1990-aisiais užimtos pirmosios erdvės, kuriose įsikūrė savivaldūs socialiniai centrai. Tai buvo pirmieji daigai, iš kurių po kelerių metų susikūrė nauja institucinei sistemai besipriešinanti politinė kultūra ir atsirado gyvybinės patirtys, kuriančios alternatyvas dominuojančiajai sistemai.
Savivaldūs socialiniai centrai vadinami įvairiai, skirtingos ir jų funkcijos. Tarp istoriškiausių galime paminėti libertarinius centrus, kylančius iš anarchis-tinės tradicijos, gyvavusios dar prieš Pilietinį karą. Yra taip pat Casals Populares (liet. – bendruomenių namai), vis dažniau įsikuriantys gyvenvietėse ir skatinantys nepriklausomą judėjimą, grįstą čia aptariamomis savivaldos vertybėmis. Žinoma, yra daug kitų autonominių socialinių erdvių, kurių negalima priskirti kokiai nors ideologijai. Šie centrai kuria teoriją remdamiesi praktika ir nesiliauja žengę pirmyn. Kai kurie centrai yra įsikūrę užimtose erdvėse, kiti – nuomojami, dar kiti – užleisti savininkų ar gyventojų iškovoti iš administracijos, bet visus juos jungia bendros vertybės. Katalonijos teritorijoje galima rasti per šimtą tokių centrų.
Mainų turgelis Virreinos skvere Barselonoje
Socialiniai centrai dėl jų aktyvesnės veiklos vakarais ir savaitgaliais paprastai suprantami kaip alternatyva vartotojiškam laisvalaikio praleidimo būdui. Tačiau jie reiškia kur kas daugiau. Tai – svarbios socializacijos erdvės, kuriose mes mokomės susisieti kitokiais ryšiais; erdvės, kuriose mokomės gyventi be hierarchijos, o tai – tinkamiausia aplinka įgyti patirties, kurią aptarsime vėliau.
Kitas autonominės praktikos – naujos visuomenės kūrimo – pavyzdys yra ekologiniai kooperatyvai. Tai – kartu susibūrusios ar į bendruomenę susijungusios šeimų grupės, kurios vartoja ekologiškus vietos produktus ir vengia tarpininkų. Taip iš pagrindų remiama agroekologija, kuriami tvirtesni alternatyvūs ekonominiai ryšiai, iš naujo atrandamos bendruomenės ir apylinkės gyventojų socialinės sąsajos. Nors XX a. pabaigoje tokių kooperatyvų buvo tik keletas, per pastaruosius 5–6 metus jų gerokai padaugėjo. Remiantis turimais duomenimis, šiuo metu Katalonijoje jų yra apie 80. Yra kooperatyvų, produktus gaunančių tiesiai iš ūkininkų, kiti juos užsako. Kai kuriuose kooperatyvuose savanoriškas dalyvavimas bendroje veikloje yra būtina narystės sąlyga, kituose leidžiamas pasyvesnis dalyvavimas – suteikiama galimybė profesionaliai atlikti kurią nors proceso dalį. Visi jie – vis gausėjančio agroekologinio judėjimo nariai.
Vienas pagrindinių kitokio gyvenimo būdo aspektų yra darbas. Atsižvelgiant į tai, kad darbinei veiklai. skiriame didžiausią gyvenimo dalį, ypač svarbu atsisakyti dirbti verslininkui ekonominio augimo fazėje. Yra darbo kooperatyvų, turinčių ilgametę patirtį ir veikiančių tokiose srityse, kaip leidyba (spauda), advokatų paslaugos, draudimas, metalo apdirbimas, grafinis dizainas, atsinaujinantys energijos šaltiniai, informacinės technologijos ir kt. Siekdami produktyvios socialiai ir ekologiškai suderintos veiklos, kai kurie kooperatyvai derina individualų dalyvavimą veikloje ir bendruomeniškumą. Kai kada imamasi – individualiai ar mažoje grupelėje – nedidelių gamybinių projektų. Pavyzdžiui, vis dažniau atsiranda iš kapitalistinio rato išsprukusių žmonių, kurie imasi individualios veiklos: augina daržoves, vaisius, kepa duoną, gamina alų, gaivinančius gėrimus, vyną, muilą, sūrius, medų, makaronus, augina vištas, leidžia žurnalus ir kita. Tokia veikla leidžia išplėtoti nedidelį aktyvistų ratą ir sukurti alternatyvų ekonominį tinklą.
Netgi finansų srityje, kurią tiek kritikavome kituose straipsniuose, yra alternatyvų: pavyzdžiui, Coop 57 patirtis. Kooperatyvams ir socialiniams vienetams Coop 57 siūlo alternatyvų finansavimą, taip pat suteikia galimybę fiziniams asmenims taupyti jiems priimtinais būdais. Šis kooperatyvas, kartu su kitais, plėtoja Fiare projektą – teikia kreditus piliečiams, o tai yra reali alternatyva bankams, kol gyvename dabartinėje sistemoje.
Katalonijos socialinis forumas, 2008 m. sausis
Vienas strateginių kitokios ekonomikos kūrimo aspektų yra pakeisti dominuojančius piniginius mainus – mūsų atveju eurą – alternatyviomis pačios visuomenės valdomomis galimybėmis. Katalonijoje egzistuoja keletas jau konsoliduotų tinklų, kurie suteikia galimybę atlikti mainus. Tai yra tiesioginiai mainai tarp asmenų, norinčių patenkinti kokį nors poreikį ir kartu išvengti rinkos. Šių tinklų naudojamas komunikacijos kanalas paprastai yra internetas; čia galima mainytis tokiomis prekėmis, kaip knygos, drabužiai, maistas, IT produktai, ar netgi paslaugomis – auklės ar remonto darbų namų ūkyje. Panašiai veikia ir mainų turgūs – fizinės erdvės, kuriose paprastai ryte, o ir visą dieną, galima keistis daugeliu įvairiausių produktų ir susitarti dėl paslaugų. Kol alternatyvi gamyba dar tik įsibėgėja, šiose erdvėse dažniausiai keičiamasi naudotais daiktais, pavyzdžiui, knygomis, drabužiais ar smulkia buitine technika. Tokiu būdu sukuriama bendruomeninė alternatyva vartotojiškumui ir skatinami nauji socialiniai ryšiai.
Kas gali būti geriau nei parduoti ir pirkti nemokamai, jei jau esame pasiryžę transformuoti ekonomiką? Pastaraisiais metais atsirado naujų projektų, kai bet kas gali atnešti, ko jam nereikia, ir gauti nemokamai, ko jam reikia. Akivaizdu, jog tai – geriausias būdas demerkantilizuoti poreikius, vėl išmokti duoti ir gauti nesinaudojant prekybiniais ryšiais.
Šiose erdvėse dažniausiai rasime drabužių, knygų ir muzikos įrašų, nors atsiranda vis įvairesnių produktų. Pagrindinė kliūtis šiems projektams – rasti tinkamą erdvę, už kurią nereiktų mokėti, todėl dažniausiai juos galima rasti užimtose teritorijose.
Kai kuriose savivaldžiuose socialiniuose centruose ir kitose vietose veikia nedideli kritinės ir disidentinės literatūros knygynėliai, būriuojasi marškinėlių, muzikos įrašų ir kitų su kontrkultūra, kylančia iš socialinių judėjimų, susijusios atributikos platintojai. Čia galima pamatyti įvairių judėjimų ir kolektyvų plakatų, skelbimų ar lankstinukų, informuojančių apie jų veiklą, arba rasti žmonių, galinčių suteikti tokios informacijos.
Kita pagrindinė kitokios visuomenės, kurią kuriame, idėja – nemokamas dalinimasis žiniomis ir kultūra. Galima rasti nemažai socialinių bibliotekų, kuriose gausite literatūros apie socialines kovas, kritinio turinio knygų, daugiau sužinosite apie įvairias alternatyvias galimybes. Neseniai socialinės bibliotekos susibūrė į bendrą tinklą, kurį galima rasti internete.
Dar prieš kelis metus savo veiklą pradėjo specialūs projektai, kuriuos vienija dalinimosi žiniomis idėja: tai – XICS („Keitimosi žiniomis tinklas“, santrumpa iš katalonų k.). Šiose erdvėse žmonės siūlo užsiėmimus bei kursus toje srityje, kurią išmano, ir gali mokytis juos dominančių dalykų – visada nemokamai. Galima siūlyti ir mokytis įvairiausių dalykų – intelektualinių, taip pat techninio, meninio turinio dalykų, amatų pagal dalyvių įgūdžius ir interesus. Tokios erdvės ypač svarbios kuriant bendruomenę ir socialinius ryšius.
Be įvairių užsiėmimų ir kursų, kuriuos siūlo socialiniai centrai ir alternatyvūs judėjimai, taip pat vyksta specialūs mokymai, kurių tikslas – ugdyti savivaldos gebėjimus, būtinus kasdieniam gyvenimui. Ekologinis žemės ūkis, alternatyvūs energijos šaltiniai, statyba, elektra, atvirojo kodo programavimas, santykiai tarp lyčių, susirinkimų vedimas ir daugelis kitokių žinių stiprina vis dažniau kitą gyvenimo būdą besirenkančių žmonių autonomijos gebėjimus.
Pagrindinė keitimosi žiniomis idėja yra „leisti kopijuoti“. Kasdien daugėja intelektualų, mokslininkų, menininkų, kurie kvestionuoja autoriaus teisių bei patentų idėją ir ima siūlyti alternatyvas. Egzistuoja Creative commons licencija, kuri gali būti taikoma literatūros, audiovizualiniams, muzikos ir mokslo kūriniams. Licencija suteikia galimybę kopijuoti ir dalintis kūriniais už tai nemokant autoriui. Tokiu būdu kultūra ir žinios ne privatizuojamos, o skleidžiamos tarp žmonių, asmeniniai interesai nenustelbia bendrosios gerovės idėjos.
Mintis „leisti kopijuoti“ kilo iš atvirojo kodo programavimo – jau įsitvirtinusio judėjimo, įrodžiusio, kad socialinio bendradarbiavimo pagrindu sukurti tinklai gali būti tokie pat efektyvūs arba dar efektyvesni už didžiąsias tarptautines įmones. Iš atvirojo kodo programavimo judėjimo atsirado „hacklabai“ (programišių laboratorijos) – tikros autonominės atvirojo kodo laboratorijos, kurios paprastai įsikuria socialiniuose centruose. Iš šios kultūros atsirado ir nepriklausomi serveriai, leidžiantys pačiam valdyti elektronį paštą, interneto svetaines ir informacijos saugumą nesikreipiant į komercinių paslaugų įmonę, taip pat laisvieji belaidžiai tinklai, pavyzdžiui, – guifi.net Katalonijoje, kurie yra kur kas daugiau nei vien tik prieiga prie interneto.
Komunalinis daržas Collserolio kalnuose netoli Barselonos
Ėmus viskuo dalintis, kas gali būti svarbiau už mitybos pagrindą – tai yra sėklas, – iš kurių ūkininkai užaugins derlių? Atsižvelgiant į tai, kad pramoninis žemės ūkis, o ypač genetiškai modifikuoti augalai, kelia rimtą pavojų vietinėms rūšims, labai svarbu išsaugoti sėklas ir duoti jas vietiniams ūkininkams, kad vėl pasėtų. Galime pasidžiaugti, kad tai – vienas agroekologinio judėjimo uždavinių, todėl visoje teritorijoje atsiranda vis daugiau sėklų bankų, saugančių biologinę įvairovę ir gyvybę ateičiai.
Daržovių auginimas gali būti ne tik profesinė, bet ir socialinė bei bendruomeninė veikla, tai įrodo gausybė bendruomenėms priklausančių sodų, pastaraisiais metais įveistų Katalonijos teritorijoje. Aišku, visada buvo daug sodų, skirtų savo poreikiams tenkinti, tačiau ypač įdomu per sodininkystę išmokti dalintis ir vėl atgaivinti bendruomeninę nuosavybę. Geras tokios veiklos pavyzdys – bendruomeniniai Can Masdeu sodai užimtame ūkyje Collserolyje.
Akivaizdu, kad augalai gali patenkinti ne tik mitybinius, bet ir daugelį kitų žmogaus kasdienio gyvenimo poreikių, tarp jų ir sveikatos priežiūros. Tai – vadinamieji vaistingieji augalai, tačiau net ir šioje srityje kapitalizmas mums apsunkina gyvenimą, o šiuo atveju – ir sveikatą. Vienas pavyzdžių yra stevija – natūralus saldiklis, kuris, kaip įrodyta, gydo diabetą, tačiau šį augalą draudžiama parduoti kaip gydymo priemonę Ispanijos valstybėje. Ar šis vaistas nedomina farmacininkų tik ne todėl, kad gali visiškai išgydyti diabetą? Kad ir kaip būtų, stevija vis tiek plinta tarp socialinių judėjimų. Be to, jei jau esame pasiryžę pilietiniam nepaklusnumui, kas gali būti geriau nei vaistingųjų augalų auginimas?
Prakalbus apie sveikatą, pakalbėsime ir apie alternatyvius naujagimių atėjimo į šį pasaulį būdus, nes ir šioje srityje turime kitų galimybių, o ne tik ligonines ar farmacininkus. Padedančios natūraliai gimdyti, populiarinančios žindymą ir besirūpinančios vaikų priežiūra grupės – tai alternatyvi kompleksiška pagalba naujagimiui gimimo metu ir pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, turėsianti pasekmių visam jų gyvenimui.
Žvelgiant į ateitį ir kuriant naująją visuomenę negalima palikti nuošalyje vaikų ugdymo alternatyvų. Ugdymas lems, ar augs laisvos, savo vertybes turinčios, iniciatyvios asmenybės, ar pasyvūs, vyraujančios sistemos pavergti žmonės. Tai žino dauguma motinų ir tėvų, todėl po keleto pirmųjų iniciatyvų pastaraisiais metais daugėja vaikų lavinimo alternatyvų. Kartais mažylius namuose moko tėvas ir motina, kartais susiburia kelios šeimos ir kartu moko savo vaikus; be to, vis dažniau prie tokių šeimų prisijungia mokytojai, nurodantys ugdymosi kryptį mažiesiems ir neverčiantys jų laikytis kokių nors modelių – kai kurias tokių grupelių galima pavadinti laisvosiomis mokyklomis. Yra ugdymo iki 12 metų amžiaus projektų, tačiau tuo neapsiribojama. Tai – vadinamasis laisvasis ugdymas. Katalonijos teritorijoje egzistuojantis Laisvojo ugdymo tinklas leidžia pradėti tokias iniciatyvas ir buria jas įgyvendinančius asmenis.
Atėjus metui susirasti būstą, užuot tuščiai laukę, kol administracija suteiks mums teisę į gyvenamąjį plotą, turime tuo pasirūpinti patys. Tuščių namų užėmimas – skvotai – mūsų šalyje yra ganėtinai dažna alternatyva, nors neįmanoma žinoti jos paplitimo, nes daugelis jų nesiskelbia. Kartais galima taip gyventi daugelį metų ir nesusidurti su vienomis didžiausių valdžios primestų išlaidų, tačiau dažniausiai mus lydi nerimas dėl nežinios, kiek ilgai galėsime taip gyventi. Kita visai nauja, tačiau ateitį turinti galimybė yra gyvenamojo būsto panaudos kooperatyvai. Tai – kur kas pigesnis būdas, negu hipoteka ar individuali nuoma. Tai – kooperatinė nuosavybė, todėl jos dalyviai negali perparduoti savo teisių brangiau, nei mokėjo – taip užkertamas kelias spekuliacijai. Ši galimybė, gana dažna kitose šalyse, visuomeninės asociacijos „Pastogė“ pastangomis populiarėja ir čia.
Toks gyvenamojo būsto pasirinkimas dažnai sutampa su alternatyviomis bendro gyvenimo formomis, kai atsisakoma modernių gyvenamųjų būstų individualizmo ir sukuriamos bendros namų ūkio erdvės, kuriose galima įkurti kompiuterių patalpą, skalbyklą, biblioteką ar bendrą svetainę.
Šios gyvenamojo būsto alternatyvos yra idealios erdvės, kuriose galima patiems apsirūpinti reikalinga energija. Pavyzdžiui, vandeniui šildyti galima panaudoti terminę saulės energiją arba ant stogų sumontuotas fotoelektrines plokštes. Miesto erdvėse būtina − ir jau yra patirties – panaudoti stogus augalų auginimui, taip pat yra patirties įrengiant nedideles biodujų jėgaines gyvenamajam būstui kaimuose apšildyti, kurios naudoja buitines atliekas.
Gyventojų demonstracija prieš Ebro upės taršą
Yra alternatyvų ir kalbant apie gyvenimą kartu – vieną oficialiosios kultūros labiausiai neliečiamų temų. Kaskart atsiranda vis daugiau žmonių, kurie mato – ir pradeda kurti – alternatyvas pastaruosius 50 metų vyraujančiam grynai vakarietiškam branduolinės šeimos modeliui, skatinusiam vartotojiškumą ir pasitarnavusiam platesnių socialinių ryšių suardymui. Prasidėjus antipatriachaliniams ir seksualinio išsilaisvi-nimo siekiantiems judėjimams, atsiranda nauji santykių modeliai, kuriuose remiamasi laisve atvirai bendrauti ir mylėti daugiau nei vieną žmogų. Anksčiau šis reiškinys vadintas laisva meile, šiuo metu vadinamas polimeile.
Asmeninėje erdvėje mokomės kurti santykius tarp lygių asmenų ir įvairovės, nediskriminuodami dėl rasės, socialinės padėties, lyties ar seksualinės tapatybės.
Visi čia aptariami judėjimai ir alternatyvos, akivaizdžiai ignoruojamos oficialiosios žiniasklaidos, turi bendrą tikslą – įtraukti kuo daugiau žmonių. Norėdami, kad kitokie požiūriai pasiektų kuo platesnę auditoriją, iškart susiduriame su kita svarbia alternatyvia išeitimi – alternatyviomis informavimo priemonėmis. Jų yra vietinių, specializuotų ir bendro pobūdžio. Kai kurios jų yra spausdinamos ant popieriaus, tačiau daugiausia skelbiamos internete. Yra keletas laisvųjų radijo stočių ir labai nedaug televizijų. Internete ar iš alternatyvių platintojų galima gauti taip pat įdomių dokumentinių filmų ir reportažų. Siekdamos platesnės auditorijos, alternatyviosios informavimo priemonės yra nuolatinio kompromiso, didelio atsidavimo, pastangų bei ekonominių resursų reikalaujantys projektai.
Atskleidėme daug alternatyvų, susijusių su įvairiais gyvenimo aspektais. Aišku, tokių alternatyvų yra kur kas daugiau, jų visų niekada neišvardinsime, tačiau tikimės, kad sugebėjome pateikti bendrą alternatyvios veiklos vaizdą.
Iš ispanų k. vertė Valdas Sinkevičius
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
