Nuostabioji tuštuma: trys pasaulio naikinimo ir pertvarkymo dešimtmečiai
Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.“ (Pradžios knyga 6, 11-13,1999 m. ekumeninis Biblijos leidimas lietuviškai)
Šoko ir siaubo veiksniai kelia tokią baimę, pavojaus jausmą ir destrukciją, kurie yra nesuvokiami gyventojams apskirtai ir veikiamos visuomenės elementams (sektoriams) ar vadovybei konkrečiai. Tornadų, uraganų, žemės drebėjimų, potvynių, nevaldomų gaisrų, bado ar ligų pavidalu pasireiškianti gamta gali sukelti šoką ir siaubą. („Šokas ir siaubas: greitas kelias į dominavimą“, JAV karo Irake karinė doktrina (1)
Jamarą Perry susitikau 2005 m. rugsėjį didžiojoje Raudonojo Kryžiaus prieglaudoje Beton Rūže, Luizianoje. Jis stovėjo eilėje prie išsišiepusių jaunų scientologų dalijamų pietų. Ką tik buvau gavusi velnių už tai, kad kalbuosi su evakuotaisiais be žiniasklaidos atstovams skirtos palydos, tad dabar aš, baltaodė kanadietė, kaip įmanydama stengiausi ištirpti pietinėse valstijose gyvenančių afroamerikiečių jūroje. Eilėje prie maisto smukau tiesiai Perry už nugaros ir, tarsi būtume seni draugai, paprašiau jo su manimi pasikalbėti. Jis maloniai sutiko.
Buvo praėjusi jau savaitė, kai Perry, gimęs ir augęs Naujajame Orleane, paliko užtvindytą miestą. Iš pažiūros jam būčiau davusi septyniolika, bet pasisakė esąs dvidešimt trejų. Jis ir jo šeima visą amžinybę laukė autobusų, kad juos evakuotų. Nieko taip ir nesulaukę, kepinant saulei, iškeliavo pėsčiomis. Galiausiai šeima apsistojo gremėzdiškuose suvažiavimų rūmuose, kuriuose vykdavo farmacijos mugės ir kovos menų čempionatai, o dabar čia yra prigrūsta du tūkstančiai gultų bei daugybė suirzusių, pervargusių žmonių, prižiūrimų niūrių, ką tik iš Irako grįžusių Nacionalinės gvardijos karių.
Tądien prieglaudoje pasklido žinia, kad garsus, miestui atstovaujantis respublikonų kongresmenas Richardas Bakeris grupelei lobistų prasitarė: „Pagaliau Naujajame Orleane nusikratėme valstybinių gyvenamųjų namų sistemos. Mes patys to nepajėgėme, bet tai atliko Dievas.“ (2) Josephas Canizaro, vienas turtingiausių statybų vykdytojų Naujajame Orleane, visai neseniai buvo pasakęs panašiai: „Regis, turime vėl viską pradėti nuo tuščio lapo. Ir šis tuščias lapas mums atveria išties dideles galimybes.“ (3) Visą savaitę Luizianos valstijos legislatūra Beton Rūže buvo gulte apgulta korporacijų lobistų, dirbančių šių didelių galimybių naudai. Mažesni mokesčiai, menkesnis reguliavimas, pigesnė darbo jėga ir „mažesnis, saugesnis miestas“ – iš esmės tai reiškė, kad bus atsisakoma valstybinių gyvenamųjų namų, o juos keis kooperatiniai. Besiklausydamas visų šių kalbų apie „naują pradžią“ ir „tuščius lapus“, veik pamiršdavai, kad vos už kelių mylių griuvėsiai ir šiukšlės skleidžia toksines dujas, į gamtą liejasi cheminės medžiagos ir guli nepalaidoti žmonių palaikai.
