Skleiskite tiesą: ekonomikos ir inžinerijos dėsniai yra tokie patys. Visur veikia tie patys dėsniai. (Lawrence’as Summersas, Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, 1991 m. (617)
Kai Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas 1991 m. liepą skrido į Londoną pirmą kartą dalyvauti G7 viršūnių susitikime, jis išties galėjo tikėtis būti sutiktas kaip didvyris. Galima sakyti, kad pastaruosius trejus metus po tarptautinę areną jis ne tiek žirgliojo, kiek nardė žavėdamas žiniasklaidą, vieną po kitos pasirašydamas nusiginklavimo sutartis ir rinkdamas taikos apdovanojimus, tarp jų ir Nobelio premiją 1990 metais.
Jam pavyko netgi iki tol neįsivaizduojamas dalykas – užkariauti Amerikos publiką. Rusijos lyderis šitaip nuosekliai griovė Blogio imperijos karikatūras, kad JAV spauda ėmė jį švelniai pravardžiuoti „Gorbiu“, o 1987 m. žurnalas „Time“ netgi surizikavo sovietų prezidentą paskelbti Metų žmogumi. Redaktoriai aiškino, kad, skirtingai nei ankstesnieji sovietų vadovai („žmonės kailinėmis kepurėmis“), Gorbačiovas buvo rusiškasis Ronaldas Reaganas – „Didžiojo komunikatoriaus Kremliaus versija“. Nobelio premijos komitetas paskelbė, kad dėl jo veiklos „viliasi, kad dabar švenčiame Šaltojo karo pabaigą“.(618)
Iki dešimtojo dešimtmečio, vykdydamas savą dvynių glasnostj („viešumas“) ir perestroika („persitvarkymas“) politiką, Gorbačiovas vedė Sovietų Sąjungą nepaprastu demokratizacijos keliu: spauda buvo išlaisvinta, Rusijos parlamentas, vietinės tarybos, prezidentas ir viceprezidentas renkami, o Konstitucinis Teismas – nepriklausomas. Kalbant apie ekonomiką, Gorbačiovas linko į savotišką laisvosios rinkos ir stiprios apsaugos tinklo mišinį, kuriame išliko vieša pagrindinių ūkio sektorių kontrolė. Pasak Gorbačiovo, šiam procesui užbaigti prireiks dešimties–penkiolikos metų. Galutinis jo tikslas buvo sukurti skandinaviškojo modelio socialinę demokratiją, „socialistinį visos žmonijos švyturį“.(619)
Iš pradžių atrodė, jog ir Vakarai suinteresuoti, kad Gorbačiovui pasisektų išlaisvinti sovietų ekonomiką, padaryti ją kažkiek panašią į švediškąją. Nobelio komitetas aiškiai pareiškė, kad premija – tai būdas parodyti paramą šiam perėjimui – „pagalbos ranka sunkią valandą“. O lankydamasis Prahoje Gorbačiovas tiesiai pasakė, kad vienas to padaryti negalės: „Tarsi viena virve susirišę alpinistai, pasaulio valstybės gali arba drauge kopti į viršūnę, arba visos kartu kristi į bedugnę.“(620)
Todėl tai, kas nutiko per G7 susitikimą 1991 m., buvo visiškai netikėta. Didžiųjų valstybių vadovai beveik vienbalsiai pareiškė Gorbačiovui, kad jam tuoj pat nesiėmus šoko terapijos jie nupjaus virvę ir leis jam nukristi. „Jų pasiūlymai dėl perėjimo spartos ir metodų buvo stulbinami“, – apie susitikimą rašė Gorbačiovas.(621)
Lenkija buvo ką tik baigusi pirmąjį šoko terapijos etapą globojama TVF ir Jeffrey Sachso. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Johnas Majoras, JAV prezidentas George’as H. W. Bushas, Kanados ministras pirmininkas Brianas Mulroney ir Japonijos ministras pirmininkas Toshiki Kaifu sutarė, kad Sovietų Sąjungai derėtų pasekti Lenkija ir laikytis dar spartesnio grafiko. Po susitikimo Gorbačiovas iš TVF, Pasaulio banko ir visų kitų svarbesnių institucijų gavo tokius pačius žygio įsakymus. Vėliau tais pačiais metais paprašiusi atleisti ją nuo skolų, kad atlaikytų katastrofišką ekonominę krizę, Rusija gavo griežtą atsakymą, kad skolas reikia mokėti.(622) Nuo tų laikų, kai Sachsas sutarė dėl pagalbos ir skolų nurašymo Lenkijai, politinės nuotaikos pasikeitė – tapo piktesnės.
Tai, kas nutiko vėliau – Sovietų Sąjungos žlugimas, Gorbačiovo atsidūrimas Jelcino šešėlyje ir chaotiška šoko terapijos eiga Rusijoje – smulkiai dokumentuota dabartinėje istorijoje. Vis dėlto pernelyg dažnai apie tai pasakojama švelniai įvardijant „reforma“. Pasakojimas pateikiamas taip abstrakčiai, kad nuslepia vieną didžiausių šių laikų istorijos nusikaltimų demokratijai. Rusija, kaip ir Kinija, buvo verčiama pasirinkti tarp Čikagos mokyklos ekonominės programos ir autentiškos demokratinės revoliucijos. Susidūrę su tokiu pasirinkimu, Kinijos lyderiai susidorojo su savo valstybės piliečiais, kad demokratija nesutrukdytų laisvosios rinkos planams. Rusijoje buvo kitaip: demokratinė revoliucija jau buvo gerokai įsibėgėjusi, tad norint prastumti Čikagos mokyklos ekonominę programą Gorbačiovo pradėtą taikų ir viltingą procesą teko pertraukti ir radikaliai peržiūrėti.
Gorbačiovas žinojo, kad tokią šoko terapiją, kokią siūlė G7 ir TVF, galima įdiegti vieninteliu būdu – jėga. Vakaruose daugelis norinčiųjų tokios politikos tai irgi suprato. Žurnalas „The Economist“ viename savo straipsnių 1990 m. ragino Gorbačiovą griebtis „tvirtos rankos politikos (...) kad būtų sutriuškintas pasipriešinimas, kuris blokuoja rimtą ekonomikos reformą“.(623) Vos po dviejų savaičių, kai Nobelio komitetas paskelbė Šaltojo karo pabaigą, „The Economist“ ėmė raginti Gorbačiovą elgtis taip, kaip elgėsi vienas žymiausių Šaltojo karo žmogžudžių. Straipsnyje, kurio antraštė skelbė „Michailas Gorbačiovas – Pinochetas?“, buvo rašoma, kad nors dėl šio patarimo laikymosi „galimas kraujo praliejimas, (...) jis galėtų – tik galėtų – tapti Sovietų Sąjungos posūkiu į tai, ką būtų galima pavadinti Pinocheto požiūriu į liberalias reformas“. „The Washington Post“ panoro pažvelgti dar giliau – 1991 m. rugpjūtį laikraštis išspausdino komentarą, kurio pavadinimas skelbė: „Pinocheto Čilė – pragmatiškas sovietų ekonomikos modelis“. Straipsnyje dėstyta mintis, kad lėtaeigio Gorbačiovo derėtų atsikratyti puču, tačiau straipsnio autorius Michaelas Schrage’as nuogąstavo, kad sovietų prezidento oponentai „neturi nei nuovokumo, nei tokio palaikymo, kad pajėgtų įgyvendinti Pinocheto scenarijų“. Pasak Schrage’o, jiems derėtų sekti pavyzdžiu „despoto, kuris gerai žinojo, kaip surengti pučą – Čilės atsargos generolu Augusto Pinochetu“.(624)
Netrukus Gorbačiovas susitiko priešininką, kuris itin troško atlikti Rusijos Pinocheto vaidmenį. Būdamas Rusijos prezidentas, Borisas Jelcinas buvo daug mažiau pastebimas negu visai Sovietų Sąjungai vadovavęs Gorbačiovas. Tokia padėtis dramatiškai pasikeis 1991 m. rugpjūčio 19 d., praėjus mėnesiui po G7 viršūnių susitikimo. Grupė senosios komunistų gvardijos į Baltuosius rūmus (taip vadinamas Rusijos parlamento pastatas) nukreipė tankus. Bandydami sustabdyti demokratizacijos procesą, jie kėsinosi pulti pirmąjį demokratiškai išrinką valstybės parlamentą. Savo naująją demokratiją pasiryžusių ginti rusų minioje Jelcinas užlipo ant vieno iš tankų ir pasmerkė šią agresiją kaip „cinišką dešiniųjų pučo mėginimą“.(625) Tankai atsitraukė, o Jelcinas iškilo kaip drąsus demokratijos gynėjas. Vienas tą dieną gatvėje buvusių demonstrantų pasakojo: „Pirmą kartą jaučiau, kad tikrai galiu paveikti savo šalies padėtį. Mūsų sielos jautėsi pakylėtos. Sklandė vienybės jausmas. Jautėmės nenugalimi.“(626)
Taip pat ir Jelcinas. Kaip lyderis, jis buvo savitas Gorbačiovo antipodas. Gorbačiovas diegė saikingumą ir blaivybę (vienas prieštaringiausių jo veiksmų buvo agresyvi kampanija prieš degtinės vartojimą), o Jelcinas buvo žinomas besotis ir girtuoklis. Iki pučo daugelis rusų Jelciną vertino atsargiai, tačiau jis padėjo išgelbėti demokratiją nuo komunistų perversmo ir tai jį, bent tuo metu, pavertė liaudies didvyriu.
Nieko nelaukdamas, savo pergalingą pasirodymą Jelcinas pavertė didesne politine galia. Kol gyvavo Sovietų Sąjunga, jis visada turėjo mažiau valdžios nei Gorbačiovas, tačiau 1991 m. gruodį, po nepavykusio pučo praėjus keturiems mėnesiams, Jelcinas atliko meistrišką politinį manevrą – sudarė aljansą su dviem kitomis sovietų respublikomis. Šis žingsnis turėjo įtakos staigiam Sovietų Sąjungos subyrėjimui ir privertė Gorbačiovą atsistatydinti. Sovietų Sąjungos, „vienintelės daugeliui rusų žinomos valstybės“, subyrėjimas buvo stiprus smūgis rusų dvasiai – politologo Stepheno Coheno žodžiais tariant, tai buvo pirmas iš „trijų trauminių šokų“, kuriuos rusams teks patirti per artimiausius trejus metus.(627)
Jeffrey Sachsas buvo Kremliaus salėje tą dieną, kai Jelcinas paskelbė, kad Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Jis prisimena Rusijos prezidentą pasakius: „Ponai, noriu pranešti, kad Sovietų Sąjungos nebėra...“ Tada tariau: „Oho, juk tokie dalykai nutinka kartą per šimtą metų. Tai neįtikėtiniausias dalykas, kokį gali įsivaizduoti; tai tikras išsivadavimas; pagelbėkim šiems žmonėms.“(628) Jelcinas Sachsą į Rusiją buvo pakvietęs patarėju, o tai buvo labai rimta: „Jei gali Lenkija, galės ir Rusija“, – skelbė jis.(629)
Tačiau Jelcinui reikėjo ne vien patarimo, jis norėjo tokio didžiulio aukso puodo, kokį Sachsas buvo laimėjęs Lenkijai. Pasak Jelcino, „vienintelė viltis – Septyneto grupės pažadai skirti mums dideles finansinės pagalbos sumas“.(630) Sachsas užtikrino Jelciną, kad jei Maskva norės laikytis „didžiojo sprogimo“ požiūrio į kapitalistinės ekonomikos kūrimą, jis galėsiąs gauti apie 15 milijardų JAV dolerių.(631) Teks būti ambicingiems ir sparčiai žengti pirmyn. Tačiau Jelcinas dar nežinojo, kad Sachso sėkmė jau blėso.
Rusijos perėjimas į kapitalizmą turėjo daug bendra su korumpuotu požiūriu, prieš dvejus metus Kinijoje įžiebusiu Tiananmenio aikštės protestus. Maskvos meras Gavrila Popovas pareiškė, kad yra tik du būdai, kaip išformuoti centralizuotai valdomą ekonomiką: „Nuosavybę galima padalyti visiems visuomenės nariams arba geriausias dalis galima atiduoti vadovams (...). Vienu žodžiu, esama demokratinio požiūrio ir nomenklatūros, „aparačikų“ požiūrio.“(632) Jelcinas pasirinko pastarąjį, ir labai paskubomis. 1991 m. pabaigoje parlamentui jis pateikė neortodoksinį pasiūlymą: jeigu jam vienerius metus bus suteikti ypatingi įgaliojimai, kad galėtų dekretais skelbti įstatymus užuot teikęs juos parlamentui patvirtinti, jis įveiksiąs ekonominę krizę ir grąžinsiąs klestinčią, sveiką sistemą. Taigi Jelcinas prašė tokios vykdomosios valdžios, kokia mėgavosi diktatoriai, o ne demokratai, tačiau parlamentas tebebuvo prezidentui dėkingas už jo vaidmenį per nepavykusį pučą, o valstybei buvo desperatiškai reikalinga užsienio pagalba. Tad atsakymas buvo teigiamas – Jelcinas gavo vienerius absoliučios valdžios metus Rusijos ekonomikai pertvarkyti.
