Netrukus išleistas pirmasis „Provo“ numeris, bet jį iš karto konfiskavo valstybinės jėgos struktūros, nes jame buvo perspausdintos „Anarchizmo praktikos“ (1910) iliustracijos, kuriose pademonstruota, kaip pasigaminti sprogmenų. Nors instrukcijos buvo nenaudingos, šio incidento sukeltas skandalas per artimiausius metus žurnalo tiražą padidino nuo 500 iki 20 tūkst. egzempliorių.
Pirmieji „Provo“ aktyvistai buvo Roelis van Duynas (gimė 1942 m.), Robas Stoikas, Robertas Jasperas Grootveldas (gimė 1932 m., mirė 2009 m.), Simonas Vinkenoogas, Bartas Hugesas ir buvęs situacionistas Constantas. Dauguma jų save kildino iš anarchokomunistinės ir meninės aplinkos. Todėl „Provo“ grupuotės vykdytos satyrinės politinės ir kultūrinės akcijos labai greitai patraukė maištingą Amsterdamo jaunimą. Taip susiformavo masinis judėjimas. Amsterdamas buvo laikomas magiškuoju centru, kurio širdis – Spui aikštė. Joje greta mažo berniuko vardu Lieverdja skulptūros jau nuo 1964 m. R. J. Grootveldas kas savaitę organizuodavo hepeningus.
„Provo“ nariai kūrė vadinamuosius „Baltuosius planus“, kuriais siūlė spręsti ekologines ir socialines miesto problemas. Jie visuomet buvo pateikiami kaip provokacijos Olandijos valdžios struktūroms. Vienas ryškiausių – „Baltųjų dviračių planas“. „Provo“ pasirašyti atsišaukimai, išklijuoti po visą miestą, kvietė miestiečius naudotis nemokamais baltaisiais dviračiais, kurie bus palikti neprirakinti įvairiose vietose. Dar 1965 m. liepos 28 d. prie minėtos Lieverdja skulptūros pasiūlytas šios iniciatyvos prototipas. Kaip socialinis eksperimentas šis planas nepasitvirtino – išsigandusi netvarką gatvėse sukelsiančių susikaupusių neprižiūrimų dviračių, policija konfiskavo visus neprirakintus. Bet planas buvo labai sėkmingas kita prasme – tai buvo veiksminga provokacija „prieš kapitalistinę privačią nuosavybę“ ir „monstrišką automobilių eismą“.
„Provo“ išgarsino ir Olandijos medikų bendruomenė, kai vienam grupės nariui Bartui Hugesui buvo atlikta trepanacija – kaukolėje išgręžta skylė. B. Hugesas buvo įsitikinęs, kad vidinėje jo kaukolės dalyje esančios membranos turės daugiau erdvės plėstis, taigi pritekės daugiau kraujo (o tai reiškia – ir deguonies). B. Hugesas tvirtino, jog efektas panašus į jogos pratimus arba LSD „keliones“, tik skirtumas tas, kad veikia nuolat.
Tarptautinę reputaciją „Provo“ įgijo po dūminių bombų atakų prieš princesės Beatrix ir princo Clauso von Amsburgo vestuvių procesiją 1966-aisiais. Policija atsikeršijo žvėriškai sumušdama protestuotojus antirojalistus. Bet Amsterdamo gyventojai savo ruožtu parodė palaiką „Provo“ balsuodami už juos rinkimuose į miesto tarybą jau po dviejų savaičių. „Provo“ atėjimas į politiką reiškė, kad radikalioms jų akcijoms ateina galas. 1967 m. pavasarį judėjimas iš tiesų nustojo gyvuoti.
„Provo“ dūminių bombų atakos prieš princesės Beatrix ir princo Clauso von Amsburgo vestuvių procesiją 1966 m. Amsterdame
Tuo pat metu buvusio situacionisto ir grupės „Spur“ nario D. Kunzelmanno iniciatyva Berlyne susikūrė grupė „Kommune 1“. Pirmą kartą ji apie save pareiškė 1967 m. kovą surengdama keistas ir politiškai angažuotas akcijas tuometinėje konservatyvioje vokiškoje aplinkoje. Nuo triukšmadarių kaipmat atsiribojo ir juos iš narių išbraukė Vokietijos socialistinė studentų asociacija. Bet oficialių struktūrų ir visuomenės įniršis, kuriuo buvo apgaubta „Kommune 1“ veikla, labai pakėlė jų prestižą jaunimo akyse. Netrukus jie tapo didvyriais abipus Berlyno sienos. Vokietijos spaudos buvo vadinami „siaubo komuna“. Radikalios patirties iš „Kommune 1“ narių sėmėsi ir ateityje terorizmu pagarsėsiantis Bommis Baumannas. Viena garsiausių „Kommune 1“ narių intervencijų tapo Briuselio prekybos centro padegimas. Vokietijoje tuoj pat buvo išplatintas atsišaukimas „Kada liepsnos prekybos centrai Berlyne“:
„Mūsų draugai Belgijoje galų gale rado būdą, kaip įtraukti plačiąją publiką į geidulingus veiksmus Vietname. Jie padegė prekybos centrą ir kokie 300 persisotinusių piliečių su savo nuostabiais gyvenimais kelioms valandoms persikėlė iš Briuselio į Hanojų. Brangieji, beskaitant šį popierių prie sočių pusryčių stalo, jums jau nebereikės braukti graudžios ašaros dėl Vietnamo žmonių. Šiandien jūs galite laisvai eiti į „Ka De We“, „Hertie“, „Woolworths“, „Bika“ ar „Neckermann“ prekybos centrų drabužių skyrius ir atsargiai prisidegti cigarettes persirengimo kambarėliuose...“
Nors žinia apie Briuselio padegimų sąsajas su protestuotojais prieš Vietnamo karą buvo akivaizdus melas, žiniasklaida užkibo. „Kommune 1“ vėl tapo viešų diskusijų objektu, o vietiniai buržua kurį laiką negalėjo ramiai užmigti savo lovose.
Niujorke kai kurie kultūrininkai pasivadino „mazerfakeriais“ ir pasirinko gatvės kovotojų gyvenimo būdą. Visas judėjimo pavadinimas „Up Against the Wall Motherfucker“ galėtų būti verčiamas kaip „Prie sienos, močkrušy“. Jis dažnai būdavo lydimas piešinėlio, vaizduojančio gatvės nenuoramą mušantį policininką. „Mazerfakerių“ daugumą sudarė Studentų demokratinės sąjungos nariai iš Pietų Ist Saido grupės, kurie dar iki flirto su „Naujaisiais kairiaisiais“ spietėsi aplink dadaizmo dvasios žurnalą „Juodoji kaukė“. „Juodosios kaukės“ narių visuomeninis aktyvizmas pasireiškė atakomis prieš parodų atidarymus galerijose, paskaitas muziejuose ir roko koncertus. Kaip ir „mazerfakeriai“ bei „vilkolakiai“ („Werewolves“ – taip jie save vėliau įvardijo), jie veikė dviem frontais: vykdė destruktyvias atakas prieš kairiųjų susirinkimus ir organizavo bankų bei kitų simbolinių taikinių sprogdinimus prisidengdami šūkiu „Ginkluota meilė“.
Jipiai (tarptautinė jaunimo partija – Yippies) buvo dar viena aktyvi grupė, veikiau pasirinkusi teatralizuotų triukų demonstravimą, o ne kryptingas akcijas. Panašiai kaip „mazerfakeriai“, jie atsirado iš kairuolišką kultūrinę agitaciją propaguojančios gatvinių aplinkos, buvo hipių subkultūros tąsa. Niujorke jipiai surengė akciją „Žmogus viduje“ („Human Be-In“) – piko valandą susirinko centrinėje miesto stotyje ir sudarė nežmonišką spūstį, trukdydami žmonėms po darbo grįžti namo. Kitą kartą sukėlė chaosą Vertybinių popierių biržoje nuo balkono mėtydami šūsnis dolerių banknotų biržos makleriams virš galvų, priversdami šiuos mesti darbus ir gaudyti grynuosius pinigus. Didžiojoje Britanijoje visuomenę papiktino užgrobdami Davido Frosto šou.
