Daugeliui apžvalgininkų atrodė, kad „Klasių kova“ (Class War) atsirado tarsi iš niekur. Tarp pirmojo „Klasių kovos“ numerio pasirodymo 1983 m. ir 1985 m. „karštojo rudens“ britų spaudoje nuolat sušmėžuodavo žinučių apie „anarchizmo grėsmes“, tolygias „raudonajam siaubui“. Po „Piktųjų brigadų“ sprogdinimų 8-ojo dešimtmečio pradžioje tai buvo bene pirmas kartas, kad anarchizmas būtų įvardytas kaip grėsmė britų establišmentui.
„Klasių kova“ labai greitai pakliuvo į naujienas (51), o žurnalistinis tyrimas, kaip visada, tiktai mistifikavo socialines, kultūrines ir politines grupės ištakas, užuot jas atskleidęs. Tai nebuvo tyčinio iškraipymo atvejis – nors žurnalistai ciniškai vaizduoja galį viską permatyti kiaurai net užsimerkę, dauguma jų yra visiški naivuoliai ir neišmanėliai.
Ant pirmojo „Klasių kovos“ leidinio viršelio puikavosi du dabitos, o devizas po jais skelbė: „Laikas kiekvienam purvinam utėlėtam valkatai apsiginkluoti revolveriu ar peiliu ir budėti prie turčių rūmų pasiruošus nušauti ar užbadyti juos negyvai vos išeis lauk.“ Tai buvo šiek tiek perfrazuota XIX a. anarchistės Lucy Parsons ištrauka iš kalbos, pasakytos Čikagos vargšams. „Klasių kovos“ kolektyvą sudarė patyrę anarchistai, gerai susipažinę su savo judėjimo istorija ir turintys gebėjimų žinias paversti propaganda.
Judėjimo lyderiu tapo buvęs pankų grupės „Living Legends“ vokalistas ir Pietų Velse leisto agitacinio laikraščio „The Scorcher“ „smegenys“ Ianas Bone’as. „Klasių kovos“ kolektyvą sudarė rinktiniai Pietų Velso ir Londono ekstremistai. Vėliau prie jų prisidėjo ir grupelė psichų, gyvenančių dideliame name Izlingtone (Šiaurės Londonas). Šie anarchistų judėjimui priklausė jau daugiau nei dešimtmetį ir spėjo pagarsėti gausybe projektų. Daugelis jų buvo prisidėję prie satyrinio žurnalo „Authority“, du jo numeriai pasirodė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ant pirmojo numerio IV viršelio buvo pavaizduota minia fašistų, o užrašas po jais skelbė: „Nacionalinis frontas myli Angliją... visai taip pat, kaip anarchistai – Ispaniją“. Atsiradus „Klasių kovai“ ši juodojo humoro tradicija pasieks dar neregėtas aukštumas.
Nuo pat pradžių „Klasių kova“ nesisaistė su proletarinio judėjimo tradicijomis. Jų propaganda siekė pritraukti nepasitenkinimu alsuojantį jaunimą, ypač pankų judėjimo radikalus. Šitą tendenciją iliustruoja viename iš pirmųjų grupės leisto biuletenio numerių išspausdintas straipsnis „Nekreipk dėmesio į... DĖJAU SKERSĄ!“:
„Dylanas praturtėjo iš supisto 7-ojo dešimtmečio vidurinės klasės jaunimo gyvenimo. McLarenas ir pankai praturtėjo iš supisto darbininkų klasės jaunimo gyvenimo. Pankai išgelbėjo įrašų pramonę ir muzikos kompiliatorius. [...] Su didžiule energija ir agresija pankai išspardė sudribusias 8-ojo dešimtmečio supergrupių šiknas. Bet reikėtų dar išsiaiškinti, ką darbininkų klasei reiškia tie visi pasišaipymai iš senų pirdžių ir britų oficiozo. God Save The Queen, Anarchy In The U.K. šiandien hitų viršūnėse – roko industrijos magnatai gauna titulus už tai, kad moka daryti pelną, – belieka juoktis pamačius, kad tie paradui vadovaujantys turtingi šikniai yra visiški ligoniai. Betgi čia juokiamasi iš mūsų [...] Muzikinės kryptys ir muzikiniai žurnalai, visa muzikos industrija šlykščiausiai iliustruoja, kad šiandieninė rinka veikia pagal principą: „Parduok viską, kas juda.“ Darbininkų klasės pyktis, McLareno panaudotas senos 7-ojo dešimtmečio politikos perdirbinyje, [...] neša gerą pelną.
Senieji pankai sako, kad „The Clash“ ir „Stranglers“ parsidavė didžiosioms įrašų kompanijoms, kairieji teigia, kad profsąjungos pardavė streikų idėją [...], bet taip ir turėjo atsitikti, nesvarbu, ar tu tapsi herojumi, ar antiherojumi – industrija dirba bet kuriuo atveju. Oi sugebėjo atmesti visą sistemą ir grįžti prie ištakų, bet greitai suglumo.
Išaugusi ant proletarinės kultūros pagrindų Oi muzika ilgainiui nuslydo į kariuomenės ir Leiboristų partijos garbinimą.
„Crass“ buvo vienintelė grupė (sic!), kuri sugebėjo išlaikyti muzikinės politikos liniją. Skleisdami anarchistines idėjas jie nuveikė daugiau už patį Kropotkiną, bet iš jų, kaip ir iš Kropotkino, politikos išėjo šūdas. Akcentuodami pacifizmą ir pabėgimą į gamtą jie pražiūrėjo esmę – norint kažką pasiekti miestuose, reikia atviros konfrontacijos ir smurto.
Galų gale atsiranda grupės, kurių tikslas – ne išsilaisvinti iš darbininkų klasės nuobodybės per roko muziką, šlovę, turtus; politikoje tai reikštų atsisakyti tokių tradicinių struktūrų kaip profesinės sąjungos ir Leiboristų partija paslaugų. Joms rūpi sunaikinti „paradą“ ir tuos, kas jam vadovauja. Jos atsiriboja nuo Oi, kurie tiek nusirito, kad puldinėja vieni kitus (o ne turtinguosius), remia mūsų armijos pastangas Atlanto vandenyne ir balsuoja už Leiboristų partiją. Tokios grupės kaip „The Apostles“ ir „Anti-Social Workers“ nori kariauti su turtuoliais, koncertuose demonstruojamą pyktį ir neviltį išnešti į gatves, o apie malonumą simuliuojančius ritualus kartą ir visiems laikams pasakyti: „Dėjau skersą!“
Straipsnis baigiamas grupės „The Apostles“ dainos žodžiais. Skaitydamas galėtum pagalvoti, kad vartai kokį pankų fanziną, jei ne jame pateikta politinė analizė, labai primenanti gal kiek per gudrias spektosituacionistų teorijas. Poleminis teksto stilius išduoda, kad jį rašė ne eilinis gatvės pankas, o žmogus, neblogai išmanantis, kaip agituoti prieš valdžią.
1984 m. „Klasių kova“ pradėjo pavasarinę agresiją prieš turtuolius. Kampaniją anonsuojančio biuletenio viršelyje buvo pavaizduotas lapių medžiotojas, o antraštė rėkte rėkė: „Mes prigriebsim tave, turtingas sušiktas šunkara!“ „Klasių kova“ prisidėjo prie gyvūnų gynėjų, kurie buvo populiarūs tarp anarchopankų, ir taip užsitikrino platesnes savo biuletenio cirkuliacijos galimybes. „Klasių kova“ neaplenkdavo kairiojo sparno aktyvistų demonstracijų ir anarchistų akcijų – kaip antai „Sustabdyk miestą!“ Vėliau tokias akcijas jie pradėjo inicijuoti patys. Straipsnyje „Paankstinta gegužinė“ aprašoma visa kampanijos veiksmų seka:
„Pirmoji „Klasių kovos“ organizuota pavasarinės agresijos akcija įvyko prie „Grosvenor House“ viešbučio kovo 1 d. Progą jai suteikė Žirgų ir skalikų šventė, privaloma visoms aukštuomenės panelėms, vietos žemvaldžiams ir medžiotojams. Kadangi renginys yra skirtas žiūrovams, mes, būrelis bebaimių anarchistų, nusprendėme ten nueiti. [...] Pasirodė ir daugiau pažįstamų veidų, netrukus mūsų susirinko apie keturiasdešimt. Tai jau buvo pakankamas skaičius, kad kaip reikiant patriukšmautume. Mes neketinome muštis – tai turėjo būti tik demonstracija. Buvome užsimaukšlinę vilnones balaklavas ir stovėjome atokiau nuo pagrindinio įėjimo. Lipdami iš savo limuzinų padugnės suprato, kad susibūrė nemažos protestuotojų pajėgos. Akcija prasidėjo, kai išskleidėme milžinišką transparantą, kuriame buvo užrašyta: „ŠTAI JŪSŲ BŪSIMIEJI BUDELIAI!“ Žodžių mes nesirenkam. Netrukus pasipylė visa cilindrais pasidabinusių šlykštynių turčių minia su ant parankių pakibusiomis aukštuomenės „pelenėmis“. Būta apsistumdymo, taiklių spyrių, spjūvių ir tikrai neblogų antausių – vakaras ne vienam gerokai apgadintas. [...] Tai buvo puikus „Klasių kovos“ pavasarinės agresijos startas.“
Nors „Klasių kovos“ biuleteniai aidėjo nuo agresyvių šūkių, raginančių skaitytojus dėtis prie anarchistų gaujos, visos 1984 m. grupės vykdytos kampanijos buvo gan santūrios. Tačiau jų laikraščio pardavimas išaugo iki 10 tūkst. egzempliorių, o grupės populiarumas – adekvačiai tiražui. Vienas mokyklinio amžiaus „Klasių kovos“ gerbėjas iš Škotijos, leidęs žurnaliuką „Angry 1“, šio 14 viršelyje fiksavo atgarsius spaudoje:
„Grupė politinių psichų, kurie nori primesti savo propaguojamo pavojingo anarchistinio smurto pažiūras. Savo nuodingomis pažiūromis jie siekia užkrėsti streikuojančius šachtininkus, taikos žygių dalyvius – netgi mokinukus. Juos galime pamatyti prie piketų užtvarų, demonstracijose prieš branduolinius ginklus ir už gyvūnų teises – visur jie mėgina prakišti savo purviną propagandą, vadinamą „Klasių kova“. Jų laikraštpalaikius puošia kaukolė su sukryžiuotais kaulais, o tekstų turinys – žudikiškas. [...] Ten giriamasi, kaip „mes užblokavome greitkelius, sugriovėme streiklaužių namus, sumušėme laikraščių reporterius...“ „Klasių kovos“ mėgstamas neapykantos taikinys – „turtingų šiknių“ susibūrimo vietos.
Jie kviečia savo sekėjus vykti į Henlio regatą ar polo mačus apsiavus Doc Marten gatvės muštynių batais, užsimaukšlinus vilnones balaklavas ir „uždusinti išperas jų pikniko pintinėmis“.
Grupė jau išgąsdino ir leiboristus. [...] Praėjusią savaitę leiboristų žurnalas „Tribune” prašė informacijos apie „Klasių kovą.“ (Iš Sunday People, be datos)
„Straipsnyje „Saugokitės, turtingi šunsnukiai“ „Klasių kova“ ragino skaitytoją sutiktą turtingą šunsnukį apstumdyti, apspjaudyti, apipurkšti dažais turčių namų sienas, susirinkus grupėmis prie jų būriuotis ir versti juos nejaukiai jaustis. „Užpisa – ketvirtis milijono žmonių trepsi po Londoną kaip avinai klausydamiesi tokių vidurinės klasės CNO šiknių kaip Joan Ruddock ar Bruce’as Kentas, kurie liepia jiems eit namo ir nieko nedaryt. Na, ir tegul. Surenkam kokius penkis tūkstančius Askote [...] ir išliejam ant klasinių priešų savo pyktį. [...] Kad bijotų po vieną išeiti į gatvę, kad nedrįstų demonstruoti savo turtų, kad užsibarikadavę savo namuose ir rajonuose gyventų apsiausties sąlygomis.“ Ir taip toliau. Per keturis puslapius. Gera parodija? Nežinau...“ (Iš The Guardian, be datos)
1985 m. „Klasių kova“ pradėjo kampaniją „Mušk turčių“. Straipsnis, paskutiniame biuletenio puslapyje kviečiantis skaitytojus į pirmąjį protesto žygį, paaiškina, iš kur tokios kampanijos idėja atsirado: „Idėja mušti turčius nėra nauja. Lygiai prieš 100 metų – 1885 m. balandžio 28 d. – Čikagoje buvo daroma lygiai tas pats. [...] Anarchistė Lucy Parsons, kreipdamasi į žmones, stovinčius ant savižudybės slenksčio, ragino „su savimi dar prigriebti po keletą turčių“, kad šie atsimerktų ir suvoktų, kas vyksta, pajutę „raudoną naikinimo liepsną“. Į anarchistų rengiamus didžiulius mitingus susirinkdavo iki 20 tūkst. žmonių. [...] Jie organizavo masines eitynes iš darbininkų klasės getų į turčių rajonus. Tūkstantinės minios susiburdavo prie turčių lankomų restoranų ir namų ir išskleisdavo didžiulius transparantus, kuriuose būdavo parašyta: „Štai jūsų būsimieji budeliai.“ Išgąsdinti turčiai kviesdavo policiją ir prasidėdavo riaušės. Čikagos darbininkų klasė išdrįso pradėti kovą priešo teritorijoje – tam pasiruošę ir mes šiandien, po šimto metų.“
1985 m. kovo 11 d. žygis „Mušk turčių“ panėšėjo į partizaninį teatrą, apie kurį svajojo Berlyno dadaistai. Jis detaliai aprašytas „Klasių kovos“ biuletenyje:
„Policija grasino mus suimti už viešosios tvarkos pažeidimą ir žygiavimą sukarintomis uniformomis (balaklavos ir DM batai!). Policija ir Vestminsterio taryba pasirūpino, kad Minvail Gardens bendruomenės asociacija gautų teismo nutartį, draudžiančią rengti akciją. Policija padarė viską, ką galėjo, kad žygis neįvyktų. Nepaisant minėtų kliūčių, mums vis tiek pavyko surengti tokias dideles anarchistų eitynes, kokių jau seniai nebuvo. Kai daugiau nei 500 mūsiškių įžengė į iščiustytą turčių Kensingtoną skanduodami: „Turtingi šikniai“ ir „Mes dar sugrįšim“, jie tiktai suglumę spoksojo pro užuolaidomis uždengtus langus. Mes atnešėm klasinį pyktį į jų jaukius ir apsaugotus gyvenimus. Buvo velniškai gera pagaliau žygiuoti su anarchistais, o ne vilktis kairiųjų demonstracijų uodegoje besiklausant Leiboristų partijos kalbėtojų. Kai pasukome į Holandparko aveniu, kur tik akis užmatė, plevėsavo juodos vėliavos. Policija buvo išdurta, nes turėjo mus, besisvaidančius keiksmais ir įžeidimais, lydėti į patį ištaigingiausią Londono rajoną, jai teliko apsišikti, kad nieko negali padaryti. Niekas nebuvo suimtas, nors policininkai stipo iš įniršio matydami, kaip mes skanduojame „turtingi išperos“ tiesiai vietiniams išpampusiems parazitams į akis. [...] Dabar mums reikia pasiruošti Henlio regatai, kuri vyks liepos 6 d. Jeigu pasistengsime, galime surinkti daugiau nei 1000 žmonių ir uždusinti išperas jų pikniko pintinėmis ant Temzės krantų. PIRMYN Į HENLĮ!“
Tokio absurdiško reginio Londone jau seniai nebuvo. Žygis atskleidė „Klasių kovos“ judėjimo socialinę sudėtį. Priekyje ėjo koks dešimt kasdieniais drabužiais apsirengusių „Klasių kovos“ biuletenį leidusių anarchistų kovotojų, kurių amžius siekė nuo beveik trisdešimties iki kokių trisdešimt penkerių, o paskui juos sekė keli šimtai pankų paauglių.
Henlio regatos sužlugdyti nepavyko, nes buvo pritrauktos didelės policijos pajėgos. Bet žiniasklaida akcijai skyrė nemažai dėmesio, tad „Klasių kovos“ aktyvistai savo biuletenyje ją įvertino kaip sėkmingą. To nepasakysi apie 1985 m. rugsėjo 21 d. žygį į Hampstedą. Demonstrantus – apie 500 pankų ir „Klasių kovos“ lyderius – policija sutvarkė nespėjus net cyptelti. Policininkai, kurių buvo dvigubai daugiau nei pačių demonstrantų, privertė eiseną pakeisti maršrutą ir pasukti į užpakalines gatveles. Daugiau nei valandai eitynės buvo sustabdytos, kol policija glaudžiai apsupo demonstrantus. O paskui iš jų pasityčiojo visiškai – demonstrantai buvo verčiami bėgti po vieną tarp dviejų uniformuotų policininkų eilių (policininkams skanduojant: „Mes suėmėme jūsų lyderius!“), ir protestas išsklaidytas.
Ši nesėkmė grupės viduje sukėlė nemaža diskusijų, kaip toliau organizuoti kampaniją. Grupės radikalai siūlė rengti kampanijos „Mušk turčius“ eitynes Vakarų Belfaste ir Harry Robertso atminimo žygį Vakarų Londone. Abu pasiūlymai buvo labai rizikingi. Pirmasis būtų įsiutinęs visas pilietiniame konflikte dalyvaujančias puses ir neišvengiamai baigęsis muštynėmis, jei ne žudynėmis. Antrasis žadėjo policijos represijas, nes buvo skirtas „faro“ žudiko atminimui. Abu variantai atmesti. Po 1985 m. lapkričio 30 d. eitynių Bristolyje kampanija „Mušk turčius“ gėdingai žlugo.
Kaip judėjimo, galinčio kelti rimtą politinę grėsmę, „Klasių kovos“ reputacija stipriai susvyravo. Tačiau atsitiko taip, kad žiniasklaida grupei priskyrė pagrindinį vaidmenį tų pačių metų rudenį vykusiose Brikstono ir Totenhemo riaušėse. Iš tiesų grupei tuo metu priklausė mažiau nei 20 narių, kurie gyveno Londone ir jokios įtakos šitiems įvykiams neturėjo, nors keletas judėjimo gerbėjų nuvyko į riaušių vietas išgirdę apie neramumus. Nepaisant minėtos žiniasklaidos „reklamos“, Izlingtono grupė netrukus paliko „Klasių kovos“ judėjimą ir I. Bone’ui suteikė galimybę būti vienvaldžiu lyderiu.
Iš karto po to „Klasių kova“ prarado originalumą ir nebesiskyrė nuo kitų anarchistinių grupuočių. Jų vykdyta „antiburžuazinė“ kampanija Londono Ist Ende buvo visiškai nesėkminga, nors žiniasklaida jai ir skyrė daug dėmesio. Grupė stengėsi išplėsti savo įtakos zonas nuo pankų iki paprastų darbo klasės žmonių. Atnaujintam „Klasių kovos“ biuleteniui trūko ankstesnio savito stiliaus, o pastangos pritraukti platesnę auditoriją pasirodė bevaisės. Naujai atrodantis biuletenis buvo padalytas į skyrius („Skandalas“, „Popsas“, „Seksas“, „Sportas“ ir pan.), galėjai pagalvoti, kad užsiima šių sferų protegavimu. Žiniasklaida nekreipė dėmesio į pasikeitusią grupės kryptį ir toliau rašė šokiruojančius straipsnius apie jos teroristinius veiksmus (pavyzdžiui, straipsnis 1987 m. liepos 5 d. News Of The World Sunday Magazine numeryje).
Vos patyrusi greitą agitacinės kampanijos sėkmę, „Klasių kova“ padarė visas tradicines anarchistų aplinkos klaidas. Prieš tuos, kurie grupėje pasiliko, atsisuko jų pačių sugalvoto žaidimo taisyklės. Manipuliuodama žiniasklaida „Klasių kova“ plačiajai visuomenei pristatė ekstremalias anarchistines idėjas, bet pasiūlymų dėl dar radikalesnių veiksmų atsisakė ir nesugebėjo eiti toliau. Grupė turėjo išsiskirstyti vos suvokusi, kad nenori organizuoti eitynių Belfaste ir oficialaus „faro“ žudiko minėjimo. Užuot tai padarę, jie nesėkmingai bandė išplėsti savo auditoriją – net jeigu grupė ir būtų sugebėjusi tokį projektą įvykdyti, žiniasklaida vis tiek jos iniciatyvą būtų užgniaužusi. Šituo momentu „Klasių kova“ atsiskyrė nuo tradicijos, kurią bandau aprašyti. Satyrinio įtūžio, kuris įkvėpė dadaistų, situacionistų ir pankų judėjimus, nebeliko. Jį pakeitęs sentimentalus populizmas, kurį pasirinko „Klasių kovos“ ideologai, buvo tinkamesnis muilo operoms nei radikaliam revoliuciniam judėjimui.
(51) Būdama mažytė grupuotė, „Klasių kova“ suprato, kad plačiąją visuomenę greičiausiai pasieks pasiskolindama iš žiniasklaidos kultūrinius stereotipus, įvilkdama į juos savo pažiūras ir vėl grąžindama žiniasklaidon. Dėl šios priežasties „Klasių kova“ buvo susijusi ir su politika, ir su kultūra (plačiąja prasme). Jai įtaką darė trys pagrindiniai šaltiniai: britų darbininkų klasės kultūra, pankai ir anarchistinė/kairuoliška/komunistinė tradicija. „Klasių kova“ susikūrė tam, kad erzintų žurnalistus, ir jiems tai puikiai sekėsi. Veikimo taktiką jie nusikopijavo nuo pankų ir anarchistų. Trumpai tariant, „Klasių kova“ šlovino viską, ką žiniasklaida pasmerkdavo. Žiniasklaida darbininkų klasę piešė kaip linkusią į smurtą, „Klasių kova“, sekdama pankų pavyzdžiu, tokį įvaizdį dar labiau sutirštino (tiesa, nurodydama, kad darbininkų įtūžis nukreiptas į „farus“ ir turčius). Žiniasklaida „Klasių kovą“ ir pankus nuolat vaizdavo kupinus neapykantos turtingiesiems ir establišmentui (ypač karališkajai šeimynai). Tarsi pakartodama „The Sex Pistols“ Antijubiliejinį įrašą, princo Andrew vestuvių proga „Klasių kova“ išleido albumą „Geriau miręs nei vedęs“ (Better Dead Than Wed EP, Mortarhate Records, London, 1986) – jo populiarumas, tiesa, buvo nepalyginamai mažesnis nei „The Sex Pistols“ pankų. Įdomus sutapimas, kad olandų „Provo“ daugiausia žiniasklaidos dėmesio susilaukė dūminėmis bombomis apmėtę Olandijos karališkosios poros vedybų procesiją. Tiek pankai, tiek „Klasių kova“ pabrėžė, kad didžiausios atviros ir paprastos proletariato kultūros vertybės yra energija ir agresija. Jos buvo supriešinamos su vidutinės ir aukštosios klasės gražbylystėms, kai viena galvojama, o kita sakoma. Pankai ir „Klasių kova“ iš visų šioje knygoje aptartų krypčių ir judėjimų kultūrą puolė labiausiai. Kiti judėjimai buvo linkę plūsti aukštąją kultūrą (meną) ar kurti jai paralelias alternatyvios gyvensenos formas (komunas ir pan.), tad jų pastangos nebuvo itin grėsmingos. Niekas kitas taip aiškiai neartikuliavo darbininkų klasės kultūros reikšmės, kaip tai padarė mano jau minėti pankai ir „Klasių kovos“ ideologai.
Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.
Skaityti daugiau iš knygos „Stewart Home. Kultūros antpuolis“
