Vienas svarbiausių XX a. paskutinių dešimtmečių politinių bei teorinių pokyčių Europoje ir Jungtinėse Valstijose buvo moterų maištas prieš priverstinį darbą namuose, kuris paskatino iš naujo apibrėžti šią darbo rūšį bei moterų santykį su kapitalu ir valstybe. Moterų išsivadavimo judėjimas 1970 metais buvo politinė šio maišto išraiška. Tai buvo judėjimas, nukreiptas prieš „darbą namuose“ ir iš jo kylančius padarinius: ekonominę ir socialinę priklausomybę nuo vyrų, socialinę diskriminaciją lyties pagrindu ir reprodukcinės veiklos, kaip žyminčios moteriškumą, natūralizavimą. Moterys perkėlė kovą į gatves, mokyklas, teismus, reikalaudamos, kad valstybė liautųsi kontroliuoti jų kūnus, kad abortai būtų dekriminalizuoti, kad santuoka pridengiami išprievartavimai nebūtų ilgiau toleruojami, kad mokyklų programos būtų peržiūrėtos, atsižvelgiant į moterų dalyvavimą istorijoje. Jų maištas įgijo ir mažiau regimas formas, kurias judėjime dalyvaujančios moterys galėjo atpažinti kaip „atsisakymo dirbti namuose“ apraiškas: tai gimstamumo sumažėjimas, ypač stipriai pasireiškęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo, padažnėję skyrybų ir šeimų, kurioms vadovauja moterys, atvejai.
Šios kovos nulėmė, kad darbas namuose ir reprodukcija tapo pagrindiniais 1970 m. feministinės teorijos klausimais. Moters atsisakymas apibrėžti save kaip namų šeimininkę leido suvokti, jog neapmokamas darbas namuose, kurį moterys atlieka prižiūrėdamos savo šeimas, yra specifinė kapitalistinio darbo produkavimo forma ir išnaudojimo vieta: tai socialinė gamykla, kurioje kasdien atgaminama darbo jėga. Tai leido permąstyti Marxo apibrėžtą produktyvaus darbo sampratą, būtent ši kritika šiandien yra svariausias indėlis į šiuolaikinę marksistinę teoriją ir praktiką.
Mariarosa Dalla Costa, Selma James ir kitos teoretikės bei aktyvistės, dalyvaujančios „Užmokesčio už darbą namuose“ kampanijoje (Wages For Housework Campaign), yra ypač svarbios šiame kontekste. Jos įrodė, kad:
(a) darbas namuose toli gražu nėra „neproduktyvus“, kaip buvo teigiama marksistinėje tradicijoje, jis yra kapitalistinės akumuliacijos pagrindas, tai darbas, kuriuo remiasi visos kitos darbo formos, nes būtent jis produkuoja ir reprodukuoja darbo jėgą, pačią vertingiausią prekę, kurią kapitalistas turi nupirkti;
(b) kapitalistinėje sistemoje seksualinės diskriminacijos materialinį pagrindą sudarė būtent reprodukcinio darbo nuvertinimas ir jo kaip „moterų darbo“ natūralizavimas. Vadinasi, patriarchija ir seksizmas kapitalistinėje visuomenėje remiasi galia gauti darbo užmokestį arba jo negauti, o tai leido vyrams kontroliuoti moterų darbą namuose ir tiesiogiai iš jo pelnytis.
Pasiremdamos šia teorija daugelis feminisčių reikalavo užmokesčio už darbą namuose – tai strateginis reikalavimas, nukreiptas ne tik prieš „vergiją namuose“, bet ir prieš kapitalistinį reprodukcinio darbo nuvertinimą bei darbo hierarchiją, kurią sukuria darbo apmokėjimo sistema. 1970 m. „Užmokesčio už darbą namuose“ kampanija išplito keliose Europos šalyse, Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje, tačiau ji niekuomet netapo masiniu judėjimu, o jos politinis potencialas niekuomet nebuvo patikrintas. Pagrindinė Šiaurės Amerikos ir Europos feminisčių strategija buvo kovoti prieš diskriminaciją (apmokamoje) darbo vietoje, įsitraukti į tokias veiklos formas, kurios buvo laikomos vyriškomis, ir reikalauti valstybės remiamos vaikų priežiūros. Feministės taip pat siekė sukurti moterų erdves ir moterų kultūrą, įtraukti feministinę perspektyvą į akademinį pasaulį sukuriant Moterų studijas. Kai Jungtinėse Valstijose buvo legalizuoti abortai, darbo namuose ir reprodukavimo klausimai nustojo dominti feministes, todėl 1976 m. Aukščiausiasis teismas net galėjo panaikinti siūlymą dėl privalomų apmokamų motinystės atostogų. Atrodo, kad apmokama darbo vieta, o ne bendruomenė feministėms buvo svarbiausia moterų kovų vieta, kurioje moterų galia galėjo geriausiai realizuotis.
Nuo to laiko globalioje politinėje ekonomikoje įvyko daug pokyčių, kurie irgi privertė permąstyti „užmokesčio už darbą namuose“ reikalavimą. Pasaulio ekonomikos globalizacija, lydima neoliberalistinio posūkio, valstybinio socializmo baigties ir Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutos fondo 1980 ir 1990 m. struktūrinio sureguliavimo programų, leido naujai apibrėžti politinę erdvę bei atskleidė, kad pinigai ir uždarbis yra nepatikima priemonė užtikrinant pragyvenimą ir socialinę reprodukciją. Šiame kontekste lemiamas pokytis buvo kylantys paprastų moterų judėjimai globaliuose „Pietuose“, organizuojantys pasipriešinimą prieš privatizaciją ir korporacijų vykdomą žemių, vandens telkinių, miškų grobimą. Šie judėjimai atskleidė, kaip ypatingai svarbu, ypač moterims, atkurti bendruomenines gyvenimo formas ir išsaugoti / įgyti tiesioginę prieigą prie mūsų pragyvenimą užtikrinančių pagrindinių dalykų. Tuo pat metu moterų organizacijų pertvarkymas į nevyriausybines organizacijas bei Jungtinių tautų remiamas feminizmo institucionalizavimas siekė įkinkyti moterų kovas į neoliberalistinius bei rinkos santykių procesus. Dėl šių prieštaringų tendencijų sunku spręsti, kokį vaidmenį feministiniai judėjimai vaidins ateityje, ypač artėjant globaliai ekonominei krizei. Tačiau pastarieji trys dešimtmečiai davė mums vertingų pamokų, parodančių, kad apmokamos darbo vietos ir kovos dėl uždarbio reikalavimai yra per daug riboti, kad galėtų grįsti „moterų išsivadavimo“ judėjimą.
Daugelis Šiaurės Amerikos moterų manė, kad turėdamos darbo vietą ne namuose, jos „prisijungtų prie klasių kovos“, išsivaduotų iš paralyžiuojančios izoliacijos, įgytų didesnę galią realioje darbo vietoje, atsikratytų namų ir darbo namuose. Tačiau praėjus dešimtmečiui matome, kad tai buvo iliuzija, kuri neapskaičiavo, kad kapitalas gali atimti darbininko galias per ekonominį restruktūravimą, be to, neįvertino, kad darbo pasidalijimas lyčių pagrindu geba greitai atsinaujinti. Iki 1980 metų globalizuotas darbo procesas, į kurį įsiliejo ir moterys, buvo veikiamas išlaidų mažinimo, gamybos kaštų perkėlimo į trečiąsias šalis, atsisakymo reguliuoti darbo santykius, – veiksnių, kurie labai sumažino darbo užmokestį, pavertė darbą laikinu ir vis labiau priverstiniu, o derybas dėl kontraktų – nelegalaus pasipelnymo dalybomis. Vadinasi, moterys įsijungė į darbo procesą tuo metu, kai vyko istoriniai pasaulinio masto puolimai prieš darbininkus, po kurių sekė didžiosios dalies Jungtinių Valstijų deindustrializacija, vietinių industrijų išmėtymas po visą globalių Pietų teritoriją, kapitalo deteritorializacija. Nenuostabu, jog moterims atiteko profesijos, esančios darbo skalės apačioje, – labiausiai monotoniškos, pavojingos, teikiančios mažiausiai garantijų ir mažiausiai apmokamos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos globojamose šalyse moterų įsidarbinimo pakilimas, kuris 1990 m. siekė 60 % procentų visų moterų skaičiaus, apėmė darbus paslaugų sektoriuje, o tai reiškė, kad moterys darbą namuose iškeitė į darbą restoranuose, ligoninėse ir užkandinėse, taip pat aprūpino darbo jėga augantį skambučių centrų ir duomenų saugojimo firmų sektorių.
Situacija buvo dar niūresnė „Trečiojo pasaulio“ šalyse, kur moterys buvo įdarbinamos vadinamuosiuose „neoficialiuose sektoriuose“ arba laisvose nuo mokesčių gamyklose (maquilas) ir „laisvojo eksporto zonose“, į kurias buvo perkeltos gamybinės industrijos, uždarytos „Šiaurėje“. Periodiškai mums pranešama, netgi kairiųjų, kokį teigiamą poveikį moterims daro darbas šiose moderniose vargšų prieglaudose, pradedant įgūdžiais, kuriuos jos įgyja, baigiant nepriklausomybe, kurią joms suteikia įsidarbinimas. Tačiau tikrovė yra tokia, kad ištisos kartos jaunų moterų ten išeikvoja savo kūnus ir protus, rizikuodamos savo sveikata, uždirbdamos skatikus ir priverstinai paklusdamos stebėjimo režimui, kuris prilygsta kalėjimui.
Laikini darbai, už kuriuos gaunamas mažesnis už minimalų uždarbis, dažnai nesudarius jokios sutarties, yra norma buvusiose socialistinėse šalyse, nuo Kinijos iki Bulgarijos. Tačiau perėjimas iš socializmo į kapitalizmą nuvertino darbą pačių moterų akyse. Kaip menkai moterys vertina darbą naujose Rytų Europos rinkos ekonomikose, galima suprasti iš to, kiek daug moterų emigruoja iš šio regiono į bet kurią Vakarų Europos arba Jungtinių Valstijų šalį, kur jos gali tikėtis tik dirbti namuose arba teikti seksualines paslaugas, ten jos neabejotinai praras savo socialinį statusą ir patirs gilų socialinio susvetimėjimo jausmą.
Mes turime išsklaidyti mitą, kad didėjant moterų įsidarbinimui išnyko hierarchijos, sukuriamos neapmokamo darbo namuose ir lyties pagrindu. Žinoma, dauguma ruošos darbų tiesiog atkrito, nes jie buvo reorganizuoti komerciniu pagrindu ir taip leido suklestėti paslaugų sektoriui. (Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose įdarbinimas maisto paslaugų ir gėrimų prekyvietėse 1990–2006 metais padidėjo iki trijų milijonų. Tuo pačiu laikotarpiu greitojo maisto darbuotojų skaičius išaugo nuo 2 milijonų septynių šimtų tūkstančių iki keturių milijonų. Tačiau tai yra menkiausiai apmokami darbininkai Amerikoje, kurie pagal oficialią statistiką uždirba 7,77 dolerio per valandą. (1)
Moterys taip pat atsisakė dalies darbo namuose gimdydamos mažiau vaikų ir teikdamos vis mažiau paslaugų savo partneriams. Per 1960–2006 metus gimstamumas Jungtinėse Valstijose sumažėjo nuo 118 iki 66,7 vaikų, tenkančių 1000 moterų, o tai padidino vidutinį gyventojų amžių nuo 30 metų (1980) iki 36,4 metų (2006). Gimstamumo streikas buvo dar dramatiškesnis Europoje, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Italijoje) jau daug metų gimstamumas yra mažesnis už mirštamumą. Jungtinėse Valstijose sumažėjo ir santuokų bei vedusių porų skaičius: nuo 56 % (1990) iki 51 % (2006) visų namų ūkių, ir tuo pat metu padidėjo skaičius žmonių, kurie gyvena vieniši (Jungtinėse Valstijose jų skaičius padidėjo septyniais su puse milijono – nuo dvidešimt trijų iki trisdešimties su puse milijono, kitaip tariant, 30 %). Ne paskutinis faktorius, lemiantis moterų nuskurdinimą buvusiose socialistinėse ir Trečiojo pasaulio šalyse, yra naujas tarptautinis reprodukcinio darbo paskirstymas, kuris perkėlė dideles darbo namuose apimtis ant imigrančių pečių ir sukūrė sąlygas tam, kas dažnai įvardijama kaip „priežiūros darbų globalizacija“.
Tačiau net ir šie pokyčiai ženkliai nesumažino darbo namuose kiekio, kurį dauguma moterų, kaip iš jų tikimasi, turi atlikti; lygiai taip pat jie nepašalino lyčių pagrindu kuriamos nelygybės, kuri remiasi darbu namuose. Žvelgdami iš globalios perspektyvos pamatysime, kad moterys kiekvienoje šalyje ne tik nudirba didesniąją darbo namuose dalį, bet moterų nudirbamo darbo namuose kiekis – apmokamo ar neapmokamo – iš tiesų padidėjo, netgi jei jos turi ir apmokamą darbo vietą ne namuose. Taip atsitiko dėl to, kad valstybė sumažino socialinių paslaugų finansavimą, o pramoninė gamyba buvo decentralizuota.
Trys faktoriai turėjo ypač didelės įtakos tam, kad moterų darbo diena pailgėjo ir sugrąžino darbą į namus.
Pirma, moterys sušvelnino ekonominės globalizacijos šoką savo darbu kompensuodamos pablogėjusias ekonomines sąlygas, kurios susidarė dėl pasaulio ekonomikos liberalizavimo ir dėl sumažinto valstybės finansavimo, skirto reprodukuoti darbo jėgai. Tai ypač akivaizdu šalyse, kurioms buvo taikomos struktūrinio reguliavimo programos, visiškai nutraukusios sveikatos apsaugos, švietimo, infrastruktūros ir svarbiausių reikmių finansavimą. Daugelyje Afrikos ir Pietų Amerikos šalių moterys turi sugaišti dar daugiau laiko atsinešti vandens, įsigyti ir paruošti maistą bei rūpintis ligomis, kurios tapo daug dažnesnės, kai sveikatos apsaugos komercializavimas padarė neįperkamus vizitus į klinikas, o prasta mityba ir aplinkos užterštumas sąlygojo, jog žmonės tapo mažiau atsparūs ligoms.
Jungtinėse Valstijose sumažinus biudžeto išlaidas, daugelis darbų, kuriuos tradiciškai atlikdavo ligoninės ir kitos viešosios įstaigos, buvo privatizuoti ir perkelti į namus, prijungiant juos prie neapmokamo moterų darbo. Pavyzdžiui, dabar pacientai beveik iš karto po operacijos yra išrašomi namo, ir namai turi prisiimti įvairių pooperacinių ir kitų terapinių medicininių procedūrų naštą (pavyzdžiui, chroniškų ligų atveju), kurią anksčiau būtų prisiėmę gydytojai ir profesionalios slaugės. Lygiai taip pat buvo panaikinta valstybės finansuojama senyvo amžiaus žmonių slauga (pagalba tvarkant namų ūkį, individuali slauga). Vizitai į namus buvo sumažinti, sumažintas ir teikiamų paslaugų skaičius.
