Tęsinys. Skaityti pradžią

Ueskos miestas yra plokščiose kalvose, Ojos lygumos pakraštyje. Iš šiaurės pusės jį supa baltuojančios Pirėnų viršūnės, o iš pietvakarių – Siera de Guaros pašlaitės. Ueska kažkada buvo Aragono provincijos centras, turėjo apie 13 000 gyventojų. Dabar, pilietinio karo metu, jų tikriausiai gerokai mažiau.

Ueska – tai senovėje romėnų įsteigtas miestas Oska. Išvarius iš Ispanijos arabus, jis buvo Aragono karalystės sostinė. Vėliau sostine tapo Saragosa, bet dar XII ir XIII amžiuje Ueskoje rinkdavęsi Ispanijos kortesai (parlamentas).

Dar pirmame šimtmetyje prieš mūsų erą Romos karvedys Sertorijus buvo įsteigęs Ueskoje Iberijos ir Lusitanijos bajorų vaikams aukštąją mokyklą. Sertorijus, imperatoriaus Sulos priešas, buvo pabėgęs iš Italijos į Ispaniją, kur suorganizavo vietos genčių maištą prieš romėnus. Su jų pagalba sumušė (80 metais prieš mūsų erą) keletą Romos karvedžių ir, užvaldęs didesnę Iberijos pusiasalio dalį, ėmė svajoti apie nepriklausomą nuo Romos Ispaniją. Tačiau tvarką jis įvedė panašią įRomos: įsteigė senatą, turėjo pretorius, tribūnus, vietinių didikų šeimas vertė mokyti vaikus lotynų ir graikų kalbų.

Sertorijus keletą metų sėkmingai kovojo prieš Romos legionus. Maišto malšinti Romos senatas pasiuntė į Ispaniją išgarsėjusį karvedį Pompėjų, kuris prie Sagunto sumušė Sertorijaus armiją. Karui užsitęsus ir vietiniams gyventojams atsisakius kovoti už svetimus interesus, Sertorijus žiauriai susidorojo su Oskos aukštosios mokyklos mokiniais, daugelį jų pardavė į vergiją. 72 metais prieš mūsų erą Sertorijų nužudė jo paties apsaugos kariai. 61 metais į Ispaniją atvyko jaunas karvedys Gajus Julijus Cezaris, kuris iš esmės baigė Ispanijos užkariavimą.

Yra legenda apie vieną Ueskos universiteto kambarį, kuriame XII amžiuje buvo padarytas vadinamasis „Ueskos varpas“. 1136 metais Aragono karalius Ramiras II pažadėjęs tame kambaryje parodyti maištaujantiems didikams „varpą“, kurio garsas nuskambėsiąs visame krašte. Jis liepęs nukirsti galvas šešiolikai didikų, penkiolika galvų padėti ant grindų ratu, o šešioliktąją pakabinti to ,,varpo“ viduryje kaip šerdį.

Be kitų senovės paminklų, Ueskoje yra aukšta, iš tolo matoma katedra. Joje dabar fašistai yra įsitaisę stebėjimo punktą ir naktimis Saragosos kryptimi siunčia šviesos signalus. Bokšte stovi pora priešlėktuvinių kulkosvaidžių, o šventoriuje – priešlėktuvinės patrankos, tiesa, blogai šaudančios, nes sviediniai kartais sprogsta vos keleto šimtų metrų aukštyje.

Ueską ir jos priemiesčius respublikos karinės pajėgos apsupo dar 1936 metų rudenį. Kadangi neatsiuntė pastiprinimų, o, svarbiausia, dėl šaudmenų trūkumo tuomet šis miestas liko nepaimtas, nors kai kuriose vietose apkasų linijos beveik pasiekė pirmuosius priemiesčių namus.

Pietvakarių pusėje mūsiškiai įsitvirtinę Ueskos kapinėse. 1936 metų gale, dar prieš man atvykstant į frontą, dėl tų kapinių vyko žiaurios kovos. Fašistai su maurų kavalerijos pagalba bandė kapines paimti šturmu, tačiau nesėkmingai. Pastaruoju metu mūsiškiai perkėlė apkasus už kapinių, arčiau miesto, ir dar labiau sumažino apsupimo žiedą.

Ueskos, kaip ir kitos ispanų kapinės, nepanašios į šiaurės ar vidurio Europos miestų kapines. Daugelis numirėlių čia palaidota ne duobėse, žemėje, o sukišta į kvadratines skyles mūro sienose, kurios juosia ir skersai išilgai kerta visas kapines. Tokie kapai uždaryti marmurinėmis ar kitokiomis lentelėmis su įrašytais mirusiųjų vardais, pavardėmis, datomis. Kapinės kovų metu gerokai apgriautos, gražūs krūmai ir alėjos išlaužytos.

Vos įėjęs pro kapinių sienoje išgriautą spragą, pamatai keturis maždaug po 50 metrų ilgio užverstus žemėmis griovius. Tai irgi kapai, kur palaidoti nužudyti Ueskos antifašistai. Čia guli apie 500 vyrų, moterų, vaikų. 1936 metų lapkričio mėnesį, Ueską pradėjus pulti respublikonų pajėgoms, mieste sukilo civiliniai gyventojai ir dalis kariškių. Tačiau fašistinė įgula sukilimą numalšino. Kapinių mūrinėje tvoroje matyti kulkų išmuštos duobelės.

– Vieną sekmadienį, karių orkestrui grojant monarchistų himną, čia sušaudė šimtą dvidešimt žmonių... – pasakoja kokių šešiolikos metų vaikinukas iš netolimo kaimo. – Ir mano brolį sušaudė... Tik man pavyko pabėgti, – priduria jis.

Į pietus nuo masinių kapų yra senų, apleistų kapų grupė. Nuošalyje, prie sienos, stūkso masyvus granito antkapis su iškaltu užrašu:

Tai reiškia: „Sinjoras Ferminas Galanas Rodrigesas, pėstininkų kapitonas, gimė 1899 m. spalio 4 d., mirė 1930 m. gruodžio 14 d. Tesiilsi ramybėje. Jo motina ir broliai“.

Ferminas Galanas, ispanų armijos kapitonas, vienas 1930 m. gruodžio 12 dieną įvykusio Chakos sukilimo prieš monarchiją vadų. Galanas buvo ne tik revoliucionierius, bet ir rašytojas, knygos ,,Organizuotas barbariškumas“ (,,La barbarie organizada“) apie kruviną ispanų kolonialistų siautėjimą Maroke autorius. Dar 1926 metų birželio 24 dieną jis dalyvavo sąmoksle prieš Primo de Riveros diktatūrą, pavadintame ,,Sanchuaniada“ (Joninių naktimi). Už tai buvo nuteistas 6 metus kalėti ir 3 metus išsėdėjo Barselonoje, Montžuicho kazematuose. Generolo Berengero vyriausybė Galaną amnestavo ir grąžino į armiją, kur jis darė didelę įtaką karininkams.

Kapitonas Galanas, gabus Ispanijos armijos karininkas, svajojo mesti karinę tarnybą ir atsidėti literatūriniam darbui. Tačiau, perkeltas į nedidelio provincijos miestelio Chakos garnizoną, 1930 metų gruodžio 12 dieną kartu su savo draugu Anchelu Garsija Ernandesu vadovavo Chakoje ir Ueskoje dislokuotų kariuomenės dalinių sukilimui prieš monarchiją. Paskelbę Chakoje respubliką, iškabinę trispalvę (raudoną–geltoną–violetinę) Respublikos vėliavą, jie išžygiavo į Ueską, (kur turėjo susijungti su miesto garnizonu. Kelyje susirėmė su svetimšalių legionu ir maurų kavalerija, buvo apsupti ir po trumpos kovos pateko į nelaisvę.

Galanas turėjo progą pabėgti, tačiau atsisakė palikti kovos draugus likimo valiai. Monarchijos karo lauko teismas Ueskos mieste juos nuteisė mirti. Nepaisant visos ispanų liaudies energingų protestų, Galanas ir Ernandesas 1930 metų .gruodžio 14 dieną, tik 4 mėnesius prieš monarchijos nuvertimą ir respublikos paiskelbimą, buvo sušaudyti. Su šūkiu: – Tegyvuoja Respublika! mirė šie Ispanijos respublikos didvyriai ir dabar ispanų liaudies vadinami Chakos kankiniais.

Prasidėjus pilietiniam karui, jų vardai ėjo iš lūpų į lūpas, jais buvo pavadintos milisianų kolonos. Du Galano broliai – Franciskas ir Chosė Marija – taip pat kariškiai, kaip rašo savo atsiminimų knygoje, buvęs respublikos Rytų armijos štabo viršininkas, o vėliau karo ministro pavaduotojas generolas Antonijas Kordonas (6), pilietinio karo metu vadovavo stambiems liaudies armijos daliniams.

Kapitonai Galanas ir Ernandesas nebuvo nei pirmos, nei paskutinės laisvės kovų aukos. Jie buvo tik pirmieji narsuoliai kariškiai, išdrįsę pakelti ginklą prieš Ispanijos liaudies engėjus ir jos teisių uzurpatorius.

Ant Galano kapo padėta keletas jau nuvytusių vainikų su užrašais. Viename kaspine perskaitau: „Recuerdo de 2–a Bateria Germinal Vidal a los Heroes Galan y Hernandez“ („Didvyrių Galano ir Ernandeso atminimui nuo Cherminalio Vidalio 2 baterijos“), kitame – „Artileria Roja“, Periodico de Campana, Recuerdo a los Heroes“ („Raudonoji Artilerija“, fronto laikraštis, didvyrių atminimui“).

Daugelis parašų jau ne beįskaitomi. Tik viename dar galima įžiūrėti aliejiniais dažais įrašytus žodžius bene dar iš monarchijos laikų, nes jie be jokio parašo: „A la memoria de Fermin Galan, no os olvidamos“ („Ferminui Galanui atminti – neužmirštame Jūsų“).

Šalia Galano kapo yra dar keliolika senų, žole apaugusių kapų, kurie, mūsiškai sakant, bus bene „kramolninkų“, palaidotų irgi monarchijos laikais. Prie vieno iš jų dideliame apsamanojusiame uolos gabale iš kalti žodžiai: „Los respublicanos Oscenses ai correligonario Pablo Martinez. Fallecio 21 abril 1892 a los 23 anos“ („Savo bendraminčiui Pablui Martinesui. Mirusiam 1892 m. balandžio 27 d., 23 m. amžiaus. Ueskos respublikonai“).

1937 m. kovo mėn. 1 dieną visai nelauktai, man bestovint sargyboje, pradeda pūsti iš Pirėnų šiaurys vėjas, ima didžiuliais kąsniais snigti. Rytą, pakėlę „duris“ – paklodę, dengiančią mūsų žeminės skylę, pamatome, kad visos Ueskos apylinkės storokai padengtos akinamai baltu sniegu. Anapus Ueskos stūksantis Monte Aragono balnas visiškai apsnigtas ir savo išvaizdai primena Šnebergą Žemutinėse Alpėse, netoli Vienos.

Ant apkaso krašto pražydusios geltonos svėrelės linksta po sniego kepure. Prieš porą dienų už mūsų esančioje pakriaušėje baltai pražydę migdolų medžiai dar labiau pabalę. Migdolmedžiai – almendros, kaip jie vadinami ispaniškai, – sužydi labai anksti, dar neišsprogus lapams. Visad žalios alyvmedžių šakos taip pat pasvirusios nuo sniego naštos.

Be alyvmedžių, augančių Aragone ir visoje šalyje, negalima įsivaizduoti Ispanijos.

Nežinau, ar istorikai su gamtininkais gali pasakyti, kas ir kada pirmuosius alyvmedžius pasodino Pirėnų pusiasalyje. Mūsų batalione ispanai majorkiečiai pasakoja, kad seniausios Ispanijoje alyvų plantacijos esančios Balearų salose. Ten, girdi, augą olivos milenarios – tūkstantmečiai alyvmedžiai, seniausieji Ispanijoje ir bene visame pasaulyje. Alyvmedžiai, tvarkingomiseilėmis pasodinti palei mūsų apkasus, tikriausiai nėra tokie seni, bet ir jie jau pergyvenę kelias aragoniečių kartas.

Ištisą dieną krinta šlapdriba. Ispanai stebisi tokiu gamtos reiškiniu, retai pasitaikančiu pavasarį Katalonijoje, o man jis primena tėviškę, šaltą žiemą, apsnigtus šiaudinius stogus...

Prasiblaivius pamatome į šiaurę skrendančius gervių, žąsų, pempių pulkus. Širdį sugniaužia ilgesys: juk tie paukščiai pamatys mano tėviškę, skris per jos laukus ir klonius. Kaip ten dabar namiškiai, draugai, bičiuliai, ar žino, kur aš esu?..

Piktos rankos fašistų pusėje pakelia šautuvus ir net iš kulkosvaidžio paleidžia keletą papliūpų, sumaišo gervių eiles. Mūsiškiai pasipiktina, ima plūstis įvairiomis šiaurės ir vidurio Europos kalbomis.

Blogu oru lindime žeminėje. Išeiname tik sargybon ir atsinešti valgio. Savo urvą, arba Loch, kaip vadina jį Hermanas, paveldėtą iš ispanų, padarome erdvesnį, praplatiname. Sienose įtaisome keletą lentynų šaukštams ir kitokiems daiktams susidėti. Prie išėjimo kairėje ir dešinėje kabo šautuvai, šovinynai, rankinės granatos. Aliarmo metu reikia tik pašokti nuo šiaudais ir antklodėmis užtiestų grindų, – miegame apsiavę ir apsirengę, – griebti viena ranka šautuvą, kita šovinyną ir trimis laipteliais aukštyn įšokti į apkasą. Pradėjus šaudyti sunkiajai artilerijai, žemines turime palikti, nes daugelis jų prastos, gali užgriūti. Dar blogiau, jeigu pradeda bombarduoti lėktuvai, tačiau jie užskrenda retai. Trejetas lėktuvų su juodomis ir baltomis fašistų juostomis ant sparnų neseniai pabėrė mums fašistų laikraščių ir atsišaukimų, kuriuos vėjas nunešė kažkur toli į kalnus. Nebombarduoja gal dėl to, kad esame per arti prie fašistų linijos.

Gulėdamas žeminėje kojomis į angos pusę, priešais viršum apkaso krašto matai dangaus sklypelį, o priešpiečiais ir saulutė įją pažvelgia. Todėl urvas nėra labai drėgnas, bent tuo metu, kai nelyja.

 

         

Kovo viduryje mus pakeičia iš Barselonos atvykęs naujai organizuotas anarchistų jaunuomenės batalionas. Grįžtame į Barseloną pailsėti ir persiorganizuoti į reguliariosios Liaudies armijos dalinį. Sakoma, kad tai turėjo įvykti jau anksčiau, tačiau anarchistai divizijos štabe buvo nusistatę prieš. Dabar naujai paskirtas 28–osios divizijos vadu majoras Garsia Vivankas energingai ima reorganizuoti milisianus.

Į užfrontę einame nakties metu, keletą kilometrų žygiuojame pėsti, o paskui sėdame į sunkvežimius, kurie mus nuveža į Barbastro geležinkelio stotį. Čia ligi vakaro laukiame traukinio. Jam atėjus, sulipame ir sugulame miegoti, nors antros klasės vagonų suolai ir nelabai patogūs. Be to, šalta, nes traukinys jau keletą kartų bombarduotas, išdaužytais langais. Traukinys vidurnaktį dar važinėja kažkur pafronte ir tik prieš auštant pasileidžia Barselonos link.

Priešpiet jau esame Leridoje, kur yra Aragono fronto štabas. Čia traukinys stovi keletą valandų. Ta proga išeiname pavaikščioti po miestą, užsukame į buvusią seminariją, o dabar Liaudies milisianų valgyklą pietauti. Švarūs užtiesti stalai, lėkštės, šakutės, peiliai ir stikliniai poronai – ąsotėliai vynui, iš kurių geriama, pakėlus už kaklelio ir čiurkšlele pilant į burną, švariai apsirengusios padavėjos – visa tai labai kontrastiškai atrodo šalia mūsų apsitrynusių uniformų, nevalytų, dar apkasų purvu apskretusių batų, neskustų veidų. Linksma nuotaika, juokavimas su padavėjomis rodo, kad mums dabar jokie kontrastai nerūpi.

Sugrįžus į traukinį, nuotaika dar pakilesnė, nes kiekvienas savo skardinę – kantimplorą, arba odinį vynmaišį, kuriuose fronte dažnai tik vandenį telaikome, dabar prisipylęs puikaus Aragono vyno. Iš kažkur atsiranda gitara, tarška kastanjetės. Skamba improvizuotos koplos – trumpos epigraminės dainelės, kuriose apdainuojami įvairiausi įvykiai ir nuotykiai, išjuokiami ir piktai pašiepiami fašistų generolai respublikos išdavikai – Frankas, Molą, Kieipo de Lianas –Sevilijos girtuoklis, interventai vokiečiai ir italai. Katalonai dainuoja savo mažosios tėvynės dainas, kurios frankistų zonoje uždraustos: linksmąją „Eis segadors“ („Piovėjai“), liūdną ir ilgesingą „L‘Emigrant“ („Išeivis“), Katalonijos liaudies mėgiamas tradicines daineles sardanas.

Vėlai vakare jau esame Barselonoje. Dauguma grįžta įkareivines, o aš važiuoju į vilą miesto pakraštyje, kur trejetą naktų nakvojau, lankydamasis mieste vasario mėnesį. Tai buvusi kažkokio monarchijos generolo našlės nuosavybė, o dabar liaudies milisianų bendrabutis. Smagu nusiauti batus, nusimesti sunkius drabužius ir išsitiesti švariai paklotoje lovoje. Būtų gera išsimaudyti, bet dabar, vėlyvą šeštadienio vakarą, tai sunkiai įmanoma. Naktį neįprasta tyla: negirdėti nei šūvių, nei sprogimų.

Rytą sėdu į tramvajų ir nuvažiuoju pas savo pažįstamą barselonietį į įstaigą, kur jis dirba. Pasikeliu liftu į šeštą aukštą, bet, patekęs į tuščius koridorius, atsimenu, kad sekmadienis – poilsio diena. Prisegu prie durų išplėštą iš kalendoriaus lapelį su pora pieštuku užrašytų žodžių ir einu į kareivines pietauti.

Po pietų pažįstamas manęs jau laukia, vadinasi, karo metu ir poilsio dienomis įstaigos ne tuščios. Nuveda į pirmame aukšte esantį maudymosi kambarį. Pačiame pastato viršuje įtaisytas nedidelis trumpųjų bangų siųstuvas, per kurį ir aš vieną vakarą pakalbu į eterį lietuviškai.

Gaunu keturias dienas atostogų. Pasinaudodamas ta proga, geriau apžiūriu miestą. Gyvenimas Barselonos gatvėse virte verda. Katalonijos aikštėje ir didžiojojeRamblos gatvėje tiesiog minios žmonių.

– Kažin ar tik Barselonoje ne per daug nerūpestingo jaunimo, lyg Ispanijoje visai nebūtų karo! – suabejoja vienas kartu su manimi iš fronto atvykęs draugas.

Šūkauja garsintuvai, barai, restoranai, kavinės pilnos lankytojų, prie kinų ir teatrų – eilės žmonių. Prie restoranų bei kavinių durų loterijos bilietų pardavėjai siūlo išbandyti laimę. Net Raudonasis Kryžius Katalonijos aikštės pakraštyje pasistatęs loterijos būdelę ir turi didelį pasisekimą. Žmonių minia grūdasi ir pagaliau net rikiuojasi į eiles prie pastato, kuriame įrengta paroda ,,7 karo mėnesiai“. Ten galima pamatyti įvairių kalibrų ir rūšių ginklų, šovinių, granatų bei jų skeveldrų, surinktų po Madrido ir Barselonos bombardavimų. Daug fotografijų: fašistų lėktuvų bombų sugriautų namų vaizdai, užmušti civiliai gyventojai – vaikai, moterys, seniai. Prie eksponatų užrašai. Štai italų fašistų karininko kepurė, kartu su jos savininku patekusi į Liaudies armijos karių rankas prie Madrido, hitlerininkų, falangistų (7) vėliavos, ženklai, medaliai...

PSUC – Vieningoji Katalonijos Socialistų partija – plačiai agituoja, kad būtų kuo greičiau sukurta Liaudies armija su vieninga visoje respublikoje karine vadovybe. Spauda ir plakatai ragina suvienyti profesines sąjungas. Daugelis plakatų gražūs, meniški.

Bet dabar jau Barselonoje pastebiu ir aprūpinimo trūkumų: prie duonos parduotuvių vakarais ir rytais susidaro eilės. Socialistų ir komunistų spauda rašo, kad viena iš svarbiausių tokios padėties priežasčių yra pirmaisiais pilietinio karo mėnesiais pradėtieji anarchistų ekonominiai eksperimentai.

Šiaip ar taip, frontas dar gerai aprūpinamas: kuo toliau nuo Barselonos, kuo arčiau fronto, tuo daugiau duonos; pačiame fronte jos kai kur gal net per daug. Apsukresni milisianai, grįždami į Barseloną, parsiveža kepalėlių, kuriuos kaip dovaną dalija pažįstamoms šeimoms.

Trečią dieną Barselonoje mane anksti rytą pažadina tolimų sprogimų trenksmas ir lėktuvų ūžimas. Išėjęs į balkoną, kaip ant delno pamatau žemiau dunksantį miestą. O padangėje blyksi sproginėdami priešlėktuviniai sviediniai.

Pasinaudodami paryčio rūku, dar prieš saulės patekėjimą iš Majorkos salos atskrido keli italų lėktuvai ir numėtė savo mirties krovinį į dar nepabudusią Barseloną. Keletas bombų krito į tirštai gyvenamą darbininkų kvartalą Barselonetą, kitos – prie Montžuicho kalno. Paskui, kad ir skrisdami poros kilometrų aukštyje, fašistai ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių, kol pagaliau pakilusių respublikos lėktuvų buvo nuvyti į jūros pusę.

Rūkas sklaidosi, sirenos atšaukia oro pavojų, ir Barselona pradeda savo kasdieninį gyvenimą. Daugelis miesto gyventojų tik iš spaudos sužino, kas įvyko Barselonoje rytą 7 valandą 20 minučių. Laikraščiai rašo; 7 užmušti, 20 sužeistų, sugriauta keletas mamų. Bombardavimo aukos – vaikai, moterys, seniai. Kariškių nėra netgi sužeistų. Kariniai pastatai irgi likę nepaliesti. Tokios žiaurios, beprasmės žmogžudystės sukelia dar didesnę gyventojų neapykantą fašistams.

Barselonoje, kaip ir visoje Katalonijoje, intensyviai propaguojama, kad reikia sukurti Liaudies armiją. Milisianų kolonos baigiamos performuoti į divizijas, pulkus, brigadas, batalionus. Paskelbta mobilizacija. Iš pašauktųjų formuojami nauji reguliarios armijos pulkai ir divizijos. Daug rašoma ir dar daugiau kalbama apie griežtą drausmę ir bendrą koordinuotą visų kariškų respublikos jėgų vadovybę. Tačiau ekstremistinė anarchistų grupė, pasivadinusi „Duručio draugais“, ir trockistinio POUM'o (8) spauda priešinasi tokiai, rodos, visiems suprantamai ir kare būtinai centralizacijai.

Miesto centre – Katalonijos aikštėje – pastatyta didžiulė Liaudies armijos kario statula. Katalonijos prezidentas Kompanis neseniai toje aikštėje įvykusiame mitinge pasakė kalbą, kurioje ragino visus mobilizuojamus kataloniečius vieningai stoti į Liaudies armijos eiles (9).

Vaikščiodamas Rambla sutinki daug jaunų, neseniai karo mokyklas baigusių leitenantų, gyvai diskutuojančių su žmonėmis. Pavakare nuošalesnėse gatvėse būreliai jaunų vyrų mokosi rikiuotės. Net gana vėlai tamsiuose, labai silpnai teapšviestuose bulvaruose girdėti jų ritmingi žingsniai ir komandos.

Kavinėse, baruose, dansinguose daug jaunų vyrukų elegantiškomis milisianų uniformomis. Iš visko matyti, kad jie priklauso prie vadinamųjų nekontroliuojamųjų (incontrolados), apie kuriuos tiek daug rašoma spaudoje. Mums, sugrįžusiems iš fronto, tai tiesiog rakštis akyse. Apskritai, Barselonos gatvėse, bulvaruose, tramvajuose, autobusuose matyti daug miesčioniškos išvaizdos žmonių, kurie, matyt, ne taip jau blogai gyvena šiame „anarchistiškame pragare“. Net paskutiniai bombardavimai nesugadino jiems geros nuotaikos.

Tačiau vieną naktį Barselonoje įvyksta kai kam nelauktas ir netikėtas dalykas. Prie barų ir kavinių apie vidurnaktį atvažiuoja sunkvežimiai, iš kurių iššoka ginkluoti milisianai, užstoja visas duris ir pradeda kontroliuoti besilinksminančiųjų dokumentus. Tuos elegantiškus uniformuotus vyrukus, ispanus ir užsieniečius, kurie negali įrodyti, ką veikia Barselonoje, milisianai čia pat susodina į automobilius ir išveža į frontą kasti apkasų bei kitokių darbų dirbti. Ta pat proga atimama nemažai revolverių, kuriuos Barselonoje ligi šiol dar nešioja bene kas trečias vyriškis. Naujausias šūkis: „Visus ginklus į frontą!“

Žmonės godžiai skaito laikraščius, atidžiai seka frontuose vykstančias kovas. Su sugrįžusiais iš fronto barseloniečiai elgiasi labai mandagiai. Tramvajuose, autobusuose konduktoriai iš mūsų nenori imti už bilietus. Keleiviai domisi, kur kovojome, kokiai kolonai priklausome. Užėjęs į barą išgerti alaus, dažnai nustembi, kad kelneris nepriima pinigų. Čia pat greta stovintis katalonas mandagiai paaiškina, kad jie internacionalinių brigadų karius visur laiko savo svečiais ir prašo sutikimo drauge išgerti stiklinę alaus ar vyno.

Ispanai neturi įpročio ilgai sėdėti kavinėje ar bare. Išgėrę vieną ar du stikliukus konjako ar kito gėrimo, jie skardžiai pliaukšteli du kartus delnais, pašaukia padavėją – kamarerą, sumoka ir eina toliau, o po kokio pusvalandžio užsuka į kitą kavinę.

Mes Barselonoje ilgai būti negalime, nes čia kariams nėra ko veikti. Pagaliau ir batalionas jau baigiamas reorganizuoti. Traukia atgal į frontą, į apkasus. Gaunu paskyrimą į trečią kuopą – būsiu kapralas, vadovausiu kulkosvaidžio tarnybai iš penketo vyrų. Po poros dienų, sužinojęs, kad esame siunčiami į tą patį fronto sektorių, kartu su 30 mūsų kuopos vyrų išvažiuoju. Vėl į Aragoną.

Kodėl neatakuojama Aragono fronte? Kodėl jau keletas mėnesių nėra didesnių mūšių prie Saragosos, Ueskos, Teruelio? Šie klausimai ne tik kartojami Ispanijos ir užsienio spaudoje, bet dažnai iškyla ir propagandinėje bei agitacinėje Ispanijos politinių grupių kovoje. Visa antifašistinė spauda rašo, tiesiog šaukte šaukia: „Atakuokime visais frontais! Atakuokime Aragonofronte, padėkime baskams!“

Ar ne perdaug atvirai pas mus keliami ir nagrinėjami tokie klausimai, kurie turėtų būti karinė paslaptis? – stebimės kalbėdamiesi tarpusavyje.– Juk fašistai dabar sužino visus mūsų planus ir gali atitinkamai pasiruošti...

Deja, dar daug mėnesių praeina, kol tokiems aptarimams padaromas galas ir visur pasirodo plakatai: – „Dėmesio, priešas klauso!“

Liaudies fronto organizacijų sukurti milisianų būriai, nuo pirmųjų pilietinio karo dienų fronte kovojančios kolonos ir į jų sudėtį įeinančios centurijos buvo čia pat, fronte, pertvarkytos į reguliariosios Liaudies armijos brigadas, batalionus, kuopas. Todėl dabar jau nebėra įvairių organizacijų ženkliukų – jų vietoje visi prisisegę penkiakampes raudonas žvaigždes, pradedant kapralu ir baigiant divizijų ir armijų vadais. Visi nešioja karinių laipsnių ženklus – galionus. Vadams čia pat, antroje apkasų linijoje, ruošiami trumpi kursai, instruktažai, įteikiami jų patvirtinimo dokumentai – kredencialai. Madride, Valensijoje, Barselonoje veikiančios karo mokyklos irgi paspartintai ruošia Liaudies armijos karininkų kadrus.

Organizuojant Aragone 28–ąįą diviziją, italai iš Ueskos sektoriaus išvyksta į naujai suformuotą Garibaldžio brigadą. Mūsų mišriosios brigados batalionai papildomi Barselonos jaunimo organizacijų savanoriais, o visi mūsų 3–ajame batalione esantieji savanoriai užsieniečiai – sujungiami į atskirą kulkosvaidžių kuopą. Rytų fronte buvusios savanorių milisianų kolonos pertvarkomos į reguliariosios Liaudies armijos divizijas ir brigadas.

Pagaliau pradedama rimčiau rūpintis ir apginklavimu. Jeigu mūsų brigadoje anksčiau penki kulkosvaidžio tarnybos vyrai turėjo 2–3 šautuvus, tai dabar jau visi apginkluoti šautuvais arba pistoletais.

Atsiradus daugiau ir geresnių ginklų, Aragono frontas irgi pagyvėja. Lėktuvai, kurie prieš trejetą mėnesiųretai tesirodydavo, dabar kasdieniniai svečiai tiek iš fašistų, tiek iš respublikonų pusės. Mūsiškiai kelis kartus iš eilės gražiomis mėnesienos naktimis bombarduoja Ueską.

Vieną mėnesienos naktį telefonu į apkasus praneša, kad greit atskris lėktuvas bombarduoti Ueskos. Ir tikrai, po kokios valandos pasigirsta ūžimas. Pirmoji bomba nukrinta laukuose, miesto pakraštyje, likusios – į patį miestą.

Apkasuose pasklinda kalbos, kad Ueskos bombardavime dalyvavo patsai generolas Duglasas. Kad tai buvo tarybinis aviacijos patarėjas Ispanijoje Jokūbas Šmuškevičius, sužinojau tik po daugelio metų. O anuomet, 1937 metų pavasarį, jis lankėsi pas mus, Aragone. Atsimenu, pafrontėje, netoli Tardientos, apsivilkęs odine karo lakūno striuke, Duglasas juokavo su kaimyninio bataliono vyrais, kuriuos mokė vartoti savo sukonstruotą spyruoklinį granatsvaidį. Kartu su Duglasu–Šmuškevičium buvo keli specialistai – inžinieriai iš Barselonos. Tarpusavyje jie kalbėjosi pusiau ispaniškai, pusiau prancūziškai. Tuos granatsvaidžius mes paskiau bandėme panaudoti savo fronto sektoriuje. Gana sunkias bombas naujasis mechanizmas turėjo numesti iki, šimto metrų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jo spyruoklė greit nusilpsta, ir tada bombos ima kristi prie pat mūsų apkasų. Vėl atvyko Duglasas ir pats apkasuose pabandė svaidyti bombas. Paskui susirinko savo ,,machinas“, pamojo mums ranka, viską susidėjo į mašiną ir nusivežė.

Keršydama už Duglaso antskrydžius, fašistų aviacija – 11 „junkerių“ ir 14 itališkų naikintuvų „fiatų“ – po keleto dienų visiškai sugriauna karo ligoninę prie Igrieso kaimo, kuris yra užfrontėje visai netoli mūsų. Didesnių karinių operacijų Ueskos sektoriuje vis dar nėra, tačiau artilerija iš abiejų pusių šaudo gana aktyviai. Ueskos katedros bokštą kliudo pora mūsų sviedinių. Tamsiomis naktimis irgi dažnai griaudžia kanonada, trata kulkosvaidžiai, šautuvai, dusliai sproginėja rankinės granatos. Kartą paskelbiamas aliarmas visuose apkasuose aplink Ueską. Tačiau keli Madrido kovų veteranai mus ramina, kad tai dar nieko, kad tai ne tikras fašistų puolimas.

Nenorėdami sėdėti be darbo, mes perkeliame kulkosvaidžių lizdus į priešakinius postus, įtaisome juos gerai sutvirtintose žeminėse. Fašistai, tiesiai šaudydami iš prieštankinių patrankėlių, mėgina mus iš jų iškrapštyti. Po pirmo netaiklaus šūvio skubiai pasitraukiame, bet paskui, nutilus šaudymui, grįžtame atgal.

Išbuvusius apkasuose 30 ir ilgiau dienų pradeda leisti iki 10 dienų atostogų – toks yra fronto vadovybės įsakymas. Gegužės mėnesio viduryje ir aš gaunu leidimą nuvykti keletą dienų į Barseloną. Ta proga pamatau, kaip atrodo Katalonijos sostinė po brolžudiškų kautynių, kurių metu buvo keletas šimtų užmuštų ir apie tūkstantis sužeistų.

Kovas Barselonoje pradėjo ekstremistinės anarchistų ir trockistų („poumistų“) grupės, kurios pasipriešino respublikos vyriausybei ir Katalonijos generalidadui. Respublikos karinės jėgos jau Gegužės pirmosios išvakarėse ėmė keisti Prancūzijos – Ispanijos pasienyje sargybas, kurias iki tol laikė vadinamieji nekontroliuojamieji anarchistų elementai. O Katalonijos saugumo organai pradėjo akciją prieš visus tuos asmenis, kurie Barselonoje vis dar tebenešiojo ginklus, neturėdami atitinkamų leidimų. Kai gegužės 2 dieną policija pabandė užimti centrinės telefono stoties patalpas, anarchistų „kontrolės patruliai“ pasipriešino ginklu. Gatvėse prasidėjo kovos, kurios pasibaigė tik po kelių dienų, kai į Barseloną atplaukė respublikos vyriausybės karo laivai ir atžygiavo karabinierių – sukarintos policijos – batalionai. Anarchistų „kontrolės patruliai“ buvo nuginkluoti, iš Aragono į Barseloną žygiuojanti trockistų 29–oji divizija irgi sulaikyta ir nuginkluota. Pučas, kuriame didelį vaidmenį atliko ir fašistų penktosios kolonos agentai, buvo likviduotas.

Gegužės 17 dieną, komunistams reikalaujant, buvo sudaryta nauja respublikos vyriausybė, vadovaujama kairiojo socialisto, Madrido universiteto fiziologijos profesoriaus Chuano Negrino. Anarchosindikalistų reikalavimas sudaryti „profsąjungų vienybės vyriausybę“ buvo atmestas.

Birželio 29 buvo naujai suformuota ir Katalonijos vyriausybė, vadovaujama Katalonijos prezidento Luiso Kompanio. Anarchosindikalistų atstovai joje nebedalyvavo, nes bandė pereiti į opoziciją. Tuo būdu nacionalinės darbo konfederacijos vadovai patys save izoliavo. Tačiau jų profsąjungai priklausą vis dar gana platūs darbininkų sluoksniai liko nepatenkinti susidariusia padėtimi. Greit po to įvykęs Katalonijos CNT sričių ir vietinių organizacijų atstovų plenumas priėmė nutarimą, kad, ir nebūdama vyriausybėje, ši organizacija glaudžiai bendradarbiaus su ja, rems antifašistų kovą.

Birželio 7 dienos dekretu Negrino vyriausybė atkūrė anksčiau sustabdytą Respublikos aukščiausiosios tarybos veiklą. Tos Tarybos pirmininkas buvo pats Chuanas Negrinas, nariai – karo ministras Prietas (socialistas), valstybės reikalų ministras Chiralis (respublikonas) ir žemės ūkio ministras Uribė (komunistas). Taryba turėjo paruošti tolesnį karo vedimo planą, sankcionuoti Vyriausiojo armijos štabo paruoštų operacijų ir mobilizacijos planus, ginklų gamybos ir paskirstymo programas, karinio transporto ir pagalbinių tarnybų organizavimo planus. Vyriausybės nutarimu buvo panaikintos dar kai kur išlikusios milicijų vadovybės ir tokiu būdu visų respublikos sričių karinės pajėgos pajungtos atskirų frontų vadovybėms ir Vyriausiam Liaudies armijos štabui.

Šie ir kiti pertvarkymai sudarė sąlygas galutinai reorganizuoti liaudies milicijas įreguliarią Liaudies armiją su vieninga vadovybe ir vienoda drausme visoje respublikos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Negrino vyriausybė gavo nelengvą palikimą: pietuose buvo prarasta Malaga, šiaurėje fašistai grasė Bilbao miestui ir visai vyriausybės jėgų kontroliuojamai teritorijai toje šalies dalyje.

Per pirmuosius nacionalinio revoliucinio karo metus išryškėjo „laisvojo komunizmo“ skelbėjų – Ispanijos anarchistų – nesugebėjimas vadovauti masėms, jų doktrinų nenuoseklumas, atitrūkimas nuo gyvenimo. Apie tai plačiai rašė tiek komunistų, tiek socialistų ir net pačių anarchosindikalistų spauda.

Bijodami visiškai pasitraukti iš politinio gyvenimo, anarchosindikalistų vadai pareiškė sutinką bendradarbiauti su politinėmis partijomis, kitomis antifašistinėmis organizacijomis ir su vyriausybe. Bet kartu jie siekė gauti kuo daugiau vadovaujamų postų tiek civilinėse, tiek karinėse valdžios įstaigose. Sužlugus ,,profsąjungų vienybės vyriausybės“ projektui ir kitiems utopiniams eksperimentams, anarchistai pasijuto vis labiau izoliuoti.

Neaiškus buvo ir teisinis FAI statusas. Iberijos anarchistų federacija, įsikūrusi dar 1926 metais kaip nelegali organizacija, liko nelegalizuota ir prasidėjus nacionaliniam revoliuciniam karui. Kadangi juridiškai anarchistų dalyvavimas respublikos valdžios organuose bei įstaigose buvo nelegalus, naujasis teisingumo ministras Iruchas išleido potvarkį, kuriuo anarchistų organizacijų atstovus pašalino iš liaudies tribunolų.

Ieškodami išeities, anarchistai net atsisakė savo ,,antipartinių“ pozicijų, stengėsi tapti politine partija, paneigti ,,individualizmo principą“, kuriuo remdamiesi, vienu metu taip kliudė įvesti vieningą karinę drausmę armijoje. Laikai, kai fronte buvo mitinguojama ir svarstoma vykdyti ar nevykdyti gautus karinės vadovybės įsakymus, praėjo negrįžtamai.

Tačiau blaiviau galvojančių anarchistų vadovų pastangos nedavė laukiamo efekto. FAI įtaka Ispanijos darbo žmonių masėse pastebimai mažėjo, ypač po pučo Barselonoje.

Atvykęs į Barseloną, labai nustembu radęs rimtį ir, kaip sako gyventojai, ,,viską sureguliuota“. Visa miesto išvaizda, visas pavasariškas gyvumas gatvėse daro įspūdį, kad žmonės užmiršę ne tik tai, kas prieš savaitę čia vyko, bet ir tai, kaduž pustrečio šimto kilometrų yra frontas, kad pačią Barseloną gali bet kada bombarduoti fašistų laivai arba lėktuvai. Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų Barselona dabar budresnė, budi.

Raudonos ir juodos–raudonos (anarchosindikalistų) vėliavos matyti tik prie kai kurių valdžios įstaigų ir profsąjungų namų. Jos tebeplevėsuoja ir ant šių organizacijų automobilių. Prie valstybinių įstaigų visur iškabintos respublikos ir Katalonijos vėliavos.

Margą milisianų aprangą vis labiau ir labiau nustelbia Liaudies armijos uniforma. Sugrįžusieji iš fronto dažniau apsirengę civiliniais drabužiais.

Baigiantis mano atostogoms, Barseloną vėl žiauriai bombarduoja fašistų aviacija. Gegužės 29, anksti rytą, mane pažadina priešlėktuvinių patrankų šūviai. Išėjęs į viešbučio balkoną, išgirstu nuo jūros pusės atūžiančius lėktuvus. Elektros šviesos visur jau užgesintos. Smarkiai šaudo priešlėktuvinė artilerija, sproginėdami raudonai ir žaliai blyksi jų sviediniai. Dangų raižo ryškios prožektorių šviesos. Pagaliau išnyra palyginti neaukštai skrendą lėktuvai. Švilpia policininkai, staugia sirenos. Gatvėse girdėti bėgančių žmonių žingsniai, moterų, vaikų klyksmas. Kartu su kitais viešbučio gyventojais nusileidžiu laiptais žemyn ir skubu į slėptuvę, įrengtą požeminėje metro stotyje. Dar nepriėjęs slėptuvės, išgirstu važiuojant ugniagesius. Lėktuvų ūžimas jau tolsta jūros pusėn. Gatvėje būriuojasi žmonės, pasakoja naujienas. Į visas puses laksto sanitarinės tarnybos automobiliai.

Rytiniai laikraščiai praneša, kad miestą bombardavo 3 valandą 20 minučių iš Palma Majorkos atskridę 7 bombonešiai. Nors bombardavimas tetrukęs 8 minutes, tačiau aukų skaičius labai didelis. Lėktuvai skridę žemai, pasiskleidę po visą miestą. Daugiausia bombų nukrito miesto centre ir darbininkų gyvenamuose rajonuose. 65 žmonės užmušti, keliskart daugiau sužeistų, keliolika namų visiškai sugriauta. Tarp žuvusių daug mažamečių vaikų, moterų, senių.

Dieną vienas draugas barselonietis parūpina automobilį, ir važiuojame pasižiūrėti bombardavimo padarinių. Žmonės lygina gatvėse išmuštas duobes, tvarko griuvėsius, atitverinėja juos iš gatvės pusės aukštomis tvoromis.

Mūsų vairuotojas, judrus, jaunas juodbruvys barselonietis Chose, pasakoja apie 1936 metų liepos mėnesio; 19–21 dienomis vykusias kovas su sukilusiais fašistais tose gatvėse, kuriomis važiuojame. Jis pats buvęs aktyvus tų kovų dalyvis. Jau liepos 18–ąją Liaudies fronte komiteto pavedimu išvežiojęs ginklus į darbininkų profesinių sąjungų patalpas įvairiuose Barselonos rajonuose. Tačiau tų ginklų buvę labai maža. Kai liepos 19 rytą vienas kariuomenės pulkas išėjo iš kareivinių, darbininkai nieko negalėjo padaryti, ir maištininkai, užėmė Katalonijos aikštę miesto centre. Keturi respublikai ištikimos kariuomenės pulkai, smogiamosios policijos ir žandarmerijos daliniai kartu su ginkluota darbininkų milicija liko užblokuoti kareivinėse.

Aplink Katalonijos aikštę sukilėliai pastatė barikadas su patrankomis ir kulkosvaidžiais ir iš centro apšaudė plačias, tiesias palmių alėjas, vedančias į miesto pakraščius. Pirmasis bandymas šturmu paimti aikštę nepavykęs. Tik šautuvais ir pistoletais ginkluotų darbininkų puolimas sugniužo kulkosvaidžių ir patrankų ugnyje.

– Tuomet va šita gatve, Paseo de Grasija, – rodo Chose, – mūsų vyrukai sugalvojo drąsų būdą barikadoms šturmuoti. Jie šalutinėje gatvėje susėdo po keliolika vyrų į trejetą sunkvežimių ir visu greičiu pasileido pirmyn. Pasiekęs barikadą, vienas sunkvežimis sudužo, daugumas jame žuvo, tačiau į pramuštą spragą įsiveržė iš kitų sunkvežimių iššokę vyrai. Barikada buvo paimta. Dalis kareivių pasidavė. Karininkai su likusiais kareiviais užsidarė „Kolumbo“ viešbutyje ir centrinės telefonų stoties rūmuose. Fašistų pasipriešinimas buvo palaužtas, panaudojus iš jų pačių atimtus pabūklus ir kulkosvaidžius...

Kovos prieš sukilėlius Barselonoje užtruko keletą dienų. Ginkluotos fašistų grupės laikėsi įsitvirtinusios bažnyčių bokštuose, kampiniuose namuose. Net Barselonos beprotnamyje buvo susimetusi ligonių drabužiais įsirengusių fašistų grupė. Chose parodo mums vietą, kur anksčiau stovėjo nedidelė bažnyčia, o dabar tik tuščias, lentomis atitvertas plotas. Tebevykstant mieste kovoms, vienoje iš gretimų aikščių kažkoks šaulys slapukas vidudienį nušaudavo ir sužeisdavo po keletą milisianų. Rajoną apsupę smogiamosios gvardijos kariai greit nustatė, kad šaudo iš bažnyčios bokšto kunigas, aršus reakcionierius. Buvo rastas šautuvas, šovinių, tuščių tūtelių. Apie bažnyčią greit susirinko barseloniečių minia. Įtūžę žmonės čia pat nusprendę bažnyčią sugriauti ir nedelsiant tai įvykdę. Nepalikę vietoje net griūvėsiu – išvežę juos į užmiestį.

– Kai buvo puolamos kareivinės, paskui kiekvieną vyrą su šautuvu bėgo 2–3 be šautuvų. Pirmajam kritus sužeistam ar užmuštam, ginklą griebdavo kitas ir bėgdavo pirmyn...n– pasakoja Chose.

„Kolumbo“ viešbutyje, taip pat paimtame šturmu, viename kambaryje tarp nukautų karininkų prie kulkosvaidžio buvo rastas italo fašisto lavonas. Juodmarškinis turėjo užsidėjęs visus fašistų ženklus. Dabar viešbučio rūmuose įsikūrusios Katalonijos Komunistų partijos Centro įstaigos.

– Puolant aviacijai, visi praeiviai, mašinos išnyksta iš gatvių per porą minučių, – sako Chose. – Tačiau vos tik lėktuvai nuskrenda – mašinų ir vėl pilna. Tokie jau mūsų žmonės...

– Per bombardavimą fronte mes jaučiamės saugiau, – nusprendžiame sugrįžę į viešbutį. Chose, 1936 metais dalyvavęs Madrido gynimo kovose, su tokia mūsų nuomone sutinka.

Fronte bent žinai, iš kurios pusės gresia pavojus, esi įspėjamas priešlėktuvinės apsaugos, pagaliau į apkasų žemines ne taip lengva pataikyti.

⁶ Antonio Cordón, Trayectoria (Recuerdos de artillero), Paris, 1971, p.184.

⁷ Falangistai – vienintelė politinė fašistinės Ispanijos zonos organizacija, patvirtinta Franko 1937 m. lapkričio 19 d. išleistu dekretu. Pilnas jos pavadinimas toks – Falange Espanola Tradicionalista y de las Juntas de Ofensiva Nacional Sindicalista (Tradicionalistų ir Nacionalsindikalistų ofenzyvos chuntų ispaniškoji falanga).

⁸ Sutrump. iš Partido Obreto de Unilicacón Marxista – Marksistinio susivienijimo darbininkų partija – trockistinė organizacija, kuri buvo fašistų 5–osios kolonos įtakoje; vėliau ši partija buvo uždaryta.

⁹ Respublikos vyriausybė dar 1936 metų spalio 29 d. buvo priėmusi nutarimą mobilizuoti į armiją visus vyrus nuo 20 iki 45 metų amžiaus. Tačiau nutarimas buvo vykdomas labai lėtai. Ispanijos Kompartija tuo metu ypatingą reikšmę teikė 125–150 tūkstančių rezervistų iš jaunimo paruošimui.

Bulota, Andrius. Ten už kalnų, Ispanija: Prisiminimai. – Vilnius: Vaga,1974.

 

Slaityti toliau