Gyvenau dvylikos butų „ponų“ name, kurio kieme stovėjo keturių angarų garažas. Kituose kiemuose stovėjo gyventojų sandėliukai ir tvartai. Garaže buvo net dvi transporto priemonės. Kaimynas vasarą į kiemą išvarydavo savo zaporožietį, o mums tai būdavo įvykis. Gaila, bet artyn neprileisdavo, nes buvo piktas, o vaikai jo buvo jau suaugę. Mano tėvas buvo viršininkas, ir tai lėmė, kad kieme iš visos „šaikos“ buvau vos ne jauniausias. Gyvenvietėje visi kiti namai buvo aštuonbučiai, be to, šalia manęs gyveno daugiavaikė, atrodo, aštuonių vaikų šeima – tai lėmė, kad mūsų namas visoje gyvenvietėje buvo „kiečiausias“. Po kelių metų įvyko drama, kai plytinė mūsų gyvenvietėje pastatė šimtabutį, tad mes skaudžiai gavome į kailį. Šalis statėsi.
Tikrame maište pirmąkart sudalyvavau gal kokių aštuonerių. Šalia namo turėjome futbolo aikštelę, joje ištisas dienas žaisdavome, manau, mums neblogai sekėsi. Tik bėda, kad aikštelė buvo klubo žemėje, todėl atėjus pavasariui tekdavo išrauti rudenį susodintus medelius ir iš naujo įkasti vartus. O tą vasarą klubą remontavo ir per mūsų rūpestingai prižiūrimą veją ėmė važinėti sunkvežimiai. Mes pasiutome, kad sunkvežimiai nepravažiuotų, bandėme įkasdavome kuolus, bet jėgos buvo nelygios. Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai aš pastojau sunkvežimiui kelią ir plytgaliu išmaliau priekinį stiklą. Nuo vairuotojo pabėgau, bet tėvai apie mano „žygdarbį“ sužinojo jau tą patį vakarą. Laimei, diržas nepalaidojo maišto idėjų. Suaugusių namo gyventojų pastangomis futbolo aikštės „skvotinimas“ baigėsi tą pačią dieną, ir kiek pamenu, be pasekmių. Kitą pavasarį mes vėl iškasėme keturias neseniai pasodintas eglaites ir žaidėme toliau.
Įdomu, kad užaugęs sužinojau, jog plytinė tais laikais vieną žiemą streikavo. Tėvas, o jis ten dirbo darbo užmokesčio skyriaus viršininku, sakė, kad vasaris buvo šaltas, karjerai užšalo, todėl darbininkai, kurių dauguma dirbo už vienetinį atlyginimą, negavo sau įprastų algų. Streikas buvo gerai organizuotas: keičiantis pamainai, netikėtai „užgeso“ šviesa ir buvo įtikinamai paaiškinta, dėl ko reikia nedirbti. Visi galėjo pasiteisinti, kad nedirba dėl grasinimų, o organizatorių taip ir nesurado. Darbininkai buvo geri konspiratoriai, bet aš jiems buvau svetimas – viršininko sūnus, tad nieko apie tą streiką nė neišgirdau, apie jį sužinojau tik po kokių dvidešimties metų.
Kai buvau dešimties, tėvą iškėlė į Šiaulius, todėl mokyklą baigiau ten. Tais laikais didelį įspūdį padarė du autobusų vairuotojų streikai: autobusai nekursavo, į darbą žmonės ėjo pėsti. Nors ne, vienas autobusas, atrodo, kursavo, nes jo vairuotojas turėjo valstybinį apdovanojimą, todėl streikininkai jį išleido į reisą, nors gal jis ir „nepabūgo“ grasinimų. Bent tokią versiją tada girdėjau.
Mane domino „klasių kova“, kodėl – nežinau. Gal kad buvau pasišiaušęs, nuolat keldavau konfliktus dėl įvairių „neteisybių“. Būdamas šešiolikos, vasarą dirbau „Vairo“ gamykloje. Tai buvo jau antroji mano „parduota vasara“. Gavau tokį kvailą darbelį – plaktuku tiesinau poveržles dviračio sėdynei, tas, kurias štampuotojai buvo blogai iškirtę. Moterys, tarp kurių dirbau, skubėjo, nes jų užmokestis vienetinis, o aš niekaip nespėjau. Jų kantrybė trūko, ir jos metė darbą. Streikavau ir aš. Po valandos pasirodė viršininkai, dar valandą užtruko, kol pristatė naujų, nebrokuotų detalių partiją. Visą tą laiką nedirbome. Aš buvau pilnas įspūdžių ir gerai pailsėjau, tiesa, netekau tos darbo vietos – kitą dieną jau dirbau kitur.
Maždaug tuo metu ėmiau skaityti Karolį su Pričkum (jie geriau žinomi kaip Marxas su Engelsu), ir, žinoma, Vovą (jis gi Uljanovas). Visoje jų teorijoje man kažkodėl labiausiai patiko tezė, kad valstybė nunyks. Vovos „Valstybė ir revoliucija“ buvo mėgstamiausias veikalas, tiesa, visa tai labai kontrastavo su tuo, ką mačiau aplinkui.
1979 metais baigiau mokyklą ir po paskutinio skambučio nusipirkau ką tik pasirodžiusią pirmąją J. Erlicko knygutę. Išvažiavau į universitetą mokytis fizikos, besimokydamas atradau filosofiją. Laisvalaikiu turėjau du užsiėmimus: skaičiau knygas, o kai galvoje imdavo spengti nuo perskaitytų minčių gausos, valydavau jas alkoholiu. Per vieną girtą vakarą susistumdžiau su milicininkais ir kažkodėl iškeikiau „komunistus“. Taip susipažinau su valstybės saugumo komitetu. Ta „vertinga pažintis“ daug ką sustatė į savo vietas.
Buvau sutikęs ir kelis to meto disidentus. Į fiziką kartu buvo įstojęs vienas mažeikiškis, bet jį tuoj pat išmetė, nes vasarą apipeckiojo rusų mokyklos sienas. Jau tada nacionalizmas man buvo šlykštus. Turėjau draugų rusų, bet neturėjau priežasčių jų nemėgti. Pamenu, vienas šiaulietis, su kuriuo diskutuodavau apie nacionalizmą, pasakojo apie pogrindžio spaudą, minėjo, atrodo, „Vytį“. Bet man tai buvo svetima, dvelkė senovės voratinkliais. Beje, rajone, kur baigiau mokyklą, gyveno toks keistuolis. Jis skaitydavo Leniną, todėl paaugliai jį taip ir vadino. Buvo teistas už politiką – Kryžių kalne statydamas kryžių negražiai pakalbėjo apie velnio tarnus. Šis žmogus mane domino (juk skaitė Vovą), bet, deja, jis buvo religingas, todėl mane atstūmė.
Karinis statybininkas – piktybinis disciplinos laužytojas
Studijų metais viskas ėjo taip, kaip pas Erlicką parašyta: „Iš pradžių gėrėm alų, vėliau alų, dar vėliau irgi alų“. Netrukus po vienos „Fizikų dienos“ šventės grįžau į Šiaulius jau atsisveikinęs su universitetu ir pradėjau darbininko „karjerą“. Kaip ten bebūtų, mane greitai paėmė į armiją, o kadangi per girtuoklystes spėjau susigriebti smegenų sutrenkimą, tai pakliuvau ne į Afganistaną, o į „stroibatą“. Gražus miestas Charkovas... Ten atsitiko keli dalykai. Pirmiausia sužinojau, kad esu anarchistas – kažkuris politrukas tą pasakė, nuo Charkovo juk Guliajpolė netoli... Antras geras dalykas – susipažinau su fainu biču, studentu Bacevičia. Praėjo jau beveik trisdešimt metų, o jis vis dar studijuoja...
Taigi politrukai, kaip jiems ir derėtų, nurodė kryptį, kuo turėčiau domėtis, Bacevyčia parodė daugybę gerų knygų, o Valstybės saugumo komitetas parodė, kad ne su visais galima atvirai kalbėtis. (Šiaip tai galima, bet paskui valstybės saugumo karininkai, tokiais tamsiai mėlynais antpečiais, įspraudžia tavo žodžius į baudžiamąjį kodeksą ir tada revoliucinės frazės smagumas dingsta. Netgi po Vovos „Valstybe ir revoliucija“ nelabai tepasislėpsi.)
Atitarnavau, tiesa, ne be atidaus VSK majoro vadovavimo, susipažinau su narkotikais (matyt pajuto, kad man maištauti yra kaifas) ir tik šnapsas mane išnešė iš tos amžinos stotelės. Kariuomenėje pasigavau tuberkuliozę, todėl ją teko porą metų gydyti. Išėjau ilgų kūrybinių atostogų, kurios man labai patiko. Turėjau laiko skaityti. Tada ir įgijau savo neformalų išsilavinimą.
Pamenu, kad tais metais sukėliau sumaištį vienoje advokatų kontoroje, kai panorau išsiaiškinti, kaip galėčiau įkurti savišvietos kooperatyvą. Perestroika dar nebuvo atėjusi, ir mane mandagiai išprašė pro duris, o gal ir pranešė ten, kur reikia. Nežinau, o man ir nebuvo svarbu – šventai tikėjau, kad proletariatas neturi ką prarasti, išskyrus savo grandines. Beje, per tas ligas nepakliuvau tarp Černobylio avarijos likvidatorių, vienas mano vizitas į karinį komisariatą baigėsi net muštynėmis, mat jie bandė man prikabinti kaltinimus, kad slapsčiausi. Bet viskas baigėsi „laimingai“ – pakliuvau į mobilizacinę grupę, kurioje buvo pilna saugumiečių. Matyt tam, kad reikalui esant nepasimesčiau.
Tuo metu susidėliojo ir tam tikros mano pažiūros. Ko gero, buvau marksistas su kai kuriais juodais štrichais, nes mane retsykiais užknisdavo valdiško marksizmo logika. Ir toliau žavėjausi artėjančia valstybės mirtimi. Kadangi ji merdėjo itin lėtai, tai pamaniau, kad jai, kaip ir buržuazijai, reikia duobkasio. Kas juo galėtų būti? „Svoboda“ kartais papasakodavo apie marksistinius disidentus, bet šie buvo labai toli, nelabai realūs. Bacevyčia turėjo visokių kultūrinių idėjų, bet jos buvo nerealios (visomis teigiamomis prasmėmis) dėl savo kultūringumo.
Tad duobkasiu pasirinkau savo brigadą. Per kelis metus mes išsireikalavome gerokai didesnio atlyginimo – man jis pakilo kone dvigubai. Kaip pavyko? Nesunkiai perpratau F. W. Tayloro darbo normavimo vingrybes ir streikų tradicijas „Vairo“ gamykloje – kaip organizuoti „laukinius“ arba „gumos tempimo“ streikus. Buvau proletaras – dirbau prie staklių, gerai uždirbdavau, pragerti savo algos nepajėgdavau, nors sveikatos tam reikalui netrūko. Algos pakako, kad savaitgaliais galėčiau sėsti į traukinį ir pažioplinėti Maskvoje ar Piteryje. Taip ir sulaukiau „perestroikos“. Viskas klostėsi, rodos, pagal trijų „P“ teoriją „Perestroika – perestrelka – perepis naselenija“ („Perestroika – pasišaudymai – gyventojų surašymas“), bet manęs tokia įvykių eiga negąsdino, buvau jaunas. Greičiau liūdino, kad Lietuvoje nieko nevyksta.
Tarptautinis veikėjas kartu su Kaliningrado „Solidarumo” aktyvu
Pamenu, 1987 metais nunešiau į miesto laikraštį skelbimą (beje, ir dabar manau, kad tai vienas iš geresnių mano raštų): „Skubiai reikalingas Komunizmas, karinio ir valstybinio nesiūlyti“. Teko pradėti įdomią ir turiningą diskusiją su laikraščio redaktoriumi. Aš jį spaudžiau klausinėdamas, negi jam nereikalingas komunizmas. Susitikus kitą dieną, jis jau žinojo visą mano biografiją, nors mano „bičiuliai“ iš saugumo taip ir liko šešėlyje...
Perestroika jau buvo pasiekusi Šiaulius, bet Lietuvoje buvo ramu. Po kurio laiko išlindo „žalieji“. Suagitavau vos ne visą savo cechą pasirašyti po viena jų peticija, bendradarbiai svarstė, kokia bus saugumo „rekomendacija“, bet jos nebuvo.
Kai Bacevyčia 1988-ųjų pavasarį sumąstė pankišką „akcijadą“, apie Sąjūdį dar niekas negalvojo. Pamenu, „akcijados“ laikraštuke siūliau cirkostenikams kurti skelbimus. Kai Bacevyčia ant aukščiausio Šakių kamino iškėlė „akcijados“ vėliavą – pilką drobulę su nupaišyta tupykla – tuojau prisistatė milicija, vėliavą nukabino, Bacevyčią mušė per kepenis, vėliau iš žvejybos iškvietė saugumiečius – viskas vyko kaip normaliame tarybiniame miestuke. Mane nustebino, kad pankai neišsilakstė, visi draugiškai, vos ne savanoriškai sudalyvavome saugumiečių apskritojo stalo diskusijoje. Bacevyčią ir mus visus tą pačią pavakarę paleido. Taigi perestroika buvo jau ir Šakiuose. Žmonės kalbėjo, kad į Šakius buvo atvykusi Sadūnaitė, o tai labai linksmino pankus. Kitą savaitę sužinojome, kad Wilno miestelyje susikūrė Sąjūdis perestroikai remti.
Sąjūdyje buvo įdomių žmonių, bet jie buvo nacionalistai, ir tai mane atbaidė. Sąjūdis užgožė žaliuosius, o gaila. Tuomet labai domėjausi Gandžiu ir Tolstojumi. Bet įvykiai aplinkui kunkuliavo, gamykloje pasirodė „Darbininkų sąjunga“. Pamenu, pasiklausiau, ar tai nėra Sąjūdžio sugalvotas judėjimas. Mane apgavo pasakę „ne“. Ką gi, buvau neatsargus ir įsipainiojau.
Darbininkų sąjungoje iš pradžių virė diskusija, kuo ji turėtų būti – profsąjunga ar politine organizacija. Aš buvau karštas profsąjungos šalininkas. Per tą karštumą tik dar giliau įsipainiojau. „Vaire“ tada buvo aštuoni „Darbininkų sąjungos“ (DS) nariai. Paėmiau mašinų pramonės darbuotojų profsąjungos įstatus, pagal kuriuos buvo galima įkurti pirminę organizaciją bet kuriems trim žmonėms, ir įkūrėme profsąjungą. Bet tos organizacijos biurokratai buvo nepėsti, todėl mus iš profsąjungos išmetė. Vienas mūsiškių netrukus susilaužė koją, ir mes turėjome progą patirti, kad profsąjunga ne visada gali padėti.
Bet trauktis nebuvo kur. Kadangi nacionalistų nedomino profsąjungų veikla ir jie buvo linkę naudoti DS tik kaip savotišką priedangą savo masiškumui pagrįsti, tai veiklos teko imtis man. Netrukus tapau Šiaulių Darbininkų sąjungos pirmininku. Tuo metu organizacijoje buvo tik šešiolika narių, kurie turėjo nario bilietus ir mokėjo nario mokestį. Turėjau daug darbo – tai vienoje, tai kitoje įmonėje kildavo darbo konfliktai ir atsirasdavo noras įkurti DS organizaciją, tačiau išsprendus tą konfliktą, noras išlaikyti organizaciją dažnai apleisdavo darbininkus. Organizacija kūrėsi sunkiai, bet po metų jau turėjome rezultatą – pusantro tūkstančio narių. Gausiausia DS buvo Šiaulių televizorių gamykloje – apie 800 žmonių, „Elnio“ gamykloje – apie 150, autotransporto įmonėje – apie 100, kitur – po kelis ar keliolika. Labai trūko organizacinės kultūros, nes turintys tokios patirties žmonės laikėsi atokiai, o mūsų lyderiai sugebėdavo suburti tik kelis ar keliolika žmonių. Juo labiau, kad šalia kunkuliavo Sąjūdis, o jo įsiūlyti Darbininkų sąjungos lyderiai negražiai kalbėjo apie profsąjungas. Kita vertus, rimtų ir derybomis neišsprendžiamų konfliktų pasitaikydavo retai.
Kiek didesnis buvo privatizacijos sukeltas buitininkų (buitinių paslaugų teikimo įmonių) streikas. Bet sustreikavę darbuotojai netrukus išsilakstė po mažas įmonėles, ir organizacijos nebeliko. Įdomu, kad darbuotojų maištus itin operatyviai ir sutelktai ėmėsi slopinti „trišalės pajėgos“ – banditai, įmonių valdžia ir politikai. Privatizuoti pastatus gerose vietose siekę „mafijuozai su mafizosėmis“ veikė nuostabiai koordinuotai kartu su įmonių vadovybėmis, nuo jų neatsiliko ir politikai, po pirmos streikų bangos labai greitai priėmę streikų įstatymą ir bene pusmetį jo niekur neskelbę, matyt tam, kad bet kokį streiką galėtų paskelbt neteisėtu. Pamenu, kai apie tą teisinį kazusą papasakojau dabartiniam Konstitucinio teismo vadovui K. Lapinskui, jis labai ir, atrodo, nuoširdžiai nustebo – dar po kelių mėnesių „Valstybės žinios“ tą įstatymą pagaliau atspausdino. Bet buvo jau nebeaktualu – buities paslaugų įmonėlės jau buvo išdraskytos, darbininkai pralaimėję.
Tuo metu daug rašiau reportažų, komentarų, šiaip publicistikos. Juos spausdinau „Darbininkų balse“ , Šiaulių laikraščiuose. Kalbant šiuolaikinių „kultūrininkų“ kalba – buvau tikras „medijų aktyvistas“. Temos, kuriomis domėjausi, buvo itin įvairios – darbininkų judėjimo aktualijos, anarchizmas, kai kurie socializmo aspektai, privatizacija. Pamenu, vieną rašinį pradėjau žodžiais „Po Europą klaidžioja šmėkla – privatizacijos šmėkla. Ji yra komunizmo anūkė...“ Manau, kad sau ir aplinkiniams atrodžiau gana radikalus. Deja, anarchosindikalizmas profsąjungose „nelipo“. Darbininkai nenorėjo politinių etikečių, be to, Lietuvos Darbininkų sąjungos vadai – K. Uoka, A. Balsienė, R. Tėvelis, A. Kazlauskas – dėl savo nekompetencijos, tuščių ambicijų ir kvailo patriotizmo deklaravimo tiesiog griovė organizaciją.
1991 sausio 12 dieną pirmininkavau DS suvažiavimui, kuris vyko Panevėžy. Prisireikė didžiulių pastangų suvaldyti kauniečių A. Kazlausko ir R. Tėvelio šalininkų rietenas, o juk tą dieną tikrai buvo svarbesnių rūpesčių – po Vilnių jau važinėjo tankai.
Tuoj po sausio įvykių išvažiavau į Kuzbasą, ten streikų komitetams nepavyko sukelti streikų, keltų ir solidarizuojantis su Lietuva. Išvykome dviem grupėmis. Mažeikiškis R. Adomaitis, panevėžietis G. Papinigis ir dar vienas sąjungietis išvyko į Maskvą pirma manęs, o aš likau, nes turėjau paimti sausio tryliktosios vaizdo medžiagą. Maskvoje paprašiau, kad vietiniai anarchistai mane paglobotų. Jie man padėjo prasibrauti į kelias spaudos konferencijas, pamenu, kad kai kurie demokratai labai skeptiškai žiūrėjo į mano raginimus nekišti žmonių po tankais. Vienoje iš spaudos konferencijų susitikau su savo bičiuliais, pasidalinau atvežta medžiaga, sutarėme toliau vykti dviem grupėmis. Mano bičiuliai iš darbininkų judėjimo agentūros KAS-KOR („Rusijos anarchosindikalistų konfederacijos korespondentas“) susisiekė su aviadispečerių profsąjunga, kuri savais kanalais gavo mums bilietus.
Į Kemerovą nuskridau su dviem nepriklausomos šachtininkų profsąjungos lyderiais – Saša Jurčenko iš Vorkutos ir Saša Mril iš Donbaso. Jie skrido aiškintis dėl streiko ir organizuoti savo pirminių organizacijų. Saviškius aplenkiau ir Kuzbase atsidūriau pora dienų anksčiau. Buvome streikų komitetų svečiai, gyvenome šachtininkų profilaktoriumuose. Dienotvarkė buvo paprasta. Vyko streiko komiteto susitikimai, kurie po 1987 metų stichiškų streikų veikė visuose Kuzbaso šachtininkų miestuose. Po to vykdavome į kokią nors šachtą, kur rengdavome susirinkimus. Pasakojau apie padėtį Lietuvoje, šachtininkai mums simpatizavo, nes dėl streiko nesijautė saugūs, bijojo susidorojimo. Po susirinkimų dalinau Lietuvoje leistą rusišką spaudą, nušviečiančią sausio įvykius, vakare rodydavome filmą.
Mūsų vizitą atidžiai „stebėjo“ šachtininkai. Ypač jie saugojo mane. Pamenu, sukėliau stresą, kai neįspėjęs kelioms valandoms dingau pas vietinius lietuvius. Pavojų kėlė ne vien galimos saugumo represijos, prieš šachtininkų judėjimą Kuzbase žiauriai kariavo ir nusikalstamas pasaulis. Keršijo už tai, kad streikų metu kriminaliniai elementai dažnai būdavo sumušami ir išvejami iš šachtininkų gyvenviečių. Tuo metu šešėlinio pasaulio veikėjai jau buvo grįžę, bet dar tik žvalgėsi.
Po kelių dienų atvyko kita Lietuvos „delegacijos“ pusė. Po dienos išvykome į Novokuznecką dalyvauti Kuzbaso streikų komitetų posėdyje. Posėdyje buvo svarstoma, kodėl komitetams nepavyko organizuoti streiko. Organizatoriai nurodė ir vieną iš priežasčių – streiko išvakarėse buvo parodytas Nevzorovo filmas „Naši“, kuris suveikė kaip kontrpropaganda. Streikų komitetams tai buvo rimtas išbandymas, nes ankstesnis streikas buvo kilęs stichiškai, o dabar darbininkų pakelti kovai nepavyko. Jie kalbėjo apie planus streikuoti pavasari, kai prasidės sėja savo sklypuose. Šachtininkų gyvenvietėse jautėsi maisto, ypač mėsos stygius. Po to posėdžio mano draugai išvyko Lietuvon, o aš nutariau dar kurį laiką likti ir dar porą savaičių pakeliauti po Kuzbasą. Grįžęs papasakojau įspūdžius „Darbininkų balse“ ir Šiaulių laikraščiuose. Parvežiau ir pasiūlymą, kaip DS galėtų paremti pavasarinius šachtininkų streikus. Šachtininkai prašė maisto. Nors tą pavasarį prasidus streikams, mano siūlymą rinkti ir siųsti šachtininkams maisto produktus K. Uoka iš pradžių ir atmetė, bet dar tą patį vakarą pasitarus su „autoritetingais asmenimis“, ėmėme rinkti maisto produktus. Mūsų vajus pasisekė, o šachtininkai tada laimėjo.
Dalyvaudamas pirmajame Darbininkų sąjungos suvažiavime, iš Maskvos darbininkų klubo atstovo sužinojau, kad tarp jų veikia anarchistai. Gavau laikraščio „Obščina“ redaktoriaus Sašos Šubino telefoną. Tada prasidėjo mano pažintis su Tarybų Sąjungos anarchistais. Jie buvo labai įvairūs, bet savi. Gaudavau anarchistų literatūros – ne tik jų leidinių, bet ir „klasikų“ knygų: M. Stirnerį, Bakuniną, Kropotkiną. Nemažą įspūdį paliko A. Borovojus. Patiko nuo kitų nuošaliau besilaikę tolstojininkai – Rygoje buvęs hipis Meitinas leido žurnaliuką „Jasnaja Paliana“. Mano domėjimasis Gandžiu įsikūnijo straipsniuku viename iš „Obščinos“ numerių. Pažintis su gyvais ir „knyginiais“ anarchistais praplėtė mano akiratį. Meitinas supažindino su tada jau mirusio E. Levinsko – tolstojininko iš Žagarės – darbais. Dėkingas jo sūnui, leidusiam susipažinti su tėvo archyvu. Kol dar gyvavo Tarybų Sąjunga, spėjau sudalyvauti Anarchosindikalistų konfederacijos ir Anarchistų judėjimų asociacijos suvažiavimuose, ten susipažinau su Kaliningrado „Solidarumo“ aktyvistais bei įsitraukiau į informacinės agentūros KAS-KOR veiklą.
Buvau agitatorius, organizatorius ir žurnalistas. Susitikimuose raginau žmones burtis, padėdavau norintiems susiburti, mano straipsnius mielai spausdindavo „Darbininkų sąjungos“ ir miesto laikraščiai. DS veikloje labai trūko patirties, žinių. Informacinė agentūra KAS-KOR bandė užpildyti šią spragą – suteikė galimybę keistis patirtimi Tarybų Sąjungos darbininkiškų organizacijų aktyvistams. Padedamas KAS-KOR, Šiauliuose surengiau seminarą, kuriame be šiauliečių dalyvavo ir panevėžiečiai. KAS-KOR, kartu su Švedijos centrine darbininkų organizacija (nežiūrint skambaus pavadinimo ir turtingos istorijos, šiandien tai nedidelė, bet gerai organizuota sindikalistinė profsąjunga), rengė seminarų ciklą darbininkams. Buvo surengti septyni seminarai, viename jų ir pats dalyvavau.
Profsąjungų bosas su SAC nariais po seminaro
Taip gimė idėja vieną seminarą iš to ciklo surengti Šiauliuose. Nebuvau dar organizavęs tokių renginių, trūko ir patirties, ir pagalbininkų, norėjosi visko ir daug. Programa išėjo per daug išpūsta – net 13 dalyvių, daugiausia eilinių aktyvistų, bet buvo ir antpečiuotų. Lankėme įmones, kuriose buvo susikūrusios mūsų organizacijos, teismą, kuriame tuo metu bylinėjosi be reikiamo įspėjimo atleisti mūsų nariai – privatūs taksistai. Paskaitas skaitė švedai, aš papasakojau apie profsąjungų situaciją Tarybų Sąjungoje, Mažeikių DS pirmininkas R.Adomaitis kalbėjo apie privatizaciją, tuometinis Vietinio ūkio ir paslaugų profsąjungos pirmininkas D. Paukštė pateikė savą profsąjungų judėjimo ateities viziją. Seminaras truko visą savaitę. Kaip jis pavyko, man sunku spręsti – buvau labai įsivėlęs į organizacinius klausimus. Pamenu, kad švedai paskui bandė sužinoti, kaip aš sutariu su saviškiais, nes jie matė, kad Šiaulių Darbininkų sąjungos nariai neremia sindikalistinės profsąjungos modelio. Buvo net įmonių, kuriose turėjome po kelias organizacijas, pvz., vairuotojų ir šaltkalvių, darbininkų ir inžinerinių techninių darbuotojų. Tuomet sakiau, kad svarbu, jog žmonės liktų profsąjungose, įgytų patirties, o tada ir nuspręs, kokios jos turėtų būti, svarbu, kad jos būtų.
Darbininkų sąjungoje nuolat tekdavo susidurti su tautiškai susipratusia opozicija. Pirmą kartą su tuo susidūriau, kai Afganistano karo veteranai užgrobė (užskvotino) vieną remontuojamo namo laiptinę. Aš juos parėmiau, bet buvau smarkiai atakuojamas. Paskui afganistaniečius nuramino suteikdami gyvenamą plotą ne tokioje strategiškai geroje vietoje. Kitas nuolatinių užsipuldinėjimų objektas buvo gegužės pirmoji. Šiaulių Darbininkų sąjunga nuolat ją minėjo, už ką gaudavau barti. Spaudimas ypač sustiprėjo, kai išspausdinau kreipimąsi, raginantį minėti gegužės pirmąją, ir surašiau mūsų keliamus reikalavimus. K. Uoka su kompanija tada įsiuto, koordinacinė taryba net priėmė sprendimą nuo manęs atsiriboti. Patys šiauliečiai tada linksmai ramino: „Esi mūsų pirminyks, i dirbk toliau“. Visgi dirbti Darbininkų sąjungoje darėsi vis sunkiau, o ir materialinės sąlygos vertė ieškotis kito darbo. Nenorėdamas skaldyti organizacijos, palikau tą postą, tiesa, niekas iš bendražygių ilgai nenorėjo užimti mano vietos. Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad kad Šiaulių Darbininkų sąjunga išliko.
Darbo nebuvo, pamenu, kad „darbdavius“ (idiotiškas kapitalistų sugalvotas žodis) labai neigiamai nuteikdavo faktas, jog buvau dirbęs Darbininkų sąjungos pirmininku. Verčiausi atsitiktiniais darbais, įsidarbinti nepadėjo ir išsikerojęs mano pomėgis girtuokliauti.
Pamenu, kažkurią kovo 11-ąją važiavome maršrutiniu miesto autobusu, gėrėme alų ir šventėme „landzbergines“, t.y. pagal populiarios dainos melodiją dainavome, kad mylime kažkokį landzbergį. Vienoje stotelėje įlipusi kompanija jau ruošėsi mus mušti, bet išgirdusi, kad ta mūsų meilė vadui yra ne dvasinė, o fizinė, „palaimino“ mūsų siekį fiziškai pamylėti valdžią. Kitą dieną vienas Šiaulių laikraštis rašė, kad anarchistai „landzberginių“ proga gėrė alų ir garbino Landsbergį. Taip gimė anarchistų choras (CHA). „CHA – tai valdžia mylinti organizacija. Jos tikslas – negyvai užmylėt valdžią...“ – buvo rašoma CHA manifeste. Deja, tokie erotiniai motyvai niekur nenuvedė. Pamenu, buvo dar grubaus pornografinio „mail arto“ – „mylėk valdžią paštu“ – protrūkis, bet jis irgi niekuo nesibaigė.
Trumpi epizodiniai darbai, kuriuos dirbau, kad pragyvenčiau, atvedė mane staliauti į mokyklą. Tuo metu jau šiek tiek konsultavau Šiaulių švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininką R. Medžiūną, kuris konfliktavo su miesto valdžia dėl lopšelių darželių uždarinėjimo. Įsitraukiau į tos organizacijos veiklą. Laikas buvo palankus – pakakdavo šiek tiek išradingumo, reikėdavo sugalvoti netradicinį lozungą ar reikalavimą, taip patraukdavai žmones – ir valdžia darė nuolaidų.
Pamenu prieš naujametį valdžia eilinį kartą nenorėjo mokėti mokytojams metinių premijų. Surašėme raštą, kad mokytojai Kalėdoms pageidauja gauti po žąsį su obuoliais (pinigų nereikalavome, nes valdžia aiškino, kad jų neturi). Surinkome truputį parašų, neva ruošėmės būriu eiti į savivaldybę ir stoti į eilę tos žąsies – ir valdžia kaip mat surado pinigėlių premijoms...
Kitą kartą valdžia apsiverkė, kad nėra pinigų atostoginiams, tai parašėme biurokratinį raštą, kuriame išaiškinome, kad tuos pinigus reikia išmokėti laiku, kitaip pagal įstatymą prasitęsime atostogas ir rugsėjo pirmosios nebus. Valdžia pabandė nutylėti, tada truputį palaukėm, o po to atkapstėme mero raštą, raginantį savo chebrą taupyti ir draudžiantį pirkti menkavertį inventorių. Pasitarėme ir padarėme išvadą, kad meras betaupydamas liko be rašiklio. Teko padėti. Sukvietėme žurnalistus, parodėme labdarą ir supakavę išsiuntėme paštu merui rašiklį, popieriaus bei voką. Atsakymą gavome operatyviai, ką rašė – nepamenu, bet atostoginius visi gavo laiku. Buvo linksma.
Tiesa, profsąjungoms tai buvo sunkus byrėjimo metas. A. Bružas bandė gaivinti Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungą, kuri Šiauliuose tuo metu buvo viena iš gausiausių organizacijų – turėjome apie 500 narių. Reikėjo ieškoti naujų organizacinių formų. Suplanavome ir surengėme Šiauliuose profsąjungos dienas, kurių idėja tokia: profsąjungos aktyvas per kelias dienas aplanko kuo didesnį kolektyvų skaičių ir bando kalbėtis su žmonėmis ir atsakinėti į klausimus, žodžiu, dirbti propagandinį darbą. Šiauliuose daug naujų narių nepritraukėm, bet kai kuriuose rajonuose ši forma leido sustiprinti ar atkurti organizacijas. Bandėme ir organizuoti mokymus. Kiek pamenu, skaitėme paskaitas Šiauliuose, Akmenėje, Joniškyje, Telšiuose. Vėliau A. Bružas ėmėsi organizuoti kursus prie respublikinio Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vykdomojo komiteto. Pamenu, mano paskaitėlė vadinosi „Profsąjunginiai spaudimo būdai“. Konspektėlį buvau paruošęs pagal Švedijos centrinės darbininkų organizacijos (SAC) brošiūrėlę. Linksma būdavo žiūrėti į staiga apvalėjančias mokytojų akis, kai jiems aiškindavau apie sabotažo naudą arba nurodydavau priežastis, kodėl daug geriau, jei pamokas vietoj streiko nutraukia higienos centras.
Mokytojai greitai mokėsi, tačiau A. Bružas svyravo tarp reformizmo ir kovingumo, keitėsi ir mano požiūris į socialinę revoliuciją. Pagaliau ir duonai reikėjo kaip nors užsidirbti. Mokykloje nebedirbau, kurį laiką dirbau respublikiniame profsąjungos komitete, Šiaulių švietimo darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku, bet mačiau, kad tai ne man. Pasiūliau šiaulietėms mane perrinkti. Jos beveik pusmetį svarstė, kol nusprendė mane nuversti, o aš ir nesipriešinau. Taip tam kartui baigėsi mano – profesionalaus revoliucionieriaus – karjera.
Paryžiaus elgeta
Tiesa, per tą laiką dar spėjau padraugauti su Prancūzų trockistais – tokio mielo senioko Pjero Lambero pasekėjais. Visame pasaulyje jie bandė kovot su privatizacija ir man tai tiko, tačiau kodėl man – anarchistui – tai rūpėjo? Tada ir dabar manau, kad privatizacija – tai tik dar vienas nacionalizacijos etapas: valstybė išperka blogus kapitalistų aktyvus, o gerus vėl parduoda vadindama tą aktą privatizacija. Man privatizacija yra valstybinio komunizmo anūkė.
Šiauliuose pavyko surengti konferenciją, nukreiptą prieš vandentiekio privatizaciją. Tuo metu Lietuvoje itin aktyviai savo paslaugas bandė siūlyti prancūzų vandentiekio kapitalistai. Konferencija buvo tarptautinė – be šiauliečių ir vilniečių, joje dalyvavo prancūzų lambertistai, kurie ir padėjo mums gauti lėšų. Čionai priklydo tokia išprotėjusi britų trockistė, iš jos nusipirkau kelis Trockio veikalus (linksmas rašytojas, rekomenduoju, paprastai jį vadinu Trakiškiu). Švedų SAC aktyvistas atvežė sveikinimus, bičiulis anarchistas iš Kaliningrado padėjo versti, Latvijos ir Estijos profsąjungos atsiuntė savo delegacijas (mes norėjome, kad dalyvautų ne tik profsąjungų viršūnės, bet ir apačios). Konferencija praėjo sėkmingai, nežinau kiek ji prisidėjo, bet Lietuvos vandens ūkis privatizuotas nebuvo.
Tai tiek žinių apie mano revoliucinį gyvenimą, tiek to mano aktyvizmo.
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis
