Generolas Augusto Pinochetas ir jo rėmėjai, kalbėdami apie 1973 m. rugsėjo 11 d. įvykius, nuosekliai laikėsi įsikibę ne „valstybės perversmo“ sąvokos, bet žodžio „karas“. Ir išties Santjagas tomis dienomis atrodė kaip tikra karo zona. Bulvarais riedantys tankai šaudė iš pabūklų, vyriausybės pastatus atakavo koviniai lėktuvai. Tačiau šis karas turėjo vieną itin keistą bruožą: jame dalyvavo tik viena kariaujanti pusė.
Jau nuo pat pradžių Pinochetas visiškai kontroliavo kariuomenę, laivyną, specialiąsias pajėgas ir policiją, o prezidentas Salvadoras Allende atsisakė burti rėmėjus į ginkluotus apsaugos būrius, tad savo kariuomenės jis neturėjo. Vienintelis pasipriešinimo židinys buvo prezidento La Moneda rūmai ir aplinkinių namų stogai – čia Allende ir artimiausi jo bendražygiai dėjo visas pastangas mėgindami apsaugoti paskutinę demokratijos buveinę. Vargu ar šią kovą būtų galima laikyti garbinga: viduje buvo vos trisdešimt šeši Allende šalininkai, tačiau, nepaisant to, kariuomenė į rūmus paleido dvidešimt keturis kovinius sviedinius. (196)
Pasipūtęs ir kaprizingas operacijos vadas Pinochetas akivaizdžiai siekė, kad šis įvykis būtų kiek įmanoma dramatiškesnis ir skausmingesnis. Net jei tai buvo perversmas, o ne karas, stengtasi sukurti tikrą karo atmosferą – vadovautasi savita, čilietiška „Šoko ir siaubo“ doktrina. Vargu ar perversmas galėjo būti mažiau šokiruojantis. Skirtingai nuo kaimyninės Argentinos, kurią per ankstesnius keturis dešimtmečius buvo spėjusios pavaldyti net šešios kariškių vyriausybės, Čilė tokio pobūdžio prievartai buvo visiškai nepasirengusi: iki tol 41 metus šalyje vyravo taiki demokratija, o bendra tokio valdymo patirtis iš viso siekė net 160 metų.
Tačiau dabar prezidento rūmai skendėjo liepsnose. Į drobulę įvyniotas Allende kūnas buvo išgabentas ant neštuvų, o artimiausi jo bendražygiai, grasinant automatais, suguldyti veidais žemyn ant gatvės grindinio.* Orlando Letelieras, neseniai grąžintas iš Vašingtono, kad užimtų Čilės gynybos ministro pareigas, tą rytą atskubėjo į ministeriją, esančią vos už kelių minučių kelio nuo prezidento rūmų. Vos įėjusį į pastatą jį apsupo dvylika automatais ginkluotų kareivių. (197)
Dar iki perversmo per daugelį savo darbo metų JAV instruktoriai, kurių nemaža dalis buvo CŽV agentai, Čilės kariuomenei buvo įskiepiję antikomunistinę isteriją. Šalies kariškiai buvo įsitikinę, kad socialistai – tai prieš tikruosius Čilės visuomenės interesus veikiantys rusų šnipai, užantyje išauginti „vidaus priešai“. Tačiau tikruoju vidaus priešu tapo kaip tik kariuomenė, drįsusi atsukti savo ginklus į piliečius, kuriuos buvo prisiekusi ginti.
Allende žuvus, jo ministrus paėmus į nelaisvę ir nepatyrus rimtesnio pasipriešinimo, chunta savo pergale galėjo džiaugtis jau po pietų. Letelieras ir kiti „VIP“ kaliniai po kurio laiko buvo pergabenti į Magelano sąsiaurio pietuose esančią atšiaurią Dosono salą, kurią Pinochetas pavertė savotišku Sibiro lagerių atitikmeniu. Tačiau žudynių ir buvusios vyriausybės narių arešto naujajai chuntos vyriausybei nepakako. Generolai puikiai suprato, kad išlaikyti valdžią jie pajėgs tik tuo atveju, jei šalies piliečiams bus įvarytas tikras siaubas, kaip anksčiau buvo atsitikę Indonezijoje. Išslaptintos CŽV ataskaitos duomenimis, paskesnėmis dienomis suimta ir įkalinta apytikriai 13,5 tūkst. civilių. (198) Tūkstančiai žmonių suvaryti į du pagrindinius Santjago futbolo stadionus: Čilės stadioną ir didžiulį Nacionalinį stadioną. Nacionaliniame stadione vietoj futbolo ėmė karaliauti mirtis. Lydimi po gobtuvais savo veidus slepiančių ir „ardomąja veikla užsiimančius elementus“ skundžiančių kolaborantų, čia šeimininkavo kareiviai. Įskųstieji būdavo išvelkami į laikinomis kankinimo kameromis paverstas drabužines ir ložes. Šimtams jų įvykdyta mirties bausmė. Netrukus pagrindinių greitkelių kelkraščiai ir drumzlini miestų vandentiekio kanalai buvo apversti krūvomis negyvėlių.
Norėdamas įsitikinti, kad teroras įsivyravo ne vien sostinėje, bet ir visoje šalyje, Pinochetas pasiuntė vieną žiauriausių savo pavaldinių generolą Sergio Arellano Starką sraigtasparniu aplankyti šiaurinių provincijų kalėjimus, kuriuose kalėjo „ardomąja veikla užsiimantys elementai“. Kiekviename mieste Starkas ir jį lydintis mirties eskadronas išrinkdavo svarbiausiais laikomus kalinius, – dažniausiai iškart dvidešimt šešis, – kuriems vėliau būdavo įvykdoma mirties bausmė. Paskui šį keturių dienų skrydį nusidriekę kraujo klanai imti vadinti „Mirties karavanu“. (199) Labai greitai visai šaliai buvo paskleista reikiama žinia: bet koks pasipriešinimas gresia mirtimi.
Nors Pinocheto vadovaujamame mūšyje kariavo tik viena pusė, jo padariniai prilygo tikrų tikriausio pilietinio karo ar užsienio invazijos padariniams: iš viso daugiau nei 3,2 tūkstančio žmonių dingo be žinios arba buvo nužudyti, mažiausiai 80 tūkstančių įkalinti ir per 200 tūkstančių pabėgo iš šalies dėl politinių priežasčių. (200)
„Čikagos berniukai“ 1973 m. rugsėjo 11 d. laukė su svaiginamu nekantrumu ir artėjančių įvykių nuojautos kurstomu adrenalinu. Sergio de Castro energingai plušo su ryšininkais iš karo laivyno, puslapis po puslapio derindamas galutinius „Plytos“ skyrius. Dabar, išaušus perversmo dienai, keletas „Čikagos berniukų“ tūnojo prie dešiniosios pakraipos laikraščio „El Mercurio“ spausdinimo presų. Gatvėse aidint pirmiesiems šūviams, jie karštligiškai stengėsi, kad rengiamas dokumentas būtų išspausdintas jau pirmąją chuntos valdymo dieną. Arturo Fontaine’as, vienas laikraščio redaktorių, prisimena, kad „dauginant šio ilgo dokumento kopijas spausdinimo mašinos dirbo be sustojimo“. Nors ir sunkiai, bet jiems tai pavyko. „1973 m. rugsėjo 12 d. – tai buvo trečiadienis – pusiaudienį ši programa jau gulėjo ant vyriausybės funkcijas perėmusių karo pajėgų generolų stalų.“ (201)
Galutiniame dokumento variante atsidūrę siūlymai buvo stulbinamai panašūs į pateiktuosius Miltono Friedmano „Kapitalizme ir laisvėje“: privatizacija, valstybės reguliavimo panaikinimas ir socialinėms reikmėms skiriamų išlaidų apkarpymas – tikra laisvosios rinkos Trejybė. Jungtinėse Valstijose mokslus baigę Čilės ekonomistai jau buvo mėginę šias idėjas įgyvendinti taikiu būdu, bet dauguma šalies gyventojų joms nepritarė. Dabar, susidarius visiškai kitokioms, šiai radikaliai vizijai kur kas palankesnėms aplinkybėms, „Čikagos berniukams“ ir jų planams sužibo nauja viltis. Stojus naujai erai, nebereikėjo laukti niekieno, išskyrus saujelės uniformuotų vyriškių, pritarimo.
Atkakliausi „Čikagos berniukų“ politiniai priešininkai sėdėjo kalėjimuose, buvo žuvę arba ieškojo prieglobsčio užsienyje. Visus likusiuosius buvo paralyžiavę „mirties karavanų“ ir karo lėktuvų vaizdai.
„Mums tai buvo ne kas kita, o revoliucija“, – prisimena Cristinas Larrouletas, vienas Pinocheto ekonomikos patarėjų.202 Ir tai sąžiningas apibūdinimas. 1973 m. rugsėjo 11-oji žymėjo kur kas daugiau nei vien tik brutalią taikios Allende socialistinės revoliucijos pabaigą. Anot vėlesnio „The Economist“ pastebėjimo, tai buvo „kontrrevoliucija“ – pirmoji apčiuopiama Čikagos mokyklos pergalė kovoje su divelopmentalistų ir Keyneso modelio šalininkų laimėjimais. (203) Skirtingai nuo dalinės Allende revoliucijos, kuri buvo pasiekta vadovaujantis demokratinėmis procedūromis ir kompromisais, šių brutalia jėga primestų pokyčių neberibojo jokios kliūtys. Vėlesniais metais „Plytoje“ numatyta politika, pasinaudojant pačiomis įvairiausiomis krizėmis, bus primesta ir dešimtims kitų šalių. Tačiau Čilės įvykiai buvo šios kontrrevoliucijos – ir tikro teroro – pradžia.
José Pi.era, Katalikiškojo universiteto Ekonomikos katedros auklėtinis ir, kaip pats sako, „Čikagos berniukas“, perversmo metu rašė disertaciją Harvarde. Vos išgirdęs šią „gerąją naujieną“ jis grįžo namo „padėti sukurti naują, laisvei atsidavusią šalį iš senosios pelenų“. Anot ilgainiui Pinocheto darbo ir kasybos plėtros ministru tapusio Pieros, tai buvo „tikra revoliucija, (...) radikalus, nuoseklus ir tvirtas žingsnis laisvosios rinkos link“. (204)
Iki perversmo Pinochetas buvo įgijęs prieš politinę šalies vadovybę nuolat keliaklupsčiaujančio ir visada jos sprendimams pritariančio pataikūno reputaciją. Jam tapus diktatoriumi, atsiskleidė kitos charakterio ypatybės. Valdžios jis griebėsi su nesveiku pasitenkinimu perimdamas monarchui deramas manieras ir šventai įsitikinęs, kad šis vaidmuo jam skirtas „paties likimo“. Vos atėjęs į valdžią jis puolė rengti vieną sąmokslą po kito, siekdamas nusikratyti trimis generolais, su kuriais anksčiau buvo sutaręs dalytis įtaka, ir pasiskelbė esąs aukščiausiasis tautos vadas ir prezidentas. Pinochetas mėgavosi pompastika ir ceremonijomis, neva įrodančiomis jo teisę valdyti, ir niekada nepraleisdavo progos apsivilkti savo junkerišką uniformą su pelerina. Po Santjagą ir jo apylinkes jį vežiodavo vilkstinė auksaspalvių neperšaunamų mersedesų. (205)
Pinochetas sugebėjo įvesti griežtą autoritarizmą, tačiau, kaip ir Suharto, apie ekonomiką nieko neišmanė. Tai buvo didžiulė problema, nes ITT kurstomas korporacijų sabotažas jau buvo spėjęs duoti savo vaisių: ekonomika smarkiai smuko, šalį kamavo visuotinė krizė. Jau nuo pat pradžių chuntos viduje dėl šalies ateities vyravo dvi skirtingos pozicijos. Vienos stovyklos šalininkai norėjo atkurti iki Allende valdymo pradžios buvusią padėtį ir grąžinti šalį į demokratines vėžes. Tam prieštaravo „Čikagos berniukai“, visais būdais stūmę visiškai neribojamos rinkos idėją, kuriai įgyvendinti būtų reikėję daugybės metų. Pinochetas, jau spėjęs pasimėgauti naujosiomis savo galiomis, visiškai nenorėjo sutikti, kad jam tekęs vien valymo operacijos, turėjusios „atkurti senąją tvarką“ ir perduoti valdžią kitiems, vykdytojo vaidmuo. „Mes ne dulkių siurbliai, kad išsiurbę marksizmą grąžintume valdžią ponams politikams“, – teigė jis. (206) Šias per kraštus besiliejančias Pinocheto ambicijas kaip tik atitiko „Čikagos berniukų“ absoliutaus šalies pertvarkymo vizija. Sekdamas Suharto bendradarbiavimo su „Berklio mafija“ pavyzdžiu, jis nedelsdamas savo vyriausiaisiais ekonomikos patarėjais paskyrė keletą Čikagos universiteto auklėtinių, tarp kurių buvo ir Sergio de Castro, neoficialus „Čikagos berniukų“ lyderis ir pagrindinis „Plytos“ autorius. Generolas juos vadino „techniukais“ (technokratais), ir tai kuo puikiausiai atitiko Čikagos mokyklos teiginius, kad ūkio tvarkymas yra mokslo, o ne subjektyvių žmogiškų preferencijų sritis.
Net jei Pinochetas ir būtų šį tą nutuokęs apie infliaciją ir palūkanų normas, „techniukai“ vartojo kalbą, kurios jis visiškai nesuprato. Ekonomiką jie buvo prilyginę gamtos jėgoms, kurias reikia gerbti ir joms paklusti, mat, Pieros žodžiais tariant, „veikti prieš gamtą reikštų apgaudinėti save ir elgtis neproduktyviai“. (207) Pinochetas su tuo sutiko: žmonės, teigė jis viename savo pasisakymų, privalo paklusti tokiai struktūrai, nes „pati gamta mums rodo, kad pagrindinės taisyklės ir hierarchija yra neišvengiamos“. (208) Šitoks abipusis sutarimas paklusti aukštesnių gamtos jėgų įstatymams kaip tik ir buvo kertinis Pinocheto ir „Čikagos berniukų“ sąjungos akmuo.
Per pirmuosius pusantrų metų Pinochetas nuosekliai vadovavosi Čikagos mokyklos taisyklėmis: jis privatizavo kai kurias, nors ir ne visas, valstybines bendroves (tarp jų keletą bankų), leido išplisti naujausioms spekuliacinių operacijų formoms, panaikino ilgą laiką Čilės gamintojus saugojusius barjerus ir atvėrė šalies sienas užsienio prekėms, 10 proc. sumažino valstybės išlaidas, išskyrus skiriamas kariuomenei finansuoti – šios buvo smarkiai padidintos. (209) Be to, jis panaikino kainų reguliavimą – tai buvo iš tiesų radikalus žingsnis šalyje, kurioje tokių būtiniausių prekių, kaip duona ir maistinis aliejus kainos reguliuotos ištisus dešimtmečius.
„Čikagos berniukai“ Pinochetą buvo visiškai užtikrinę, kad staiga ir išsyk vienu metu atsisakius valdžios reguliavimo „natūralūs“ ekonomikos dėsniai visose šiose srityse patys atras pusiausvyrą ir infliacija (šią jie laikė ekonomikos karštligės, rodančios, kad rinkoje esama nesveikų organizmų, požymiu) stebuklingai kris. Tačiau jie klydo. 1974 m. infliacija pasiekė 375 proc. – didžiausią lygį pasaulyje ir beveik dvigubai didesnį už pačius prasčiausius Allende valdymo metu buvusius rodiklius. (210) Duonos ir kitų būtiniausių produktų kainos šoko kone iki dangaus. Tuo pat metu įsivyravo didžiulis nedarbas, mat dėl Pinocheto „laisvosios rinkos“ eksperimento šalį užplūdo pigios prekės iš užsienio. Vietos verslas, nepajėgdamas konkuruoti, duso, nedarbo lygis mušė vieną rekordą po kito, badas darėsi nebesuvaldoma problema. Pirmasis Čikagos mokyklos eksperimentas žlugo.
Sergio de Castro ir kiti „Čikagos berniukai“ (su tikru čikagietišku įkarščiu) tvirtino, kad šią sudėtingą situaciją lėmė ne jų teorijos, bet tai, kad jos buvo įgyvendintos nepakankamai griežtai. Ūkiui nepavyko susireguliuoti ir grįžti į harmoningą pusiausvyrą, nes dėl beveik pusę amžiaus trukusio valstybės kišimosi jame vis dar buvo likę „iškraipymų“. Norėdamas sėkmingai užbaigti eksperimentą, Pinochetas turįs pašalinti šiuos iškraipymus – dar labiau mažinti išlaidas, spartinti privatizaciją ir didinti jos mastus.
Per tuos pusantrų metų dauguma šalies verslo elito atstovų radikalaus „Čikagos berniukų“ kapitalizmo avantiūros atsikando iki soties. Vienintelės iš viso to turėjusios naudos – tai užsienio bendrovės ir nedidelė „piranijomis“ vadinamų finansininkų, tiesiog lobte lobstančių iš spekuliacijos, klika. Perversmą visomis išgalėmis rėmusiems realios produkcijos gamintojams grėsė žlugimas. Orlando Senzas – Nacionalinės gamintojų asociacijos prezidentas, kurio pastangomis „Čikagos berniukai“ buvo pritraukti planuojant perversmą, – šio eksperimento rezultatus pavadino „viena didžiausių nesėkmių per visą mūsų ekonomikos istoriją“. (211) Pasirodo, gamintojams nebuvo priimtinas Allende socializmas, bet reguliuojama ekonomika jiems tiko kuo puikiausiai. „Čilėje įsiviešpatavęs finansinis chaosas daugiau tęstis nebegali, – teigė Senzas. – Visi tie daugiamilijoniniai ištekliai, kurie dabar gausybės bedarbių akivaizdoje yra skiriami avantiūrinėms spekuliacijoms, privalo būti nukreipti į gamybą.“ (212)
Numatytai darbotvarkei atsidūrus mirtiname pavojuje, „Čikagos berniukai“ ir „piranijos“ (būta nemažai asmenų, priskirtinų išsyk abiem šioms grupėms) nusprendė, kad atėjo metas panaudoti sunkiąją artileriją. 1975 m. didžiausio šalies banko kvietimu į Santjagą gelbėti eksperimento atskrido Miltonas Friedmanas ir Arnoldas Harbergeris.
Chuntos valdoma žiniasklaida Friedmaną sutiko tarsi roko žvaigždę, tikrą naujosios eros guru. Laikraščių antraštės mirgėjo jo citatomis, nacionalinė televizija transliavo jo akademines paskaitas, tačiau svarbiausias įvykis buvo privatus Friedmano susitikimas su generolu Pinochetu – pagrindiniu šalies klausytoju.
Savo viešnagės metu Friedmanas laikėsi įsikabinęs vienos vienintelės temos: chuntos startas geras, bet laisvąją rinką reikia priimti dar labiau atsidavus. Savo kalbose ir interviu jis kartojo sąvoką, kuri iki tol dar niekada nebuvo vartota realiame pasaulyje vykstančios ekonominės krizės aplinkybėmis, – „šoko terapija“. Jo teigimu – tai „vienintelis vaistas. Absoliučiai. Jokio kito nėra. Jokio kito ilgalaikio sprendimo tiesiog nėra.“ (213) Čiliečių žurnalistui atkreipus dėmesį, kad net Richardas Nixonas – tuometis JAV prezidentas – taiko laisvąją rinką švelninančias priemones, Friedmanas užsiplieskė: „Aš joms nepritariu. Esu tikras, jų nederėtų taikyti. Aš prieš vyriausybių intervenciją į ekonomiką. Nesvarbu, ar tai vyktų mano šalyje, ar Čilėje.“ (214)
Po susitikimo su Pinochetu Friedmano dienoraštyje atsirado keletas asmeninių pastabų, kurias praėjus dešimtmečiams jis paskelbė savo atsiminimuose. Friedmanas pastebi, kad generolas „nuoširdžiai domėjosi šoko terapijos idėja, tačiau akivaizdžiai krimtosi, kad ši priemonė gali lemti laikiną nedarbą“. (215) Tuo metu Pinocheto įsakymai dėl skerdynių futbolo stadionuose jau buvo išgarsėję visame pasaulyje, tad diktatoriaus „krimtimasis“ dėl žmogiškosios šoko terapijos kainos vargu ar galėjo Friedmaną sulaikyti. Savo vėlesniame laiške jis liaupsina „ypač išmintingus“ generolo sprendimus, tačiau primygtinai ragina valstybės išlaidas „visiems sektoriams“ apkarpyti dar smarkiau – „25 proc. per šešis mėnesius“ ir tuo pačiu metu įgyvendinti visą paketą verslui palankių priemonių, šitaip žengiant „visiškai laisvos prekybos“ link. Friedmanas įsitikinęs, kad šimtai tūkstančių iš viešojo sektoriaus atleistų žmonių netrukus susiras darbus privačiame sektoriuje, kuris greitai suklestėsiąs, jei tik Pinochetas pašalins „kiek įmanoma daugiau kliūčių, šiuo metu trukdančių privačios rinkos plėtrai“. (216)
Friedmanas užtikrino, kad jei generolas vadovausis šiuo patarimu, jis išgarsėsiąs kaip „ekonomikos stebuklo“ autorius ir „per kelis mėnesius“ sustabdysiąs infliaciją, o nedarbo problema būsianti tik „trumpalaikė – užtruks kelis mėnesius, tačiau vėliau ūkis labai sparčiai atsigaus“. Pinochetas turįs veikti greitai ir ryžtingai. Friedmanas net kelis kartus pabrėžia „šoko“ svarbą ir akcentuoja, kad „palaipsniškumas šiuo atveju būtų tiesiog nepateisinamas“. (217)
Pinochetas įtikėjo. Savo atsakomajame laiške Čilės vyriausiasis vadas Friedmanui išreiškia „didžiausią pagarbą ir prielankumą“ užtikrindamas jį, kad „planas jau dabar taikomas visa apimtimi“. (218) Išsyk po Friedmano apsilankymo, Pinochetas atleido ūkio ministrą ir perdavė šį portfelį Sergio de Castro, kurį vėliau paaukštino iki finansų ministro. De Castro į aukštas valstybės pareigas įtaisė daugybę savo kolegų „Čikagos berniukų“, vienas jų paskirtas centrinio banko vadovu. Orlandas Senzas, paprieštaravęs masiniam atleidimui iš darbo ir gamyklų uždarymui, Nacionalinės gamintojų asociacijos prezidento pareigas turėjo užleisti kitam, kur kas palankiau šoko terapijos atžvilgiu nusiteikusiam žmogui. „Jei esama dėl to besiskundžiančių pramonininkų, tegul jie eina velniop. Neketinu jų ginti“, – pareiškė naujasis asociacijos prezidentas. (219)
Nusikratę niurzglių Pinochetas ir de Castro ėmėsi naikinti visus gerovės valstybės atributus ir siekti grynojo kapitalizmo utopijos. 1975 m. jie vienu kirčiu sumažino valstybės išlaidas 27 proc., tačiau tuo neapsiribojo – 1980 m. valstybės išlaidos jau tesudarė pusę to, kas buvo valdant Allende. (220) Sveikatos apsauga ir švietimas turėjo atlaikyti stipriausius smūgius. Netgi „The Economist“ – didžiausių laisvosios rinkos apologetų leidinys – pavadino tai „savinaikos orgija“. (221) De Castro privatizavo beveik penkis šimtus valstybinių bendrovių ir bankų, daugelį jų atiduodamas kone už dyką, mat jo tikslas – per kiek įmanoma trumpesnį laiką sukurti deramą ekonominę santvarką. (222) Be jokio gailesčio vietos bendrovėms jis panaikino netgi dar daugiau prekybos barjerų, tokiu būdu 1973–1983 m. pramonės sektoriuje buvo sunaikinta 177 tūkstančius darbo vietų. (223) Devintojo dešimtmečio viduryje bendro šalies ūkio dalis, tenkanti gamybai, krito iki Antrojo pasaulinio karo laikų lygio. (224)
Šoko terapijos sąvoka išties puikiai tinka Friedmano siūlomų sprendimų visumai apibūdinti. Pinochetas sąmoningai įstūmė savo šalį į recesiją pasikliaudamas neišmėginta teorija, anot kurios, ekonomiką galima išgydyti pasitelkus staigų sukrėtimą. Ši logika stulbinamai primena tą, kuria vadovaudamiesi penktajame ir šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais psichiatrai masiškai ėmė taikyti elektrokonvulsinę terapiją – jie nuoširdžiai tikėjo, kad sąmoningai sukelti toniniai-kloniniai priepuoliai stebuklingai pertvarkys jų pacientų smegenis.
Ekonominės šoko terapijos teorija iš dalies pasikliauja lūkesčių poveikiu infliacijai. Norint pažaboti infliaciją, būtina ne tik pertvarkyti monetarinę politiką, bet ir keisti vartotojų, darbdavių ir darbuotojų elgseną. Staigūs ir sukrečiantys politikos pokyčiai lemia ir lūkesčių pokytį: visuomenei duodamas ženklas, kad žaidimo taisyklės pasikeitė iš esmės – kainos nustos kilusios, tačiau nustos kilę ir atlyginimai. Pagal šią teoriją, kuo greičiau bus nuslopinti infliacijos lūkesčiai, tuo trumpesnis bus recesijos ir didžiulio nedarbo laikotarpis. Vis dėlto šalyse, kurių politikai yra praradę visuomenės pasitikėjimą, šių karčių tiesų gyventojus esą gali „išmokyti“ tiktai stiprus, smarkiai sukrečiantis ekonominis šokas.**
Sukelti recesiją ar depresiją – išties brutalus sumanymas. Tai neišvengiamai lemtų masinį skurdą. Kaip tik dėl to iki tol ir nebuvo atsiradę nė vieno politinio lyderio, kuris būtų panoręs šią teoriją išmėginti praktiškai. Kas ryžtųsi prisiimti atsakomybę už tai, ką „Business Week“ apibūdino kaip „Dr. Nesuprastos Meilės tyčia sukeltos depresijos pasaulis“? (225)
Pinochetas ryžosi. Per pirmuosius Friedmano paskirtos šoko terapijos metus Čilės ekonomika sumažėjo 15 proc., o nedarbo lygis – Allende valdymo metu siekęs vos 3 proc. – pakilo iki tuometei Čilei dar neregėtos aukštumos – 20 procentų. (226) Nuo šių „terapijų“ šalį neabejotinai krėtė konvulsijos. Ir, skirtingai nei pranašavo Friedmanas, nedarbo krizė tęsėsi ne keletą mėnesių, bet daugelį metų. (227) Akimirksniu perėmusi Friedmano peršamas ligos metaforas, chunta nė nemėgino apgailestauti dėl tokios padėties. Vienas jos atstovų netgi pareiškė, kad „šis kelias buvo pasirinktas todėl, kad jis vienintelis veda tiesiai prie ligos“. (228) Friedmanas buvo lygiai tokios pačios nuomonės. Žurnalistės paklaustas, ar tokia politika nėra pernelyg brangi socialiniu požiūriu, jis atsakė: „Kvailas klausimas.“ (229) Kitam žurnalistui pareiškė, esą „vienintelis mano rūpestis, kad jie stumtų šias reformas kuo smarkiau ir iki pat galo“. (230)
Įdomu tai, kad įtakingiausiu šoko terapijos kritiku tapo vienas buvusių Friedmano studentų André Gunderis Frankas. Šis šeštajame dešimtmetyje Čikagos universitete studijavęs vokietis buvo girdėjęs apie Čilę tiek daug, kad baigęs mokslus ekonomikos daktaro laipsniu nusprendė savomis akimis pamatyti tą šalį, kurią jo profesoriai nuolat pristatydavo kaip ydingai valdomą divelopmentalistų distopiją. Jam patiko tai, ką pamatė, ir jis ėmė dėstyti Čilės universitete, o vėliau tapo Salvadoro Allende (šis jo akyse ilgainiui įgijo ypač didelę pagarbą) vyriausybės ekonomikos patarėju. Kaip „Čikagos berniukas“, kuris apsigyveno Čilėje ir išsižadėjo laisvosios rinkos ortodoksijos, Frankas galėjo pažvelgti į šalyje imtą vykdyti ekonominę avantiūrą iš išties unikalios perspektyvos. Praėjus metams nuo Friedmano paskirtos šoko terapijos taikymo pradžios, jis parašė kupiną pagiežos „Atvirą laišką Arnoldui Harbergeriui ir Miltonui Friedmanui“, kuriame pasitelkęs visą savo Čikagos universitete įgytą išsilavinimą išnagrinėjo, kokia iš tiesų buvusi „čiliečio paciento reakcija į jūsų gydymą“. (231)
Jis apskaičiavo, ką reiškia čiliečių šeimai mėginti išgyventi iš to, ką Pinochetas laikė „pragyvenimo minimumu“. Maždaug 74 proc. šių pajamų reikėjo skirti vien duonai, šeimos buvo priverstos atsisakyti tokių „prabangos dalykų“ kaip pienas ar transporto išlaidos nuvykti į darbą. Palyginti – Allende valdymo laikotarpiu pienas ir transporto išlaidos sudarė 17 proc. valstybės tarnautojo uždarbio. (232) Dabar pieno vaikai nebegaudavo net mokyklose, nes vienu pirmųjų chuntos žingsnių buvo atsisakyta pieno dalijimo mokyklose programų. Dėl šių tikrą neviltį šeimoms kėlusių apkarpymų vis daugiau moksleivių per pamokas alpdavo, o daugelis jų ir apskritai nustojo lankyti mokyklą. (233) Gunderis Frankas matė tiesioginį ryšį tarp jo bendramokslių įgyvendinamos brutalios ekonominės politikos ir Pinocheto po visą šalį pasėtos prievartos. Šis nelojalus „Čikagos berniukas“ pastebi, kad Friedmano pasiūlyti sprendimai buvę tokie skausmingi, kad jų jokiu būdu nebūtų buvę galima „primesti ar įgyvendinti atskirai nuo šiuos sprendimus lydėjusių, o kartu ir gerai juos iliustruojančių elementų: karinės jėgos ir politinio teroro“. (234)
Pinocheto ekonomistų komandos tai neišgąsdino, ji žengė dar toliau ir įgyvendino pačius radikaliausius Friedmano siūlymus: valstybinę švietimo sistemą pakeitė „švietimo čekiai“ ir „chartijos mokyklos“, sveikatos apsauga tapo mokama, o vaikų darželiai ir kapinės buvo privatizuoti. Pats radikaliausias sprendimas – Čilės socialinės apsaugos sistemos privatizavimas. Šį veiksmą inicijavęs José Pi.era pripažino, kad idėja jam kilo skaitant „Kapitalizmą ir laisvę“. (235) George’o W. Busho administracija paprastai laikoma „savininkų visuomenės“ pradininke, tačiau iš tiesų tokią „savininkų tautos“ idėją trimis dešimtmečiais anksčiau pirmoji iškėlė Pinocheto vyriausybė.
Čilė žengė į visiškai naują teritoriją, tad viso pasaulio laisvosios rinkos aistruoliai, dėl tokios politikos pranašumų anksčiau diskutavę tik grynai akademinėje aplinkoje, dabar šią šalį stebėjo itin akylai. „Ekonomikos vadovėliuose teigiama, kad kaip tik taip viskas ir turi vykti, tačiau ar tai praktikuojama bent vienoje kitoje šalyje?“ – klausė JAV verslo žurnalas „Barron’s“. (236)
The New York Times“ straipsnyje „Čilė. Laboratoriniai teoretiko bandymai“ pastebėjo, kad „retai pasitaiko atvejų, kai griežtomis pažiūromis garsėjančiam ekonomistui suteikiama praktinė proga išmėginti savo specifinius receptus ypatingai negaluojančiai ekonomikai. O dar retesnis atvejis – kai tokio ekonomisto pacientu tampa ne jo gimtoji šalis.“ (237) Atsirado daug žmonių, panorusių Čilės laboratoriją pamatyti savomis akimis – tarp tokių buvo ir Friedrichas Hayekas. Į Pinocheto Čilę jis vyko net kelis kartus, o 1981 m. Via del Mar mieste (tame pačiame, kuriame buvo suplanuotas perversmas) surengė regioninį Mont Pelerino draugijos – kontrrevoliucijos „smegenų tresto“ – susitikimą.
Net ir praėjus trims dešimtmečiams Čilė tebevaldoma laisvosios rinkos entuziastų – tai tarsi įrodymas, kad fridmenizmas veikia. Kai 2006 m. gruodį Pinochetas mirė (praėjus mėnesiui po Friedmano mirties), „The New York Times“ jį liaupsino kaip žmogų, kuris „šalį su beviltiška ekonomika pavertė labiausiai klestinčia visoje Lotynų Amerikoje“, o „The Washington Post“ vedamasis skelbė, kad jis „įgyvendino laisvosios rinkos politiką, lėmusią Čilės ekonominį stebuklą“. (238) Faktai, susiję su „Čilės stebuklu“, vis dar tebekelia karštas diskusijas.
Pinochetas išbuvo valdžioje septyniolika metų, ir per šį laikotarpį jis keletą kartų keitė politikos kursą. Pastovus šalies ekonomikos augimas, kuris ir laikomas stebuklingos sėkmės įrodymu, prasidėjo devintojo dešimtmečio viduryje – praėjus visam dešimtmečiui nuo „Čikagos berniukų“ pritaikytos šoko terapijos ir tik po to, kai Pinochetas buvo priverstas radikaliai peržiūrėti vykdomą kursą. O tai jis turėjo padaryti, nes 1982 m., nors Čilė griežtai laikėsi Čikagos doktrinos, šalį ištiko ekonominis krachas: milžiniškai išaugo valstybės skola, dar sykį įsisiautėjo hiperinfliacija, o nedarbo lygis pasiekė 30 proc. ir tapo dešimt kartų didesnis nei Allende valdymo laikotarpiu. (239) Pagrindinė priežastis buvo tai, kad „piranijos“ – „Enron“ tipo finansų įmonės, kurių reguliavimą „Čikagos berniukai“ buvo visiškai panaikinę – šalies aktyvus kėlė skolintais pinigais ir galiausiai įklimpo į milžiniškas 14 milijardų. dolerių skolas. (240)
Situacija tapo tokia nestabili, kad Pinochetas buvo priverstas atlikti lygiai tą patį, ką jau buvo atlikęs Allende – nacionalizuoti visas šias bendroves. (241) Kracho akivaizdoje beveik visi „Čikagos berniukai“, tarp jų ir Sergio de Castro, neteko savo įtakingų valstybės postų. Keletui kitų Čikagos universiteto auklėtinių, užėmusių svarbius postus „piranijų“ įmonėse, buvo iškeltos bylos už sukčiavimą – tai nuplėšė labai rūpestingai puoselėtą ir „Čikagos berniuko“ tapatybei tokį būtiną mokslinio neutralumo kaukę.
Vienintelis dalykas, devintojo dešimtmečio pradžioje apsaugojęs Čilę nuo visiško ekonomikos kolapso, buvo tai, kad per visą laiką Pinochetas taip ir nesiryžo privatizuoti „Codelco“ – po Allende nacionalizavimo valstybine tapusios vario gavybos įmonės. Vien ši bendrovė generavo 85 proc. Čilės gaunamų pajamų iš eksporto, o tai reiškė, kad, sprogus finansų burbului, valstybė tebeturėjo pastovų pajamų šaltinį. (242)
Akivaizdu, kad Čilė niekada nebuvo tapusi „grynos“ laisvosios rinkos laboratorija, kokią ją tvirtino esant didžiausi jos kurso šalininkai. Veikiau tai buvo šalis, kurios negausus elitas, pasitelkęs itin pelningą skolinimosi ir valstybinių subsidijų (vėliau šie ištekliai buvo visiškai išsemti) formulę, per nesveikai trumpą laiką iš pasiturinčio tapo labai turtingu. Išsklaidžius šią virš stebuklo pakibusią dūmų uždangą ir demaskavus gražbylystes, tampa aišku, kad Pinocheto ir „Čikagos berniukų“ valdoma Čilė buvo korporacinė šalis, o ne laisvąja rinka grįsta kapitalistinė valstybė. Korporatizmo, arba „korporatyvizmo“, sąvoka iš pradžių taikyta Mussolini policinės valstybės modeliui – tuometė Italija valdyta suvienijus tris pagrindinius visuomenėje veikiančius galios šaltinius – vyriausybę, verslą ir profsąjungas; visi šie trys elementai buvo skirti tam, kad dėl nacionalizmo užtikrintų tvarką. Pinocheto valdomos Čilės naujovė – smarkiai patobulintas korporatyvizmas: policinė valstybė ir didžiulės korporacijos persipynė į viena, tapo jungtinėmis pajėgomis, negailestingai kariaujančiomis su trečiuoju sektoriumi – darbininkais – ir drastiškai didinančiomis joms priklausančią nacionalinio turto dalį.
Šis karas – suprantama, daugelis čiliečių jį laikė turčių karu su vargšais ir viduriniąja klase – kaip tik ir yra tikroji Čilės ekonominio „stebuklo“ istorija. 1988 m., ekonomikai stabilizavusis ir ėmus sparčiai augti, 45 proc. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. (243) Tačiau 10 proc. turtingiausių čiliečių pajamos išaugo 83 procentais. (244) Net 2007 m. Čilėje išsikerojusi socialinė atskirtis tebeliko viena didžiausių pasaulyje – iš 123 valstybių, kuriose Jungtinės Tautos stebi socialinę nelygybę, Čilė užėmė 116 vietą, t. y. pagal problemos mastą buvo aštunta. (245)
Jei šie duomenys Čikagos mokyklos ekonomistams Čilės atvejį leidžia laikyti stebuklu, tai, ko gero, šoko terapija šios šalies niekada taip ir neišgydė. O galbūt tikroji jos paskirtis buvo kaip tik tokia – dar labiau padidinti turtingųjų gerovę ir sunaikinti didžiąją viduriniosios klasės dalį.
Kaip tik šitaip tai vertina Orlando Letelieras, buvęs Allende gynybos ministras. Po metų, praleistų Pinocheto kalėjimuose, jam galiausiai pavyko išvykti iš Čilės – tai pasiekti padėjo ypač stiprus tarptautinės bendruomenės spaudimas. Gyvendamas tremtyje ir stebėdamas, kaip sparčiai skurdinama jo šalis, 1976 m. Letelieras rašė: „Per pastaruosius trejus metus atlyginimų gavėjų kišenės buvo patuštintos keliais milijardais dolerių, kurie atiteko kapitalistams ir žemvaldžiams. (...) turtų sutelkimas saujelės žmonių rankose yra ne atsitiktinumas, bet taisyklė. Tai ne atsitiktinis sudėtingos situacijos padarinys – kuo chunta norėtų įtikinti pasaulį, – bet pati šio socialinio projekto ašis. Tai ne šalutinis ekonominis efektas, bet laikina politinė sėkmė.“ (246)
Tai rašydamas Letelieras negalėjo žinoti, kad Čikagos mokyklos valioje atsidūrusios Čilės pavyzdys tiesiog iliustravo būsimą globalią ekonomiką ir tapo modeliu, kuris bus taikomas vis iš naujo, pradedant Rusija ir baigiant Pietų Afrika ar Argentina. Buvusią plėtrą liudijančių apleistų fabrikų ir pūvančios infrastruktūros fone bus pučiami urbanistiniai pašėlusios spekuliacijos ir abejotinos sąskaitybos burbulai, kurie generuos milžinišką pelną ir karštligišką vartotojiškumą; apytikriai pusė gyventojų atsidurs ekonominio gyvenimo užribyje; siautės nevaldoma korupcija ir protekcionizmas; smulkus ir vidutinis vietos verslas atsidurs ant prarajos krašto; daugybė viešojo sektoriaus funkcijų bus perduota į privačias rankas, o privataus sektoriaus skolos perkeltos ant valstybių pečių. Gerovės burbulo užribyje atsidūrusiems čiliečiams menamas ekonominis stebuklas buvo panašus į Didžiąją depresiją, tačiau šio hermetiško kokono viduje pelnas cirkuliavo taip greitai ir laisvai, kad šoko terapijos stiliaus „reformomis“ pasiektas lengvas grobis nuo to laiko finansų rinkoms tapo lyg stiprus narkotikas. Štai kodėl finansų pasaulis nereagavo į akivaizdų Čilės eksperimento prieštaringumą ir nė neketino perkainoti pagrindinių laissez faire prielaidų. Atvirkščiai – pasiduota narkotikų pagundai: kur gauti dar vieną dozę?
* Allende buvo rastas ištaškytais smegenimis. Iki šiol tebesitęsia ginčai, ar jį kliudė viena iš į La Moneda rūmus paleistų kulkų, ar jis, nenorėdamas, kad čiliečiai pamatytų, kaip jų išrinktas prezidentas pasiduoda maištaujančiai kariuomenei, nusišovė pats. Antroji versija paprastai laikoma tikėtinesne.
** Kai kurie Čikagos mokyklai atstovaujantys ekonomistai teigia, kad pirmasis šoko terapijos eksperimentas buvo atliktas 1948 m. birželio 20 d. Vakarų Vokietijoje. Kaip tik tada finansų ministras Ludwigas Erhardas panaikino daugumą kainas reguliavusių priemonių ir įvedė naują valiutą. Šis žingsnis buvo žengtas staiga, iš anksto neįspėjus, todėl Vokietijos ekonomikai tai buvo didžiulis šokas, lėmęs kone visuotinį nedarbą. Vis dėlto visi panašumai tuo ir pasibaigia: Erhardo reformos apsiribojo vien kainų ir monetarine politika, jų nelydėjo socialinių programų apkarpymas ar greitas laisvosios prekybos įvedimas. Buvo imtasi daugybės priemonių, – tarp jų ir algų didinimas, – skirtų piliečiams nuo šio šoko apsaugoti. Net ir išgyvenusi šį šoką Vakarų Vokietija lengvai atitiko Friedmano pateiktą kvazisocialistinės gerovės valstybės apibrėžimą: ji subsidijavo gyventojų aprūpinimą būstu, mokėjo pašalpas ir pensijas, užtikrino valstybinę sveikatos apsaugą ir švietimą – valstybė valdė ir subsidijavo viską, pradedant ryšių bendrove ir baigiant aliuminio gamyklomis. Atiduodant laurus už šoko terapijos išradimą Erhardui, pasakojimą mėginama gerokai pagardinti – juk jo eksperimentas vyko po to, kai Vakarų Vokietija buvo išlaisvinta iš tironijos. Šiaip ar taip, Erhardo šokas turi mažai ką bendra su viską sau iš kelio šluojančiomis transformacijomis, dabar suvokiamomis kaip ekonominė šoko terapija. Šiam metodui kelią praskynė Friedmanas su Pinochetu ir atliko tai šalyje, kuri savo laisvę buvo ką tik praradusi.
194 Niccolo Machiavelli, The Prince, trans. W. K. Marriott (Toronto: Alfred A. Knopf, 1992), 42.
195 Milton Friedman and Rose D. Friedman, Two Lucky People: Memoirs (Chicago: University of Chicago Press, 1998), 592.
196 Batalla de Chile [three-part documentary film series] compiled by Patricia Guzman, originally produced 1975–9 (New York: First Run/Icarus Films, 1993).
197 John Dinges and Saul Landau, Assassination on Embassy Row (New York: Pantheon Books, 1980), 64.
198 Report of the Chilean National Commission on Truth and Reconciliation, vol. 1, trans. Philip E. Berryman (Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1993), 153; Peter Kornbluh, The Pinochet File: A Declassified Dossier an Atrocity and Accountability (New York: New Press, 2003), 153–54.
199 Kornbluh, The Pinochet File, 155–56.
200 Dėl šių skaičių paprastai ginčijamasi, mat kariškių vyriausybė išgarsėjo mėginimais nuslėpti ir paneigti savo nusikaltimus. Jonathan Kandell, “Augusto Pinochet, 91, Dictator Who Ruled by Terror in Chile, Dies,” The New York Times, December 11, 2006; Chile Since Independence, ed. Leslie Bethell (New York: Cambridge University Press, 1993), 178; Rupert Cornwell, “The Great Willing to Kill His People to Win the Battle against Communism,” Independent (London), December 11, 2006.
201 Juan Gabriel Valdes, Pinochet’s Economists: The Chicago School in Chile (Cambridge: CambridgeUniversity Press, 1995), 252.
202 Pamela Constable and Arturo Valenzuela, A Nation of Enemies: Chile Under Pinochet (New York:W. W. Norton & Company, 1991), 187.
203 Robert Harvey, “Chile’s Counter-Revolution,” The Economist, February 2, 1980.
204 Jose Pinera, “How the Power of Ideas Can Transform a Country,” www.josepinera.com.
205 Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 74–75.
207 Valdes, Pinochet’s Economists, 31.
208 Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 70.
209 Vienintelis Pinocheto taikytas prekybos barjeras buvo 10 proc. dydžio importo muitai, tačiau varguar tai net laikytina prekybos barjeru, veikiau jau kukliu importo mokesčiu. Andre Gunder Frank,Economic Genocide in Chile: Monetarist Theory Versus Humanity (Nottingham, UK: Spokesman Books, 1976), 81.
210 Tai pakankamai atsargūs skaičiavimai. Gunderis Frankas rašo, kad per pirmuosius chuntos valdymo metus infliacija pasiekė 508 proc., o kasdienio vartojimo prekės galėjo pabrangti net iki 1 000 procentų. 1972-aisiais, paskutiniais Allende valdymo metais, infliacija buvo pasiekusi 163 procentus. Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 170; Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 62.
211 Que Pasa (Santiago), January 16, 1975. Cituojama iš: Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 26.
212 La Tercera (Santiago), April 9, 1975. Cituojama iš: Orlando Letelier, “The Chicago Boys in Chile,” The Nation, August 28, 1976.
213 El Mercurio (Santiago), March 23, 1976. Cituojama iš ten pat.
214 Que Pasa (Santiago), April 3, 1975. Cituojama iš ten pat.
215 Friedman and Friedman, Two Lucky People, 399.
219 Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 34.
220 Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 172–73.
221 „1980 m. valstybės išlaidos sveikatos apsaugai sumažėjo 17,6 proc. palyginti su 1970 m., o švietimui – 11,3 procento“. Valdes, Pinochet’s Economists, 23, 26; Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 172–73; Robert Harvey, “Chile’s Counter-Revolution,” The Economist, February 2, 1980.
222 Valdes, Pinochet’s Economists, 22.
223 Albert O. Hirschman, “The Political Economy of Latin American Development: Seven Exercises in Retrospection,” Latin American Research Review 12, no. 3 (1987): 15.
224 Public Citizen, “The Uses of Chile: How Politics Trumped Truth in the Neo-Liberal Revision of Chile’s Development,” discussion paper, September 2006, www.citizen.org.
225 “A Draconian Cure for Chile’s Economic Ills?”, Business Week, January 12, 1976.
226 Peter Dworkin, “Chile’s Brave New World of Reaganomics,” Fortune, November 2, 1981; Valdes, Pinochet’s Economists, 23; Letelier, “The Chicago Boys in Chile.”
227 Hirschman, “The Political Economy of Latin American Development,” 15.
228 Šie žodžiai priklauso chuntos finansų ministrui Jorge Cauasui. Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 173.
229 Ann Crittenden, “Loans from Abroad Flow to Chile’s Rightist Junta,” The New York Times, February 20, 1976.
230 “A Draconian Cure for Chile’s Economic Ills?”, Business Week, January 12, 1976.
231 Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 58.
233 Harvey, “Chile’s Counter-Revolution”; Letelier, “The Chicago Boys in Chile.”
234 Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 42.
235 Pinera, “How the Power of Ideas Can Transform a Country.”
236 Robert M. Bleiberg, “Why Attack Chile?”, Barron’s, June 22, 1987.
237 Jonathan Kandell, “Chile, Lab Test for a Theorist,” The New York Times, March 21, 1976.
238 Kandell, “Augusto Pinochet, 91, Dictator Who Ruled by Terror in Chile, Dies”; “A Dictator’s Double Standard,” Washington Post, December 12, 2006.
239 Greg Grandin, Empire’s Workshop: Latin America and the Roots of U.S. Imperialism (New York: Metropolitan Books, 2006), 171.
241 Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 197–98.
242 Jose Pinera, “Wealth through Ownership: Creating Property Rights in Chilean Mining,” Cato Journal 24, no. 3 (Fall 2004): 296.
243 Interviu su Alejandro Foxley, pasirodęs 2001 m. kovo 26 d., Commanding Heights: The Battle for the World Economy, www.pbs.org.
244 Constable and Valenzuela, A Nation of Enemies, 219.
245 Central Intelligence Agency, “Field Listing – Distribution of family income – Gini index,” World Factbook 2007, www.cia.gov.
246 Letelier, “The Chicago Boys in Chile.”
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.
