Sprendžiant iš nuolatinių „bendruomeninių iniciatyvų“ ir „partnerystės programų“, būtų galima pasakyti, kad šiandien universitetai su precedento neturinčiu įkarščiu vykdo savo „socialinę funkciją“. Tačiau daugelis akademinių institucijų, apsėstų minties apie paklausias žinias, neatitinka Whiteheado reikalavimo „kūrybingai mokytis“, arba to, ką šiandien būtų galima pavadinti radikalia arba kritine mintimi. Vietoj to jie vaikosi paskutinių madų, tikėdamiesi nukreipti pinigus į pelningą mokymų sektorių. Šią tendenciją lengviausia pastebėti tiksliųjų mokslų, technologijų ir verslo mokyklose, kur hegemoniniam įgūdžių perdavimo modeliui beveik nekyla jokių iššūkių. Tačiau ši tendencija matoma ir socialiniuose bei humanitariniuose moksluose, kur finansavimas ir dėstytojų pasirinkimas vis akivaizdžiau susiejamas su valstybės kišimąsi užtikrinančia socialine politika ar korporacine masių kultūra. Siekiant pasipriešinti šioms tendencijoms, svarbiausia iš naujo kūrybingai perkurti universitetą, kad jis pateisintų savo tolimesnę egzistenciją kaip radikalios teorijos ir praktikos erdvė.
Atliekant šią užduotį, svarbu pripažinti, kad „visuomenės“ nebegalima suvokti kaip vientiso darinio, kuriame intelektualinis aktyvumas atliktų universalią funkciją, kaip būdavo manoma Whiteheado laikais. Industrinės tautinės Vakarų valstybės šiandien pasižymi vis giliau įsisąmoninamais rasiniais, seksualiniais, klasiniais, gebėjimų ir t.t. skirtumais. Prie šių, dabar jau tvirtai įsišaknijusių, skirtumų prisideda vis skirtingesnės liberaliojo demokratinio kapitalizmo ateities vizijos. Tokie autoriai, kaip Francis Fukuyama, mano, kad mes pasiekėme istorijos ir ideologijos pabaigą, todėl galime tikėtis, kad mums bus suteikta galimybė dalyvauti integruotoje ir nerūpestingoje kapitalistinėje utopijoje. (2) Kitiems neoliberalizmo triumfas yra pavojingo regreso, gresiančio sugriauti visą šimtmetį kurtas socialistines reformas, ženklas. Kylant antiglobalistiniam judėjimui ir tęsiantis kovoms, kuriomis siekiama padaryti galą čiabuvių kolonizacijai, tampa aišku, kad šis klausimas yra anaiptol ne „akademinis“, o kasdienis ir fundamentalus kiekvienam žmogui, gyvenančiam bet kurioje pasaulio dalyje.
Simono Fraserio universiteto humanitarinis institutas, vadovaujamas Jery‘io Zaslove‘o, remdamas renginius ir projektus Vankuveryje bei aplinkinėse teritorijose, skatino kritiškai žvelgti į neoliberalizmą, globalizaciją ir su jomis susijusias socialines problemas. Manau, kad viena jo instituto sėkmės priežasčių – dėmesys tam, ką Jery’is pavadino anarchistinės bendruomenės principais. Šiame straipsnyje noriu parodyti, kaip tokie principai meta iššūkį mums įprastai universiteto struktūrai ir paruošia dirvą kūrybingai jos pertvarkai. Taip pat man norisi kelti prielaidą, kad universitetas kaip anarchistinė bendruomenė, kaip „informacinio tilto“ tiesimas tarp akademinės terpės ir aktyvistų (3), siūlo modelį, kurį būtų galima išplėtoti tiek valstybės bei korporacijų finansuojamo aukštojo mokslo sistemoje, tiek anapus jos ribų.
Atkreipiant dėmesį į motyvacijos principus, reikia pabrėžti tris skirtumus tarp neoliberalaus universiteto ir universiteto kaip anarchistinės bendruomenės. Pirmiausia, jei „mokslininkų bendruomenės“ idealas tradiciškai skatindavo „tiesioginius ir įvairiapusiškus santykius tarp savarankiškų grupės narių“, šiuolaikinis akademinis darbas vis dažniau pajungiamas centralizuotai valdytojų kontrolei. Steigdami etikos stebėtojų tarybas, siauro „tobulinimosi“ ir korporacinės „partnerystės“ centrus, karjeros biurokratai dabar nustato, kas „priimtina“ ar „naudinga“ atliekant mokslinius tyrimus, be to, jie yra pajėgūs primesti įvairias disciplinavimo formas tiems, kurie nukrypsta nuo globaliniu lygmeniu nurodytų tikslų. Taigi vienas iš universiteto kaip anarchistinės bendruomenės tikslų turėtų būti apsisaugojimas nuo reikalavimų, vertės kriterijų primetimo, kritinio teorinio darbo, neorientuoto į tam tikrus „tikslus“ ir nežadančio aiškių „rezultatų“, skatinimas. Reikalavimų atmetimas reikštų, kad socialiniai tyrimai gali būti vertingiausi būtent tada, kai jiems nepavyksta atnešti žadėtų rezultatų, arba tada, kai įrodo, jog vertinimas pagal objektyvius mokslinius standartus – neįmanomas. (4)
Antra, jei anarchistinės bendruomenės yra paremtos „dialogu“ ir su „karingu priešiškumu žiūri į specializacijas ir ekspertus“, tai šiandieniniai universitetai yra labai susiskaidę į disciplinų fragmentus. Žinoma, pastaruoju metu ši tendencija yra pastebėta, mėginama skatinti tarpdiscipliniškumą. Geriausiu atveju šis sąveikos modelis turėtų tapti išties dialogišku bachtiniška prasme: jis leistų pasireikšti „daugybei nepriklausomų ir nesusiliejančių balsų ir suvokimų“, padedančių atrasti naujas sąveikos formas. (5) Bet šios pastangos žymia dalimi neutralizuojamos, kai „tarpdisciplininių studijų“ programos absorbuojamos į tą pačią fakultetų sistemą, kuriai buvo stengtasi mesti iššūkį. Taip pat reikėtų pastebėti, kad tarpdiscipliniškumas savaime gali tapti disciplina ir galimybe dar labiau sugriežtinti reikalavimus (intensyvėjant konkurencijai dėl mažėjančių dotacijų, bus keliami reikalavimai fakultetų ir aukštųjų mokyklų „bendradarbiavimui“). Turint omenyje finansavimą, kontaktams tarp disciplinų kyla pavojus, kad jie bus įtraukti į monologišką korporacinį mokslo modelį („problemos bus sprendžiamos dirbant komandoje“). Taigi antroji universiteto, kaip anarchistinės bendruomenės, užduotis būtų atpažinti (tarp)discipliniškumo ir tam tikrų jo apraiškų keliamus pavojus bei stengtis juos sumažinti iki minimumo.
Galų gale, mažėjančių resursų epochoje anarchistinė bendruomenė pasitiki kooperavimusi, dalinimusi ir tarpusavio pagalba, o ne hobsiškais svarstymais apie kintančius galios santykius, įsišaknijusius konkurencijoje, biurokratijoje ir patriarchate. Akademinio pasaulio nelaimei, disciplinų specializacija paskatino individualią konkurenciją, o taip pat konkurenciją tarp atskirų katedrų ir fakultetų – visa ši konkurencija intensyvėja esant reikalavimų hegemonijai. Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetai sistemingai žlugdomi, verčiami „nereikalingais“ – lygiai kaip ir socialinės paramos ar aplinkos apsaugos projektai, kurių bandoma atsikratyti visoje globalinėje erdvėje. Kaip ir bet kuriame kolonizacijos procese, sunku išlaikyti solidarumą, kai naudojama „skaldyk ir valdyk“ taktika. Tačiau pastarojo meto tendencijos aiškiai parodė, kad tuo atveju, kai akademiniai intelektualai nenori būti prijaukinti ir stengiasi kovingai brukti savuosius kūrinius – intelektualinės produkcijos liekanas – kaip rinkodarai skirtus universiteto autentiškumo įrodymus, tada būtina organizuoti pasipriešinimą skersai ir išilgai institucijų, taip pat siekti, kad kiekviena korporacinio mokslo šalininkų ataka prieš atskirą individą, fakultetą ar aukštąją mokyklą būtų paversta ataka prieš mus visus. Louise H. Forsyth savo 2000-ųjų pranešime, kuris buvo skaitytas tarptautiniame Britų akademijos humanitarinių ir socialinių mokslų forume, teigia, kad pagrindinė dabarties tema – santykiai tarp universitetų, valstybės ir korporacijų. „Šios diskusijos tapo neišvengiamomis po to, kai visos Forume dalyvavusios šalys pripažino, kad, nepaisant vietinių skirtumų, joms visoms būdingos tos pačios socialinės ir politinės realijos, kai vis labiau pabrėžiama universiteto kaip kapitalo kūrimo ir dirbančiųjų apmokymo agentūros misija, todėl vis mažiau pripažįstama dėstymo bei tyrimų svarba socialinių ir humanitarinių mokslų srityse“.
Taigi, jei norime veiksmingai kovoti su universiteto sistemą kolonizuojančia neoliberalia ideologija, mums reikės kovoti trimis gretimais frontais. Visų pirma, kritiškos akademinės ir intelektualinės bendruomenės turi siekti daugiau autonomijos ir nepriklausomybės nuo universitetų administracijos ir, kaip Odisėjas ant stiebo, saugotis sirenų balsų, kviečiančių kelti darbo efektyvumo reikalavimus. Mes turime atsikratyti specializacijos ir centralizacijos, apleisti griežtas ir despotiškas fakultetų struktūras mobilesnių, interesais pagrįstų bendruomenių labui. Ir, turbūt svarbiausia, mes turime veikti pagal kooperacijos ir tarpusavio pagalbos principus, kad išvengtume nelaimių, kurias atneštų gundantis dalyvavimas mūsų pačių kolonizavime ir sunaikinime. Akivaizdu, kad tai dideli uždaviniai, todėl tokios organizacijos kaip minėtas institutas, kurioms tam tikra prasme pavyko juos pasiekti, turi būti apgintos bei išplėstos. Bet to negana. Mums iškyla užduotis sukurti alternatyvas visuomenės vizijai, su kuria dabar bando tapatintis politikai, verslo lyderiai ir universitetų administracijos.
Laimei, galia visuomet kuria pasipriešinimą, o universitetas nėra vienintelė, pati svarbiausia neoliberalios kolonizacijos erdvė. Čia vykstančios kovos stipriai rezonuoja su tomis kovomis, kurias Jacquesas Derrida yra pavadinęs Naujojo Internacionalo kūrimusi. Turėdamas omenyje poreikį kovoti su „dešimtimi naujosios pasaulio tvarkos“ rykščių (6), Derrida pastebi, kad XXI amžiaus socialinių judėjimų organizavimuisi „nereikalingos partijos, tautos, valstybės, nuosavybė“. (7) Neišsiplėsdamas ties kuriuo nors konkrečiu pavyzdžiu, Derrida savo analizėje gana vykusiai nusako antiglobalistų judėjimą. Šiame judėjime dalyvaujančios grupės, suvienytos priešiškumo pasaulio elitui, kuris panaikino valstybės reguliavimą ekonomikoje, sąmoningai atmeta tiek senosios, tiek naujosios kairės hierarchines valdžios struktūras, vietoj to pasirinkdamos veiksmus, kuriems niekas nevadovauja ir kurie primena decentralizuotą interneto struktūrą. (8) Perimdamos anarchistų idėją, kad laisvės neįmanoma pasiekti per prievartą, atmesdamos masinę valstybės hegemoniją, antiglobalistų jėgos sugebėjo pasiekti bendrumo akimirkų, perkirtusių tradicinius seksualinių, rasinių, klasinių ir politinių orientacijų barjerus. Šiame kontekste labiausiai tinka paminėti 1999-aisiais Sietle kilusius protestus prieš Pasaulio prekybos organizacijos susitikimą – jų metu sėkmingai „sutapo“ kiekvieno, tiek gyvūnų teisių aktyvistų, tiek profsąjungų atstovų žydromis apykaklėmis interesai.
Bet, kaip pasiskubino pažymėti tiek kairieji, tiek dešinieji kritikai, visuomenė yra sutverta ne iš greitai prabėgančių bendrystės akimirkų. Kaip teigia Naomi Klein, „nuolatos skamba kaltinimai, kad šie žmonės yra tokie neorganizuoti, kad netgi nesugeba kartu pasipriešinti puikiai organizuotoms pastangoms juos organizuoti“. Klein ironiškai apibūdina šias raudas ir nušviečia svarbų antiglobalistų judėjimo bruožą: jam trūksta tam tikros struktūros, kuria paremti šiuolaikiniai valstybiniai ir korporaciniai dariniai. Šis trūkumas gali lengvai būti suprastas kaip stoka, bet jį galima suvokti ir kaip pozityvų veiksnį: jį sukūrė organizacijos, kurios šiuo metu neatitinka normos, nes jų modelis yra ne toks hierarchiškas ir neparemtas vien tik valdžia ir klusnumu. Jei antiglobalistų judėjimas pasirodo esąs „neorganizuotas“, taip yra tik dėl to, kad jo organizavimosi modeliai nėra tokie akivaizdūs modernioje kapitalistinių – socialistinių tautinių valstybių paradigmoje.
Tolesnės teorinės problemos kyla tada, kai šie alternatyvūs organizavimosi modeliai yra sutapatinami su „viešosios erdvės“ atgimimu. Toks visuomenės modelis atrodo įtartinas dėl daugelio priežasčių, atsiradusių dėl esminio skilimo tarp socialinės ir politinės erdvės, kuris užgimė, subrendo ir ėmė pūti artimai bendraujant išnaudotojams kapitalistams bei geležiniam racionalių biurokratų narvui. Iš tiesų, labiausiai kairuoliški komentatoriai dabar, regis, pritaria Habermaso tezei apie kolonizaciją, kuri teigia, kad skiriamoji linija tarp dviejų Vakarų industrinių visuomenių tokia blanki, jog negalima pasakyti, ar jos dar atskirtos. (9) Tačiau yra aiškių prieštaravimų dėl to, kaip reaguoti į šią situaciją. Habermasas – ir daugelis kitų – mano, kad pilietinė visuomenė yra pakankamai savarankiška, kad pati pasipriešintų kolonizacijos veiksniams. Tačiau Antonio Negri ir Michaelis Hardtas tvirtina, kad pilietinę visuomenę jau yra įtraukusi valstybė, kad „esminė politinė dabarties realija yra egzodas“. (10) Jų manymu, viešoji erdvė dabar egzistuoja kaip simuliakras, kuris liudija, kad reformos yra „ne tik neįmanomos, bet ir iškrypėliškai nuobodžios, nuolat pasikartojančios ir itin žiaurios“. (11)
Jei pilietinę visuomenę iš tiesų susiurbė valstybė ir korporacijos, radikalų šiandieninių alternatyvių erdvių potencialą sudarytų visuomenės dalis, neįsitraukusi į hegemoninę ekvivalentų grandinę, o ne visuomenės veiksmai kurio nors klasikinio pliuralistinio modelio „viduje“. Vėlgi tai reikštų anarchistinės bendruomenės principų, kuriuos iškėlė Jery‘is, pritaikymą. Anarchistinėms bendruomenėms, nepripažįstančioms „eschatologinės ar apreikštos religijos“ (o tuo pasižymi, pavyzdžiui, neoliberalai, kurie pasitiki pseudohėgeliškomis istorijos pabaigos tezėmis), reikia bendrų „institucijų“, „išraiškos formų“ ir suvokimo, „kad prekių gamyba nuolatos veržiasi į kultūros gamybą ir jai prieštarauja“. Noriu pasakyti, kad šios bendruomenės turi ieškoti naujų universalių išraiškos formų ir kurti kuo daugiau socialinių institucijų. Jei valstybės ir pilietinės visuomenės atskirties nebeįmanoma pastebėti empiriniu būdu, vadinasi, šios išraiškos formos turi pradėti veikti ne erdvėje, kuri yra kolonizuota valstybinių ir korporacinių imperatyvų, bet tos erdvės išorėje ir greta jos.
Žmonės, prisiimdami tokį iššūkį, yra šiandieniniai aktyvistai, o ne bombas mėtantys ir „Starbucks“ darkantys maniakai, kurių taip mėgsta nekęsti masinė žiniasklaida. Iš tiesų, vienas įdomiausių naujojo judėjimo aspektų yra polinkis kurti alternatyvas, o taip pat ir protestas prieš egzistuojančias institucijas. Tiems iš mūsų, kurie rimtai vertina Foucault galios kaip dominavimo kritiką, svarbiausia yra atsitraukti nuo masinės centralizacijos ir pasiūlyti naują taktiką bei pasipriešinimo strategiją, kaip visa tai perkurti. Įdomus pavyzdys – greitai augantis Nepriklausomos žiniasklaidos centrų (Independent Media Centres, IMC) tinklas, besistengiantis kovoti su korporacijų nuosavybės koncentravimu ir kuriantis alternatyvias žiniasklaidos formas. Šie centrai yra nepriklausomi ne tik nuo masinės žiniasklaidos konglomeratų, bet ir vienas nuo kito – tarp jų nėra pagrindinio centro, skleidžiančio vienintelę įmanomą redakcijos informaciją. Kiekvienas centras stengiasi veikti skatinamas vietinių bendruomenių interesų ir resursų. Taip kuriama labai diferencijuota sistema. IMC yra puikus veikiančios kūrybingos anarchistinės bendruomenės pavyzdys, modelis, kuris gali būti pritaikytas kitoms institucijoms, pasižyminčioms endemiška valstybės ir korporacijų kontrole. (12)
Viena iš tokių institucijų, žinoma yra universitetų sistema. Kokios galimybės tą padaryti šioje sistemoje? Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, popieriai prasti. Ne tik dėl to, kad elitiniams akademikams sunku pradėti veiksmingai priešintis, bet ir dėl to, kad universitetas yra vis mažiau patrauklus radikalioms jaunimo kultūroms. Priešingai nei kairieji aktyvistai praeityje, šiandieninių judėjimų dalyviai demonstruoja išskirtinį nepasitikėjimą teorijomis bei manifestais ir yra linkę nusivilti griežtomis akademinio gyvenimo struktūromis. Etatų mažinimai, pertvarkymai ir universitetų tarybas kolonizavę verslo interesai nėra tai, ko negalima pakeisti, bet žmonės, kurie galėtų veiksmingiausiai tam priešintis, nukreipia savo dėmesį kitur.
Taigi, jei universitetas kaip anarchistinė bendruomenė turi ateitį, jis gali tapti ne pelno siekiančiu, bendruomeniniais pagrindais veikiančiu „trečiuoju sektoriumi“, egzistuojančiu anapus valstybės ir privačiai finansuojamų švietimo sistemų. Tokio pobūdžio aktyvizmas jau tampa gana įprastas: diskusijos, konferencijos ir skaitymo grupės organizuojasi be oficialių institucijų pritarimo bei pagalbos. Profesionalūs akademikai pabrėžtų, kad šie eksperimentai turi savų problemų: jų formai ar turiniui gali stigti „kruopštumo“; jiems gali stigti adekvataus supratimo apie esminius dalykus ir teorijas, galų gale, juose, žinoma, išnyksta skirtumas tarp dėstytojo eksperto ir besimokančio „ne eksperto“. Bet kiekvieną šių silpnybių galima suvokti kaip stiprybę: per didelis kruopštumas dažnai baigiasi minties sumenkimu; panėrimas į akademinę sritį gali tapti aklumo aplinkai ir esančiam šalia priežastimi; o profesionaliems akademikams, kokie jie bebūtų ekspertai specializuotose srityse, daugeliu atžvilgiu gali būti naudingas ryšys su tais, kurie kaupia kitų sričių žinias ir patirtį.
Kvalifikacijos problema artimai susijusi su profesionalumo problema, tik ją išspręsti yra dar sunkiau. Epochoje, kurioje teikiami įvairiausių sričių diplomai – nuo automobilių dizaino iki postmodernistinės teorijos – ir kurioje turimas diplomas garantuoja galimybę gyventi finansinį bei emocinį „produktyvaus“ visuomenės nario gyvenimą, aukštojo mokslo sistemą būtų geriausia apibūdinti kaip darbo jėgą produkuojantį mechanizmą. Jei universitetas kaip anarchistinė bendruomenė plėstųsi ir jos veikla intensyvėtų, ji gali turėti reikalų su formalaus akreditavimo sistema. Ironiška, kad siekti tokių tikslų padeda privatizacijos procesai, sugriovę valstybės remiamus universitetus. Bet ilgalaikis tikslas turi būti teisinių formų perkūrimas, padarant jas nepriklausomas nuo specialistų akreditavimo (kuris pats yra universitetinių reikalavimų produktas). Taigi bus ne tik ginamasi, bet ir stengiamasi ugdyti bei kurti alternatyvias bendruomenes, savarankiško tvarkymosi ir ekonomikos formas – tai būtina siekiant pertvarkyti universitetą į anarchistinę bendruomenę. Tik atrasdami ir sukurdami įvairius finansavimo šaltinius ir tam tikrą paramą, kuri nenuteka administraciniais kanalais, kolonizuotais neoliberalų ideologijos, mes galime išvengti priklausomybės nuo finansinių valstybės bei korporacijų resursų, kuriais naudojasi akademiniai intelektualai. Tai – gąsdinanti, bet visai įmanoma užduotis. Pavyzdys – gana sėkmingai veikiantis Kanados politinių alternatyvų centras.
Jei išnaudotume visas universiteto, kaip anarchistinės bendruomenės, galimybes, pasiektume tai, ką daugelis skaitytojų vertintų kaip beviltišką utopiją – tiesiog perkurtume visą Vakarų civilizaciją. Bet situacija neatrodys tokia beviltiška, jei omenyje turėsime du pagrindinius dalykus: 1) nebūtina visko keisti iš karto, 2) nebūtina to siekti per egzistuojančias struktūras. Tie, kurie išmano anarchistines socialinės revoliucijos teorijas, atpažins šiuos principus, jau seniai siūlomus kaip veikiančią alternatyvą valstybiniams socialinės organizacijos ir pokyčių modeliams, kurie dominavo moderniose Vakarų visuomenėse. (13) Kalbėdamas apie „valstybinius modelius“, turiu omenyje (post)marksizmą ir liberalizmą, kurie nepaisant daugelio skirtumų, pasikliauja totaline centralizuota prievarta kaip būtinu bet kokios socialinės transformacijos elementu. Marksistinės revoliucijos atveju valstybė prisiima užduotį įvesti „proletariato diktatūrą“ visai nacionalinei visuomenei, o reformatoriškose liberalų ir postmarksistų ideologijose valstybė tampa tarpininke pilietinėje visuomenėje kylančiuose konfliktuose, vėliau to tarpininkavimo rezultatai išspinduliuojami visai visuomenei.
Tvirtindamos, kad socialiniams pokyčiams būtina valstybės prievarta, šios ideologijos į paraštes nukelia Vakarų visuomenėse ištobulintą anarchistinę teoriją, praktiką ir viso pasaulio čiabuvių kultūros patirtį. (14) Antiglobalistų ir kolonizacijos priešininkų judėjimai yra itin įdomūs, nes jie į vieną visumą suveda šias atmestas bei į paraštes nukeltas tradicijas ir meta iššūkį neišvengiamoms valstybės ir korporacijų dominavimo formoms. Užuot lėtai kentėję ir laukę, kol kritiniai socialiniai ir humanitariniai mokslai mirs nuo išsekimo, akademiniai intelektualai turėtų sekti šiuo pavyzdžiu ir intensyviau ieškoti galimybių anapus valstybės ir korporacijų užvaldyto pasaulio. Galbūt tik tokiu būdu bus išlaikyta ribota – bet būtina – erdvė tam, kad būtų užginčyta Fukuyamos stiliaus istorijos pabaiga.
(1) Alfred North Whitehead. The Aims of Education, New York: New American Library, p. 97
(2) Francis Fukuyama. The End of History and the Last Man. New York: Free Press, 1992
(3) Šios koncepcijos aptarimą ir apskritai intelektualo vaidmens viziją galite rasti: Michel Foucault. Intellectuals and Power. In: Foucault Live, New York: Semiotext(e), 1996
(4) Kaip parodė pastarojo meto skandalas medicininiuose tyrimuose, net patys „mokslingiausi“ ar akademiškiausi tyrinėtojai nesiruošia kąsti į ranką, kuri juos maitina – jie netgi negali sutikti, kad yra maitinami. Pasak straipsnio laikraštyje „Vancouver Sun“, žurnalas „The New England Journal of Medicine“ prisipažino nusižengęs savo paties etikai – beveik pusė aprašymų apie vaistus, išspausdintų nuo 1997-ųjų, buvo parašyta tyrinėtojų, kuriuos slapta rėmė vaistų kompanijos. (Feb. 24, 2000, p. A6)
(5) Mikhail Bakhtin. Problems of Dostoevsky’s Poetics. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1984
(6) Jacques Derrida. Specters of Marx. New York and London: Routledge, 1994. „Dešimčia rykščių“ vadinamosbedarbystė, pilietinių teisių stoka, ekonominiai karai, „laisvosios rinkos“ prieštaravimai, „trečiojo pasaulio“ paskolų krizė, ginklų pramonė, atominio ginklo kūrimas, etniniai karai, kriminalinės valstybės – vaiduokliai ir tarptautinės teisės trūkumas
(8) Žinoma, būtų naivu kalbėti apie tai, kad interneto struktūra yra visiškai „demokratiška“. Šiandieniniame pasaulyje decentralizacija nebūtinai reiškia Foucault aptarto dominavimo baigties. Sekdami Deleuze‘u ir Guattari, greičiau išskirtume radikalius rizomatinius socialinio organizavimosi modelius, tokius kaip aktyvistų bendruomenės, kurios interneto pagalba organizuoja tam tikras akcijas, ir šakninius rizomatinius modelius, tokius kaip pasaulinis banko mechanizmų tinklas. Pirmuoju atveju nėra viršūnių, vykdančių „kontrolės“ funkciją, antruoju atveju kiekvienas skatikas skrupulingai susiurbiamas centrinių valdymo sistemų, kurias palaiko finansinės institucijos. Žr.: Deleuze and Guattari. A Thousand Plateaus. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1987
(9) Antrame „Theory of Communicative Action“ (Boston: Beacon Press, 1987) tome Habermasas postuluoja, kad modernizacijos epochoje instrumentinė medijų sistema buvo atjungta nuo racionalaus „gyvenamojo pasaulio“, nuo kultūrinio pažinimo, kuris iki tol nekėlė problemų. Habermasas tikina, kad nuo pasaulio buvo atjungta ne tik sistema – „valstybinėse visuomenėse funkciniais reikalavimais kėsinamasi į patį socialinių grupių gyvenimo būdą“ (169). Tai siejasi su keletu „kolonizacinių efektų“ (196), pavyzdžiui, „technizacija“ (183), „mediatizacija“ (186) ir „instrumentalizacija“ (187).
(10) Michael Hardt and Antonio Negri. Labor of Dionysus: A Critique of the State Form. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1994
(12) Žr.: www.indymedia.org sudarančių puslapių sąrašus ir ten esančius pasakojimus apie garsių IMC veiklos pradžią
(13) Puiki šios anarchistinės teorijos apie socialinę revoliuciją, kaip „struktūrinį pokytį“, genealogija: Martin Buber. Paths in Utopia. Boston: Beacon Press, 1958.
(14) Žinoma, Marxo teorijoje manoma, kad valstybė išnyks pereinant iš socializmo į komunizmą. Į marksistinę praktiką šiuo atžvilgiu reikėtų žvelgti įdėmiau.
Versta iš: Richard Day. The University as Anarcho-Community. In I. Angus (ed.) Anarcho-modernism: Essays in Honour of Jerry Zaslove, Vancouver: Talonbooks, 2001
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius
