Lenkijos profesinė sąjunga „Darbininkų iniciatyva“ yra savanoriška organizacija, kurioje mano likimas priklauso nuo tavo aktyvumo, ir atvirkščiai. Jokie teisės aktai nėra veiksmingesni už bendražmogišką solidarumą ir draugiškus mūsų santykius darbe bei privačiame gyvenime. Vertiname individualios iniciatyvos, komunikabilumo, bendradarbiavimo, pagalbos įgūdžius, o taip pat atvirai išsakytą kritiką. „Darbininkų iniciatyva“ yra reikli sąjunga. Negerbiame skundikų, žmonių, kurie slepia žinių arba sugebėjimų trūkumus. Čia smerkiami žmonės, kurie užverčia savo darbą kolegoms ir kolegėms ir vadovaujasi principu „Tegul kovoja kiti, aš pastovėsiu nuošaly“.
Profesinėje sąjungoje „Darbininkų iniciatyva“ visi esame lygūs, neatsižvelgiant į atliekamas funkcijas, išsilavinimą ar gaunamą atlyginimą. Sąjungos paskirtį suprantame kaip tarnystę kitam žmogui, o ne kaip priežastį žeminti kitus arba sėdėti patogiame direkcijos fotelyje. Esame nepriklausomi nuo darbdavių. Daug mūsų komisijų atsisakė gauti vadinamąsias profsąjungų privilegijas. Mes nenorime iš darbdavių nei profsąjungos darbuotojų etatų, nei biurų, nei telefonų, nei faksų aparatų. Nesinaudojame socialiniu fondu, lėšas stengiamės rinkti patys.
Profsąjungos, kurios taip elgiasi, tampa neveiklios. Aktyvistai pripranta prie tokių patogumų ir nenori jų atsisakyti. Mūsų taisyklės turi tam tikrų privalumų, darbdaviai nežino, kiek mūsų yra ir kas priklauso profsąjungai. Jie negali mūsų pasiekti, negali sukompromituoti, nes niekam nesame skolingi. Sąjunga naudojasi įstatymu, bet supranta jį tik kaip ginklą prieš darbdavio represijas.
Šiandien darbininkai yra neorganizuoti, išsibarstę, nepalaiko tarpusavio ryšių, yra išgąsdinti ir netiki savo jėgomis. Profsąjungos netenka savo reikšmės. Tokia situacija gera darbdaviams, kurie gali maksimaliai išnaudoti savo darbininkus pasinaudodami valstybės ir administracijos prievarta. Susitarimai (dažniausiai korupciniai) tarp politinės ir ekonominės valdžios yra nukreipti prieš visus dirbančiuosius. Jie sukelia socialinę įtampą. Turtinga, visais atžvilgiais privilegijuota mažuma, disponuojanti nuosavybe, valdžia ir indoktrinavimo įrankiais, laikosi ir didina savo turtus vien daugumos darbo dėka. Tokia hierarchinė socialinė struktūra yra daugelio darbininkų problemų priežastis visame pasaulyje: didėjanti bedarbystė, algų mažinimas, vergijos atnaujinimas, vaikų darbas, skurdas ir badas.
Didelių ir mažų įmonių vadovai stengiasi išlaikyti tokią tvarką, kuri leidžia jiems išnaudoti darbininkus, o korporacijoms – eksploatuoti vietines bendruomenes. Tikri pokyčiai gali prasidėti tik tada, kai darbininkai nustos tikėti, kad jų darbdaviai, vadybininkai ir didžiųjų korporacijų savininkai veikia visuomenės labui.
Kovojame už teisę į savo gyvenimą darbe ir namuose. Kovojame už visiškai kitokį pasaulį, nes esame tikri, kad kapitalizmo, lygiai kaip ir valstybinio socializmo, neįmanoma reformuoti. Reikalingos gilios ekonominės, socialinės ir politinės permainos.
Mūsų judėjimas yra ir reakcija į radikalų profsąjungų politizavimą. Turime atsisakyti vadų idėjos, nes pernelyg dažnai jie išduodavo idėjas, už kurias kovojo. Pasisakome už visišką tiesioginę demokratiją, kaip darbininkų judėjimo organizavimosi formą. „Darbininkų iniciatyvos“ tikslas nėra darbininkų pasipriešinimo kontrolė, o jų mobilizavimas savarankiškai kovai už gyvenimo sąlygų gerinimą ir išsilaisvinimą iš bet kokios valdžios.
Pasisakome prieš politines akcijas ir darbininkų judėjimo išnaudojimą politinių partijų tikslams. Remiame vietinę darbininkų judėjimo veiklą, kuri siekia tikros savivaldos. Manome, kad tarptautinis profsąjungų solidarumas yra būtinas. Pasisakome už tiesioginį veiksmą, manifestacijas, streikus ir boikotus, kaip labiausiai pasiteisinančią strategiją, bet ne vienintelę, kuria siekiama apginti darbininkų teises ir įgyvendinti radikalios demokratijos principus. Daug dėmesio skiriame darbo žmonių kultūrai, kaip masinės kultūros ir jos peršamo vartotojiško gyvenimo būdo priešingybei.
„Darbininkų iniciatyva“ – tai susitarimas tarp visų, kuriems artimi darbininkiški reikalai. Mes – žmonių grupė, kovojanti už darbininkų teises, savo darbuose ir idėjose besiremianti anarchosindikalizmu. Susijungę į „Darbininkų iniciatyvą“, bandome sukurti darbo judėjimą, kuris remtųsi savanoriškumu, judėjimą, kuris sugebės peržengti nesutarimus tarp darbininkų ir kovos už savo teises, visišką įtaką darbo vietoms.
Aktyviai dalyvaudami protesto akcijose, bendradarbiaudami ir kartu streikuodami, stengiamės suteikti vienas kitam solidarią paramą ir remtis bendromis idėjomis. „Darbininkų iniciatyva“ veikia pagal federacijos taisykles, o tai reiškia, kad ji yra savanoriška asmenų sąjunga, kurioje kiekvienas savo reikalus sprendžia pats. DI nariu gali būti kiekvienas, kuris remia viršuje išdėstytus principus.
„Darbininkų iniciatyva“ (DI) susikūrė 2001 metų pabaigoje kaip žmonių grupė, kurios tikslas – bendra kova už darbininkų teises. Nuo 2004 metų rugsėjo ji pradėjo veikti kaip formali profsąjunga.
2002 m. pradžioje grupė prisijungė prie protestų prieš darbo kodekso supaprastinimą. Tais pačiais metais aktyvistai iš Poznanės prisidėjo prie įmonės „H. Cegielski-Poznań“ (HCP) darbininkų protestų prieš masinius atleidimus iš darbo. 2002 m. birželio 28 d. profsąjungos iš HCP („Solidarność“ ir „Solidarność’80“) surengė bendrą demonstraciją Poznanės gatvėmis, kurioje dalyvavo apie 1000 žmonių, iš kurių 100 buvo DI nariai. 2002 m. prasidėjus protestams, buvo įsteigtas Lenkijos protestų komitetas (OKP), DI aktyvistai prisidėjo prie jo veiklos – įkūrė Lenkijos koordinacinį biurą, koordinuojantį protestų komiteto veiksmus, ir įsteigė interneto svetainę. 2002 m. vasarą OKP suorganizavo keletą svarbių protestų keliolikoje Lenkijos miestų, tarp jų – demonstraciją Varšuvoje, kurioje dalyvavo 2000 žmonių. 2002 metų rudenį DI parėmė kabelių fabriko, esančio netoli Varšuvos, protestą.
2003 m. birželį DI aktyvistai pradėjo bendrą veiklą su „Uniontex“ (Lodzė) komanda, kuri siekė išsaugoti savo darbo vietas. Deja, streikas nieko nedavė ir įmonė žlugo. Iš jos nuolaužų 2004 m. buvo įsteigta nauja „Uniontex“ bendrovė, šįkart kaip darbininkų valdoma įmonė. Joje buvo įkurtas DI skyrius. 2004 m. gruodį DI vadovas „Uniontex“ bendrovėje buvo neteisėtai atleistas iš darbo, o įmonės kontrolę perėmė jos buvę vadovai.
2003 m. DI organizavo protestus prieš antidarbininkišką „Mcdonalds“ politiką. Tų pačių metų lapkritį DI sukvietė darbininkų aktyvistus iš keliolikos įmonių ir surengė pirmąją Lenkijos darbininkų konferenciją (iš pradžių pavadintą „Darbininkų protesto konferencija“), kuri tapo tolesnio daugelio profsąjungų ir organizacijų bendrarbiavimo pagrindu. Iki 2007 m. surengtos šešios tokios konferencijos, skirtos įvairioms temoms.
Krokuvoje, Varšuvoje ir Ščecine. Ščecino DI veikėjai viename iš prekybos centrų „Nestle“ prekes pažymėjo užrašais „Nepirk!“. Vasarą grupė darbininkų iš H. Cegielski-Poznań sugalvojo įregistruoti Lenkijos profsąjungą „Darbininkų iniciatyva“. Ji buvo užregistruota 2004 m. rugpjūčio pabaigoje. Pirmosios komisijos įsikurė Lodzėje, Ščecine ir Silezijoje.
2005 m. sausį Poznanės DI ėmėsi ginti įmonės „Bridgestone/Firestone“ darbininkų teises. 2005 m. vasarą DI inicijavo tarptautinę solidarumo akciją su Airijos „Tesco“ darbuotojais. Protestai, remiami TGWU centro, buvo surengti penkiuose didžiausiuose Didžiosios Britanijos miestuose ir Airijoje, o taip pat keliuose Lenkijos miestuose (Poznanėje, Ščecine, Varšuvoje, Gdynėje). 2005 m. rugsėjo 23 d. DI ir „Lenkijos žaliasis tinklas“ apskundė Europos vystymosi ir statybos banko veiksmus, nes buvo suteikta 160 milijonų eurų paskola „Kaufland Polska“ įmonei, kad ši plėstų savo prekybos centrų tinklą visos Lenkijos teritorijoje. Po kelių dienų prie vieno prekybos centro įvyko protestas, nes „Kaufland“ pažeidė darbo teisę.
2006 m. sausį DI prisijungė prie „Persekiojamų darbininkų gynimo komiteto“. Komitetas protestavo prieš profsąjungų aktyvistų – Krzysztofo Łabedžio (KWK Budryk, Sierpień’80), Dareko Skrzypczako (Goplana, Solidarność), Sławeko Kaczmarko („Uniontex“, Lodzė, DI), Jaceko Rosołowskiego („Impel-Tom Kostrzyn“, DI) atleidimą iš darbo. Buvo organizuojamos įvairios protesto akcijos, o 2006 m. balandžio mėnesio pradžioje surengta tūkstantinė demonstracija Poznanėje. Łabedžis ir Skrzypczakas buvo sugrąžinti į darbą. Jacekas Rosołowskis 2007 m. kovo mėnesį laimėjo bylą dėl kompensacijos už jo teisių pažeidimą.
2006 m. birželį ir rugpjūtį šis komitetas organizavo akcijas, ginančias sezoninius darbininkus 50-tyje, o po to – 100 Lenkijos miestų. Spalį KPiORP surengė poros šimtų tūkstančių žmonių demonstracija Lodzėje ginant Sławką Kaczmarką iš DI. 2007 m. kovą organizavo protestą Vroclave prieš firmą „Impel“, kuri atleido iš darbo Jaceką Rosołowskį ir kitus DI veikėjus.
2006 m. lapkritį su DI susiję Gdansko paštininkai pradėjo laukinį streiką, kuris apėmė visą Lenkiją. DI organizavo solidarumo akcijas su streikuojančiaisiais ir koordinavo skirtingų miestų streikininkų veiksmus. Buvo įkurta DI komisija prie Lenkijos pašto. 2006 m. gruodį DI dėka įvyko Poznanės paštininkų susirinkimas.
2006 m. „H. Cegielski-Poznań“ darbininkai, priklausantys DI, organizavo referendumą dėl streiko, siekiančio didesnių algų. Iš 1600 darbininkų 640 pasisako už streiką, bet dėl mažo balsuotojų aktyvumo (42 %) rezultatai nebuvo patvirtinti. 2007 m. DI nusprendė pakeisti taktiką. Pradedami neformalūs keliolikos minučių arba valandų streikai. Balandį įvyko vienadienis streikas ir keletas demonstracijų prie HCP valdybos. Darbininkai išsikovojo didesnius atlyginimus.
2007 m. vasarį ir kovą DI ėmėsi ginti „Greenkett“ fabriko darbininkes. Buvo atleistos dvi DI veikėjos ir bandoma išardyti profsąjungą. Tų metų rudenį DI suorganizavo protesto akcijas prieš privatizaciją, dėl kurios buvo atleista 90 % Kostžyno ligoninės darbininkių (daugiausia seselių).
Šiuo metu DI veikia Poznanėje, Lodzėje, Ščecine, Gorzuve, Kostžyne, Zielonoje Guroje, Gurny Šlionske (Bielsko Bialoje, Racibužėje, Rybnike), Varšuvoje, Gdanske, Krokuvoje, Bydgoščiuje. Pirmose trijose apskrityse veikia DI biurai. Mažesnės DI grupės dairba ir kituose miestuose. Kas du mėnesius profsąjunga leidžia informacinį leidinį „Darbininkų iniciatyva“ ir nereguliarų leidinį „Silezijos sindikalistas“.
Bendradarbiaujame su radikaliomis profsąjugomis iš įvairių Europos šalių: Airijos IWU, Ispanijos CGT, Vokietijos FAU, Švedijos SAC, Prancūzijos CNT, Graikijos ESE, Didžiosios Britanijos IWW.
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius
