Tęsinys. Skaityti pradžią
Tas, kuomi žmonija gėrisi tikrai pas dorišką žmogų yra jo energija, pilnis gyvybės, priverčiančios jį dalinti savo išmintį, savo jausmus, savo veiksmus, neprašant nieko už tai.
Stiprus galvotojas, žmogus pilnas protiškos gyvybės butinai stengiasi išplatinti savo idėjas. Nėra pasigerėjimo galvoti, jei mintys nėra perduodamos kitiems. Tai tik protiškai pavargęs žmogus, su dideliu vargu sumedžiojęs kokią įdėją, atsargiai slepia ją, idant vėliaus jis galėtų uždėti ženklą su savo vardu. Žmogus su galingu protu perbėga su idėjomis; jis beria jas su sauja. Jis nesijaučia gerai, jei jis negali pasidalinti jomis su kitais, negali paleisti jų ant keturių vėjų, nes tame yra jo gyvenimas.
Tas pats su pajautimais. „Mums negana musų pačių: męs turime daugiau ašarų, negu musų kančios reikalauja, daugiau išgalės džiaugsmui negu musų pačių buvis gali išteisinti“, sako Guyau, šiteipos suvesdamas visą klausimą dorybės įkelias stebėtinas eilutes, paimtas iš gamtos. Apvieniejusi esybė yra nelaiminga, nerami, nes negali pasidalinti savo mintimis ir jausmais su kitais. Jei męs jaučiame didelį smagumą, tai duodame kitiems žinoti, jog męs gyvuojame, jaučiame, mylime, gyvename, stengiamės, kovojame.
Tuo patim laiku męs jaučiame reikalą lavinti savo valią, savo veiklią energiją, teip labai, kad, kuomet besuomoniškos sanlygos atskiria vyrą ar moterį nuo naudingo darbo, tai išranda ką nors tokio veikti, kokius nors tuščius ir besuomoniškus privalumus, kuriais atidaro lauką savo veikliai energijai. Jie išranda ką nebuk – teoriją, tikėjimą „draugijinę priedermę“ – idant įtikinti save, jog jie daro ką tokio naudingo. Kuomet jie šoka tai buva dėl labdarybės; kuomet jie pragaišina save brangiais parėdais, tai buva dėl palaikymo aristokratijos stovio; kuomet jie nieko neveikia, tai buva dėl principo.
„Męs reikalaujame gelbėti savo artimams, pridėti ranką prie vežimo sunkiai traukiamo žmonijos; šeip ar teip, męs turime suktis apie jį,“ sako Guyau. Šitas reikalas pridėjimo rankos yra teip didelis, jog jis yra randamas pas draugijinius gyvulius, nors ir ant žemiausio laipsnio stovinčius. Kas yra visa ta baisi daugybė veiklumo sueikvojama be naudos politikai kasdien, jei ne išraiška reikalo pridėjimo rankos prie vežimo žmonijos, ar bent, kad suktis aplink jį?
Žinoma, šitas „gausingumas valios“, šitas troškimas veikti, jei sujungtas su menkumu pajautimo ar protiškos išgalės tverti, nepadaro nieko kito, kaip tik Napoleoną I, ar Bismarckį, gudruolius, kurie bando priversti svietą žengti atgal. Kuomet, antra vertus, protiškas gausumas be gero išsivystymo pajautos išduoda tokius tuščius vaisius, kaip rašliaviškiejie ir moksliškiejie pedantai, kurie tik tramdo pirmyneigą mokslo. Galiaus, pajautimas nevedamas didelio proto pagimdo tokias ypatas, kaip moterys, kurios yra pasirengę pašvęsti viską kokiam gyvuliui vyrui, ant kurio jos išpila visą savo meilę.
Jei gyvenimas turi buti tikrai vaisingas, tai jis butinai turi buti vaisingas protu, pajautimu ir valia. Šitas vaisingumas kiekvienoje linkmėje yra gyvenimu, vieninteliu daigtu vertu savo vardo. Už vieną valandėlę šito gyvenimo tie, kurie matė jo progiedrulį, atiduoda ištisus metus rusančio buvio. Be šito bėgančio per kraštus gyvenimo žmogus yra pasenęs pirma savo laiko, sutvėrimas be jiegos, augalas, kuris vysta nežydejęs.
„Palikime vėlesnių dienų supuvimui tą gyvenimą, kuris nėra gyvenimu,“ šaukia jaunikaitis, tikras jaunikaitis, pilnas žalumo, kuris veržiasi gyventi ir barstyti gyvenimą aplink. Kiekvieną kartą, kaip draugija pradeda gesti pastumėjimas šitokio jaunikaičio kaip šitas sudrebina senovės ekonomiškas politiškas ir doriškas formas padarymui vietos kylančiam naujam gyvenimui. Ką tas reiškia, jei vienas ar kitas krinta kovoje! Vis žalumas kyla. Jaunikaičiui gyventi, tai yra žydėti, kad ir kasžin kokios pasekmės! Jis nesigaili jų.
Bet nekalbant apie didvyriškus periodus žmonijos, paėmus kasdieninį gyvenimą, ar tai yra gyvenimas gyventi priešingai savo idėalams ?
Šiądien tankiai yra sakoma, jog žmonės tyčiojasi iš idėalo. Ir tas yra lengva suprasti kodėl. Idėalas yra tankiai sumaišoma su buddistų ir krikščionių kaneveikimu; šitas žodis tankiai buvo vartojamas apgavimui prastaširdžių teip kad reakcija yra neišvengiama ir sveika. Męs teipgi norėtume pakeisti žodį „idealas“, teip tankiai suteptą ir subiaurotą nauju žodžiu geriau tinkamu naujoms idėjoms.
Bet koks nebutų žodis, buitis pasilieka: kiekviena žmogiška esybe turi savo idėalą. Bismarckis turėjo savo – kad ir labai keistą, vadinas, idėalą valdžios kraujo ir geležies. Kiekvienas filistras turi savo idėalą, kad ir tai bus tik Gambettos sidabrinė maudynė ir virėjas Trompette ir pakaktinai vergų užmokėjimui už Trompette'ą ir maudynę be įkirios apšties prievartos.
Bet šalę šitų yra žmonės, kurie supranta augštesnį idėalą. Gyvulio gyvenimas negali užganėdinti jų. Vergiškumas, melagystė, neužsitikėjimas, klasta, nelygybe žmonijos prietikių pripildo jų širdis pasipiktinimu. Kaip gali jie savu žarų pastoti vergiškais, meluoti, klastas daryti, ponauti ant kitų? Jie pamato progiedrulį to puikaus gyvenimo, kuris galėtų buti, jei geresni prietikiai butų terp žmonių, jie jaučia savyje pajiegą galėjimo įkurti šituos geresnius prietikius su tais, kuriuos jie susitinka ant savo kelio. Jie įgauna, teip vadinamą, idėalą.
Iš kur atsiranda šitas idėalas? Kaip jis susižiedžia per paveldėjybę iš vienos pusės ir įspudžius gyvenimo iš kitos? Męs nežinome. Daugiausiai ką męs galime papasakoti, tai jo istoriją maž–daug teisingą savo pačių biografijose. Bet jis yra tikra buitim – įvairiuojančia, žengiančia pirmyn, atvira išlaukinėms įtekmėms, bet visuomet gyva. Tai yra iš didesnės dalies besužinus jausmas, kuris duotų mums didžiausią dalį gyvybės, gyvenimo džiaugsmo.
Taigi, gyvenimas yra tvirtas, vaisingas, gausus pajautimais tik su išlyga atsakymo šitam jausmui idėalo. Veik priešingai šitam jausmui ir tu išvysi savo gyvenimą sulinkusiu atgal ant savęs paties; jis nebus daugiau kaipo vienas, jis nužudis tvirtybę. Buk tankiai neteisingas savo idėalui ir tu pabaigsi suparalyžiavimu savo valios, savo veikliosios energijos. Kaip bematai nevaliosi atgauti tvirtybės, savaimingumo sprendimo, kurį pirmiaus pažinojai. Busi sugriuvusiu žmogum.
Nėra nieko slaptingo visame tame, jei pažiurėsime į žmogų, kaipo į krovinį nervų ir smegenų centrų veikiančių savarankiai. Susiubuok terp įvairių pajautimų, besistengiančių tavyje ir tuojaus sulaužysi harmoniją organizmo; priešais valią busi sergančiu žmogum. Spėka tavo gyvybės sumažės. Veltai jieškosi nusileidimų. Niekuomet nebusi tokiu pilnu, tvirtu, jiegiu žmogum, kokiu buvai veikdams sutikmėje su idėališkais supratimais tavo smegenų.
Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.
