Mes esame ne tik sociologinė kategorija. Darbas ir jo sukurta visuomenė mus padaro varganais ir svetimais vienas kitam. Mes pastoviai kaunamės su tuo, kas lemia mūsų gyvenimą. Vien tik kovodami už savo interesus, mes visur įsiveliame į konfliktus su bosais, biurokratais, savininkais, policija ir politikais. Šitos kasdieninės kovos yra kapitalizmo žlugimo pradžia. Mes – ne tiesiog dirbančiųjų klasė; mes – dirbančiųjų klasė, siekianti nusikratyti ir darbo, ir klasių, ir jų sukurtos visuomenės.
Tų, kurie yra priversti dirbti ir kovoja prieš darbo sukurtą visuomenę, patirtis teikia tam tikrų idėjų. Mums aktyviai kovojant už savuosius interesus, šios idėjos įtvirtinamos maištingoje antikapitalistinėje perspektyvoje. Kartais ji vadinama „komunizmu“, kartais – anarchizmu. Mums nereikia, kad šias idėjas mums pristatytų kokios nors politinės grupės – kaip kovoti, sugalvosime patys.
Pamfletas „Darbas, komuna, politika, karas” (fragmentas)
Valdžia yra politinės veiklos modelis. Įvairias šalis, regionus ar „bendruomenes” atstovaujantys politikai kovoja tarpusavyje. Mes nuolat skatinami remti lyderius, su kuriais mažiausiai nesutinkame, ir niekada perdaug nenustembame, kuomet jie mus išdulkina.
Visos radikalios politikų idėjos tampa bevertės vos jiems pradėjus vadovauti. Bevertė ir politikų, teigiančių, kad jie yra iš „dirbančiųjų klasės”, kilmė. Nesvarbu, kas yra valdžioje, nes valdžia vadovaujasi savo pačios logika.
Faktas, jog ši visuomenė yra padalyta j priešingų interesų klases, reiškia, kad ji visuomet rizikuoja „suplyšti”. Tam yra valdžia, užtikrinanti, kad to neįvyktų.
Kokia valdžia bebūtų – diktatūra ar demokratija, – ji kontroliuoja visus ginklus, kuriuos būtinai panaudos prieš gyventojus, kad užtikrintų, jog mes ir toliau keliautume į darbą.
Ne taip įau seniai ypatingai nestabili padėtis tam tikroje šalyje galėjo būti stabilizuota nacionalizuojant visą šalies pramonę, sukuriant policinę valstybę ir pavadinant tai „komunizmu”. Šios rūšies kapitalizmas pasirodė esąs ne toks efektyvus ir lankstus, kaip senas geras laisvosios rinkos kapitalizmas. Žlugus Sovietų Sąjungai, nebeliko ir Raudonosios armijos, įžengiančios ir „stabilizuojančios” šalis tokiu būdu, o komunistų partijos visame pasaulyje virsta paprastomis socialdemokratinėmis.
Dirbančiųjų klasės politinė partija yra akivaizdus prieštaravimas. Ne todėl, kad tam tikra partija negali būti sudaryta iš dirbančiųjų klasės atstovų daugumos, bet dėl to, kad daugiausia, ką ji gali duoti dirbančiųjų klasei, tai politinį balsą. Tai leidžia mūsų atstovams iškelti pasiūlymus, kaip mūsų vadovai turėtų valdyti šią visuomenę – kaip jie galėtų „darytis” pinigus ir tuo pačiu mus kontroliuoti. Nesvarbu, už ką jie pasisako, – nacionalizaciją ar privatizaciją, geresnį socialinį aprūpinimą ar daugiau policijos (ar už abu) – politinių partijų programos vis tiek yra tik skirtingos kapitalizmo valdymo strategijos.
Visiškai kitokia veiklos rūšis atsiranda tada, kai mes patys pradedame kovoti už geresnes mūsų gyvenimo sąlygas. Neieškome politiko, kuris atėjęs pakeistų mūsų reikalus, mes tai darome patys, kartu su kitais dirbančiųjų klasės žmonėmis. Kai tik tokio pobūdžio dirbančiųjų klasės pasipriešinimas pratrūksta, politikai bando jį nuslopinti peticijų, lobizmo ir rinkiminių kampanijų sraute. Tačiau mūsų veikla visiškai skiriasi nuo jų veiklos, nes mes kovojame už pačius save.
Mes perimame žemės nuosavybę iš savininkų ir ja naudojamės. Mes naudojame kovingą taktiką prieš mūsų viršininkus ir susigrumiame su policija. Mes formuojame grupes, kuriose kiekvienas yra įsitraukęs į veiklą, todėl nėra perskyros tarp lyderių ir jų sekėjų. Mes nekovojame už savo lyderius, bosus ar savo šalį. Mes tiesiog kovojame už save.
Tai nėra galutinė demokratijos forma. Savo poreikius visuomenei mes išdėstome be jokių debatų – poreikius, kurie yra visiškai priešingi turtingų žmonių interesams ir norams. Nes neturime jokių galimybių kalbėtis su sia visuomene kaip lygus su lygiu.
Ši dirbančiųjų klasės kovų tendencija apeiti valdžią ir jai priešintis kartu sukuriant naujas organizacijos formas, nededančias vilties į nieką kitą, tik į mūsų pačių sugebėjimus, kartais vadinama anarchizmu.
Versta iš http://www.prole.info/
Atsisiųsti pamfletą (anglų k.) pdf formatu
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
