Juodraštis: Papasakok apie save. Kaip atsitiko, kad tapai anarchistu?
Vadim Grajevskij: Galima sakyti, palaipsniui... Mano pažiūros pradėjo formuotis dar Sovietų Sąjungos laikotarpiu, kada paprastiems žmonėms – tokiems kaip aš – nebuvo prieinama anarchistinė ir kitokia kairiųjų radikalų literatūra. Teko skaityti oficialias knygeles, kuriose buvo pateikiama „kairiojo radikalizmo kritika“ (anarchizmo, trockizmo, naujųjų kairiųjų), atmesti oficiozinį partinį balastą ir atsirinkti sovietinių autorių perpasakotus anarchistų požiūrius bei pozicijas. Iš tokių perpasakojimų (dažnai iškraipytų ir klaidingų) aš, kaip ir daugelis kitų, bandžiau susidėlioti savąją pažiūrų sistemą, kuri buvo įkvėpta socialistinės savivaldos dvasios. Vėliau dirbau mokslo sferoje, apsigyniau disertaciją apie Vokietijos „žaliųjų“ judėjimą, mane labiausiai domino jų naujasis kairysis „ekosocialistinis“ sparnas. Pavyko susipažinti su užsienio kairiųjų teoretikų darbais. Apie 1990-uosius itin aktyviai dalyvavau ekologiniame Rusijos judėjime, propagavau ekosocializmo ir ekoanarchizmo idėjas. Šiuo periodu jau galėjau gauti anarchizmo teoretikų knygų – tiek rusų, tiek Europos kalbomis. Skaičiau jas ir vis labiau supratau: visa tai – mano, būtent to ir ieškojau – anarchistinio komunizmo idealo. Pasirinkau masinį anarchistinio judėjimo variantą – anarchosindikalizmą.
J: Savo bloge vivalafora.livejournal.com propaguoji anarchistinio sindikalizmo idėjas. Kas apskritai yra ta anarchosindikalistinė visuomenė? Kuo ji skiriasi nuo socialistinės ir komunistinės?
VG: Visų pirma, anarchosindikalizmas nėra visuomenės modelis. Mes sakome, kad anarchosindikalizmas (kitaip tariant, anarchistinis darbininkų judėjimas, anarchistinės profsąjungos) – tai būdas kovoti už anarchistinę visuomenę, už anarchistinį (laisvą, be valstybės) komunizmą.
Žinoma, anarchokomunizmas neturi nieko bendra su marksistinėmis ir leninistinėmis pažiūromis. Jis paremtas laisvės ir lygybės idėjų deriniu. Pabrėžiu: lygybės, o ne lygiavos, tai anaiptol nėra vienas ir tas pats. Marksistai siekia centralizuoto visuomenės organizavimo, jų modelyje išlieka valstybė (ilgam laikui, kuris gali trukti begalybę) – kaip valdymo ir prievartos aparatas, visiškai atskirtas nuo visuomenės. Visi klausimai pagal jų modelį sprendžiami iš viršaus į apačią, sprendimus priima kompetetingi ir neva viską žinantys valdininkai, besivadovaujantys liaudies „interesais“ – liaudies, kuri, jų nuomone, negali suprasti ir patenkinti tikrųjų savo poreikių. Ekonomiką ir visą visuomenės gyvenimą, marksistų ir leninistų požiūriu, turi valdyti valstybė, kuri laikoma „tikrąja visuomenės interesų reiškėja“. Todėl suprantama, kad tokioje sistemoje lygybė ir laisvė tėra tik mitas, nes viskas sutelkta privilegijuotų valdininkų kastos rankose.
Anarchistai, priešingai, siūlo visuotinės savivaldos modelį. Mes esame už laisvą autonominių komunų (teritorinių bendruomenių) federaciją, gamintojų bei vartotojų susivienijimus ir pan. Svarbiausi klausimai tokioje federacijoje būtų sprendžiami vietoje, bendruose susirinkimuose, kuriuose dalyvautų problemų sprendimu suinteresuoti žmonės. Siekiant užtikrinti sprendimų ir veiksmų koordinavimą regiono ar dar aukštesniame lygmenyje, šie susirinkimai rinktų delegatus ir perduotų jiems konkrečias instrukcijas, kurias šie privalėtų vykdyti. Tokioje sistemoje nebūtų jokio centralizmo, jokios profesionalios valdininkijos, sprendimai nebūtų nuleidžiami „iš viršaus“, jie kiltų kaip tik „iš apačios“.
Ekonomikos srityje anarchokomunizmas siūlo visai kitokius sprendimus nei valstybinis leninistų pseudokomunizmas. Ekonomines perspektyvas, ką ir kur gaminti, numatytų ne valstybė su savo tarnautojais, o patys vartotojai – „iš apačios“, atsižvelgdami į būsimus savo poreikius ir reikmes, kurių patenkinimas vėliau būtų derinamas su savarankiškų darbo kolektyvų galimybėmis. Visų problemų sprendimai „iš apačios“ vietinių komunų lygyje leistų harmonizuoti santykius tarp žmonių visuomenės ir gamtos, būtų išvengta gigantomanijos, saugomi resursai ir palaikoma ekologinė pusiausvyra.
J: Anarchistai nori panaikinti bet kokią valdžią, o marksistai dėl jos kovoja. Kita vertus, anarchistai irgi teigia, kad anarchistinėje visuomenėje sprendimus priims (t.y. valdys) visuotiniai darbuotojų ir gyventojų susirinkimai. Ar tokia susirinkimų „valdžia“ kardinaliai neprieštarauja anarchizmo idėjoms?
VG: Iš tikrųjų anarchistai nekovoja už visuotinių susirinkimų valdžią, nors kai kurie iš jų dėl tam tikrų priežasčių ir vartoja tokį terminą. Manau, kad problema glūdi žodžiuose. Šiandieninė kalba, kurią vartojame, nėra neutralus reiškinys, ji susiformavo ir vystėsi išnaudotojiškoje hierarchinėje visuomenėje. Todėl laisvą visuomenę dažnai labai sunku apibūdinti žodžiais ir sąvokomis, užgimusiomis suvaržytoje sistemoje.
Kad žmonės geriau juos suprastų, anarchistai dažnai vartoja žodžius, kurie iš tikro neatitinka jų įsivaizdavimų. Pavyzdžiui, norėdami apibūdinti visuotinę savivaldą, jie naudoja „tiesioginės demokratijos“ terminą, nors galūnė „kratija“ reiškia „valdžia“. Arba kalba apie „visuotinių susirinkimų valdžią“, „visų valdžią“. Tokie posakiai iš esmės neteisingi. Kas yra valdžia? Vokiečių anarchosindikalizmo teoretikas Rudolfas Rockeris ją nusako kaip „visuomeninių sprendimų priėmimo monopoliją“. Visuotinės savivaldos visuomenėje, už kurią pasisako anarchistai, tokios monopolijos nėra ir negali būti, nes sprendimus priima visi. Ir visi juos įgyvendina. Nėra jokio valdžios aparato, jokių valdininkų ir nuo visuomenės atskirtų valdytojų. Yra tik visuotiniai susirinkimai ir jų renkami delegatai, paklūstantys juos išrinkusių žmonių valios imperatyvui, turintys konkrečias instrukcijas, kaip ir dėl ko tartis su kitų komunų bei asociacijų atstovais.
J: Viena pagrindinių anarchizmo idėjų – savarankiškas organizavimasis – susilaukia nemažai kritikos ne tik iš priešų, bet ir iš prijaučiančiųjų pusės. Tokią idėją anarchizmo skeptikai dažniausiai vadina nuo realybės atitrūkusia utopija, kuriai niekada nelemta tapti realybe. Pateikiami šimtai pavyzdžių, neva įrodančių, jog paprasti žmonės tiesiog nesugeba patys organizuotis, kad jiems būtinai reikalinga pagalba „iš išorės“. Dideles problemas sukelia ir mūsų visuomenės susvetimėjimas. Ar įmanoma priimti bendrus sprendimus tokioje priešiškoje ir susvetimėjusioje visuomenėje?
VG: Ką gi, dabartinė hierarchinė sistema jau nuo vaikystės moko žmones susigyventi su mintimi, kad jie nesugebės patys tvarkyti savo gyvenimo. Žmonės negimsta socialiai pasyvūs, jie tokiais padaromi, beje, sąmoningai. Svarbiausias kiekvienos visuomenės, kurioje egzistuoja valstybė, klasės ir nuosavybė, postulatas skamba šitaip: „Sprendimus turi priimti kompetetingi specialistai, nes „mažasis žmogus“ neturi tam būtinų gabumų ir žinių“. Be to, kasdienybė taip nuvargina žmones, kad jie ima vengti atsakomybės ir savi-valdos.
Anarchistų užduotis kaip tik ir yra skatinti žmones, kad jie būtų aktyvūs ir perimtų likimą į savo rankas. Užduotis, aišku, ne iš lengvųjų, bet kitos išeities nėra. Jei norime, kad ateityje susikurtų visuotinės savivaldos visuomenė, reikia, kad žmonės jau dabar pradėtų savarankiškai tvarkytis, padėtų vienas kitam kasdieniame gyvenime ir kartu kovotų už savo teises bei interesus.
Kaip tik tai mėgina daryti anarchosindikalistų judėjimas. Kovą už kasdienių poreikių patenkinimą (pavyzdžiui, siekį, kad būtų pakeltos algos, sutrumpintas darbo laikas, pagerintos darbo sąlygos, labiau saugoma gamta ir pan.) mes laikome gera „revoliucijos mokykla“. Juk tokia darbininkų, gyventojų ir apskritai visų žmonių kova stiprina solidarumo, tarpusavio pagalbos ir savivaldos įgūdžius. Žmonės įpranta veikti ir priimti sprendimus drauge. Iš pradžių kartu veiks tik aktyviausi kovotojai, bet vėliau gali atsirasti vilties, kad tokia praktika bus išplėtota, ji bus taikoma reguliariai ir sistemiškai. Prie savivaldos kolektyvų prisijungs vis nauji ir nauji žmonės, kurie anksčiau buvo pasyvūs, nes manė, jog nesugeba tvarkyti savo gyvenimo.
J: Anarchizmas neigia valstybę ir kapitalą – valdančiuosius, politikus, savininkus, stambiojo verslo atstovus. Tačiau pasigirsta balsų, kad dabartinėmis viešpataujančio neoliberalizmo sąlygomis valstybė yra mažesnis blogis negu tarptautinės korporacijos. Taip mano, pavyzdžiui, amerikiečių libertaras N. Chomsky.
VG: Reikalas tas, kad N. Chomsky iš tikrųjų nėra anarchistas, nors jam ir artimos kai kurios anarchizmo idėjos. Jis nedidelės socialdemokratų organizacijos narys. Kaip ir daugelis antiglobalistų, jis mano, kad valstybę ginantis keinsizmas yra „mažesnis blogis“ arba net ideali išeitis iš susiklosčiusios situacijos. Mes, anarchistai, atmetame „mažesniojo blogio“ logiką: jei ja vadovautumės, mūsų judėjimas būtų pasmerktas likti svetimų judėjimų, idėjų ir iniciatyvų priedėliu... Valstybė, kaip pažymėjo kairysis prancūzų filosofas André Gorzas, nėra alternatyva rinkai, ji mėgina atstoti rinkos griaunamą ir skaldomą visuomenę, t. y. nori tapti visuomenės pakaitalu. Beje, su visuomene ji tapatinasi diktato ir biurokratinio rimbo metodais. Mums gi derėtų nepasikliauti šiuo miražu, dirbtiniu visuomenės erzacu, o pabandyti „iš apačios“ atkurti tikrąją visuomenę.
J: Ką galėtum pasakyti apie klasikinį darbininkų nesavarankiškumo pavyzdį, kai šį pavasarį Chersono darbininkai, užėmę įmonę, netrukus ėmė reikalauti, kad ją valstybė nacionalizuotų.
VG: Į šį klausimą jau beveik atsakiau. Žmones nuo mažens įpratino prašyti, todėl jie bijo „pasiimti“. Nors iš tikro, kaip sakė P. Kropotkinas, teisių niekas neduoda, jos pasiimamos. Be to, reikia prisiminti ir sovietines paternalizmo tradicijas, įprotį laukti, kol kas nors nuleis sprendimą „iš viršaus“ – valstybė ar gerasis dėdulė valdininkas. Tiesa, panašūs dalykai paplitę ir Vakaruose – ten veikia „socialinės valstybės“ mechanizmai, nuolat atstatantys senas gyvenimo normas.
J: Žmonės, praktikuojantys tiesioginio veiksmo metodus, dažniausiai vengia kurti formalizuotas organizacines struktūras ir nepripažįsta net menkiausio biurokratinio aparato. Tokie žmonės laiko „valdžia“ net visuotinį susirinkimą arba koordinacinę tarybą. Kaip turėtų atrodyti anarchistinė organizacija, kad joje nebūtų „valdžios“?
VG: Skirtingų srovių anarchistai į šį klausimą atsakytų skirtingai. Taip, yra tokių, kurie apskritai vengia nuolatinių struktūrų ir pripažįsta tik laikinus projektus bei bendrą darbą vadinamosiose interesų grupėse. Bet yra ir kitokių anarchistų, dažnai vadinamų platformistais. Pastarieji siūlo kurti griežtai formalizuotas struktūras, vos ne anarchistų partijas. Mano nuomone, šie abu požiūriai žlugdo judėjimą. Pirmuoju atveju pasireiškia „chaoso tironija“: tampa neaišku, kas ir kaip priima sprendimus, todėl anksčiau ar vėliau susiformuoja neformali valdančiųjų klika, kurios jau neįmanoma kontroliuoti. Solidarūs bendri veiksmai tokiu būdu susiduria su didžiuliais sunkumais. Antruoju atveju panaikinamas pats anarchizmo principas, nes atsiranda centralizacija, griežta disciplina ir įsakymai „iš viršaus“. Einant šiuo keliu, neįmanoma sukurti visuomenės, pagrįstos visuotine savivalda.
Todėl optimalus sprendimas slypi kažkur per vidurį. „Organizacinį klausimą“ mes sprendžiame pasitelkę Argentinos darbininkų organizacijos „FORA“ patirtį. „FORA“ – tai anarchistinė darbininkų sąjunga (anarchoprofsąjunga). Ji sukurta visuotinių susirinkimų pagrindu, o koordinacinę tarybą sudaro tokių susirinkimų deleguoti atstovai. Mes vienu metu esame ir socialūs, ir idėjiniai, nes kovojame ne tik už „galutinį tikslą“ (kaip dažnai daro idėjinės anarchistų grupės), bet ir už palankų kasdienių problemų sprendimą. Taigi mes užsiimame ne tik idėjų propagavimu ar kultūros sklaida, bet organizuojamės ir kuriame realią savivaldą.
J: Dalis Lietuvos anarchistų neseniai iškėlė idėją, kad mūsų judėjimui reiktų suteikti bent minimalią organizacinę formą. Žinoma, be partinių bilietų, tačiau buvo svarstoma ir tokia galimybė. Ką galėtum patarti?
VG: Daugelis Europos anarchistų organizuojasi idėjiniu principu (kuria grupes ir jų federacijas) arba steigia masiškesnes sindikalistines profsąjungas, kurios prisilaiko anarchizmo idėjų, tačiau iš pricipo yra atviros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Mes, foristai, kaip minėjau, esame sindikatų šalininkai. Anarchosindikalistinė organizacija vadovaujasi anarchistiniais tiesioginės demokratijos ir savivaldos principais, tačiau į ją įstoti gali visi, kurie nelaiko savęs anarchistais, bet naudoja panašią taktiką – pavyzdžiui, nepriklauso jokioms partijoms, nedalyvauja rinkimuose, organizuoja tiesioginio veiksmo akcijas arba propaguoja vietinę savivaldą. Man atrodo, kad tokia forma yra labiausiai „anarchistiška“, todėl jums siūlau eiti kaip tik tokiu keliu.
J: Ką manai apie milžinišką anarchistinių judėjimų ir srovių įvairovę? Pavyzdžiui, naršant internetą, gali susidurti su pačiomis keisčiausiomis anarchizmo formomis, kurios, beje, paplitusios ir Rusijoje. Gal galėtum trumpai klasifikuoti savo šalies anarchizmo sroves?
VG: Rusija didelė, visko joje rasi... Kalbu juokais, bet... 1990-aisiais Rusijoje vyravo anarchokomunistai, sindikalistai (ekonominio Pierre’o Proudhono modelio šalininkai), anarchoindividualistai ir anarchokapitalistai (laisvosios rinkos šalininkai, pasisakantys prieš valstybę). Nuo to laiko veikiame ir mes – „tradiciniai“ anarchosindikalistai. Žinoma, gana daug Rusijos anarchistų priklauso ir subkultūriniams jaunimo judėjimams.
Vėliau pūstelėjo nauji ir madingi vėjai. Įtakotas Vokietijos „autonomų“, Rusijoje įsikūrė „Autonominis veiksmas“. Yra mistinio anarchizmo šalininkų, anarchistų gnostikų, insurekcionistų... Pastaruoju metu, deja, arenoje pasirodė ir „nacionalanarchistai“ (etnoanarchistai)...
J: O kokios iš šitų grupių Rusijoje pačios didžiausios ir įtakingiausios?
VG: Daugelis anarchistų, ypač jaunesnių, šiandien apskritai nepriklauso jokiems formaliems judėjimams. Formalių grupių – daugybė, nors daugelis iš jų ir nedidelės. Iš didesnių verta paminėti tą patį „Autonominį veiksmą“ („Avtonomnoje deistvije“, AD), turintį skyrius dešimtyje miestų ir regionų. AD leidžia žurnalą „Avtonom“ ir laikraštį „Situacija“. Save jie vadina libertarių socialistų organizacija, tačiau jų idėjiniai principai, mano nuomone, kur kas platesni, o organizacinė struktūra – pernelyg įvairialypė. Bendri „Autonominio veiksmo“ dariniai yra tik periodiškai rengiami suvažiavimai ir konferencijos, buvo bandymų kurti koordinavimo tarybas, tačiau jos kol kas veikia silpnai. Ši organizacija atvira ne tik anarchistams, bet ir libertariems marksistams. Deja, dauguma AD narių domisi tik bendromis socialinėmis problemomis ir vengia konkretaus anarchosindikalistinio darbo.
Dar viena tarpregioninė organizacija – „Anarchistinių judėjimų asociacija“ („Associacija dviženij anarchistov“, ADA). Tiesą sakant, vadinti ją organizacija reiktų atsargiai. Tai greičiau įvairių anarchistinių grupių ir individų forumas, kuris neturi jokių koordinacinių valdymo struktūrų. ADA ideologija – savotiškas anarchopliuralizmas, traktuojamas labai plačiose ribose, net iki anarchokapitalizmo. ADA ypatybė – jos nariai yra „tautų apsisprendimo teisės“ šalininkai, todėl visada palaiko bet kokius „nacionalinio išsivadavimo judėjimus“. Dėl skirtingai suprantamo nacionalinio klausimo ADA net nutraukė ryšius su „Anarchistinių federacijų internacionalu“ („Internacional anarchistskich federacij“, IFA). ADA dalyvauja įvairiose antikarinėse ir socialinėse kampanijose, jos gretose ypač aktyvūs kai kurie anarchokomunistai, darantys asociacijai nemenką įtaką.
Na, veikia ir mūsų „Revoliucinių anarchosindikalistų konfederacija“ („Konfederacija revoliucionnych anarchosindikalistov“, KRAS). Ji priklauso anarchosindikalistų Internacionalui ir yra Tarptautinės darbininkų asociacijos narė. Dabartiniu pavidalu egzistuojame nuo 1995 metų, pergyvenome nemažai pakilimų ir kryčių, kaip, beje, ir visi socialiniai Rusijos judėjimai. Kai kurios vietinės mūsų grupės per tą laiką buvo sutriuškintos arba nunyko pačios, tačiau užsimezgė nauji kontaktai... Ką čia ir kalbėti – gyvuojame!
Šiuo metu Maskvoje vykdome du didelius projektus. Vienas jų – „Mokslo ir technikos švietimo darbuotojų federacija“ („Federacija rabotnikov obrazovanija nauki i techniki“, FRONT), kitas – tarpšakinis sindikatas MOST. Stengiamės kurti šias organizacijas taip, kad jos vėliau taptų anarchosin-dikalistinėmis prof-sąjungomis. Pagal narių skaičių esame turbūt pati didžiausia Maskvos anarchistų grupė, kita vertus, daugiausia mūsų mieste neorganizuotų anarchistų... Agituojame žmones, 1000 egzempliorių tiražu leidžiame laikraštį „Tiesioginis veiksmas“ ir žurnalą „Libertari mintis“, rengiame mitingus ir akcijas, platiname lapelius. Stengiamės visokeriopai padėti darbininkams, savo iniciatyva pradėjusiems kurti savarankišką organizaciją arba paskelbusiems streiką. Aktyviai agituojame už nemokamą visuomeninį transportą. Dalyvaujame akcijose prieš valstybės ir policijos represijas, mielai prisijungiame prie antifašistinių tiesioginių veiksmų.
VG: Geriausiai susipažinęs su Maskvos „indymedia“ tinklapiu, jame dažnai talpiname savo informaciją. Kartais seku analogišką Piterio portalą, Sibiro „indymedia“ man, deja, beveik nežinoma. Apskritai tai puikus informacijos kanalas, nors kartais ir painus. Norėtųsi aiškesnės ir tikslesnės redakcinės linijos, nes jame ne kartą yra pasirodę leninistų, liberalų arba net nacionalistų straipsniai. Pasitaiko ir žmonių, kurie portalą panaudoja tarpusavio rietenoms bei įžeidimams. Be to, „atviro publikavimo“ principu veikianti žiniasklaidos priemonė – geras taikinys įvairaus plauko provokatoriams. Yra buvę atvejų, kai mums patiems tekdavo susisiekti su portalo redakcija ir prašyti, kad pašalintų vieną ar kitą provokacinę medžiagą.
J: Turbūt girdėjai apie 2009 m. sausio 16-osios „budulių“ maištą Vilniuje. Atvirai sakant, tai nauja socialinė jėga, apie kurią Lietuvos anarchistai anksčiau nebuvo girdėję. Kita vertus, daugelį metų Lietuvoje aktyviai veikia įvairūs žmogaus teisių gynėjai. Kokius sąjungininkus anarchistams pasirinkti?
VG: Iš tikrųjų nuostabu, kad šitie žmonės sukilo! Jie ir yra vadinamasis prekarizuotas proletariato sluoksnis. Jų skaičius šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis nuolat augs. Žinoma, gana sunku ką nors patarti iš šalies, reiktų pasikalbėti su žmonėmis, suprasti jų nuotaikas ir poreikius. Tačiau turiu nemenką patirtį, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad tokiems žmonėms reikalinga juos ginanti organizacija. Siūlyčiau pamėginti Lietuvoje įkurti laikinų (prekarizuotų) darbuotojų ir bedarbių sąjungą, kuri galėtų veikti anarchosindikalistiniu principu. Tokia sąjunga padėtų jiems susirasti darbą, gintų nuo valstybės ir darbdavių savivalės.
J: Lietuvoje jau pastebimas ultradešiniųjų jėgų suaktyvėjimas kaip ekonominės krizės pasekmė. Visi mes prisimename 1926 m. Smetonos perversmą. Ar šiuo metu nepasikartos panašus įvykių scenarijus? Galbūt Europoje vėl įsigalės fašizmas?
VG: Ką nors prognozuoti sunku, nors ultradešiniųjų jėgų suaktyvėjimo pavyzdžių jau pakanka. Tokius įvykius 2008 m. matėme Vengrijoje, o 2009-ųjų pradžioje – ir Bulgarijoje. Viskas vyksta pagal tokią logiką: jei progresyvios socialinės jėgos nesugeba pasiūlyti įtikinamos alternatyvos, tai supanikavusi visuomenė gali staigiai mestis dešinėn. Žmonijos istorija nežino atvejų, kad fašistai užimtų valdžią patys, be kieno nors pagalbos. Į valdžią juos atvesdavo valdantysis elitas, tikėdamasis, kad dešinioji diktatūra numalšins revoliucinius judėjimus ir išspręs ekonomines problemas. Taigi ir šį kartą viskas priklauso nuo dviejų faktorių: ar valdantieji pasiruošę atiduoti valdžią ultradešiniesiems ir ar visuomenės apačiose yra subrendusios socialinės jėgos, galinčios pakelti visuomenę kovai už savo teises. Juk radikalios poliarizacijos sąlygomis alternatyva tik viena: arba socialinė revoliucija, arba fašizmas.
J: Ką manai apie anarchizmo perspektyvas? Kokios tavo prognozės – pesimistinės ar optimistinės?
VG: Optimistinė prognozė: anarchizmas vėl taps masiniu judėjimu ir paliks gilų įspaudą pasaulio istorijoje. Tokį, kokį paliko laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų. Matau ir du pesimistinės prognozės variantus. Pirmasis: anarchistinis judėjimas liks toks pat susiskaldęs ir susipriešinęs, koks yra dabar. Antrasis: judėjimas bus visiškai nuslopintas, nes jau dabar – įsibėgėjus krizei – beveik visų šalių valstybės pradėjo represijas prieš anarchistus.
Kita vertus, mes ne marksistai, todėl netikime geležiniais dėsniais ir dėsningumais. Mes manome, kad viskas priklauso nuo pačių žmonių. Jeigu jie atras savyje jėgų priešintis, organizuotis ir kurti savivaldą, vadinasi, žmonija turi šansą. Jei ne – industrinis kapitalizmas sunaikins visą pasaulį savo agonijos šokyje. Rinktis teks mums.
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius
