Šių straipsnių leitmotyvas – įsitikinimas, jog įmanoma sukurti naują visuomenės tvarką, leidžiančią įgyvendinti laisvės idealus saviorganizacijos pagrindu. J. Urbanskis bendradarbiauja su kairiąja ir profsąjungų spauda (leidiniais „Recykling Idei“, „Nowy Robotnik“, „Trybuna Robotnicza“).

Šiame straipsnyje mėginsime iš naujo interpretuoti pastarųjų keliasdešimties metų Lenkijos darbininkų judėjimo istoriją. Esame įsitikinę istorinės bei istoriosofinės analizės svarba, kuri šiuo metu ypač madinga „istorijos pabaigos“ tezės akivaizdoje: pastarąją koncepciją 1989 metais paskelbė F. Fukuyama, teigdamas, jog kapitalizmo sistema netrukus pasieks galutinę pergalę. Šia analize norėčiau parodyti, jog 1989-ieji šiuolaikinių darbininkų judėjimų istorijoje anaiptol nėra svarbaus lūžio momentas. Siekdami tinkamai nušviesti darbininkų sąjūdžio problemas, mano įsitikinimu, turime atsižvelgti į šio judėjimo sroves per ilgesnį istorijos laikotarpį. Analizę pradėsime nuo 1970 m. įvykių.

1968–1973 metai – tai globalinių perkrovų, didžių socialinių revoliucijų metai, kai, viena vertus, buvo kvestionuojama didžiųjų valstybių Jaltoje nustatyta tvarka, kita vertus, suabejota nuvylusiomis antisisteminio judėjimo, ypač vadinamosios „senosios kairės“, tradicijomis. Neramumai kilo ir Lenkijoje: iš pradžių, 1968-ųjų kovą prasidėjo studentų protestai, vėliau, 1970-ųjų gruodį, visą šalį suparalyžiavo darbininkų streikas bei susidūrimai su policija Baltijos uostamiesčiuose.

Kad geriau suprastume šį procesą, apžvelkime dar ankstesnį istorijos periodą. 1956-ųjų įvykiai privertė komunistinės Lenkijos valdžią 1957–1958 metais mesti daugiau investicinių išteklių į vartojimo prekių gamybą ir pakelti gyvenimo lygį. Taigi po 1956-ųjų gyvenimo lygis, eilinio gyventojo požiūriu, gerokai pakilo. „Lėšų algoms padidinti buvo gauta, iš pradžių mažinant kaupimui skirtą nacionalinio produkto dalį ir skolinantis iš užsienio lėšas vartojimui tenkinti“. (1) Pavyzdžiui, Poznanės vaivadijoje, kurioje 1956-ųjų birželį buvo prievarta numalšintas darbininkų sukilimas, iki 1957 metų realūs atlyginimai išaugo 20 %. „Realūs atlyginimai sparčiai kilo iki 1959 metų, ir tais metais šalies mastu buvo 31 % didesni už 1955 metų algas“. (2)

Nors pramonės gamyba 1961–1965 metais augo gana sparčiai (visos šalies mastu ji išaugo 50,9 %), tačiau realus algų didėjimas buvo staiga sustabdytas. Per penkerius metus atlyginimai realiai išaugo tik 8 % (oficialiai buvo planuojama daugiau kaip 20 %). 1965–1970 metais padėtis dar pablogėjo. Šis procesas galų gale baigėsi nauju visuomenės nepasitenkinimo sprogimu 1970 m.

Po kruvinų įvykių Baltijos uostamiesčiuose Lenkijos valdžia oficialiai pripažino, jog šių neramumų priežastimi tapo „ilgai kaupęsis nepasitenkinimas nebedidėjančiais atlyginimais ir sparčiai kylanti įtampa vartojimo prekių rinkoje, vis opesnė butų problema ir aplaidi socialinė politika“. (3) Įtampos nenumalšino personalinės permainos valdžios aparate, atliktos 1970-ųjų gruodį. 1971-ųjų žiemą dar kildavo pavieniai streikai. Darbininkų kova atlėgo tik valdžiai pažadėjus iki 1974-ųjų įšaldyti kainas.

