1974 m. „Black and red press” išleido ultrakairiojo teoretiko Grandizo Muniso knygą „Profsąjungos prieš revoliuciją”, kur buvo įdėtos kelios J. Zerzano esė. Tada ir prasidėjo 20 metų truksiąs jo bendradarbiavimas su „Fifth estate”, „Anarchy: a journal of desire armed”, „Demolition derby” ir kitais anarchistų leidiniais. Išstudijavęs F. Perlmano, D. Watsono ir kitų autorių darbus jis pamažu suprato, kad pasaulio problemų priežastis yra pati civilizacija ir kad egalitarinį žmonių tarpusavio santykių ir žmonių santykių su gamta modelį geriausiai atitiko medžiotojų-rinkėjų visuomenės formos.

1990 m. J. Zerzanas susipažino su unabomberio Th. Kaczynskio manifestu „Pramoninė visuomenė ir jos ateitis”. Jis dažnai dalyvavo teismo posėdžiuose ir įsitraukdavo į diskusijas su Kaczynskiu. Tapęs žinomu unabomberio gynėju, J. Zerzanas patraukė žiniasklaidos dėmesį. 1995 m. „The New York Times” per visą puslapį išspausdino interviu su J. Zerzanu. Kitas jį išgarsinęs faktas buvo jo ryšiai su Oregono anarchistais – varomąja juodojo bloko jėga per 1999 m. protestus prieš Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) Sietle. Juodojo bloko anarchistai buvo kaltinami korporacijų ir parduotuvių nuosavybės naikinimu. Naujienų tarnybos po riaušių sukėlė ugningas diskusijas, o J. Zerzanas buvo vienas karščiausių juodojo bloko gynėjų – jis noriai kalbėjo su žiniasklaida ir aiškino demonstrantų nuostatas bei veiksmus.

Tapęs populiarus, J. Zerzanas ėmė skaityti paskaitas ir dalinti interviu aiškindamas anarchoprimityvizmo ir Pasaulinio teisingumo judėjimo idėjas. Pastaruoju metu Zerzanas teigia, kad anarchistai turėtų atsiriboti nuo politinės kairės.

Šiandien J. Zerzanas yra vienas iš žurnalo „Green anarchy” redaktorių. Jis veda „Anarchy radio” laidas KWVA radijo stotyje, rašo į „Anarchy magazine” ir „Adbuster”.

J. Zerzano konstruojama civilizacijos, kaip vis didėjančios susvetimėjimo sankaupos, teorija remiasi Theodoro Adorno negatyvios dialektikos idėja. Anot J. Zerzano, paleolito laikų žmonių bendruomenės ir panašios šiuolaikinės bendruomenės (Kalahario dykumos gyventojai Ichu, Pietų Afrikos bušmenai, Kongo Mbuti) gyvena nesusvetimėjusį gyvenimą, kuriame nėra išnaudojimo, nes toks gyvenimo būdas paremtas primityviu pakankamumu ir glaudžiais ryčiais su gamta. Kalbėdamas apie tokias visuomenes, kaip apie tam tikrą politinį idealą, ir jas konstruktyviai lygindamas su dabartinėmis (ypač pramoninėmis) visuomenėmis, J. Zerzanas atlieka antropologines tokių visuomenių studijas. Šiuolaikinę visuomenę jis vadina vargo visuomene, paremta psichologinio nepritekliaus jausmu. Civilizacijos istorija, anot J. Zerzano. yra atsižadėjimo istorija. Šiuolaikinė civilizacija – ne progresas, o utopija, kylanti iš neigimo.

J. Zerzanas šiuo metu yra bene pats garsiausias anarchoprimityvistas, besipriešinantis technologijoms. Jis atmeta ne tik valstybę, bet ir visas hierarchinių, autoritarinių santykių formas. Jis teigia: „Gali būti, kad vienintelė viltis yra atkurti socialinę būtį, pagrįstą „akis į akį” principu, atlikti radikalią decentralizaciją ir sunaikinti skurdinančių gamybos bei aukštųjų technologijų dominavimą”.

Politiniai J. Zerzano projektai kviečia naikinti technologijas. Jo teorija itin kritikuoja darbo pasidalijimą, nes atskiria įrankius, kurie priklauso jų naudotojui, ir technologines sistemas, kurios pajungia naudotoją. Technologija yra elito nuosavybė, todėl ji automatiškai sukuria galią, kurią elitas panaudoja prieš paprastus žmones – vartotojus. Ši galia yra viena iš susvetimėjimo priežasčių.

Savo darbais J. Zerzanas kritikuoja engėjišką agrokultūrinę civilizaciją ir siūlo įdėmiau pažvelgti į ikiistorinių žmonių gyvenimo būdą kaip į įkvepiantį laisvos visuomenės pavyzdį. Jo kritika išsiplėtė iki tokių temų kaip saviizoliacija, kalba, simbolinis mastymas (menas ar matematika), laikas.

Parengė RB

2009 06 04

J. Zerzanas „Anarchisto bibliotekoje“

                 {google}-5580233478606321484{/google}