Ar žinot, kas yra šmikis? Kai prieš 65 metus mokiausi Indianapolio Šortridžo vidurinėje mokykloje, šmikiu buvo vadinamas bičas, kuris susikišdavo į subinę dantų protezą ir taksi nukandžiodavo užpakalinių sėdynių sagutes. (O bjauriuku buvo vadinamas bičas, kuris uostydavo merginų dviračių balnelius.)
Aš šmikiu laikau kiekvieną, neskaičiusį geriausio Amerikos apsakymo – Ambrozo Birso „Nutikimas prie Aul Kriko tilto“. Šis kūrinys neturi nieko bendra su politika. Tai nepriekaištingas amerikietiškos dvasios pavyzdys, toks pat kaip Djuko Elingtono „Rafinuota dama“ ar Franklino vardu pavadinta krosnelė.
Šmikiu laikau dar ir kiekvieną, neskaičiusį Aleksio de Tokvilio „Apie demokratiją Amerikoje“. Neįmanoma parašyti geresnės knygos apie mūsų santvarkai būdingus pranašumus ir trūkumus.
Norite pajusti šios knygos dvasią? Jis sakė – ir teigė tai prieš 169 metus – kad jokioje kitoje šalyje meilė pinigams taip neužvaldė žmonių širdžių kaip Amerikoje. Patinka?
Alžyre gimęs prancūzų rašytojas Alberas Kamiu, 1957 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija, rašė: „Esama tik vienos iš tikro rimtos filosofinės problemos, ir ta problema – savižudybė.“
Taigi literatūra pažeria daugybę juokelių. Kamiu žuvo per automobilio avariją. Kada jis gyveno? 1913–1960 m.
Ar suprantate, kad visa didžioji literatūra – „Mobis Dikas“, „Heklberis Finas“, „Atsisveikinimas su ginklais“, „Purpurinė raidė“, „Iliada“, „Odisėja“, „Nusikaltimas ir bausmė“, Biblija ir „Lengvosios brigados puolimas“ – skirta klausimui, kokia kančia būti žmogumi? (Argi akmuo nenusirita nuo širdies, kai kas nors tai pasako?)
Dėl manęs evoliucija gali eiti velniop. Kokia klaida mes esame! Mes mirtinai sužeidėme šią mielą gyvybę palaikančią planetą – vienintelę Paukščių Take – nes šimtmetį lyg padūkę šėlome važinėdami pirmyn atgal. Mūsų valdžia kariauja su narkotikais? Verčiau tegul kovoja su benzinu. Kas naikinamąja galia prilygsta benzinui? Įsipili jo į automobilį ir gali lėkti šimto šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, pervažiuoti kaimyno šunį ir sudraskyti atmosferą į skutelius. Ko čia smulkintis, jei esame homo sapiens ir niekur nuo to nesidėsi? Sunaikinkime viską! Ar kas nors turit atominę bombą? O kas šiais laikais jos neturi?!
Bet aš noriu apginti žmonių giminę, todėl galiu pasakyti štai ką: visose istorijos erose, taip pat ir Adomo ir Ievos laikais, visi tiesiog atsirado čia. Ir visada, išskyrus Adomo ir Ievos laikus, jau vykdavo žaidimai, kurie galėdavo priversti tave elgtis kaip beprotį, nors ligi tol toks nebuvai. Kai kurie iš tokių šiandien vykstančių, iš proto varančių žaidimų – meilė ir neapykanta, liberalizmas ir konservatyvizmas, automobiliai ir mokėjimo kortelės, golfas ir moterų krepšinis.
Esu vienas iš Amerikos Didžiųjų ežerų žmonių, gėlavandenių – ne vandenyninių, o žemyninių – žmonių. Kaskart maudydamasis vandenyne jaučiuosi tarsi plaukiočiau po vištienos sriubą.
Dažnas Amerikos socialistas, kaip ir aš, buvo gėlavandenis žmogus. Dauguma amerikiečių nežino, ką pirmoje praėjusio šimtmečio pusėje socialistai darė, kad menu, iškalba ir organizaciniais gebėjimais suteiktų daugiau savigarbos, orumo ir politinio įžvalgumo Amerikos triūsliams, mūsų darbininkijai.
Nuomonę, esą triūsliai, neturintys visuomeninės padėties, aukštojo mokslo diplomų ir turtų, yra žemesnio intelekto, nenuginčijamai paneigia tas faktas, kad Amerikos istorijoje du iš žmonių, puikiausiai rašiusių ir kalbėjusių sudėtingiausiomis temomis, buvo savamoksliai darbininkai. Be abejo, turiu galvoje Karlą Sandbergą, poetą iš Ilinojaus, ir Abraomą Linkolną iš Kentukio, paskui Indianos ir galiausiai Ilinojaus. Sakyčiau, abu, kaip ir aš, buvo žemyniniai, gėlavandeniai žmonės. Kitas gėlavandenis žmogus ir puikus oratorius buvo Socialistų partijos kandidatas į prezidentus Judžinas Viktoras Debsas, buvęs lokomotyvo kūrikas, gimęs viduriniosios klasės atstovų šeimoje Tera Hotos miestelyje Indianoje.
Tegyvuoja mūsiškiai!
„Socializmas“ nė kiek ne baisesnis žodis negu „krikščionybė“. Ne dėl socializmo doktrinos atsirado Josifas Stalinas su savo slaptąja policija ir buvo uždaromos bažnyčios, ne dėl krikščionybės Ispanijoje siautėjo inkvizicija. Iš tikrųjų ir krikščionybė, ir socializmas propaguoja visuomenę, pagrįstą teiginiu, kad visi vyrai, moterys bei vaikai sukurti lygūs ir neturi badauti.
Beje, Adolfas Hitleris propagavo abi šias idėjas. Savo partiją jis pavadino nacionalsocialistų ar nacistų. Hitlerio svastika nebuvo pagoniškas simbolis, kaip mano daugybė žmonių. Ji vaizdavo krikščionišką darbo žmogaus kryžių, sudarytą iš įrankių – kirvių.
Kalbant apie Stalino uždarytas bažnyčias ir maldos namus, šiandien uždarytus Kinijoje: tokį religijos gniaužimą tariamai pateisino Karlo Markso teiginys, kad „religija yra liaudies opiumas.“ Marksas sakė tai dar 1844 metais, kai opiumas ir jo dariniai buvo vieninteliai veiksmingi skausmą malšinantys vaistai, prieinami kiekvienam. Pats Marksas juos vartodavo ir būdavo jiems dėkingas, kad bent kurį laiką palengvina skausmą. Jis tik atkreipė dėmesį į tą faktą, tikrai jo nesmerkdamas, kad ir religija gali guosti žmones, vargstančius dėl sunkios ekonominės ar socialinės padėties. Tie žodžiai buvo veikiau nerūpestingai pakartota visiems žinoma tiesa negu autoritetingas pareiškimas.
Beje, kai Marksas rašė tuos žodžius, mes dar net nebuvome išvadavę savo vergų. Kas, jūsų nuomone, tais laikais buvo malonesnis gailestingo Dievo akiai – Karlas Marksas ar Jungtinės Amerikos Valstijos?
Stalinas mielai pasinaudojo banalia Markso fraze kaip įsakymu. Taip pat pasielgė ir Kinijos tironai, nes jie tarėsi gavę teisę išvyti iš bažnyčių dvasininkus, kurie galėtų nepalankiai atsiliepti apie juos ar jų tikslus.
Markso teiginys taip pat sudarė galimybę daugybei žmonių šioje šalyje teigti, esą socialistai nusistatę prieš religiją, prieš Dievą ir todėl nusipelno didžiausio pasišlykštėjimo.
Gaila, niekada nepažinojau Karlo Sandbergo nei Judžino Viktoro Debso. Nors tokių nacionalinių pažibų akivaizdoje aš nebūčiau sugebėjęs ištarti nė žodžio.
Vis dėlto aš pažinojau vieną jų kartos socialistą – Pauersą Hapgudą iš Indianapolio. Jis buvo tipiškas Indianos idealistas. Socializmas yra idealistiška doktrina. Kaip ir Debsas, Hapgudas buvo viduriniosios klasės atstovas. Jis manė, kad ši šalis ekonomiškai galėtų būti teisingesnė. Jis norėjo, kad šalis būtų geresnė, ir tiek.
Baigęs Harvardo universitetą jis ėmė dirbti angliakasiu ir ragino savo brolius darbininkus telktis, kad gautų didesnius atlyginimus ir saugesnes darbo sąlygas. Jis taip pat vadovavo protestuotojams prieš mirties bausmės vykdymą anarchistams Nikolai Sako ir Bartolomėjui Vancečiui Masačiusetse 1927 metais.
Hapgudų šeimai priklausė klestintis mėsos konservų fabrikas Indianapolyje. Jį paveldėjęs Pauersas atidavė jį darbuotojams, ir tie fabriką sužlugdė.
Mudu susipažinome Indianapolyje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Hapgudas jau buvo tapęs JAV pramonės darbuotojų profesinių sąjungų kongreso pareigūnu. Per vieną piketą kilo kažkokios peštynės, ir Pauersas davė parodymus apie jas teisme. Teisėjas pertraukia visus ir klausia jo:
– Pone Hapgudai, štai, žiūrėkite, – jūs stovite čia. Jūs baigėte Harvardo universitetą. Kaip jūsų galimybių žmogus gali pasirinkti tokią gyvenseną?
Hapgudas atsakė teisėjui:
– Nejaugi neaišku? Dėl Kalno pamokslo, Jūsų kilnybe.
Taigi dar kartą: tegyvuoja mūsiškiai!
Esu iš menininkų šeimos. Štai, žiūrėkite, aš užsidirbu pragyvenimui iš menų. Ne todėl, kad maištavau. Veikiau galima sakyti, kad paveldėjau Esso degalinę. Mat visi mano protėviai buvo menininkai, tad aš tik užsidirbu pragyvenimui kaip įprasta mūsų šeimoje.
Bet mano tėvas, tapytojas ir architektas, taip nukentėjo per Didžiąją depresiją, kad neįstengė užsidirbti duonos kąsniui. Todėl jis manė, kad man nereikėtų turėti ko nors bendra su menais. Jis leido man stoti į koledžą tik su sąlyga, kad studijuosiu ką nors rimta, praktiška.
Taigi Kornelio universitete studijavau chemiją, nes mano brolis buvo garsus chemikas. Kritikai mano, kad techninį išsilavinimą turintis žmogus, toks kaip aš, negali būti rimtas menininkas. Žinau, kad tradiciškai universitetų anglų kalbos fakultetai patys to nesuvokdami skiepija inžinerijos, fizikos ir chemijos fakultetų baimę. Mano galva, ši baimė persiduoda ir kritikams. Dauguma mūsų kritikų – anglų kalbos fakultetų absolventai. Jie labai įtariai žiūri į visus, besidominčius technika. Šiaip ar taip, nors universitete studijavau chemiją, aš vis dėstau anglų kalbos fakultetuose, tad įdiegiau į literatūrą mokslinį mąstymą. Už tai sulaukiau labai mažai dėkingumo.
Vadinamuoju mokslinės fantastikos rašytoju tapau, kai kažkas pareiškė, neva esu mokslinės fantastikos rašytojas. Nenorėjau būti prie tokių priskiriamas, todėl spėliojau, kuo nusižengiau, kad neįgysiu rimto rašytojo reputacijos. Nusprendžiau taip esant todėl, kad rašau apie techniką, o dauguma gerų Amerikos rašytojų nieko apie ją neišmano. Mane priskyrė prie mokslinės fantastikos rašytojų dėl tos paprastos priežasties, kad rašiau apie Šenektadžio miestą Niujorko valstijoje. Pirmoji mano knyga – „Pianola“ – buvo apie Šenektadį. Jame yra didelių gamyklų ir nieko daugiau. Aš ir mano bendradarbiai buvome inžinieriai, fizikai, chemikai ir matematikai. Ir kai rašiau apie General Electric ir Šenektadį, kritikams, niekada nemačiusiems šio miesto, atrodė, kad parašiau fantaziją apie ateitį.