Čia, prieglaudoje, Jamaras apie nieką kitą negalėjo net galvoti: „Man tai nepanašu į miesto apsivalymą. Matau tik tai, kad gyvenamuosiuose kvartaluose žuvo daugybė žmonių. Žmonių, neturėjusių mirti.“
Jis kalbėjo tyliai, tačiau čia pat eilėje stovintis vyresnis vyriškis, nugirdęs pokalbį, atsisuko į mus: „Ir kas darosi su tais žmonėmis Beton Rūže? Kokios čia dar naujos galimybės? Tai sumauta tragedija. Negi jie akli?“
Į pokalbį įsitraukė ir motina su dviem vaikais: „Ne, jie neakli, jie – tai blogis. Jų regėjimas čia niekuo dėtas.“
Vienas tų, kuriems Naujojo Orleano potvynis leido pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas, žymusis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, nubrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis“ – taip jį vadina jo mokiniai – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos, – pastebi Friedmanas, – kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“ (4)
Pasak Friedmano, užuot leidus milijardus dolerių esamai Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemai atstatyti ir tobulinti, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius“, kuriuos jos galėtų panaudoti privačiose įstaigose, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir šios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma.“ (5)
Dešinės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. George’o W. Busho administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ („charter schools”) – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o ypač Naujajame Orleane, chartijos mokyklos vertinamos labai kontroversiškai ir daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tuo tarpu Miltonui Friedmanui valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ (6) Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę, o visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas, esąs neleistinas kišimasis į rinką.
Palyginti su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos 4. Prieš audrą mieste buvo 7 chartijos mokyklos, o dabar jų yra 31. (7) Naujojo Orleano mokytojus anksčiau gynė stipri profesinė sąjunga, šiuo metu su šia sąjunga sudarytos sutartys paleistos skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti (8). Kai kuriuos jaunesnius mokytojus chartijos mokyklos įdarbino, tačiau jiems moka mažesnius atlyginimus. Vis dėlto dauguma mokytojų liko be darbo.
Naujasis Orleanas, pasak „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija,“ o Amerikos verslumo instituto – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus“. (9) Tuo tarpu valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami, kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešoajai sistemai naikinti ir privačiai kūriti, Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu.“ (10)
Šiuos puikiai suderintus, katastrofų įkandin sekančius išpuolius prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu.“
Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas Friedmano straipsnis tapo paskutiniąja jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 m. lapkričio 16 d., jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, kad vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo rūpesčiai žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, – tarp savo mokytinių turėjusio keletą JAV prezidentų, Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutiniuosius tris JAV federalinio rezervo vadovus, – tik menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę kapitalizmo fundamentalistinės versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jaunystėje save vadinusio „sekmadieninį pamokslą sakančiu senamadžiu pamokslininku“, atsisveikinimu.(11)
Daugiau nei tris dešimtmečius Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.
Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename savo svarbiausių rašinių Friedmanas įvardijo šiuolaikinio kapitalizmo pagrindine taktine panacėja. Jis pastebi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“ (12) Kai kurie žmonės, ruošdamiesi galimoms katastrofoms, kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, o Friedmanas tam atvejui kaupė laisvosios rinkos idėjas. Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, kad, vos ištikus krizei, būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją“. Jo skaičiavimais, „naujoji administracija turi maždaug šešis–devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“ (13) Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas tvariausių Friedmano strateginių priesakų.
Kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize, pirmąkart Friedmanas išmoko aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augustui Pinochetui. Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinocheto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas patarė Pinochetui imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvąją prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai Čilės valstybinės mokyklos taip pat buvo paverstos privačiomis, finansuojamomis pagal „švietimo čekių“ programą. Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugelis Pinocheto ekonomistų, vadovaujami Friedmano, studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numatė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pertvarkas“. (14) Šiai skausmingai taktikai jis sugalvojo ir specialų pavadinimą: ekonominis „gydymas šoku.“ Vėlesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo visuotinai taikomo gydymo šoku ar „šoko terapijos“ būdu.
Be kita ko, šioms pertvarkoms palengvinti Pinochetas rado ir savitų šoko priemonių; jos buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis lotynų amerikiečių įžvelgė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeanas klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektrošoko smūgiais?“ (15)
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtingų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, buvo pritaikyta ir Irake. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir siaubo“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“ (16) Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija. Ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Paulas Bremeris – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai, dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis, sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“ (17) Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.
Laisvosios rinkos priklausomybę nuo šoko galios pradėjau tyrinėti prieš ketverius metus, pirmosiomis Irako okupacijos dienomis. Parašiusi straipsnių ciklą apie Vašingtono nesėkmes įgyvendinant „Šoko ir siaubo“ strategiją šoko terapijos priemonėmis, iš Bagdado iškeliavau į Šri Lanką. Į ją atvykau praėjus keliems mėnesiams po triuškinamo 2004 m. cunamio. Šioje šalyje pamačiau dar vieną to paties manevro versiją: išnaudodami panišką atmosferą, užsienio investuotojai ir tarptautiniai kreditoriai susivienijo, kad perduotų visą tropinę pakrantės liniją verslininkams, sparčiai suskatusiems statyti didžiulius viešbučių kompleksus. Taip šimtams tūkstančių žvejų buvo užkirsta galimybė atstatyti savo kaimelius prie vandens. Vyriausybė netruko paskelbti, kad „iškrėtusi žiaurią likimo išdaigą, gamta suteikė Šri Lankai unikalią galimybę, ir ši baisi tragedija padės šaliai tapti pasaulinio lygio turizmo vieta.“ (18) Jau tada, kai uraganas „Katrina“ smogė Naujajam Orleanui ir respublikonų politikų, smegenų centrų ir žemės supirkėjų konglomeratas ėmė kalbėti apie „tuščius lapus“ ir jaudinančias galimybes, tapo aišku, kad nuo šiol tai bus jų mėgstamiausias būdas korporaciniams tikslams proteguoti. Kolektyvinės traumos momentai bus išnaudojami radikalios socialinės ir ekonominės inžinerijos naudai.
Daugeliui siaubingą katastrofą išgyvenusių žmonių reikia ne tuščio lapo – jie tikisi išgelbėti tai, kas dar įmanoma, ir atkurti tai, kas dar ne visiškai sunaikinta; jie nori iš naujo pajusti ryšį su vietovėmis, kuriose susiformavo kaip asmenybės. „Atstatinėdama miestą jaučiuosi taip, lyg atstatinėčiau save“, – tvarkydama uragano paliktus griuvėsius sakė Cassandra Andrews, itin nukentėjusios Naujojo Orleano žemutinės devintosios apylinkės gyventoja. (19) Tačiau katastrofų kapitalistai nemato jokios naudos atstatinėti tai, kas buvo. Irake, Šri Lankoje ir Naujajame Orleane procesas, apgaulingai vadinamas „rekonstravimu,“ prasidėjo užbaigiant pirminės katastrofos darbą: sunaikinant viešosios sferos likučius ir šaknis čia įleidusias bendruomenes bei skubiai jas pakeičiant Naujosios Jeruzalės korporacine atmaina – viskas atlikta iki tol, kol karo ir stichinių nelaimių aukos dar nepajėgė persigrupuoti ir pareikšti pretenzijas į tai, kas joms priklauso.
Mike’as Battlesas pateikia geriausią paaiškinimą: „Baimė ir netvarka mums atveria realias perspektyvas.“ (20) Taip trisdešimt ketverių metų buvęs CŽV agentas kalba apie tai, kaip pokariniame Irake tvyrantis chaosas padėjo jo nežinomai ir menką patirtį turėjusiai privačiai saugumo firmai „Custer Battles“, sudariusiai sutartis su federaline valdžia, susižerti maždaug 100 milijonų dolerių.(21) Jo žodžiai galėtų pasitarnauti ir kaip puikus šiuolaikinio kapitalizmo devizas – baimė ir netvarka yra kiekvieno naujo šuolio į priekį katalizatoriai.
Pradėjusi šį viršpelnių ir megakatastrofų sąsajų tyrimą tariausi pamačiusi, kaip radikaliai keičiasi „laisvosios“ rinkos įgyvendinimo pasaulyje būdai. Dalyvaudama judėjime prieš besiplečiančią korporacinę galią, kurio pasaulinis debiutas įvyko 1999 m. Sietle (22), jau buvau susidūrusi su panašia verslui keliaklupsčiaujančia politika, primetama laužant rankas per Pasaulio prekybos organizacijos susitikimus arba numatant specialias Tarptautinio valiutos fondo paskolų sąlygas. Trys pagrindiniai reikalavimai – privatizacija, valstybės reguliavimo atsisakymas ir drastiškas socialinių išlaidų mažinimas – būdavo visiškai nepopuliarūs tarp gyventojų, tačiau pasirašant sutartis bent jau kvepėdavo abipusiu besiderančių vyriausybių sutarimu ir tariamų ekspertų konsensusu. Tačiau šįkart ta pati ideologinė programa buvo primetama pačiomis nuogiausiomis prievartos priemonėmis: pasitelkiant po invazijos besitęsiančią karinę okupaciją arba žaibiškai išnaudojant siaubingas stichines nelaimes. Rugsėjo 11-osios įvykiai Vašingtonui leido liautis klausinėjus užsienio šalių, ar šios norinčios amerikietiškos „laisvosios prekybos ir demokratijos“ versijos, ir sudarė sąlygas primesti ją panaudojant „Šoko ir siaubo“ karinę galią.
Vis dėlto, ėmusi gilintis į šio rinkos modelio įsigalėjimo pasaulyje istoriją, supratau, kad krizių ir katastrofų išnaudojimas Miltono Friedmano judėjimo strategijoje glūdėjo jau iš pat pradžių – kad galėtų žengti į priekį, šiai fundamentalistinei kapitalizmo formai nuolat reikėjo katastrofų. Žinoma, šios tikslų įgyvendinimą palengvinančios katastrofos darėsi vis didesnės ir vis labiau šokiruojančios, tačiau tai, kas įvyko Irake ar Naujajame Orleane, nebuvo naujas, rugsėjo 11-osios paskatintas išradimas. Šie begėdiški krizių išnaudojimo eksperimentai buvo veikiau tris dešimtmečius besitęsusio griežto šoko doktrinos laikymosi kulminacija.
Žvelgiant pro šios doktrinos prizmę, praėjusieji trisdešimt penkeri metai atrodo visiškai kitaip. Kai kurie gėdingiausi šio laikotarpio žmogaus teisių pažeidimai, į kuriuos priimta žvelgti kaip į sadistinius antidemokratiškų režimų nusikaltimus, iš tiesų buvo vykdomi arba turint gerai apgalvotų intencijų įbauginti visuomenę, arba akivaizdžiai siekiant parengti dirvą radikalioms laisvosios rinkos „reformoms“. Aštuntojo dešimtmečio Argentinoje chuntos režisuotas trisdešimties tūkstančių žmonių „dingimas“, kurių dauguma – kairiųjų aktyvistai, buvo sudedamoji vyriausybės vykdomos Čikagos mokyklos politikos įgyvendinimo dalis, lygiai kaip ir teroras, pasitelktas atliekant to paties pobūdžio ekonominę metamorfozę Čilėje. 1989 m. Kinijoje tam pasitarnavo Tiananmenio aikštės skerdynių šokas ir vėlesni dešimčių tūkstančių žmonių areštai, atrišę komunistų partijai rankas paversti didžiąją šalies dalį plačia eksporto zona, pilna savo teises bijančių ginti darbininkų. 1993 m. Rusijoje panašų vaidmenį atliko Boriso Jelcino sprendimas pasiųsti tankus, atidengusius ugnį į parlamento pastatą. Taip buvo užčiaupti opozicijos lyderiai bei atlaisvintas kelias lengva ranka vykdomai privatizacijai, kuri ir sukūrė liūdnai pagarsėjusius šalies oligarchus.
Panašiam tikslui pasitarnavo ir 1982 m. Folklendų karas, kurį puikiai išnaudojo Margharet Thatcher Jungtinėje Karalystėje: dėl karo kilusi netvarka ir nacionalinis jaudulys leido jai sutriuškinti streikuojančius angliakasius ir pirmąkart Vakarų pasaulyje imtis karštligiškos privatizacijos. 1999 m. NATO ataka prieš Belgradą sukūrė sąlygas greitai privatizacijai buvusioje Jugoslavijoje – šis tikslas buvo iškeltas net anksčiau nei prasidėjo karas. Ekonomika jokiu būdu nebuvo vienintelis veiksnys, skatinęs karus, tačiau kiekvienu atveju didesniais kolektyviniais šokais būdavo pasinaudojama rengiant dirvą ekonominei šoko terapijai.
Trauminiai epizodai, pasitarnavę šiam „švelninančiam padėtį“ tikslui, ne visada buvo susiję su akivaizdžiu smurtu. Devintajame dešimtmetyje Lotynų Amerikos ir Afrikos valstybes būti „privatizuotoms arba mirti“ (tai vieno buvusių Tarptautinio valiutos fondo darbuotojų žodžiai) privertė skolų našta.(23) Spaudžiamos hiperinfliacijos ir pernelyg įsiskolinusios, kad pajėgtų atmesti joms keliamus reikalavimus, vyriausybės sutiko taikyti „šoko terapijos“ priemones vildamosios, kad tai jas išgelbės nuo dar baisesnių katastrofų. Rytų Azijoje šį vaidmenį atliko savo niokojančia galia Didžiajai depresijai prilygstanti 1997–1998 metų finansų krizė, nuramdžiusi vadinamuosius Azijos tigrus ir privertusi juos atverti savo rinkas tam, ką „The New York Times“ įvardijo kaip „didžiausią pasaulyje pobankrotinį išpardavimą“.(24) Daugelis šių šalių buvo demokratinės, tačiau radikalios „laisvosios rinkos“ transformacijos joms primestos toli gražu nedemokratiškai. Žinoma, juk, Friedmano įsitikinimu, didžiulio masto krizės atmosfera suteikė reikiamą pretekstą atmesti rinkimuose pareikštus žmonių norus ir perduoti valdžią į ekonomikos „technokratų“ rankas.
Be abejo, būta atvejų, kai laisvosios rinkos politikos įgyvendinimas įvyko demokratiškai – politikai iškėlė griežtą liniją atitinkančias programas ir laimėjo rinkimus. Geriausias pavyzdys – Ronaldo Reagano politika JAV ar 1988 m. rinkimai Kanadoje, kuriuose pasisakyta už laisvąją rinką. Vis dėlto šiais atvejais laisvosios rinkos apologetai susidūrė su visuomenės spaudimu, jie nuolat būdavo priversti švelninti bei koreguoti savo radikalius planus ir vietoje visuotinio pertvarkymo pasirinkti dalinius pakeitimus. Esminis dalykas čia tas, kad demokratijos sąlygomis Friedmano ekonominis modelis gali būti įgyvendintas tik iš dalies, tikroji jo versija realizuojama tiktai autoritarizmo sąlygomis. Tam, kad ekonominę šoko terapiją būtų galima taikyti be apribojimų (kaip tai atsitiko Čilėje aštuntajame dešimtmetyje, Kinijoje – devintojo dešimtmečio pabaigoje, Rusijoje – dešimtajame dešimtmetyje ir JAV – po 2001 m. rugsėjo 11-osios), visada papildomai prireikdavo didesnių kolektyvinių sukrėtimų, kurie suteikdavo dingstį laikinai suspenduoti demokratines procedūras arba leisdavo jas apskritai užgniaužti. Šis ideologinis kryžiaus žygis prasidėjo autoritarinių režimų valdomose Pietų Amerikos šalyse. Didžiausios naujos jo užkariautos teritorijos – Rusija ir Kinija. Patogiausiai ir pelningiausiai jis susiklosto ten, kur šalys valdomos geležiniu kumščiu.
____________________
(1) Bud Edney, „Appendix A: Thoughts on Rapid Dominance,” in Harlan K. Ullman and James P. Wade, Shock and Awe: Achieving Rapid Dominance (Washington, DC: NDU Press Book, 1996), 110.
(2) John Harwood, „Washington Wire: A Special Weekly Report from The Wall Street Journal’s Capital Bureau,” Wall Street Journal, September 9, 2005.
(3) Gary Rivlin, „A Mogul Who Would Rebuild New Orleans,” New York Times, September 29, 2005.
(6) Milton Friedman, Capitalism and Freedom (1962, repr. Chicago: University of Chicago Press, 1982), 2.
(7) Interview with Joe DeRose, United Teachers of New Orleans, September 18, 2006; Michael Kunzelman, „Post-Katrina, Educators, Students Embrace Charter Schools,” Associated Press, April 17, 2007.
(8) Steve Ritea, „N.O. Teachers Union Loses Its Force in Storm’s Wake,” Times-Picayune (New Orleans), March 6, 2006.
(9) Susan Saulny, „U.S. Gives Charter Schools a Big Push in New Orleans,” New York Times, June 13, 2006; Veronique de Rugy and Kathryn G. Newmark, “Hope after Katrina: Will New Orleans Become the New City of Choice?” Education Next, October 1, 2006, www.aei.org.
(11) Milton Friedman, Inflation: Causes and Consequences (New York: Asia Publishing House, 1963), 1.
(13) Milton Friedman and Rose Friedman, Tyranny of the Status Quo (San Diego: Harcourt Brace Jovanovich, 1984), 3.
(14) Milton Friedman and Rose Friedman, Two Lucky People: Memoirs (Chicago: University of Chicago Press, 1998), 592.
(15) Eduardo Galeano, Days and Nights of Love and War, trans. Judith Brister (New York: Monthly Review Press, 1983), 130.
(17) Thomas Crampton, “Iraq Official Warns on Fast Economic Shift,” International Herald Tribune (Paris), October 14, 2003.
(18) Alison Rice, Post-Tsunami Tourism and Reconstruction: A Second Disaster? October 2005 (London: Tourism Concern, October 2005), www.tourismconcern.org.uk.
(19) Nicholas Powers, “The Ground below Zero,” Indypendent, August 31, 2006. www.indypendent.org.
(20) Neil King Jr. and Yochi J. Dreazen, “Amid Chaos in Iraq, Tiny Security Firm Found Opportunity,” Wall Street Journal, August 13, 2004.
(21) Eric Eckholm, “U.S. Contractor Found Guilty of $3 Million Fraud in Iraq,” New York Times, March 10, 2006.
(22) Turimos omenyje pirmosios savo masiškumu išsiskyrusios antiglobalistų demonstracijos prieš Pasaulio prekybos organizacijos susitikimo atidarymą 1999 m. lapkričio 30 d. Sietle (vert. past.).
(23) Davison L. Budhoo, Enough Is Enough: Dear Mr. Camdessus… Open Letter of Resignation to the Managing Director of the International Monetary Fund (New York: New Horizons Press, 1990), 102.
(24) Michael Lewis, “The World’s Biggest Going-Out-of-Business Sale,” The New York Times Magazine, May 31, 1998.
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.
