Tęsinys. Skaityti pradžią
Friedmano išpuoselėtos Čikagos mokyklos judėjimas dėl naujų teritorijų visame pasaulyje ėmė kovoti nuo aštuntojo dešimtmečio, tačiau jo vizijos iki pat pastarojo meto visu mastu dar niekad nebuvo imtos taikyti savo kilmės šalyje. Žinoma, Reaganui šioje srityje pavyko nemažai pasistūmėti į priekį, tačiau JAV išsaugojo socialinio aprūpinimo sistemą, socialinę apsaugą ir valstybines mokyklas, kurių tėvai tebesilaiko tvirtai įsitvėrę iki šiol tuo demonstruodami, Friedmano žodžiais tariant, savo „neracionalų prieraišumą socialistinei sistemai“.(25)
1995 m. respublikonams įgijus persvarą Kongrese, Davidas Frumas, persikėlėlis iš Kanados ir būsimasis George’o W. Busho kalbų rašytojas, buvo vienas vadinamųjų neokonservatorių, raginusių Jungtinėse Valstijose imtis šoko terapija grįstos ekonominės revoliucijos. „Mano manymu, štai kaip mes turėtume elgtis. Užuot laipsniškai mažinus išlaidas, – šiek tiek šen, šiek tiek ten, – aš siūlau jau šią vasarą per vieną dieną atšaukti tris šimtus programų, kurių kiekviena atsieina milijardą dolerių ar mažiau. Gal dėl šių apkarpymų didelio skirtumo ir nebus, bet, varge, ar tos išlaidos būtinos? Tai atlikti turėtume tučtuojau.“(26)
Frumo savo šaliai geidautos šoko terapijos tuo metu nepavyko pritaikyti. Didžia dalimi taip atsitiko dėl to, kad valstybėje nekilo rimtesnių krizių, galinčių išpurenti tam dirvą. Tačiau 2001 m. situacija pasikeitė. Užgriuvus rugsėjo 11-osios išpuoliams, Baltieji rūmai buvo sausakimši Friedmano mokytinių, tarp jų atsidūrė ir artimas jo draugas Donaldas Rumsfeldas. Kolektyvinio apsvaigimo akimirkomis Busho komanda suskato naudotis šiurpą keliančiu greičiu – ir ne todėl, kad, kaip kai kas teigia, administracija esą pati suktai suplanavusi krizę, tačiau todėl, kad pagrindinės administracijos figūros, ankstesnių katastrofų kapitalizmo eksperimentų Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje veteranai, priklausė judėjimui, meldžiančiam krizių taip pat, kaip sausros nukamuoti žemdirbiai meldžia lietaus ar kaip apokaliptinių krikščioniškų grupių nariai meldžia Kristaus antrojo atėjimo. Užgriuvus ilgai lauktai katastrofai, jie akimirksniu susigaudo, kad pagaliau atėjo jų valanda.
Ištisus tris dešimtmečius Friedmanas ir jo sekėjai metodiškai išnaudodavo šoko momentais pasitaikančias progas – rugsėjo 11-osios užsienietiškus atitikmenis (pradedant Pinocheto perversmu 1973 m. rugsėjo 11 d.) – kitose šalyse. 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikos universitetuose išperėtai ir Vašingtono institucijose įsitvirtinusiai ideologijai pagaliau suteikė progą sugrįžti namo.
Busho administracija tuojau pat puolė naudotis išpuolių sukelta baime ne tik, kad pradėtų „karą su teroru“, bet ir, kad užtikrintų, jog ši avantiūra kone absoliučiai bus orientuota į pelno siekimą – sukurta nauja galinga industrija, suteikusi silpnėjančiam JAV ūkiui naują kvėpavimą. Perpratus šį „katastrofų kapitalizmo kompleksą“ gerai matyti, kad jis turi kur kas toliau nutįsusius čiuptuvus nei karinis-pramoninis kompleksas, apie kurį Dwightas Eisenhoweris įspėjo savo prezidentavimo pabaigoje. Tai globalinis karas, kurį visuose lygmenyse, finansuojamos visuomenės pinigais, kariauja privačios bendrovės, visam laikui gavusios neribotą mandatą ginti tėvynę – Jungtines Valstijas – ir šalinti visą „blogį“ užsienyje. Vos per kelerius metus šis kompleksas išplėtė savo rinkos ribas nuo kovos su terorizmu iki tarptautinio taikos bei municipalinio teisėtvarkos palaikymo ir veiklos, susijusios su vis dažnėjančiomis stichinėmis nelaimėmis. Komplekso smaigalyje atsidūrusių korporacijų pagrindinis tikslas – pasiekti, kad kasdienis valstybės funkcionavimas taptų paremtas pelnui keliaklupsčiaujančios vyriausybės modeliu (susiklosčius nepaprastajai padėčiai jis pritaikomas itin sparčiai), o atvirai sakant – privatizuoti vyriausybę.
Norėdama išjudinti katastrofų kapitalizmo kompleksą, Busho administracija be jokių viešų diskusijų į privačių bendrovių rankas perdavė daugelį delikačių ir svarbių vyriausybės funkcijų – nuo medicininės kareivių priežiūros iki kalinių kvotos ar su gyventojais susijusių duomenų rinkimo ir apdorojimo. Vyriausybė šiame nesibaigiančiame kare atlieka ne tiek rangovų tinklui vadovaujančio administratoriaus, kiek dėl pelno rizikuojančio kapitalisto vaidmenį. Šiam kompleksui sukurti ji skiria pirmines investicijas ir tuo pat metu tampa naujų jo paslaugų didžiausiu užsakovu. Čia pakaks paminėti vos tris šią transformacijos apimtį iliustruojančius rodiklius. 2003 m. JAV vyriausybė su privačiomis bendrovėmis pasirašė 3512 sutarčių dėl su apsauga susijusių funkcijų vykdymo; per dvidešimt dviejų mėnesių laikotarpį, pasibaigusį 2006 m. rugpjūtį, Krašto saugumo departamentas (Department of Homeland Security) jau buvo sudaręs daugiau nei 115 tūkst. tokių sutarčių.(27) Pasaulinė „krašto saugumo industrija“, iki 2001 m. ekonomiškai buvusi palyginti visai menka, šiuo metu jau valdo 200 milijardų dolerių vertės sektorių.(28) 2006 m. JAV vyriausybės krašto saugumui skirtų išlaidų dalis vienam namų ūkiui vidutiniškai sudaro 545 dolerius.(29)
Ir tai tik karo su teroru namų frontas, didžiausi pinigai sukasi vykdant karinius veiksmus užsienyje. Be ginkluotės gamintojų, kurių pelnai tiesiog šaute šovė aukštyn pradėjus karą Irake (2007 m. pradžioje jo kaina jau artėjo prie dviejų trilijonų dolerių sumos), JAV kariuomenė šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių ūkio sričių pasaulyje.(30) „Dar niekad nebuvo atsitikę, kad dvi šalys, kuriose abejose yra „McDonald’s“ užkandinių, būtų pradėjusios viena su kita kariauti“, – 1996 m. gruodį įžūliai paskelbė „The New York Times“ skiltininkas Thomas Frydmenas.(31) Vos po dvejų metų jis ne tik galėjo įsitikinti klydęs, bet ir dėl pelno siekiančio karo modelio stebėti, kaip į mūšius einančiai JAV kariuomenei įkandin seka „Burger King“ ir „Pizza Hut“ bendrovės, gavusios teisę teikti savo paslaugas kareiviams, pradedant karinėmis bazėmis Irake ir baigiant „mini miesteliu“ Gvantanamo įlankoje.
O kur dar humanitarinė pagalba ir atstatymo darbai. Pirmą kartą Irake išmėgintas į pelną orientuotos pagalbos ir atstatymo modelis jau tapo nauja globaline paradigma, ir visiškai nesvarbu, ar pirminė destrukcija kilo dėl prevencinio karo, kaip 2006 m. Izraelio atakos prieš Libaną atveju, ar uragano. Turint ribotus išteklius ir dėl klimato kaitos nuolat didėjantį naujų katastrofų antplūdį, atkuriamieji darbai ima sudaryti tiesiog pernelyg masinančiai augančią rinką, kad ją būtų galima palikti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Tarkim, kodėl mokyklų atstatymu turėtų rūpintis Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), kai tai gali atlikti „Bechtel“ – viena didžiausių statybos bendrovių JAV? Kodėl perkeltuosius asmenis (displaced people) iš Misisipės reikėtų įkurdinti subsidijuojamuose tuščiuose butuose, jei juos galima apgyvendinti „Carnival Corporation & plc“ kruiziniuose laivuose? Kodėl JT taikdarius reikėtų dislokuoti Darfūre, jei tokios privačios saugumo bendrovės kaip „Blackwater“ ieško naujų klientų? Štai kur glūdi po rugsėjo 11-osios atsiskleidęs skirtumas: anksčiau karai ir stichinės nelaimės suteikdavo progų siaurai ūkio šakai, pavyzdžiui, reaktyvinių naikintuvų gamintojams ar statybų bendrovėms, atstatančioms subombarduotus tiltus. Svarbiausia ekonominė karų paskirtis būdavo atverti naujas, iki tol uždaras rinkas ir sudaryti prielaidas pokariniam taikos meto bumui. Tačiau dabar su atsaku į karus ir katastrofas susiję darbai yra privatizuoti tokiu mastu, kad net patys tapo nauja rinka. Nebereikia laukti po karo pabaigos prasidėsiančio bumo – tai, ko reikia, glūdi jau pačiose pasitelktose priemonėse.
Vienas ryškus šio postmodernaus metodo privalumas yra tas, kad rinkos sąlygomis jis negali prašauti. Kaip, kalbėdamas apie energetikos bendrovei „Halliburton“ ypač pelningą ketvirtį, pastebėjo vienas rinkos analitikų, „Irako veiksnys pasiteisino labiau nei tikėtasi.“(32) Tai buvo pasakyta 2006 m. spalio mėnesį – patį smurtingiausią per visą ligtolinę karo kampaniją, kai, oficialiais duomenimis, žuvo 3709 civiliai irakiečiai.(33) Vis dėlto vargu ar daug akcininkų galėjo būti nusivylę šiuo, 20 milijardų dolerių pelną generavusiu karu.(34)
Be ginklų prekybos, karo samdinių praktikos, komercinių atstatymo darbų ir krašto saugumo industrijos suklestėjimo, Busho administracijos po rugsėjo vienuoliktosios pradėta taikyti savita šoko terapijos forma lėmė ir naujos ūkio šakos atsiradimą. Ji sukurta valdant Bushui, tačiau dabar egzistuoja visiškai atskirai nuo bet kokios administracijos ir neužleis savo pozicijų tol, kol ją palaikanti korporacinė, į dominavimą orientuota ideologija bus identifikuota, izoliuota ir nurungta. Šiame komplekse dominuoja JAV firmos, tačiau jis yra globalus: čia rasime britų bendrovių, besispecializuojančių visur esančių vaizdo stebėjimo kamerų srityje, Izraelio firmų, statančių modernias užtvaras, kanadiečių medienos pramonės atstovų, parduodančių surenkamuosius namus, kurie keletą kartų brangesni nei vietos gamintojų, ir taip toliau. „Vargu ar seniau į katastrofų nuniokotų vietovių atstatymą kas nors buvo mėginęs pažvelgti kaip į realią gyvenamųjų namų statybos rinką, – pastebėjo Kenas Ken Bakeris, Kanados prekiautojų mediena asociacijos vadovas. – Tai ilgalaikės diversifikacijos strategija.“(35)
Katastrofų kapitalizmo komplekso iškilimo mastas gali būti drąsiai prilygintas „besivystančių rinkų“ ir informacinių technologijų bumui dešimtajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, jam atstovaujantys žmonės pripažįsta, kad jų sandoriai dabar net pelningesni nei elektroninio verslo suklestėjimo laikotarpiu ir kad „saugumo burbulas“ išjudino sąstingį, susidariusį sprogus ankstesniems burbulams. Kartu su šokusiais aukštyn draudimo industrijos pelnais (tikimasi, kad vien JAV per 2006 m. jis bus pasiekęs 60 milijardų dolerių ribą) ir milžiniškais naftos industrijos viršpelniais (augančiais su kiekviena nauja krize) katastrofų pramonė padėjo išgelbėti pasaulio rinką nuo didžiulės ekonominės recesijos, su kuria ji buvo susidūrusi rugsėjo vienuoliktosios išvakarėse.(36)
Mėginant susekti šio ideologinio kryžiaus žygio, savo kulminaciją pasiekusio įgyvendinus radikalią karo ir katastrofų privatizaciją, istoriją, prieš akis nuolat iškyla vienas keblumas: nagrinėjama ideologija yra įvairiaformė, ji nuolat keitė savo pavadinimą ir mainė tapatybes. Friedmanas vadino save „liberalu“, tačiau JAV jo sekėjai, liberalus sieję su aukštais mokesčiais ir hipiais, labiau linko identifikuotis kaip „konservatoriai“, „klasikiniai ekonomistai“, „laisvosios rinkos šalininkai“, o vėliau – „reiganomikos“ (Reaganomics) ar „laissez faire“(37) apologetai. Daugelyje pasaulio šalių jų ortodoksiškumas žinomesnis kaip „neoliberalizmas“, tačiau dažnai vadinamas ir „laisvąja prekyba“ ar tiesiog „globalizacija“. Ir tik nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio šis intelektualinis judėjimas, vadovaujamas ilgo bendradarbiavimo su Friedmanu patirtį turinčių dešiniosios pakraipos smegenų centrų („Heritage Foundation“, „Cato Institute“ ir „American Enterprise Institute“), pasivadino „neokonservatyviuoju“. Tai pasaulėžiūra, korporacinei darbotvarkei aptarnauti pasikinkiusi visą JAV karo mašinos galią.
Visas šias inkarnacijas sieja atsidavimas politikos trejybei – viešosios sferos naikinimui, absoliučiai korporacijų laisvei ir socialinių išlaidų skeletiškumui, – tačiau nė vienas iš daugybės šiai ideologijai įvardyti skirtų pavadinimų nėra visiškai adekvatus. Friedmanas savo judėjimą laikė pastanga išlaisvinti rinką nuo valstybės. Vis dėlto realūs duomenys apie tai, kas atsitinka įgyvendinus šią puristinę viziją, liudija veikiau ką kita. Kiekvienoje šalyje, kurioje per pastaruosius tris dešimtmečius buvo įgyvendinta Čikagos mokyklos politika, susiformavo galingas valdantysis kelių ypač stambių korporacijų ir labiausiai pasiturinčių politikų klasės aljansas, o šias dvi grupes skirianti linija tapo miglota ir visiškai nepastovi. Rusijoje tokį aljansą sudarę privatūs milijardus žarstantys žaidėjai vadinami „oligarchais“, Kinijoje – „kunigaikštukais“, Čilėje – „piranijomis“, o Jungtinėse Valstijose – Busho ir Cheney kampanijos „pionieriais“. Šis politikos ir korporacijų elitas susijungė toli gražu ne tam, kad išlaisvintų rinką nuo valstybės, o paprasčiausiai iš prekybinių paskatų – kad užsitikrintų teisę į ypač vertingus, anksčiau visuomenine nuosavybe laikytus išteklius: nuo Rusijos naftos gręžinių iki Kinijos kolektyvinės žemės ar be konkurso pasirašytų sutarčių dėl atkuriamųjų darbų Irake.
Sistemą, kuri panaikina ribą tarp valdžios aparato ir stambiojo verslo, būtų tiksliau vadinti ne liberalia, konservatyvia ar kapitalistine, bet korporatistine. Svarbiausia jos ypatybė – didžiosios dalies viešųjų sričių perdavimas į privačias rankas, kurį dažnai lydi smaugiančios skolos, nuolat besiplečianti bedugnė tarp akinamai turtingų ir ujamų vargšų bei agresyvus, begalines saugumui skiriamas išlaidas pateisinantis nacionalizmas. Tie, kurie yra atsidūrę tokiais susitarimais susikurto didžiausios prabangos burbulo viduje, nė nemato kito, pelningesnio visuomenės sąrangos būdo. Vis dėlto šio burbulo nuošalyje yra palikta akivaizdi gyventojų dauguma, tad kitomis korporatistinio būvio savybėmis gali tapti agresyvus sekimas (kuris, kaip jau sakyta, valstybės aparato gali būti patikėtas atlikti stambiesiems privatininkams), masiniai įkalinimai, pilietinių laisvių varžymas, o dažnai, nors ne visada, ir kankinimai.
_________________
(25) Bob Sipchen, “Are Public Schools Worth the Effort?” Los Angeles Times, July 3, 2006.
(26) Paul Tough, David Frum, William Kristol et al., “A Revolution or Business as Usual?: A Harper’s Forum,” Harper’s, March 1995.
(27) Rachel Monahan and Elena Herrero Beaumont, “Big Time Security,” Forbes, August 3, 2006; Gary Stoller, “Homeland Security Generates Multibillion Dollar Business,” USA Today, September 10, 2006.
(29) Veronique de Rugy, American Enterprise Institute, “Facts and Figures about Homeland Security Spending,” December 14, 2006, www.aei.org.
(30) Bryan Bender, “Economists Say Cost of War Could Top $2 Trillion,” Boston Globe, January 8, 2006.
(32) Steve Quinn, “Halliburton’s 3Q Earnings Hit $611 M,” The Associated Press, October 22, 2006.
(33) Steven R. Hurst, “October Deadliest Month Ever in Iraq,” The Associated Press, November 22, 2006.
(34) James Glanz and Floyd Norris, “Report Says Iraq Contractor Is Hiding Data from U.S.,” New York Times, October 28, 2006.
(35) Wency Leung, “Success Through Disaster: B.C.-Made Wood Houses Hold Great Potential for Disaster Relief,” Vancouver Sun, May 15, 2006.
(36) Joseph B. Treaster, “Earnings for Insurers Are Soaring,” New York Times, October 14, 2006.
(37) Leiskite veikti (pranc.) – ekonominio liberalizmo, reikalaujančio, kad valstybė nesikištų į ūkio reikalus, šūkis (vert. past.).
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.
