A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomikos ir komercijos mokykloje, dalyvavo anarchistiniame judėjime. Nuslopinus 1934 m. vasario mėn. Vienos darbininkų sukilimą, Austrijos policija ėmė reikalauti, kad A. Bulota išvyktų iš šalies, grasino jį išsiųsti į hitlerinę Vokietiją, kuri galėjo jį perduoti į Lietuvos policijos rankas. Persekiojamasis paspruko į Ispaniją. 1937–1939 m. A. Bulota dalyvavo ispanų liaudies kovose prieš generolo Franko vadovaujamus vietinius fašistus. 1940 m. A. Bulota, pabėgęs iš internuotųjų stovyklos Prancūzijoje, grįžo į Lietuvą. 1943–1944 m. buvo aktyvus pogrindinės antifašistinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys.

Po karo, 1946 m. baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Mokslų akademijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1954 m. buvo Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas ir docentas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. Parašė tris knygas: antifašistinę brošiūrą „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“ (1962), prisiminimų knygą „Ten, už kalnų, Ispanija“ (1974), dokumentinę apysaką „Limuzinas Nr. 4“ (1977).

 

Gražus saulėtas pavasario rytas. Kaunas, 1929 metų balandžio pabaiga. Kaip visada priešpiečiais judėjimas miesto centrinėse gatvėse apmiršta. Kam reikėjo skubėti, tas jau iš pat ryto nuskuodė. Laisvės alėjos viduriu eina būrelis žaliakepurių studentų neolituanų. Jie žingsniuoja kaukšėdami, pasiramsčiuodami storais bambukiniais, tada taip madingais „kriukiais“. Dzingsi pentinais raudonkelnis išblizgintais auliniais batais husarų leitenantas. Eina tartum pasiruošęs pakilti į orą, ranka prilaikydamas prie diržo prisegtą kardą. Ūturiuodamos tarpusavyje, apsikrovusios pintinėmis ir krepšeliais krypuoja į turgų, o gal iš turgaus moterėlės, žioplinėja šaligatviais vaikėzai. Kibilkščiuoja vienarklė puskarietė su užpakaly išpaišytu baltu numeriu ir ant ožio snaudžiančiu vežiku. Dvokiančius dūmus leisdamas rotušės link nuūžia keleivinis autobusas.

Neskubėdami einame ir mudu su Martynu. (1) Pasukame iš Laisvės alėjos į Maironio gatvę. Artėjame prie Lietuvos banko rūmų Donelaičio ir Maironio gatvių kampe. Greitai pusė vienuoliktos. Iš buto viršutiniame banko rūmų aukšte, mūsų turimomis žiniomis, tuo laiku turi išvažiuoti ministrų kabineto pirmininkas Augustinas Voldemaras. Kaip visada jo lauks juodas limuzinas, pažymėtas ketvirtuoju numeriu.

Mudu su Martynu dėvime aksomines juodos spalvos studentų teisininkų draugijos kepuraites su viršugalvyje auksiniu siūleliu išsiuvinėtomis TF raidėmis. Martynas eina pasiramsčiuodamas bambukine lazda. Po ilgais lietpalčiais už diržų užkišę po parabelį, kišenėse – atsarginės apkabos ir po kelias dešimtis šovinių. Lietpalčių kišenėse dar po užtaisytą mažesnio kalibro pistoletą. Tai mūsų paskutinis bandomasis išėjimas, lyg ir patikrinimas po ilgo, įtempto, nervus varginančio pavienio ir grupinio Voldemaro sekimo. Gegužės pradžioje turi įvykti pasikėsinimas. Prieiname prie banko rūmų. Tuo pat metu šiugždėdamas padangomis, beveik be garso pralenkia mus puošnus, juodu laku blizgantis limuzinas. Užpakalyje juodoje lentelėje baltuoja „Nr. 4“. Gatvių sankryžoje limuzinas daro posūkį ir sustoja prie šalutinio banko rūmų įėjimo. – Kas gi dabar čia? – nustembame mudu. – Voldemaras turi išvažiuoti į miestą, o gatvėje nė vieno šnipelio, nė vieno policijos agento, dargi kioskas priešais rūmus, anoje gatvės pusėje, kur sėdi žvalgybos agentas, ir tas vis dar uždarytas.

Tik kiek toliau, Donelaičio gatvėje, stypso aukšta, palinkusi faraono – policininko – figūra.

– Jei dabar čia būtų Aleksandras, ko gero, mes tą reikalą galėtume tuoj pat ir sutvarkyti.... – kreivai šypteli Martynas.

Praeiname pro banko rūmus, perkertame gatvių sankryžą ir trumpam stabtelime šaligatvyje. Banko rūmų duryse pasirodo nedidukas, storokas, juodu apsiaustu apsivilkęs, su lazdele rankoje ir katiliuku ant galvos žmogėnas – lietuviškasis diktatorius Augustinas Voldemaras.

– Net ir adjutantas jo šiandien nepalydi?! – dar labiau stebimės mudu su Martynu.

Šoferis paslaugiai atidaro limuzino dureles. Voldemaras beveik nepalenkęs galvos lipa į automobilį ir atsisėda ant užpakalinės sėdynės. Trinkteli šoferio uždaromos durelės, ir limuzinas tyliai nušnara padangomis Donelaičio gatve senamiesčio link.

Mudu pasukame Donelaičio gatve, einame į Pirmuosius universiteto rūmus, kur Technikos fakultete mūsų lauks Aleksandras Vosylius.

Pirmasis buržuazinės Lietuvos valstybės gyvavimo dešimtmetis, ypač po 1926 metų gruodžio 17 dienos karinio fašistinio perversmo, buvo vienas juodžiausių Lietuvos naujųjų laikų istorijos puslapių. Tada valdžia pateko į Voldemaro ir Smetonos vadovaujamos reakcingiausios fašistinės karininkų grupės ir už jų pečių stovinčias tautininkiškosios buržuazijos – kapitalistų, spekuliantų ir politinių avantiūristų – rankas. Antidemokratinė, teroristinė fašistų valdžios politika ir veikla buvo siekiama nuslopinti revoliucinį judėjimą ir užgniaužti bet kokią laisvą, pažangią mintį bei veiklą... Būdingiausi to meto Lietuvos valstybinės santvarkos bruožai buvo nepaisymas elementarių teisėtumo principų, sauvalės legalizavimas; visas valstybinis aparatas buvo panaudojamas svarbiausiam uždaviniui – buržuazinei diktatūrai išlaikyti, kapitalistinio išnaudojimo santvarkai ginti.

Man ir mano amžininkams anie laikai buvo „audros und veržimosi“ laikotarpis, neramios jaunystės dienos. Dar visai neseniai nuaidėjusieji Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos atgarsiai tebeveikė mus visus. Mes negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų mažutę Lietuvą galima ilgesniam laikui paversti kažkokiu reakcijos ir baltojo teroro režimo rezervatu, kuriame už pažangias politines pažiūras ir veiklą visaip kankinami ir žudomi žmonės. Tikėjome, kad mūsų pareiga padaryti viską, kad lietuvių liaudis įsigytų bent elementarių teisių ir laisvių. Mums atrodė, kad tai įmanoma pasiekti. Reikia tik pasiryžti ir žengti bekompromisinės kovos keliu.

1925 metų pavasarį baigiau Marijampolės Realinę gimnaziją. Dar visai jaunas, net 18 metų nesukakęs abiturientas, atvykau į Kauną ir Lietuvos universiteto raštinėje įteikiau tik ką gautą brandos atestatą ir kitus reikalingus dokumentus. Be jokių sunkumų tapau Teisių, kaip tada buvo vadinama, fakulteto studentu.

Universitete mes, buvusieji „realistai“, labai greitai aklimatizavomės, pasijutome esą savi tarp savųjų. Gimnazijoje mes buvome įgiję palyginti platų akiratį, objektyvia tiesa pagrįstą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, o svarbiausia – norą dirbti, veikti savo krašto, savo liaudies labui. Į universitetą stojo gan gausus mūsų klasės draugų būrys, tarp jų – Kazys Lukša, Kazys Natkevičius, Mikasė (Michalina) Navikaitė (2), Kazys Baršauskas (3), Martynas Gudelis ir daug kitų. Mus visus ir toliau siejo draugystė, nuoširdūs, bičiuliški ryšiai, užsimezgę dar žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse, nors kiekvienas iš mūsų buvo savito būdo, turėjo savų pomėgių ir savas pažiūras į gyvenimą. Man rodos, vertingiausia ir brangiausia, ką mes iš „realinės“ atsivežėme į universitetą, buvo suvokimas savo žmogiškosios vertės, tvirtas tikėjimas savo pažiūrų teisingumu, pagaliau įsitikinimas moraliniu pranašumu prieš savo idėjinius, politinius priešus.

Studentija Kauno universitete anuo metu buvo labai mišri tiek amžiaus, tiek ir klasiniu, tautiniu atžvilgiu, o dar labiau skyrėsi studentų pažiūros, politiniai įsitikinimai.

Margaspalvės ir to meto studentijos organizacijos. Universitete jų buvo virš trijų dešimčių: įvairios korporacijos, draugovės, žemietiniu, ekonominiu, nacionaliniu pagrindu susikūrusios draugijos, iš jų nemažai profesinių – teisininkų, technikų, humanitarų, matematikų–fizikų – ir kitokių draugijų. 1922 metais įsteigta nacionalistinė tautininkų partijai artima studentų korporacija „Neo–Lithuania“, įstatuose įsirašiusį šūkį „Pro patria“ ir iškėlusį tikslą – „lietuvių tautos didybė, jos – gerovė ir valinga, kilni ir tauri asmenybė“, buvo laikoma, ypač po 1926 melų gruodžio perversmo, viena iš svarbių reakcinio, fašistinio režimo atramų. Krikdemų partijai artima katalikiškoji studentų ateitininkų draugovė, siekianti „visa atnaujinti Kristuje“, buvo viena iš gausiausių universitete. Jos aksominėje tamsiai raudonos spalvos vėliavoje buvo išsiuvinėtas mistiškas šūkis: „Į kalnus, į viršūnes“. Žinoma, tai neturėjo nieko bendra su alpinizmu, tą šūkį reikėjo suprasti alegoriškai. Šios abi organizacijos buvo glaudžiai susijusios su krašto valdančiaisiais, ekonominiais, finansiniais ir religiniais sluoksniais. Abi turėjo pasistačiusios daugiaaukščius namus – bendrabučius – savo nariams. Joms nieku būdu negalėjo prilygti kairiųjų pažangiųjų studentų Susišelpimo draugija, kurios tikslas buvo „teikti savo nariams medžiaginę ir dvasinę paramą“ (pagal įstatus visi nariai buvo lygiateisiai) ir kuri net vėliavos neturėjo, o jos nariai spalvingų kepuraičių nenešiojo.

Tuometiniai studentai korporantai dar neturėjo tokiam jaunam universitete susiformavusių savų tradicijų, jie tik nešiojo spalvotas kepuraites, o po švarkais – juostas per krūtinę; be to, iškilmingų aktų metu su baltomis ilgomis pirštinėmis eidavo garbės sargybą prie savo vėliavų. Išgertuvės, girtų muštynės su policininkais ir triukšmavimas gatvėse buvo viršprograminis, papildomas „taktiškosios“ studentijos dalies savaveiksmiškumas, beje, vokiškųjų buršenšaftų (4) mėgdžiojimas.

Jau pirmaisiais studijų metais, kaip ir dauguma buvusių mano klasės draugų, įstojau į universitete nuo 1922 metų veikiančią Studentų socialistų draugiją, kurioje buvo susibūrę visi kairieji studentai – eseriškų, socialdemokratinių ir marksistinių – komunistinių pažiūrų. Šios draugijos susirinkimuose buvo diskutuojama, skaitomi referatai socialistinės pasaulėžiūros, nagrinėjami proletarinės revoliucijos teorijos ir taktikos klausimai. Retkarčiais ši draugija surengdavo susirinkimus – disputus – viso universiteto mastu, į kuriuos gan gausiai atsilankydavo mūsų idėjiniai priešai. Iš studentų socialistų buvo gerų oratorių, kaip Vladas Karosa, Matas Krygeris, Jonas Lukoševičius, todėl tokiose diskusijose paprastai nugalėdavo mūsiškiai, kairieji. Dėl to dešinieji jautė tam tikrą pagiežą, stengėsi tokį viešą žodį užgniaužti.

Po ilgesnių teorinių diskusijų Studentų socialistų draugija pačioje 1926 metų pradžioje suskilo. Įsikūrė trys atskiros draugijos: „Žaizdro“ (socialdemokratinės krypties), aušrininkų (5) ir „Atžalos“ (marksistinės krypties). Aš įstojau į aušrininkų draugiją, kuri buvo lyg ir tęsinys moksleivių aušrininkų draugijos, veikusios vidurinėse mokyklose, taip pat ir mūsų, Marijampolės Realinėje, gimnazijoje. Aušrininkų organizacijos įstatuose buvo įrašyta, kad jos narių tikslas „auklėtis ir lavintis socializmo dvasia ir skleisti socializmo idėją liaudyje“.

 

 

Kauno Valstybės teatras, kurio sodelyje buvo įvykdytas atentatas, 1929 m.

 

 

Nelengva apsiprasti ir tuo labiau pasiryžti dalyvauti tokiam kovos veiksme, kaip teroro aktas. Fašistinio, baltojo teroro siautėjimo sąlygomis, kada smurtu užgrobusi valdžią grupė plačiai naudojo valstybės valdymo aparatą ir kariuomenę bet kokiai opozicijai slopinti, jau pats pasirengimas buvo labai rizikingas ir pavojingas dalykas. Tačiau aš, kaip ir nemažai mano artimiausių draugų, buvau už konkrečius, ryžtingus veiksmus, už tai, kad su fašizmu būtų kovojama visomis, ir pačiomis kraštutinėmis, priemonėmis. Mes nelabai sukome galvas dėl to, ar Lietuvoje jau pribrendo sąlygos revoliucijai, ar dar ne. Mums užteko žinoti, kad liaudyje rusena neapykanta fašizmui ir reakcijai, tereikia įžiebti tos neapykantos ugnį. Mes save laikėme eiliniais revoliucijos kovotojais, o ne jos teoretikais ir strategais. Teorinė, programinė mūsų veiklos pusė buvo turbūt silpniausia jos grandis. Pagaliau aš tuo metu nepriklausiau jokiai partijai. Man atrodė, kad ano meto Lietuvos sąlygomis užtenka pradėt šaudyti į priešą, ir antifašistinis judėjimas savaime suaktyvės, suliepsnojusi liaudies rūstybė nušluos fašistinį režimą. Ko ne ko, bet nuoširdaus noro kovoti, veržimosi į kovą ir gal net kiek fanatiško įsitikinimo, kad mes tą kovą laimėsime, man ir mano draugams tikrai netrūko. Jai mes buvome pasiryžę aukoti viską, net savo gyvybę.

Nelengva pasiryžti teroro aktui, kada supranti, kad žmogaus nužudymas, – nors tas žmogus yra niekingas, kruvinas satrapas, beširdis tironas, – iš esmės yra vis tiktai amoralus, su humanizmo principais nesuderinamas dalykas. Mums atrodė, kad teroristinių veiksmų kaltininkas iš esmės yra patsai fašistinis režimas, valdžią užgrobusį grupė, kuri ginklu slopina ir varžo elementarias laisves. Pati valdymo sistema, politinė krašto santvarka gimdo šią kraštutinę revoliucinės kovos priemonę. Kad ir kokia ji baisi, reikia atminti, kad ją panaudojantis galvoja, jog kitos išeities nebeliko. Jis turi pasirinkti: arba visų puoselėtų idealų moralinė išdavystė, arba mirtina kova, kova iki pergalės. Dvasinės stiprybės, moralinių jėgų teikia įsitikinimas, kad absoliutinė visuomenės dauguma pritars, parems.

Nelengva sąmoningai rizikuoti savo galva, eiti mirties pasitikti, kai tau vos dvidešimt vieneri metai. Nelengva tai daryti gyvenimo aušroje, kada viskas šiame pasaulyje tave traukia, vilioja. Reikia didelės valios įveikti kylančioms abejonėms, pagaliau ir tam nerimui, kuris atsiranda aiškiai žinant, kad tavo gyvybei gresia pavojus.

Pasikėsinimui prieš Voldemarą mes pradėjome ruoštis ne kokios partijos ar organizacijos nutarimu, o grynai savo iniciatyva. Grupėje, be Mikasės Navikaitės, Martyno Gudelio ir manęs, dar dalyvavo 1926 metais atvykęs į Kauną studijuoti mano pusbrolis Aleksandras Vosylius, paskiau ir poetas Vytautas Montvila. A. Voldemaras buvo pasirinktas todėl, kad jis visų buvo laikomas politiniu lietuviškųjų fašistų vadu ir ideologu, be to, buvo sutelkęs savo rankose diktatorišką valdžią. Ruošdamiesi pasikėsinimui, į jo parengiamąjį darbą tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukėme ir kai kuriuos kitus aušrininkų organizacijos narius. Užmezgėme ryšius su draugais Jonu Lukoševičium ir Kaziu Lukša, – po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo jiedu buvo emigravę į Rytprūsius ir gyveno Karaliaučiuje. Jie mums padėjo gauti ir slapta pergabenti per sieną ginklų. Vieną kitą pistoletą įsigijome vietoje. Jų pakako šaudymo pratyboms. Pasikėsinimui, kurį turėjo vykdyti ne mažiau kaip du ar trys žmonės, reikėjo daugiau ir gerai išbandytų ginklų. Taip pat žadėta paruošti antrąją, rezervinę, trijų ar keturių asmenų grupę. Mat, galvojome ir apie kraštutinį atvejį: pirmas pasikėsinimas gali nepavykti arba ne visiškai pavykti.

Jau anksčiau buvome pradėję kruopščiai studijuoti visą mums prieinamą literatūrą pirotechnikos ir balistikos klausimais. Aleksandrui paprašius, senamiestyje, Prezidento gatvėje, įsikūręs Ptašeko knygynas mums parūpino keletą leidinių šiais klausimais.

1927 metų pabaigoje ir 1928 metų pradžioje iš Karaliaučiaus draugų nelegaliai gavome porą siuntų su ginklais: keletą parabelių bei valterių, šovinių bei sprogmenų.

Gyvenau tada Ukmergės plente, netoli „Saulės“ gimnazijos rūmų, o kaimynystėj, antroje gatvės pusėje, pas senutę vietos vokietę, – Mikasė Navikaitė. Ji, Aleksandras Vosylius ir aš kartais susitikdavome ir mokydavomės išardyti ir vėl sudėti pistoletus. Mudu su Aleksandru jau buvome gerokai išsimankštinę šaudydami iš mažesnio kalibro pistoletų per atostogas jo tėviškėje – Žiūriuose Gudeliuose, netoli Pilviškių. Plynės pelkėje, nuošaliai nuo gyvenviečių, galima buvo šaudyti iki valios. Iš dėdės advokato Andriaus Bulotos buvau išsiprašęs nedidelį Valterio sistemos pistoletą. Dabar reikėjo susipažinti su parabeliais, kuriuos ruošėmės vėliau taip pat išbandyti šaudymo pratybose.

Ėmėme labai kruopščiai ir atsargiai sekti Voldemarą. Reikėjo nustatyti, kada ir kur jis buvoja, kada išvyksta ir kada parvyksta, kas jį lydi, kokia ir kaip organizuota jo asmeninė apsauga. Į sekimo darbą įsijungė visa grupė, taip pat įtraukėme ir tuos draugus, kurie buvo susiję su atentato ruošimu. Surinktus duomenis grupuodavome, analizuodavome dažniausiai mudu su Martynu.

Pavyko nustatyti, kokiomis savaitės dienomis Voldemaras lankosi teatre, koncertuose, kada išvyksta iš namų ir kokiu transportu. Jis važiuodavo juoduoju limuzinu Nr. 4. Pas savo meilužę, vieną dramos teatro aktorę, eidavo pavakary, pėsčias. Retkarčiais į tą Daukanto gatvės namelį jį paveždavo limuzinas. Paprastai jis eidavo Donelaičio gatve. Iš tolo jį sekdavo vienas ar du civiliniais drabužiais apsirengę policijos agentai. Gatvėje, prie Lietuvos banko rūmų, prieš Voldemarui išvykstant visuomet pasirodydavo pora žvalgybininkų, kartais stoviniuodavo uniformuoti policininkai. Kaip minėjau, kitoje gatvės pusėje, rūkalų kioske, „prekiavo“ taip pat žvalgybininkas. Mes su juo buvom kone pažįstami, nes praeidami beveik visada nupirkdavome pakelį papirosų, – juk visai natūralu, kad studentai pakeliui į universitetą ar iš jo eidami apsirūpina rūkalais.

Limuzinu iš namų išvykstantį Voldemarą paprastai lydėdavo jo adjutantas kapitonas Virbickas, o dažniausiai dar ir vyresnysis leitenantas Gudynas, tuolaikinis ginkluotos fašistinės „Geležinio vilko“ organizacijos vadovas – šefas, kaip tuomet jis buvo vadinamas.

Voldemarą saugantieji policijos agentai retkarčiais keisdavosi. Mes greitai visus juos, bet kur sutiktus mieste, atpažindavome.

Kai kada Voldemaras išeidavo iš namų policijai iš anksto nepasiuntus apsaugos. Vieną kartą aš jo laukiau apie vienuoliktą valandą Donelaičio gatvėje. Reikėjo patikrinti, ar tikrai jis, kaip mes buvome sužinoję, tuo metu eis pas savo meilužę. Ir iš tikrųjų, lygiai vienuoliktą pamačiau išeinant iš banko rūmų žemaūgę, juodu švarku ir juodu katiliuku ant galvos diktatoriaus figūrą. Po pažastimi jis kaip visada nešėsi pasispaudęs juodą metalinę lazdelę.

Susikaupęs skaičiau prie elektros stulpo priklijuotą skelbimėlį, praleidau Voldemarą pro šalį, o paskiau čia atsilikdamas, čia priartėdamas palydėjau jį iki namo, kuriame gyveno anoji aktorė. Nedidelis kiemas, kurį jis turėjo pereiti, buvo visiškai tuščias. Tiktai grįždamas tuo pačiu keliu, pastebėjau prie gatvių kampo du besidairančius žvalgybininkus.

Ė vyrukai, pagalvojau, jei šiandien būtų vykdomas pasikėsinimas, šaukštai jau būtų popiet. Judu tada tikrai būtumėte čia nereikalingi...

Greit nustatėme, jog apie Voldemaro atvykimą į teatrą galima spręsti ir iš to, kad Miesto sode ir Laisvės alėjoje prie vartų atsiranda daugiau žvalgybininkų ir policininkų. Prie teatro durų tokiais atvejais būtinai budėjo nuovados viršininkas ar jo padėjėjas ir pora policininkų. Juodasis automobilis privažiuoja prie Miesto sodo vartelių Laisvės alėjoje, o iš ten Voldemaras, adjutantų lydimas, taku eina į teatrą. Kartais žvalgybininkų būdavo tiek daug, kad sėdėdavo vos ne ant kiekvieno suolelio prie tako į teatrą. Tačiau pasitaikydavo, kad takas būdavo beveik visiškai tuščias, ypač jeigu Voldemaras kiek vėluodavo ir iki spektaklio pradžios būdavo likusios kelios minutės. Tada visa apsauga susikoncentruodavo arčiau teatro durų ir viduje, koridoriuose.

Apsvarstę įvairius galimus pasikėsinimo variantus, priėjome išvadą, kad patogiausia vieta yra elektros žibintų ryškiai apšviesta erdvi aikštelė prie įėjimo į teatrą. Čia viskas buvo gerai matoma, be to, mažiausiai galimybių nukentėti pašaliniams, niekuo dėtiems žmonėms. Jei bandytų įsikišti ir pasikėsinimui kliudyti žvalgyba ar policija, atviroje aikštelėje lengviau duoti jai taiklų atkirtį ir priversti pasitraukti.

 

                                                      

                  Pasikėsinimo metu nužudytas A. Voldemaro adjutantas Pranas Gudynas

1929 metų pradžioje galutinai nutarėme, kad pasikėsinime, tiksliau sakant – užpuolime, dalyvausime trise: Vytautas Montvila, Martynas Gudelis ir aš. Visada ramus ir santūrus Vytautas Montvila dar 1928 metų pabaigoje veržėsi dalyvauti atentate, nerimavo, kad nieko konkretaus nedaroma fašistų savivalei pažaboti ir užkirsti keliui plėstis fašistiniam terorui Lietuvoje. Tiesa, Vytautas buvo tos nuomonės, kad teroru negalima apsiriboti, kad kovojant prieš fašizmą, reikia ieškoti platesnės atramos darbininkų, jaunimo, taip pat ir kaimo jaunimo sluoksniuose, kur vyravo ryškios antifašistinės nuotaikos. Jis ragino užmegzti ryšius ir su nepritariančiais fašistiniam režimui šaulių organizacijos nariais. Martynas Gudelis tada aiškino, jog tokie ryšiai, esą, jau užmegzti su kai kurių Kauno įmonių darbininkais, taip pat su atskirais šaulių būriais provincijoje.

Būdavo, mūsų pokalbių metu Vytautas Montvila susiginčydavo su Gudeliu, kuris atentatui teikė didelę reikšmę, laikydamas jį ypač svarbia priemone, kaip jis sakė, tiesiogiai kovojant prieš fašizmą, prieš visą buržuazinę santvarką. Atentatas turi išjudinti visą Lietuvos liaudį ir priversti iš esmės pakeisti politinę padėtį krašte. Fašizmas, esą, tokio smūgio neatlaikys ir pabūgs, atsitrauks. Jis aiškino, kad maksimalistai organizuoja ir kitą kovos grupę. Prireikus individualų terorą, esą, galima panaudoti kaip sistemingą kovos priemonę prieš tokius asmenis, kaip plačiai žinomas revoliucionierių žudikas Plechavičius ir panašūs subjektai.

Vytautas Montvila į tokią argumentaciją žiūrėjo gan skeptiškai. Tačiau jis tuo pat metu nervinosi, nekantravo ir sakydavo: jei jau daroma kas nors konkretaus, tai reikia daryti dabar, tuojau pat, neatidėliojant.

Ramus, šiltas pavasario vakaras. Štai ir Karo muziejaus sodelis, kuriame mūsų taip pat ne kartą sėdėta, aptariant eilines „ėjimo“ ir „grįžimo“ nesėkmes. Eidami toliau, dar iš tolo matome banko rūmus. Žvalgybininko kioske jau dega šviesa. Tai geras ženklas, – jis sėdės ten, kol nuvažiuos Voldemaras.

Išeiname į Laisvės alėją. Šaligatviuose pagyvėjęs judėjimas. Kauniečiai skuba atlikti savo reikalų, viskuo apsirūpinti. Šviečia krautuvių vitrinos. Prieiname Centrinį paštą, apsukame nedidelį ratą. Laiko dar yra, tad neskubėdami Miesto sodo taku einame iki teatro durų. Į teatrą jau renkasi publika. Prieangyje, už stiklinių durų, jau stypso dviejų policijos pareigūnų figūros. Ten pat šmižinėja ir pora civiliniais drabužiais apsirengusių tipelių. Atrodo, tai žvalgybininkai iš Voldemaro apsaugos.

Pasiskaitę afišas, įsitikinę, kad visi bilietai į Glazunovo koncertą išparduoti, išeiname į lauką. Eidami per aikštelę, kuri dabar jau ryškiai apšviesta, pamatome kairėje ant suolelio sėdintį Aleksandrą. Šalia jo guli portfelis.

Miesto sodas baigia ištuštėti, jau nebekrykštauja ir nebebėgioja takais vaikai. Tik netoli Aleksandro vis tebesėdi ant suolelio jauna porelė. Apsikabinę, atrodo, viską užmiršę, jiedu spokso į šviesą.

Ech, eitumėte judu šiandien kur kitur, pagalvoju apie juos. Ką gi, sudrumsime mes jūsų idiliją... Žvilgteliu į Martyną. Jis taip pat pastebėjo jaunuolius ir šyptelėjo. Turbūt pagalvojo tą patį, ką ir aš.

Grįžome į Laisvės alėją. Prie sodo vartelių stoviniuoja išsipustęs tipelis. Nematytas, negi būtų šnipelis? Jei taip, Voldemaras tuoj atvažiuos. Vadinasi, laukiame ne veltui.

Dvidešimta valanda šešiolika minučių. Negi šiandien juodasis limuzinas vėluotų?!

Praėjus keletui minučių iš tolo pamatėme kitoje Laisvės alėjos pusėje stiprias automašinos šviesas. Atvažiuoja.

Prie pašto limuzinas daro posūkį ir artėja prie sodo vartelių. Pamažu einame jo sutikti.

Be garso automobilis sustoja prie šaligatvio. Pirmieji išlipa du karininkai: Virbickas ir Gudynas. Paslaugiai atidaro dureles. Nevikriai, rangydamasis išlipa Augustinas Voldemaras ir lieka šaligatvyje stovėti. Apsirengęs juodu paltu su juoda aksomine apykakle, juodu katiliuku ant galvos, su lazdele rankoje.

Adjutantas kapitonas Virbickas padeda išlipti apkūniai, už Voldemarą aukštesnei moteriškei, kuri veda už rankos kokių penkerių ar šešerių metų berniuką.

Mudu su Martynu susižvalgome: na, to betrūko. Voldemarienės (buvusios Jaščenkienės) ir jos sūnaus atvykimas į teatrą komplikuoja mūsų uždavinį. Ji ir vaikas mums tik trukdys. Teks saugotis, kad kulka atsitiktinai nekliūtų kuriam iš jųdviejų.

Vienas kitas retas praeivis stabteli leisdamas ponams įeiti į Miesto sodą. Neramiai žvilgčioja į šalis abu karininkai. Jiems aiškiai rūpi greičiau patekti į teatrą.

Mudu su Martynu stovime netoliese, kalbamės lyg atsitiktinai susitikę pažįstami.

Staiga kur buvę kur nebuvę prie limuzino prilindo trys apskurę berniūkščiai, iš tų, kuriuos tuometiniam Kaune vadindavo gatvės vaikais. Matyt, jų dėmesį patraukė puošnus blizgantis limuzinas, juo atvažiavę ponai, o ypač jų amžiaus berniukas.

– Ko čia landžiojate? – piktai subarė vaikus leitenantas Gudynas.

Vieną iš jų, arti prilindusį ir bandantį pažvelgti į automašinos vidų, jis pastūmė į šalį. Šis prispaudė rankutę smunkančią jam aiškiai per didelę sudėvėtą kepurę, ir visi trys berniūkščiai kaip žvirbliai pasklido į šalis.

Atvykusieji tuo tarpu suėjo į sodą. Limuzinas Nr. 4 vėl be garso pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo.

Mudu su Martynu susižvalgome. Palaukiame, kol visa kompanija sueina į sodą. Neskubėdami sekame iš paskos.

Taku kraštinis iš kairės eina kapitonas Virbickas, greta Voldemarienė, vesdama už rankos sūnų Lulu, šalia jų Voldemaras, dešinėje leitenantas Gudynas.

Einame kiek atsilikę. Kada jie priartėja prie ryškiai apšviestos aikštelės, sakau Martynui:

Paspartiname žingsnius. Atstumas tarp jų ir mūsų greitai mažėja. Pasivejame juos, išeinančius į ryškiai apšviestą aikštelę. Žvilgtelėjęs dešinėn, vieną akimirką matau Aleksandrą, tebesėdintį ant suolelio. Jis žiūri į mūsų pusę.

Abu karininkai, atrodo, kažko sunerimo. Turbūt pastebėjo čia pat, užpakalyje jų, atsiradus du nepažįstamus vyrus.

Žvilgsnis į Martyną: jis turi šauti pirmas, jis taip norėjo. Linkteliu jam galva ir žengiu porą plačių žingsnių pirmyn. Tą pat padaro ir Martynas. Jis jau turi rankoje parabelį, aš – valterį.

Vos pamatau ištiestą į Voldemarą jo ranką, dukart plyksteli ugnis ir drioksteli garsūs šūviai. Voldemaras lyg gavęs niuksą klumpa, tačiau išsilaiko ant kojų.

Jis turi šarvą, kaip žaibas švysteli galvoje mintis. Kiek kartų mes apie tai kalbėjome.

Abu karininkai pasisuka ir atšoka į šalis. Gudynas stengiasi ištraukti dešinę ranką iš kišenės.

Visa tai trunka keletą akimirkų. Tada pradedu šaudyti ir aš. Gudynas parkrenta ten, kur stovėjo.

Žvilgtelėjęs į kairę, pamatau Martyną ir Virbicką kaip užhipnotizuotus, įrėmusius žvilgsnius į vienas antrą. Martynas laiko pakėlęs atsuktą į Virbicką parabelį ir kairiąja ranka kažką apie jį knibinėja. Aišku: nori ištraukti po šūvio įstrigusią gilzę. Virbickas pistoletą laiko rankoje ir kažkodėl nedrįsta jo pakelti.

Reikia veikti greitai, tesuspėjau pagalvoti ir pakėlęs ranką paleidžiu jo pusėn šūvį. Girdžiu, kaip krenta atsitrenkdamas į cemento plokštę jo pistoletas; susvyravęs Virbickas griūva į gėlių gazoną.

Tuo metu Voldemaras pašokęs keletą žinginių pirmyn, pasisukęs laiko abiem rankom nuo galvos krentantį katiliuką ir išgąstingom akim žiūri į mus.

Voldemarienė pabėgėjo tempdama už rankos vaiką ir parkrito ant tako.

– Policija, polioijaaa!.. – spiegiančiu balsu klykia jį.

Tuo momentu atsigręžiu į Voldemarą ir porą kartų spusteliu valterio gaiduką.

Voldemaras suklumpa, bet pašokęs skuba įsmukti į teatrą. Stengiuos geriau prisitaikyti, tačiau taikinys labai judrus. Pora kulkų sudaužo stiklus teatro duryse, ir jie skambėdami byra žemėn.

Tada tik pamatau kairėje, greta manęs, stovintį Martyną. Parabelį jis jau buvo paslėpęs ir rankoje laikė mažo kalibro brauningą – valterį. Jis vis dar tebežiūrėjo į teatro duris ir prie jų suklupusį Voldemarą.

– Einam! – sakau Martynui.

Keletas žingsnių, ir mes jau medžių šešėlyje.

Viduryje tako dar suspėju pamatyti pasilenkusią Voldemarienę. Kaip vėliau paaiškėjo, ji nebuvo sužeista. Kiek nukentėjo jos Lulu, kurį buvo kliudžiusi nuo grindinio atšokusi kulka. Tačiau ir Lulu greit pasveiko, nors tautininkų spaudoje buvo šaukiama apie tariamai sunkų jo sužeidimą.

 

Sode įsiviešpatavo visiška tyla. Aplink nė gyvos dvasios. Praeidami pro Aleksandrą, matome jį stovintį prie suolelio, įsmeigusį žvilgsnį į teatro duris. Netoliese sėdėjusi jaunuolių porelė dabar buvo užlipusi ant suolelio: abu jie stovėjo išsitiesę visu ūgiu ir laikė į viršų iškėlę rankas.

Pasiduoda jiedu, ar ką, topteli mintis. Matau, kad ir Martynas juos pastebėjo. Kai mes jau esame tamsiame medžių šešėlyje, girdime, kaip anųdviejų batų padai tankiai tankiai taukši į tako grindinį. Nudūmė kiek kvapas leidžia Laisvės alėjos pusėn. Niekada neteko girdėti, kad kokie jaunuoliai kam nors, tuo labiau policijai, būtų sakę, jog matė to vakaro įvykį Miesto sode...

Skubame apeiti aplink teatrą. Prie dvejeto stambesnių medžių stabtelėjome. Pamatėme čia pat už kokios dešimties žingsnių įkandin mūsų einantį Aleksandrą. Rankose jis neturėjo portfelio. Nemetė bombų, ar jos nesprogo?

Po keleto dienų paskelbtame policijos pranešime buvo rastos dvi „lenkų gamybos“ bombos. Mesti bombų Aleksandras nesiryžo tikriausiai todėl, kad prieš jį ant tako buvo vaikas ir moteris, kurie nuo sprogimo būtų žuvę.

Prieiname vartelius į Kęstučio gatvę. Dešinė ranka su paruoštu šauti pistoletu kišenėje. Tarp vartelių akis į akį susiduriu su uniformuotu policijos karininku. Jį už parankės įsikabinusi laiko jauna moteris.

– Atsiprašau, – kreipiuosi į juos, – gal leisite mums praeiti?

Čia pat stovi ir Martynas. Porelė pasitraukia iš tarpuvartės.

– Atleiskite, – kažkaip neryžtingai ir nedrąsiai sako man policijos pareigūnas, – kas ten sode atsitiko, kas ten šaudė?

– Iš kur aš galiu žinoti? – klausimu į klausimą atsakau. – Prašome nueiti ir pasižiūrėti.

– Jonai, ko tu ten eisi, tu nesikišk! – energingai tempia už rankos policijos pareigūną moteris. – Tu juk ne tarnyboje, tai ko ten lįsi? – Girdime mudu su Martynu jau eidami Kanto gatvės link.

– Iš tikrųjų, Jonai, nėra ko ten landžioti, – sakome mudu. – Visai protinga moteris...

Neteko išgirsti, kad policijos karininkas apie šį susitikimą būtų kam prasitaręs.

Neskubame, kad neatkreiptume praeivių dėmesio. Skersai pereiname Kanto gatvę. Už kelių dešimčių žingsnių matome Kęstučio gatve einantį mums įkandin Aleksandrą.

Iš Kanto gatvės pasukame į siaurą Poškos gatvelę. Prie kampo stabtelime pasitikrinti, ar „Jonas“ vis dėlto nesugalvojo mūsų pasekti. Tačiau nieko įtartino nesimato.

Tuščia, menkai apšviesta Poškos gatve greit pasiekiame senamiestį. Klaipėdos gatvėje jau didesnis judėjimas. Tarpuvartėse šen bei ten stoviniuoja merginos, laukdamos klientų. Viena kita mus užkalbina, kviečia pas jas užeiti. Martynas juokais kažką joms atsako.

Išėję į Vilniaus gatvę patraukiam Vilijampolės tilto kryptimi. Dabar einam ne kartu: vienas dešiniąja, kitas, kiek atsilikęs, kairiąja gatvės puse. Aleksandro jau kuris laikas nebesimato, jis bus pasukęs, kaip buvo žadėjęs, į Laisvės alėją, nors mes jį įkalbinėjome, jei tik bus galima, eiti iš miesto visiems kartu.

Niekas tuoj po atentato ir nebandė mūsų persekioti. Žvalgybininkai ir policininkai aiškiai pabūgo ir spruko šalin kas sau. Valstybės teatre budėjęs Kauno III policijos nuovados viršininko padėjėjas Antanas Atkočaitis ir tos nuovados policininkas Petras Dovydaitis po pasikėsinimo buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuratūros kaltinamajame akte rašoma, kad jie, buvę „teatro prieškambaryje tarp pirmųjų ir antrųjų durų, išgirdo prie teatro, iš lauko pusės, kelis iš eilės šūvius. Policininkas Dovydaitis girdėjo net, kaip kulkos atsimušė į teatro duris. Nuovados viršininko padėjėjas Atkočaitis ir policininkas Dovydaitis ne tučtuojau išėjo pasižiūrėti, kas šaudo, ir ėmėsi žygių suimti piktadarius. Išėjo pirmas policininkas Dovydaitis, po jo nuovados viršininko padėjėjas ir puolėsi pro teatro dešinę pusę Kęstučio gatvės link, nes publika nurodinėjo kryptį, kur bėgo piktadariai.“

Toliau tame pačiame akte abu policijos pareigūnai kaltinami tuo, kad „dežuruodami Valstybės teatre ir įvykus atentatui prieš ministrą pirmininką ir einantį krašto apsaugos ministro pareigas prof. Voldemarą, kurio metu buvo nukautas vyr. leit. Gudynas, sunkiai sužeisti adjutantas Virbickas ir ministro pirmininko sūnėnas, – per savo apsileidimą nesiėmė reikalingų priemonių sulaikyti teroristams“.

 

_______________

 

(1) Martynas Gudelis buvo aušrininkų organizacijos narys. Nuo 1929 m. gyvena emigracijoje. Pokario metais – Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirba „Naujienų“ redakcijoje, priklauso antitarybinės emigracijos sluoksniams. 

(2) Michalina Navikaitė-Meškauskienė – šiuo metu personalinė pensininkė. 

(3) Kazys Baršauskas (1904–1964) 1950–1964 m. buvo Kauno politechnikos instituto rektorius. 

(4) Burschenschaft (vok.) – studentų korporacija Vokietijoje.  

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius