Vyraujant neoliberalizmui, amerikietiška svajonė dosniai buvo pažerta visų pasaulio tautų vyrams ir moterims. Joje mes visi esame niekas kitas tik individai. Ji nekalba apie grupes. Ji nieko nežino apie klasių kovą. Kiekvienas asmuo yra tik asmuo, nei daugiau, nei mažiau – toks yra simbolinis šio universalios socialinės idilės šaltinis.

       Visgi, nors ir koks užburiantis, amerikietiškos laisvės ir lygybės paveikslas negali užpildyti visos drobės. Yra ir kitų vizijų. Kaip ir šita, išspausdinta The Montgomery Advertiser 1956-ų vasario 11 d.: “Mes skelbiame šias tiesas akivaizdžiomis, kad visi baltieji yra sutverti lygūs tam tikrom žmogaus teisėms; tarp šių yra gyvybė, laisvė ir nigerių persekiojimas”. Grįžkime dar keletą mėnesių atgal. Į tą 1955 metų gruodžio dieną, kai Rosa Parks nusprendė, kad viso to jau gana.

       Jai tada buvo 43-eji ir ji dirbo siuvėja. Ji užsiėmė sau vietą Clevelando autobuse. Kaip visada, kelionė autobusu buvo žeminanti. Kai baltieji įlipo, vairuotojas nurodė juodiesiems keleiviams pasitraukti į autobuso galą. Visi pakluso. Išskyrus Rosą Parks. Ji nesiginčijo, nekalbėjo, bet ir nepajudėjo iš vietos. Po keleto minučių į šio siaubingo nusikaltimo vietą atskubėjo policija. Parks buvo areštuota ir jai paskirta bauda.

       Sekančią dieną po Rosos suėmimo, perpildytame susirinkime, kuriam vadovavo juodųjų bendruomenės lyderiai, visi spalvotieji buvo raginami boikotuoti Montgomerio autobusus. Dauguma žmonių kasdien vyko į darbą autobusais, nes tai buvo vienintelė jų susisiekimo priemonė, tačiau nuo pat pirmos dienos boikotas buvo beveik vienbalsis. Juodieji vyko į darbus pėsti, važiavo taksi, asmeninėmis mašinomis ir netgi ant asilų. Ištisus metus, kol kova tęsėsi, spalvoti žmonės nevažiavo Montgomerio autobusais. Valdžia ir baltieji rasistai buvo įsiutę. Jie išbandė viską. Nuo keturis kartus didesnių taksi mokesčių įstatymo įvedimo iki juodųjų suėmimų už “nelegalų tranzavimą”. Jie netgi padėjo bombą vietinio bažnyčios lyderio Martino Lutherio Kingo namuose. Bet juodųjų bendruomenė palaikė vieni kitus.

       1956 m. gruodžio 20 d. Montgomeris gavo Aukščiausiojo teismo sprendimą, kad rasinė segregacija pažeidžia Jungtinių Amerikos Valstijų konstituciją. Sekančią dieną Martinas Lutheris Kingas buvo pirmas juodasis įsėdęs į Montgomerio autobusą. Jis atsisėdo pačiame priekyje.

       Rosa Parks pradėjo judėjimą už pilietines teises, masinę mobilizaciją, kuri per dešimt metų išstūmė rasinę diskriminaciją iš JAV teisės kodekso. Rosa Parks buvo vienas drąsus individas. Kas buvo tai, dėl ko ji pasipriešino tą rytą, tvirtai sėdėdama Alabamos autobuse? Parks savo elgesį paaiškino šiais žodžiais: “Buvo labai skaudu patirti segreguotų autobusų pažeminimą du kartus per dieną, penkis kartus per savaitę, vykti į miestą ir dirbti baltiesiems”. Parks pasipriešino dėl individo savigarbos. Ji pareikalavo savo teisės į pagarbą, galimybę gyventi visuomenėje, kurioje vienas individas yra lygus kitam. Rosa Parks pasipriešino individualizmo vardan. Ir visa afroamerikiečių bendruomenė palaikė ją.

       Šiuo metu individualizmas priklauso politinei dešinei. Jis yra siejamas su kapitalizmu, savanaudiškumu ir liberalios ekonomikos taisyklėmis. Individualizmas rodomas kaip antitezė bet kokiam solidarumui, bendriems interesams ir kolektyvinei kovai. Tai yra tarytum priešprieša tam, kuo, daugelio tikėjimu, turėtų remtis politinė kairė: kolektyvizmui.

       Toks buvo Vakarų kultūros hegemonijos politinės minties modelis per visą dvidešimtą amžių. Jis operavo dvinare ideologijų schema su individualistine „Laisve“ ašies dešinėje ir kolektyvine „Lygybe“ kairėje.

                 

       Kolektyvizmas kairėje, individualizmas dešinėje. Jums pažįstama ši ašis. Bet ar galite pažymėti save šioje ašyje? Kur mes pažymėtumėm kolektyvinę kovą už individo laisvę, kuriai pakilo Rosa Parks ir jos bendražygiai? Ir apskritai, kas yra tas individualizmas?

       Individualizmas siekia:
       1. Pagarbos individo orumui.
       2. Individo nepriklausomybės.
       3. Individualaus savęs vystymo.

       Jei tai ir yra individualizmas, kaipgi tuomet jis gali išskirtinai priklausyti politinei dešinei? Kaip tokiu atveju Amerikos socialistų lyderis Daniel De Leon aršioje viešoje diskusijoje 1912 metų blandį, galėjo parodyti pirštu į savo oponentą Niujorko generalinį prokurorą Thomą F. Carmody ir drąsiai pareikšti, kad „mes kaltiname kapitalizmą sunaikinus individualizmą!“?

       Mes tikime, kad De Leono kaltinimas puikiai susišaukia su radikaliausio Švietimo filosofo Jean-Jacques Rousseau mintimis. Rousseau individualią laisvę laikė aukščiausiu gėriu ir tinkamiausiu kiekvienos legalios sistemos siekiu. Bet šalia laisvės, ir jai prilygindamas, Rousseau pastatė lygybę, „nes laisvė negali be jos egzistuoti“.

       Metropoliniame Paryžiuje besiskleidžianti buržuazinė visuomenė, kurią Rousseau stebėjo aplink save, nelygybe žėrėjo labiau akinančiai, nei bet kuri kita pasaulyje. Buržuazijos juridinė lygybė buvo iš tiesų puikus dalykas, aiškino Rousseau, bet ji toli gražu neatitiko moralios visuomenės reikalavimų. Bent jau tol, kol akį rėžianti ekonominė nelygybė egzistuoja. Tokį „socialinį kontraktą” turtingasis sukūrė savo paties naudai. Tai „amžiams užtvirtino nuosavybės ir nelygybės teisę, gudrią uzurpaciją pavertė nekeičiama teise”. Buržuazijos socialinis kontraktas naujais pančiais supančiojo vargšus ir suteikė naujas galias turtingiesiems”.

       Rousseau požiūriu, ryški ekonominė nelygybė buvo nesuderinama su individo laisve. Nelygybė sukuria ekonominę priklausomybę. Esant nelygybei, vienas žmogus turi parsiduoti kitam, kad išliktų. Turtingieji gali išnaudoti vargšus savo asmeniniams tikslams. Neturtingųjų laisvė išnyksta. Nelygi visuomenė tampa nelaisva, besiremianti priklausomybe ir eksploatacija, visuomenė draskoma ryškių prieštaravimų.

       Štai kodėl tam, kad „Laisvė“ klestėtų, valstybei, nepaisant nieko, yra „ypatingai svarbu apginti vargšus nuo turtingųjų tironijos”, „ne statant vargšams ligonines, bet apsaugant visus piliečius nuo skurdo” ir „atimant galimybę pavieniams žmonėms sukaupti turtus”, sako Rousseau. Rousseau laisvė ir lygybė priklauso viena nuo kitos. Ne kaip priešingybės, bet kaip kuriančios viena kitą.

       Šis radikalus demokratinis individualizmas buvo toliau plėtotas Karlo Marxo. Priešingai populiariam įvaizdžiui Marxas, kaip komunistinės religijos kūrėjas, besipriešinantis bet kokiai individualizmo formai, kapitalizmo ydas įžvelgė ne buržuaziniuose laisvės, demokratijos ir individualumo idealuose. Jo kaltinimai buvo nukreipti į tai, kad į klases suskirstyta socialinė tvarka darėsi vis rimtesne kliūtimi šių idealų įgyvendinimui. Marxo siekis buvo nė kiek ne mažiau individualistinis nei „laisvos darbininkų individualybės” sukūrimas. Jo kritika telkėsi ties „prieštaravimu tarp kiekvieno atskiro darbininko individualumo ir darbo, kuris jam buvo primestos egzistuojančios padėties” (pabrėžta autoriaus). Todėl Marxo įsivaizduojamas žingsnis pirmyn buvo pačių darbininkų politinė mobilizacija, siekiant pilnai demokratizuoti visuomenės svarbiausių resursų – “darbo priemonių” – valdymą.

       Remiantis mūsų individualizmo apibrėžimu, ar teisinga būtų sakyti, kad Marxas buvo uolus individualistas? Taip. „Komunizmo patrauklumas jam buvo tas, kad jis įgalintų kiekvieną žmogišką būtybę, o ne tik elitinę mažumą, išreikšti save . […] Marxas buvo individualistas šia normatyvine prasme”, rašo Kolumbijos profesorius Jon Elster.

       Šiandien šis revoliucinis individualizmas yra gerai saugoma paslaptis. Bet mes randame tuos pačius sentimentus Oskaro Wilde‘o minty. Šis dandy socialistas argumentavo, kad socializmas „turės vertę paprasčiausiai dėl to, kad ves į individualizmą”. Beveik tuo pat metu prancūzų socialistinis lyderis Jean Jaurés propagavo, kad „socializmas yra logiškas individualizmo užbaigimas”. Ir naktį, prieš tuos karštus debatus Niujorko mieste 1912 m., Daniel De Leon pareiškė, kad „Mes socialistinio judėjimo vardu tvirtiname, kad esame tikrieji individualizmo, arba individualybės, globotojai šioje šalyje. […] Mes kaltiname modernią visuomenę, t.y. kapitalizmą, sutraiškius individualizmą”.

       De Leon’o žodžiai krito į patį ideologinės kovos sūkurį. Kas buvo tikrieji individualizmo čempionai? Dešiniosios ar kairiosios jėgos gaus privilegiją nešti jo vėliavą per visą XX amžių? Dešiniųjų stovykloje individualizmas buvo suprantamas kaip ideologija, šlovinanti visą amerikietišką kapitalizmą ir laisvės fejerverkus, atneštus jo buržuazinės demokratijos. Kairiųjų stovyklai individualizmo aspiracijos pagimdė kandžią moralinę ir socialinę kapitalistinės sistemos kritiką ir sustiprino jų revoliucinės transformacijos siekį. Po to sekė 1917 m. revoliucija. Po jos daug kas greitai pasikeitė.

       Maždaug XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje su galutine Sovietų Sąjungos konsolidacija į monopolinę-biurokratinę diktatūrą, Kremlius įtvirtino savo globalaus „marksizmo-leninizmo“ autoritetą. Naujai sukurtam stalinistiniam Karlui Marxui buvo pavestas nedėkingas uždavinys apginti valstybę nuo tikrosios žodžio laisvės, nuo teisės į susirinkimą, nuo nepriklausomų profesinių sąjungų, valstybę be teisinės individo apsaugos. Ši valstybė, anot Kremliaus, buvo socializmas.

       Šiuo konkrečiu klausimu Vakarų politikos moksluose Jozefas Stalinas (dėl vienos ar kitos priežasties) tapo įteisintu autoritetu. Nuo tada susiformavo protą bukinantis ideologinis susitarimas, kuriame socializmas buvo apibrėžtas kaip “kolektyvistinis individo pajungimas valstybei”. Su šiuo apibrėžimu galėjo sutikti tiek komunistiniai, tiek buržuaziniai, tiek ir socialdemokratiniai režimai. Tai, kad socializmas būtų apibrėžtas būtent taip, atitiko visų šių trijų pusių interesus.

       Ideologinėje kovoje dėl šios keistos buržuazinės-stalinistinės sąjungos susiformavimo kai kas sugebėjo įžvelgti bipoliarinę schemą, kuri tapo dominuojančia politinėje mintyje per visą XX amžių. Žiūrėkite – tai liberalizmo schema!

                 

       Socializmas yra suprantamas kaip monopolinė valstybės galia visoms visuomenės gyvenimo sritims, gerovės valstybė kaip paternalistinis reguliavimas ir kišimasis, tuo tarpu rinkos liberalizmas yra prilyginamas teisei į gyvenimą, laisvę ir nevaržomą laimės siekimą. Šiuose sąmonės rėmuose yra pripažįstama, kad neoliberalizmas reprezentuoja nukrypimą nuo lygybės. Bet čia yra ir geroji pusė: neoliberalizmas taip pat yra suprantamas kaip dar didesnis poslinkis individo laisvės link.

       Prie viso šito labai daug prisidėjo neoliberalizmo (ir „Trečiojo kelio“) atsiradimas. Ši liberalizmo schema buvo itin palanki ideologinė terpė vėliau įvestiems papildomiems mokesčiams, kuriuos Pierre Bourdieu pavadino „elementariomis neoliberalistinio mąstymo formomis”. Iš jų išplaukiančios priešstatos tapo neatskiriama didžiosios ideologinės ir ekonominės restauracijos dalimi, kurią maždaug 1968-aisiais pažadino mažėjančios Amerikos pelno normos.

                 

       Tokiu pagrindu interpretuodami XX a. istoriją, neoliberalai pateikė savo puolimą prieš gerovės valstybę ir profesines sąjungas kaip „progresą“ ir „liberalizaciją“. Šis naratyvas įsitvirtino kaip ypatingai gajus. Tačiau tų dienų ideologinė hegemonija yra kai kas daugiau, negu neoliberalizmas.

       „Kas yra The Matrix“, mes klausiame savo knygoje (Marsdal et al 2004). Kokios pasaulio pažiūros bando pakeisti kažkada darbininkų judėjimo sukurtą matricą, vadinamą „klase“?

       Atsakymas galėtų prasidėti nuo buržuazinio individualizmo sukonstruotos trejybės:
       1. Neoliberalizmas – veiksmingas ekonominio ir politinio elito tarpe.
       2. „Postmodernizmas” – veiksmingas intelektualaus elito sluoksniuose.
       3. Pramogų industrija – veiksminga visai liaudžiai.

       Kartu paimti šie diskursai sugeba formuoti žodžio ir savęs suvokimą visai visuomenei, nuo jos viršaus iki pat apačios. Ši Trejybė tarnauja buržuazinio individualizmo konsolidacijai trimis skirtingais ir vienas nuo kito nepriklausančiais sau pačiam pakankamo individo konstruktais:

       1. Ekonominė neoliberalizmo teorija konstruoja žmogų kaip homo oeconomicus; naudingumą maksimizuojantį atominį individą, kuris perima teorinius neoklasikinės ekonomikos modelius.

       2. Dauguma taip vadinamų postmodernių kultūrinių teorijų (de)konstruoja žmogiškąją būtybę, išlaisvintą iš klasės, tautiškumo ir kitų socialinių tapatybių. Prie to jos dar dažnai mesteli ir jaunatviško džiugesio, paskatinto išlaisvinančio gausaus prekių vartojimo efekto. Šis postmodernus individas yra žaismingas ir impulsyvus homo oeconomicus pusbrolis.

       3. Reklamos ir pramogų industrija savo auditorijoje formuoja ne pilietiškumą, bet vartotojišką individualizmą. Tokie individai suranda savo laimę, nelaimę ir gyvenimo prasmę prekių, paslaugų ir pramogų kapitalistinės rinkos horizonte.

       Ideologinės šios trejybės pasekmės buržuaziniam individualizmui suteikia beveik neįveikiamą galią. Pavyzdys matomas elementariose (suamerikietintos) postmodernistinės minties formose:

                 

       Mes matome kaip puikiai ši pasaulėžiūra atitinka neoliberalizmo dichotomijas… Viską sudėjus kartu, Trejybės diskursai nutapo Vakarų kapitalizmo paveikslą:

       “Visi individai yra laisvi. Me esame laisvi vartotojai. Me esame laisvi rinkėjai. Mes esame laisvi pirkti ir parduoti darbo rinkoje. Šių laisvių dorybės dėka mes turime demokratiją. Kuo daugiau yra prekių, paslaugų ir simbolių, tuo daugiau laimės. Kuo mažiau reguliuojame, tuo daugiau pagaminama, ir tuo daugiau sukuriame laimės. Mes patys kuriame savo gyvenimus. Mūsų nebevaržo siauros tradicijos ir naivios ideologijos. Mes visi esame individai ir niekas kita.”

       Tokią pačią pasaulėžiūrą galime įžvelgti visur. Ekonomistų, politikų, reklamos guru, kultūros komentatorių ir žmogaus iš gatvės pozicijos viena kitą patvirtina. Jos visos suformuotos amerikietiškos ideologijos, XX a. pabaigoje pasklidusios į tiek daug šalių per neoliberalizmą, „postmodernizmą” ir pramogų industriją. Klasių skirtumai, klasių interesai ir visa, kas su jomis susiję, dabar jau priklauso praeičiai. Darbo klasės nebeliko. Viskas, ką jūs manėt esant tvirta, ištirpo ore.

       Šioje globalinio tinklo visuomenėje yra beviltiškai senamadiška tikėti, kad tu gali „prisiimti poziciją”. Tad kvaila tikėti, kad kitoks pasaulis yra įmanomas. Seniai yra pamirštas Jean-Jacques Rousseau’o radikalus individualizmas. Karlas Marxas yra paverstas kažkokiu išprotėjusiu kolektyvistiniu socialiniu inžinieriumi. Ir rodosi niekas jau nebeprisimena to paradokso, kaip 43 metų siuvėja iš Montgomerio, Alabamos valstijos, galėjo iškovoti individualią laisvę tik per kolektyvinį pasipriešinimą.

       Individualizmas yra didžiulis ideologinis iššūkis kairiosioms XXI amžiaus jėgoms. Tai priešpriešinama tiek profesinių sąjungų judėjimui, tiek ir alter-globalistų judėjimams. Šis iššūkis turi būti įveiktas. Tačiau kaip?

       Maniau, kad jau niekada nepaklausite! Štai jums keturi švieži raudonieji pipirai –pakramtykite:

       1. Kairės kaltinimai neoliberalizmui neturėtų būti dėl perdėto individualizmo. Atvirkščiai, ši rinkos visuomenė yra per mažai individualistinė. Mes turėtume klausti: Kiek išlaisvinanti individą yra pasaulinė ekonomika, kuri nardina milijonus žmonių į bedarbystę ir skurdą? Ar tai kyla iš rūpesčio individu, kad tie, kurie pasilieka apmokamame darbe, yra pasmerkti vis didesniam darbo spaudimui, viršvalandžiams ir augančiai įtampai protui ir raumenims? Ir galų gale, kas yra bendro tarp individualizmo ir reklamos verslo, kuris investuoja milijonus dolerių į ciniškiausią manipuliaciją individų emocijomis bei jų socialinio nesaugumo jausmu?

       2. Mes turime užtvirtinti, kad mums, eiliniams žmonėms, individualių laisvių didėjimas visada buvo pasiekiamas tik per kolektyvinę kovą. Pritrenkiančiame Montgomerio autobusų boikoto pavyzdyje matome, kaip individai paaukojo kasdienes laisves, nevažiuodami autobusu ir kęsdami baltųjų priekabiavimą, aukštesnio tikslo vardan. Bet koks gi tai buvo tikslas? Tai nebuvo kažkoks kolektyvistinis troškimas ištirpdyti individualybę juodame visuomenės kūne. Pasiaukota konkrečiam, pasiekiamam tikslui, kuris reiškė padidėjusią laisvę ir pagarbą tos grupės individams. Ta pati tiesa tinka ir darbo judėjimui: darbininkė paaukoja tam tikrą dalį savo asmeninio laiko ir resursų bendram reikalui, nes tai, savo ruožtu, sustiprina jos pačios kaip individo poziciją visuomenėje, kurioje dominuoja kapitalas. Ši tiesa tinka bet kuriai apsišvietusio asmeninio suinteresuotumo formai (enlightened form of self-interest), kurią mes vadiname solidarumu. Nebuvo nieko labiau išlaisvinančio ir niekas kita taip nesustiprino britų ar norvegų individualumo XX-jame amžiuje, kaip gerovės valstybės išsivystymas. Jis sukūrė socialines institucijas, kurios suteikė paprastiems žmonėms, visų pirma individualiai, tam tikrą ekonominį saugumą ir taip sustiprino mus turtingųjų akivaizdoje. Kaip pastebėjo Ulrichas Beckas, individualizacija nėra individualus procesas, bet toks, kuris priklauso nuo institucijų ir ypatingai nuo tokių, kurios palaiko gerovės valstybę.

       3. Kairė turi siekti pakeisti liberalizmo schemą socializmo schema. Čia matote jos šaltojo karo versiją:

                 

       Socializmas čia apibrėžiamas kaip demokratiškas visuomenės svarbiausių resursų valdymas (t.y. „ekonomikos”). Stalinizmo laikais be abejonės ekonomika išskirtinai buvo politinės valdžios subjektas, bet niekas niekada negalėtų šios politinės ekonomikos įvardinti „demokratine”. Ji priklauso tolimiausiam mūsų ašies kraštui, su itin skurdžiomis individo laisvėmis. Atkreipkite dėmesį, kad artimiausias Blogio imperijos varžovas šiuo aspektu tampa nevaldomas kapitalizmas! Rinkos liberalizmas susilpnina dirbančiojo individo poziciją darbo rinkoje kiek tik įstengia, ir lygiai tą patį daro su demokratijos politiniais kūnais. Gerovės valstybėje yra esminių „socialistinių prasiveržimų“ į kapitalistinę sistemą. Ši dalinė apsauga nuo „turtingųjų tironijos“ sustiprina individų pozicijas.

       Individualios laisvės didėjimas einant ašimi iš kairės į dešinę atitinka demokratijos lygį. Tai pademonstruota socializmo schemoje jos bendroje versijoje.

                 

       Kai taip yra matomas istorinis demokratijos tobulėjimas, dabartinė „naujųjų judėjimų“ pozicija – teigianti, kad „kitoks pasaulis yra galimas“ ir tuo pačių aršiai ginanti egzistuojančią gerovės valstybę – atrodo vis mažiau paradoksali. Neoliberalizmas suprantamas kaip reakcingas. Gerovės valstybės priešai iš tiesų „prisuka laikrodį atbulai“. Todėl mes kovojame gindami tai, kas jau egzistuoja. Bet dar yra kažkas likę kovai anapus trumpalaikių paliaubų, paskelbtų taip vadinamos mišrios keynesiškos ekonomikos. Todėl mes taip pat kovojame dėl to, kas dar neegzistuoja.

       4. Kai mes vargstame stengdamiesi apginti gerovės valstybę, mes tai darome radikalaus individualizmo vardan. Gerovės valstybės sistemoje kolektyviniai susitarimai buvo priimti tam, kad išugdytų individų savigarbą, nepriklausomybę ir saviraišką.

       Po Sietlo mes pamatėme ryškėjančius aljanso kontūrus tarp alter-globalistų judėjimo ir tradicinio darbo judėjimo. Šių susijungusių jėgų misija yra tęsti kolektyvinę individualios laisvės mobilizaciją, kuri tiek daug pasiekė praeitame šimtmetyje.

       Mums gerovės valstybė nėra šventa. Bet lygiai taip pat ji negali būti lengvabūdiškai išardyta ir privatizuota. Tai tarytum išankstinis pranešimas apie naują visuomenę. Mums gerovės valstybė yra gyvas besispardantis priminimas, kad mes visada turime išdrįsti svajoti. Tai sunkiai laimėtas įrodymas, kad kitas pasaulis yra įmanomas.

       Demokratija be darbo judėjimo? Straipsnių rinkinys. Sudarė Andrius Bielskis. K.: Kitos knygos, 2009.
 
       Skaityti toliau