Tęsinys. Skaityti pradžią
III.
Arba darysi begalinius kompromisus su savo sąžine iki prieisi prie to, kad sakysi: – „Dėl manęs tegul sau nors dangus griūva, tegul nors visa žmonija pražūva, kad tik man gyvenimas malonus, kad tik žmonės per savo tamsumą apkenčia!“. Arba stosi socialistų pusėn ir drauge su mumis dirbsi dėl senojo visuomeninio gyvenimo pamatinio pertvarkymo. Štai logiška išvada, kurią būtinai padarys kiekvienas protingas žmogus, jeigu tik pradės dorai galvoti apie gyvenimą, jeigu tik atmes visus tuos išsisukinėjimus, kuriuos kužda jam ausin buržuaziškai išauklėta savanaudžių aplinka.
Bet jeigu jau mes priėjome tokios išvados, tai būtinai kyla klausimas: „Ką gi daryti?“ Atsakymas visai paprastas. Mesk tą aplinką, tą sferą, kurioje priimta tvirtinti, kad liaudis – tai nesąmoninga gyvulių banda. Eik su liaudimi, ir atsakymas savaime atsiras.
Tu pamatysi, kad visur, – Prancūzijoj, Anglijoj, Vokietijoj, Amerikoj, – visur, kur tik yra prispaustieji ir prispaudėjai, – darbininkų tarpe vyksta milžiniškas darbas bei turtuolių priespaudos naikinimas; dedami pamatai naujam visuomeniniam surėdymui, kuris bus paremtas teisėtumu ir lygybe. Šiandien liaudis jau nebepasitenkina vien baudžiavos laikų dainomis. Ji pilna sąmone, su atsidėjimu, pergalėdama visas kliūtis dirba, kad išsilaisvintų iš kapitalo vergijos.
Liaudies mintis visur ieško priemonių, kaip pertvarkyti gyvenimą taip, kad jis nebūtų prakeiksmu trims ketvirtadaliams žmonijos, kad gyvenimas būtų laimingas ir malonus visiems. Pačius sunkiausius sociologijos klausimus liaudis imasi ir stengiasi spręsti sveiku protu, vadovaudamasi sunkaus gyvenimo patyrimais. Kad susitartų su tokiais pat prispaustais, liaudis stengiasi susivienyti, arčiau susiglausti. Liaudis kuria savo darbininkų draugijas ir jas išlaiko savo menkučiais įmokesniais; ji tveria tarptautines darbininkų sąjungas ir tomis sąjungomis, – žinoma, greičiau visokių gražbylių filantropų, – artina tą dieną, kuomet tarp atskirų tautų nebebus galimi karai. Liaudis, norėdama žinoti, ką daro kitur jos darbo draugai ir stengdamasi arčiau su jais susipažinti, iškelti ir išplatinti laisvės idėjas, – ji savo menkučiu uždarbiu palaiko darbininkų laikraščius. Ir kuomet išmuša sukilimo valanda, liaudis eina kovon už laisvę, stoja su ginklu už aukštuosius idealus, už visos žmonijos laisvę, tuo tarpu gi turtuoliai stengiasi liaudies judėjimą nukreipti savo naudon ir stato savo valdžias, semia sau turtus ant pralieto žmonių kraujo.
Ir kokia ilga nepaliaujamų pastangų eilė! Kokia nepabaigiama kova! Koks milžiniškas darbas įdėtas darbininkų judėjiman! Persekiojimais, žudymais praretintos kovotojų eilės kas kartą papildomos vis naujomis ir naujoms pajėgomis, ir diena iš dienos toji kovotojų armija didėja. Darbininkų spauda, laikraščiai steigiami tų žmonių, kuriems prisėjo trupinėliais, miego ir poilsio valandomis rankioti savo žinias, mokslą; agitacija palaikoma centais, sutaupytais nuo duonos kąsnio – ir prie viso to amžinai gresia pavojus likti be darbo ir be duonos, jeigu tik gaspadorius, fabrikantas patėmytų, kad jo darbininkas užsiima socializmu! Štai ką tu pamatytumei, jeigu eitumei su liaudimi.
Ir stodamas į nelygią kovą, darbininkas veltui savęs klausia: „Kur gi jie, tie jaunieji žmonės, išauklėti mūsų darbo pinigais? Kur gi tie, kuriuos mes rėdėm ir maitinom, pakol jie mokinos? Tie, dėl kurių mes, sulenkę nugaras po jungu, statėm namus, puikius rūmus, universitetus, akademijas, muziejus? Kur tie, dėl kurių mes, spaustuvių darbininkai, spausdinome gerąsias, mums skaitymui neprieinamas, knygas? Kur jie, tie profesoriai, tikinantys, kad jie valdo ir turi visuotinį mokslą, tuo tarpu kai jiems koks nors naujai rastas senas supelijęs vertimas brangesnis už visą žmoniją? Kur tie laisvės rėksniai, kodėl nė piršto nepajudina, kad kasdien apgintų mūšyje mindomą laisvę? Kur tie rašytojai, poetai, menininkai, su ašaromis akyse kalbantys apie liaudį ir niekuomet neiną į mūsų aplinką, į mūsų sferą, kad pagelbėtų mums sunkiose mūsų pastangose?“
Vieni smaginasi gyvenimu, nekreipdami domės į nieką; kiti, dauguma, su panieka žiūri į liaudį, pasirengę su didžiausiu pasiutimu ją išnaikinti, jeigu tik liaudis išdrįstų pajudinti jų „teises“, jų turtus..
Laikas nuo laiko liaudies tarpan patenka jaunuolis, svajojantis apie revoliuciją, apie pergalės minutes; bet ir jis greit meta liaudies reikalus, kaip tik pamato, kad kelias iki barikadų ilgas ir sunkus, kad priešais stovi varginantis darbas, kad kelias į laurų vainikus nuklotas erškėčiais. Bet visų dažniausiai Vakarų Europoje į darbininkų tarpą ateina žmonės, kuriems nepasisekė kitur įsisprausti į šiltas vietas, dedasi darbininkų vadais ir stengiasi darbininkų pečiais pakilti aukštyn, o pakilę į aukštumas, jie pirmieji skers darbininkus, jeigu tik darbininkai mėgins įgyvendinti jų pasakotas teorijas, lieps šaudyti tą, jų nuomone, tamsią liaudį, jeigu tik toji liaudis mėgins sukilti neatsiklausus savo „vadų“.
Pridėk dar prie to tą išdidų, begėdišką liaudies niekinimą – ir vietoje pagalbos bendram visuomeniškam išsivystymui tu gausi visa tai, ką šiandien duoda liaudžiai buržuaziškai auklėjamas jaunimas. Ir kam gi po viso to dar klausti: „ką daryti?“ – kuomet aiškiai matosi, kad reikia padaryti viską, kuomet prieš akis stovi darbo kalnai; tame darbe tūkstančiai jaunuolių gali pritaikyti savo jėgas, savo talentą ir energiją, jeigu tik jie panorės padėti liaudžiai pertvarkyti visuomeninį surėdymą!
Tu, grynojo mokslo garbintojau, jeigu tik persiėmei socializmo principais, jeigu tu supratai visą besiartinančios revoliucijos svarbumą, argi tau neaišku, kad visus mokslus reikia perdirbti vadovaujantis naujais principais? Kad toje srity reikia padaryti perversmą, daug gilesnį, negu kad padarė revoliucija moksle praeitame šimtmety? Argi tau nesimato, kad, pavyzdžiui, istorijos mokslas – tas pasakų rinkinys apie karalių, kunigaikščių gyvenimą ir jų žygius, – turi būti perdirbtas liaudies dvasioje, nurodant, ką žmonijos išsivystymui yra padariusi liaudis? Argi politinės ekonomijos, sukurtos siekiant pateisinti ir pamatuoti turtų krovimą darbo žmones išnaudojant, argi jos nereikia perdirbti ir įstatyti į tam tikrus rėmus, nustatyti tiems atviriems plėšimams tam tikras ribas? Argi gamtos mokslai, antropologija, sociologija, etika – t. y. mokslas apie žmogų, apie draugijas ir visuomenės dorą – argi jie neprivalo būti perdirbti, tiek visuomenės ir gamtos reiškinių aiškinimo metodai, tiek ir jų išdėstymo būdai? Taigi užsiimk tuo darbu! Atiduok savo žinias, savo patyrimus šiam geram darbui! Padėk mums savo griežta logika sudaužyti amžinuosius prietarus ir savo kūrybiniu protu sukurti geresnio visuomeninio surėdymo pamatus; bet ypač pagelbėk darbininkui išmokti drąsiai ir išmintingai galvoti; savo gyvenimo pavyzdžiu išmokyk jį pasiryžti kovai dėl teisybės!
Tu, gydytojau, sunkiu savo patyrimu supratęs socializmą, nepaliauk mums šiandien, rytoj ir kasdien prie kiekvienos progos kalbėti, kad dabartinėmis gyvenimo ir darbo sąlygomis žmonija pasmerkta išsigimti, kad tavo vaistai yra bejėgiai, kol devyniasdešimt devyni procentai žmonių skursta baisiomis gyvenimo sąlygomis; kad reikia ne ligas gydyti, o išnaikinti ligų šaltinius. Ir nurodyk, kokiu būdu juos išnaikinti. Apsiginkluok chirurgijos peiliu, tvirta ranka pjauk tą pūvančią visuomenę ir aiškink, koks turėtų būti sveikas, protingas gyvenimas. Kaipo tikras gydytojas, nuolat mums kartok, kad gangrena užkrėstus atskirus kūno organus reikia pašalinti nieko nelaukiant, nes kitaip pražus visas organizmas.
Jūs, dirbusieji mokslo pramonės srity, pasakykite mums atvirai, kokie jūsų išradimų vaisiai; nurodykite bailiams, nedrįstantiems pažvelgti ateitin, visus neišsemiamus tolimesnių išradimų, jau užčiuopiamų dabartiniu mokslu, šaltinius; parodykite, kuo galėtų tapti žmogus, jeigu jo jėgos būtų nukreiptos naudingos gamybos sustiprinimui, jeigu nebūtų gaišinamos veltui. Vietoj to, kad tarnautumėte įvairiems grobuonims ir dykaduoniams, atiduokite savo gabumus, savo praktišką protą liaudžiai, padėkite jai jos varguose.
Jūs, poetai, dailininkai, skulptoriai, muzikai, jeigu tik supratote savo tikrą pašaukimą ir paties meno tikslą, atiduokite revoliucijai savo plunksną, savo teptuką, savo drožiklį, skaptą. Apsakykite savo turtinga, vaizdžia kalba, savo stipriais paveikslais, savo muzika, didžias kovas žmonijos su prispaudėjais; įkvėpkite į jaunas širdis stiprią revoliucinę dvasią, traukusią mūsų bočius į kovą; paaiškinkite žmonai, kokia graži auka jos vyro, dirbančio didį žmonijos išsivadavimo darbą, ir traukite ją prie to darbo. Parodykite liaudžiai dabartinio gyvenimo žaizdas, tegul kiekvienas savo ranka palies tų žaizdų šaltinį; parodykite mums visą savo kūrybos jėgą – koks galėtų būti gražus, protingas gyvenimas, jeigu jis kiekviename žingsny nesusidurtų su dabartinio surėdymo šlykštybėmis.
Pagaliau jūs visi, turintieji mokslą ir talentą, jeigu jumyse yra nors kibirkštis drąsos, eikite kartu su savo draugėmis, atiduokite savo žinias, savo mokslą, kad pagelbėtumėte tiems, kuriems tos pagalbos visų labiausiai reikia. Žinokite, – jeigu ateisite į darbininkų tarpą ne ponais būti, bet draugais kovoje, norėdami ne tiek mokinti, kiek patys suprasti liaudies siekimus, juos atspėti ir išaiškinti, o vėliau dirbti be perstojimo, visa jauna širdimi, kad tie siekiai būtų įgyvendinti, – žinokite, kad tik tada jūs gyvensite pilną, protingą gyvenimą.
Jūs pamatysite, kad kiekviena pastanga toj krypty atneš puikius vaisius; – ir tada, kai jūsų darbai ras jūsų sąžinės pritarimą, jumyse gims tokia jėga, kokios visai nesitikėjot. Kova už teisybę, už teisę, prieš žmonijos skriaudas – kas gi gali būti gyvenime geresnio, gražesnio, aukštesnio?
Ištisus tris skyrius teko kalbėti, kad pasiturinčių klasių jaunuoliams išaiškintume, kaip pats gyvenimas su jo kasdieniais klausimais stumia teisingą ir drąsų žmogų į socialistų eiles, tarnystę revoliucijai, socialiam perversmui. Tuo tarpu ši tiesa yra tokia aiški, tokia paprasta! Bet kiek prietarų, kiek godžių, savanaudžių pasiteisinimų tenka sumušti, kuomet kreipiesi į buržuaziškai išauklėtus žmones!
Su jumis, jaunuoliai iš liaudies, galima trumpiau. Pats gyvenimas veda jus prie socializmo, kad užgimtų jumyse drąsi mintis, gabumai elgtis sulig proto paliepimu. Iš tikrųjų, juk visas dabartinis socializmas kilo iš pačios liaudies gelmių. Nors keletas mokslininkų iš buržuazijos sluoksnio ir davė socializmui mokslo bei filosofijos paspirtį, tačiau jo pamatinės pažiūros kilo iš liaudies proto, kūrybos, iš darbininkų masių. Socializmas, tarptautinės darbininkų sąjungos, – ta tvirčiausia dabartinio gyvenimo jėga, – buvo sukurta ne mokslo vyrų, o pačių darbininkų, dirbant pačios liaudies įtakoje. Ir tie keli rašytojai, kurie padėjo tam darbui, nieko kito nepadarė, o tik aiškiau išreiškė ir moksliškai patvirtino pasireiškusias liaudies darbininkų pastangas.
Gimti darbo pasauly ir visa savo siela nepasiaukuoti socializmui reikštų pačiam nesuprasti savo reikalų, atsisakyti savo gerovės, savo prigimto istorinio pašaukimo.
Ar atmeni, kuomet dar vaiku buvai ir rudenio metu išbėgdavai siauron, purvinon gatvėn pažaisti? Per tavo plonus, menkus rūbus šaltis gnybdavo pečius, nugarą, o gatvės purvynas lįsdavo į kiaurus tavo batus. Jau tuo laiku tu, pamatęs išlepintus, turtingai aprėdytus vaikus, iš aukšto su panieka į tave žiūrinčius, – retkarčiais suprasdavai, kad šios lėlės savo gabumais, protu ir jėga negali lygintis nė su tavimi, nė su tavo draugais. Bet greitai tave įstūmė purvinon dirbtuvėn, ir kasdien nuo šešių valandų ryto tau teko stovėti prie bildančios mašinos ir pačiam virsti mašina; diena iš dienos sekant jos vienodą judėjimą; o tuo pačiu laiku, – tie kiti vaikai ramiai sau mokinosi gimnazijose ir universitetuose. Ir štai dabar jie, – neturintys tokių gabumų, kaip tu, bet pasiekę mokslą, – tampa tavo viršininkais, tavo gaspadoriais. Visa kuo apsirūpini, jie naudojasi gyvenimo malonumais, civilizacijos gerove. O tu? Kas gi tavęs laukia?
Tu, sugrįžęs iš darbo, įeini į mažą, drėgną, butu vadinama kambarį, kuriame bent penki šeši gyventojai; gyvenimo nuvarginta ir be laiko pasenusi tavo motina paduoda tau valgyti duonos, bulvių ir dar kokios nors putros. Vietoj poilsio arba pasilinksminimų tu laužai sau galvą amžinu klausimu: iš kur gauti pinigų užmokėti rytoj už butą, už ką pirkti tos pačios duonos ir bulvių? Nejaugi tu vilksi tokį pat skurdų gyvenimą, kokį nuo mažų dienų iki grabo lentos vilko tavo tėvas ir motina? Nejaugi tu visą savo gyvenimą dirbsi kitam, kad duotum jam visokius malonumus, turtus, mokslą, o sau pasiimtum amžiną rūpesnį dėl juodos duonos kąsnio? Atsisakyti nuo viso to, kas gyvenimą pagražina, saujelei dykaduonių atiduoti viską, kas gyvenime geriausio, maloniausio? Sprogti bedirbant ir pažinti vien trūkumus, skurdą, o likus be darbo – ir badą? Ar tai toks tavo gyvenimo tikslas?
Seniau tu tikėjai tais, kurie sakė, kad taip ir turi būti, kad taip visada buvo ir bus. Bet dabar tu jau nebetiki. Tu supranti, kad visa tai, kuo turtuoliai naudojasi – jų namai, baldai, valgis, puikūs rūbai ir visa kita – ne jų pačių padaryta, bet darbininko ir valstiečio rankomis!.. Tai už ką gi jiems atiduota viskas, o jums tik sausa duonos pluta!?
Galbūt pasitenkinsi savo likimu. Nematydamas kitokios išeities, sakysi: – „Amžių amžiais taip buvo, todėl man, bejėgiui, tenka pasitenkinti! Todėl dirbsiu ir pasistengsiu kaip nors pragyventi, blogai ar gerai, kaip galėsiu. Tegul bus taip. Bet čia pats gyvenimas tau atidengs akis.
Tarkime, tu dirbi fabrike. Fabrikantas, dabartinėse sąlygose norėdamas prisigrobti kuo daugiau turtų pasinaudojęs darbo rankų pigumu, visokiais būdais stengiasi pagaminti kuo daugiau gaminių, prekių. Bet kadangi tų gaminių, tų prekių suvartojimas yra mažesnis, rinka nesuspėja jų išpirkti, tai diena iš dienos, metai iš metų fabriko sandėliuose susidaro vis didesnė ir didesnė tų prekių atsarga. Ir štai galų gale prisiartina taip vadinama pramonės krizė, gamybos perprodukcija, sustojimas. O kuomet fabriko sandėliai perpildyti prekėmis, tai fabrikantui nėra naudos toliau tęsti gamybą, ir vieną gražią dieną jis fabriką sustabdo, o darbininkus išmeta gatvėn. Išmestųjų tarpe esi, žinoma, ir tu, ir greitu laiku pamatai, kad tavo vaikai, tavo žmona, tavo draugai, kentėdami įvairius trūkumus, pradeda silpnėti ir galų gale žūna, tuo tarpu gyvenimas, visai nesirūpindamas žūnančiais, plaukia didmiesčio gatvėmis po senovei. Tada tu pradėsi suprasti, koks šlykštus dabartinis surėdymas. Tada tu įsitikinsi, kad socialistai teisingai sako, jog dabartinis visuomeninis surėdymas turi būti pertvarkytas nuo viršaus iki apačios.
Arba vėl, jeigu tavo gaspadorius, tavo fabrikantas sumanys nuo tavo menkučio uždarbio nutraukti kelis centus. Tu, žinoma, pradėsi ginčytis, tuomet jis pasakys: „Jeigu tau maža, eik po velnių. Tavo vietoj bus šimtas!“ Tuomet tu suprasi, kad fabrikantas tave ne tik kerpa kaip avį, bet ir žmogumi tavęs neskaito, jis į tave žiūri kaip į darbo jėgą. Tokiu atveju tu toliau lenksi nugarą, atsisakysi žmoniškų jausmų ir nuolankiai priimsi visus pažeminimus ir paniekinimus, arba pasidrąsinęs jam tinkamai atsakysi, bet už savo „akiplėšiškumą“ būsi išmestas iš fabriko ir kaip „maištininkas“ perduotas policijai, patalpintas kalėjiman. Tada tu pamatysi, kad ne veltui socialistai šaukia sukilti prieš vergovę, prieš neteisybę ir priespaudą. Tada tu užimsi vietą tarp socialistų ir dirbsi drauge su mumis, siekdamas panaikinti visokią vergiją – ekonominę, politinę ir visuomeninę.
O jūs, moterys iš liaudies, argi jūs, visa tai matydamos, galite žiūrėti bešaliai, šaltai? Glamonėdamos savo vaikučius, ar jūs nepagalvojat, kas su jais bus, jeigu visuomenės surėdymas ir toliau pasiliks toks pat, kaip dabar? Nejaugi jūsų sūnums ir dukterims teks kęsti tokį pat skurdą ir alkį? Nejaugi ir jiems priseis amžinai kamuotis rūpesčiu dėl duonos kąsnio, amžinai skursti, nežinoti gyvenimo linksmybių, skęsti varguose? Nejaugi jūsų vyrams ir sūnums teks amžinai priklausyti nuo kokio nors darbininkų prakaitu nutukusio parazito „malonės“, amžinai būti paklusniais vergais, laikomais gyvulių vietoj?
– Ne! Žinoma, ne! Kiek kartų darbininkų žmonos savo vyrams pagelbėjo sunkioj kovoj su kapitalistais, savo patarimais ir padrąsinimais! Kiek kartų pasaulio moterys darbininkės ėjo pirmose liaudies sukilimų eilėse, puldamos prieš atstatytus durtuvus. Ir šiandien Europos ir Amerikos moterys darbininkės neatsilieka nuo vyrų kovoje su prispaudėjais.
Kiekvienas doras žmogus iš jūsų, jaunuoliai – valstietis ir miesto darbininkas, mokytas ir nemokytas, turtingas ir beturtis, – jeigu tik jame plaka karšta ir jautri širdis, – turi suprasti, kaip dabar niekinamos žmogaus teisės, turi žinoti savo vietą ir eiti ten, kur jį stumia dabartinis surėdymas. Jis privalo būti revoliucionierius ir drauge su liaudimi dirbti vardan revoliucijos, kuri, sudaužiusi vergijos retežius, panaikinusi senąsias tradicijas, atidengs žmonijai naujus horizontus, iškovos tikrą laisvę, duos visiems darbo, leis išsivystyti gabumams, suteiks pilną džiaugsmą laisvo darbo vaisiais; padarys gyvenimą dorą, žmonišką ir laimingą!
Tegul mums nesako, kad mūsų per mažai, kad mes per silpni pasiekti mūsų užduočiai, mūsų tikslui.
Suskaičiuosime savo eiles, pažiūrėsime, kiek mūsų kenčia nuo dabartinės priespaudos. Mažažemių ir bežemių valstiečių, pusbadžiu gyvenančių Lietuvos kaimuose – milijonas; darbininkų ir smulkių tarnautojų, dirbančių fabrikuose ir dirbtuvėse, kraunančių kapitalus saujelei dykaduonių – daugelis tūkstančių; kareivių – taip pat tūkstančiai; juos ponai karininkai, tie turtuolių, parazitų bernai, norėdami užsitarnauti laipsnius ir vyties kryžius, mokina šaudyti į tėvus, brolius ir seseris, kuomet jie sukyla prieš plėšikus turtuolius. Kareiviams reikia tik pasukti durtuvus prieš savo vadus, ir tie žvaigžduoti ponaičiai išsibėgios kaip žiurkės. Taigi suskaičiuokime, kiek mūsų visų nuskriaustų ir paniekintų, ir pamatysime, kad mes vienu mažu spustelėjimu galime sutriuškinti savo engėjus. Tegul tik liaudis supras savo jėgą, tegul tik pamėgins – pergalė bus užtikrinta ir žemėj įsiviešpataus tiesa.
P. Krapotkinas. Žodis jaunimui. S.-D. laikraščio „Pirmyn“ leidinys. Vilnius, 1928
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
