Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame pastaruoju metu populiariausias žodis tapo „dereguliacija“, tradicinės valstybės funkcijos, ilgus metus buvusios jos prerogatyva, efektyvumo vardan palaipsniui perleidžiamos privačiam verslui, t.y. korporacijoms. Tai sukelia demokratijos eroziją, mažina galimybes ginti viešuosius interesus. Kertinį demokratijos principą „vienas asmuo (nepriklausomai nuo turtinės ir visuomeninės padėties) – vienas balsas”, išstumia kitoks korporacinės „demokratijos“ principas: „vienas doleris – vienas balsas”. Tačiau korporacija viso labo yra tik žmogaus kūrinys, ji nėra amžina, ji nėra nepakeičiama, – teigia autorius. Kaip nėra amžinas ir šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas, kurio kertinė socialinė institucija yra korporacija.
Susipažinkite su Joelio Bakano knygos „Korporacija“ fragmentu:
Joel Bakan. Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas. 6 skyrius. Išeitys
XX a. pasaulis klupdamas ir svirinėdamas pradėjo siekti didesnės demokratijos ir humaniškumo. Demokratinius idealus išsikėlė naujos šalys, o egzistuojančiose demokratijose valstybė išplėtė savo įtaką visuomenei ir ekonomikai. Norėdamos apsaugoti piliečius nuo korporacijų išnaudojimo ir rinkos ignoravimo, Vakarų šalių vyriausybės amžiaus viduryje daug kur kūrė socialines programas ir ekonominius reglamentus, tokius kaip Roosevelto Naujasis kursas ar vėlesnės JAV iniciatyvos. Tačiau antroje amžiaus pusėje vyriausybės ėmė trauktis. Spaudžiamos korporacijų lobizmo ir ekonominės globalizacijos, jos perėjo prie neoliberalios politikos. Reguliavimo panaikinimas išlaisvino korporacijas iš teisinių suvaržymų, o dėl privatizacijos šios įgijo galios toms visuomenės sritims, kurioms anksčiau jos neturėjo. Amžiaus pabaigoje korporacija jau buvo tapusi vyraujančia pasaulio institucija.
Tačiau istorija vyraujančias institucijas priverčia nusižeminti. Didžiosios imperijos, Bažnyčia, monarchija, Rytų Europos komunistų partijos – visos jos buvo nuverstos arba pertvarkytos į naujus darinius. Nepanašu, kad korporacija taptų pirmąja vyraujančia institucija, nepaklususia istorijai. Jai ne tik kad nepavyko įveikti kai kurių aktualiausių pasaulio skaudulių, ji juos dar ir pagilino: tai skurdas, karai, gamtos naikinimas, sveikatos problemos. Vis daugiau žmonių – aktyvistai, paprasti amerikiečiai, pasaulio vargšai ir atskirtieji, net ir verslo lyderiai – mano, kad racionaliai aiškinamas godumas ir įteisintas savanaudiškumas turi užleisti vietą žmogiškesnėms vertybėms. Nors korporacinio kapitalizmo žlugimas kol kas negresia, nepatenkintųjų šia sistema vis daugėja. Sunkiausias klausimas: ką gi mes dabar darysime su korporacija? […]
Kai 1933 m. Aukščiausiojo Teismo teisėjas Louisas Brandeisas korporacijas prilygino „Frankenšteino pabaisai“, šis palyginimas nebuvo tik retorinis. Valstybės sukuria korporacijas, kaip ir daktaras Frankenšteinas sukūrė pabaisą, o korporacijos, kaip ir pabaisa, paskui ima grasinti savo kūrėjui. Reguliavimo sistema buvo skirta Frankenšteino pabaisai išlaikyti sukaustytai grandinėmis ir neleisti jai kenkti aplinkiniams, – pateikdamas savo teisinę nuomonę ir pasitelkdamas Frankenšteino analogiją, samprotavo teisėjas Brandeisas. (297) Įstatymo normos, saugančios gamtą nuo sunaikinimo, darbuotojus – nuo mirties ar sužalojimų, vartotojus – nuo sugedusių ar pavojingų produktų bei išnaudotojiškos reklamos, įpareigoja korporacijas būti atsakingas socialiai ir aplinkosaugos prasme, užuot tik vylusis, kad jos tokios ir bus. Normos įkūnija institucijos – valstybės – sprendimus dėl to, koks turėtų būti korporacijų elgesys, ir vienintelis šios institucijos tikslas, priešingai nei korporacijos, – apginti ir saugoti viešąjį interesą bei atspindėti žmonių valią. Valstybės reguliavimo sistema, priešingai negu rinkos siūlomi sprendimai, turi ir įgaliojimų, ir gebėjimų, ir demokratinę teisę apsaugoti piliečius nuo korporacijų savivalės. Ja remdamasi valstybė gali įgyvendinti socialines vertybes – demokratiją, socialinį teisingumą, piliečių sveikatos ir gerovės sistemas, aplinkosaugos vientisumą, kultūrinę tapatybę, – kurios toli pranoksta siaurų savanaudiškų tikslų ir maksimalaus pelno siekimo nulemtą korporacijų ir rinkos elgesį.
Miltonas Friedmanas, kurio įsitikinimu „reikia kuo mažesnio reguliavimo“, giriasi, kad yra „žinomas (...) dėl frazės „Nemokamų pietų nebūna“. Ši frazė tinka ir čia. Reguliavimo siaurinimas neduos nemokamų pietų. Žinoma, normų paisymas kainuoja, tad jas sumažinus yra taupomos lėšos, o tai yra naudinga. Išlaisvintos nuo įstatymų suvaržymų, kurie paprastai neleidžia savo sąnaudų perkelti kitiems, korporacijos tampa pelningesnės; vartotojai kar¬tais laimi iš žemesnių kainų; valstybė, taip pat ir mokesčių mokėtojai, sumažinę reguliuojamųjų institucijų biudžetus, taupo lėšas. Tačiau daugeliu atvejų naikinant reguliavimą sutaupytos išlaidos turės būti išleistos kitur – tai iliustruoja jau minėti korporacijų aukų atvejai, kurių galbūt buvo galima ar dar būtų galima išvengti turint efektyvią reguliavimo sistemą: Norma Kassi ir jos Gwich’in tautelė, Patricia Anderson ir jos šeima, jaunoji Wendy Diaz ir jos kolegės, Donas Shugakas, Kvekryko kalnakasiai, „prakaito dirbtuvių“ darbininkai Niujorke ir Los Andžele, nesveiko maisto televizijos reklamų sargdinami ir tukinami vaikai. (298)
Įstatymo normų paskirtis – priversti korporacijas internalizuoti – t. y. prisiimti – sąnaudas, kurias kitu atveju jos perkeltų visuomenei ir aplinkai. Jeigu yra veiksmingos ir efektyviai įgyvendinamos, šios normos gali sutrukdyti korporacijoms kenkti ir išnaudoti žmones, bendruomenę ir aplinką. Dereguliacija iš tikrųjų yra dedemokratizacijos forma, nes jis nebeleidžia „žmonėms“veikti per savo išrinktus demokratinius atstovus valstybėje, o tai yra kol kas vienintelė oficiali politinė priemonė, kurią jie turi, kad kontroliuotų korporacijų elgesį.
Nepaisant to, vis daugiau verslininkų ir aktyvistų nebepasitiki valstybe. Jie įsitikinę, ir iš dalies yra teisūs, kad valstybė prarado gebėjimą kontroliuoti korporacijų galią. Jie teigia, kad žmonės turėtų patys tiesiogiai priešintis korporacijoms išeidami į gatves, veikdami per nevyriausybines organizacijas bei organizuotas bendruomenes, o ne laukti, kol valstybė pasiūlys sprendimą. „Mes patys turėtume rodyti pirštu į įmones, o ne bergždžiai laukti valstybės veiksmų“, – teigia Anita Roddick (299) išreikšdama plačiai pa¬plitusį požiūrį. Panašią mintį išreiškia ir aktyvi antiglobalistė bei šių sluoksnių autoritetė Naomi Klein: „Mes korporacijas traktuojame kaip galingiausius šių laikų politinius žaidėjus ir duodame joms pilietinį atkirtį, t. y. reaguojame į jas kaip piliečiai į politines organizacijas. (...) Korporacija tapo naujuoju protestų taikiniu. (...) Užuot sekmadienio popietę protestavę prie vyriausybės rūmų, kai ten niekas nedirba, susirinkę žmonės protestuoja prie „Nike“ parduotuvės Penktojoje aveniu.“ (300)
Nors judėjimas prieš korporacijų viešpatavimą būtų neįmanomas, netgi beprasmis, jeigu jame nedalyvautų energingos ne¬vyriausybinės organizacijos, aktyvios bendruomenės ir politiniai priešininkai, manyti, kad jie gali atstoti valstybės kontrolę, o ne ją tik papildyti, būtų pavojingai klaidinga. Turbūt daug kas iš korporacijų elito ir jų šalininkų tą dieną, kai valstybės atstovų gretose nebeliks kovotojų prieš korporacijas, sušuks: „Aleliuja!“ Galų gale kaip tik to ir siekia daugelis verslo vadovų: kad iš valstybės reguliavimą perimtų rinkos jėgos, galbūt veikiamos nevyriausybinių organizacijų (neturinčių jokios teisinės galios), sąmoningų vartotojų ir akcininkų reikalavimų (sulaukiančių minimalių padarinių). Pagal šį scenarijų, korporacijos įgyja visą valstybės galią ir resursus, o piliečiams lieka kliautis tik nevyriausybinėmis organizacijomis ir nematoma rinkos ranka – taip, anot George’o Bernardo Shaw, atsiranda socializmas turtuoliams ir kapitalizmas vargšams.
Sistemoje, kuri siekdama paskatinti korporacijas elgtis socialiai atsakingai remiasi rinkos jėgomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, lieka nedaug demokratijos. Galbūt gera linkinčios korporacijos, kaip ir gera linkintys tironai, būtų ir geresnės už blogas, tačiau, kaip teisingai pastebėjo Noamas Chomsky, „geriau jau paklausti, kodėl mes turime tironiją, negu svarstyti, ar ji gali būti gera“. Korporacijos nėra demokratinės institucijos – jų vadovai ir direktoriai nėra atskaitingi niekam kitam, išskyrus juos įdarbinu¬sius akcininkus. Įsitikinimas, kad rinkos jėgų padedamos korporacijos taps geros ir socialiai atsakingos, o valstybės reguliavimas bus nereikalingas, yra grindžiamas pavojingu demokratijos svarbos neįvertinimu. Bent jau teoriškai demokratinės valstybės, nepaisant visų trūkumų, yra atsakingos prieš visą visuomenę. (301)
Reikia pripažinti, kad realybėje valstybės reguliavimo sistema yra gerokai nutolusi nuo tų demokratinių idealų, kurių turėtų siekti. Dabar labai paplitęs „reguliuojamųjų institucijų užėmimas“ – šį terminą 1960 m. sukūrė ekonomistas George’as Stigleris. Terminas nusako situaciją, kai korporacijos lobizmo ir riboto informacijos skleidimo būdu kontroliuoja jas reguliuojančias institucijas. Daugelis korporacijų, įsitikinusios, kad nebus sučiuptos, nuolat pažeidžia įstatymus arba mano, kad net jeigu ir bus sučiuptos, pažeidžiant įstatymą gauta nauda bus didesnė už paskirtą baudą. Reguliuojamosiose institucijose paprastai trūksta darbuotojų ir atskaitomybės, o jose dirba biurokratai – dažnas jų yra atėjęs iš tos srities, kurią reikia kontroliuoti, – save laikantys verslininkų partneriais, o ne prižiūrėtojais. Reguliuojamųjų institucijų kuriami standartai dažnai yra reakcinio, o ne prevencinio pobūdžio, ir jie būna per silpni užkirsti kelią korporacijų daromai žalai žmonėms bei aplinkai. (302)
Apskritai pati demokratinė sistema, kaip visuma, nepajėgia pasiekti savo kilnių idealų. Visuomenė nėra plačiai įsitraukusi į valstybės valdymą, nes žmonių dalyvavimas apsiriboja retkarčiais vykstančiu balsavimu, o beveik pusė gyventojų nedaro net ir to; korporacijos, naudodamosi savo pinigais, pernelyg spaudžia ir veikia politikus, o šie vis labiau netenka reikšmingų sprendimo teisių, nes dereguliacija ir privatizacija mažina valstybės įtaką; mažėja ir viešoji sritis, klesti socialinė nelygybė. Tačiau, nepaisant viso šito, kaip sako Chomsky, „kad ir ką galvotum apie valstybę, iki tam tikro laipsnio ji yra viešai atsakinga. O korporacijos nėra atskaitingos visuomenei. (...) Viena priežasčių, kodėl propaganda jus skatina nekęsti valstybės, yra ta, jog tai yra vienintelė egzistuojanti institucija, kurioje iš dalies gali dalyvauti žmonės, ir šitai darydami jie gali pažaboti tironišką, neatsakingą galią.“ (303)
Nors egzistuojanti reguliavimo sistema, kaip ir visa politinė sis¬tema, turi trūkumų ir toli gražu nepasiekia tų demokratinių idealų, dėl kurių yra sukurta, vis dėlto ji turi potencialo demokratiškai valdyti visuomenę – ko negalima padaryti, kai valdoma bendradarbiaujant korporacijoms, rinkai ir nevyriausybinėms institucijoms. Dabar laikas palaikyti, o ne atmesti demokratines institucijas, padėti joms tapti tikrais idealų, kuriais jos grįstos, įsikūnijimais.
Bet gal jau per vėlu? Ar valstybėje jau taip įsigalėjo korporacinės jėgos, kad ji niekada nebegalės jų kontroliuoti? Kartais šitaip atrodo. Visur matome korporacijų vyravimo įrodymus – tai rodo jau pats korporacijų dydis, kai kurių jų ekonominė galia didesnė už mažų valstybių, transnacionalinis jų veiklos pobūdis, jų gebėjimas kontroliuoti visuomenę ir turėti įtakos valstybei. Iš pažiūros įtikinamas atrodo argumentas, kad ekonomikos globalizacija ir apskritai korporacijų vyravimas jau turbūt niekada nebeleis valstybėms jų kontroliuoti. Tačiau šiuo atveju neatsižvelgiama į esminį veiksnį – korporacijos egzistavimas yra visiškai priklausomas nuo valstybės, todėl ji visada, bent jau teoriškai, išliks kontroliuojama valstybės.
Iš pradžių korporacija buvo sumanyta kaip vieša institucija, kurios tikslas – tarnauti nacionaliniams interesams ir kurti visuomenės gerovę. XVII a. Anglijoje korporacijoms, tokioms kaip „Hud¬son Bay Company“ ar „East India Company“, monarchijos vardu buvo patikėta valdyti valstybines monopolijas Anglijos imperijos kolonijose. XVIII a. ir XIX a. pradžioje Anglijoje ir Amerikoje korporacijos taip pat buvo kuriamos pirmiausia visuomeniniais sumetimais, pavyzdžiui, kanalams kasti ar vandeniui tiekti. Šiuo¬laikinė pelno siekianti korporacija, užprogramuota tenkinti tik privačių savininkų interesus, labai skiriasi nuo pradinės šios institucijos versijos. Tačiau vienu svarbiu aspektu ji išlieka tokia pati: ji yra ir visada buvo viešosios politikos produktas, t. y. valstybės kūrinys.
Valstybė yra vienintelė institucija pasaulyje, galinti sukurti korporaciją. Ji vienintelė suteikia korporacijoms esmines jų teises, juridinį asmeniškumą ir ribotą atsakomybę ir verčia jas pirmiausia siekti pelno. Norėdama įgyvendinti korporacijos nuo¬savybės teises, teises, kurias pati korporacijai suteikė, ji buria policijos pajėgas ir armijas, stato teismo rūmus ir kalėjimus (visus juos privalomai išlaiko piliečiai). Ir tik valstybė kartu su kitomis valstybėmis gali sudaryti tarptautines prekybos sutartis bei kurti tokias globalias institucijas kaip PPO, kuri savo ruožtu apriboja valstybės teisę kontroliuoti savo sukurtas korporacijas ir jų nuo¬savybės teises.
Be valstybės korporacija yra niekas. Visiškas niekas.
Todėl būtų klaidinga manyti, jog vien todėl, kad dabar korporacija yra stipri, valstybė tapo silpna. Ekonomikos globalizacija ir reguliavimo naikinimas sumenkino valstybės gebėjimą apginti visuomenės interesus (pavyzdžiui, pasitelkiant darbo, aplinkosaugos, vartotojų gynimo įstatymus) ir sustiprino galią remti korporacijų interesus bei padėti vykdyti jų pelno vaikymosi misiją (pavyzdžiui, pasitelkiant korporacinę teisę, nuosavybės ir sutarčių teisę, autorinių teisių įstatymus ir tarptautinės prekybos įstatymus). Vis dėlto valstybės galia nesumažėjo. Ji buvo per¬skirstyta, glaudžiau susieta su korporacijų poreikiais bei interesais ir mažiau – su visuomenės interesais. Todėl tik iš dalies teisinga sakyti, jog, kaip dokumentiniame filme„The Commanding Heights“ teigia Danielis Yerginas ir Josephas Stanislawas, „tradicinė valstybinės (ekonomikos) vyraujančių dalyvių kontrolė ir toliau silpnėja, ji veikiau paliekama pačiai rinkai“. (304) Nors atspindi mažėjantį valstybės vaidmenį ginant piliečius nuo korporacijų, šis teiginys ignoruoja ryškėjantį valstybės vaidmenį ginant korporacijas nuo piliečių.
Šiuo atveju turėtų būti klausiama net ne tai, ar valstybė reguliuoja korporacijas, – ji visada šitai daro, – bet kaip ir dėl kieno interesų ji tai daro. Apmulkinti korporacijų kaip „natūralaus subjekto“ įvaizdžio, įsitikinimo, kad jos yra nepriklausomi asmenys, mes esame linkę pamiršti, jog jos dėl savo atsiradimo ir galios turi būti dėkingos valstybei. Tai savo ruožtu „panaikina bet kokį ypatingą valstybinio korporacijų reguliavimo pagrindą, kylantį iš to, kad jas sukūrė valstybė“, – istorikas Mortonas Horwitzas aprašo ideologinius natūralaus subjekto teorijos padarinius. (305)
Šitai suprato Naujojo kurso šalininkai. Jie žinojo, kad natūralaus subjekto teorija ir su ja susijusios laissez-faire doktrinos susilpnino visuomenės interesus ginančių įstatymų pagrįstumą, tad šias idėjas atmetė ir atgaivino ankstesnes sąvokas: kad korporacijos ir rinka yra valstybės kūrinys. „Laissez-faire šalininkų liaupsinama laisvė be reguliavimo akivaizdžiai neegzistuoja ir yra praktiškai neįsivaizduojama, – 1935 m. rašė vienas Naujojo kurso rėmėjas. – Prekybinė galia egzistuoja tik todėl, kad valstybė gina nuosavybės teises, kurios yra perkamos ir kurios yra tikrasis valstybės kontrolės objektas.“ (306) Šios idėjos egzistavo dar prieš paskelbiant Naująjį kursą. 1922 m. Robertas Hale’as teigė, jog „turi būti visiškai aišku, kad dabartinė ekonomikos padėtis priklauso, bent jau iš dalies, nuo pastarųjų metų vyriausybės politikos dėl viešojo sektoriaus paskirstymo. Laissez-faire yra utopija, kurios niekada nepavyko ir niekada nepavyks įgyvendinti.“ (307) Pats svarbiausias Naujojo kurso darbo įstatymas, Norriso–La Guardios aktas, savo preambulėje pateisindamas darbdavių nuosavybės teisių apribojimus rėmėsi panašia logika:
Dėl dabartinės ekonomikos padėties, susiklosčiusios padedant vyriausybei, kai nuosavybės savininkai gali telktis korporacijos forma ar kitomis nuosavybės asociacijos formomis, atskiras darbininkas dažnai neturi galimybės naudotis faktiškai sutarties suteiktomis teisėmis ir apginti savo laisvę į darbą ir taip išsikovoti priimtinas darbo sąlygas. (308)
Korporacijos negali egzistuoti be valstybės, negali ir rinka. Dereguliacija nesumažina valstybės ryšių su korporacijomis, ji paprasčiausiai pakeičia jų pobūdį.
Kaip valstybės kūrinys, korporacija ir turi būti matuojama pagal standartus, taikomus visai valstybės politikai: ar ji tarnauja visuomenės interesams? XIX a. teisėjai ir įstatymų leidėjai, korporaciją pavertę savanaudiška institucija, šios idėjos visiškai neatsisakė. Veikiami tuo metu paplitusių laissez-faire idėjų, jie tik performulavo, kas yra visuomenės interesai. Manė, kad jie bus geriausiai patenkinti, jeigu individai, tarp jų ir korporacijos, galės valstybės netrukdomi siekti savo tikslų.
Dėl tokio požiūrio susidarė tam tikras loginis ratas, – vyraujantis ir šiandien, – kuris pateisino (ir vis dar pateisina) tai, kad valstybė remia korporacijų interesus: taigi, jei tarnavimas korporacijų interesams kuria visuomenės gerovę, tai visuomenės gerovė kyla tada, kai tarnaujama korporacijų interesams. Arba, kaip JAV Senato pakomitečiui 1930 m. sakė Charlesas Wilsonas, buvęs GM prezidentas ir gynybos sekretorius, „kas gerai įmonei „General Motors“, tas gerai ir šaliai“. Visai neseniai panašia logika pasirėmė ir daktarė Harriet Smith Windsor, Delavaro valstijos valstybės sekretorė korporacijoms: pagrindinė pramonė šioje valstijoje yra gamyba (čia veikia pusė „Fortune 500“ sąrašo bei NYSE kotiruojamų korporacijų; iš korporacijų gaunami 27 procentai valstijos metinių pajamų, sudarančių 2,3 milijardo dolerių). Ji pastebėjo: „Mūsų įstatymai sukurti taip, kad padėtų verslui, kad patenkintų jo poreikius.“ Jos asistentas Rickas Geisenbergeris pridūrė: „Mes kuriame įstatymus taip, kad jie padėtų verslui klestėti, o žmonėms – kaupti kapitalą.“ Tai būtų gera viešoji politika tik tuo atveju, jeigu manytume, jog tai, kas gerai verslui, gerai ir visuomenei, t. y. tikėtume prielaida, kuria dabar vadovaujasi daugelis viešosios politikos formuotojų. (309)
Filmo „The Corporation“ kūrėjai: (iš kairės) Mark Achbar, Joel Bakan, Jennifer Abbott
Faktas, kad korporacinė teisė ir politika remiasi visuomenės gerovės samprata, nors ir siaura, patvirtina, kad visuomenės gero¬vės sąvoka ir yra pagrindinis korporacijos institucinės vertės bei teisėtumo matas. Konkrečiai tai atsispindi daugelyje korporacinės teisės įstatymų, kuriuose numatyta, kad valstybė gali sustabdyti korporacijos veiklą arba prašyti teismo orderio jai paleisti, jeigu mano, kad korporacija grubiai pažeidė visuomenės interesus. Šios nuostatos, žinomos įmonės registracijos panaikinimo pavadinimu, visada buvo korporacinės teisės dalis. Jos reiškia, kad valstybės gali taip pat lengvai korporaciją sunaikinti, kaip kad ją sukūrė, ir simbolizuoja akivaizdžią, tačiau lengvai pamirštamą idėją, jog demokratijoje korporacijos egzistuoja žmonių patogumui ir yra jų valdžioje. Kaip, kalbėdamas apie šiuos įstatymus, pastebėjo Niujorko generalinis prokuroras Eliotas Spitzeris, jei „yra pripažįstama kalta dėl pakartotinių nusižengimų, kurie pažeidžia įstatymus ar kelia pavojų žmonių gyvybei arba naikina mūsų aplinką, korporacija turėtų mirti, jos registracija turėtų būti panaikinta, o jos turtas – paimtas ir parduotas viešajame aukcione“. (310)
Registracijos panaikinimo įstatymai yra „gerai saugoma paslaptis“, pasak teisės profesoriaus Roberto Bensono, kuris neseniai, remdamasis atitinkamais Kalifornijos įstatymais, kreipėsi į valstybės generalinį prokurorą prašydamas sustabdyti „Union Oil Company of California“ (UNOCAL) veiklą ir panaikinti jos registraciją:
Žmonės klaidingai mano, kad mes turime bandyti šias šiurkščiai ir dažnai įstatymus pažeidžiančias korporacijas nubausti kas kartą: vieną kartą – už toksinių atliekų išpylimą, kitą kartą – už darbuotojų atleidimą, trečią kartą – už žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau įstatymas visada leido generaliniam prokurorui kreiptis į teismą ir paprasčiausiai paleisti korporaciją dėl žalingos jos veiklos, parduoti jos turtą tiems, kurie veiks visuomenės interesų labui. (311)
Bensonas UNOCAL nusižengimus surašė 127 puslapių kreipimesi į generalinį prokurorą: šią bendrovę jis kaltino bendradarbiavimu su nusikalstamu kariniu Birmos režimu, kuris vamzdynams tiesti vergiškai išnaudojo šalies gyventojus ir privertė ten dirbti ištisus kaimus; taip pat bendradarbiavimu su buvusiu Afganistano talibų režimu, kuris garsėjo žmogaus teisių pažeidimais dar iki JAV paskelbto karo; ši bendrovė, kaip teigta kreipimesi, nuolat pažeidinėjo Kalifornijos aplinkosaugos ir darbuotojų apsaugos įstatymus. Generalinio prokuroro administracija šį kreipimąsi atmetė praėjus penkioms dienoms po jo gavimo.
Bensonas šiuo žingsniu niekada nesitikėjo ko nors pasiekti. Nors valstybė, remdamasi registracijos panaikinimo įstatymais, dažnai sustabdo mažųjų korporacijų veiklą už techninius pažeidimus (už mokesčių vengimą ir neteisingų dokumentų pateikimą 2001–2002 m. Kalifornija atšaukė 58 tūkstančių korporacijų registraciją;312 per tą patį laikotarpį Delavaro valstijoje panaikinta maždaug perpus mažiau korporacijų313), ši priemonė nėra naudoja¬ma siekiant nubausti galingas korporacijas už didelius pažeidimus. Netgi „Enron“ išvengė šios mirties bausmės ir toliau egzistuoja kaip korporacinis subjektas. „Aš niekada nemaniau, kad kreipimosi nusiuntimas iš tiesų padės atsikratyti UNOCAL ar kokios nors kitos įmonės, – sako Bensonas. – Didžiausia šio veiksmo nauda, manau, yra ta, kad galima pakeisti visuomenės nuomonę dėl korporacijų piktadarybių, ir norisi tikėti, kad mums tai pavyko.“ (314) Korporacijų registracijos panaikinimo įstatymai, anot jo, simbolizuoja tai, kad korporacijos yra mūsų kūriniai ir kad mes, žmonės, vis dar turime galią jas kontroliuoti.
Atėjo laikas pasinaudoti šia galia – ne tik pasitelkiant registracijos panaikinimo įstatymus, bet ir apskritai atiduodant korporacijas griežtai demokratijos kontrolei. Korporacija nėra nepriklausomas „asmuo“ su savo teisėmis, poreikiais ir troškimais, kuriuos privalo gerbti juos reguliuojanti institucija. Ji yra valstybės sukurtas įrankis, skirtas socialinei ir ekonominei politikai vykdyti. Todėl ji turi tik vieną institucinį tikslą – tarnauti visuomenės interesams (o ne kažkokiai iškreiptai visuomenės interesų sąvokai, kai jie prilyginami verslo interesams). Mes privalome užtikrinti, kad korporacijos darytų kaip tik šitai. Tačiau kaip priversti korporaciją, kuri šiuo metu veikia kaip psichopatinė institucija, gerbti ir tenkinti visuomenės interesus?
Klausimas, kaip tai padaryti, šiais laikais yra vienas sudėtingiausių ir aktualiausių. Paprastų receptų tokiems pokyčiams įgyvendinti nėra, o žmones, kurie tokius siūlo, turėtume vertinti itin atsargiai. Mes, kaip visuomenė, patys susikūrėme sudėtingą problemą. Per pastaruosius tris šimtus metų išplėtojome itin veiks¬mingą pinigų kalimo mašiną ir jos valdymą paleidome iš rankų. Nors šios problemos sprendimą demokratiniu būdu turėtų rasti patys „žmonės“, o ne prie kompiuterio sėdintis teisės profesorius, vis dėlto norėčiau pasidalyti keliomis bendro pobūdžio mintimis apie tai, kaip galėtume judėti į priekį.
Pirmiausia, neužtenka tik pajudinti korporacijų vadovybę. Nors po „Enron“ žlugimo pasirodę pasiūlymai reformuoti korporacijų valdymą bei tokios priemonės, kokias numato Sarbanneso–Oxley aktas, ir gali sugriežtinti vadovų ir direktorių atskaitomybę investuotojams, jie nedaug tepagerins korporacijų atsakomybę visuomenei. Didesnio masto reformos, pavyzdžiui, griežtesni įmonių įsigijimo ir susijungimo apribojimai, pagrindinių suinteresuotųjų pusių (pavyzdžiui, profesinių sąjungų) atstovavimas direktorių taryboje, įstatymai, leidžiantys ar reikalaujantys, kad vadovai, priimdami verslo sprendimus, atsižvelgtų į visų suinteresuotųjų interesus (vadinamieji šalininkų įstatymai), yra pageidautinos, tačiau korporacijų atskaitomybės visuomenei greičiausiai labai smarkiai nesustiprins.
Kita vertus, kraštutiniai pasiūlymai, vaizduojantys ateitį be korporacijų, neatsako į klausimą, ką ir kaip su jomis reikėtų daryti dabar. Aktyvistės Vandanos Shivos žodžiai, jog „milijonai žmonių teigia, kad jiems korporacijos ne tik nereikalingos, jie gali surasti ir geresnių sprendimų, jie gali sukurti sistemas, kurios puoselės žemę ir pamaitins žmones“, galbūt ir teisingi, vis dėlto planuoti ateitį be korporacijų dar ankstoka. Pasak Harvardo verslo mokyklos akademiko Joe Badaracco, „ši institucija, korporacija, gyvuos dar labai ilgai. Galbūt vieną ar porą dešimtmečių jai bus sunkoka – prieš porą dešimtmečių irgi taip buvo, – bet, manau, ji jau pademonstravo savo atsparumą ir tikrai stebėtinas galimybes augti bei stiprėti“. Taigi logiška manyti ir planuoti, kad korporacija – nors ir pažeidžiama, kaip ir kitos vyraujančios institucijos – visuomenėje išliks galinga jėga, bent jau netolimoje ateityje. (315)
O kaipgi dėl korporacijos pertvarkymo, jos pakeitimo nepsichopatiniu asmeniu? Kaip tik šitai, pačių teigimu, daro socialinės atsakomybės ir etiškos vadybos šalininkai. Tačiau jiems, nors jų ketinimai geri, dažnai labai trukdo teisinė korporacijos prievolė siekti naudos sau be jokios išimties – tai aptariau ankstesniuose skyriuose. Norint prasmingai reformuoti korporaciją, reikėtų pakeisti šią prievolę. Korporacijos turėtų būti pertvarkytos taip, kad tarnautų, remtų ir atsiskaitytų platesnei visuomenei, o ne tik pačios sau ir savo akcininkams. Tokios korporacijos jau egzistuoja, mes su jomis susiduriame kasdien. Pavyzdys būtų JAV pašto tarnyba, save išlaikanti korporacija, visiškai valdoma JAV federalinės vyriausybės. Oficialiai jos tikslas:
Pašto tarnybos pagrindinė funkcija – įsipareigojimas teikti pašto paslaugas, kurios sujungtų šalį užtikrinant žmonių asmeninio, edukacinio, literatūrinio ir verslo susirašinėjimo galimybę. Ji greitai, patikimai ir našiai teiks paslaugas visų sričių klientams bei pasiūlys pašto paslaugas visoms bendruomenėms. (316)
Visuomenės naudai įkurtos korporacijos veikia ir daugelyje kitų viešųjų paslaugų sektorių – pavyzdžiui, transporto, komunalinių paslaugų, transliacijų, saugos ir gelbėjimo tarnybose – ir, kaip siūliau 4 skyriuje, jos daug labiau nei pelno siekiančios korporacijos gali vykdyti svarbias viešąsias programas ir paslaugas.
Tačiau ar visos korporacijos turėtų tapti visuomenei tarnaujančiomis įmonėmis? Ar tai yra dabartinių korporacijos bėdų sprendimas? Toks sprendimas, net ir geidžiamas, šiuo metu yra per daug utopinis, kad būtų galima realiai apie jį galvoti. Gal kada nors ir suprasime, kaip iš tiesų reikia demokratizuoti ekonominius santykius, galbūt tada viešajam tikslui tarnaujančių korporacijų plėtra taps svarbiausia plano dalimi. Tačiau kol kas, o ir netolimoje ateityje – tai, ką galime padaryti rytoj, kitą savaitę ar kitais metais, – realu būtų manyti, kad korporacijos institucija išliks maždaug tokia, kokia yra dabar: savanaudiška iki psichopatologinio lygio. Verta paminėti, kad korporacija yra institucinis laissez-faire kapitalizmo principų atspindys. Reikia suprasti, kad, norint ją pakeisti, reikia keisti ir visą ekonomiką.
Šiuo metu svarbiausias iššūkis yra atrasti būdų korporacijai kontroliuoti – paveikti ją demokratiniais apribojimais ir apsaugoti nuo pavojingų jos veiksmų piliečius, – net jei tolesnėje perspektyvoje ir tikimės išsikovoti dar žmogiškesnę bei demokratiškesnę ekonominę tvarką. Geriausia, ar bent jau realistiškiausia, strategija dabar būtų patobulinti teisinę valstybės kontrolės bazę, efektyvumą ir atskaitomybę.
___________________________________________
297 Louis K. Liggett Co. et al. v. Lee, Comptroller et al., 288 US 517 (1933) 567, 548 („blogis“).
298 Interviu su Miltonu Friedmanu. Kaip savo interviu teigė Elaine Bernard iš Harvardo, dereguliacija tiesiog perkelia sąnaudas nuo organizacijos ant atskirų asmenų ir visuomenės pečių. „Jeigu fabrikas teršia aplinką, jis taupo savo pinigus. Kodėl? Todėl, kad jis naudoja prastus įrenginius. Jis naudojasi resursais, už kuriuos nieko nemoka, ir aplinkos taršos tvarkymo sąnaudas perkelia ant visos bendruomenės pečių. Taigi kompanijos ataskaitose viskas atrodo labai puikiai, o valdiškų įstaigų biudžetuose žiojėja didžiulis deficitas.(...) Manau, dabar korporacijos labai daug savo išlaidų perkelia ant visuomenės pečių, pavyzdžiui, viršvalandžiais išsekina darbuotojus, kelis metus jais pasinaudoja, o tada išmeta lauk, nepakankamai moka darbuotojams už darbą, arba pasirodo bendruomenėje, gauna visokias išmokas, o tada dingsta, palikdamos viską dar blogiau nei buvo. Visi šitie dalykai visuomenei perkelia korporacijų išlaidas.“
299 Citata iš redaktoriaus skilties, The Sunday Herald (Scotland), 2001 m. rugpjūčio 26 diena.
302 Iš tiesų, vertinant iš naudos gavėjo perspektyvos, reguliavimo sistema nebuvo tobula nuo pat pradžių. Istoriniu požiūriu reguliavimas buvo kompromisas, kurį palaikė didžioji dalis verslo elito, siekiančio balansuoti tarp troškimo išsilaisvinti nuo bet kokios kontrolės ir kvietimo imtis radikalių pokyčių. Kaip teigia Elaine Bernard iš Harvardo, „reguliavimą pasiūlė ne darbininkų judėjimas ir ne reformų šalininkai. Jie siūlė turto konfiskavimą. Jie siūlė sunaikinti tuos didžiulius turto ir galios telkinius. Kaip atsakymą į tai, korporacijos pasiūlė reguliavimo sistemą. Jos sutiko būti reguliuojamos. Taigi, jei norite, reguliavimą galima vadinti korporaciniu atsaku į po jų kojomis stipriai susvyravusią neįsivaizduojamos ir nepriimtinos galios atramą.“
304 Daniel Yergin, Joseph Stanislaw. The Commanding Heights: The Battle for the World Economy (Touchstone/Simon & Schuster, 1998), 417.
305 Morton J. Horwitz, „Santa Clara Revisited: The Development of Corporate Theory“, in Corporations and Society: Power and Res¬ponsibility, ed. Warren Samuels, Arthur Miller (New York: Green-wood Press, 1987), 51.
306 Note, Columbia Law Review 35 (1935): 1090, 1091–1092, citata iš: Sunstein, The Partial Constitution, 52–53.
307 Robert Hale, American Bar Association Journal 8 (1922): 638, citata iš: Sunstein, The Partial Constitution, 51.
308 Citata iš: Sunstein, The Partial Constitution, 58.
309 Interviu su Smith Windsor ir Richardu Geisenbergeriu.
310 Spitzeris taip kalbėjo 1999 m. lapkritį rinkimų kampanijos metu. Žr.: Geov Parrish, „Killing Corporations“, Seattle Weekly, July 15–21, 1999.
311 Cituota iš: Russell Mokhiber, „The Death Penalty for Corporations Comes of Age“, Business Ethics 12, November–December 1998, ga¬lima rasti: www.corpwatch.org/issues/PID.jsp7articleid = 1810.
312 Charlie Cray, „Chartering a New Course: Revoking Corporations’ Right to Exist“, Multinational Monitor 23, October–November 2002, galima rasti: www.multinationalmonitor.org.
313 Interviu su Richardu Geisenbergeriu.
314 Cray, „Chartering a New Course“.
315 Interviu su Vandana Shiva ir Joe Badaracco.
316 JAV kodekso 39 straipsnis (Title 39, U.S. Code), perkeltas į Pašto reorganizavimo aktą. Vis dėlto paštas ir toliau yra patrauklus privatizavimo objektas. Žr.: Edward L. Hudgins, ed., The Last Monopoly: Privatizing The Postal Service for the Information Age (Washington, D.C.: Cato Institute, 1996) ir Edward Hudgins, ed., Mail at the Millen¬nium: Will the Postal Service Go Private? (Washington, D.C.: Cato Institute, 2001).
Joel Bakan. Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas. Iš anglų kalbos vertė Kristina Markūnaitė. – Kaunas: Kitos knygos, 2009.