Nieko nelaukdamas jis surinko ekonomistų komandą, daugelis jų paskutiniaisiais komunizmo metais priklausė savitam laisvosios rinkos knygų klubui, skaitė svarbiausius Čikagos mokyklos mąstytojų tekstus ir diskutavo, kaip tas teorijas būtų galima panaudoti Rusijoje. Nors jie nestudijavo JAV, tačiau buvo tokie ištikimi Miltono Friedmano gerbėjai, kad Rusijos spauda Jelcino komandą praminė „Čikagos berniukais“, pasiskolinusi originalų pavadinimą ir pritaikiusi jį Rusijos klestinčios juodosios rinkos ekonomikos kontekste. Vakaruose jie buvo vadinami „jaunaisiais reformuotojais“. Nominalus grupės vadovas buvo Jegoras Gaidaras, kurį Jelcinas paskyrė vienu iš dviejų savo ministrų pirmininkų pavaduotojų. Piotras Avenas, Jelcino ministras 1991–1992 m., priklausęs jo artimiausiam ratui, apie savo buvusią kliką sakė: „Tapatinimasis su Dievu, natūraliai kilęs iš įsitikinimo visišku savo pranašumu, deja, buvo tipiška mūsų reformuotojų savybė.“(633)
Rašydamas apie staiga į valdžią Maskvoje atėjusią grupuotę, Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ pastebėjo gan stebinantį dalyką: „pirmą kartą Rusijos vyriausybę sudarys komanda liberalų, laikančių save Friedricho Hayeko ir Miltono Friedmano „Čikagos mokyklos“ sekėjais. Jų nuostatos buvo visiškai aiškios – griežta finansinė stabilizacija pagal šoko terapijos receptus.“ Tuo pat metu, kai Jelcinas vykdė šiuos paskyrimus, laikraštis pažymėjo, kad prezidentas taip pat paskyrė griežtu valdymu pagarsėjusį Jurijų Skokovą „vadovauti gynybos bei represinėms institucijoms: kariuomenei, Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo komitetui“. Akivaizdu, kad šie sprendimai buvo susiję: „Galbūt „stiprus“ Skokovas galės „užtikrinti“ griežtą politikos stabilizaciją, o „stiprūs“ ekonomistai garantuos ekonomikos stabilizaciją.“ Straipsnis baigtas prognoze: „Nebus nuostabu, jei jie pamėgins sukurti kažką panašaus į savą Pinocheto sistemą, kurioje „Čikagos berniukų“ vaidmens imsis Gaidaro komanda.“(634)
Kad Jelcino „Čikagos berniukams“ suteiktų ideologinę ir techninę paramą, JAV vyriausybė finansavo savus perėjimo ekspertus, kurių pareigos apėmė sritis nuo privatizacijos dekretų rašymo iki Niujorko stiliaus fondų biržos atidarymo bei bendros Rusijos fondų rinkos planavimo. 1992 m. rudenį USAID sudarė 2,1 milijono JAV dolerių sandėrį su Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institutu, kuris šešėlinei Gaidaro komandai siuntė jaunų teisininkų bei ekonomistų grupes. 1995 m. gegužę Harvardas paskyrė Sachsą Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros instituto direktoriumi. Tai reiškė, kad Rusijos reformos laikotarpiu jis atliko du vaidmenis: pradėjęs laisvai samdomu Jelcino patarėju, jis ėmė prižiūrėti didžiulį JAV vyriausybės finansuojamą Harvardo avanpostą Rusijoje.
Grupelė besivadinančiųjų revoliucionieriais dar kartą slapta susibūrė, kad parašytų radikalią ekonomikos programą. Dimitrijus Vasiljevas, vienas pagrindinių reformuotojų, prisimena: „Iš pradžių neturėjome nė vieno darbuotojo, netgi sekretorės. Neturėjome jokios įrangos, netgi fakso aparato. Ir tokiomis sąlygomis vos per pusantro mėnesio turėjome parašyti išsamią privatizacijos programą, turėjome parašyti dvidešimt norminių įstatymų (...). Tai buvo išties romantiškas laikotarpis.“(635)
1991 m. spalio 28 d. Jelcinas paskelbė apie kainų valdymo panaikinimą prognozuodamas, kad „kainų liberalizavimas viską sudėlios į vietas“.(636) Po Gorbačiovo atsistatydinimo luktelėję tik savaitę, „reformuotojai“ pradėjo savo ekonominę šoko terapijos programą – antrą iš trijų trauminių šokų. Šoko terapijos programa taip pat numatė laisvosios prekybos politiką ir pirmą greitos maždaug 225 tūkstančių valstybinių kompanijų privatizacijos etapą.(637)
„Čikagos mokyklos programa šalį užklupo netikėtai“, – prisimena vienas pirmųjų Jelcino ekonomikos patarėjų.(638) Tas netikėtumas buvo tyčinis – Gaidaro strategijos dalis pradėti permainas taip staigiai ir greitai, kad pasipriešinti joms būtų neįmanoma. Problema, su kuria susidūrė jo komanda, buvo įprasta – pavojus, kad demokratija trukdys jų planams. Rusai nebenorėjo, kad jų ekonomiką tvarkytų Komunistų partijos centro komitetas, tačiau daugelis tvirtai tebetikėjo turto perskirstymu ir aktyviu vyriausybės vaidmeniu. Kaip ir Lenkijos „Solidarumo“ rėmėjai, 67 proc. rusų per apklausą 1992 m. teigė maną, kad darbininkų kooperatyvai būtų teisingiausias būdas komunistinės valstybės priemonėms privatizuoti, o 79 proc. teigė, jog visiškas darbo vietų išsaugojimas turėtų būti esminė vyriausybės užduotis.(639) Tai reiškė, jog Jelcino komandai pateikus savo planus demokratiškai aptarti, užuot pradėjus tylią ataką prieš jau stipriai dezorientuotą visuomenę, Čikagos mokyklos revoliucija nebūtų turėjusi jokių šansų.
Vladimiras Mau, tuometis Boriso Jelcino patarėjas, aiškino, kad „palankiausia reformos sąlyga“ yra „nuvarginta visuomenė, pavargusi nuo ankstesnės politinės kovos (...). Štai kodėl kainų liberalizavimo išvakarėse vyriausybė buvo įsitikinusi, kad drastiškas socialinis susidūrimas neįmanomas, kad vyriausybė nebus nuversta liaudies revoliucijos.“ Pasak jo, dauguma rusų – 70 proc. – buvo prieš kainų kontrolės panaikinimą, tačiau „matėme, kad žmonės tiek tada, tiek dabar labiau rūpinosi savo privačiais (sodų) sklypais bei apskritai savo asmeninėmis ekonominėmis sąlygomis.“(640)
Josephas Stiglitzas, tuometis Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, apibendrino mentalitetą, kuriuo vadovavosi šoko terapeutai. Jo pavartotos metaforos šiandien turėtų būti gerai žinomos: „Tik žaibiško karo požiūris „pereinamojo laikotarpio miglos“ atverto „galimybių lango“ metu leido įgyvendinti permainas, kol žmonės nespėjo susiorganizuoti ginti savo ankstesnių teisėtų interesų.“(641) Kitaip tariant, šoko doktrina.
Stiglitzas Rusijos reformuotojus dėl jų kataklizminės revoliucijos pomėgio vadino „rinkos bolševikais“.(642) Vis dėlto tikrieji bolševikai tikėjo savo centralizuotai suplanuotą valstybę pastatysią ant senosios pelenų, o rinkos bolševikai tikėjo savotiška magija: sukūrus optimalias sąlygas pelnui gauti, valstybė atsikurs pati, be jokio planavimo (toks tikėjimas po dešimtmečio vėl pasireikš Irake).
Jelcinas dalijo patrakusius pažadus, kad „maždaug šešis mėnesius padėtis bus blogesnė“, tačiau tada prasidės kilimas, ir gana greitai Rusija taps ekonomikos titanu, viena keturių pirmaujančių pasaulio ekonomikų.(643)
Vadinamosios kūrybingos destrukcijos logika lėmė menką kūrimą ir laipsnišką destrukciją. Praėjus vos metams, šoko terapija įgavo siaubingą mastą: pinigams praradus vertę, milijonai viduriniosios klasės rusų prarado viso gyvenimo santaupas, staigus subsidijų nukarpymas reiškė, kad milijonai darbininkų mėnesius negavo atlyginimų.(644) Vidutinis rusas 1992 m. vartojo 40 proc. mažiau nei 1991 m., o trečdalis gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos.(645) Vidurinioji klasė buvo priversta gatvėse pardavinėti asmeninius daiktus – šiuos desperatiškus veiksmus Čikagos mokyklos ekonomistai džiugiai vadino „entrepreneryste“, kapitalizmo atgimimo artėjimo įrodymu, paveldėtų ir panaudotų daiktų atsikratymu.(646)
Kaip ir lenkai, rusai galiausiai susigriebė ir ėmė reikalauti nutraukti šį sadistinį ekonominį nuotykį. („Daugiau jokių eksperimentų“ – tuo metu Maskvoje tapo populiarus užrašas ant sienų.) Spaudžiamas rinkėjų, išrinktas šalies parlamentas – ta pati institucija, kuri parėmė Jelcino iškilimą valdžioje – nusprendė, kad atėjo laikas suvaldyti prezidentą ir jo erzacinius „Čikagos berniukus“. 1992 m. gruodį parlamentas iš pareigų pašalino Jegorą Gaidarą, o po trijų mėnesių, 1993 m. kovą, parlamentarai atšaukė ypatinguosius Jelcinui anksčiau suteiktus įgaliojimus, kuriais savo ekonominius įstatymus jis galėjo įtvirtinti dekretais. Malonės laikas baigėsi, o rezultatai buvo siaubingi; nuo šiol įstatymai privalės būti tvirtinami parlamento, bet kuriai liberaliai demokratijai įprastu būdu, laikantis Rusijos konstitucijoje numatytų procedūrų.
Parlamentarai veikė neperžengdami jiems nustatytų teisių, tačiau Jelcinas jau buvo įpratęs prie jam papildomai suteiktų galių ir ėmęs suvokti save veikiau ne kaip prezidentą, o kaip monarchą (jis netgi pasivadindavo Borisu I). Į parlamento „maištą“ jis atsakė per televiziją paskelbdamas apie ypatingosios padėties įvedimą ir šitaip susigrąžino savo imperatoriškas galias. Po trijų dienų Rusijos nepriklausomas Konstitucinis Teismas (kurio įsteigimas buvo viena reikšmingiausių demokratinių Gorbačiovo pergalių) devyniais balsais prieš tris nubalsavo, kad Jelcino įvykdytas valdžios pasisavinimas pažeidžia aštuonis konstitucijos, kurios jis buvo prisiekęs laikytis, punktus.
Iki tol „ekonominę reformą“ ir demokratinę reformą Rusijoje dar buvo įmanoma pateikti kaip to paties projekto dalis. Tačiau vos Jelcinui paskelbus ypatingąją padėtį, šie du projektai pasuko priešpriešos link, Jelciną ir jo šoko terapeutus tiesiogiai supriešindami su išrinktuoju parlamentu ir konstitucija.
Nepaisant to, Vakarai parėmė Jelciną, kuriam tebepriskirtas pažangus, tuomečio JAV prezidento Billo Clintono žodžiais tariant, „nuoširdžiai atsidavusio laisvei ir demokratijai, nuoširdžiai atsidavusio reformai“ žmogaus vaidmuo.(647) Didžioji Vakarų spaudos dalis taip pat stojo Jelcino pusėn, o parlamento nariai buvo nurašyti kaip „komunistiniai kietosios linijos šalininkai“, mėginantys atgal pakreipti demokratines reformas.(648) Pasak „The New York Times“ Maskvos biuro vadovo, jie kentėjo nuo „sovietinio mentaliteto – įtaraus reformų atžvilgiu, neišmanančio demokratijos, niekinančio intelektualus ar „demokratus“.(649)
Iš tiesų tai buvo tie patys politikai su visais savo trūkumais (o esant 1 041 deputatui, tų trūkumų būta daugybės), kurie kartu su Jelcinu ir Gorbačiovu pasipriešino kietosios linijos šalininkų pučui 1991 m., kurie balsavo už Sovietų Sąjungos paleidimą ir kurie dar visai neseniai rėmė Jelciną. „The Washington Post“ Rusijos parlamentarus išvadino „antivyriausybininkais“ – tarsi jie kištųsi į svetimus reikalus, o ne patys būtų valdžios dalis.(650)
1993 m. pavasarį konfliktas dar sustiprėjo parlamentui paskelbus biudžeto įstatymą, kuriuo nukrypta nuo griežtų TVF reikalavimų. Jelcinas atsakė mėginimu eliminuoti parlamentą. Jis paskubom orveliška maniera surengė žiniasklaidos remiamą referendumą, kuriame rinkėjų klausė, ar jie pritaria parlamento paleidimui ir išankstiniams rinkimams. Į referendumą neatėjo pakankamai rinkėjų, kad Jelcinui būtų suteiktas norimas mandatas. Tačiau jis vis tiek paskelbė pergalę teigdamas, kad referendumo rezultatai rodo, jog šalis jį teberemia, nes buvo pateiktas niekuo neįpareigojantis klausimas, ar rinkėjai palaiko jo reformas. Nedidele balsų persvara į klausimą atsakyta teigiamai.(651)
Rusijoje į referendumą žiūrėta kaip į propagandinį renginį, tad jis ir nepavyko. Taigi tikrovė buvo tokia, kad Jelciną ir Vašingtoną varžė tik parlamentas, turėjęs konstitucinę teisę daryti tai, ką darė: lėtinti šoko terapijos transformaciją. Prasidėjo intensyvi spaudimo kampanija. Lawrence’as Summersas, tuometis JAV iždo vadovo pavaduotojas, įspėjo, kad tam, jog „būtų užtikrinta stabili daugiašalė parama, Rusijos reformų mechanizmas privalo būti atnaujintas ir sustiprintas“.(652) TVF gavo žinią, o neįvardytas pareigūnas nutekino informaciją, kad žadėtoji pusantro milijono JAV dolerių paskola anuliuojama, nes TVF „nepatenkintas Rusijos gręžimusi nuo reformų“.(653) Buvęs Jelcino ministras Piotras Avenas teigia: „Tam, kas nutiko, nemažai reikšmės turėjo (...) maniakiška TVF biudžeto ir finansų politikos obsesija bei paviršutiniškas ir formalus nusistatymas visų kitų reikalų atžvilgiu.“(654)
Nutiko taip, kad kitą dieną po TVF informacijos nutekėjimo, būdamas tikras, kad turi Vakarų paramą, Jelcinas žengė pirmą negrįžtamą žingsnį prie to, kas dabar atvirai vadinama „Pinocheto pasirinkimu“ – jis paskelbė dekretą Nr. 1400, kuriuo pranešė, kad konstitucija panaikinama, o parlamentas paleidžiamas. Po dviejų dienų dėl tokio neįtikėtino poelgio (prilygstančio JAV prezidento vienašališkam Kongreso paleidimui) speciali parlamento sesija 636 balsais prieš 2 paskelbė prezidento apkaltą. Viceprezidentas Aleksandras Ruckojus paskelbė, kad Rusija už Jelcino ir reformuotojų „politinį avantiūrizmą jau sumokėjo didelę kainą“.(655)
Ginkluotas Jelcino ir parlamento susidūrimas dabar tapo neišvengiamas. Nors Rusijos Konstitucinis Teismas dar kartą paskelbė Jelcino elgesį nekonstituciniu, Clintonas ir toliau jį rėmė, o Kongresas nutarė skirti Jelcinui pustrečio milijardo JAV dolerių paramą. Padrąsėjęs Jelcinas parlamento rūmus apsu po kariuomene ir privertė miesto valdžią parlamento rūmams išjungti elektrą, vandenį ir telefono ryšį. Globalizacijos studijų instituto Maskvoje direktorius Borisas Kagarlickis man papasakojo, kad Rusijos demokratijos rėmėjai „plūdo tūkstančiais stengdamiesi pralaužti blokadą. Dvi savaites prieš kariuomenę ir policijos pajėgas vyko taikios demonstracijos, dėl kurių parlamento blokada buvo šiek tiek sušvelninta, buvusiems viduje leista atnešti maisto ir vandens. Taikus pasipriešinimas kasdien augo ir pelnė vis didesnę paramą.“
Abiem pusėms vis labiau įsitvirtinant, vienintelis priešpriešą išspręsti galėjęs kompromisas, kuriam būtų galėjusios pritarti abi pusės, buvo išankstiniai rinkimai, kuriais visų veiklą būtų įvertinusi visuomenė. Daugelis ragino priimti tokį sprendimą, tačiau Jelcinui svarstant savo galimybes ir linkstant paskelbti rinkimus, pasiekė naujienos iš Lenkijos, kur per rinkimus visuomenė rūsčiai nubaudė „Solidarumą“ – partiją, kuri juos išdavė pasirinkdama šoko terapiją.
Pamačius, kaip per rinkimus buvo sutriuškintas „Solidarumas“, Jelcinui ir jo vakariečiams patarėjams tapo akivaizdu, kad skelbti išankstinius rinkimus būtų pernelyg rizikinga. Rusijoje ant svarstyklių atsidūrė pernelyg daug turto – milžiniški naftos telkiniai, apie 30 proc. pasaulio gamtinių dujų rezervų, 20 proc. nikelio, neminint jau ginklų gamyklų ir valstybinio žiniasklaidos aparato, kuriuo Komunistų partija kontroliavo daugybę gyventojų.
Jelcinas nutraukė derybas ir užėmė kovinę padėtį. Dukart padidinęs kariškių algas, savo pusėje jis sutelkė didžiąją kariuomenės dalį. Pasak „The Washington Post“, jis „apsupo parlamentą tūkstančiais Vidaus reikalų ministerijos karių, spygliuota viela, vandens patrankomis ir niekam nebeleido praeiti“.(656) Pagrindinis Jelcino priešininkas parlamente, viceprezidentas Ruckojus, iki to laiko spėjo apginkluoti savo apsaugą ir sukvietė į stovyklą protofašistinius nacionalistus. Savo rėmėjus jis ragino „nė akimirką neduoti ramybės“ Jelcino „diktatūrai“.(657) Kagarlickis, kuris dalyvavo protesto akcijose ir parašė knygą apie tuos įvykius, man pasakojo, kad spalio 3 d. parlamento rėmėjų minios „nužygiavo prie Ostankino televizijos centro reikalauti, kad būtų skelbiamos naujienos. Kai kurie žmonės minioje buvo ginkluoti, tačiau dauguma ginklų neturėjo. Minioje buvo ir vaikų. Minią kulkosvaidžiais pasitiko Jelcino kariuomenė.“ Žuvo apie šimtas demonstrantų ir vienas kariškis. Tolesnis Jelcino žingsnis buvo visoje šalyje paleisti visų miestų bei regionų tarybas. Jauna Rusijos demokratija buvo griaunama gabalas po gabalo.
Be abejonės, būta tokių parlamentarų, kurie savo antipatiją taikiam sureguliavimui rodė kurstydami minias, tačiau netgi buvęs JAV Valstybės departamento atstovas Leslie Gelbas rašė, kad parlamente „nevyravo dešiniųjų pamišėlių šutvės“.(658) Kaip tik Jelcino įvykdytas neteisėtas parlamento paleidimas ir jo nepaklusimas aukščiausiam valstybės teismui paspartino krizę: tokie žingsniai neišvengiamai turėjo sukelti desperatišką atsaką šalyje, kuri visai netroško netekti ką tik iškovotos demokratijos.*
Aiškus Vašingtono ar ES signalas būtų galėjęs priversti Jelciną leistis į rimtas derybas su parlamentarais, tačiau jis sulaukė vien padrąsinimo. Galiausiai 1993 m. spalio 4 d. rytą Jelcinas įgyvendino jam seniai numatytą likimą ir tapo Rusijos Pinochetu pradėdamas seriją smurtinių įvykių, kurie tiksliu aidu atkartojo lygiai prieš du dešimtmečius įvykusį Čilės perversmą. Trečiąjį trauminį šoką Rusijos žmonėms Jelcinas sukėlė dvejojančiai kariuomenei įsakęs pulti Rusijos parlamentą – šitaip degėsiais virto tas pats pastatas, kurį gindamas prieš dvejus metus jis pelnė savo reputaciją. Komunizmas galėjo žlugti neiššovus nė šūvio, tačiau pasirodė, kad Čikagos stiliaus kapitalizmui apsiginti prireikė kariuomenės: Jelcinas sutraukė penkis tūkstančius karių, keletą dešimčių tankų ir šarvuočių, sraigtasparnių ir kulkosvaidžiais ginkluotų elitinių šturmo dalinių. Ir visa tai buvo skirta naujajai kapitalistinei Rusijos ekonomikai nuo mirtino demokratijos pavojaus apginti.
Štai kaip apie Jelcino vykdytą parlamento apgultį rašė „The Boston Globe“: „Vakar dešimt valandų apie 30 Rusijos kariuomenės tankų bei šarvuočių supo Maskvos centre esantį parlamento pastatą, vadinamą Baltaisiais rūmais, ir apšaudė jį sprogstamaisiais sviediniais, tuo pat metu pėstininkai pliekė pastatą kulkosvaidžių ugnimi. 16 val. 15 min. apie 300 sargybinių, parlamento deputatų ir darbuotojų vorele po vieną paliko pastatą iškeltomis rankomis.“(659)
Iki dienos pabaigos totalinė kariškių ataka nusinešė maždaug penkių šimtų žmonių gyvybę, dar beveik tūkstantis buvo sužeista. Tokio smurto Maskva nebuvo regėjusi nuo 1917 metų.(660) Peteris Reddaway ir Dmitrijus Glinskis, kurie detaliai aprašė Jelcino valdymo metus (The Tragedy of Russia’s Reforms: Market Bolshevism against Democracy), nurodo, kad „per išvalymo operaciją Baltuosiuose rūmuose ir aplink juos buvo sulaikyta tūkstantis septyni šimtai asmenų, paimta vienuolika ginklų. Kai kurie sulaikytųjų buvo internuoti stadione, tai priminė po 1973 m. pučo Čilėje Pinocheto naudotas procedūras.“(661) Daugelis pristatyti į milicijos nuovadas, kur buvo žiauriai sumušti. Kagarlickis prisimena, kad trankydamas jam per galvą pareigūnas rėkė: „Norėjot demokratijos, kalės vaikai? Mes jums parodysim demokratiją!“(662)
Bet Rusija nebuvo Čilės varianto pakartojimas – tai buvo Čilės variantas atvirkščia tvarka: Pinochetas surengė pučą, išvaikė demokratines institucijas, o tada įvedė šoko terapiją; Jelcinas šoko terapiją pradėjo demokratijos sąlygomis, o vėliau pajėgė šią terapiją apginti tik panaikindamas demokratiją ir surengdamas pučą. Abu scenarijai pelnė entuziastingą Vakarų paramą.
„Jelcino išpuolis susilaukė plataus palaikymo, – skelbė „The Washington Post“ antraštė kitą dieną po pučo. – Demokratija laimės.“ Dienraštis „The Boston Globe“ skelbė: „Rusija išvengė sugrįžimo į tamsų savo praeities kalėjimą.“ JAV valstybės sekretorius Warrenas Christopheris nuvyko į Maskvą paremti Jelcino bei Gaidaro ir paskelbė: „Jungtinės Valstijos paprastai nepalaiko parlamentų nušalinimo. Tačiau gyvename nepaprastais laikais.“(663)
Rusijoje viskas atrodė kitaip. Jelcinas, žmogus, iškilęs į valdžią, kai apgynė parlamentą, dabar tikrąja to žodžio prasme jį padegė. Gaisro būta tokio smarkaus, kad pastatas pramintas „Juodaisiais rūmais“. Pusamžis maskvietis užsienio televizijos žurnalistams su siaubu pasakojo: „Žmonės rėmė (Jelciną), nes jis mums žadėjo demokratiją, tačiau tą demokratiją jis sušaudė. Jis ne nusižengė jai, jis ją nušovė.“(664) Vitalijus Neimanas, saugojęs įėjimą į Baltuosius rūmus per 1991 m. pučą, išdavystę nupasakojo šitaip: „Gavome visišką priešingybę to, apie ką svajojome. Dėl jų mes ėjome į barikadas, aukojome savo gyvybę, o jie savo pažadų neištesėjo.“(665)
Jeffrey Sachsas, karštai įrodinėjęs, kad radikalias laisvosios rinkos reformas galima suderinti su demokratija, ir po šio išpuolio prieš parlamentą toliau viešai rėmė Jelciną jo oponentus nurašydamas kaip „grupę valdžia apsinuodijusių buvusių komunistų“.(666) Knygoje „Skurdo pabaiga“, kurioje išsamiai aprašo savo veiklą Rusijoje, Sachsas visiškai nutyli tą dramatišką epizodą, nė karto jo nepaminėdamas, lygiai kaip nepamini Bolivijoje jo šoko programą lydėjusios apgulties padėties ir išpuolių prieš darbininkų lyderius.(667)
Po pučo Rusija atsidūrė nežabotos diktatūros valdžioje: išrinktieji organai buvo paleisti, Konstitucinis Teismas suspenduotas kaip ir pati konstitucija; gatvėse patruliavo tankai, buvo įvesta komendanto valanda, o spauda susidūrė su vis labiau plintančia cenzūra, nors pilietinės laisvės netrukus buvo atkurtos.
Tad ką šiuo kritiniu momentu darė „Čikagos berniukai“ ir jų Vakarų pa-tarėjai? Lygiai tą patį, ką ir tada, kai smilko Santjagas, tą patį jie darys ir tada, kai liepsnos Bagdadas: išsilaisvinę iš demokratinės priežiūros, jie griebėsi įstatymų leidybos. Praėjus trims dienoms po pučo, Sachsas pažymėjo, kad iki tol „šoko terapijos nebuvo“, nes planas „diegtas padrikai ir netvarkingai“. „Dabar atsirado galimybė kažką nuveikti“, – teigė jis.(668)
Kažką jie tikrai nuveikė. „Šios dienos išties sėkmingos Jelcino liberalių ekonomistų komandai, – pranešė „Newsweek“. – Kitą dieną po to, kai Rusijos prezidentas paleido parlamentą, žodis suteiktas rinkos reformuotojams: pradėkit rašyti dekretus.“ Žurnalas citavo „artimai su valdžia bendradarbiaujantį džiūgaujantį Vakarų ekonomistą“, kuris labai aiškiai pasakė, kad Rusijoje demokratija visą laiką trukdė rinkos planui: „Iš kelio pašalinus parlamentą, reformai atėjo puikus metas (...). Ekonomistai čia buvo labai nusivylę. Dabar dirbame dieną naktį.“ Ir iš tiesų, atrodo, kad niekas nedžiugina taip, kaip pučas – Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas Rusijoje Charlesas Blitzeris pasakojo „The Wall Street Journal“: „Mano gyvenime dar niekada nebuvo šitaip smagu.“(669)
Smagumas dar tik prasidėjo. Šaliai sverdėjant po atakos, Jelcino „Čikagos berniukai“ puolė įgyvendinti prieštaringiausias savo programos priemones: didžiulį biudžeto apkarpymą, pagrindinių maisto produktų, tarp jų ir duonos, kainų reguliavimo panaikinimą ir netgi dar spartesnę privatizaciją – įprastas nuostatas, akimirksniu sukėlusias šitiek skurdo, jog atrodė, kad sukilimo išvengti gali tik policinė valstybė.
Po Jelcino pučo pirmasis TVF vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Stanley Fischeris (taip pat aštuntojo dešimtmečio „Čikagos berniukas“) pasisakė, kad būtų „kiek įmanoma greičiau judama visais frontais“.(670) Taip pat elgėsi ir Lawrence’as Summersas, padėjęs formuoti Clintono administracijos Rusijos politiką. Pasak jo, visos trys „-acijos“ – „privatizacija, stabilizacija ir liberalizacija – privalo būti kuo greičiau užbaigtos“.(671)
Pokytis buvo toks greitas, kad rusai negalėjo nuo jo neatsilikti. Darbininkai dažnai net nežinodavo, kad jų fabrikai ir kasyklos parduoti – nekalbant jau apie tai, už kiek ir kam (po dešimtmečio tokią didžiulę sumaištį matysiu valstybiniuose Irako fabrikuose). Teoriškai šie aštrūs veiksmai turėjo sukurti ekonomikos pakilimą, kuris pakeltų Rusiją iš nevilties; praktiškai komunistinė valstybė tiesiog buvo pakeista korporacine: pakilimo vaisius ragavo tik uždaras rusų klubas, kurį sudarė daugiausia buvę Komunistų partijos „aparačikai“ ir saujelė Vakarų investicinių fondų valdytojų, kurie gavo svaiginantį pelną iš investavimo į naujai privatizuotas Rusijos kompanijas. Klika naujųjų milijardierių, kurių daugelis vėliau tapo dalimi grupės, dėl savo imperinio masto turtų ir galių visuotinai žinomos kaip „oligarchai“, susivienijo su Jelcino „Čikagos berniukais“ ir plėšė iš valstybės viską, kas buvo vertinga, milžinišką pelną išgabendami į užsienį – po 2 milijardus JAV dolerių per mėnesį. Iki šoko terapijos Rusijoje milijardierių nebuvo; 2003 m., anot „Forbes“ pateikto sąrašo, jų skaičius pasiekė septyniolika.(672)
Iš dalies taip nutiko dėl to, kad, padaręs retą išimtį Čikagos mokyklos ortodoksijai, Jelcinas su savo komanda neleido užsienio multinacionalinėms korporacijoms tiesiogiai pirkti Rusijos nuosavybės, pelną jie išsaugodavo rusams, o tada naujai privatizuotas, vadinamiesiems oligarchams priklausančias firmas atverdavo užsienio bendrasavininkiams. Pelnas tebebuvo astronominis. „Ieškote investicijos, iš kurios per trejus metus gautumėt 2 000 procentų? – klausė „The Wall Street Journal“. – Tokią viltį suteikia vienintelė fondų birža (...) – Rusija.“(673) Daugelis investicinių bankų, tarp jų ir „Credit Suisse First Boston“, bei keletas finansininkų didelėmis kišenėmis Rusijoje greitai pristeigė kolektyvinio investavimo subjektų.
Šalies oligarchų ir užsienio investuotojų horizontą temdė vienintelis debesis – krintantis Jelcino populiarumas. Ekonomikos programos poveikis vidutiniam rusui buvo toks žiaurus, o pats procesas taip akivaizdžiai korumpuotas, kad jo reitingai smuko iki vienženklių skaičių. Jei Jelcinas būtų pašalintas iš pareigų, bet kas jį pakeisiantis greičiausiai sustabdytų Rusijos ekstremalaus kapitalizmo avantiūrą. Dar labiau oligarchus ir „reformuotojus“ baugino didelė renacionalizacijos tikimybė – kad daugybė tokiomis nekonstitucinėmis politinėmis aplinkybėmis išsidalyto turto bus grąžinta valstybei.
1994 m. gruodį Jelcinas pasielgė taip, kaip istorijoje elgėsi daugybė į neviltį puolusių vadovų, norinčių išsaugoti valdžią: jis pradėjo karą. Jo nacionalinio saugumo viršininkas Olegas Lobovas įstatymų leidėjui atskleidė, kad „prezidento reitingams pakelti mums reikia mažo pergalingo karo“. O gynybos ministras prognozavo, kad jo kariuomenė per keletą valandų be vargo sutriuškins atsiskyrusios Čečėnijos Respublikos pajėgas.(674)
Bent jau kurį laiką atrodė, kad planas veikia. Pirmuoju etapu Čečėnijos nepriklausomybės sąjūdis buvo iš dalies nuslopintas ir Rusijos kariai Grozne užėmė jau apleistus prezidento rūmus, suteikdami Jelcinui progą paskelbti šlovingą pergalę. Tačiau pergalė ir Čečėnijoje, ir Maskvoje buvo trumpalaikė. Priartėjus 1996 m. rinkimams, jis tebebuvo toks nepopuliarus, o jo pralaimėjimas atrodė toks aiškus, kad patarėjai pasiūlė iš viso atšaukti rinkimus; grupės Rusijos bankininkų pasirašytas ir visuose nacionaliniuose Rusijos laikraščiuose paskelbtas laiškas apie tokią galimybę aiškiai užsiminė.(675) Jelcino privatizacijos ministras Anatolijus Čiubaisas (kurį Sachsas buvo pavadinęs „laisvės kovotoju“) tapo vienu ryškiausių Pinocheto varianto pasirinkimo šalininkų.(676) „Kad visuomenėje būtų demokratija, valdžioje privalo būti diktatūra“, – skelbė jis.(677) Tai tiesiogiai atkartojo ir Čilės „Čikagos berniukų“, ir Dengo Xiaopingo pasitelktą fridmeniškos filosofijos su ribojama laisve apologiją.
Galiausiai rinkimai vis dėlto buvo surengti, Jelcinas juos laimėjo gavęs maždaug šimto milijonų JAV dolerių (t. y. trisdešimt tris kartus didesnės nei leistina suma) oligarchų paramą, taip pat ir dėl to, kad per oligarchų valdomą televiziją jis rodytas aštuonis šimtus kartų daugiau nei jo varžovai.(678) Gąsdindami staigiomis vyriausybės permainomis, mėgdžiojantieji „Čikagos berniukai“ galėjo pereiti prie prieštaringiausios ir pelningiausios savo programos dalies: parduoti tai, ką Leninas kadaise pavadino „vadovavimo aukštumomis“.**
40 proc. naftos kompanijos, kurią dydžiu galima palyginti su Prancūzijos „Total“, buvo parduota už 88 milijonus JAV dolerių („Total“ 2006 m. buvo įkainota 196 milijardais). „Norilsk Nickel“, išgaunantis penktadalį viso pasaulio nikelio, parduotas už 170 milijonų JAV dolerių – nors vien jo metinis pelnas netrukus pasiekė 1,5 milijardo JAV dolerių. Didžiulė naftos kompanija „Jukos“, valdanti daugiau naftos nei Kuveitas, parduota už 309 milijonus JAV dolerių; dabar jos metinės pajamos viršija 3 milijardus JAV dolerių. 51 proc. naftos giganto „Sidanko“ parduotas už 130 milijonų JAV dolerių; vos po dvejų metų šio kapitalo vertė tarptautinėje rinkoje sieks 2,8 milijardo JAV dolerių. Didžiulis ginklų fabrikas parduotas už 3 milijonus JAV dolerių – tiek kainuoja vasarnamis Aspene.(679)
Skandalas buvo ne vien tai, kad Rusijos valstybės turtai išparduoti tik už dalį jų vertės. Skandalinga buvo ir tai, kad tikru korporatyvistiniu stiliumi jie buvo įsigyjami už biudžeto lėšas. „Moscow Times“ žurnalistai Mattas Bivensas ir Jonas Bernsteinas suformulavo taip: „Keletas išrinktųjų už dyką perėmė Rusijos valstybės prižiūrėtus naftos telkinius, tai buvo jų machinacijų dalis, kai pinigai iš vienos valdžios rankos perkeliami į kitą.“ Toks įžūlus valstybines firmas pardavinėjančių politikų ir jas perkančių verslininkų bendradarbiavimas suteikė galimybę keletui Jelcino ministrų pervesti dideles sumas biudžeto pinigų, turėjusių pakliūti į nacionalinį banką ar valstybės iždą, į privačius bankus, kuriuos paskubomis inkorporavo oligarchai.*** Tada su tais pačiais bankais valstybė sudarė sandėrį dėl privatizacijos aukcionų, kuriuose parduoti naftos telkiniai ir kasyklos. Bankai surengė aukcionus ir patys juose dalyvavo – tad visai nenuostabu, jog oligarchų valdomi bankai tapo išdidžiais naujaisiais buvusio valstybės turto savininkais. Šių viešųjų kompanijų akcijoms įsigyti panaudoti pinigai, ko gero, buvo tie patys biudžeto pinigai, kuriuos anksčiau į bankus buvo padėję Jelcino ministrai.(680) Kitaip tariant, Rusijos žmonės sukaupė pinigų savo pačių valstybei apiplėšti.
Pasak vieno Rusijos „jaunųjų reformuotojų“, Rusijos komunistams nusprendus išardyti Sovietų Sąjungą, jie sudarė „valdžios ir nuosavybės mainus“.(681) Lygiai kaip ir jo mokytojo Pinocheto, Jelcino šeima tapo itin turtinga, jo vaikai bei keletas šių sutuoktinių buvo paskirti į aukščiausius didelių privatizuotų firmų postus.
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.
