Tęsinys. Skaityti pradžią
Tokiu budu beprietaringai tėmijant į karaliją gyvunų męs ateiname prie samprotavimo, kad, kur–tik draugija šiek–tiek gyvuoja, ten šitas principas galima rasti: Daryk kitiems tą, ko norėtum, idant kiti darytų tau panašiose apystovose.
Ir kaip męs pradedame tyrinėti arčiau evoliuciją gyvunų svieto, tai atrandame, kaip ir zoologas Kessleris ir ekonomistas Černiševskis, jog augščiau minėtas principas, išreiškiamas vienu žodžiu sanlydumas lošė neišpasakomai didesnę rolę besivystyme gyvunų karalijos, negu visoki pasisavinimai, kurie įvyko per kovą terp pavienių įgijimui ypatiškų patogybių.
Yra aišku, kad žmonių veislėse dar didesnis laipsnis sanlydumo turi buti randamas. Net draugijos bezdžionių, augščiausios gyvulių palaipoje duoda veizdų pavyzdį praktiško sanlydumo, o žmogus yra nužengęs toliau toje pačioje linkmėje. Šitas, ir tiktai šitas vienas padėjo jam išlaikyti jo menkytę veislę terp kliaučių statomų gamtos ant jo kelio ir išvystyti savo protą.
Akylas tyrinėjimas šitų primityviškųjų draugijų, vis dar tebeliekančių ant laipsnio Akmeninės Gadynės, parodo iki kokiam dideliam laipsniui nariai tos pačios bendrijos užlaiko sanlydumą savytarpėje.
Dėl šitos ve priežasties sanlydumas niekad nepasiliauja; nepasiliauja net aršiausiuose perijoduose istorijos. Net kuomet tuolaikinės apystovos valdymo, vergybė, išnaudojimas, verčia principo išsižadėti, jis vis gyvuoja giliai mintyse daugelio, pasirengusių pastatyti pasipriešinimą netikusioms įstaigoms, revoliuciją. Jei butų kitaip, draugija žutų.
Didelei didumai gyvulių ir žmonių šitas jausmas liekasi, ir turi liktis įgytu papročiu, principu visuomet esančiu mintyje, net kuomet jis vienval yra užginamas veiksme.
Tai visas išsivystymas gyvunų karalijos kalba į mus. O šitas išsivystymas tęsėsi ilgai, labai ilgai; jis skaitoma šimtais milijonų metų.
Net jei męs norėtume nusikratyti jo, tai negalėtume. Lengviau butų žmogui paprasti vaikščioti visoms keturioms, kaip nusikratyti doriškojo pajautimo. Jis yra pirmesnis gyvulių išsivystyme už stačiąją stovybą žmogaus.
Doriškas pajautimas yra musų prigimtas sugiebumas, teip kaip pajautimas užuodimo ar palytėjimo.
Kaslink įstatymo ir tikėjimo, kurie teipgi skelbia šitą principą, tai jie tik pasisavino jį, kad uždengti savo prekes, savo drausmes naudai pergalėtojo, išnaudotojo ir kunigo. Be šito principo sanlydumo, kurio teisingumas teip abelnai yra pripažintas, kaip jie galėtų suturėti žmonių protus?
Kiekvienas jų apsisiautęs juomi kaip ir apsiaustu; kaip ir valdžia, kuri sustiprino savo padėjimą, atsistodama kaipo apgynėja silpnų nuo stipriųjų.
Numezdama šalin įstatymą, tikėjimą ir valdžią, žmonija atgaus dorišką principą, kuris buvo paimtas nuo jos. Atgaus, kad jį kritikuoti ir grynyti nuo priemaiščių, kuriais kunigas, teisėjas ir valdovas užnuodijo jį ir tebenuodija lygšiol.
Bet užginti dorišką principą dėlto, kad bažnyčia ir įstatymas naudojo jį, butų teip pat neišmaninga kaip ir kad sakyti, jog niekuomet nesiprausi, valgysi inkstiruotą kiaulieną ir priešinsiesi bendram valdymui žemės dėlto, kad Koranas prisako kasdien praustis, kad hygienininkas Maižys užgina valgyti kiaulieną žydams arba dėlto, kad Šariatas (priedas Korano) reikalauja, idant visa žemė dirvonais gulinti per trejus metus, butų sugrąžinta visuomenei.
Be šito principo daryti kitiems tą, ko nori, kad kiti darytų tau, kas yra pamatiniu principu anarchizmo, jei ne toksai pats principas kaip lygybe? Ir kaip gali kas skaityti save anarchistu, jei jis to nesilaiko?
Męs nenorime, kad mus valdytų. Ir šituo patim ar męs neapskelbiame, kad męs nenorime valdyti nė vieno? Męs nenorime buti apgaudinėjamais, męs norime, kad mums tik gryna teisybė butų sakoma. Ir šituo patim, ar męs neapskelbiame, kad męs patys nenorime apgaudinėti nieko, kad męs prižadame visuomet sakyti teisybę, tiktai teisybę, gryną teisybę. Męs nenorime, idant musų darbo vaisius butų mums pavagiamas. Ir šituo patim, ar męs neapskelbiame, kad męs guodojame vaisius kitų darbo?
Kokią męs tiesą, ištikro, turime reikalauti, idant su mumis butų pasielgta vienaip, mums patiems besielgiant su kitais visai kitaip? Ar męs gal esame kirgizų „baltuoju kaulu“, kuris gali daryti su kitais kas jam patinka? Musų pajautimas lygybes šiaušiasi prieš tokį suoprotį.
Lygybė bendruose prietikiuose su sanlydumu paeinančiu iš jo yra galingiausiu gyvulių svieto jo kovoje už buvį. O lygybė yra teisingumas.
Apskelbdami save anarchistais, męs apskelbiame iš kalno, kad męs niekinsime visokį budą pasielgimo su kitais, kurio męs nenorėtume, kad kiti jį panaudotų pasielgimui su mumis; kad męs neužkęsime nelygybės, kuri leidžia tuliems iš mųs naudoti savo vieką, savo godumą ar savo gabumą tokiu budu, kuris nepatiktų mums šitas ypatybes vartoti priešais mus. Lygybė visuose dalykuose, esanti vienos reikšmės su teisingumu yra anarchizmu pačiuose darbuose. Te sau einie po velnių „baltasis kaulas“, kuris paima pats sau tiesą apgaudinėti kitų žmonių prastaširdybę! Męs jo negeidžiame ir, jei reikalas butų, męs jį suvaldysime. Tai ne tik prieš nematomąją trejybę Įstatymo, Tikėjimo ir Valdžios ką męs apskelbiame karę. Pastodami anarchistais męs apšaukiame karę prieš visą vilnį apgavybės, gudrybės, išnaudojimo, ištvirkimo, ydos – žodžiu, nelygybės – kurią jie išpylė į musų širdis. Męs apskelbiame karę priešais budą jų veikimo, priešais budą jų manymo. Valdomiejie, apgaudinėjamiejie, išnaudojamiejie, ištvirkėliai pirm visa ko žeidžia musų pajautimą lygybės. Taigi vardan lygybės męs pasiryžome neturėti daugiau tvirkinamų, išnaudojamų, apgaudinėjamų ir valdomų vyrų ir moterų.
Bet gal kas pasakis – buvo jau kartais sakoma. – „Bet, jei jųs manote turį visuomet daryti kitiems tą, ko norėtumėte, kad kiti darytų jums, tai kokią tiesą jųs turite vartoti prievartą kokiose nebuk apystovose? Kokią tiesą jųs turite kreipti patranką į bile kokius barbariškus ar civilizuotus Įsiveržėlius į jusų šalį? Kokią tiesą turite nusavibinti išnaudotoją? Kokią tiesą turite užmušti netik terioną, bet ir pačią angį?“
Kokią tiesą? Ką tu supranti šituo keistu žodžiu, perimtu nuo įstatymo? Ar nori žinoti, ar aš laikau už gerą šitą darydamas? Ar tie, kuriuos aš guodoju, manys mane darant gerai? Ar tai šitas yra ko tu klausi? Jei teip, tai atsakymas yra prastas.
Teip, ištikro! Nes męs, męs patys turėtume prašyti, kad mus užmuštų kaip piktus žvėris, jei męs įsibriautume į burmų ar zulų šalį, kurie mums jokio blogo nepadarė. Męs pasakytume savo sunui ar draugui: „Užmušk mane. jei aš kuomet imsiu dalyvumą įsiveržime!“
Teip, ištikro! Nes męs, męs patys turėtume prašyti, kad mus nusavybintų, jei męs duodami melą musų principams, grobtume turtus, pultumesi ant jų iš viršaus, kad juos panaudoti išnaudojimui kitų.
Teip, ištikro! Nes kiekvienas žmogus, turintis širdį prašytų, idant jį užmuštų, jei jis stosis nuodingu; idant peilis jam butų įsmeigtas į širdį, kuomet jis užims vietą numesto teriono.
Devynios dešimtys devyni žmonės iš šimto, kurie turi pačias ir vaikus, bandytų nusižudyti, bijodami padaryti blogą tiems, kurius jie myli, jei jie jaustųsi siuntą, vadinas, žudą veikmę smegenų ant savo darbų. Kaip tik geros širdies žmogus pasijaučia save stojanties pavojingu tiems, kuriuos jis myli, tuojaus jis geidžia numirti pirma pastojimą juomi.
Sykį Irkutske du lenkai, daktaras ir fotografas buvo sukandžioti pasiutusio šunies. Fotografas išdegino savo žaizda raudonai įkaityta geležia, o daktaras tik uždėjo ėdančios medžiagos ant savo žaizdos. Jis buvo jaunas, dailus, pilnas gyvybės. Jis tik ką apleido kalėjimą, į kurį jį valdžia buvo pasmerkusį už jo pasišventimą žmonių reikalams. Stiprus mokslu ir nepaprastai sumaningas jis darė stebuklus su gydymu; ligoniai garbino jį.
Po šešių savaičių jis pastebėjo, kad sukandžiota ranka pradeda tinti. Jis, budamas daktaru, negalėjo nežinoti, ką tas reiškia; pasiutimo dukis artinosi. Jis išbėgo pas savo draugą daktarą, tokį jau ištramą kaip jis pats: „Duok strichninos! Tuojaus, meldžiu tavęs. Matai šitą ranką, ar žinai, kas tas yra? Už valandos ar už puses padukimas mane apims ir aš pulsiu kandžioti tave, ir kitus mano draugus. Negaišuok! Duok strichninos! Aš turiu numirti.“
Draugas svarstėsi; jis norėjo pamėginti jį gydyti nuo pasiutimo. Su pagelba narsios moteriškės jis pradėjo – bet po dviejų valandų jaunasai daktaras, apsiputojęs, šoko ant jų ir bandė juos kandžioti; po to jis apsimalšino ir prašė strichninos, bet siutimas atsinaujino. Jis numirė baisiose konvulsijose.
Kiek tai panašių atsitikimų galėtume priskaityti iš savo pačių patyrimo! Žmogus su širdžia greičiau velis numirti, negu stotis priežasčia blogo kitiems. Dėlto jo sanžinė verčia jį daryti gerą ir dėlto jį pagiria tie, kurie jį guodoja, kaip jis užmuša gyvatę ar tironą.
Perovskaitė ir jos draugai užmušė Rosijos carą. Ir visa žmonija, nežiurint į piktinimąsi liejimu kraujo, nežiurint į užuojautą tam, kuris davė laisvę baudžiauninkams, pripažino jiems teisybę. Kodėl? Ne dėlto, kad pasielgimas abelnai buvo pripažintas naudingu; du iš trijų ir po šiai dienai abejoja, ar tas buvo naudingu; tik dėlto, kad buvo jaučiama, jog už visą auksą sviete Perovskaitė ir jos draugai neapsiimtų buti tironais patys. Net tie, kurie nieko nežinojo apie dramą, yra tikri, kad tai nėra jokia jaunimo girpelnybė, joks rumų suokalbis, jokis bandymas įgyti galybę; tai buvo neapykanta tironybės net su paniekinimu savęs, net su paniekinimu mirties.
„Tie vyrai ir moterys iškovojo tiesą užmušti“, buvo sakoma, kaip ir kad apie Luizą Michel buvo sakoma, jog „ji turėjo tiesą plėšti“; arba vėl, „jie turėjo tiesą vogti“, kalbant apie tuos baugininkus, kurie, maitindamiesi sausa duona, pavogė milijoną ar du iš Kišeniovo iždo, pasirupindami apie visokį galimą atsargumą su išstatymu pačių savęs ant pavojaus, kad paliuosuoti nuo atsakomybės sargą, sergėjusį turtą su nuogu durtuvu.
Žmonija niekuomet neužgynė tiesos vartoti prievartą tiems, kurie iškovojo tą tiesą, ar ji bus vartojama ant barikadų, ar šešėlyje skerskelio. Bet jei toksai darbas turi padaryti gilų įspudį į žmonių protus, tai tiesa turi buti iškovota. Be iškovojimo, toksai darbas, ar jis bus naudingas ar ne, pasiliks tik paprastu brutališku dalyku, be jokios svarbos pirmyneigoje suopročių. Žmonės nematis jame nieko kito, kaip tik perkeitimą prievartos, tik pakeitimą vieno išnaudotojo kitu.
Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.
