Bet tą dieną Barcelonos prezidentūra at­rodė nepaprasta. Buvo baigiama malšinti Liobregato, Sūrijos, Salento ir kitų apylin­kių revoliucinis streikas, ir policija neper­stojo dirbusi nei dieną, nei naktį. Korido­riuose didelis judėjimas, uniformuoti ir neuniformuoti policininkai laksto vieni paskui kitus, zuja, rėkauja, raportuoja, areštuotuosius iš vienų kambarių vedžio­ja į kitus, skirsto. Atrodo išvargę, nes jau nebe pirmą naktis areštuotų prigrūsti ke­leiviniai autobusai leidžiasi centran iš vi­sų Barcelonos apylinkių.

Pro praviras duris vienur matyti ant šautuvų snaudžiantieji policininkai, — tai pirmam pareikalavimui pasiruošusios vyk­ti rinktinės; kitur miega apsirengusių po­licininkų būrys, o dar kitur — miega visai išsirengę. Miega, kriokia, nekenkia jiems nei šviesa, nei koridorių triukšmas, nei ne­siliaujantis automobilių ūžimas. Vietomis matyti ant grindų prisėdusių angliakasių; tai veikiausiai netilpusieji į kalabosus, o gal tardomieji.

Policininkas vedžioja klaidžiais korido­rių ir laiptų labirintais, liepia lipti aukštyn, žemyn, kairėn, dar kartą žemyn, kol įmeta į kalabosa.

Kalabosas tamsus, sienoj įmūryta ir vie­lų grota apipinta 16 žvakių apskretusi lem­putė. Pusę šviesos ji atiduoda kalabosui, o kita puse apšviečia koridorių. Kamera nedidelė, aukšta, šalta. Turi 3 žingsnius pločio ir 6-7 ilgio. Palubėj matyti langas, bet jis be stiklų, išdaužytas, apkamšy­tas popieriais. Dviem pasieniais eina mūro suolelis. Durys storų geležų, teisingiau sa­kant, ne durys, bet atidaromos grotos. Kai pūsteli vėjas, tai pro išdaužytus langus ir koridorius net švilpia.

Vis dėlto ten kiekvienas pasijunta lais­vesnis, nemato to policijos tarnautojų ne­rimo, atkištų šautuvų ir nuolat kimban­čių įtariamų šnipo žvilgsnių. Kalabosų ko­ridorių retkarčiais besidairydamas perei­na sargybinis, bet nekimba taip, kaip prū­sas, kuris tau nurodys kur ir kaip gali sė­dėti, kas leista ir ko neleista veikti. Tei­sybė, čia, ne taip kaip Kaune, negali pro kiaura plyšį naktį prašnekėti su areštuotom prostitutėm, nuo visų esi atskirtas mūro siena ir turi tenkintis kalabose esan­čia draugyste.

Mūsų atvežė šešetą, visą šešetą įmetė į vieną kalabosą. Tiktai tenai pradėjom čiupinėti rankas, žiūrinėti, kiek įsiveržė geležiniai pančiai, kurias ispanų policija rakina visokios rū­šies areštuotuosius. Vieni skundėsi, kad pančiai veržė, kiti, kad nudrėskę, o ma­no Pabaltijo miškuose augintų storų kau­lų nei rodyti nereikėjo. Pančiai įveržė to­kį žiedą, kad visą savaitę reikėjo kasytis. Apskritai, ispanai yra žemesnio ūgio, silp­nesnės kūno sudėties, ir jeigu kokiam at­klydėliui pradeda taikyti savus laisvei var­žyti įrankius, tai žinok, kad būsi nu­skriaustas labiau, negu vietiniai.

Įmestuosius savo draugus pažinojau ga­na menkai. Kai kuriuos pamačiau tiktai pirmą kartą. Visi sakėsi sindikalistai, kai kurie buvo net juntų nariai. Jiems visiems kalabosai buvo pažįstami, nes diktatūros laikais visi jame buvo uždaryti ne vieną kartą. Kai kurie jų net pasakojosi, jo dabar patekę j tą pačią kamerą, kurioje jau esą buvę. Tuoj prasidėjo šnekos, arešto įspūdžiai, pasakos apie keistą labai trumpą tardymą. Kai kurie prie sukilimo nieku ne­buvo prisidėję, gyveno viltimis neva tuoj būsią paliuosuoti.

Tyliausias iš visų buvo senis Jose Klaramunt. Jis buvo vienintelis, kurį geriau­siai pažinojau. Žinojau jį, kaip geros nuo­taikos, visuomet linksmą, nuolat šnekanti ir kitiems ūpą keliantį žmogų. Jo tyla ir trumpi atsakymai į klausimus man davė pagrindo įtarti, kad areštuotieji tipai nė­ra artimi jo širdžiai.

Bjauriausiu buvo vienas, vardu Rosas. Jis buvo ne todėl bjaurus, kad turėjo la­bai žvairas akis, kurios šlykščiai vartalio­josi neaiškioje kalaboso šviesoje, bet to­dėl, kad buvo jaučiama, jog tos žvairos akys yra jo kreivos dūšios atspindys. Vė­liau ne be pagrindo visi įtarė, kad jis, išei­damas į laisvę, įskundęs geriausią senio ir mano draugą Bruno, kurį policija iš­vežė į Gvinėjos salas.