Naujoji valdžios komanda, vadovaujama Giereko ir Jaroszewicziaus, manė, jog įmanoma toliau intensyviai industrializuoti šalį, kelti gyvenimo lygį bei užtikrinti vartojimo apimtį. 1971–1975 metams buvo suplanuotas itin didelis darbo atlygių augimas. Jau po pirmųjų trejų šio plano įgyvendinimo metų vidutinis realus atlyginimas išaugo 24 %. „Eiliniai gyventojai aiškiai juto kylantį gyvenimo lygį“. (4) Tačiau Giereko prosperity laikotarpis truko neilgai. Lenkijos ir viso pasaulio ekonomikoje įvyko svarbios permainos – ji patyrė stagnaciją. Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo pirmieji darbininkų protestai, pranašavę 1980-ųjų įvykius.

Tarp realaus socializmo ir realaus kapitalizmo

Apie 1970 metus pasaulinėje kapitalo rinkoje susidarė finansų perteklius iš naftos pardavimo, kai smarkiai pakilo naftos, o su ja – ir kitų prekių kainos. Iškilo dvi svarbios tendencijos:

1. Šalių, priklausomų nuo pajamų iš žaliavų eksporto, pavyzdžiui, Lenkijos, gaunamas pelnas staiga ėmė mažėti, nes tuo pat metu išaugo importuojamų produktų kainos. Kilo mokėjimų balanso problemų.

2. Dalis finansų pertekliaus, atsiradusio iš naftos prekybos, nutekėjo į Amerikos bei Vokietijos bankus, ir šie ėmė agresyviai ieškoti galimybės teikti paskolas bei siūlyti jas mokėjimo balanso sunkumų turinčioms šalims. „Šios šalys intensyviai ėmė paskolas, tačiau vėliau pasirodė, jog vargiai gali jas apmokėti, neįtikėtinai išaugo delspinigiai už įsiskolinimus“. (5)

1975 metais Lenkijos skola kapitalistinėms šalims buvo beveik du kartus didesnė negu metinės įplaukos iš eksporto į šias šalis, o saugia riba buvo laikomas metinio eksporto lygiavertiškumas. Kad užsitikrintų šių skolų sumokėjimą, Vakarų bankai ir valstybės reikalavo restruktūrizuoti šalies ūkį, todėl valdžia neišvengiamai turėjo panaikinti maisto produktų gamybos dotavimą, o šių produktų kainos turėjo išaugti.

1980 metais Lenkija buvo skolinga Vakarų kreditoriams 24 mlrd. dolerių. Skola augo toliau. Per 1971–1987 metus Lenkijos valdžia iš viso pasiskolino 47,5 mlrd. dolerių, o „palūkanų už suteiktą kapitalą suma per šį laikotarpį siekė 50,6 mlrd. dolerių“. (6) Lenkija sumokėjo 3 mlrd. dolerių daugiau, negu buvo pasiskolinusi.

1980 metų revoliucija – skolų kilpa ir protestai

Gilėjant ekonomikos sunkumams ir skolų išmokėjimo problemoms, vėl smuko gyvenimo lygis, o tai sukėlė dar didesnę darbininkų klasės pasipriešinimo bangą. Vienas istorikas pastebi: „1978–1979 metais žymiai smuko darbo disciplina ir našumas“. Anot to meto vertinimų, Poznanėje kiekvienas statistinis darbininkas per metus praleido daugiau kaip vieną darbo mėnesį“. (7) Didėjo ir nepasitenkinimas vis gilėjančia socialine nelygybe.

 

Visuotinis streikas Gdanske, 1980 m. ruduo

1980 metų balandį į Lenkiją atvyko Vakarų šalių bankininkų delegacija, kuri, kaip buvo įprasta įsiskolinusių šalių atvejais, norėjo tartis dėl paskolų grąžinimo sąlygų. Žurnalas „Fortune“ rašė, jog šių derybų metu bankininkai „reikalavo apriboti svarbiausių maisto produktų gamybos dotavimą, kad būtų greičiau sumokėtos skolos“. (8) Timothy Gartonas Ashas knygoje „Lenkijos revoliucija“ teigia, jog tiesioginė šios revoliucijos priežastis neabejotinai priklausė politinės ekonomijos sferai. „1979 metais pirmą kartą Lenkijos Liaudies Respublikos istorijoje (bent jau pasak oficialių šaltinių) sumažėjo nacionalinis produktas. Vakarų kreditoriams tapus atsargesniems nei anksčiau, naujasis premjeras Edwardas Babiuchas paskelbė planą, nuo kurio daugeliui pasišiaušė plaukai: iki metų pabaigos Lenkija turėjo panaikinti užsienio prekybos deficitą (1,3–1,5 milijardų dolerių). Tai reiškė, jog per paskutinį 1980 metų ketvirtį reikėjo apie 25 % padidinti eksportą ir apie 15 % sumažinti tiekimus vidaus rinkai. Maisto produktų brangimas tapo neišvengiamas“. (9) Tačiau 1980 metų revoliucija neleido valdžiai ir Vakarų kreditoriams sumažinti vartojimo ir taip paspartinti šalies skolos grąžinimą.

Nors 1980–1981 nominalios gyventojų pajamos, lyginant su 1979 metais, išaugo 61 % (10), tačiau valdžia, esant tragiškai vidinės rinkos aprūpinimo padėčiai, nepajėgė reikiamai atsiliepti į kilusią socialinių lūkesčių bangą. Tuščios parduotuvių lentynos ir infliacija lėmė, jog gyvenimo sąlygos po 1980 metų rugpjūčio toliau blogėjo. Šioje situacijoje darbininkų judėjimas ėmė skelbti būtinybę perimti ūkio kontrolę. T. G. Asho teigimu, darbininkų savivaldos programa sulaukė masinio pritarimo: „95 % apklaustųjų gamyklose, kuriose dirbo daugiau kaip tūkstantis žmonių, pasisakė už naujas savivaldos struktūras, o 68 % visos „Solidarumo“ dalyvių tyrimo imties manė, jog būtina jas steigti nedelsiant“. (11)

Kai pagaliau turėjo įsigalioti taip sunkiai iškovotas darbininkų savivaldos įstatymas, režimas nutarė jėga neleisti darbininkams perimti gamyklų. 1981-ųjų gruodžio 13 dieną įvedusi karo padėtį, kruvinai susidorojusi su kai kurių įmonių maištais ir uždraudusi „Solidarumą“, valdžia įvedė ribotą darbininkų savivaldą, kuri, kaip ir darbininkų tarybos po 1956 metų, niekada iš tiesų neatstovavo darbininkų interesams.

Vakarų kreditoriai su pasitenkinimu reagavo į karo padėtį. „Wall Street Journal“ 1981 metų gruodžio 21 dieną rašė: „Galbūt prezidentas Reaganas smerkia Lenkijos įvykius, tačiau daugelis Amerikos bankininkų mano, jog sovietinio tipo autoritarinė valdžia yra geriausias Lenkijai paskolintų pinigų atgavimo garantas“. (12) Analizuodamas Jungtinių Valstijų poziciją Lenkijos įvykių atžvilgiu, T. G. Ashas teigė: „Tačiau iš tiesų Reagano administracijos reakcija į Lenkijos krizę buvo kupina dvejonių, neaiški, be nuomonės svarbiausiais klausimais – ypač ekonominės politikos. [Solidarumo] programai buvo būdingas aiškus egalitarizmo atspalvis, šis sąjūdis nedviprasmiškai pasisakė už gerovės valstybę, dauguma „Solidarumo“ narių nepritarė sunkiosios pramonės reprivatizavimo idėjai. Pramonę kontroliuojančių darbininkų idėjos populiarumas savaime turėjo priversti Vakarų konservatorius susimąstyti“. (13)

Iš esmės, Reaganas negalėjo atvirai pasiūlyti lenkams savo ūkio reformos koncepcijos, nes ji buvo akivaizdžiai nepriimtina daugumai. Tai tapo įmanoma tik 1985-aisiais, kai Lenkijos elitas, atitrūkęs nuo visuomenės ir krinkančio darbininkų judėjimo, kuris 1982–1984 metais vis dar laikėsi pamažu silpstančio pasipriešinimo strategijos, apsisprendė pakeisti ūkio programą. 1985 metų rugsėjį pogrindinio „Solidarumo“ Laikinoji koordinacinė komisija priėmė ekonominius postulatus, kuriuose atsisakė darbininkų savivaldos ir suteikė pirmenybę laisvajai rinkai. Vienas iš šių postulatų buvo toks: „Būtina beatodairiškai ir nuosekliai įgyvendinti nerentabilių įmonių bankroto principą“.

Vadinamosios „prokapitalistinės transformacijos“ pradžia – 1985 metai

Nuo 1982 iki 1985 metų „valdžia, naudodamasi karo padėtimi, itin pakėlė kainas, drastiškai sumažino gyventojų vartojimą, sugrąžino ankstesnę šachtininkų darbo laiko trukmę ir padidino anglies gavybą“. (14) Padidėjus anglies eksportui, buvo pagerintas mokėjimo balansas („lenkų anglis“ padėjo Margaret Thatcher susidoroti ir su britų šachtininkų streiku). Dėl šių žingsnių vidaus rinkoje pagerėjo tiekimas, bet iki ekonominės normalizacijos dar buvo toli.

1986 metais visiškai numalšinus darbininkų judėjimą, pasak Jaceko Tittenbruno, Lenkija „pradėjo naują gilėjančios priklausomybės nuo Vakarų kapitalo etapą ir tapo vienos svarbiausių tarptautinio finansinio kapitalo institucijų – Tarptautinio valiutos fondo nare“. Prieš Lenkijai įstojant į Tarptautinį valiutos fondą, vyriausybė „pakėlė kai kurių maisto produktų kainas, devalvavo zlotą ir panaikino kai kurias dotacijas“. (15)

1987 metų pradžioje vyriausybės atstovas spaudai pareiškė, jog Lenkija ketina įgyvendinti visas TVF rekomendacijas, o „Financial Times“ apie valdžios veiksmus rašė, jog ši „atsiliepia į TVF ir Vakarų kreditorių siūlymus“ (16), tačiau tai nesulaukė darbininkų pritarimo. Sistemingai keliamos kainos sukėlė visuotinį nepasitenkinimą.

 

Gdanskas, 1988 m.

1988 metais kilo dvi streikų bangos (balandį-gegužę ir rugpjūtį). 1988 metų rugsėjį „Le Monde“ rašė, jog visuomenės nepasitenkinimas kilo dėl TVF ir Pasaulio banko sukurto „realių kainų“ scenarijaus, kuris netrukus pasirodė neįgyvendinamas, nes gyventojus tiesiog pribloškė staiga išaugusios maisto produktų, susisiekimo, paslaugų kainos – kitaip tariant, maždaug 60 % infliacija“. (17)

Vyraujanti pogrindinių „Solidarumo“ struktūrų srovė ideologiškai persiorientavo ir ėmė pritarti TVF diktuojamoms reformoms, todėl nebuvo suinteresuota kurstyti visuomenės nepasitenkinimo. Anksčiau skelbtas konfrontavimo tezes pakeitė dialogo su valdžia koncepcija. Tačiau opozicijai buvo svarbu sudaryti įspūdį, jog visa tai daroma ne be visuomenės žinios. Kaip tik todėl ji netrukus pasinaudojo itin nedideliais 1988 metų streikais (iš viso jų kilo ne daugiau kaip 30, tačiau pastaruoju metu jie vis labiau mitologizuojami).

Prieš „prokapitalistinę transformaciją“ – 1992-1993 metų streikai

Nors pirmieji Seimo rinkimai opozicijai baigėsi sėkmingai, buities sąlygos vis prastėjo, o protestų banga augo. 1990 metais kilo 250 streikų, 1991 metais – 305. Darbininkų kovos kulminacija buvo 1992–1993 metai, kai buvo užregistruoti atitinkamai 635 ir 7443 streikai. 1994 metais kilo dar 429 streikai, tačiau kitais metais jų skaičius sumažėjo iki 42, o 1996 metais – iki 21 streiko. (18)

Vienoje to meto sociologinėje analizėje teigiama, jog „duomenys apie 1992–1993 metų streikus akivaizdžiai liudija, jog gausėja protesto akcijų, menksta visuomenės pritarimas privatizacijai bei pasitikėjimas politiniu postsolidarumo elitu“. (19) Gyvenimo lygis nukrito taip dramatiškai, jog apie tai buvo kalbama net oficialiuose valdžios dokumentuose. Darbo ir socialinės politikos ministerijos tinklapyje buvo rašoma: „Pirmaisiais metais po santvarkos pasikeitimo ekonomikos reformas lydėjo visuomenės požiūriu drastiškos pramonės recesijos, nedarbo, mažėjančių realių atlyginimų ir smunkančio gyvenimo lygio apraiškos. Darbininkus, ypač stambiųjų valstybinių įmonių, kurių pastangomis buvo nuverstas komunizmas, skaudžiai palietė transformacijos padariniai, todėl jie ėmėsi masinių protesto akcijų“. (20)

1992 metų vasarą kilus socialinio nepasitenkinimo bangai, vyriausybė pasiūlė profsąjungoms sudaryti socialines sutartis, kurių svarbiausia turėjo būti Valstybinių įmonių paktas, pasirašytas 1993 metų vasarį. Deja, šis įstatymas neužtikrino darbininkams įmonių kontrolės. Po daugelio metų vienas iš šio pakto autorių Jacekas Kuronis teigė: „Balsuodami parlamente leidome senajai ir naujajai biurokratijai pašalinti iš Pakto svarbiausią jo elementą – darbininkų atstovavimą įmonių priežiūros tarybose. Taip bendromis pajėgomis kūrėme ne pilietinę, bet biurokratinę darną, sukurtą pagal kapitalistinį kvazidemokratinį modelį“. (21) 1993 metais „pražuvo“ ir darbininkų akcijų įstatymas, o tai iš esmės užkirto kelią atiduoti valstybės nuosavybę tiesiogiai į darbininkų rankas. 1992–1993 metų socialinis protestas sužlugdė H. Suchockos vyriausybę, tačiau politinių permainų akivaizdoje darbininkų pasipriešinimas pamažu silpo. Tai įtakojo ir gerėjanti situacija darbo rinkoje. Pavyzdžiui, nedarbas 1994 metais (16,7 %) ėmė kristi ir 1998 metais sudarė tik 10,7 %.

Globalizacijos metas ir neoliberalių reformų žlugimas

Kaip ir ankstesniais atvejais, sąlygiškas protestų atoslūgis buvo neilgalaikis. Kai jau atrodė, jog neoliberalioji kapitalizmo versija nugalėjo, o istorijos pabaiga iš tiesų artėja, sistemą sudrebino naujos krizės bei konfliktai, kurių neišvengė ir Lenkija. 1995 metais ekonominę krizę patyrė Meksika (praėjus metams, kai ši šalis tapo Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos zonos NAFTA nare). Norėdamas išgelbėti amerikiečių investicijas, TVF skyrė milžinišką 17,7 mlrd. dolerių paskolą. Tačiau Meksikos ekonomikai krizės padariniai buvo katastrofiški: per kelis mėnesius bankrutavo 15 tūkstančių įmonių, trys milijonai žmonių neteko darbo, perkamoji gyventojų galia nukrito trečdaliu. Po Meksikos atėjo Azijos šalių, Rusijos ir Lotynų Amerikos šalių eilė (pvz., Argentina tą patį patyrė 2001 metais). Šių krizių padariniai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pasiekė ir Lenkiją – čia, po trumpalaikio padėties pagerėjimo, buities sąlygos vėl ėmė prastėti.

Vyriausiosios statistikos valdybos (GUS) raporte apie Lenkijos šeimų pajamas 2003 metais teigiama, jog 1997–2003 metais pastebima skurdo augimo tendencija. „Ypač nerimą kelia tai, jog didėja radikalaus skurdo, kurio riba laikomas pragyvenimo minimumas, grėsmė. Skurdas pastaraisiais metais nuolat augo net ir gerėjant vidutinei statistinio Lenkijos gyventojo materialinei padėčiai, o tai veikiausiai liudija augančią lenkų visuomenės pajamų bei vartojimo nelygybę“. Taigi, nors vidutinis atlyginimas didėjo, šis augimas galiojo tik tam tikroms visuomenės grupėms – žymi gyventojų dalis per šį laikotarpį patyrė realaus atlygio stagnaciją ar net smukimą. Pavyzdžiui, akcinės bendrovės „H. Cegielski – Poznań S.A.“ darbininkai 1999 metais uždirbo beveik 12 % daugiau negu vidutinis Lenkijos darbininkas, o po trejų metų – jau beveik 13 % mažiau už šį vidurkį. Per šį laikotarpį jų uždarbio nominalas nukrito nuo 2037 zlotų per mėnesį (1999 metais) iki 1979 zlotų (2002 metais).

Naujoji lenkų revoliucija – 2002–2003 metai

Tiesioginė 2002 ir 2003 metų darbininkų streikų priežastis buvo išaugęs nedarbas ir apgailėtina daugelio pramonės įmonių padėtis, įtakojama nuolatinės bankroto grėsmės. Valdžios politika, pasiduodama Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo spaudimui, įtvirtino nepalankias darbininkams darbo teisės pataisas ir panaikino daugybę tūkstančių darbo vietų metalurgijos pramonėje ir kalnakasyboje.

Pirmasis ir vienas svarbiausių signalų, jog Lenkijos darbininkai nelinkę taikstytis su kapitalistinio elito veiksmais, buvo Ščecino laivų statybos darbininkų protestas: susiorganizavę be profsąjungų pritarimo, jie 2002 metais kelis mėnesius protestavo ir gynė darbo vietas. Nepasitenkinimo banga apėmė daugelį ūkio šakų visoje Lenkijoje. Kiekvieną savaitę įvykdavo po kelias demonstracijas, streikus, blokadas. Į gatves išėjo šachtininkai, metalurgai, sveikatos apsaugos darbuotojai, sunkiosios pramonės ir mašinų gamybos darbininkai. Generaliniu streiku pagrasino geležinkelininkų ir Silezijos profsąjungos. Per visą Lenkiją nuaidėjo protestai Ostruvo įmonėje „Wagon“, Vžešnios „Tonsil“, Bialystoko „Bison-Bial“, Lodzės „Uniontex‘. 2002 metų balandžio 26 dieną Varšuvoje 70 tūkstančių „Solidarumo“ profsąjungos narių reikalavo nutraukti darbininkų atleidinėjimo politiką, laikytis darbininkų teisių, laiku mokėti algas, grąžinti ikipensijines pašalpas bei išmokas. 2003 metų rugsėjo 11 dieną 10 tūkstančių šachtininkų ryžosi radikaliam protestui Varšuvoje. Per kilusias riaušes buvo sužeisti 62 policininkai, keli – sunkiai. Medicinos pagalba suteikta ir 22 demonstrantams, tačiau tikslus sužeistų šachtininkų skaičius nežinomas. Didžiausią poveikį visuomenei ir elitui padarė Ožaruvo įvykiai, kai 2002 metų lapkritį po 200 dienų protesto kilo penkių dienų riaušės.

 

Naujasis „Solidarumas“, 2003 m.

2002–2004 metais iš viso Lenkijoje įvyko tik 27 streikai (Vyriausiosios statistikos valdybos duomenimis), tačiau net 6,5 tūkstančio demonstracijų, tarp kurių žymi dalis buvo kelių blokados arba pastatų užėmimai. Taigi per dešimt metų (1992-2002) protesto formos radikaliai pakito. Nežiūrint į jų sumažėjimą, 2002 ir 2003 metų protestai vis dėlto pagerino darbininkų padėtį. Protestuotojų spaudžiama vyriausybė įsitikino, jog būtina keisti požiūrį į darbininkų problemas. 2003 metais sunkumus išgyvenančioms įmonėms vyriausybė nutarė skirti du kartus daugiau lėšų negu ankstesniais metais. 28 milijardai zlotų valstybės dotacijų padėjo išsaugoti šimtus tūkstančių darbo vietų, kurias gynė protestuojantys darbininkai. Vien laivų statybos pramonėje, pasak įvairių vertinimų, netekti darbo grėsė nuo 30 iki 60 tūkstančių žmonių.

Profsąjungos pasipriešino ir kalnakasybos darbų apimties mažinimui, nuo kurio būtų nukentėję dar 35 tūkstančiai darbuotojų. Nemažos dotacijos skirtos ir metalurgijos pramonei, kur buvo numatyta atleisti 30 tūkstančių žmonių. Valstybės pagalbos sulaukė ne tik didelės firmos, bet ir smulkūs verslininkai, iš viso apie 85 tūkstančius ūkio subjektų! „Viešųjų pinigų kalnas paverstas pelke!“ – šaukė 2004 metų lapkričio 24 dienos „Gazeta Wyborcza“ antraštė. Tačiau iš tiesų dotacijos lėmė, jog situacija darbo rinkoje nustojo blogėti, o 2004 metais net pagerėjo. Prisidėjo ir auganti konjunktūra – visų pirma metalurgijoje ir kalnakasyboje.

Šių protestų laikotarpiu sustiprėjo ir visuomenės kritika visos politinės ir ekonominės sistemos atžvilgiu. 2002 ir 2003 metais lenkai (daugiau kaip 70 %), Viešosios nuomonės tyrimų centro (CBOS) duomenimis, itin neigiamai vertino šalies ūkio būklę (tai buvo pats nepalankiausias vertinimas nuo 1993 metų). 2004 metais teigiamų vertinimų žymiai pagausėjo, bet pritarimas tokiam svarbiam dabartinės ekonominės santvarkos aspektui, kaip privatizacija, akivaizdžiai sumenko: 1990–1991 metais tik 8-9 % apklaustųjų vertino privatizaciją kaip nenaudingą Lenkijos ekonomikai procesą, 1995–1996 metais šie neigiami vertinimai sudarė apie 20 %, 2000–2001 metais – jau 35–33 %, o 2003 metais – net 43 %. Tuo metu privatizacijos priešininkų buvo daugiau, negu jos šalininkų.

Lenkijos darbininkų protestams būdingas cikliškumas (1970–1971, 1980–1981, 1992–1996, 2002–2003). Socialinių konfliktų eiga bei konkrečių vyriausybių reakcija į socialines krizes visais pastaraisiais dešimtmečiais buvo labai panaši. Darbininkų emancipacijos siekio požiūriu galime teigti, jog pačios sistemos prigimtis daugeliu požiūriu liko tokia pati. Vienas svarbiausių konfliktų dinamikos veiksnių buvo ir tebėra kapitalo kaupimo bei socialinio vartojimo lygio prieštara.

Socialinių konfliktų cikliškumo analizė verčia daryti išvadą, jog 1989-ieji nebuvo itin svarbus lūžis, todėl išskirtinė svarba šiai datai suteikiama tik dėl ideologinių priežasčių. Santvarkos transformaciją postsolidarumo elitas pradėjo ne tada, kai buvo pasiektas istorinis „Apskritojo stalo“ kompromisas (kaip paprastai teigiama), bet žymiai anksčiau – kai pogrindinių profsąjungų struktūros atsisakė radikalios socialinės emancipacijos programos, o ancien regime 1986 metais susitarė su Tarptautiniu valiutos fondu ir sutiko veikti pagal jo diktatą. Šis posūkis įvyko gal ir dar seniau, kai režimas, imdamas milijardų dolerių paskolas, sutiko įtraukti šalį į priklausomybę nuo tarptautinio kapitalo.

Iš esmės, visus šiuos dešimtmečius susidūrėme su to paties akumuliacinio režimo diktatu. Politinės permainos (kurių dažnai imamasi, augant socialiniam konfliktui) pasirodė esančios tik sistemos reakcija į socialinę krizę. Emancipacinio judėjimo požiūriu jos yra tik fiktyvūs sprendimai, padedantys išlaikyti valdžios sistemą. Pagaliau, politinės permainos nereiškia, kad keičiasi pačios sistemos prigimtis bei ydingi gamybos santykiai: tai – tik ideologinio ir politinio antstato permainos.

Galima gana tiksliai nuspėti, jog nauji darbininkų protestai kils apie 2012 metus. Būsimos krizės požymiai šiandien dar nėra aiškiai matomi, bet atidžiau pažvelgus į sistemos prigimtį, galima įsitikinti, jog jai būdingos vis tos pačios vidinės prieštaros, kurios ateityje neišvengiamai vėl sukels socialinę krizę.

(1) Edmund Makowski. Ruch robotniczy w Wielkopolsce. Zarys dziejów do 1981 roku. Poznań, 1984, 254 p.

(3) 100 lat ruchu robotniczego w Polsce. Kalendarium wydarzeń, pod. red. Zbigniewa Szczygielskiego. Warszawa, 1976, 355 p.

(4) Edmund Makowski. Ruch robotniczy w Wielkopolsce. Zarys dziejów do 1981 roku. Poznań, 1984, 268 p.

(5) Immanuel Wallerstein. Globalizacja czy epoka przejściowa? Lewą Nogą 13/2001, 142 p.

(7) Edmund Makowski. Ruch robotniczy w Wielkopolsce. Zarys dziejów do 1981 roku. Poznań, 1984, 281 p.

(9) Timothy Garton Ash. Polska rewolucja. Solidarność 1980-1981. Warszawa, 1987, 15 p.

(10) Waldemar Kuczyński. Zadłużenie a napięcia polityczne. www.kuczyn.com (24.06.2006)

(11) Timothy Garton Ash. Polska rewolucja. Solidarność 1980-1981. Warszawa, 1987, 121 p.

(13) Timothy Garton Ash. Polska rewolucja. Solidarność 1980-1981. Warszawa, 1987, 202 p.

(14) Waldemar Kuczyński. Zadłużenie a napięcia polityczne. www.kuczyn.com (24.06.2006)

(19) Anna Buchner-Jeziorska. Konflikt pracy w Polsce okresu transformacji. Przegląd Socjologiczny, tom XLIII, Łódź, 1994.

(20) Ministerstwo Pracy i Polityki Społecznej. Porozumienie społeczne, www.mpips.gov.pl (24.06.2006)

(21) Krzysztof Teodor Toeplitz. Czy koniec epoki Michnika? Le Monde Diplomatique, Nr. 2/2006.

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius