Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        III.

Palyginę Ispanijos kalėjimų sutvarky­mą ir kalinių gyvenimą su kitų respubli­koniškų Europos valstybių vidujiniu kalė­jimų gyvenimu, rasime daug skirtumų.

Jau senaisiais monarchijos laikais kalė­jimuose buvo stengiamasi įgyvendinti liberališkesnė dvasia, ir oficialiuose kalėji­mų reglamentuose buvo pažymima, kad kalėjimų tikslas yra kalinį ne bausti ir kan­kinti, bet padaryti jį nepavojingą dabarti­nei santvarkai, jį pataisyti. Bet šiandien visi žino, kaip toli yra oficialūs visokių ministerijų ir direktorių pareiškimai nuo realybės. Ir jeigu kur tas reglamento ir realybės skirtumas labai žymus, tai tam tikrais laikotarpiais Ispanijoj jis buvo žy­miausias.

Diktatūros laikais kai kurie Ispanijos kalėjimai buvo paversti tikrais inkvizici­jos namais. Tegu nevartojo ugninio laužo, bet kaliniams buvo taikomos visos kanki­nimo priemonės, kokios tiktai kalėjimininkams buvo prieinamos. Kalėjimo admini­stracijos karceriuose išlaikydavo žmones po 16-18 mėnesių. Toki atsitikimai yra žinomi tiktai Ispanijai. Užtenka paminėti tą faktą, kad valdžia, ypač diktatūra, jeigu norėdavo atsikratyti kokiu nors savo poli­tišku priešininku, tai kalėjimo režimą pa­vartodavo kaip priemonę jam numarinti. Yra buvę atsitikimų, kad kalinį po pusės metų, po metų lydėdavo į kapus. Šituo bū­du nužudyto rev. kapitono Sančes mirtis dar stovi visų ispanų atmintyj, nes jis at­siskyrė nuo savo draugų pačios respublikos paskelbimo išvakarėse.

Pirmomis respublikos dienomis viskas žymiai pasikeitė. Naujieji ministeriai pabrėždavo, kad jie visiškai atskirs teismų organus nuo vykdomosios valdžios. Kalėjimus ir visą teisingumo ministeriją Ža­dėjo paliuosuoti nuo policijos įtakos. Šitokio atskyrimo būtinumą aiškina visi šių dienų teisės mokslo aiškintojai, bet kai patys profesoriai imasi praktiškai tai gyven­dinti, nei patys nepasijunta, kaip susipina visi šio valdžios dvilypumo galai. Na, bet ispaniškieji respublikonai pirmomis dienomis vis dėlto įsakė policijai pasitraukti, panaikino daugelį nuostatų, kuriais administracija galėjo kalinį bausti, pagerino maistą, įsakė visiems tarnautojams žmoniš­kai elgtis su kaliniais ir pašalino daugelį viršininkų, kurie buvo išgarsėję kaip kan­kintojai.

Bet tikrumoj tas pertvarkymas vyko taip, kaip ir visos naujos respublikos pertvarkymas. Viršininkai buvo atstatyti. Bet daugumas jų padavė pareiškimus, jog jie daugiau nesą monarchistai, bet respubliko­nai, dėl to vėl buvo priimti tarnybon, tiktai tarnybos vietos duotos kitose provincijose. Su respublika ir Barcelonos kalėjimas ga­vo naują viršininką, bet jis atkeltas iš Pie­tų Ispanijos provincijų.

Dabar kalėjimininkai kalinį vadina senjoru, į vienutę eiti prašo, iš vienutės išeiti prašo, kreipdamiesi visada prideda: „būsi, senjor, toks geras“ padarysi tai ir tai. Apie kalinių pageidavimus praneša vyresniesiems, na, ir jeigu gali, tuos pageidavi­mus stengiasi patenkinti, arba bent nuduo­da, kad kalinio būkle tikrai susirūpinę.

Ne pro šalį bus pažymėti, kad šitokia kalėjimininkų elgsena su suimtaisiais ka­liniams ir visuomenei brangokai kainavo. Ispanai — svietas karštas. Ir jeigu kuris nors kalėjimininkas pradėdavo perdaug rodyti savo galią, kalinių draugai pasi­stengdavo jį sudrausti. Kai kuriems pa­kakdavo paprasto perspėjimo, kitiems apkūlimo, bet daugelis atidavė net gyvybę. Teroro šėlimo laikais kalėjimų viršininkai buvo šaudomi lygiai su žvalgybininkais. Negalima juk pasakyti, kad viršininko ar­ba kito tarnautojo mirtis nepadarytų įtakos j kitus kalėjimininkus. Be to, turbūt, nė vienoj valstybėj taip dažnai neatsitinka, kad kalėjimininkus pultų patys kaliniai. Su laisvu ispanu kai kuriais klausimais kalbėtis reikia labai atsargiai, bet su ka­liniu, ypač, jeigu jis jaučiasi kalėjiman įmestas neteisėtai, reikia būti dvigubai at­sargesniu. Pakanka mažos kibirkšties, kad jis visomis keturiomis pultų sargą; todėl dažnai atsitinka, kad sargai pačiose kalė­jimo galerijose atiduoda savo gyvybę. To­dėl kalėjimininkų žmoniškumas iš dalies paremtas ir baime.

Nepaisant visų šių privalumų, valdžios žmonių silpnybės reiškiasi visur vienodai, visi jie lyg tyčia laisvės netekusį žmogų stengiasi skriausti.