Labiausiai man patiko senukas Jose. Aš jį mėgdavau ir laisvėj būdamas. Nepra­leisdavau nė vienos progos jo nepasiklau­sęs. Konferencijose sakytos jo kalbos, periodai, palyginimai strigtu įstrigdavo į mano atmintį. Be jo neapsieidavo nė vie­na didesnė konferencija, suvažiavimas ar­ba mitingas. Visur jis tardavo savo svarų žodį. Bet ypač jį mėgo plačiosios minios, nes niekas    nemokėdavo taip aiškiai ir gražiai nupasakoti dienos vargus ir reika­lus, kaip jis. Jis, tikras liaudies poetas, pa­sakodamas mokėjo kurti, mokėdavo atgau­ti jautriausias žmonių vietas, jo klausyda­vosi per dienas ir niekad nenusibosdavo. O pasiklausyti buvo ko, nes ir patsai vi­sas jo gyvenimas yra lyg laisvės pasaka. Jo tėvukas buvo nuteistas mirti kartu su generolu Riego, kuris absoliutinės monarchijos laikais reikalavo konstitucijos. Išsi­gelbėjo nuo mirties tiktai todėl, kad tu­rėjo laimės į gretą atsistoti antruoju, o ne trečiuoju. Mat, pagal teismo sprendimą šaudė kiekvieną trečiąjį. Tėvas buvo nu­teistas mirti už dalyvavimą Valencijos valstiečių sukilime. Nuo mirties išgelbėjo dideli visos Ispanijos darbininkų protestai. 1909 metais, kai visoj Ispanijoj ėjo protes­tų bangos prieš kolonialinius karus, ir pats senukas buvo nuteistas mirti. Visam kraš­tui protestuojant prieš sušaudymą, kara­lius buvo priverstas jo mirties sprendimą pakeisti.

— Aš gimiau laisvės sūkuryj, mano gys­lose teka laisvų žmonių kraujas! — saky­davo jis mitinguose.

Ir iš tikrųjų, visus savo 64 metus jis pra­leido besigrumdamas dėl laisvės. Keturioli­kos metų išėjo iš namų ir nuo to meto nie­kuomet nesiskirdavo nuo pavergtųjų ir nuo tribūnos. Jo nenugąsdindavo nei diktatū­ros, nei monarchijos, nei mirties sprendimai, nei kalėjimai.

Jis netylėdavo nė dabar, kai respubliko­niška valdžia siųsdavo monarchistišką ci­vilinę gvardiją malšinti darbininkus. Ne­nuėjo ieškoti šiltų vietų ir pensijų, kurias dabar būtų labai lengvai suradęs, bet bu­vo su tais žmonėmis, kuriuos varė į kalė­jimus.

Kaip, rodos, smagu būtų ir savajame kraite turėti nors vieną žilo plauko sulau­kusį senį, kuris būtų neaplaužytas, nesusenėjęs, nesusmulkėjęs ir neužmiršęs tų jaunatvės laisvės aistrų. Bet, turbūt, tokia jau nelaiminga mūsų žemė. Ji ne tik se­nius sukniubdo, bet ir jauniem pakerpa vos pradėjusius dygti sparnus.

Senukas pažinojo visą Ispaniją, ypač Katalūniją, o Katalūnija pažinojo jį. Var­du jį retas kuris tevadindavo, visi jį šaukė Verdadero Abi (vadinas, Tikruoju Senu­ku). Tikruoju norėdavo pabrėžti tą jo ypa­tybę, kad jis ir senas būdamas nenustoja sakęs pamokslų, aikštėn kėlęs niekšybes ir žmonėms diegęs tikrosios laisvės troš­kimą.

Kaip minėjau, man jis patiko, jį gerbiau, bet pastebėjau ir jo paties man reiškiamas simpatijas. Nežinau kodėl mes pasidarėme vienas kitam artimas. Gal todėl, kad po kiekvienos jo kalbos pareikšdavau didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Gal todėl, kad suimtųjų būryj buvau jauniausias. O gal todėl, kad vienais pančiais surakintus mu­du atvežė policijos prezidenturon. Nuo po­licijos kalaboso mudu tapom artimiausi draugai, niekad nesiskirdavom, vienas ki­tam padėdavom: aš jį sergantį slaugyda­mas, o jis man duodamas praktiškų gyvenimo patarimų. Ir toji Katalūnijos Verdadero Abi draugystė visam mano gyvenimui bus brangiausias atminimas.

Vėliau aš išsiaiškinau, kodėl senukas taip jo žodžių kitiems suimtiesiems, ku­riuos gana gerai pažinojo. Pasirodo, kad visi tie sindikalistai buvo iš tos mažos sindikalistų grupės, kuri vadinasi grupa de los treinta, trisdešimties grupė. Tai keli sindikalistų „vadai“, kurie kovodami prieš monarchiją ir diktatūrą, susidraugavo su politikieriais, dabar tu savo draugiškų ryšių nenorėjo ardyti, pataikavo respub­likoniškiems politikieriams ir stengėsi Is­panijos anarchosindikalistiniam judėjimui priduoti reformistinį atspalvį.

 

Ši grupė žmonių senukui nepatiko, nes jis aiškiai žinojo, kur paprastai tokiais keliais nueinama. Dar kartą apie reformizmą aiškinti tiems žmonėms, kuriems ne vieną karta tribūnoj apie tai buvo šne­kėjęs, senis nenorėjo. Jis manė, kad tas dalykas kiekvienam yra jau pakankamai aiškus, ir jeigu kuris vis dėlto ir toliau tempia reformizman, tai yra arba blogas žmogus, arba sliekas, kuris bijosi gyveni­miškos kovos. Todėl jis nerado reikalo su jais daug ir kalbėti.

Netrukus juos visus iš kalėjimo palei­do. Laikraščiai paskelbė, kad buvo suimti per nesusipratimą. Apskritai tos sindika­listų grupės, kurios pasirašė reformistinį manifestą ir kurias populiariai visi vadi­na bomberos (ugniagesiai, gesinantieji revoliucinį pasiryžimą), valdžia kalėjime ne­laikydavo. Jeigu kurį ir suimdavo, tai už valandos kitos paleisdavo.

Mums teko kalabosas visai prie durų, to­dėl negalėjom pamatyti, kas tokie yra ki­tuose. Bet kad ir ten yra pilna žmonių, sprendėm iš triukšmo, girdimo rūšies kori­doriuj.

Seniui rūpėjo sužinoti, kas yra kituose kalabosuose, ir jis, kaip senas kalėjimų paukštis, tuojau surado atitinkamą susi­žinojimo būdą. Rado reikalų, dėl kurių jį turėjo pervesti kalaboso koridorium, ir tuo būdu pamatė kitų kamerų gyventojus.

— Suimtas visas Liobregatas, — tarė grįžęs senis ir po to dar labiau nutilo, lyg visai nenorėdamas šnekėti apie praloštą revoliucinį streiką.

Ispanijos karališkosios taisyklės sako, kad suimtasis kalabose negali būti ilgai laikomas: jokiu būdu ne ilgiau kaip 24 valandas. Ten privalo būti atliktas reika­lingas pirmasis tardymas ir suimtasis pa­leistas laisvėn arba nuvestas kalėjiman. Todėl ten neduoda ir jokio maisto.

Kol mus dar šildė vakarykštis maistas, kol gyvenome pirmaisiais įspūdžiais, šal­čio nejautėm. Bet vėliau ne tik senukas, bet ir visi suimtieji negalėjom ramiai sėdėti. Tegu Katalūnijoj didelių šalčių nė­ra, bet sausio pabaigoj būti šaltam, niekad nekūrentam požemyj ne toks jau smagus dalykas. Ypač, kai tas požemis drėgnas ir visais kampais švilpia vėjas.

Prašvitus ir kalabose pasidarė bent kiek šviesiau. Pradėjom viską aiškiau įžiūrėti, ir net galėjom įskaityti sienose esančius užrašus. O šitų Katalūnijos įstaigų sienos išrašytos ne menkiau, kaip visos Europos. Skirtumas tiktai toks, kad mažiau porno­grafijos.

Labiausiai metasi į akis — Viva 1a FAI! Viva la CNT! Tai pirmosios Iberijos Anarchistų Federacijos ir Sindikalistų Konfederacijos vardų raidės. Ypač dažnai kartojama „Viva la FAI!“ — Tegyvuoja Iberijos Anarchistų Federacija! Šis trumpas šūkis didelėmis raidėmis įra­šytas pačioj kalaboso palubėj, kurio trum­pi ispanai, rodos, net du viens ant kito už­silipę nepasieks. Ispanijos anarchistai savo darbuotę sugebėjo taip išplėsti, kad šios trys raidės tapo pažįstamos visiems visuomenės sluoksniams, jos pasiekė tamsiausią Ispanijos užkampį. Dar daugiau. Jas ne tik­tai pažįsta, bet jos tapo gyvos, griežtos re­voliucinės kovos simboliu. Ne Maskvos ko­munistai yra pavojingi Ispanijos buržujams, bet FAI. Kapitalistai labiausiai su­sirūpinę užgniaužti FAI, o „aukštos damos“ užsikemša ausis, nes apie šią grupę negali klausyti. Kalbos apie FAI tiek suke­lia baimės, kad joms nuolat vaidenasi bom­bomis apsikabinėjusieji FAI nariai. Seimo atstovai ir net socialistiški ministeriai kiekviena proga linksniuoja šį trijų raidžių sąskambį, o civilinė gvardija ir policija daugiausia turi darbo su FAI žmonėmis. Iš tikrųjų, šis ispanų buržuazijos baubas yra vienintelis rimtas naujos santvarkos nršėjas. Ten susijungę žmonės, kurie, tu­rėdami omenyj vietos sąlygas ir žmonių būdą, rimtai susirūpinę priartinti sociali­nę revoliuciją ir laiduoti jos užkariavi­mą. FAI bekovodama neteko daug savo narių ir kiekvieną savos kovos laimėjimą rašė krauju. Sunkiausiose Ispanijos darbi­ninkijos kovose FAI visuomet tekdavo pa­siimti sunkiausias pareigas. Bet ji kovos sunkumų nebijodavo. Užtat josios nariai šiandien yra atkakliausi kovotojai, išėję didžiausią gyvenimo mokyklą ir kovoje pa­kankamai užsigrūdinę. Negąsdina jų nei mirtis, nei kalėjimai, nei ištrėmimas. FAI narys ir policijos prezidentūroj šampalais mušamas šaukia: Viva la FAI!

Įpratusio menininko ranka sienoj nupai­šytas įspūdingas siaučiančios jūros vaiz­das. Paišinys, matyt, taip visiems patikęs, kad nei vienas sienų tepikas nedrįso jo paliesti.

Yra ir šiaip būdingų parašų, kurie su socialistinėmis kovomis yra beveik nesu­siję. Vienur, pav., užrašyta taip: „Už kiek­vieną mergai atiduotą pabučiavimą iš jos reikia iščiulpti lyteris kraujo“. Sunku iš­spręsti, kas privertė ispaną nustatyti to­kią pabučiavimu kainą, bet matyti, kad už pabučiavimus jis yra brangiai mokėjęs, gal net visą kraują atidavęs. Yra užrašų ir svetimomis kalbomis: itališkai, prancū­ziškai, vokiškai, rusiškai ir net lenkiškai. Italas linki mirties Mussolini ir visam tarptautiškam fašizmui, prancūzas sveikina savo respubliką, prūsas aičioja nežinoda­mas kada pasibaigs jo kalėjimo laikas, ru­sas, kaip visuomet rusas, daro įvairiausias iš trijų raidžių susidedančio ir tam tikrą kūno dalį reiškiančio žodžio kombinacijas, o lenkas apgailestauja, kad dziadekas nėra visos Europos valdovu, jis tikrai jį išliuosuotų iš žiaurių civilinės gvardijos nagų.

Mums bežiūrinėjant užrašų ir besišne­kant, į kalabosus vėl pradėjo vesti areš­tuotuosius. Vedė būriais po 8, po 10, po 15 ir daugiau. Daugiausia buvo kasyklų dar­bininkai. Apie tai galėjai spręsti iš boinių (angliakasių mėgstamų nešioti kepurių), iš raumeningų rankų ir iš išbalusių, nie­kad saulės nematančių, veidų. Visi ėjo ty­lomis, lėtai besidairydami, nė vienas jų nežinojo nei kur veda, nei kam šaukia, nei ką su jais darys. Visi jautė, kad reikalas ne koks, streikas kareivių pagalba numalšintas ir galima laukti didelių persekioji­mų, bet visų veiduose buvo matyti pasiryžimas prieš bet kokius tardytojus atsakyti už savuosius veiksmus. Jie paskelbė strei­ką ir sukilo prieš ilgus metus juos išnaudo­jusią užsieninę kasyklų bendrovę, paskel­bė negaliojančiu visokios valdžios pradą, bet nieko nenuskriaudė, nieko neužmušė, niekam nieko neatėmė, net tai bendrovei, prieš kurią sukilo, nė už centimą nepada­rė nuostolių. Dauguma norėjo tikėti, kad su jais taip elgsis, kaip jie elgėsi su suim­tais policininkais, bendrovių agentais, bet... kaip vėliau sužinojome, vienus rinko j „Bu­enos Aires“ ir išvežė į pusiaujo Afrikos salynus, kitus į kalėjimą, o dar kitus vėl grąžino j kalabosus. Taip visą dieną...

Apie šeštą valandą vakaro iš viršutinių koridorių išgirdome riksmą. Vėliau buvo girdėti smūgiai ir baisus, lyg mušamo gy­vulio, šauksmas.

— Me mata... — mane užmuš..., — nu­aidėjo kalabosais.

Netrukus įstūmė sukruvintu veidu, už­laužtomis ant galvos rankomis vyruką. Dabar jau niekam nebuvo paslaptis, kad naujos Ispanijos policija vartoja įprastus tardymo būdus.

Kalabosų ūžesys staiga nutilo, ir visam požemyj užviešpatavo kapų tyla. Net kalabosų sargybinis nustojo vaikščiojęs kori­doriuj. Jis užlindo užkampin, atsisėdo prie savo staliuko ir nerodė akių, nenorėjo, kad kuris nors suimtasis nepaklaustų apie su­imtųjų mušimą.

Visų akyse degė neapykanta prieš bejė­giškumą, kurį pajunta kiekvienas sveikas žmogus, kai jį apstoja 15—20 policininkų. Jeigu tave rengtųsi mušti vienas, du, pa­galiau trys, tai vis dar galėtum laikytis, jei ne visiems, tai bent vienam vis dėlto galėtum taip pokšteli, kad jis niekad nie­ko daugiau nenorėtų mušti, bet kai apstoja dvidešimt, ką gali padaryti stipriausia kumštis?

— Vėl grįžta žiaurieji Martine/. Anido laikai, — kelis kartus pakartojo Verdadero Abi.

Už poros valandų kalabosai vėl pradėjo ūžti, tiktai ši kartą tą lygsvarą sugrąži­no patys policininkai. Virš kalabosų yra policininkų buveinė. Buvo matyti, kad grį­žo iš sargybų policininkų kuopa. Pro gele­žinius kalabosų grotus buvo girdėti visos jų šnekos. Vienas pasakojo apie savo įspū­džius areštų metu, kiti ginčijosi dėl kažin kokių reikalų, treti dainavo populiarias dainuškas, o vienas, norėdamas perrėkti visus, besityčiodamas kartojo: — Viva la PAI!

Mūsų kalabosan įmetė naujų žmonių. Buvome jau netoli dvidešimt. Daugumas sindikalistai, senuko pažįstami. Vieni jų buvo tik ką areštuoti, mums papasakojo sekmadienio naujienas. Pasirodo, kad streiko bangos pasiekė ir Barceloną. Kai poli­cija norėjo apsupti vieną sindikato namą, įvyko susišaudymas, žuvo vienas polici­ninkas, šovusiųjų nepavyko sučiupti. Ne­toli esančioj kavinėj policija areštavo visus lankytojus. Ieškojo kaltininko, bet kavinėj nė vienas esą nieko nežinojo.

Naujai įmestųjų būryj buvo ir vienas ispaniškas bolševikas, kuris labiau buvo panašus į nukankintą Kristų, negu į ispa­ną. Čia jis buvo pervestas iš kito kalaboso. Skundėsi, kad policija jį visiškai užmiršusi, įmetusi į kalabosą ir visą savaitę ten jį laikanti. Žmogus išbadėjo, pajuodo, gy­vaplaukiais apaugo. Nors ispanai ir ne­mėgsta bolševikų, bet jie geraširdžiai: žmogų tuoj papenėjo, pagirdė. O šis kai at­sigavo, apie Rusiją pradėjo pasakoti pasa­kas, tokias stebuklingas, rodos, kad jis te­nai yra buvęs ir viską matęs. Taip pat pa­sakojo ir apie kitų kraštų bolševikų „lai­mėjimus“. Gal būt dar ilgai liūtų tęsęs, jei būčiau nenutraukęs jo kalbos. Kai pamatė, kad esu užsieniškis ir jo pasakojami kraš­tai man nėra svetimi, nulindo kampan ir visiškai nutilo.

Apie dvyliktą valandą naktį iš kalabosų vėl pradėjo šaukti pavardėmis. \ vieną grupę patekom ir mudu su senuku.

Surinko apie dvidešimt žmonių ir visus sugrūdo į policijos auto. Užrakino ir du policininkai atsisėdo auto daboklėj. Greta šoferio atsisėdo trečias. Vienas kitą pra­dėjome klausinėti, kur mus veža, bet nė vienas nieko nežinojo. Prasidėjo spėlioji­mai: kalėjiman? karo laivan?

Verdadero Abi priėjo prie auto grotų ir paklausė sargybini policininką.

— Pamatysim, — šiurkščiai atkirto.

Kai kuriem ši nakties kelionė, tamsios Barcelonos gatvės    ir paslaptingumas sukėlė labai neaiškių minčių. Prisimini Martinez Anido laikai, kada prieš sindikalistus vartojo ley de fugas. Naktį polici­ninkai išsivesdavo į užmiestį suimtąjį sindikalistą, be teismo nušaudavo, o ryto spaudoj paskelbdavo, kad jis bėgo nuo sar­gybos. Barcelonos darbininkų ir policijos kovos kruvinos, jos kėlė kas kartą vis bai­sesnius atsiminimus ir vaizdus.

Kai užrakino bent kokius trejus kalėji­mo vartus, mus išlipdino iš automobilio. Tiktai kalėjime pastebėjom, kad važiavo­me ne vieni: mus lydėjo visas automobilis policininkų. Policija bijo, kad pakelėj dar­bininkai nepaleistų areštuotųjų. Toki atsi­likimai Ispanijoj nėra retenybė.

Neilgai mums teko žiūrėti į mėlynus sargus. Buvome suskaičiuoti ir perduoti kalėjimo valdininkams. Kai policininkai at­siskyrė, visi pasijutom kažkaip jaukiau. Pasijutom jaukiau ne todėl, kad mus būtų be galo erzinę jų rankose vartojamas šaut uvas, bet buvo smagiau, kai prieš akis ne­simatė tų barbarišku afrikoniškų veidų. Jeigu kas nori pamatyti žiaurų policininko snukį, turi pasižiūrėti į Ispanijos civilinę gvardiją. Toki veidai sutverti, matyti, žmo­noms gąsdinti. Apatinis žandikaulis atsi­kišęs, dantys dideli, akys išverstos, kakta priplota, o kai užsideda savo kampuotą kepurę, ne tik žmogus negali žiūrėti, bet ir gyvulys nusuka j šalį savo galvą.

Šis reiškinys turi savo šaknis. Apskritai ispaniškas tipas gražus ir simpatiškas, bet nuo senų laikų policijos tarnybą ispa­nai laiko žemu dalyku. Kiekvienas bent kiek gyvesnis, žvalesnis vyrukas jokiu būdu neieško policijoj darbo. Tai skaitoma gėda ir pažeminimu. Užtat policijoj yra pilna nenusisekėlių, nedarūgėlių, nesugebėjusių kitokiu būdu sau duoną užsidirbti. Be to, kai buvo sumažinti Afrikos legionai, di­delė jų dalis perėjo j policijos tarnybą. Ispanai juos vadina svetimšaliais, mau­rais, nes į ispaną nė vienas nepanašus. Kai nesi priverstas žiūrėti į tokią „svetimšalę“ baidyklę, smagiau ir jaukiau.

Vėliau valdininkas įrašo į knygas. Ka­lėjimo knygų skiltims užpildyti daugiau klausinėja, negu policija tardymo metu. Atima pinigus, peilius, o visus kitus daly­kus (laikrodžius, plunksnakočius ir kt.) palieka.

Barcelonos kalėjimas pastatytas ameri­koniška žvaigždine sistema: viduryj didelė salė, o į kraštus eina šeši spinduliai, šešios galerijos. Kiekviena galerija turi tris aukš­tus, kiekvieno aukšto abiejuose šonuose eina vienutės, kuriose sudėstyti „ekspona­tai".

Kalėjimas didelis, gali sutalpinti apie 500, o jeigu grūstų taip, kaip slavų kraš­tuose arba Pabaltijy, tai sutalpintų pen­kis kartus daugiau. Bet ispanų kaliniai ne pirmas dešimtmetis kovoja dėl savo tei­sių, ir ką sykį pasiekė, neleidžia vėl atimti. Per ilgus bado streikus ir protestus tarp kitų dalykų išsigrūmė sau ir didesnį oro kubų skaičių.

Barcelonos kalėjimas vadinasi vienučių kalėjimu, bet kai mus įvedė, pamatėme, kad visas kalėjimas sudarė vieną vienutę. Ne­perdedant tikrai galima pasakyti, jog kiek­viena galerija tikrai buvo didelis, nepa­baigiamo kalinių kuždėjimo pripildytas, kambarys.

 

Kalėjimas turėjo labai linksmą išvaizdą, kokią aš norėčiau matyti kiekviename ka­lėjime. Nė viena vienutė neturėjo durų, nei langų, nei vandentiekio, žodžiu sakant, nieko, ką žmogaus ranka gali atlupti, nu­sukti, pagadinti. Net vienučių ušėkai buvo be sukavielų ir be spynų. Viskas buvo iš­lupinėta. Ir kalėjime nebuvo jokios jėgos, kuri būtų pajėgusi išlaikyti kalinį paskir­toj vienutėj. Kiekvienoj galerijoj buvo po vieną sargą, ir užtekdavo sargui bent kiek nusisukti, kad kalinys galėtų prasprukti į kitą vienutę. Kiekvienas kalėjime sėdėjęs žino, kaip smagu pastebėti kalėjimininko bejėgiškumą ir kaip kiekvienas noriai nau­dojasi nors tarp mūrų palikta laisve.

Kai pagaliau kalinių vaikščiojimas iš vienos vienutės į kitą tampa vieša paslap­timi, kai jie išdrįsta eiti iš vienos vienutės į kitą ir sargui matant, sargas nė nerėkau­ja, bet prašyte prašo, kad kaliniai bent jo neįpainiotų, kai ateina kalėjimo vyresnieji.

Kai prisimeni tas nuobodžias vokiškųjų kalėjimų vienutes, kur kalinys ištisais mė­nesiais nieko daugiau nemato, kaip geleži­ni kalėjimininko veidą, tą niekad nesibai­giančią izoliaciją, tą vienatvę, kuri priver­čia daužyti galvą į sieną, ir palygini su šiuo „vienučių“ kalėjimu, tai rodosi, kad esi ne kalėjime, bet svečiuose pas garsius ispanus, kurie nori feodalinę kapitalistinę Ispaniją apversti aukštyn kojomis.

Ispanai mėgsta laisvę, bet jie nebijo dėl jos ir kovoti. Čia minimos kalėjimo laisvės taip pat buvo reikalingos didelių pačių ka­linių pasiryžimų.

Praėjusiųjų metų rudenį, kai po visą Ispaniją ėjo nepabaigiamų streikų bangos, valdžia pradėjo areštuoti įžymesniuosius streikų komitetų narius. Einant ispanų įstatymais, streikas yra legalus dalykas ir bausti už tai negalima. Valdžia vis dėlto rado reikalo sukišti į kalėjimus gana daug streikininkų. Bylų jiems nesudarydavo, kaltinti neturėjo kuo, bet laisvėn taip pat neleisdavo. Tuometinėj Ispanijoj, kuri vi­sai neseniai už kreivą teisėtumą buvo nuvertusi monarchiją, Šitokie dalykai rodėsi labai skaudūs. Ne tik kaliniai, bet ir lais­vėj esantieji negalėdavo pakęsti šių visiems valdovams būtinų valdymo priemo­nių. Spauda pradėjo kelti protestus.

Gubernatoriaus virš mėnesio išlaikyti kaliniai paskelbė bado streiką. Penktą streiko dieną badaujančiųjų šeimynos su­sirinko ties kalėjimu, reikalavo suimtuo­sius paleisti, bet gubernatorius vietoj lais­vės užsiuntė raitąją policiją. Arkliais bu­vo sutryptos kelios moterys ir sužeisti keli vaikai. Kai badaujantieji sužinojo visą įvykį, neteko kantrybės ir sukilo.

Momentaliai atsidarė vienutės, nugink­lavo kelis kalėjimininkus, kurie Ispanijoj vis dar nešiojasi ginklus, kuriais prireikus apsiginkluoja patys kaliniai. Sargus užda­rę į vienutes, buvo bepradedą aptarti, ko­kiu būdu visiems patekti laisvėn. Kadangi sukilimas vyko gaivališkai, iš anksto nieko nebuvo paruošta, tai sukilusieji kaliniai nei nepasijuto, kai juos apstojo kareiviai ir policija. Iš kalėjimo eiti galėjo tiktai pro zvimbiančias kulkas. Sukilusieji kaliniai turimais ginklais taip įsitvirtino, kad kurį laiką neleido civilinei gvardijai įžengti į kalėjimą.

O viduj esantieji dirbo savo: laužė vie­nučių duris, daužė langus, traukė elektros laidus, sukinėjo kranus ir ardė vandentie­kių vamzdžius. Viduj esančion didžiulėn salėn sumetė visus čiužinius, o ant viršaus čiužinių nešė ir metė išlaužytas duris. Kai viskas buvo sumesta — padegė. Civilinė gvardija įsiveržė tiktai tada, kai liepsnos buvo apimta visa didžioji salė. Atvyko nei pats gubernatorius Angora de Socho, viso šio įvykio tiesioginis kaltininkas. Jo įnir­šimas buvo toks didelis, jog buvo pasiryžęs nušauti keliolika kalinių. Nuo to, tvirtina­ma, atkalbėjęs tiktai pats kalėjimo virši­ninkas, kuris tuo metu žmoniškas esą bu­vęs, įėjusi į galerijas civilinė gvardija ėmė šaudyti, lyg Verdeno laukuose. Jeigu bent vienas kalinys būtų drįsęs iš vienutės iš­kišti galva, kulkų būtų nepasigailėję.

Po šio „sukilimo“ persekiojimai prasidė­jo dar didesni. Barcelonoj buvo paskelbtas protesto streikas, su policija buvo didesni susišaudymai, negu monarchijos griuvimo dieną. Žuvo apie 15 žmonių ir, rodėsi, kad naujas režimas gyvena priešmirtines valandas.

Kalėjiman buvo įvesta civilinė gvardija, už kiekvieną nepaklusnumą buvo grasina­ma kulka, o kai kuriems kaliniams, kurie šiaip jau būtų buvę paleisti laisvėn, už su­kilimą sudarytos bylos, ir valstybės gynė­jas reikalauja po 8 metus kalėjimo.

Kaip matom, tos laisvės, kurios iš vie­nučių kalėjimo padarė „pasikalbėjimo kambarius“, kai kam brangokai kainavo, bei jei reikalas eina apie laisvę, ispanas visuomet ryšis ir niekuomet nesigailės.

Pačios vienutės buvo labai liūdnos iš­vaizdos. Jos buvo visiškai tuščios: tiktai prie sienos kabojo prikaustytos geležinės lovos, ir laimingas būdavo tas, kuriam lo­va tekdavo su kojomis; daugumai lovų ir kojos buvo nusukinėtos. Nebuvo nei stalo, nei suolo, nei šviesos, nei vandens, paga­liau ir langas būdavo išmuštas. Nebuvo, aišku, nei durų. Ir kai sausio-vasario mėn. bent kiek pašąla ir pro langą pradeda virs­ti sniegas ir lietus, pamanai, kad nebloga būtų turėti bent stiklus, bet... juk buvo streikas. Pakilusi saulė vėl viską išdžiovi­na, išveja šaltį, ir vėl viską užmiršti.

Valdžiai rūpi kalėjimas pataisyti, nes juk naujai atvestiems kaliniams nesvarbu, kas dėjosi kalėjime, jie reikalauja žmoniš­kų sąlygų. Jiems svarbu, kad būtų suteik­tos bent tos gyvenimo galimybės, kurias suimtiesiems pripažįsta kalėjimų regla­mentas. Bet pasirodo, kad Ispanijoj kalėjimas atremontuoti ne toks jau lengvas dalykas, nors valdžia rodo net labai didelį norą.

Kalėjimo administracija Barcelonoj no­rėjo užsakyti šešis šimtus kalėjimui durų, bet neatsirado nei vienos firmos, kuri būtų sutikusi užsakymą atlikti. Neatsirado ne tik Barcelonoj, bet ir visoj Katalūnijoj. Kuri gi firma nenorėtų tokio valdiško už­sakymo imti? Kas gi abejotų, jog čia neuždirbsi 100%? Bet Katalūnijos meisteriai atsargūs. Mat, jie sutinka pildyti ne kiek­vieną užsakymą. Jie žino sindikatų nuta­rimą: Kalėjimai yra statomi darbo klasei engti, todėl nė vienas darbininkas nepri­valo savo darbo pridėti prie kalėjimų sta­tybos. Ir vargas tai firmai, kuri vis dėlto sutiktų reikalingą darbą atlikti. Sužinoję darbininkai ne tik darbą mes, bet firmai dar padarys tiek nuostolių, kad ji tokių užsakymų daugiau niekad priimti neban­dys.

Visas reikalas baigėsi tuo, kad admini­stracija užsakė minimas duris Palmoj de Maliorka. Tai netoli Afrikos esanti Vidur­žemio jūros sala. Ten darbininkai ne sindikalistai, bet priklausantieji prie Union General de Trabajadores, kuri yra Amsterdamiškųjų profesinių sąjungų narys. Jiems nerūpi: sau ar kitiems kalami pančiai, sau ar kitiems daromos kalėjimų durys. Svar­bu darbas ir uždarbis.

Kai durys buvo baigtos, jas parvežė karo laivai, nes taip pat neatsirado nė vienas pirklių laivas, kuris būtų drįsęs įvažiuoti į Barcelonos uostą su kalėjimo durimis. Jis būtų nespėjęs sustoti ir būtų buvęs su­sprogdintas ir panardintas. Karo intendan­tūros automobiliai jas ir kalėjiman per­vežė, ir tai civilinė gvardija turėjo stipriai saugoti gatves, kad neužpultų prikrautų automobilių.

Darbininkų toms durims įstatyti Barcelonoj nė neieškojo, nes žinojo, jeigu sindi­kato darbininkai ir ateis dirbti kalėjiman, tai tiktai daugiau išardys. Ko gero, kokioj nelemtoj vietoj pritaisys dar dinamito dėžę.

Tą darbą atlikti valdžia privertė inten­dantūros kareivius. O kalėjimo galerijose pastatė civilinę gvardiją, kuri turėjusi da­boti, kad dirbantieji kareiviai jokiu būdu nesikalbėtų su kaliniais. Kol dirbo krimina­listų galerijose, galėjo išsaugoti, bet kai atėjo pas socialinius — reikalas buvo sunkesnis. Kaliniai rado būdų prieiti prie dir­bančiųjų kareivių, atsirado net pažįstamų, ir už poros dienų kareiviai kalėjime dau­giau jau nebepasirodė. Už savaitės atėjo kiti, bet ir tie tedirbo vos porą dienų.

O reikalas buvo toks. Kareiviai buvo įsi­tikinę, jog paleisti iš kariuomenės turės stoti į sindikatą, juos valdžia areštuosianti ir atvarysianti į tą patį kalėjimą, todėl atsisakė eiti dirbti. Pirmus atsisakiusius tuojau areštavo ir paskyrė kitus, bet kai ir šie atsisakė, paleido visus suimtuosius ir intendantūros kareivių kalėjiman dau­giau nesiuntė.

Kas pabaigė statyti likusias duris, nežinau, nes išeidamas palikau visą krūvą pri­verstų durų ir daugybę bedurių vienučių. O gal tos vienutės atviros ir ligi šiai die­nai?

Tokių pat bėdų administracija turi ir su kitais darbais, ne tik su durimis. Pav., vienas kalinys bevaikščiodamas kieme pastebėjo, kad jo vienutės lange at­sirado nepažįstamas žmogus. Jis tuoj sku­ba į vienutę pasižiūrėti. Galerijoj randa besidairanti kalėjimininką, o vienutėj triū­sianti stiklių. Pastarasis atsinešęs visą dė­žę stiklų ir, pasistatęs kopėčias, rengiasi įdėti naujus stiklus. Įėjęs kalinys linksmai pasveikina, apsidžiaugia, kad daugiau jam nereikėsią šaltis ir darganą kęsti, kad tu­rėsiąs stiklus, kaip privalo turėti kiekvie­nas kalinys.

Paklausęs stiklių pavardės, pradėjo dau­giau klausinėti.

— Ar esi įsirašęs į Barcelonos stiklių sindikatą?

— Ar nežinai, kad Barcelonoj streiklau­žių nemėgsta?

Tuo pasikalbėjimas ir baigėsi. Kalinys tabarete pokštelėjo į atneštus stiklus. Ir laimė, kad stiklius laiku suskubo išsineš­dinti iš kameros, o tai būtų ir jam kliuvę.

Kitą rytą spauda paskelbė, kad iš Leri­dos kilęs stiklius Chuan Sančes yra streik­laužys, jo esą reikia saugotis, o kalėjimo viršininkas, pasikvietęs kalinių komisiją, klausė, kas daryti:

— Penkis kartus buvau Barcelonos stik­lių sindikate, sindikato juntai išaiškinau, kad reikalas eina apie jus, sindikato na­rius, kad jūs kalėjime šąlate ir kad reikia įdėti kalėjimo vienutėms langai. Siūliau net brangesnį darbo užmokestį, bet darbi­ninkų neatsirado.

Kai įsitikinau, kad Barcelonos darbinin­kai dirbti neis, per gimines ties Lenda su­radau stiklių, pasamdžiau, sumokėjau jam kelionės išlaidas, buvau bemanąs, kad jis sudės visus stiklus, o dabar jūs ir jam dirb­ti neleidžiate. Gerai, Barcelonos stikliai neina dirbti, iš kitur atsivežti taip pat negaliu, išaiškinkit man, senjores, kokiu būdu galiu sudėti vienutėms stiklus?

— Jeigu negalite žmoniškai sutvarkyti kalėjimų, nelaikykite juose žmonių, — trumpai jam atkirto komisijos narys.

— Bet, senjores, tai ne mano dalykas, tai gubernatoriaus, policijos vado, aš čia nieko negaliu...

— Mes nežinom nei kas priklauso poli­cijos vadui, nei kas viršininkui, mums aiš­ku, kad jūs visi susidėję mums atėmėt lais­vę, o mes labiausiai norime laisvės. Leis­kit laisvėn ir nereiks taisyti kalėjimo langų.

Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.

 

Skaityti toliau