1968 m. rugpjūtį jipiai kandidatu į prezidentus iškėlė kiaulę vardu Pigasas (angl. pig – kiaulė) ir taip sugadino demokratų suvažiavimo iškilmes Čikagoje. Šis partizaninio teatro atvejis įžiebė masinius neramumus, dėl kurių buvo apkaltinti jipių aktyvistai Abbie Hoffmanas ir Jerry Rubinas. Kartu su dar šešiais kairiojo sparno radikalais jie atiduoti teisėjui Juliui Hoffmanui į rankas. Šis procesas vėliau įvardytas kaip Čikagos sąmokslo teismas. Teisminio nagrinėjimo metu teisėjas įsivėlė į daugybę debatų su advokatais ir jų taryba ir, kol teismo žiuri buvo išėjusi iš salės apsvarstyti savo verdikto, savavališkai nuteisė laisvės atėmimu visus advokatus ir jų tarybą dėl teismo negerbimo. Teisėjo savivalė viso proceso metu ir nuosprendis ilgai buvo nuolatinės kritikos objektas. Laisvės atėmimo nuosprendžiai parodė tikrąjį Amerikos kapitalizmo veidą, kuris buvo netgi nuožmesnis, nei jipiai įsivaizdavo. Jipiai, įsitikinę, kad kapitalistinė sistema yra blogis, pradėjo skaidytis į frakcijas ir nykti iš socialinio gyvenimo.
„Baltųjų panterų“ partijos susikūrimą inspiravo „Juodųjų panterų“ partijos veikla. Ji buvo įkurta norint parodyti, kad „Juodąsias panteras“ palaiko baltaodžiai piliečiai. Šiam judėjimui pagrindus padėjo 1968 m. surengtas Detroito menininkų simpoziumas. Šitas faktas dar kartą įrodo, kad dauguma radikalių jaunimo judėjimų išaugo iš kultūrinės terpės, darančios įtaką naujoms radikalioms politinės agitacijos formoms. Pagrindinis „Baltųjų panterų“ tikslas –agitacinės kampanijos aukštosiose mokyklose – tam jie net sukūrė roko grupę „MC5“, kuri tam tikrą laiką buvo labai efektyvi priemonė. Bet jau 1970 m. „Baltųjų panterų“ lyderis Johnas Sinclairas pasmerkė „MC5“ už parsidavėliškumą. Tuo pat metu jis apkaltintas siūlęs civiliu apsirengusiam policininkui užtraukti marihuanos suktinę ir nuteistas 10 metų kalėti. Kitas „Baltųjų panterų“ lyderis Punas Plamondonas pakliuvo į FTB ieškomų asmenų sąrašą dėl tariamo CŽV būstinės An Arbore sprogdinimo.
Radikalus ir keistuoliškas agitacinis stilius, propaguojamas prieš valdžios spaudimą kurį laiką sugebėjusių atsilaikyti aktyvistų, buvo labai efektyvus jau vien todėl, kad parodė kultūrines ir politines alternatyvas dominuojančiam kapitalizmui. Establišmento reakcija į prievartą demonstruojančio avangardo veiksmus buvo perdėtas hipių „meilės ir taikos“ kultūros eskalavimas visose žiniasklaidos priemonėse. Kita vertus, žiniasklaidai iškraipius realybę, kovotojai niekur nedingo – atvirkščiai, tai dar labiau sustiprino miesto partizanų įsitikinimus (33).
______________________
(33) Akivaizdu, kad savo knygoje negaliu aprašyti viso įvairiausių 7-ojo dešimtmečio judėjimų spektro. Pavyzdžiui, dar viena labai įdomi aktyvistų grupė – Emmetto Grogano „Paskutinės dienos digeriai“, kurie ištisą dešimtmetį tiekė nemokamą maistą, pastogę ir drabužius Hait Ašburio žmonėms San Franciske. E. Grogano inspiruotos digerių iniciatyvos pasklido po visą Ameriką ir Europą. Digerių grupės nuolat rūpinosi praktine masinio judėjimo puse, o establišmentas juos kritikavo kaip absoliučiai nepraktiškus idealistus.
Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.
Skaityti daugiau iš Stewarto Home’o knygos „Kultūros antpuolis“