Antrasis faktorius, turėjęs įtakos naujai apibrėžiant reprodukcinį darbą namuose, buvo „darbo namuose“ ekspansija, vykusi iš dalies dėl industrinės gamybos išsklidimo, iš dalies dėl neoficialaus darbo paplitimo. Kaip teigia Davidas Staplesas knygoje „Niekur kitur, tik namuose“ (No Place Like Home, 2006), darbas namuose toli gražu nėra anachronistinė darbo forma, tai ilgalaikė kapitalistinė strategija, kuri šiandien yra pavergusi milijonus moterų ir vaikų visame pasaulyje, miestuose, kaimuose, priemiesčiuose. D. Staplesas tiksliai pastebi, kad darbas yra „negrįžtamai“ nutekėjęs į namus veikiant neapmokamo darbo namuose traukai, kitaip tariant, organizuodami darbą taip, kad darbuotojai galėtų dirbti namuose, darbdaviai paverčia darbą nematomu, pakerta darbuotojų pastangas vienytis ir sumažina užmokestį iki minimumo. Dauguma moterų renkasi šį darbą siekdamos suderinti norą užsidirbti su būtinybe rūpintis savo šeimomis, tačiau to pasekmė yra vergavimas darbui, už kurį mokamas užmokestis yra „daug menkesnis nei vidutinis užmokestis, mokamas už darbą, atliekamą formalizuotomis aplinkybėmis, be to, jis reprodukuoja darbo pasiskirstymą lyčių pagrindu, kuris dar stipriau pririša moteris prie darbo namuose“.(2)
Trečiasis faktorius yra susijęs su tuo, kad darbas už užmokestį nepanaikino seksualinės diskriminacijos, tačiau jis suteikė moterims daugiau ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Nepaisant vis didėjančio vyrų nedarbo, moterys vis dar uždirba tik dalelę vyrų uždarbio. Taip pat pastebime vis didėjantį vyrų smurtą prieš moteris, iš dalies sukeltą ekonominės konkurencijos baimės, iš dalies frustracijos, kurią patiria vyrai, negalėdami atlikti šeimos maitintojo vaidmens. Šiame mažėjančių atlyginimų ir plintančio nedarbo kontekste, kai vyrams sunku išlaikyti šeimą, daugelis vyrų ima naudoti moterų kūnus kaip mainų priemonę ir prisijungia prie pasaulio rinkos per prostituciją.
Šį smurto prieš moteris protrūkį sunku apskaičiuoti ir jo reikšmė geriau suvokiama ją apibūdinant kokybinėmis sąvokomis, atsižvelgiant į tai, kad prievarta įgijo naujas formas. Kai kuriose šalyse struktūrinio sureguliavimo programų poveikis sąlygojo šeimų iširimą. Dažniausiai tai nutinka bendru susitarimu – kai vienas ar abu partneriai emigruoja arba abu išsiskiria ieškodami tam tikros formos pajamų. Tačiau dažniausiai nutinka daug labiau traumuojantys įvykiai, kai susidūrę su skurdu, vyrai palieka savo žmonas ir vaikus. Kai kuriose Afrikos ir Indijos vietovėse vyko išpuoliai prieš vyresnio amžiaus moteris, kurios buvo išvarytos iš savo namų ar net nužudytos apkaltinus jas raganavimu ar tarnavimu velniui. Šis fenomenas atspindi atsisakymą remti tuos šeimos narius, kurie laikomi jau neproduktyviais, kai susiduriama su išteklių mažėjimu. Kitas prievartos, sietinos su globalizacijos procesu, pavyzdys yra didėjantis kraičio žmogžudysčių skaičius Indijoje, pažymėtina ir plintanti prekyba žmonėmis bei kitos seksualinės prievartos formos, vis dažniau pasitaikančios moterų žmogžudystės. Šimtai jaunų moterų, daugiausia maquilas darbininkių, buvo nužudytos Ciudad Jaureze ir kituose Meksikos miestuose Jungtinių Amerikos Valstijų pasienyje. Jos greičiausiai buvo išprievartavimų ar kriminalinių grupuočių, produkuojančių pornografiją ir „snuff“, aukos. Tačiau svarbiausia čia yra institucinė prievarta, kuri vis didėja. Tai visiško nuskurdinimo, nežmogiškų darbo sąlygų, emigracijos, nelegalios situacijos prievarta. Tai, kad emigracija gali būti laikoma kova, pasipriešinimu prieš skurdinimą, aukštesnio kovos lygio paieška, nepanaikina minėto fakto.
