Koks humanistų požiūris į Jėzų? Kaip ir visi humanistai, apie Jėzų sakau: „Jei tai, ką jis kalbėdavo, yra gera, o didesnė dalis jo kalbų yra neapsakomai gražios, koks skirtumas, buvo jis Dievas ar nebuvo?“Bet jeigu Kristus nebūtų pasakęs Kalno pamokslo ir nebūtų mūsų mokęs būti gailestingų ir mielaširdingų, aš nenorėčiau būti žmogumi.Tokiu atveju taip pat noriai sutikčiau būti barškuole.
***
Žmonės turėjo spėlioti beveik apie viską kokį milijoną pastarųjų metų. Pagrindiniai mūsų istorijos knygų veikėjai yra mus labiausiai kerintys, o kartais labiausiai bauginantys spėjėjai.
Galiu paminėti du iš jų?
Aristotelis ir Hitleris.
Vienas – geras spėjėjas, kitas – prastas.
Ir per šimtmečius daugybė žmonių, jausdamiesi nepakankamai išsilavinę kaip, visai pagrįstai, ir mes dabar, nori nenori, turėjo tikėti vienu ar kitu spėjėju.
Rusams, nelabai tikėjusiems, pavyzdžiui, Ivano Rūsčiojo spėlionėmis, skrybėles prikaldavo prie galvos. Reikia pripažinti, kad įtaigūs spėjėjai, net buvusioje Sovietų Sąjungoje dabar didvyriu laikomas Ivanas Rūstusis, kartais įkvėpdavo mums drąsos ištverti nepaprastus sunkius išmėginimus, kurių neįstengdavome suprasti. Nederliai, maro epidemijos, ugnikalnių išsiveržimai, negyvi gimę kūdikiai – spėjėjai dažnai sukeldavo iliuziją, kad nesėkmę ir sėkmę įmanoma suprasti ir priimti protingai, be panikos. Be tos iliuzijos mes visi, ko gero, būtume seniai pasidavę.
Bet iš tikrųjų spėjėjai žinojo ne daugiau už paprastus žmones, o kartais mažiau, net tada – tiksliau, ypač tada, – kai sukeldavo, iliuziją, kad mes valdome savo likimą.
Įtaigios spėlionės sudarė vadovavimo esmę taip ilgai, per visą ligšiolinę žmonijos patirtį, kad nė kiek nestebina, jog dauguma šios planetos lyderių, nepaisant visos staiga mums prieinama tapusios informacijos, nori, kad spėlionės nesiliautų. Dabar atėjo jų eilė be perstojo spėlioti ir būti išklausytiems. Nemažai garsiausių, išdidžiausiai išsakomų nemokšiškų pasaulio spėlionių dabar pasigirsta Vašingtone. Mūsų lyderiams įgriso visa ta svari informacija, kuria žmoniją užverčia tyrėjai, mokslininkai ir sumanūs žurnalistai. Jie mano, kad ši informacija įgriso visai šaliai – gal jie ir teisūs. Jie nori grąžinti mus ne prie aukso standarto Jie nori kai ko elementariau. Jie nori, kad mes grįžtume prie gyvačių tepalo standarto.
Užtaisyti pistoletai tinka visiems, išskyrus kalinius ir beprotnamių ligonius.
Teisingai.
Milijonai, išleidžiami sveikatos apsaugai, skatina infliaciją.
Teisingai.
Milijardai, išleisti ginklams, sumažins infliaciją.
Teisingai.
Dešinės pakraipos diktatūros kur kas artimesnės Amerikos idealams negu kairuoliškos.
Teisingai.
Kuo daugiau turėsime kovinių galvučių su vandenilio bombomis, parengtomis iššauti kitą akimirką, tuo saugesnė bus žmonija ir tuo geriau bus pasauliui, kurį paveldės mūsų vaikaičiai.
Teisingai.
Pramoninės atliekos, ypač radioaktyviosios, beveik niekam nėra padariusios nieko bloga, tad visi turi užsičiaupti ir apie jas neužsiminti.
Teisingai.
Pramonininkams turi būti leista daryti viskas, ko jie tik nori: kyšininkauti, niokoti gamtą, bet tik šiek tiek, paslapčiomis susitarinėti dėl nerealių kainų, maustyti kvailus pirkėjus, kišti koją konkurentams ir apiplėšinėti iždą, kai bankrutuoja.
Teisingai.
Tai verslininkystės laisvė.
Ir tai teisinga.
Skurdžiai padarė kažką labai negera, antraip jie nebūtų skurdžiai, todėl jų vaikai privalo atsakyti už padarinius.
Teisingai.
Nėra ko tikėtis, kad Jungtinės Amerikos Valstijos rūpinsis savo piliečiais.
Teisingai.
Jais pasirūpins laisvoji rinka.
Teisingai.
Laisvoji rinka yra automatinė teisingumo sistema.
Teisingai.
Aš juokauju.
Ir jeigu iš tiesų esate išsilavinęs, mąstantis žmogus, JAV sostinėje Vašingtone būsite nepageidaujamas. Pažįstu porą protingų septintokų, kurie būtų nepageidaujami JAV sostinėje Vašingtone. Ar prisimenate tuos daktarus: jie susiėjo prieš keletą mėnesių ir pranešė, kad mes nesugebėtume išgyventi net po nedidelio masto vandenilinių bombų sprogdinimo – tai paprastas, aiškus medicinos faktas. JAV sostinėje Vašingtone jie buvo nepageidaujami.
Net jeigu mes pirmi paleistume vandenilinių bombų salvę, o priešas visai neatsakytų, paleisti nuodai ilgainiui tikriausiai išžudytų visą planetą.
O ką į tai atsako Vašingtonas? Ten spėjama kitaip. Kokia nauda iš išsilavinimo? Ten vis dar vadovauja smarkaujantys spėjėjai, nekenčiantys informacijos. Nors beveik visi tie spėjėjai yra labai išsilavinę žmonės. Susimąstykite apie tai. Jie turėjo išmesti savo diplomus, net Harvardo ar Jeilio universitetų.
Jeigu to nepadarė, jie negalėtų nevaržomai spėlioti, spėlioti, spėlioti. Prašau, nepamirškite savo išsilavinimo. Bet jeigu jūs bandysite panaudoti beribes žinių atsargas, dabar prieinamas išsilavinusiesiems, pasijusite velniškai vieniši. Spėjėjų daugiau negu tokių kaip jūs – čia esu priverstas spėti – maždaug dešimt kartų.
***
Jei kartais nepastebėjote, dėl gėdingai sufalsifikuotų rinkimų Floridos valstijoje, kur iš tūkstančių afrikietiškos kilmės amerikiečių nepagrįstai buvo atimta rinkimų teisė, pasauliui mes dabar atrodome pasipūtę, išsišiepę, rūstūs, negailestingi militaristai su siaubingai galingais ginklais – ir niekas mums nesipriešina.
Jei kartais nepastebėjote, mūsų dabar bijo ir nekenčia taip pat kaip kadaise nacistų.
Ir visiškai pagrįstai.
Jei kartais nepastebėjote, neišrinkti mūsų lyderiai nužmogino milijonus žmonių vien dėl jų religijos ir odos spalvos. Mes juos žalojame, žudome, kankiname ir kišame į kalėjimus kaip tik norime.
Juokų darbas.
Jei kartais nepastebėjote, mes taip pat nužmoginome savo karius, bet ne dėl religijos ar odos spalvos, o dėl žemos visuomeninės padėties.
Siunčiam juos bet kur. Verčiam juos daryti bet ką.
Juokų darbas.
Tiesiog „O’Railio veiksnys“.
Taigi būčiau žmogus be tėvynės – jei nebūtų bibliotekininkų ir Čikagos žurnalo, pavadinto „In TheseTimes“.
Prieš mums užpuolant Iraką, didingasis „New York Times“ užtikrino, kad ten esama masinio naikinimo ginklų.
Į gyvenimo pabaigą Albertas Einšteinas ir Markas Tvenas nieko gera nebesitikėjo iš žmonių padermės, nors pastarasis net nesulaukė Pirmojo pasaulinio karo. Dabar karas yra televizijos pramogos atmaina, o Pirmąjį pasaulinį karą itin smagia pramoga pavertė du amerikietiški išradimai – spygliuota viela ir kulkosvaidis.
Šrapnelį išrado anglas tokia pat pavarde. Argi nenorėtumėte, kad jūsų pavarde būtų kas nors pavadinta?
Kaip ir iškilieji, mane pranokę bendražmogiai Einšteinas ir Tvenas, dabar nieko gera nebesitikiu iš žmonių. Esu Antrojo pasaulinio karo veteranas ir turiu pasakyti, kad dabar ne pirmas kartas, kai pasiduodu negailestingai karo mašinai.
Kokie paskutiniai mano žodžiai? „Gyvenimas – neleistinas būdas elgtis su gyvuliu ir net su pele.“
Napalmas buvo išrastas Harvarde. Veritas!
Mūsų prezidentas krikščionis? Adolfas Hitleris irgi buvo krikščionis.
Ką galima pasakyti mūsų jaunimui dabar, kai psichopatiškos asmenybės, kitaip sakant, žmonės be sąžinės, gailesčio ar gėdos jausmo pasisavino visus mūsų valdžios ir korporacijų iždų pinigus?
***
Daugiausia, ką galiu jums duoti vilčiai palaikyti, yra varganas dalykas. Ne ką geresnis už nieką, o gal netgi šiek tiek blogesnis už nieką. Tai išties šiuolaikiško didvyrio idėja. Tai pagrindiniai mano didvyrio Ignaco Zemelveiso gyvenimo faktai.
Ignacas Zemelveisas gimė Budapešte 1818 metais. Jis gyveno maždaug tuo pat metu, kaip mano senelis ir kaip jūsų seneliai. Gali pasirodyti, kad tai buvo seniai, bet iš tikrųjų jis gyveno vos vakar.
Jis tapo akušeriu – tai turėtų daryti jį ganėtinai šiuolaikišku didvyriu. Savo gyvenimą jis paskyrė naujagimių ir motinų sveikatai. Mums praverstų daugiau tokių didvyrių. Šiais laikais, kai spėjėjų vadovaujami tampame industrializuoti ir militarizuoti, motinomis, kūdikiais, seniais ir visais paliegėliais bei skurdžiais rūpinamasi velniškai mažai.
Jau sakiau jums, kokia nauja visa ši informacija. Ji tokia nauja, kad mintis, jog daugelį ligų sukelia mikrobai, pirmą kartą žmogui atėjo tik vos prieš kokius 140 metų. Man priklausantis namas Sagaponake, Long Ailende, beveik dvigubai senesnis. Neįsivaizduoju, kaip mano pirmtakai galėjo išgyventi taip ilgai, kad spėtų jį baigti. Žodžiu, mikrobų teorija yra visai nesena. Kai mano tėvas buvo vaikas, Luji Pasteras dar buvo gyvas, o jo – idėjos vis dar labai prieštaringai vertinamos. Mat vis dar netrūko didelę valdžią turinčių spėjėjų, siutusių ant žmonių, kurie klausydavosi jo, bet ne jų.
Taip, ir Ignacas Zemelveisas tikėjo, kad mikrobai gali sukelti ligas. Jis pasibaisėjo, kai pradėjo dirbti Vienos akušerijos klinikoje ir pamatė, kad kas dešimta motina ten miršta nuo gimdyvių karštinės.
Tos motinos buvo neturtingos – turtuolių žmonos vis dar gimdydavo namie. Zemelveisas stebėjo klinikoje nusistovėjusią tvarką ir jam kilo įtarimas, kad pacientėms užkratą neša gydytojai. Jis pastebėjo, kad po lavonų skrodimo prozektoriume gydytojai iškart eina apžiūrėti gimdyvių. Jis pasiūlė eksperimentą: prieš liesdami motinas gydytojai privalės nusimazgoti rankas.
Ar buvo galima sugalvoti didesnį įžeidimą? Kaip jis gali drįsti tokį dalyką siūlyti aukštesnės visuomeninės padėties žmonėms?! Zemelveisas suvokė esąs niekas. Jis buvo ne vienietis, neturėjo draugų ir užtarėjų tarp Austrijos didikų. Bet gimdyvės vis mirė ir mirė, tad Zemelveisas, kur kas mažiau negu jūs ar aš nutuokiantis apie tai, kaip sutarti su kitais šiame pasaulyje, vis prašė kolegų mazgotis rankas.
Galop jie sutiko taip daryti, norėdami iš jo pasijuokti, jį pašiepti, paniekinti. Įsivaizduoju, kaip uoliai jie muilavo ir trynė rankas, kaip krapštė panages.
Gimdyvės nustojo mirusios – jūs tik įsivaizduokit! Niekas nebemirė. Jis išgelbėjo daugybę gyvybių.
Dabar galima teigti, kad jis išgelbėjo milijonus gyvybių – visai galimas daiktas, taip pat jūsų ir mano. Kaip Zemelveisui atsidėkojo Vienos viršiausieji gydytojai – juk jie visi buvo spėjėjai?
Jį privertė palikti kliniką ir pačią Austriją, kurios liaudžiai jis taip gražiai tarnavo. Karjerą jis baigė vienoje Vengrijos provincijos ligoninėje. Ten jis nustojo tikėjęs žmonija – tai yra mumis ir mūsų informacijos amžiaus žiniomis – ir savimi.
Vieną dieną prozektoriume jis tyčia įsidūrė delną skalpeliu, kuriuo skrodė lavoną. Netrukus jis mirė nuo kraujo užkrėtimo – jis žinojo, kad taip ir atsitiks.
Visa galia buvo spėjėjų rankose. Jie ir vėl laimėjo. Kokie ten mikrobai! Bet spėjėjai atskleidė ir šį tą apie save – turime to nepamiršti šiandien. Iš tikrųjų jiems nerūpi gelbėti gyvybes. Jiems svarbiausia, kad jų klausytųsi, kol jie vis be paliovos spėlioja ir spėlioja, nors ir kaip nemokšiškai. Jei jie ko nekenčia – tai protingo žmogaus.
Todėl būkite protingi. Saugokite mūsų ir savo gyvybes. Būkite garbingi.
Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.
