Jaunystėje S. Home’as buvo susijęs su muzikiniu aktyvizmu (daugiausia pankų) ir bohema, vėliau pamažu ėmė sukti radikalizmo link. Suartėjo su keletu kairuoliškų anarchistinių ir trockistinių organizacijų. 1980–1990 m., priklausydamas neoistų sąjūdžiui, sekė avangardo tradicijomis: naudojo grupinį identitetą (Luther Blisset) ir kolektyvinius pseudonimus (Karen Eliot), užsiiminėjo plagiarizmu – tiek teorija, tiek praktika, viešai krėtė pokštus ir išdaigas. Be to, leido žurnalą „Smile“, bendradarbiavo su anarchopankų žurnalu „Vaque“. 1990–1993 m. S. Home’as vykdė meno streiko kampaniją. Skirtingai nuo savo pirmtako Gustavo Metzgerio, bandžiusio organizuoti panašią akciją 1970 m., S. Home’as nesiekė atimti meno galerijų sistemos teisių disponuoti menininkų darbais, o susikoncentravo į psichologinio karo metodus, nukreiptus prieš visą „rimtojo meno“ sistemą ir ypatingai į pačius menininkus.
Mūsų tikslas – užkimšti kapitalistinę kanalizaciją, vadinamą kultūra
„Kultūros antpuolis“ – pirmoji autoriaus knyga, ją S. Home’as parašė būdamas 25 metų. Tai andergraundinio meno istorija, kurioje iš asmeninės perspektyvos dėstomos pagrindinės šiuolaikinių radikaliųjų meninių ir politinių judėjimų idėjos, jų ištakos ir raida. Reikia pripažinti, kad ši knyga pateikė iki tol dar nenagrinėtą požiūrį į radikaliąją neoficialiąją kultūrą, jos propaguotojų politines pažiūras ir ambicijas. Meno istorijos kontekste S. Home‘s pirmąkart pateikė absoliučiai kontrkultūrinę versiją ir šioje srityje iki šiol išliko nepralenktas. Tiesa, atsirado daugybė tekstų, apžvalgų, recenzijų ir kitokių rašliavų apie beveik visus S. Home‘o aprašytus judėjimus bei pavienius aktyvistus, tokiu būdu buvo siekiama bet kuria kaina juos rekuperuoti į „rimtosios kultūros“ diskursą. Jauno autoriaus surinktoje medžiagoje glumina unikalus ir gerai argumentuotas požiūris į tokio pobūdžio reiškinius. Nežiūrint į tai, kad šiandien informacija tapo kur kas prieinamesnė, ši knyga išlieka tokia pat aktuali, kaip ir tais laikais, kada ji buvo parašyta.
Galbūt kai kurie kritikai norėtų autorių apkaltinti pernelyg sąmoningu neoizmo sąjūdžio propagavimu, bet nereikia pamiršti, kad jis pats tuomet buvo vienas iš aktyviausių šio judėjimo dalyvių. Asmeninės patirties elementų galime atsekti visoje knygoje, kuri parašyta ne tik iš itin asmeninės pozicijos, bet ir paremta asmeniniais santykiais bei pažintimis, kurios jo motinos Julijos Callan-Thompson pažinčių dėka padėjo ne tik susitikti su pačių įvairiausių kontrkultūrinių scenų dalyviais iš Situacionistų internacionalo, bytnikų ir fluxus, bet ir atrasti labai tikslius sąryšius tarp jų idėjų. Anot Stewarto Home‘o, ši knyga paskatino kontrkultūrinių judėjimų suaktyvėjimą Lenkijoje, o ypatingai – Brazilijoje. Nuoširdžiai to tikimės ir Lietuvoje.
O ko tikisi pats S. Home‘as? Paskaitykite: „Atvirai teigiu – aš nemanau, kad „Kultūros antpuolis“ yra knyga, kurią reiktų pasyviai kontempliuoti. Ne, ją reikia aktyviai naudoti, jos turinys gali būti permontuotas ir naujai surikiuotas visiškai kitokiomis formomis bei kombinacijomis. Nors mes gyvename išoriškai labai pasikeitusiame pasaulyje, lyginant su tuo, kuriame gyveno mano aprašytos grupės ir judėjimai, bet prieš 20, 30, 40 ir netgi 50 metų jų naudota taktika gali būti efektyviai pritaikyta ir šiandien. 7-ajame dešimtmetyje „Juodosios kaukės“ (Black Mask) aktyvistai išdalino benamiams atsišaukimus, kad šie galėtų gauti nemokamų gėrimų per parodų atidarymus. Aš pasinaudojau šia taktika 1990 metais Londone ir sukėliau sumaištį literatūriniuose renginiuose. Tokie metodai tebėra efektyvūs kaip ir anksčiau, bet mes privalome sukurti naujas kovos su kapitalizmu strategijas.
Kultūrinės ir politinės problemos niekada nebūna išspręstos vienąkart visiems laikams – revoliucinis procesas turi vykti nuolat. Mums nuolat iškyla nauji iššūkiai, bet turime nedelsiant išspręsti ir vieną gerokai įsisenėjusį – suprekinimą ir vartotojiškumą. Šios knygos tikslas – apžvelgti praeityje surengtus kapitalistinės kultūros antpuolius ir surasti galimybę pratęsti šį procesą.“
2009 m. JUODRAŠČIO kolektyvas ir leidykla „Kitos knygos“ planuoja lietuviškai išleisti šio veikėjo knygą ir dabar siūlo susipažinti su jos fragmentais.
Redas Diržys
Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos” (fragmentai)
Šiandien naudojama moderni „meno“ sąvoka atsirado XVIII a., ir nuo tada prasidėjo visa pasipriešinimo „menui“, kaip institucijai, tradicija. „Meno“ kategorija senovės Graikijoje ir viduramžių Europoje aprėpė daugybę sričių, kurias šiandien įvardintume amatais. Tą, ką šiandien dar įvardijame „menu“, yra „genialių“ žmonių reikalas.
Menas perėmė religijos funkcijas. Perėmė netgi ne kaip absoliutų pažinimą, bet kaip absoliučiai nepažinų pažinimą. Menininkas vyras laikomas „genijumi“, kad išreikštų jausmus, kurie tradiciškai laikomi moteriškais. Jis konstruoja pasaulį, kuriame pats tampa herojumi rodydamas savo „moteriškas“ savybes. Moters vaidmuo tokiame pasaulyje nereikšmingas ir antraeilis. (1) „Bohemiškumas“ – tai vyriškos lyties buržuazijos atstovų atributas. Kai kuriuos iš jų užvaldęs dar ir „genialumas“, nuo kurio neatsiejama ir ekscentrika. Moteriškos lyties buržuazijos atstoves „vyriškasis genijus“ iš esmės laiko žemesnėmis pagal rangą, arba tiesiog „isterikėmis“. O darbo klasės atstovai, nepriklausomai nuo lyties, laikomi „protiškai nelygiateisiais“.
Menas tiek praktiniame jo kūrimo procese, tiek savo turiniu yra sąlygotas klasinių ir lytinių faktorių. Nors meno apologetai unisonu tvirtina, kad „menas“ yra „universali kategorija“, tai paprasčiausia netiesa. Peržvelgę galerijų ir muziejų lankytojų sąrašus įsitikintume, kad meno „vertintojai“ beveik be išimčių priklauso didesnes pajamas gaunančių individų grupei. (2)
Kadangi „meno” sąvoka projektuojama ir į viduramžių ikonas, beje, atgaline data, tai visai nenuostabu, kad visi „meno“ sampratos oponentai buvo iš anksto prilyginti eretikams. Nuo to ir galime pradėti „laisvosios dvasios“ ieškotojų tradiciją, kuri sieja visą eilę rašytojų: Winstanley’ų, Coppe‘ą, Sade‘ą, Fourier, Lautreamont’ą, Williamą Morrisą, Alfredą Jarry, po kurių sekė futurizmas, dada, siurrealizmas, letrizmas, įvairūs situacionistų judėjimai, fluxus, „pašto menas“, pankrokas, neoizmas ir šiuolaikiniai anarchistiniai kultai. Laikykime tai hipoteze ir neapsunkinkime savęs mąstydami, ar ši perspektyva yra „istoriškai korektiška“. Mes sukursime „prasmingą“ istoriją net iš šių padrikų fragmentų. Nesvarbu, ar mūsų istorija pagrįsta faktais, ar ne, tačiau ji, be abejonės, vis tiek padės suvokti šį prieštaringą fenomeną.
Viduramžiais šios utopinės srovės apraiškos buvo išimtinai „religinio“ turinio; tuo tarpu XX amžiuje ši tradicija apibrėžiama kaip turinti išskirtinai meninę prigimtį. Toks kategoriškumas atspindi redukcionistines akademinių sluoksnių tendencijas: utopinė tradicija visais laikais norėjo apjungti visas žmogaus veiklos sferas. Viduramžių eretikai siekė panaikinti bažnyčios valdžią ir sukurti dangų žemėje, kai tuo tarpu jų XX a. kolegos įžvelgė socialinės atskirties pabaigą „politikos“ ir „kultūros“ supriešinime. (3)
Esminį persilaužimą minėtos tradicijos grandinėje įvykdė futurizmas, kurį pagimdė modernių technologijų ir viešojo transporto sistemos vystymasis. Kad patenkintų ideologinius savo „užsakovų“ reikalavimus, istorikai futurizmą traktavo tik kaip dar vieną amžių sandūros meninį judėjimą. Bet futurizmas toli peržengė tapybos, skulptūros ir poezijos ribas. Futuristai kūrė ir drabužius, ir architektūrą, ir – o tai ypač svarbu – futuristinę „politiką“, kuri visas sritis sujungė į „visuotinį“ judėjimą. („Mes jau gyvename absoliute, nes susikūrėme aplink tvyrantį greitį“ – skelbia pirmasis futurizmo manifestas.) Nurašyti futuristinę „politiką“ kaip fašistinę – labai populiarus, bet visiškai nekorektiškas triukas. Nuo pat pradžių futurizmą įtakojo Proudhonas, Bakuninas, Nietzsche, o ypatingai – Georges Sorelis. („Teateinie padegėjai apdegintais pirštais! Jie jau čia! Visai čia pat!.. Pirmyn! Padekite bibliotekos lentynas! Nukreipkite kanalus, kad užlietumėte muziejus!.. Koks neapsakomas džiaugsmas matyti tas senas puikias drobes, pakeitusias spalvą, sunaikintas, besisupančias ant bekraščio vandens bangų keterų!.. Paimkite kirtiklius, kirvius ir plaktukus! Negailestingai sudaužykite garbius miestus!” – pirmasis futurizmo manifestas.)
Dadaistai savo teorinėje utopizmo praktikoje buvo daug nuoseklesni nei futuristai. Dada prasidėjo Ciuriche, bet susiformavo Berlyne. Richardas Huelsenbeckas manifeste „Kas yra dadaizmas, ir ko jis nori iš Vokietijos?” (4) atvirai reikalauja „visų sričių mechanizacijos ir progresyviosios bedarbystės įvedimo visos šalies mastu“. Siekdamas sureguliuoti socialinį gyvenimą, jis siūlė įsteigti „patariamąsias dadaistų tarybas, padėsiančias reorganizuoti gyvenimą miestuose, turinčiuose daugiau nei 50 000 gyven-tojų”. Savo esė „En Avant Dada: dadaizmo istorija” (1920), Huelsenbeckas „utopiją“ aiškiai sieja su „menu“ ir teigia: „dadaistas privalo kovoti prieš meną kaip buržuazinę apgaulę, nes menas tarnauja buržuazijai kaip apsauginis moralės vožtuvas“. Dar daugiau: „Dada yra vokiečių bolševizmas. Jis užkirs kelią buržua norui „prisipirkti meno, kad pateisintų pačius save“. Menas apskritai turi būti sutriuškintas, ir visiems matant, ir dada visomis išgalėmis tai darys“.
1998 m. talibų išsprogdinta Budos skulptūra Afganistane
Vėlesnėje esė „Dadaizmo gyvenimas” (1936) Huelsenbeckas be užuolankų nurodo dadaizmo virsmo menu kaltininką: „Tzara Paryžiuje sugadino dadaizmą iš esmės – jis eliminavo revoliucinį judėjimo elementą ir padarė jį tinkamą meno istorijai... Dada yra nuolatinis revoliucinis patosas, kuris prismeigia buržuazinį meną. Pats jis nėra meninis judėjimas. Net Vokietijos kancleris yra pastebėjęs, kad revoliucinis elementas dadaizme visuomet buvo stipresnis už konstruktyvų. Tzara dadaizmo neišrado – jis jo net nesuprato. Paryžiuje Tzara savo rankomis pasmaugė dadaizmą ir šis virto snobišku kelių asmenų užsiėmimu“.
Paryžiaus dada virto siurrealizmu. Šiuo pavadinimu utopizmo tradicija įgavo patį išsigimėliškiausią pavidalą per visą ikikarinį laikotarpį. Jeigu Berlyno dadaistai kategoriškai atmetė tiek meną, tiek darbą (Situacionistų internacionalas vėliau perėmė šias temas kaip pagrindą savo idėjoms), tai siurrealistams buvo priimtina viskas – ir tapyba, ir okultizmas, ir froidizmas, ir daugybė kitų buržuazinių mistifikacijų. Iš tiesų, jei siurrealizmas būtų savarankiškas reiškinys, o ne vedinys iš dadaizmo, mes šiandien jo net neįtrauktume į utopinės tradicijos apžvalgą.
Šie ikikariniai judėjimai ir suformavo esminius XX a. utopinės tradicijos bruožus. Šios tradicijos puoselėtojai siekė ne vien meno integravimo į gyvenimą, kaip dažnai bandoma teigti, bet ir nedalomos visų žmogaus veiklos sferų visumos. Jie visuomet kritikavo socialinę atskirtį ir pasisakė už visuotinumo koncepciją. Nuo 1920 metų utopistai pradėjo tiesiogiai šlietis prie dadaistų ir futuristų deklaruotų idėjų, nors žinojo, kad ankstesniais šimtmečiais šios pažiūros buvo traktuojamos kaip religinės erezijos.
Savilaida – dar vienas tradicinis skiriantysis bruožas, leidžiantis pasijusti nepriklausomais nuo visuomenėje dominuojančių kultūrinių ir komercinių institucijų. Dėl šių priežasčių Niujorko „neodada“ ir europietiškas „naujasis realizmas“ nėra utopinės tradicijos dalys, nes jie buvo surežisuoti meno kritikų ir galerininkų pastangomis. Taigi užmerkite akis ir nematykite, kad meno „istorikai“ juos kildina iš dadaizmo. Netgi vokiečių „Group Zero”, savo pačių pastangomis organizavę parodas bei publikavę darbus savilaidos būdu, negali būti laikomi utopistais, nes savo veiklą įvardijo tik kaip „meną“.
XX a. utopistai stengėsi dirbti „meno“, „politikos“, „architektūros“, „urbanizmo“ ir daugybės kitų specializacijų srityse, siekdami jas kaip nors vėl apjungti į vieną. Utopistų tikslas – sukurti naują pasaulį, kuriame šios fragmentacijos nebeliktų.
Tikiuosi, kad skaitytojas supras, jog visi mano aprašomi judėjimai susikūrė kaip opozicija vartotojiškam kapitalizmui, bet nereikia pamiršti, kad jie išaugo iš tos pačios terpės, kurios organizacija paremta baziniais tokio kapitalizmo principais. Taigi logiška, kad ne visur ir ne visiems pavyksta visiškai atsiriboti nuo rinkos poveikio. Tai akivaizdu vien stebint, kaip dažnai visose srityse slepiamasi už „naujumo“ sąvokos, kuri senėjančioje visuomenėje tereiškia tuštybę. Šiaip ar taip, bet aptariami judėjimai retkarčiais sugebėdavo nuplėšti vyraujančios ideologijos saitus, o tuomet jie susidurdavo su vis ta pačia problema – „rimtąja kultūra“. Deja, kiekvieną kartą jų sankirta matoma iš vis kitos perspektyvos. (5)
Čia nerašau ir apie utopistinio judėjimo sąsajas su dominuojančiomis organizavimo formomis, nes manau, kad šiuolaikinis skaitytojas tą sugebės atlikti ir be mano pagalbos. Faktas, kad daugumą čia aprašomų judėjimų tarsi atskyriau nuo bendros socialinės veiklos, bet tai nereiškia, kad jos buvo izoliuotos. Jokiu būdu ne. Aš paprasčiausiai siekiau atskleisti faktus apie keletą reiškinių, kurie dėl įvairių priežasčių yra arba nutylimi, arba absoliučiai mistifikuojami. Rašydamas šią knygą nesiekiau įvertinti čia aprašytų reiškinių vaidmens dominuojančioje visuomeninėje santvarkoje.
„Klasių kova”
Daugeliui apžvalgininkų atrodė, kad „Klasių kova“ (Class War) atsirado tarsi iš niekur. Tarp pirmojo „Klasių kovos“ numerio pasirodymo 1983 metais ir 1985 metų „karštojo rudens“ britų spaudoje nuolat pasirodydavo žinutės apie „anarchizmo grėsmes“, tolygias „raudonajam siaubui“. Po „Piktųjų brigadų“ sprogdinimų 8-ojo dešimtmečio pradžioje tai buvo bene pirmasis kartas, kad anarchizmas būtų įvardintas grėsme britų establišmentui.
„Klasių kova“ labai greitai pakliuvo į naujienas (6), o žurnalistinis tyrimas, kaip visada, tiktai mistifikavo socialines, kultūrines ir politines grupės ištakas, užuot jas atskleidęs. Tai nebuvo tyčinio iškraipymo atvejis – nors žurnalistai ciniškai vaizduoja galį viską permatyti kiaurai net ir užsipylę akis, dauguma jų yra visiški naivuoliai ir neišmanėliai.
Ant pirmojo „Klasių kovos“ leidinio viršelio puikavosi du „dabitos“, o devizas po jais skelbė: „Laikas kiekvienam purvinam utėlėtam valkatai apsiginkluoti revolveriu ar peiliu ir budėti prie turčių rūmų pasiruošus nušauti ar užbadyti juos negyvai, vos tik išeis lauk.“ Tai buvo šiek tiek perfrazuota XIX amžiaus anarchistės Lucy Parsons ištrauka iš kalbos, pasakytos Čikagos vargšams. „Klasių kovos“ kolektyvą sudarė patyrę anarchistai, gerai susipažinę su savo judėjimo istorija ir turėję gebėjimų žinias paversti propaganda.
Judėjimo „lyderiu“ tapo buvęs pankų grupės Living Legends vokalistas ir Pietų Velse leisto agitacinio laikraščio The Scorcher „smegenys“ Ianas Bone‘as. „Klasių kovos“ kolektyvą sudarė rinktiniai Pietų Velso ir Londono ekstremistai. Vėliau prie jų dar prisijungė ir grupelė psichų, gyvenusių dideliame name Islingtone (Šiaurės Londonas). Pastarieji anarchistų judėjimui priklausė jau daugiau nei dešimtmetį ir per tą laiką spėjo pagarsėti gausybe projektų. Daugelis jų buvo prisidėję prie satyrinio žurnalo Authority, du jo numeriai pasirodė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ant pirmojo numerio IV viršelio buvo pavaizduota minia fašistų, o užrašas po jais skelbė: „Nacionalinis frontas myli Angliją... visai taip pat, kaip anarchistai – Ispaniją“. Atsiradus „Klasių kovai“ ši juodojo humoro tradicija pasieks dar neregėtas aukštumas.
Nuo pat pradžių „Klasių kova“ nesisaistė su proletarinio judėjimo tradicijomis. Jų propaganda siekė pritraukti nepasitenkinimu alsuojantį jaunimą, ypač pankų judėjimo radikalus. Šitą tendenciją iliustruoja viename iš pirmųjų grupės leisto biuletenio numerių išspausdintas straipsnis „Nekreipk dėmesio į... DĖJAU SKERSĄ!“:
„Dylanas praturtėjo iš supisto 7-ojo dešimtmečio vidurinės klasės jaunimo gyvenimo.
MacLarenas ir pankai praturtėjo iš supisto darbininkų klasės jaunimo gyvenimo. Pankai išgelbėjo įrašų pramonę ir muzikos kompiliatorius [...] Su didžiule energija ir agresija pankai išspardė sudribusias 8-ojo dešimtmečio supergrupių šiknas. Bet reikėtų dar išsiaiškinti, ką darbininkų klasei reiškia tie visi pasišaipymai iš senų pirdžių ir britų oficiozo. God Save The Queen, Anarchy In The U.K. šiandien hitų viršūnėse – roko industrijos magnatai gauna titulus už tai, kad moka daryti pelną – belieka juoktis pamačius, kad tie paradui vadovaujantys turtingi šikniai yra visiški ligoniai. Betgi čia juokiamasi iš mūsų [...] Muzikinės kryptys ir muzikiniai žurnalai, visa muzikos industrija šlykščiausiai iliustruoja, kad šiandieninė rinka veikia pagal principą: „Parduok viską, kas juda“. Darbininkų klasės pyktis, MacLareno panaudotas senos 7-ojo dešimtmečio politikos perdirbinyje, [...] neša gerą pelną.
Senieji pankai sako, kad The Clash ir Stranglers parsidavė didžiosioms įrašų kompanijoms, kairieji sako, kad profsąjungos pardavė streikų idėją [...] bet taip ir turėjo atsitikti, nesvarbu, ar tu tapsi herojus, ar antiherojus – industrija dirba bet kuriuo atveju. Oi sugebėjo atmesti visą sistemą ir grįžti prie ištakų, bet greitai pasimetė.
Išaugusi ant proletarinės kultūros pagrindų Oi muzika ilgainiui nuslydo į kariuomenės ir Leiboristų partijos garbinimą.
Crass buvo vienintelė grupė (sic!), kuri sugebėjo išlaikyti muzikinės politikos liniją.
Skleisdami anarchistines idėjas jie nuveikė daugiau už patį Kropotkiną, bet iš jų, kaip ir iš Kropotkino, politikos išėjo šūdas. Akcentuodami pacifizmą ir pabėgimą į gamtą jie pražiūrėjo esmę – norint kažką pasiekti miestuose, reikia atviros konfrontacijos ir smurto.
Galų gale atsiranda grupės, kurių tikslas – ne išsilaisvinti iš darbininkų klasės nuobodybės per roko muziką / šlovę / turtus; politikoje tai reikštų atsisakyti tokių tradicinių struktūrų kaip profesinės sąjungos ir Leiboristų partija paslaugų. Joms rūpi sunaikinti „paradą“ ir tuos, kas jam vadovauja. Jos atsiriboja nuo Oi, kurie tiek nusirito, kad puldinėja vieni kitus (o ne turtinguosius), remia mūsų armijos pastangas Atlanto vandenyne ir balsuoja už Leiboristų partiją. Tokios grupės kaip The Apostles ir Anti-Social Workers nori kariauti prieš turtuolius, koncertuose demonstruojamą pyktį ir neviltį išnešti į gatves, o apie malonumą simuliuojančius ritualus kartą ir visiems laikams pasakyti: „Dėjau skersą!“
Straipsnis baigiamas grupės The Apostles dainos žodžiais. Skaitydamas galėtum pagalvoti, kad vartai kokį pankų fanziną, jei ne jame pateikta politinė analizė, labai primenanti gal kiek „per gudrias“ spektosituacionistų teorijas. Poleminis teksto stilius išduoda, kad jį rašė ne eilinis gatvės pankas, o žmogus, neblogai išmanantis, kaip agituoti prieš valdžią.
„Klasių kovos” plakatas „Mušk turčių”, 1985 m.
1984 m. „Klasių kova“ pradėjo „Pavasarinę agresiją“ prieš turtuolius. Kampaniją anonsavusio biuletenio viršelyje buvo pavaizduotas lapių medžiotojas, o antraštė skelbė: „Mes prigriebsim tave, turtingas sušiktas šunkara!“ „Klasių kova“ prisijungė prie Gyvūnų gynėjų, kurie buvo populiarūs tarp anarchopankų, ir taip užsitikrino platesnes savo biuletenio cirkuliacijos galimybes. „Klasių kova“ prisidėdavo prie kairiojo sparno aktyvistų demonstracijų ir anarchistų akcijų – kaip antai „Sustabdyk miestą!“. Vėliau tokias akcijas jie pradėjo inicijuoti patys. Straipsnyje „Paankstinta gegužinė“ aprašoma visa kampanijos veiksmų seka:
„Pirmoji „Klasių kovos“ organizuota pavasarinės agresijos akcija įvyko prie Grosvenor House viešbučio kovo 1 dieną. Progą jai suteikė Žirgų ir skalikų šventė, privaloma visoms aukštuomenės panelėms, vietos žemvaldžiams ir medžiotojams. Kadangi renginys yra skirtas žiūrovams, mes, būrelis bebaimių anarchistų, nusprendėme ten nueiti [...] Pasirodė ir daugiau pažįstamų veidų, netrukus mūsų susirinko apie keturiasdešimt. Tai jau buvo pakankamas kiekis, kad kaip reikiant patriukšmautume. Mes neketinome muštis – tai turėjo būti tik demonstracija. Buvome užsimaukšlinę vilnones balaklavas ir stovėjome atokiau nuo pagrindinio įėjimo. Lipdami iš savo limuzinų padugnės suprato, kad susibūrė nemažos protestuotojų pajėgos. Akcija prasidėjo, kai išskleidėme milžinišką transparantą, kuriame buvo užrašyta: „ŠTAI JŪSŲ BŪSIMIEJI BUDELIAI!“ Žodžių mes nesirenkam. Netrukus pasipylė visa cilindrais pasidabinusių šlykštynių turčių minia su ant parankių pakibusiomis aukštuomenės „pelenėmis“. Būta apsistumdymo, taiklių spyrių, spjūvių ir tikrai neblogų antausių – vakaras ne vienam gerokai apgadintas [...] Tai buvo puikus „Klasių kovos“ pavasarinės agresijos startas.“
Nors „Klasių kovos“ biuleteniai aidėjo nuo šūkių, raginusių skaitytojus jungtis prie anarchistų gaujos, visos 1984 metais grupės vykdytos kampanijos buvo pakankamai santūrios. Tačiau jų laikraščio pardavimai išsiplėtė iki dešimties tūkstančių, o grupės populiarumas augo adekvačiai tiražui. Vienas mokyklinio amžiaus „Klasių kovos“ gerbėjas iš Škotijos, leidęs žurnaliuką Angry 1, pastarojo IV viršelyje fiksavo atgarsius spaudoje:
[...] grupė politinių psichų, kurie nori primesti savo propaguojamo pavojingo anarchistinio smurto pažiūras.
Savo nuodingomis pažiūromis jie siekia užkrėsti streikuojančius šachtininkus, taikos žygių dalyvius – netgi mokinukus. Juos galime pamatyti prie piketų užtvarų, demons-tracijose prieš branduolinius ginklus ir už gyvūnų teises – visur jie mėgina prakišti savo purviną propagandą, vadinamą „Klasių kova“. Jų laikraštpalaikius puošia kaukolė su sukryžiuotais kaulais, o tekstų turinys – žudikiškas [...] ten giriamasi, kaip „mes užblokavome greitkelius, sugriovėme streiklaužių namus, sumušėme laikraščių reporterius...“ „Klasių kovos“ mėgstamas neapykantos taikinys – „turtingų šiknių“ susibūrimo vietos.
Jie kviečia savo pasekėjus vykti į Henlio regatą ar polo mačus apsiavus Doc Marten gatvės muštynių batais, užsimaukšlinus vilnones balaklavas ir „uždusinti išperas jų pikniko pintinėmis“.
Grupė jau išgąsdino ir leiboristus [...] Praėjusią savaitę leiboristų žurnalas „Tribune” prašė informacijos apie „Klasių kovą“.“
– iš Sunday People, be datos. Ir dar:
„Straipsnyje „Saugokitės, turtingi šunsnukiai“ „Klasių kova“ ragino skaitytoją sutikus turtingą šunsnukį jį apstumdyti, apspjaudyti, apipurkšti dažais turčių namų sienas, susirinkus grupėmis prie jų būriuotis ir versti juos nejaukiai jaustis.
„Užpisa – ketvirtis milijono žmonių trepsi po Londoną kaip avinai klausydamiesi tokių viduriniosios klasės CNO šiknių kaip Joan Ruddock ar Bruce‘as Kentas, kurie liepia jiems eit namo ir nieko nedaryt. Na ir tegul. Surenkam kokius penkis tūkstančius Askote [...] ir išliejam ant klasinių priešų savo pyktį [...] Kad bijotų po vieną išeiti į gatvę, kad nedrįstų demonstruoti savo turtų, kad užsibarikadavę savo namuose ir rajonuose gyventų apsiausties sąlygomis.“ Ir taip toliau. Per keturis puslapius. Gera parodija? Nežinau...“
– Iš The Guardian, be datos.
1985 metais „Klasių kova“ pradėjo kampaniją „Mušk turčių“. Straipsnis, paskutiniame biuletenio puslapyje kviečiantis skaitytojus į pirmąjį protesto žygį, paaiškina, iš kur tokios kampanijos idėja atsirado:
„Idėja mušti turčius nėra nauja. Lygiai prieš 100 metų – 1885 metų balandžio 28 dieną – Čikagoje buvo daroma lygiai tas pats [...] Anarchistė Lucy Parsons, kreipdamasi į žmones, stovinčius ant savižudybės slenksčio, ragino juos „su savimi dar prigriebti po keletą turčių“, kad šie atsimerktų ir suvoktų, kas vyksta, pajutę „raudoną naikinimo liepsną“. Į anarchistų rengiamus didžiulius mitingus susirinkdavo iki 20 000 žmonių [...] Jie organizavo masines eitynes iš darbininkų klasės getų į turčių rajonus. Tūkstantinės minios susiburdavo prie turčių lankomų restoranų ir namų ir išskleisdavo didžiulius transparantus, kuriuose buvo parašyta: „Štai jūsų būsimieji budeliai“. Išgąsdinti turčiai kviesdavo policiją ir prasidėdavo riaušės. Čikagos darbininkų klasė išdrįso pradėti kovą priešo teritorijoje – tam pasiruošę ir mes, šiandien, po šimto metų.“
1985 metų kovo 11 dienos žygis „Mušk turčių“ panėšėjo į partizaninį teatrą, apie kurį svajojo Berlyno dadaistai. Jis buvo detaliai aprašytas „Klasių kovos“ biuletenyje:
„Policija grasino mus suimti už viešosios tvarkos pažeidimą ir žygiavimą sukarintomis uniformomis (balaklavos ir DM batai!). Policija ir Westminsterio taryba pasirūpino, kad Minvail Gardens bendruomenės asociacija gautų teismo nutartį, draudžiančią rengti akciją. Policija padarė viską, ką galėjo, kad žygis neįvyktų. Nepaisant minėtų kliūčių mums vis tiek pavyko surengti tokias dideles anarchistų eitynes, kokių jau seniai nebuvo. Kai daugiau nei 500 mūsiškių įžengė į iščiustintą turčių Kensingtoną skanduodami: „turtingi šikniai“ ir „mes dar sugrįšim“, jie tiktai suglumę spoksojo pro užuolaidom uždengtus langus. Mes atnešėm klasinį pyktį į jų jaukius ir apsaugotus gyvenimus. Buvo velniškai gera pagaliau žygiuoti su anarchistais, o ne vilktis kairiųjų demonstracijų uodegoje besiklausant Leiboristų partijos kalbėtojų. Kai pasukome į Holandparko aveniu, kur tik akis užmatė, plevėsavo juodos vėliavos. Policija buvo išdurta, nes turėjo mus, besisvaidančius keiksmais ir įžeidimais, lydėti į patį ištaigingiausią Londono rajoną, jiems teliko apsišikti, kad nieko negali padaryti. Niekas nebuvo suimtas, nors policininkai stipo iš įsiūčio, matydami, kaip mes skanduojame „turtingi išperos“ tiesiai vietiniams išpampusiems parazitams į akis [...] Dabar mums reikia pasiruošti Henlio regatai, kuri vyks liepos 6 dieną. Jeigu pasistengsime, galime surinkti daugiau nei 1000 žmonių ir uždusinti išperas jų pikniko pintinėmis ant Temzės krantų. PIRMYN Į HENLĮ!“
Tokio absurdiško reginio Londone jau seniai nebuvo. Žygis atskleidė „Klasių kovos“ judėjimo socialinę sudėtį. Priekyje ėjo koks dešimt kasdieniais drabužiais apsirengusių „Klasių kovos“ biuletenį leidusių anarchistų kovotojų, kurių amžius siekė nuo beveik trisdešimties iki kokių trisdešimt penkerių, o paskui juos sekė keli šimtai pankų paauglių.
Henlio regatos sužlugdyti nepavyko, nes buvo pritrauktos didelės policijos pajėgos. Bet žiniasklaida akcijai skyrė nemažai dėmesio, tad „Klasių kovos“ aktyvistai savo biuletenyje ją įvertino kaip sėkmingą. To nebūtų galima pasakyti apie 1985 metų rugsėjo 21 dienos „Žygį į Hampstedą“. Demonstrantus – apie 500 pankų ir „Klasių kovos“ lyderius – policija sutvarkė nespėjus net cyptelti. Policininkai, kurių pajėgos viršijo pačių demonstrantų daugiau nei dvigubai, privertė eiseną pakeisti maršrutą ir pasukti į užpakalines gatveles. Daugiau nei valandai eitynės buvo sustabdytos, kol policija glaudžiai demonstrantus apsupo. O paskui iš jų pasityčiojo visiškai – demonstrantai buvo verčiami bėgti po vieną tarp dviejų uniformuotų policininkų eilių (policininkams skanduojant: „Mes suėmėme jūsų lyderius!“), ir protestas buvo išsklaidytas.
Ši nesėkmė sukėlė grupės viduje nemaža diskusijų, kaip toliau organizuoti kampaniją. Grupės radikalai siūlė rengti „Mušk turčius“ kampanijos eitynes Vakarų Belfaste ir Hario Robertso atminimo žygį Vakarų Londone. Abu pasiūlymai buvo labai rizikingi. Pirmasis būtų įsiutinęs visas pilietiniame konflikte dalyvaujančias puses ir neišvengiamai baigęsis muštynėmis, jei ne žudynėmis. Antrasis žadėjo policijos represijas, nes buvo skirtas „faro“ žudiko atminimui. Abu variantai buvo atmesti. Po 1985 metų lapkričio 30 dienos eitynių Bristolyje „Mušk turčius“ kampanija gėdingai žlugo.
Kaip judėjimo, galinčio kelti rimtą politinę grėsmę, „Klasių kovos“ reputacija stipriai susvyravo. Tačiau atsitiko taip, kad žiniasklaida priskyrė grupei pagrindinį vaidmenį tų pačių metų rudenį vykusiose Brikstono ir Totenhemo riaušėse. Iš tiesų grupei tuo metu priklausė mažiau nei dvidešimt narių, kurie gyveno Londone ir jokios įtakos šitiems įvykiams neturėjo, nors keletas judėjimo gerbėjų nuvyko į riaušių vietas išgirdę apie neramumus. Nežiūrint minėtos žiniasklaidos „reklamos“, Islingtono grupė netrukus paliko „Klasių kovos“ judėjimą ir suteikė Ianui Bone‘ui galimybę būti vienvaldžiu lyderiu.
Iš karto po to „Klasių kova“ prarado savo originalumą ir nebesiskyrė nuo kitų anarchistinių grupuočių. Jų vykdyta „antiburžuazinė“ kampanija Londono Yst Ende buvo visiškai nesėkminga, nors žiniasklaida jai ir skyrė daug dėmesio. Grupė stengėsi išplėsti savo įtakos zonas nuo pankų iki paprastų darbo klasės žmonių. Atnaujintam „Klasių kovos“ biuleteniui trūko ankstesnio savito stiliaus, o pastangos pritraukti platesnę auditoriją pasirodė bevaisės. Naujai atrodantis biuletenis buvo padalintas į skyrius („Skandalas“, „Popsas“, „Seksas“, „Sportas“ ir pan.), galėjai pagalvoti, kad užsiima šių sferų protegavimu. Tuo tarpu žiniasklaida nekreipė dėmesio į pasikeitusią grupės kryptį ir toliau rašė šokiruojančius straipsnius apie jos teroristinius veiksmus (pavyzdžiui, straipsnis 1987 metų liepos 5 dienos News Of The World Sunday Magazine numeryje.)
„Klasių kovos” plakatas „Degink bankininkus”, 2009 m.
Vos patyrusi greitą agitacinės kampanijos sėkmę, „Klasių kova“ padarė visas tradicines anarchistų aplinkos klaidas. Prieš tuos, kurie grupėje pasiliko, atsisuko jų pačių sugalvoto žaidimo taisyklės. Manipuliuodama žiniasklaida „Klasių kova“ pristatė plačiajai visuomenei ekstremalias anarchistines idėjas, bet pasiūlymų dėl dar radikalesnių veiksmų atsisakė ir nesugebėjo eiti toliau. Grupė turėjo išsiskirstyti vos suvokusi, kad nenori organizuoti eitynių Belfaste ir oficialaus „faro“ žudiko paminėjimo. Užuot tai padarę, jie nesėkmingai bandė išplėsti savo auditoriją – net jeigu grupė būtų ir sugebėjusi tokį projektą įvykdyti, žiniasklaida vis tiek jų iniciatyvą būtų užgniaužusi. Šituo momentu „Klasių kova“ atsiskyrė nuo tradicijos, kurią bandau aprašyti. Satyrinio įtūžio, kuris įkvėpė dadaistų, situacionistų ir pankų judėjimus, nebeliko. Jį pakeitęs sentimentalus populizmas, kurį pasirinko „Klasių kovos“ ideologai, buvo labiau tinkamas muilo operoms nei radikaliam revoliuciniam judėjimui.
_____________________
(1) Žr. skyrių „Didelis menas ir didelė kultūra” Valerie Solanas „SCUM Manifeste” (Olympia Press, New York, 1968). Jayne M. Taylor, kalbėdamasi su autore, detalizavo šį Solanas teiginį.
(2) Detalesnę meno, socialinės klasės ir profesijos santykių statistinę analizę rasite Pierre’o Bourdieu knygoje „Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste” (Routledge & Kegan Paul, London, 1984).
(3) Terminas „menas” šiame tekste naudojamas daugybe viena kitai prieštaraujančių prasmių. Kai jis vartojamas tiesiogine prasme, tada turėtų būti siejamas su „aukštąja“ valdančiosios klasės kultūra. Nepaisant to, kai kurie iš mano aprašomųjų savo veiklos produktus irgi linkę vadinti tuo pačiu pavadinimu, nors jie nukreipti prieš dominuojančią valdančiosios klasės kultūrą. Kadangi šiuo atveju tarp signifikato ir signifikanto nėra fiksuoto ryšio, tai vartoju šį terminą „rimtosios” kultūros (valdančiosios klasės kultūros) įvardijimui.
(4) Raoulis Hausmannas buvo manifesto bendraautorius.
(5) 1987 m. spalio mėnesio „New Art Examiner” numeryje Grantas Kesteris rašė apie judėjimą, su kuriuo esu susijęs ir aš: „Neoizmas yra ypatingai svarbus tuo, kad tęsia postmodernizmo tradicijas. Jau Sherrie Levine ir Jeffas Koonsas kritikavo „originalumą” ir vartotojiškumą, kad jie yra vidinių meno pasaulio procesų pasekmė. Tai įtakojo meno kūrinių kaip produktų, teikiamų rinkai, kūrimas. Neoizmas, sekdamas fluxus ir situacionistų pavyzdžiu, identifikuoja save su veikla, kuri negamina objektų, todėl jis yra svarbus alternatyvinis modelis. Neoizmas sugeba įtikinamai kritikuoti prekinę meno produkciją ir tuo pat metu palaikyti teorinį bei praktinį dialogą su sistema.“
(6) Būdama mažytė grupuotė, „Klasių kova“ suprato, kad plačiąją visuomenę greičiausiai pasieks pasiskolindama iš žiniasklaidos kultūrinius stereotipus, įvilkdama į juos savo pažiūras ir vėl grąžindama žiniasklaidon . Dėl šios priežasties „Klasių kova“ buvo susijusi ir su politika, ir su kultūra (plačiąja prasme). Juos įtakojo trys pagrindiniai šaltiniai: britų darbininkų klasės kultūra, pankai ir anarchistinė/kairuoliška/komunistinė tradicija. „Klasių kova“ susikūrė tam, kad erzintų žurnalistus, ir jiems tai puikiai sekėsi. Veikimo taktiką jie nusikopijavo nuo pankų ir anarchistų. Tariant trumpai, „Klasių kova“ šlovino viską, ką žiniasklaida pasmerkdavo. Jei žiniasklaida darbininkų klasę piešė kaip linkusią į smurtą, „Klasių kova“, sekdama pankų pavyzdžiu, tokį įvaizdį dar labiau sutirštino (tiesa, nurodydama, kad darbininkų įtūžis nukreiptas į „farus“ ir turčius). Žiniasklaida „Klasių kovą“ ir pankus nuolat vaizdavo pilnais neapykantos turtingiesiems ir establišmentui (ypač karališkajai šeimynai). Tarsi pakartodama Sex Pistols Antijubiliejinį įrašą, princo Endriu vestuvių proga „Klasių kova“ išleido albumą „Geriau miręs, nei vedęs“ (Better Dead Than Wed EP, Mortarhate Records, London 1986) – jo populiarumas, tiesa, buvo nepalyginamai mažesnis, nei Sex Pistols pankų. Įdomus sutapimas, kad olandų „Provo“ daugiausia žiniasklaidos dėmesio susilaukė dūminėmis bombomis apmėtę Olandijos karališkosios poros vedybų procesiją. Tiek pankai, tiek „Klasių kova“ pabrėžė, kad didžiausios atviros ir paprastos proletariato kultūros vertybės yra energija ir agresija. Jos buvo priešpriešinamos vidutiniosios ir aukštosios klasės gražbylystėms, kai viena galvojama, o kita sakoma. Pankai ir „Klasių kova“ iš visų šioje knygoje aptartų krypčių ir judėjimų kultūrą puolė aršiausiai. Kiti judėjimai buvo linkę plūsti aukštąją kultūrą (meną) ar kurti jai paraleles alternatyvios gyvensenos formas (komunas ir pan.), tad jų pastangos nebuvo itin grėsmingos. Niekas kitas taip aiškiai neartikuliavo darbininkų klasės kultūros reikšmės, kaip tai padarė mano jau minėti pankai ir „Klasių kovos“ ideologai.
Iš anglų kalbos vertė Redas Diržys
Versta iš: Stewart Home. The Assault On Culture: Utopian Currents From Lettrism To Class War. 2nd UK edition AK Press, 1991
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