Iš šios analizės galima padaryti keletą išvadų. Pirma, kova dėl apmokamo darbo arba siekis „prisijungti prie darbininkų klasės per darbą“, kaip teigė kai kurios marksistinės feministės, negali būti laikomi keliu į išsilaisvinimą. Darbas už uždarbį gali tapti būtinybe, tačiau tai negali būti politinė strategija. Nes kol reprodukcinis darbas yra nuvertintas, kol jis laikomas privačiu reikalu ir moterų pareiga, moterys kapitalo ir valstybės veikloje visuomet turės mažiau galios ir bus itin pažeidžiamos socialiai ir ekonomiškai. Taip pat svarbu pripažinti, kad esama rimtų apribojimų siekiant redukuoti reprodukcinį darbą ar reorganizuoti jį rinkos santykių pagrindu. Kaip, pavyzdžiui, galėtume redukuoti ar komercializuoti vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, ligonių priežiūrą, jei ne nuskriausdami tuos, kuriuos prižiūrime? Šiame kontekste daug ką pasako faktas, jog maisto gamybos marketizavimas pablogino mūsų sveikatą (pavyzdžiu gali būti nutukimas, dažnas net tarp vaikų). Kalbant apie reprodukcinio darbo komercializavimą, kuris įgyvendinamas jį perkeliant ant vis kitų moterų pečių, toks „sprendimas“ tiktai sukuria naujus galios santykius tarp moterų ir pagilina darbo namuose krizę, kurią pajunta mokamas priežiūros paslaugas teikiančios šeimos.
Reikia iš naujo pradėti kolektyvinę kovą dėl reprodukcijos ir siekti perimti kontrolę tų materialių išteklių, kurie sąlygoja žmogiškų būtybių produkavimą ir aplink šį darbą sukuria naujas bendradarbiavimo formas, nepriklausančias nuo kapitalo ir rinkos logikos. Tai nėra utopija, o procesas, kuris jau užgimsta daugelyje pasaulio kraštų ir kuris neabejotinai išsiplės susidūrus su pasaulinės finansinės sistemos žlugimu. Vyriausybės sieks pasinaudoti šia krize tam, kad primestų mums griežtus taupymo režimus daugeliui metų. Tačiau žemių perėmimas, miesto ūkininkavimas, bendruomeninis žemės ūkis, skvotai, įvairių barterinių mainų kūrimas, abipusė pagalba, alternatyvios sveikatos apsaugos formos, – tai tik keli būdai, kuriais galima reorganizuoti reprodukciją, – gali sukurti naują ekonomiką, kurioje reprodukcinis darbas iš dusinančios, diskriminuojančios veiklos gali virsti išlaisvinančiu ir kūrybišku užsiėmimu, kuriuo remiantis būtų eksperimentuojama kuriant žmogiškus santykius.
Kaip jau teigiau, ši kova nėra utopija. Tačiau pasaulio ekonomikos globalizacijos pasekmės neabejotinai būtų buvusios daug labiau nusikalstamos, jei ne milijonų moterų pastangos užtikrinti, kad jų šeimos bus aprūpintos nepaisant jų vertės kapitalistinėje rinkoje. Moterų veikla, nukreipta į pragyvenimą, taip pat įvairios tiesioginio veiksmo formos (nuo valstybinės žemės užėmimo iki miesto ūkininkavimo) padėjo jų bendruomenėms išvengti visiško nuskurdinimo, padėjo papildyti biudžetus ir prisidurti maisto. Siaučiant karams, ekonominėms krizėms, pinigų nuvertėjimui, pasauliui žlungant, jos sėjo grūdus apleistuose miestų plotuose, gamino maistą, kurį pardavinėjo gatvėse, kūrė bendruomenės virtuves – ola communes, kaip Čilės ir Peru atveju. Tokiu būdu jos stojo skersai kelio visiškam gyvenimo komodifikavimui ir pradėjo reprodukcijos reapropriacijos bei rekolektyvizacijos procesą, kuris būtinas, kad atgautume savo gyvenimo kontrolę.
(1) Žr.: Jungtinių Valstijų statistikos santrauką, 614 lentelę, p. 406, 2008 (Table 614, p. 406 of Statistical Abstract of the United States, 2008).
(2) David Staples. No Place Like Home. Organizing Home-Based Labor In The Era of Structural Adjustment. New York: Routledge, 2006, p. 1-5
Niujorkas, 2008 m. ruduo
Koliažų autorė Jane Fredericks
Bibliografija tolesniam skaitymui:
Peggy Antrobus. (2004). The Global Women’s Movements. Origins, Issues and Strategies. London: Zed Books.
Rosalyn Baxandall and Linda Gordon eds. (2000). Dear Sisters, Dispatches from the Women’s Liberation Movement. New York: Basic Books.
Veronika Bennholdt-Thomsen, Nicholas Faraclas and Claudia Werlhof eds. (2001). There is an Alternative. Subsistence and Worldwide Resistance to Corporate Globalization. London: Zed Books.
Giovanna Franca Dalla Costa. (2008). The Work of Love. Unpaid Housework, Poverty, Sexual Violence at the Dawn of the 21st Century. Brooklyn (NY): Autonomedia. [Translated from Italian, First Edition 1978]
Mararosa Dalla Costa and Selma James. (1975). The Power of Women and the Subversion of the Community. Bristol (UK): Falling Wall Press.
Mariarosa Dalla Costa and Giovanna Franca Dalla Costa eds. (1999). Women, Development and Labor of Reproduction. Struggles and Movements. Trenton: Africa World Press.
Mariarosa Dalla Costa. (2008, 1994). Capitalism and Reproduction. In: Werner Bonefeld ed. Subverting the Present Imagining the Future. Brooklyn (NY): Autonomedia.
Silvia Federici. (2009). Witch-hunting, Globalization, and Feminist Solidarity in Africa Today. (Forthcoming) In: Wagadu. Joint Issue with the Journal of International Women’s Studies. January 2009.
Silvia Federici. (2008, 1992). War, Globalization and Reproduction. In: Matt Meyer and Elavie Ndura-Ouedraogo eds., Seeds of New Hope. Pan-African Peace Studies for the Twenty-First Century. Trenton (NJ): Africa World Press, p. 114–164.
Silvia Federici. (2006). Prostitution and Globalization: Notes on a feminist debate. In: Davies, Matt and Magnus Ryner eds. (2006). Poverty and the Production of World Politics. Unprotected Workers in the Global Political Economy. New York: Palgrave, Macmillan, p. 113–136.
Silvia Federici. (2004). Caliban and the Witch: Women, The Body and Primitive Accumulation. Brooklyn (NY): Autonomedia.
Silvia Federici. (2004). Women, Land Struggles and Globalization. An International Perspective. Journal of Asian and African Studies, Vol. 39, Issue 1/2, January March, 2004. London: Sage.
Silvia Federici. (1999). Reproduction and Feminist Struggle in the New International Division of Labor. In: Dalla Costa and Dalla Costa eds. (1999), p. 47–82.
Silvia Federici. (1980). Putting Feminism Back on its Feet. In: Sonhia Sayres et all eds. The 60s Without Apology. Minneapolis: University of Minnesota Press. (In collaboration with Social Text.)
Silvia Federici. (1975). Counterplanning From the Kitchen. (with Nicole Cox) Bristol: Falling Wall Press.
Silvia Federici. (1975). Wages Against Housework. Bristol (UK): Falling Wall Press.
Leopoldina Fortunati. (1995, 1981). The Arcane of Reproduction. Housework, Prostitution, Labor and Capital. Brooklyn (NY): Autonomedia (Translated from Italian, First edition 1981).
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius
