Tęsinys. Skaityti pradžią
Dabar gi pirma užbaigimo pašnekėsime apie šituos du vardus, altruizmą ir egoizmą, išeigas anglų mokyklos, kuri vienval girgžda mums apie ausis.
Ikišioliai męs net nepaminėjome jų dėlei prastos priežasties, kad męs nematome skirtumo terp jų, kurį anglų dorybininkai stengiasi padaryti.
Kaip męs sakome „Daryk tą kitiems, ko norėtum, kad kiti darytų tau“, tai ar męs platiname altruizmą, ar egoizmą? Greičiau męs paimame augštesnį laipsnį ir sakome „Laimė kiekvieno ankštai susiriša su laime visų, kurie yra aplinkui jį. Gal yra galima sulyginama laimė draugijoje keletos metų, paremta nelaimėmis kitų; bet tokia laimė yra pastatyta ant smilties. Ji negali tverti, mažiausio ko užtenka jos sunaikinimui; ir ji yra baisiai menka, sulyginus su laime galima draugijai lygių. Todėl visuomet, taikydamas prie abelno labo, elgiasi gerai“ – kuomet męs sakome šitą, tai ar męs skelbiame altruizmą, ar egoizmą ? Męs tik išdedame dalyką.
Ir pridėkime išguldymą Guyau'o žodžių: „Buk tvirtas; buk didelis kiekviename savo veiksme: lankstyk savo gyvenimą kiekvienoj linkmėj; buk turtingas energija kiek tik gali ir šitam tikslui buk draugijiškiausia ir draugingiausia esybe, jei nori džiaugtis pilnu, tobulu ir vaisingu gyvenimu. Visuomet vedamas pilno išsilankstymo proto, kovok, eik į pavojų – nes pavojus turi savo nuosavus didžius smagumus – mėtyk savo pajiegą ne atsižiurėdamas, mėtyk, kiek tik jos turi, į viską, ką jauti esant dideliu ir geru – tąsyk,džiaugsiesi didžiausia laime. Buk iš vieno suminia; – tąsyk kas neatsitiktų tavo gyvenime, jausiesi, jog širdys tų, kuriuos tu gerbi, plaka iš vieno su tava; kuomet širdys žmonių, kurių tu neapkenti, bus priešingos tau.“ Kuomet męs sakome šitą, tai ar męs mokiname altruizmo ar egoizmo?
Kovoti, žiurėti pavojui akysna, šokti į vandenį, idant išgelbėti netik žmogišką esybę, bet net katę; misti sausa duona, idant padaryti galą neteisybėms, kurios mus purto; jaustis sanlydume su tokiais, kurie yra verti mylėjimo; jausti save mylimais jų, tas silpnam filozofui gal reiškia išsižadėjimą savęs. Bet vyrui ar moteriai, pilniems energijos, jiegos, tvirtumo ir jaunybės tas yra besužinum gyvenimo džiaugsmu. Ar tas egoizmas? Ar tas altruizmas?..
Paprastai dorybininkai, sutverusiejie savo sistemas ant manomosios priešpryšybės altruistiško ir egoistiško pajautimo, klysta. Jei šita priešpryšybė butų tikra, jei reikalai pavienio žmogaus tikrai butų priešingi reikalams draugijos, tai žmonių veislė niekuomet nebutų gimusi; jokia gyvulių veislė nebutų galėjusi pasiekti dabartinį stovį savo išsivystymo. Jei nebutų dideliu smagumu visoms skruzdėms dirbti labui bendrijos, tai bendrija niekuomet nebutų galėjusi buti ir skruzdė nebutų tuo, kuo ji yra – augščiausiai išsivysčiusiu tvariniu terpu vabzdžių, tvariniu, kurio smegenys, su vargu galimos įžiurėti per padidinamąjį stiklą, yra beveik tiek pat jiegios, kaip ir vidutinės smegenys žmogaus. Jei paukščiai neturėtų neišpasakomo smagumo savo kelionėse rupintis auginimu savo vaikų, neitų iš vieno ginti savo bendrijų nuo plėšrųjų paukščių, tai paukštis niekuomet nebutų pasiekęs stovį išsivystymo, kokį jis pasiekė. Vietoje pirmyneigos paukštis butų nužengęs atgal.
Šiteipos kuomet Spenceris žiuri priekin į laikus, kuomet gerovė pavienio nario bus panerta į gerovę veislės, tai jis užmiršta vieną mažą daiktą, kad jei juodvi nebutų buvę per visus amžius panašiomis, tai išsivystymas, net gyvulių karalijoje, niekuomet nebutų galėjęs išsidirbti.
Visuomet buvo ir visuomet yra gyvunų karalijoje ir net žmonių veislėje didelė daugybė pavienių esybių, kurios nesupranta to, jog gerovė pavienio nario ir veislės iš tiesų yra tolygi. Jie nesupranta to, bet vesti įtemptą gyvenimą yra mieriu kiekvieno pavienio nario; didžiausias įtempimas gyvenimo yra randama didžiausiame draugijiškume, pilniausiame sutapatinime savęs su kitais. Visuose laikuose buvo žmonės apryboto proto; visuose laikuose buvo neišmanėliai. Bet niekuomet, jokioje gadynėje, istoriškoje, ar net geologiškoje nebuvo pavienio reikalai priešingi reikalams draugijos. Visuomet jie buvo tolygus ir tie, kurie geriausiai suprato šitą, visuomet džiaugėsi pilniausiu gyvenimu.
Todėl skirtumas terp egoizmo ir altruizmo musų akyse yra besuomonišku. Šitai dėlko mes nieko nesakėme apie nusileidimus, kurius, anot utilitarijonų, žmogus visuomet daro terp savo egoistiškų ir altruistiškų pajautimų. Toki nusileidimai negali turėti vietos pas žmogų žinantį savo paties protą. Kas ištikro įvyksta dabartiniame stovyje gyvenimo, jei męs stengiamėsi gyventi sutikmėje su musų principais lygybės, tai tas, kad ant kiekvieno žingsnio męs jaučiame juos begėdijant.
Kaip neprastas butų musų maistas ar guolis, męs visgi esame Rothschildais sulyginus su tuo, kuris miega ant tiltų ir tankiai neturi kąsnio sausos duonos. Kaip ne mažas butų laipsnis, kuriuomi męs atsiduodame protiškam ir meniškam smagumui, tai visgi męs esame Rothschildais, sulyginus su miljonais tų, kurie pareina namo atbukinti sunkum darbu, kurie negali gėrėtis daila ar mokslu ir kurie numirs niekuomet nepažinę šitų augštesnių smagumų.
Męs jaučiame, kad męs neišvedėme principų lygybės iki galui. Bet męs nedarysime nusileidimų šitoms sanlygoms. Męs sukylame prieš jas; jos spaudžia mus sunkiai. Jos padaro mus revoliucijonieriais. Męs nevaizbuojame tuo, kas sukelia musų jausmus. Męs atmetame kiekvieną nusileidimą, net kiekvieną tuotarpinę sandorą ir męs pasižadėję kovoti mirtinai su tokiomis sanlygomis.
Šitame negali buti nusileidimų; žmogus, kuris yra persitikrinęs, neis gulti apsiraminęs, kad viskas pats persikeis.
Dabar męs priėjome galą savo rašinio. Sakėme, kad yra gadynės, kuriose doriškas supratimas atsimaino visai. Žmogus pamato, kad tas, ką jis laikė dorybe yra didžiausia nedorybė. Tuluose atsitikimuose tas yra papročiu, gerbiamu padavimu, kas iš pat pamato yra nedoru; kituose atsitikimuose męs randame doros taislių sutvertą gerovei vieno luomo. Męs metame juos šalin ir keliame riksmą „Šalin su dora!“ Stojasi priederme veikti „nedorai“.
Pasitikime tokias gadynes, nes jos yra gadynėmis kritikavimo, jos yra neklaidingu ženklu to, kad mąstis veikia draugijoje. Aukštesnė dora prasidėjo išsidirbti.
Kuo šita dora bus, kurią męs bandėme apibrėžti, imdami sau pamatu tardymą žmogaus ir gyvulio?
Męs matėme tulą dorybę, kuri net šiądien žiedžiasi suopročiuose minių ir galvotojų. Šita dorybė neleis jokių prisakymų. Ji atsisakis sykį, ant visados žiesti pavienius sulyg abstraktiško suopročio, kaipo ir atsisakis kaneveikti juos su tikėjimu, įstatymu ar valdžia. Ji paliks pavieniam žmogui pilną ir tobulą laisvę. Tai bus tik prastas užrašas buičių, mokslas. Ir šitas mokslas pasakis žmogui: „Jei tu nesijauti pajiegos savyje, jei tavo energijos užtenka tik palaikymui bevarsės, monotoniškos gyvybės, be stiprių įspudžių, be gilių džiaugsmų, bet teipgi be didelių susikrimtimų, tąsyk laikykis prastų principų teisingos lygybės. Prietikiuose lygybės gal atrasi didžiausią galimą laimę savo silpnoms energijoms.
Bet jei jauti savyje stiprumą jaunikaičio, jei nori gyventi, jei nori gėrėtis tobulu, pilnu ir tekančiu per kraštus gyvenimu, vadinas, pažinti augščiausią smagumą, kurio gyvuojanti esybė gali geisti – tai buk stiprus, buk didelis, buk jiegus visame, ką dirbi.
Parodyk gyvybę aplink save. Atsimink, kad jei tu prigaudinėji, meluoji, klastas darai, apgaudinėji, tai tuomi žemini save, mažini save, išpažysti savo silpnybę iš kalno, loši rolę vergo haremoje, kuris jaučia save žemesniu už savo poną. Daryk tą, jei tau tas patinka, bet žinok iš kalno, jog žmonės laikistave žemu, niekingu ir silpnu ir elgsis su tavim kaipo su tokiu. Nematydami ženklo tavo tvirtybės jie elgsis su tavim kaipo su vertu pasigailėjimo – ir tiktai pasigailėjimo. Nekaltink žmonių jei savo dėka suparaližiuosi savo energijas. Buk stiprus, antra vertus, ir sykį pamatęs neteisybę ir pažinęs ją tokia – nelygybę gyvenime, arba kančią užduodamą kito – sukilk prieš nelygybę, melą ar beteisumą.
Kovok! Kovoti reiškia gyventi ir juo smarkesnė kova, juo įtemptesnis gyvenimas. Tąsyk tu gyvensi, ir gyvensi tikrai ir kelios valandos tokio gyvenimo bus vertos metų praleistų rusėjime plynėj ištvirkimo.
Kovok! Idant visi galėtų gyventi šituo gausiu, bėgančiu per kraštus gyvenimu ir buk tikras, kad šitoje kovoje atrasi džiaugsmą didesnį, negu kas kitas gali duoti.
Tai yra viskas, ką mokslas doros gali pasakyti; tavo kaleina yra pasirinkti.
Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.
