Tęsinys. Skaityti pradžią
Lygšiolai musų apšnekėjimas išdėjo tik prastąjį principą lygybės. Męs sukilome ir raginome kitus sukilti prieš tuos, kurie pasisavino teisę elgtis su savo artimais kitaip, negu jie norėtų kad su jais butų pasielgta; prieš tuos kurie patys nenorėdami buti apgaudinėjamais, išnaudojamais, puldomais ar panaudojamais ant blogo, bet daro tą su kitais. Melas, žiaurumas ir tt., sakėme, yra biaurųs nedėlto, kad jie priešinasi įstatymams doros – tai mažniekis – tik dėlto, kad tokis pasielgimas yra priešingas pajautimui lygybės kiekvienam, kuriam lygybė nėra tuščiu žodžiu; ir visų pirma sukelia tą, kuris yra tikras anarchistas savo manyme ir pasielgime.
Jei nieko daugiaus, kaip tik šitas prastas, prigimtas, aiškus principas butų abelnai pritaikoma gyvenime, tai išeigoje butų labai augšta dorybe, apimanti visa, ko dorybininkai mokina.
Principas lygybės apima mokinimus dorybininkų. Bet jame yra ir kas daugiau. Šitas kas daugiau yra guodojimas ypatos. Apskelbdami savo dorybę lygybes, arba anarchizmą męs atsisakome nuo teisės kaneveikti ypatą vardan kokio nors idealo, kurią dorybininkai visuomet rupinasi savintis. Męs nepripažystame šitos teisės visai sau ar kam nors kitam.
Męs pripažystame pilną ir visišką laisvę ypatos; męs geidžiame jai pilnumo buvio, laisvo išsivystymo visomis savo jiegomis. Męs negeidžiame nieko dėti ant jos, tokiu budu pagryždami prie principo, kurį Fourier pastatė priešais tikėjimišką dorybę sakydamas: „Palikite žmones visiškai laisvais; nekaneveikite jų, nes tikėjimai padarė tą daugiau negu reikia. Nesibijokite net jų pageidimų; laisvoje draugijoje jie nėra pavojingi.“
Su išlyga, kad tu patsai neišsižadėsi savo laisvės; su išlyga, kad tu pats neduosi save vergti; su išlyga, kad smarkiems ir priešingiems draugijai pageidimams tos ar kitos ypatos statysi lygiai stiprius draugijinius pageidimus, tąsyk nėra ko bijotis laisvės*).
Męs išsižadame minties kaneveikimo ypatos vardan kokio nebuk idealo. Visa, ką męs pasiliekame sau, tai atvirą išraišką musų užuojautos ar nekęsties tam, kas mums matosi geru ar blogu. Ve žmogus apgaudinėja savo draugus. Tai jo palinkimas, jo budas tą daryti. Labai gerai; musų budu, musų palinkimu yra neapkęsti melagių. Ir kadangi tai yra musų budas, tai bukime męs atvirais. Nesiskubinkime priglausti jį prie savo širdies, ar širdingai paspausti jam ranką, kaip tas kartais yra daroma šiądien. Pasipriešinkime dručiai savo veiklum pajautimu jo pajautimui.
Tai yra viskas, ką męs turime tiesą daryti, tai yra visa musų priedermė sulyg mųs palaikymui principo lygybės draugijoje. Tai yra principas lygybės veiksme.
Bet kaip su užmušėju, su žmogum, kuris žagina vaikus? Užmušėjas, kuris užmuša vien trokšdamas kraujo, yra labai retas. Jis yra patrakėlis, kurį reikia gydyti, ar jo saugotis. Kaslink gi žagintojo, tai visų pirma žiurėkime, idant draugija neiškraipytų pajautimų musų vaikams, o tąsyk mažai tereiks bijotis ištvirkėlių.
Viskas tas, reikia suprasti, nėra pilnai pritaikoma, kol didžiosios versmės doriško ištvirkimo – kapitalizmas, tikėjimas, teisdarybė, valdžia – nėra prašalinta. Bet diduma to nuo šios dienos gali buti vartojama ir jau tebėra vartojama dabar.
O bet, jei draugijos žinotų tik šitą principą lygybės; jei kiekvienas žmogus žiurėtų tik vaizbiaus teisumo, kuris ištisą dieną saugojasi, kad neduoti kitiems daugiau, kaip jis gauna nuo jų, tai draugija turėtų išnykti nuo to. Patsai principas lygybės išnyktų, nes jo užlaikymui kas nors išnašesnio, meilesnio, stipresnio negu paprastas lygumas turi vienval rasti vietą gyvenime.
Ir šitas didesnis negu teisingumas yra čia. Iki šiol žmonija niekuomet nebuvo be didelių prigimčių užplustančių su jautrumu, su išminčia, su valia, ir panaudojančių savo pajautimus, savo išmintį, savo veiklią jiegą tarnybei žmonių veislės be prašymo jokio atlyginimo už tai.
Šitas veislumas išminties, jausmo, ar valios priima įvairiausias formas. Jis yra pas uolų jieškotoją teisybes, kuris išsižada visų kitų smagumų dėl panaudojimo savo energijos tam, ką jis laiko tikru ir teisingu, priešingai tvirtinimams nežinėlių aplink save. Jis yra pas išradėją, kuris gyvena diena iš dienos, užmiršdamas net apie savo maistą, vargiai tepalytėdamas duoną, su kuria gal kokia pasišventusi moteris maitina jį kaip kudikį, kuomet jis seka mierį, kuris sulyg jo, yra leistas permainyti išvyzdį svieto. Jis yra pas karštą revoliucijonierių, kuriam linksmybės meno, mokslo, net šeimyniško gyvenimo tarytum yra karčios, kadangi jomis negali džiaugtis visi, ir kuris dirba atsigimimui svieto, neatsižiuredamas į vargą ir persekiojimus. Jis yra pas jaunikaitį, kuris, išgirdęs apie nuožmybes įsiveržimo ir imdamas didvyrines legendas patriotizmo pagal raidę, įstoja į liuosnorių pulką ir maršuoja narsiai per sniegą alkdamas, kol krinta nuo kulkos. Jis buvo pas Paryžiaus gatvės arabą su jo greitu protu ir šviesiu pasirinkimu nekesties ar užuojautos, kuris išbėgo su savo mažu broliu ant volo, atsistojo, ant granatų lietaus ir numirė sušukęs: „Ura už Komuną!“ Jis yra pas žmogų, kuris pasipiktina akyvaizdoje neteisybės, nelaukdamas klausti, kokia išeiga bus jam ir, kuomet nugaros visų yra nulenktos, atsistoja nupiešti kaukę neteisybei ir išrukyti išnaudotoją, dirbtuvės mažąjį despotą ar imperijos didįjį terioną. Galiaus, jis yra visuose tuose nesuskaitomuose veiksmuose pasišventimo, neteip veizdžiuose ir todėl nežinomuose ir kuone visuomet negana vertinamuose, kuriuos tolydžio galima pastebėti, ypatingai pas moteris, nepatingėjus atidaryti akis ir pažiurėti, kas guli ant musų gyvenimo pačios apačios ir leidžia jam vystytis vienokiu ar kitokiu budu,nežiurint į išnaudojimą ir priespaudą, daromą jam.
Tokie vyrai ir moterys, kaip šitie, vieni neaiškiai, kiti dideliu plotu daro pirmyneigą žmonijos. Ir žmonija nuvokia tą. Už tai ji apsiaučia tokius gyvenimus su pagarba, su mytais. Ji gerbia juos, padaro juos tikslu savo pasakų, dainų, romanų. Ji gerbia juose narsą, geraširdybę, meilę ir pasišventimą, kurių truksta daugumai mųs. Ji perduoda savo atminimą jaunajai kartai. Ji atmena net tuos, kurie veikė tik siaurame rate namų ar draugų ir gerbia jų atmintį šeimyniškame padavime.
Tokie vyrai ir moterys, kaip šitie sutveria tikrą dorybę, vienintelę dorybę vertą minėjimo; viskas kitas yra tik lygybė prietikių. Be jų narsos, be jų pasišventimo žmonija pasiliktų apsvaigusi purvyne menkverčių apsiskaitymų. Tai šitoki vyrai ir moterys, kaip šitie, ką prirengia busimąją dorybę, tą, kurį ateis, kaip musų vaikai liausis skaitę ir pribręs prie suopročio, jog geriausia nauda visokiai energijai, narsai, meiliai, viskam, yra plėtoti ją ten, kur reikalingumas tokios pajiegos yra stipriausiai jaučiama.
Tokia narsa, toksai pasišventimas yra buvęs kiekvienoje gadynėje. Juos galima rasti terp draugijinių gyvulių. Juos galima rasti pas žmones net aršiausiai nupuolusių laikų.
Ir tikėjimai visuomet stengėsi pasisavinti, paversti į bėgamą pinigą savo pačių naudai. Juk jei tikėjimai lygšiol gyvuoja, tai tik dėlto – neskaitant nežinybės – kad jie visuomet šaukėsi prie šito paties pasišventimo ir narsos. Ir prie šito ve revoliucijonieriai šaukiasi, ypač socijalistai.
Beaiškindami šitą dorybininkai įvairių mokyklų ėmė daryti klaidas, kurias męs nurodėme pirmiau. Tai buvo jaunasai filozofas Guyau, besužinis anarchistiškas galvotojas, ką nurodė tikrą pradžią tokios narsos ir pasišventimo, neprigulmingai kaip nuo visų mystiškųjų pajiegų, teip ir nuo tų vaizdiškųjų apsiskaitymų, teip keistai suprantamų angliškosios utilitarijonų mokyklos. Kur Kanto, pozityvininkų ir išsivystimininkų filozofija netiko, ten anarchistų filozofija atrado kelią.
Pradžia tokių ypatybių, sako Guyau, yra jautime savo paties pajiegos. Tai yra bėganti per kraštus gyvastis, kuri jieško išsilieti. „Jausti savyje galybę veikti yra tuo patim laiku stotis sužininguto, kas yra jo priederme“.
Doriškas jausmas priedermes, kurį kiekvienas žmogus jaučia savo gyvenime ir kuris buvo bandoma aiškinti visokiais budais mysticizmo, „priedermeyra ne kas kitas kaip perviršis gyvasties, reikalaujančios veikti, atsiduoti; tuo patim laiku yra sužinumas galybės“.
Visokia susirinkusi pajiega padaro spaudimą kliutims, daromoms jai. Pajiega veikti yra priederme veikti. Ir visas šitas doriškas „privalumas“, apie kurį tiek daug buvo sakyta, ar rašyta, šiteipos išvilktas iš mysticizmo, yra suvedamas į samprotinį: stovis užlaikymo gyvasties yra jos plėtimasi.
Augalas negali susiturėti nežydėjęs. Kartais žydėti reiškia numirti. Nežiurėk to, brazdas lipa vis tiek,“ užbaigia jaunasai anarchistų filozofas.
Tas pats yra su žmogumi, kaip jis yra pilnas pajiegos ir energijos. Pajiega susirenka jame. Jis išplečia savo gyvybę. Jis duoda be apsiskaitymo, kitaip jis negalėtų gyventi. Jei jam parsieina mirti, kaip žydinčiai gėlei, tai nežiurėk to. Brazdas kyla, jei brazdas ten yra.
Buk stiprus. Buk pilnas pajautiminės ir protiškos pajiegos, ir tu išplatinsi savo išmintį, pasėjęs savo meilę, savo energiją veiksmo terp kitų! Tai yra viskas, kuo doros mokslas pasilieka, apvalius jį nuo veidmainybių rytinio asketizmo.
*) Iš visų šiolaikinių raštininkų, norvegų raštininkas Ibsen geriausiai išreiškė šitas mintis savo dramose.
Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.
