Rašau norėdamas pranešti, kad paimdamas 68 paskolas iš 39 bankų, aš nusavinau 492 000 EU. Jei įtrauktume palūkanas už įsiskolinimus, bendra skolos suma viršytų 500 000 EU. Aš jos negražinsiu. Toks yra individualus mano nepaklusnumo aktas, nukreiptas prieš bankus, atliktas siekiant demaskuoti bankų sistemą ir panaudoti pinigus iniciatyvoms, kurios būtų apsaugotos nuo prasidėjusios sisteminės krizės ir padėtų kurti alternatyvią visuomenę.
Ši akcija visiškai nesusijusi su prievarta. Tvirtinu, jog tai nauja pilietinio nepaklusnumo forma, atitinkanti šiandienos aplinkybes. Kai mūsų visuomenėje įsivyravo vartojimo finansavimas ir spekuliavimas, kas gali būti geriau nei apiplėšti tuos, kurie apiplėšinėja mus, ir padalinti pinigus tiems, kurie demaskuoja tokią situaciją ir kuria alternatyvas.
Kaip man pavyko gauti tiek pinigų neturint nei banko, nei turto garantijų?
2006 metų pavasarį kiek patyrinėjęs situaciją, pradėjau kryptingai įgyvendinti šią idėją. Įtikinėjau įvairius bankus ir finansines kredito įstaigas, kad noriu atnaujinti savo butą ar nusipirkti naują automobilį. Kai kuriais atvejais tam pasitelkdavau įmonę, su kuria turėjau reikalų prašydamas įvertinti investicijas, pvz., kai gamybos įmonė perka garso ir vaizdo aparatūrą.
Paskolos prašymas pasitelkus įmonę yra gana parankus, nes įmonės skolos, net jei įmonė priklauso vienam žmogui, nėra registruojamos to žmogaus kreditinėje byloje, todėl skolos gali didėti be jokių apribojimų ir jų nepastebės CIRBE (Ispanijos banko informacinė skolų sistema). Yra ir daugiau būdų, kaip apgauti CIRBE. Juos atskleisiu kiekvienam, norinčiam prisidėti prie veiksmų ir siekiančiam tokių pat tikslų. Taigi paskolos buvo suteiktos be jokių turtinių ar kito asmens garantijų. Užtekdavo mano parašo, išgalvotos gyvenamos vietos ir čekio didelei sumai už fiktyvų pirkinį. Čekis priversdavo juos manyti, kad uždirbu pakankamai pinigų, todėl galėsiu padengti paskolą ateityje. Esmė ta, kad bankai neturi galimybių patikrinti, ar čekis yra tikras, jei įmonė ir žmogus tikrai egzistuoja.
Jiems turėjau pristatyti ir tikrus bankų dokumentus, kuriuos gavau pirmyn-atgal pervedinėdamas pinigus iš įmonės sąskaitos į asmeninę, norėdamas sudaryti įspūdį, kad tikrai turiu asmeninių pajamų. Bankai tuo aklai patikėjo. Kai kuriais atvejais bankai prašė parodyti darbo sutartį, pajamų mokesčių kvitus ar darbo knygelę. Jie prašė įmonių ketvirčio veiklos ataskaitų ar pajamų mokesčio deklaracijos, jei įmonė veikė ilgiau nei metus. Visi šie dokumentai gali būti tinkamai pateikti, kartais nurodant teisingą informaciją, o kai to atlikti neįmanoma, stebuklą padarys spausdintuvas, kopijavimo mašina, žirklės ir lipni juostelė.
Kai kuriais atvejais turėdavau nusipirkti automobilį, kuriam prašiau paskolos, ir jį parduoti prieš sustabdant skolos grąžinimą. Taip jie nieko negalėdavo atsiimti, o mums likdavo pinigai, reikalingi pasipriešinimo finansavimui.
Mano veiksmai šiais ekonomikos nuosmukio laikais, kai be jokių banko garantijų gavau 492 000 EU, galėtų stebinti, bet tai tik parodo, kaip bankų sistema, nesilaikydama jokios kontrolės, protingos rizikos ar sveiko proto, skatina šeimų prasiskolinimą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tokių veiksmų galimybės atsiranda dėl to, kad paskolų išdavimas yra pagrindinis bankų sistemos pajamų šaltinis. Finansinei sistemai norint gauti vis daugiau pinigų, reikia išduoti vis daugiau banko paskolų. Šis ratas nenustos suktis, kol sistema neužsikirs. Vietoje to, padėtume šitam ratui suktis imdami paskolas gamybai ir vartojimui, mes turėtume išnaudoti galimybes ir apsunkinti esamos sistemos veiklą priverčiant juos galvoti, kad norime paskolų, iš kurių jie užsikals pinigo. Negrąžindami paskolų, mes pradanginame tuos pinigus ir pasirašytas garantijas, kurios garantuoja tų skolų perfinansavimą iš lubų gautais pinigais. Ši sistema remiasi pasitikėjimu, todėl tokiomis akcijomis mes mažiname šį pasitikėjimą. Ilgainiui gali pavykti ją sunaikinti.
Kodėl būtent tokie veiksmai?
Krizė turėtų būti stipriausiai juntama energetikos sektoriuje. Prieš tris metus išgirdau apie besibaigiančius naftos išteklius ir pamaniau, kad prasidėjus krizei mes turime būti pasiruošę. Tai galėtų būti gera galimybė pradėti socialinius pokyčius. Jei mes nebūsime pasiruošę, ateitis bus dar juodesnė nei dabartinė situacija. Jei su resursų trūkumu pradės kovoti ekonomikos ir politikos autoritetai, galime susidurti su naujomis fašizmo formomis.
Šiandien kalbant apie socialines transformacijas, susiduriame su viena pagrindinių problemų – mums sunku įvardinti didžiausius priešus. Slapti ir šėtoniški pinigų dauginimo mechanizmai leidžia juos kontroliuoti nedidelei žmonių grupelei, o jie priverčia ekonominę sistemą dirbti jų interesams. Po bankininkystės sistemos priedanga besislepiančios grupelės asmenų demaskavimas man atrodo fundamentalus žingsnis, todėl šie motyvai skatina mane tęsti veiklą ir atvirai apie ją kalbėti.
Kita įtikinama priežastis – tai galimybė taip sustiprinti socialinius judėjimus, kad jie taptų atsparūs krizei, ir išbandyti kai kurias alternatyvas, kurios galėtų virsti gyvybingais gyvenimo būdo pavyzdžiais. Socialinių judėjimų patirtis rodo, kad vienas pagrindinių apribojimų, stabdančių alternatyvius projektus, visada buvo finansinių resursų, reikalingų šiems projektams atlikti, trūkumas. Juos reikia paruošti, pradėti įgyvendinti ir kurį laiką palaikyti. Todėl maniau, kad mums tiesiog reikės daugiau pinigų nei galėtume jų gauti įprastais būdais.
Yra socialinių judėjimų, kurie, neturėdami aiškiai išreikštų idėjų, šiandien dar tik pradeda savo praktinę veiklą. Yra daugybė iniciatyvų, pavyzdžiui, autonomija ir savivalda, kurios bando propaguoti naują gyvenimo būdą kaip alternatyvą esamai kapitalistinei sistemai. Aiškiai ir kryptingai stengiamasi jungtis į įvairius tinklus ir organizuotis, kad būtų įgyvendintas kitokios visuomenės modelis. Kelias jau nužymėtas, tad reikia tęsti pradėtą veiklą ir įgauti jėgų.
Kur panaudoti pinigai?
Sumokėjus visus komisinius mokesčius, apmokėjus notarų paslaugas ir padengus kitas išlaidas, nesusijusias su tiesioginiais socialiniais pokyčiais, liko apie 360 000 EU, kurie, be kita ko, buvo skirti ir šitam tekstui paruošti. Pinigai buvo naudojami įvairiems veiksmams ir iniciatyvoms, gilinančioms supratimą apie sistemos krizę (energijos, maisto, ekonomikos), o taip pat plataus socialinio judėjimo, propaguojančio skirtingus visuomenės gyvenimo modelius, plėtrai.
Į detales nesileisiu, nes tai galėtų pakenkti gavusiems pinigus ir nežinantiems, iš kur jie atsirado. Tikiuosi, kad žmonės, su kuriais kartu veikiau, vėliau perpasakos kitiems, ir daugelis žmonių sužinos apie tikrąjį tokios paramos tikslą.
Kvietimas veikti
Greta jau išvardytų tikslų šia akcija siekiau paraginti žmones, kad jie pamąstytų, ką galime ir norime pakeisti esamos sistemos rėmuose. Galbūt jie net sugalvotų, kaip atlikti, atrodo, neįmanomus pokyčius... Jei man, rizikavusiam savo laisve, šia finansinio nepaklusnumo akcija pavyko pademonstruoti, kad ekonominė sistema yra trapesnė nei atrodo, ir gauti pinigų alternatyvų kūrimui, tai galbūt atsiras ir daugiau žmonių, kuriems nepritrūks ryžto ką nors nuveikti, jei tik jie norės išsivaduoti iš sistemos įdiegtų tariamų baimių ir kryptingai tikės, kad mes, paprasti žmonės, galime pakeisti esamą padėtį iš apačios.
Remdamiesi mano veiksmų pavyzdžiu ir atsižvelgdami į asmenines bei ekonomines aplinkybes, kai kurie žmonės, ko gero, supras ir savo veiklos galimybes:
– nuomininkai, susiduriantys su nuolat kylančiomis kainomis (paprastai susijusiomis su didėjančiomis vartojimo išlaidomis), gali susivienyti ir paskelbti nuomos streiką, panašų į tuos, kurie vyko 1930 ir 1931 metais. Esu įsitikinęs, kad jau yra apie tai mąstančių žmonių;
– jei esi paėmęs paskolą už butą ir dėl to privalėsi dar daug metų dirbti nemėgstamą darbą, galbūt gali liautis mokėjęs ir užskvotinti savo butą. Jei tai darysi vienas, ko gero, turėsi bėdų (bet ne didesnių nei turi dabar), bet jei susiorganizuos daug žmonių ir ims taip pat elgtis, problemų turės bankai, o ne tu;
– jei esi ryžtingas ir nori įsijungti į socialinius judėjimus, dabar žinai, kad įmanoma imti paskolas, bet jų neapmokėti, t.y. gauti pinigų pasipriešinimui ir tuo pačiu sutrikdyti finansinės sistemos darbą. Yra keli būdai, kaip tai daryti išvengiant teisėsaugos kaltinimų. Nesiūlyčiau per daug išplėsti tokios veiklos, galėtum veikti mažesniais mastais (lyginant su mano), tada aš tau galėsiu padėti;
– jei tu jau dabar gyveni be jokių banko sąskaitų, nes išsisukinėji nuo automatiškai nuskaitomų baudų ir mokesčių (šiuo metu itin įprastas reiškinys), kodėl prieš pasiliekant be varioko kišenėje neprasimanyti šiek tiek pinigėlių iš banko?
Šiais ir kitais panašiais atvejais visada būsi įtariamasis (bent jau tol, kol egzistuos ši krizę patirianti sistema), todėl patartina kiek pakeisti savo gyvenimo būdą ir pabandyti gyventi be sąskaitos banke ir be nuosavybės. Net jei ir negalvoji daryti minėtų dalykų, yra keli veiksmai, kuriuos kuo greičiau turėtų atlikti kiekvienas: atsisakyti bet kokių paskolų ir pasiimti iš banko visus savo pinigus. Naudodami paskolas, kreditines korteles ir sąskaitas, mes tampame bankų, esančių kapitalizmo sistemos šerdimi, bendrininkais ir prisidedame prie planetos sunaikinimo, skurdo ir vergystės. Kiekvienas žmogus gali atsisakyti banko paslaugų, tereikia šiek tiek daugiau saviorganizacijos ir kitokio požiūrio tvarkant mokesčius bei pajamas.
Jei šis tekstas pasiekė tave per vėlai – tu jau turi sunkiai padengiamų įsiskolinimų ir todėl esi įtrauktas į juoduosius bankų sąrašus, – kodėl gi tau nesusisiekus su manimi ir neįkūrus įtariamųjų sąjungos? Tokių žmonių sąrašas yra ilgesnis nei bedarbių sąrašas. O gyvenimas be banko sąskaitų yra savotiškas menas, todėl tokią patirtį reikia skleisti!
Ką planuoju veikti rytoj
Iki šiol (kai rašau šį tekstą) man nebuvo iškelta nei viena kriminalinė byla. Tai įrodo, kad sugebėjau iki galo sutvarkyti visus reikalus ir nesukelti įtarimų nei policijai, nei kitoms kontroliuojančioms institucijoms. Tačiau po šio mano prisipažinimo, sutinkamai su Ispanijos teisėsaugos sistema (nekalbant apie etinius motyvus), turėčiau būti apkaltintas stambaus masto sukčiavimu (daugiau nei 50 000 EU) ir nusikalstamu prasiskolinimu. Už sukčiavimą galėčiau būti nubaustas laisvės atėmimu nuo 2 iki 6 metų, už prasiskolinimą – nuo 1 iki 3 metų.
Tačiau man pasirodė svarbiau paviešinti savo pilietinio pasipriešinimo veiksmus, kad sukelčiau abejones esama finansine sistema ir papasakočiau apie kitokias galimybes. Nenorėjau veikti slapta, kaip būtu įprasta kiekvienam, kuris pirmiausia galvoja apie savo saugumą.
Mano poziciją parodo aiškiai pateikti faktai ir jų moralinė bei politinė gynyba. Nemanau, kad dabartinė juridinė sistema turi teisę vertinti mano veiksmus (nes ji yra visiškai nedemokratinės sistemos dalis, priklausanti nuo tų pačių ekonominių autoritetų, prieš kuriuos ir nukreipta mano veikla), todėl šį faktų paviešinimą nusprendžiau susieti su kitu savo veiksmu – fiziškai dingti iš viešosios erdvės. Tokiu būdu išvengsiu galimų represijų prieš savo laisvę ir kūną, nes jos trukdytų toliau skleisti informaciją. Virtualiai ir toliau liksiu aktyvus katalonų socialinių judėjimų narys, nors fiziškai būsiu kurioje nors kitoje pasaulio vietoje ir prisidėsiu prie vietinės socialinės kovos.
Pasilieku teisę grįžti į Katalonijos teritoriją, kai tik pilietinė visuomenė bus pasiruošusi ginti žmonių, atvirai stojusių į kovą prieš ekonominius ir politinius autoritetus, laisvę.
Jei kada nors būsiu teisiamas, vienintelis man priimtinas nuosprendis būtų teismo išvada, kad mano veiksmai nėra nusikaltimas, nes jie remiasi etine motyvacija ir yra skirti bendram labui. Tai solidarumo ženklas kovoje prieš visuomenę žalojančius autoritetus. Be to, jei būsiu įkalintas, nesieksiu, kad man sutrumpintų bausmę, nemokėsiu nei užstato, nei baudos, nesiderėsiu dėl skolų sumažinimo. Jei valstybė nesugeba išvengti akivaizdaus represinių jėgų spaudimo, tegul visi mato, kad į kalėjimus sodinami tokie žmonės kaip aš.
Nuo šios akimirkos apie mane gali sužinoti ir su manimi susisiekti per tinklapį www.17-s.info, kuriame rasi ir daugiau informacijos.
Ši Enriko akcija neatsirado iš niekur. Istorijoje daug faktų, kai įvairių krypčių aktyvistai rizikavo bendram labui peržengdami legalumo ribą – nukreipdami savo veiksmus prieš bankus, kad užtikrintų pasipriešinimo finansavimą, arba viešai atlikdami pilietinio nepaklusnumo veiksmus, kad pakeistų visuomenę. Bankų eksproprijacijos tradicija prasideda XX a. pradžioje Prancūzijoje ir Italijoje, pažymėtinas ir 1923 m. Ispanijos banko apiplėšimas Gižone, kurį įvykdė „El grupo de los solidarios“.
Mitinės istorinės figūros – Durrutis, Quico Sabate ar Salvadoras Puigantichas – nuoalt naudojo tokius pavojingus veiksmus, kurie kėlė tiesioginį pavojų tiek jų pačių, tiek juos remiančių gyvybėms. Buvo taikomi ir kiti, saugesni žmonėms, bet žymiai sudėtingesni būdai, pvz., kelionių čekių klastojimas. Paskutinė Lucio Urtubia operacija prieš „Citybank“ išgarsino jį visame pasaulyje. Jis vis dar gyvas ir neseniai pristatė dokumentinį filmą apie save „Lucio, el anarquista irreductible“.
Pilietinio nepaklusnumo strategiją XIX a. suformulavo Henry’is Thoreau, ji vėliau tapo gerai žinoma Mahatmos Gandžio ir Martino Lutherio Kingo dėka. Ispanijoje pacifistinis pasipriešinimas pradėtas laikyti tinkama priemone po diktatoriaus Franko mirties. Kai prievarta sukelia valstybė, pasižyminti absoliučiu imunitetu, nesmurtinis pasipriešinimas yra visiškai neįmanomas. Nuo 1970-ųjų iki šių dienų kai kurie socialiniai judėjimai (skvoterių judėjimas arba aktyvistai, raginantys atsisakyti tarnauti kariuomenėje) remiasi būtent šia nepaklusnumo prielaida.
Viena iš problemų glūdi skirtingose pradinėse situacijose. Vienoje situacijoje patartina veikti pogrindyje, kitoje situacijoje veiksmas turi būti viešas, savo galią įgaunantis legalumu ir stipria socialine parama. Veiksmas, apie kurį mes dabar kalbame, apjungia abi strategijas, nes susideda iš dviejų dalių: tiesioginio veiksmo (kuris jau atliktas ir jo slaptumas buvo sėkmės priežastis) ir pilietinio nepaklusnumo (kuris pradedamas dabar, prisipažįstant ir pradedant ginti viešuosius interesus, tuo pačiu išreiškiant rimtas abejones moraliniu bankų veiklos teisėtumu).
Laikas parodys, ar šis pavyzdys liks tik izoliuotas veiksmas, ar taps sėkla naujai veiksmų strategijai. Tai nuspręs kiekvienas iš mūsų, kiekvienas individas, norintis pakeisti esamą padėtį.
2009 metų kovo 17 d. apie 18 val. Katalonijos policijos pajėgos „Mossos d’esquadra“ netoli Barselonos universiteto rektorato suėmė Enricą Duraną. Kitą dieną prieš Les Cortso rajono policijos nuovadą Barselonoje buvo surengta protesto demonstracija.
Dieną prieš suėmimą, kovo 16-ąją, E. Duranas pasirodė spaudos konferencijoje pristatydamas leidinį „Podem!” („Mes galime!“). Netrukus Katalonijoje ir kitose Ispanijos vietovėse buvo išplatinta 150 000 šio leidinio kopijų katalonų kalba ir 200 000 kopijų ispanų kalba.
„Podem!” yra antrasis leidinys po „Crisi”, parengto 2008 m. rugsėjo 17 d. Pastarajame E. Duranas paskelbė apie savo nepaklusnumo akciją, nukreiptą prieš bankus ir finansines struktūras. Tokius veiksmus Enricas vadino nauja maišto forma.
Kovo 18 d. prasidėjo Enrico teismas. Prieš teismo pastatą surengta demonstracija. Teisėjas paprašė preventyvios priemonės – sulaikymo, nes Enricas kaltinamas pakartotiniais nusikaltimais ir laikomas galinčiu pabėgti, todėl apie užstato galimybę nebuvo kalbama. Nuo tos dienos Enrikas leidžia laiką kalėjime.
Tegu turčiai moka už savo krizę!
Politikai ir bankininkai turi drebinti kinkas – mes žinome, ką reikia daryti!
Enrico Durano palaikymo grupė
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