Mačiusiam kitų valstybių kalėjimus, ku­riuose protestai labai mažai ką tereiškia ir kur tekdavo tenkintis kalėjimininkų pri­mestais daviniais, tas ispanų atkaklus ir griežtas savų teisių gynimas ypač stebina,

Nuveda mus, pav., į skirstomąją kamerą. Rytą apie 7-tą valandą visiems dalina bliūdus ir šaukštus. Kai kuriems teko nauji, bet kitiems pakliuvo jau vartoti.

Tuoj pat vienas kalinys pareiškė valdi­ninkui, kad iš duoto bliūdo jis negalįs valgyti, bliūdas jau esąs vartotas.

Valdininkas jam pradeda aiškintis, kad dabar neturįs kito, dabar esą labai daug naujų kalinių, todėl negalįs visiems ištekti, tvirtina, kad indai yra švarūs, prašo dar kartą išsiplauti ir tenkintis.

Vyrukas tylomis išklausęs pamokslą dar kartą pareiškia, kad iš duoto bliūdo valgyti negalįs. Kai matė, kad valdininkas geruoju vis dėlto neduosiąs, čia pat tėškė viską žemėn. Nei vieno žodžio daugiau ne­sakęs nuėjo kalinys, tylėdamas nuėjo ir valdininkas.

Maždaug taip pasielgė ir kiti kaliniai, kuriems atrodė, kad duotieji indai dėl ko­kių nors priežasčių yra nevartotini.

Už pusvalandžio atėjo kitas sargas, su­rašė ko kam trūksta ir visus apdalino nau­jais švariais.

Panašiai elgėsi su čiužiniais, su paklodėm, antklodėm ir visais kitais kaliniui priklausančiais dalykais. Kas protestavo, tas gavo viską tvarkingai, kas tylėjo, tu­rėjo tenkintis liekanomis ir atmatomis. Šią didelę savęs gynimo taisyklę žino visi ispa­nai, matyt, juos visus to išmokė kartus jų krašto gyvenimas.

Maistą kalėjimas duoda tikrai prastą. Iš ryto atneša balkšvo skystimo, kurį nori va­dinti baltyta kava. Pietūs esti trijų valgių. Duoda sriubos, duoda ryžių, ispaniškų žir­nių arba kitokių augalų košės ir duoda po gabalą mėsos. Diktatūros laikais viską su­maišydavo ir sudarydavo maišalienę. Atėjus respublikos laikams kaliniai išsiderėjo, kad viską virtų skyrium. Administracija sutiko, bet kalėjimo reglamentas sako, kad kaliniams priklauso tiktai viena lėkštė, tai vis tiek visą davinį suverčia vienon vieton.

Jeigu tektų ilgesnį laiką misti tik kalė­jimo maistu, badu gal ir nemirtum, bet sveikatos tikrai netektum. Visi ilgiau be­simaitinusieji skundžiasi viduriais. Kali­niai, kai tiktai užstoja bent kiek normales­ni laikai, to maisto beveik visai nevalgo, arba, jei ir valgo, tai naujai perverda.

Solidarumas Ispanijos darbininkijoj di­delis, ir jeigu tiktai nėra kitokių didelių išlaidų, kaliniai esti pusėtinai aprūpina­mi. Gauna iš komitetų pašalpą ir maistą stengiasi pirkti. Tam tikslui kalėjime yra krautuvė, kuri vadinasi ekonomatu. Kiek­vienas kalinys turi teisę du kartus per die­ną nueiti į ekonomatą ir nusipirkti jam reikalingų dalykų.

Man teko kalėti „sunkiaisiais laikais“; visi Barcelonos sindikatai uždaryti, žymes­nieji žmonės sukisti j kalėjimus, laivas „Buenos Aires" pilnas prigrūstas sukilė­lių. Kaliniams šelpti komitetai rūpinosi be­sirengiančiu išvažiuoti laivu, ir kaliniai buvo palikti ant rančio. Taip ispanai va­dina kalėjimo maistą.

Bet vis dėlto tekdavo kartais ir ekonomatan nueiti. Be apelsinų, bananų, tabako, duonos, žvakių ir kt. reikmenų ten gali nusipirkti ir vyno. Vynas kaliniams nedraudžiamas. Žinoma, jis yra tiek pra­skiestas, kad ir gerokai išgėręs nepralinksmėsi.

Ekonomatas yra kalėjimo viršininko ir kitų aukštesniųjų valdininkų žinioj. Jie patys tvarko prekybą ir patys ima visą pelną. Pelnosi ne mažai, nes prekes par­duoda senas, dažnai pagedusias, ir už vis­ką ima brangiau. Kaip matyti, šis pelno šaltinis viršininkui yra taip svarbus, kad kaliniai jj pradėjo naudoti net konfliktams spręsti.

Viršininkas, pav., nori pravesti kokią maža reformą, kuri kaliniams ne labai pa­tinka. Pirmas kalinių protestas pasireiškia atsisakymu eiti į ekonomatą. Šiuo atveju viršininkas turi dvejopus nuostolius. Jis negali pasiimti pelno, kuris jam tenka už nevalgytą kalinių ratifio, ir negauna pelno iš ekonomato. Blogiausia, kad kaliniai pa­taiko skelbti ekonomato streiką tuo metu, kai ekonomatan atvežama didesnis prekių kiekis. Ir jeigu ekonomate pasitaiko greitai gendamų prekių, konfliktas tikrai laimė­tas. Viršininkas pasikviečia kalinių komi­siją, pasisako, kad dėl tokių menkniekių neverta pyktis, o dažniausiai bėdą nuver­čia kitiems valdininkams, na, ir viską iš­sprendžia teigiamai. Kaliniai, pažinę šią viršininko silpnybę, pirmiausia jos ir grie­biasi.

 

Bet dainai pasitaiko ir rimtesnių kon­fliktų, kurie, kaip jis sakydavo, „viršinin­ko nepriklauso“. Tada tekdavo kitokiais budais protestuoti, neiti vaikščioti arba grasinti net bado streiku.

Kiemus pasivaikščioti turi gana didelius. Kiekviena galerija turi atskirą kiemą, ku­ris prisodintas gėlių, medžių.

Vaikščioti išleidžia devintą valandą ry­to, pietums sukviečia apie pusę vienuolik­tos. Nuo antros valandos net ligi šeštos va­karo kaliniai vėl kieme. Sargui rūpi kali­nius kieman išvesti, bet ką jie kieme daro, jie visai nesirūpina. Jis jų net nesaugo, nes tai yra kalėjimą saugojančių kareivių pareiga, kurie sėdi virš aukštos kalėjimo sienos pastatytose būdelėse.

Kaliniai kieme turi visišką laisvę. Čia tavęs neseka kalėjimininkas, nuolat liepiąs rankas laikyti užpakaly, kaip, pav., Berly­no Plotzensee, nedaro beprasmiškų pasta­bų, kaip Kauno raktininkai, ir neverčia skaičiuoti „viens, du“, kaip Prancūzijos kalėjimuose.

Kiekvienam kieme yra ne mažiau šimto kalinių. Jie gali vaikščioti, bėgioti, šoki­nėti, žaisti, žodžiu sakant, turi visišką, laisvę.

Vieni per dienas prasėdėdavo skaityda­mi knygas, kiti pravaikščiodavo bediskusuodami, treti žaisdavo pilkę, o atsirado ir tokių, kurie įsitaisė net futbolą. Kai viskas įgrįsdavo, rengdavo imtynes, rungtynes ir net lenktynes.

Vidurdienį, kai pradeda kaitinti saulė, kaliniai išsirengia ir šildosi. Turi teisę kie­me net ugnį susikurti. Kai tiktai kiemas prisiteršia popierių, šakų, pagalių, pava­kare susikuria ugnį ir dainuoja fandangiles.

Kiemas pavestas pačių kalinių priežiū­rai. Jie gali jį susitvarkyti. Kai oras at­šilo, kaliniai perkasė visas lysves, perso­dino gėles, iš laisvės atnešė naujų, ir iš kiemo padarė tikrą gėlyną. Kiemo gale su­kasė aukštą lysvę ir užpakalinėj jos dalyj išsodino gėlių parašą: Viva la revoliucion social! (1) O priešakinėj dalyj, prieš galeri­jos duris, išrašė CNT-AIT (2), ir apačioj, tarp tekančios saulės spindulių, buvo ma­tyti FAI.

(2) Pirmosios raidės Sindikalistu Konfederaci­jos ir Tarptautinės Darbininkų Sąjungos.

Kai kuriuose Europos kalėjimuose kali­nius skirsto j kriminalistus ir politinius. Kai kur politiniams stengiamasi duoti daugiau laisvės, netaikomi rigoristiški ka­lėjimo nuostatai. Kitur tam tikrais laiko­tarpiais, ypač kai smarkiai užverda politi­nė kova, politiniams kaliniams stengiasi taikyti dar kietesnį režimą, negu krimina­listams.

Ispanijoj kaliniai skirstomi į tris gru­pes: kriminalistus, politinius ir socialinius. Politiniais kaliniais skaitosi visi tie žmo­nės, kurie visokiais būdais stengiasi pri­kopti valstybės valdžios. Ten priskaitomi visokie politikuojantieji advokatai, neramus vienas kitas daktaras, na, ir šiaip visokie „politiški veikėjai“. Diktatūros laikais ten buvo visokio plauko respublikonų, prade­dant respublikoniškais demokratais ir bai­giant į kairiausią pakraštį nukrypusiais politikuojančiais valstybininkais.

Dabar politinių kalinių skyrius beveik tuščias. Sėdėjusieji respublikonai paleisti, monarchistai neareštuojami, na, o Kairįjį Aljansą, kurį sudaro visokio plauko socialistai revoliucionieriai ir kuris gana smarkiai puola Azanją, areštuoti valdžia vis dar neranda reikalo.

Politinių kalinių galerijos kampuose yra išmėtyti keli žmonės. Tai bolševikai. Iš viso yra apie 12-13 žmonių. Matyti, kad ne vienai bolševikų srovei priklauso. Ir tie srovių skirtumai atrodo toki dideli, kad vieni su kitais nei vaikščioti, nei kalbėti nenori. Ten yra Trockio šalininkų, Stali­no salininkų, urbanininkų, Katalūnijos na­cionalistiškų bolševikų, žodžiu, pradedant Maskvos ištikimaisiais ir baigiant viso­kiausių rūšių „nukrypimais“ ir „krypte­lėjimais“. Ispanijos bolševikai perdaug „anarchistiški“, negali susiplakti į vieną vienetą. Pradeda savas jėgas jungti, bur­tis, bet kai tiktai kuris nors pradeda vesti „generalinę liniją", partija vėl subyra į kelias partijas, ir viens apie kitą nenori daugiau nieko žinoti.

Maskviški bolševikai Ispanijoj žmonių beveik neturi. Partijai suorganizuoti siun­čia žmones iš užsienio. Bet iš užsienio at­siųstiesiems nelabai sekasi, policija tuojau pažįsta ir suima. Suimtųjų tarpe buvo vie­nas studentas iš Kubos. Kompartija jį pa­siuntė Ispanijon iš Paryžiaus. Taip pat vienas bolševikas buvo italų emigrantas; kiti Katalūnijon buvo atvykę iš kitų pro­vincijų.

Didžiausias yra socialinių kalinių sky­rius. Iš viso buvo apie 300 žmonių.

Socialiniais kaliniais Ispanijoj vadinasi visi tie darbininkai, kurie kalėjiman pa­kliūva už socialinius konfliktus: streikus, sabotažą, streiklaužių vaikymą ir už kitus veiksmus, susijusius su betarpiška darbi­ninkų kova.

Visi priklauso prie sindikalistinės kon­federacijos. Visi yra laisvojo komunizmo šalininkai. Jie įsitikinę, kad naują visuo­menės santvarka sukurti galima tiktai per sindikatus, patiems darbininkams perėmus visą gamybą į savo rankas. Ir mano, kad tai galės įvykti tiktai tada, kai darbinin­kai sugebės tą gamybą vesti ir viską kon­troliuoti. Nepasitiki jokiais pašaliniais „daktarais“ nei inteligentais, kurie nėra darbininkų gretose. Apskritai jie nepasiti­ki jokia politine partija, nes „politiką da­ryti“ reiškia sugebėjimą virš masių val­džia turėti. Darbininkai pakankamai gir­dėjo labai kairių žmonių, bet kai tie „kai­rieji“ viršun užlipo, jų kairumas dingo. Nepasitiki net tais, kurie šiandien seime dedasi pačios konfederacijos gynėjais, nes anksčiau buvusieji jos gynėjai viską už­miršo. Socialiniai kaliniai visas partijas laiko kenksmingomis, nes jos dumiančios darbininkams akis, trukdančios jų išsilais­vinimą.

Daugumą kalinių sudarė sąryšyj su Alto Liobregato streiku suimtieji darbininkai. Vieni buvo tiesiog iš kalnų, iš kasyklų, o kiti iš pačios Barcelonos. Valdžia jau manė, kad gyvena paskutines dienas, todėl pačioj Barcelonoj ėmė kiekvieną įtaria­mąjį.

Senuosius kalinius sudarė visokių juntu nariai, streikininkai, įtariami sabotažu, sprogdinimais, pasikėsinimais prieš fabri­kantus, policiją. Jeigu Ispanijos darbdavys arba kapatasas (dešimtininkas) nesi­laiko sutartų taisyklių, labai greitai iškyla konfliktas. Ir jis, greitai jo neišsprendus, gauna labai aštrias formas. Atsiranda dar­bininkų, kurie tuojau vartoja ginklus ir dažniausiai nušauna konfliktų kaltininkus. Bet daugumas visai nekalti. Valdžiai rūpė­jo juos laikyti izoliuotus, na ir sudarė pro­cesus, kuriems niekad neskiria teismo die­nos.

Suimtųjų tarpe yra vyriausias sindikalistų dienraščio redaktorius Alaiz, prieš kurį iškėlė daugiau negu trisdešimt bylų. Bylos, kalėjimai, emigracija jam ne pirmiena. Jie lydėjo visą jo gyvenimą. Jo neapleidžia nei monarchijos, nei diktatūros, nei dabartinės respublikos laikais. Nors ir sunkus žurnalisto darbas kalėjimo sienose, bet vis dėlto jis ir iš ten nenustoja savo laikraščiams duoti nurodymus, straipsnius ir gyvo gyvenimo apžvalgas.

Ten yra stalius Manuel Damians, kuris už pasikėsinimą prieš ministerį Zaragozoj buvo teistas mirti ir visa diktatūros laiką praleido kalėjimuose. Jo neleidžia laisvėn, nes žino, kad jis yra tikrai pavo­jingas visokiems valdytojams. Jam vis tiek: ar stalo įrankis paimti j rankas, ar bomba. Jis ja ir dabar taip ramiai paleis, kaip ne vieną sykį, matyti, leido. Žmogaus su tokia geležine valia, kietu nusistatymu ir tokia perspektyvų aiškumą aš nebuvau matęs. Jeigu žmogus ar žmonių grupė jam yra priešai, tai kaip priešams jis ir santy­kiavimo priemones tuojau taiko.

Kieme atsirado ir anarchistas Garcija Oliver. Jo žinių bagažo nepalyginsi nė su vieno universitetus baigusio ir daktaro laipsniais apsikarsčiusio mokslinčiaus ži­nių bagažu. Jis yra paprastas darbinin­kas, bet diktatūros laikais kalėjimuose jis ėjo universitetus, užtat tos jo žinios yra tikresnės, artimesnės gyvenimui, realios ir jos daug geriau tinka gyvenimui stumti priekin. Ispanijos anarchistai iš jo laukia rimto vyro, kuris savo privalumus paro­dė jau ne vieną kaitą.

Ir beveik nuo pirmų respublikos mėne­sių ten laikomas Santiago Bilbao, kuris nemėgsta daug šnekėti apie visokias revoliu­cijas, bet mieliau imasi bet kokio veiksmo. Kai Ispanijos buržuazija civilinės gvardi­jos pagalba sugebėjo atremti socialinės revoliucijos bangas, jis iš vidaus pradėjo griauti buržuazijos pagrindus. Bilbao įsitikinimu kapitalistinis režimas sugrius, jei darbininkija kapitalistams nemokės mo­kesčių. Jam pasisekė suorganizuoti kelis darbininkų kvartalus nemokėti būtų savi­ninkams nuomos už butus. įstatymai sako, kad policija negali išmesti j gatvę, jei dar­bininkas nepajėgia užsimokėti, o įrodyti, kad darbininkas sumokėti negali, ne toks jau sunkus dalykas, nes tikrumoj retas ku­ris ir tegali. Priešingai, daug sunkiau bū­tų suprasti, iš ko jis gali mokėti tokią nuo­mą. Jei policija vis dėlto kai kurį nesumo­kėjusį išmesdavo, tai kvartaluose prasidė­davo toks sąjūdis, kad išmestąjį turėda­vo tuojau sugrąžinti atgal.

O už poros streiko mėnesių subankruta­vo du didžiausieji Katalūnijos bankai. Bankroto rezultatai atsiliepė visoj Ispani­joj, ir pezeta žymiai nukrito. Susirūpino ne tiktai banko valdyba, bet ir valdžia. Ka­dangi vienos ir kitos reikalai labai susi­pynę, tai valdžia pirmon eilėn areštavo streiko komitetą. Bet pagal Ispanijos įsta­tymus, streikas yra legalus dalykas, ir už jį bausti negali. Tada Bilbao laikė kalėjime tol, kol čia (pačiame kalėjime) jam su­darė bylą. Dabar jį jau kaltina esant minė­to kalėjimo streiko pradininku.

Bet S. Bilbao dar labiau jsitikino, kad kapitalizmą galima sugriauti kapitalis­tams nemokant mokesčių. Jei nori valstie­čiai naujaip žemę persitvarkyti, tenemoka mokesčių, jei nori turėti nemokamus butus, tenemoka mokesčių, ir jeigu tai bus organizuotai daroma, jokia valdžia nesugebės atsilaikyti.

Įdomu, kad pats Bilbao turi namą ir lai­ko nuomininką, kuris, aišku, prisidėjo prie streikuojančių. Kai mėnesio gale norėjo gauti pinigą, nuomininkas jam atsakė:

— Bueno, hombre... Gerai, žmogau .... — buvo vienintelis atsakymas.

Daug dar galima būtų išvardinti garsių vardų, kurie daug savų jėgų yra atidavę kovoms su diktatūra, su kapitalizmu, kurio kiekvienas savaip yra prisidėję prie revo­liucijos priartėjimo ir kurie dėl laisvės idealo yra pasiryžę atiduoti viską.

Niekur ispanai nėra toki atkaklūs, kaip socialinėse kovose. Areštuoja vieną redak­torių, atsiranda kitas, areštuoja antrą, at­siranda trečias, ir ketvirtas, ir penktas... dvidešimt penktas. Suima vieną darbininkų junta, pareigas pasiima kita, po jo dar ki­ta. Nepasisekė vienas sukilimas, daro kitą ir t. t., ir t. t. Ir jeigu valdžia neskelbtų amnestijos, didesnė ispanų tautos dalis at­sidurtų kalėjimuose arba emigracijoj. Amnestijos Ispanijoj yra dažnas dalykas. Jos yra reikalingos kalėjimams pravėdinti, atmosferai atslūginti, nes per daug slegiant gali viskas sprogti. Tai jautė monarchija, jautė diktatūra, tolygiai turės pasielgti ir respublika.

Kovose ispanai yra atkaklūs, bet užtat ir kovos idealus pasirenka tolimiausius. Nesiduoda pigiems politikieriams apgaudi­nėti, jų nesuvilioja siūlomi šaukštai sriu­bos. Ispanai jeigu ryžtasi, tai be jokių smulkučių išrokavimų. Brangiausiu da­lyku skaito laisvę ir siekia visiškai panai­kinti vieno žmogaus valdžią ant kito, pa­naikinti visokios valdžios pradą. Savo iš­svajotos santvarkos pradus bando tarpusavyj gyvendinti. Savųjų tarpe elgiasi taip, tarytum gyventų toj santvarkoj, kurios vi­si taip trokšta.

Bet Barcelonos kalėjime rasi ne vien ispanus. Barcelona yra miestas tarptauti­nis, ji ne tik yra Ispanijos darbininkijos avangardas, bet ir Pietų Europos anarchis­tų „centras“. Barcelona Ispanijai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip Peterburgas vai­dino carų Rusijai. Visos Ispanijos darbininkijos akys nukreiptos neį Madridą — sostinę, bet į Barceloną. Jeigu kokis nors judėjimas laimi Barcelonoj, jis tikrai nu­banguos po visą Ispaniją. Barcelonoj knibždėte knibžda visų pasaulio tautų žmo­nės, tas tautų mišinys atsiliepia ir kalėji­me. Ten rasi portugalų, prancūzų, italų, argentiniečių, amerikonų, vokiečių, apskri­tai, visų didelių ir mažų tautų ir taute­lių.

Socialinių kalinių tarpe gyviausiais už­sieniečiais pasirodė italai. Italų anarchis­tai visuose kraštuose kelia revoliuciją. Dau­gumas jų ištremti iš visų Europos valsty­bių, perėję beveik visus kalėjimus, jų ne­nori įsileisti nė vieną valstybė. Dabartinė Ispanijos valdžia pirmon eilėn juos ir tre­mia. Bet nespėjo vieną grupę išvežti į Prancūzų pasienį, jau, žiūrėk, atvedė nau­jų, taip pat ištremti paskirtu.

Vienas, pav., italas, kurį kieme visi va­dindavo Marijo, specialių Mussolini tribunolų už akių buvo nuteistas šešiems me­tams salų kalėjimo. Eina vos dvidešimtus metus, bet jau apėjo Šveicariją, Austri­ją, Vokietiją ir Prancūziją. Ištremtas iš Prancūzijos atvyko Ispanijon. Čia manė gauti darbo ir susitvarkyti. Kai Barcelonoj nepasisekė surasti darbo, pažįstamieji pa­siūlė važiuoti į Suriją. Daug neatideliodamas pasiima kuprinę ir išvažiuoja. Bet laimei ar nelaimei, Sūrijoj buvo paskelbtas visuotinis streikas ir, kai sūri j iečiai nuta­rė prisidėti prie Liobregato sukilėlių, strei­kas iš pacifiško perėjo į revoliucinį. Paskel­bus revoliucinį streiką, pirmon eilėn rei­kėjo nuginkluoti visus Sūrijos turtuolius arba jų klapčiukus. Marijo pirmiausia nu­vyko į Sūrijos sindikato namus. Randa vy­rukus besirengiančius eiti atimdinėti gink­lus iš Somatenio (Ispanijos šaulių organi­zacija). Ilgai nelaukęs pasiima ginklą ir išeina drauge su ispanais. Nuginkluoja Somateni, dalyvauja užimant savivaldybės namus, kelia raudonai juodą vėliavą, da­lyvauja mitinguose ir džiaugiasi su visais sukilėliais laisvojo komunizmo paskelbimu. Sulaukė, aišku, tokio paties likimo, kaip ir visi kiti sukilėliai: atėję kariuomenės batalionai daugumą areštavo, drauge arešta­vo ir jį. Vėliau policijos kalabosas, polici­ninkų ausinės, kalėjimas. Bet dėl to jis vi­sai nenusimena, jis gyvas, juokauja, dali­jasi įspūdžiais, džiaugiasi sukilimo prisi­minimais. Visi jį mėgsta, šnekasi.

Visai kitoks tipas pasirodė vokiškas „anarchistas“. Dėjosi daktaru, priklau­sančiu prie metalurgijos sindikato. Dėvėjo didelius lapės kailio kailinius, ir visi jį vadino Aleman. Vyrukas, matyti, pirmą kartą patekęs tarp darbininkų, jautėsi la­bai nejaukiai. Apskritai, jis atvažiavo Ispanijon „gyventi“ ir kalėjiman patekti visai nesitikėjo. Kalėjime išeikvojo turėtus pi­nigus, neteko reikalingiausių dalykų, na ir pradėjo dejuoti. Turėjo tokias ubagiškai drąsias akis, kad kiekvienam kaliniui išpa­sakodavo savo „bėdas“ ir vėliau pradėdavo prašyti, kad tiktai ką galėtų išgauti. Ispa­nai atkreipė dėmesį ir pradėjo j jį žiūrėti kreivomis akimis. O ypač, kai sučiupo vie­ną kitą kartą sakant neteisybę. Apskritai, ispanas nemėgsta prašyti, ir jeigu žmogus per akis prisispyręs prašo, ne labai noriai duoda. Jeigu ispanas pats pastebi, kad žmogus tikrai ko nors reikalingas, tada jis be jokio prašymo atiduoda paskutinį daik­tą. Kas ispaniškojo solidarumo nežino! Bet ispanai solidarūs su garbingais žmonėmis, nemėgsta nusižeminimo ir nusižeminusių. Iš nusižeminusių tik juokia

Vieną dieną Verdadero Abi man pasako­ja:

— Nežinau kaip tas tavo Aleman auklėtas. Prieina: — Duok man vieną pezetą. — Kai išaiškini, kad neturi, tada: — Duok papirosą. — Kai ir to neturi, ta­da: — Duok bent rūkomo popierio.

Šitokių dalykų joks ispanas negali su­prasti, jam neaišku, kaip žmogus gali būti toks mendigar. Marijo ir Aleman buvo išvežti policijos prezidentūron. Ten juos dar kartą tardė.

Sakosi, kad abu gavo mušti. Marijo vei­das ir akis buvo ištinusi, bet jis vis tiek šaipėsi, o Aleman atrodė taip, lyg labiau nuskriausto žmogaus nėra visam pasaulyj.

— Espanjol policija mal, mučio pegar... Ispanų policija bloga, smarkiai muša... — aiškina jis menkai vartojama ispanų kal­ba.

— Neteisybė, — atkerta Marijo, kuris, be abejo, pilti daugiau gavo, negu vokie-tys, — policija gera. Ko gi tu iš jos dau­giau lauki? Ji tave tiktai muša, o kai mes būsim stipresni, policiją užmušim, panai­kinsim...

 

Vėliau Uis vargšas vokietis susidarė nuo­monę, kad ispanai niekam netinką, kad jų dauguma banditai, nesą pakankamai so­lidarūs, žodžiu sakant, visai atvirkščiai, ne­gu iš tikrųjų yra. Pradėjo blaškytis, ieš­koti draugysčių su politikieriais ir įpuolė j dar didesnį nusiminimą. Kartais man jo pasidarydavo gaila. Bet ką darysi, taip at­sitinka su visais ponaičiais, kurie, nepa­žindami gyvenimo realybės, iš knygų pa­siskaito apie gražius idealus ir baltom ran­kutėm bei prosytu kalnierium nori jų siek­ti. Kai susiduria su karčia praktika, pa­mato, kad ne taip lengvai viskas pasiekia­ma, dažniausiai visko atsikrato, ir tiktai retas kuris kaip reikia užsigrūdina. Ale­man gyveno tokį persilaužimo laikotarpį, ir buvo labai sunku spręsti, kurį kelią jis manė pasirinkti.

Be minėtų italų kieme buvo garsus Pedro Br., kurį fašistų valdžia skaito vyriau­siuoju Milano atentato organizatorium. Kai fašistai paėmė valdžią, nei socialistai, nei komunistai nesuorganizavo didesnio pasi­priešinimo. Atvirkščiai, socialistų lyderiai pradėjo mestis į fašistų eiles, ir atrodė, kad su fašizmo įvedimu sutiko visi italai. Tada P. Br. suorganizavęs savo vyrukus Milane išėjo ieškoti fašistų į jų pačių bu­tus. Buvo mesta apie 20 bombų, nemaža fa­šistų ir užmušta. Fašistus buvo apėmusi tokia panika, kad pradėjo bijoti patys savo šešėlių. Jeigu taip būtų pasielgta ir kito­se vietose, šiandien Italija būtų gal visai kitokia.

Po to turėjo emigruoti. Bet tai jam buvo ne naujiena, nes jis nuo 17 metų išėjo iš namų. Ir nuo to laiko visur jį seka vieno­das likimas: kalėjimai, persekiojimai, nenoras leisti apsigyventi. Buvo nuvykęs So­vietų Rusijon, bet kai garsiems revoliuci­jos „vadovams“ pareiškė, kad jų daromi eksperimentai nieko bendro su komunizmu ir net su socializmu neturi, turėjo kaip ga­lima greičiau apleisti „darbininkų valsty­bę“, kad nepatektų į Solovkų lagerius.

Vėliau tris metus praleido Prancūzijos kalėjimuose, buvo teisiamas už sprogstamąją medžiagą. Apskritai, anarchistų šei­moj jis skaitomas vienu geriausiųjų anar­chistinio judėjimo praktiku.

Barcelonos kalėjime buvo ir Argentinos FORĄ — Argentinos Darbininkų Organizacija — sekretorius. Jis atvažiavo į sindikalistų kongresą, bet, matyti, neturėjo laimės išvykti iš Ispanijos. Ligi šiam me­tui vežiojamas iš vieno kalėjimo į kitą. Jokios knygos, jokios paskaitos geriau ne­nupasakos apie argentiniečių darbininkų gyvenimą, kaip tai padaro J. M. Jis pažįs­ta visas valstybėles, nes visur išvažinėjęs ir išvaikščiojęs, žino visus kovos būdus, nes jam teko dalyvauti ne viename streike, teko taikinti ne vieną priemonę. Labai ge­rai jam yra pažįstamas ir Pabaltijo emi­grantų gyvenimas, su jais dažnai tekdavę susidurti kaip su streiklaužiais.

Ypač krinta į akis puikus ispanų solida­rumas kad ir šiame pačiame kalėjime. Juos jungia kieme daromos paskaitos, bi­blioteka ir didelė rašomoji lenta, kurią nuolat apspitę mažiau mokantieji. Viens kitą stengiasi kaip galėdami daugiau iš­mokinti.

Negalima nepaminėti ir kalinių choro. Ispanai mėgsta ir gali dainuoti, bet jų dai­na turi kitokį ritmą, kitokį gyvumą. Ispa­nui nepatinka kurti, nieko nesakanti, In­ternacionalo muzika, jis jos niekad ir nedainuoja. Jo revoliucinės dainos posmai supinti su jūra, su vėjais, su audromis, su nuolatiniu laisvės troškimu.

Apskritai, visų kalėjimo kieme pada­rytų pažinčių, pasikalbėjimų, pasipasako­jimų apie kitų kraštų papročius, žmones, gyvenimą, pasakojimų apie valingų žmonių didelius veiksmus, apie pasiryžimą, laimė­jimus ir pralaimėjimus, kalėjime darytų įvairiausiais klausimais diskusijų — niekados neužmiršiu. Šiuo atžvilgiu turėčiau boti dėkingas ispaniškai policijai, kad ji mane įmetė kalėjiman, nes vargu būčiau radęs geresnę progą pažinti tokius įdo­mius žmones, su jais arčiau susidraugauti. Valdžia skaitė „nepageidaujamu“, reikalin­gu kalėjime laikyti, bet ispanai, tikrieji ispanai, buvo kitos nuomonės. Jų solidaru­mą ir draugiškumą visuomet prisiminsiu su didžiausiu pasigėrėjimu.

Nepaisant visų gerųjų pusių, kurias tu­ri Ispanijos kalėjimai ir kurių nėra kitur, kalėjimas vis dėlto lieka kalėjimu. Dar didesniu jis yra patiems ispanams, ku­riems turimos „laisvės“ nieko nesako, ku­rie kitokio kalėjimo nežino ir „negali įsi­vaizduoti“. Kol ispanui kaliniui neduoda visiškos laisvės, jam trūksta ir daugelio kitų dalykų. Blogas maistas, kasdieniniai kivirčai su administracija, nuolatinis nak­ties sargų „Alerta!“ ir visa kita taip įgrįs­ta, kad jį pradeda slėgti.

Blogiausia yra ta neaiški teisinė būklė, tos griežtos policiškos priemonės, kurios yra taikomos visiems socialiniams kali­niams.

Ispanija visuomet turėjo liberališkas konstitucijas, jose buvo garantuotos pla­čiausios piliečių laisvės, bet faktiškai be­veik visuomet tos laisvės būdavo suvar­žytos. Taip buvo visų karalių laikotar­piais. Naujos respublikos konstitucija, palyginti, yra humaniška, jos nuostatai kairesni už bet kokios Europos valstybės konstituciją, pirmam straipsny įrašyta, jog „Ispanija yra darbininkų respublika, bet dar nebuvo baigta svarstyti konstitu­cija, kai valdžia seime pasitvirtino „Res­publikai ginti įstatymą“, kuris ministeriams leidžia suvaržyti konstitucijoj ga­rantuotas laisves, uždarinėti organizacijas, neleisti susirinkimų, streikus skelbti ne­legaliais, laikyti žmones kalėjime, depor­tuoti ir t. t., ir t. t.

Ir kaip beveik visame šių dienų pasaulyj, taip ir Ispanijoj, daugiau galiojo ypatingi įstatymai ir prie valstybės vairo stovinčių asmenų savotiškos teisės, negu humaniški konstitucijų dėsniai.

Priimant „Respublikai ginti įstatymą“ buvo šnekama, kad jis bus taikomas monarchistams, kurie drumsčia vandenį prieš respublikonišką tvarką, bet tikrumoj visas jo aštrumas kliuvo darbininkams. Re­akcionieriai greitai prisilaižė   respublikai ir šiandien jie dedasi didesni respubliko­nai, negu tikrieji respublikonai. Jiems ne­reikia taikyti jokių ypatingų įstatymų. O darbininkai, kurių būklė naujoj respubli­koj beveik nepasikeitė, ryžtasi savo būklę gerinti, na ir už tą ryžimąsi turi lygiai kentėti, kaip senaisiais laikais.

Remiantis minėtu įstatymu Gvinejon buvo išsiųsta daugiau negu 100 angliaka­sių, dar daugiau buvo sukišta į kalėjimus.

Tas įstatymas buvo taikomas visiems su­kilimo dienomis areštuotiems darbinin­kams. Niekas neatiduotas teismui. Valdžiai taip daug patogiau; teisme reikalingi įro­dymai, reikalingi liudininkai, bet „Respub­likai ginti įstatymas" leidžia žmogų nu­teisti be minėtų reikalavimų. Didelis dau­gumas nė policijoj netardyti. Apskritai, visas tardymas baigdavosi tuo, kad polici­jos valdininkai paklausdavo vardo ir pa­vardės.

Valdžia norėjo užgniaužti stiprėjanti anarchosindikalistinį judėjimą, suėmė daug žinomų anarchistų, bet tarp tos daugumos žmonių buvo ir tokių, kurie su minėtų judėjimu buvo turėję dar labai mažai rei­kalų.

Visi suimtieji nepatenkinti šitokia būk­le, bet perdaug nesiskundžia. Ispanų dar­bininkija yra įsitikinusi, kad anglių ka­syklų savininkas .valdžia, policija, teismas ir kalėjimas yra vienas ir tas pats dalykas. Daromi suskirstymai tiktai darbininkams apgaudinėti, o teismai, tardymai ir visa kita yra tiktai komedija. — Esame socia­linio karo belaisviai ir mus paleis kada no­rės, — aiškinasi jie.

Policija savo piliečius taip pat pažįsta, ji žino darbininkų pažiūrą į policiją ir tar­dymus, taip pat žino, kad tardymo metu nors ir užmuštų, bet nieko neišgautų, nes ispanai tardytojams ne tik neatsakinėja, bet ir po jokiais protokolais nepasirašo; todėl tuos tardymo reikalus atlikti ne labai ir tesiskubina.

Po poros pustrečio mėnesio paleido su­imtuosius angliakasius. Paleido Verdadero Abi ir daugelį kitų, kurie buvo laikomi be teismo. Kas buvo prisidėjęs prie sukilimo, pusė bėdos, bet kas du mėnesius atsėdėjo be niekur nieko, tas respublikos vardu pa­leido ne vieną keiksmą.

Taip su sukilėliais; bet ne menkesnių keistybių yra ir su teisiamaisiais. Atrodo, kad Ispanijos policija yra nusistačiusi ne tik išaiškinti kiekvieną kriminalinį nusikal­timą, bet ir kaltininkus surasti. Kadangi tai ne toks jau lengvas dalykas, tai „kal­etininkais“ lieka pirmi pasitaikiusieji. Po kiekvieno pasikėsinimo prieš policiją, po kiekvieno didesnio banko apiplėšimo, su­randami „kaltininkai“. Ir dažniausiai tie „kaltininkai“ pasitaiko veiklesnieji anar­chistai, sindikalistai.

Teismo dieną, aišku, juos paleidžia lais­vėn, bet kartais valdžiai tiek tik ir terei­kia laikyti suimtąjį žmogų. Barcelonoj teis­mo pirmininkas dabar yra buvusis gubernatorius. Jis pats žino visas bylas, nes jos buvo sudarytos jo paties gubernatoriavimo laikais. Taip pat jam aišku, kad teisiamieji bus išteisinti, užtat jis deda visas pastangas bylas atidėdinėti. Ir nuolat vis atidėdinėja.

Dar blogesnė teisinė būklė visokių emi­grantų. Kai tik paskelbė respubliką, val­džios vardu Ispanijon buvo kviečiami viso­kį emigrantai, bet dabar ji apie tai nenori nieko nė girdėti. Neminėsiu čia atskirų nuo. tykių, bet bendrai reikalai tai toki: gali tu­rėti visus popierius, gali turėti valdžios lei­dimą gyventi Ispanijoj, gali nieko nusi­kalstamo nepadaryti, bet užtenka policijai „medžioklės“ dieną tave areštuoti, kad būtum ištremtas. O jeigu yra kokių nors įtarimų, kad pažįsti ar palaikai ryšius su kuo nors iš KAI narių, niekas tavęs ne­išgelbės. Bendrai policija suimtųjų užsieniškių netardo, o jei kartais ko ir paklau­sia, tai vis tiek netiki. Kas nors iš laisvės turi stengtis „įrodyti“ nekaltumą, tada pa­leidžia, bet ir tai toki atsitikimai esti labai reti. Dažniausiai išmeta Portugalijon arba paleidžia į Prancūzijos Pirėnus...

Tokia jau dalis visų revoliucionierių, tokiais keliais atėjo revoliucijos, tokiais ir būsimos ateis...

Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.