kaip jūs. Alkana gi ir ištroškusi darbo liaudis visai nenori mūsų klausyti, nes alkanam žmogui mūsų mokslas atrodo tuščias ir niekam vertas.

Bet kapitalistai spyrėsi: – Jūs privalote išpildyti mūsų reikalavimą. Juk jūs esate mūsų atstovai.

Ir išmintingieji nuėjo j lia­udį. Jie išdėstė jai pramonės krizio ir pertekliaus paslaptis ir stengės įrodyti savo mokslo išvadą: žmonės turi mirti iš troškulio, kuomet vandens taupykla perpildyta ir vanduo bėga pervirš. Kalbėjo ir apie saulės dėmes, ir apie pasitikėjimo stoką.

Tačiau darbo liaudis negalėjo jų gudraus mok­slo suprasti. Liaudis ėmė vyti juos lauk ir šaukti: – Lauk, jūs kvailiai! Ką jūs plepate? Ar girdėta kada nors, kad kokio nors daikto perteklius, iššauktų to paties daikto stoką? Ar galima stokauti to, ko yra net per daug?

Ir liaudis atkreipė visą savo rūstybę prieš išmintinguosius, pradėjo svaidyti juos akmenimis, ir visi jie žuvo. Kapitalistai, gavę žinių, kad liaudis vis daugiau ir daugiau rūstaujanti ir neklausanti mokytų išmintingųjų žmonių, išsigando, nes bijojo, kad liaudis jėga neatimtų iš jų vandenį. Jie nutarė siųsti į liaudį melo pranašus, vadinamuosius „dievo tarnus“. Melo pra­našai paskelbė liaudžiai, kad krizį ir nelaimes „Dievas davė“, kad išgelbėtų žmonių dūšias nuo amžinos prapulties. Girdi, žmonės turi būti dievui paklusti ir ne­reikalauti vandens.

– Nebijokite mirties, – skelbė jie žmonėms, – tie, ku­riuos mirtis paliosuos nuo nelaimių, tiesiai eis į lai­mingąją šalį, į dangaus karalystę. Ten, girdi, jokių kapitalistų nėr, o vandens gerk iki sočiai.

Tarp melo pranašų buvo keletas tikrų žmonių draugų. Darbo žmonių kančiomis susijaudinę, jie ne­kalbėjo kapitalistų naudon, bet ir nežinojo, kokiu būdu liaudžiai padėjus. Todėl ir jie nerado liaudyje prielankumo.

Matydami liaudį vis daugiau rūstaujančią, kapita­listai patys išėjo su ja kalbėti. Pamirkę savo pirštus vandeny, jie apšlakstė susirinkusias minias keliais van­dens lašais. Šitie lašai, kurie vadinas kapitalistų lab­darybė, buvo kartūs ir šlykštaus skonio. Naujoji lab­darybės priemonė nieko nepagelbėjo, kaip ir tuščios išmintingųjų ir melo pranašų prakalbos.

Vėl susirinko posėdžiauti kapitalistai ir vėl gal­vojo, ką daryti. Nutarė pasiųsti į liaudį žvalgus. Žvalgai stengės surasti tvirtus ir karo dalykuose nusima­nančius vyrus ir prie jų prisigerinti.                 

–.Ar neapsiimtumėte kapitalistų reikalų ginti? Jeigu jūs stosite jų pusėn ir padėsite atremti liaudies puolimą į vandens taupykla, tai vandens gau­site kiek norėsite, sau ir jūsų moterims, ir vaikams.

Tvirtieji ir karo dalykuose nusimanantieji vyrai labai norėjo gerti: išklausę kapitalistų kalbų, jie sutiko. Drauge su žvalgais jie nuėjo pas kapitalistus, kurie apginklavo juos lazdomis ir kardais. Ir gindami kapitalistų reikalus, jie kapojo ir žudė visus, kurie drįso prisiartinti prie vandens   taupyklos.

Tuo laiku vandens taupykloje žymiai sumažėjo vandens, nes kapitalistai išleido jį į fontanus ir tven­kinius, padarytus tam, kad jų pačios ir vaikai turėtų pramogos. Kuomet vandens taupykla ištuštėjo, kapitalistai paskelbė liaudžiai: – Krizis pasibaigė!

Ir jie pasamdė dar daugiau žmonių vandeniui nešioti ir vėl pradėjo jiems mokėti kaip ir pirmiau: už kiekvieną atneštą kibirą tarnai gaudavo vieną sidabrinį, gi kapitalistai už kiekvieną parduotą kibirą imdavo du sidabriniu, nes jie norėjo turėti pelną. Greit vandens taupykla vėl tapo   perpildyta, ir tarnai vėl liko be darbo ir negalėjo vandens nusipirkti.

Tas atsikartojo daug sykių. Kiekvieną kartą liau­dis buvo priversta kentėti troškulį, kol vandens per­teklius nebuvo kapitalistų išeikvotas.

Taip būtų ėję ir toliau, jeigu toje šalyje nebūtų pasirodę žmonės, kurie vadinosi agitatoriais (jie kur­stė ir bruzdino liaudį). Jie stengėsi įtikinti liaudį liautis tarnavus kapitalistams, nes tuomet jai nereiks troškulį kentėti. Kapitalistams gi šie žmonės buvo labai pavojingi. Kapitalistai su mielu noru juos nukryžiavotų, bet bijojo liaudies rūstybės. Štai ką kalbėjo liaudžiai agitatoriai:

– Kvaili žmonės, ar ilgai dar jas kentėsit kapita­listų priespaudą? Ar ilgai dar jas tikėsit, kad jūsų ne­laimės, vargai ir skurdas dievo duoti? Visa tai, ką jums sakė mokyti išmintingieji ir ką pakartojo patys kapitalistai, yra gudriai sugalvotas melas ir apgavimas. Melo pranašai ir dievo tarnai, kurie paskelbė, kad dievas skiria jums nelaimes kentėti, vargti, skur­sti ir mirti iš troškulio – tokie pat melagiai ir apga­vikai. Sakykite, kaip atsitiko, kad jūs neturite nė lašo vandens, kuomet vandens taupykla perpildyta?

– Gal būt dėl to, kad jūs neturite pinigų? O kodėl jūs neturite pinigų? Ar ne dėl to, kad už kiekvieną atneštą vandens kibirą jums temokama vienas sidab­rinis, o kapitalistai už kiekvieną parduotą jums kibi­rą ima du sidabriniu, nes jiems reikalingas pelnas? Ar jūs nematote, kad vandens taupykla perpildyta, kad pertenka to, ko jums stoka... .Juk vandens tau­pykla tapo perpildyta, kad jūs negalite nusi­pirkti, kiek jums reikalinga vandens, kad aprėžiate savo reikalus! Ar jūs nematote, kad juo geriau rūpinatės atlikti savo darbą, juo daugiau dedate pa­stangų pripildyti baseiną, juo labiau skurstate. Tuo tarpu kiti naudojas jūsų darbo vaisiais!

– Tokia tvarka, kurioje darbo klasė dirba ir skursta, o dykūnai naudojas jos darbo vaisiais, va­dinasi kapitalistinė tvarka. Ji yra visų darbo žmo­nių nelaimių šaltinis.

Taip daug sykių kalbėjo liaudžiai tie agitatoriai. Iš pradžių liaudis nekreipė domės į jų kalbas, bet pagalios jie buvo išgirsti. Liaudis pasakė: – Jūs skelbiate tikrą teisybę: mūsų nelaimių kaltininkai – kapitalistai ir jų pelnas. Jie ne­leidžia mums patiems naudotis mūsų darbo vaisiais. Jie padarė tai, kad darbas mūsų lieka bergždžias. Juo daugiau rūpinamės pripildyti vandens    taupykla, juo greičiau liekame be vandens, nes to vandens būna per daug. Tai jau aiškino mums išmintingieji. Kapitalistai – kietaširdžiai žmonės ir jų   malonė labdarybė – sunki. Pasakykite, ar jūs žinote, kaip išsiliuosuoti ir mūsų vergijos. Jeigu negalite nurodyti mums tikrąjį išsiliuosavimo kelią – verčiau palikite mus vienus. Leiskit nors valandėlei užmiršti mūsų kančias ir nelaimes.

Agitatoriai atsakė: – Taip, mes žinome išsiliuosavimo kelią.

Liau­dis tuomet ėmė šaukti: –  Neapgaukite mus! Daug jau žmonių kalbėjo su mumis, bet nieks dar nerado išsiliuosavimo kelio, nors daugelis su aša­romis jo ieškojo. Jei žinote kelią, tai parodykite jį, mes klausome jūsų.

Agitatoriai smulkiai nupasakojo liaudžiai išsi­liuosavimo kelią.

–   Pagalvokite, kalbėjo jiems, kam jums reikalingi kapitalistai, kam leidžiate kapitalistams jūsų darbą iš­naudoti? Ką kapitalistai gero daro jums, grobdami iš jūsų didžiausią duoklę?  Jie skirsto jūs tam tikromis grupėmis: vienus siun­čia šen, kitus ten, paskirsto darbą ir už tai duoda jums truputį to paties van­dens, kurį jūs čion atnešėte. Šičia tai ir reikia ieškoti išsiliuosavimo kelių. Darykite patys tą, ką daro kapitalistai, dirbkite visi bendrai ir išvien t. y., patys organizuokite savo dar­bą, pasiskirstykite pareigomis, nurodykite kiekvienam jo darbo dalį. Tad kapitalistai ir visi tie, kas gyvena kapitalo palūkanomis, bet patys nedirba nei proto, nei rankų darbo, bus visai nereikalingi.

– Jums nereiks atiduoti kapitalistams pelną. Jūs dalysitės darbo vaisiais tiktai tarp savęs, kiekvienam su­lig jo darbo. Ir tada jūsų vandens taupykla nepersipildys. Be to, jums liks pakankamai vandens ir tam, kad palaikius fontanus ir tvenkinius, kuriuos ka­pitalistai įsteigė savo pramogai, ir šita pramoga su­teiks džiaugsmą visai liaudžiai.

Liaudis tarė: – Visa tai, ką jūs sakote, atrodo mums teisin­ga, bet pasakykite, kaip tatai gyveniman įkūnyti?

– Juk kapitalistai išmokė jus pasiskirstyti dar­bą ir vienus vadovauti kitais, – atsakė agitatoriai. – Jūs patys galite organizuoti grupes ir tvarkyti darbą taip, kad nebūtų nei ponų, nei vergų, kad visi būtų broliai. Nieks negaus pelno, bet visi sykiu naudosis ir gėrėsis bendro darbo vaisiais. Dabar jūs esate tik­tai vergai, nes dirbate kapitalistų naudai, tačiau jūsų laisvė reikalauja, kad visi jūsų darbo vaisiai pilnai priklausytų jums, kad visi drauge dirbtų visų naudai.

– Viskas jūsų: šaltiniai, vandens taupyklos, statinės vandeniui vežti, cisternos, kibirai ir t. t. Visa tai priklauso visai liaudžiai, o ne kapitalistų saujelei. Draugai! Tokia darbo tvarka, kuri vadinasi so­cialistinė gamyba, tai yra vienintelis jūsų visiško išsiliuosavimo kelias!

Liaudis karštai ir su dideliu džiaugsmu priėmė naują mokslą, sveikino jį visa savo širdimi ir sušuko: – Tebūnie taip! Mes taip ir darysime! Tai bus mū­sų gyvenimo tikslas!

Kapitalistai taipgi išgirdo apie naująjį Evangeli­jos mokslą ir apie liaudies pasiryžimą jį vykinti gy­veniman. Tuomet ėmė jie šauktis pagalbos savo išmin­tingųjų ir mokytų vyrų, ir melo pranašų. Ėmė jie šaukti ir tvirtus, karo dalykuose nusimanančius vyrus, kurie iki šiam laikui gynė kapitalistus ir jų nuosavybę.

Tačiau žmonės, kuriuos kapitalistai apginklavo laz­domis ir kardais, sužinoję kas darosi liaudies tarpe, atsiminė, kad ir jie esą kilę iš tos pačios liaudies, ir kad jiems nėra jokio reikalo žudyti savo brolius ir sese­ris, idant apsaugoti kapitalistų turtus. Tad ir jie susi­vienijo su liaudimi, kad padėjus jai senąją tvarką paša­linti ir įgyvendinti socialistų mokslą.

Ir štai atėjo laikas, kuomet įsikūnijo tai, apie ką kalbėjo socialistai. Visoje šalyje nebuvo daugiau žmogaus, kuris ken­tėtų badą, troškulį, šaltį... Visi vyrai jautėsi esą broliai, visos moterys – se­serys. Visi laikėsi prakilnaus socialistų obalsio: „Visi už vieną — vienas už visus!“... Šalyje, kurią pirmiaus slėgė juodoji vergijos nak­tis, dabar švietė Laisvės ir Brolybės Saulė. Ir užviešpatavo toje laimingoje šalyje Tiesa ir Teisybė.