Manau, romanai, kuriuose nekalbama apie techniką, gyvenimą vaizduoja taip pat iškreiptai, kaip karalienės Viktorijos amžininkai, kurie vaizduodami gyvenimą neužsimindavo apie seksą.
1968-aisiais, kai parašiau „Skerdyklą Nr. 5“, pagaliau tiek suaugau, kad galėjau parašyti apie Drezdeno bombardavimą. Tai buvo didžiausios skerdynės Europos istorijoje. Aišku, aš žinojau apie Aušvicą, bet skerdynės yra kitkas, tai, kas įvyksta staiga, – kai daugybė žmonių būna nužudomi per labai trumpą laiką. Drezdene 1945 metų vasario 13-ą apie 135 000 žmonių žuvo nuo britų padegamųjų bombų per vieną naktį.
Tai buvo visiška nesąmonė, beprasmiškas niokojimas. Buvo sudegintas visas miestas, ir šitokį žvėriškumą parodė britai, ne mes. Jie naktį išsiuntė bombonešius. Šie atskrido ir padegė visą miestą naujoviškomis padegamosiomis bombomis. Taigi viską, kas susidėjo iš organinių medžiagų, išskyrus negausų manąjį karo belaisvių būrelį, prarijo liepsnos. Tai buvo karinis bandymas siekiant sužinoti, ar įmanoma nušluoti nuo žemės visą miestą mėtant ant jo padegamąsias bombas.
Mes, karo belaisviai, aišku, turėjome tvarkyti negyvus vokiečius – traukėme juos iš rūsių, nes jie ten užtroško, ir krovėme į milžinišką laužą deginti. Ir aš girdėjau – nors pats to nemačiau – kad šio būdo buvo atsisakyta kaip per lėto, be to, mieste, žinia, pasklido gana bjaurus dvokas. Tada buvo atsiųsti vyrukai su liepsnosvaidžiais.
Nežinau, kaip aš su kitais karo belaisviais likome gyvi.
1968 metais buvau rašytojas. Ne itin skrupulingas: rašydavau bet ką, kad tik užsidirbčiau pinigų. Velniai rautų – aš juk viską mačiau, patyriau savo kailiu! Taigi parašysiu neskrupulingą knygą apie Drezdeną. Na, tokią, kad būtų galima ekranizuoti, o Dynas Martinas, Frankas Sinatra ir kiti vaidintų mus. Bandžiau rašyti, bet niekaip negalėjau tinkamai visko išdėstyti. Man išeidavo vien mėšlas.
Tada nuvažiavau pas savo draugą Bernį O’Harą – armijoje buvome bičiuliai. Mudu bandėme prisiminti juokingus dalykus iš to meto, kai buvome karo belaisviai Drezdene, kokiais kietuoliais dėdavomės kalbėdami ir panašiai – žodžiu, dalykus, iš kurių išeitų šaunus filmas apie karą. O jo žmona Merė O’Hara pasišiaušė.
– Jūs tada buvote dar visai vaikai, – tarė ji.
Tai pasakytina ir apie kareivius. Iš tikrųjų jie yra kūdikiai. Jie ne kino žvaigždės. Jie ne Djukas Veinas. Suvokus, kad čia ir glūdi esmė, pagaliau neliko kliūčių papasakoti tiesą. Mes tada buvome vaikai, tad „Skerdyklos Nr. 5“ paantrašte tapo „Vaikų kryžiaus žygis“.
Kodėl man prireikė dvidešimt trejų metų parašyti apie tai, ką patyriau Drezdene? Mes visi grįžome namo turėdami galvoje daugiau ar mažiau istorijų ir visi norėjome vienaip ar kitaip iš jų pasipelnyti. Iš tikrųjų Merės O’Haros žodžius reikėjo suprasti taip: „Kodėl tau nepapasakojus tiesos – melo apie tai jau užtenka?“
Po Pirmojo pasaulinio karo Ernestas Hemingvėjus parašė apsakymą „Kareivio namai“ apie tai, kad labai nemandagu iš karo grįžusio kareivio klausinėti, ką jis matė. Žinot, daugybė vyrų, tarp jų ir aš, užsičiaupdavome, kai koks civilis imdavo klausinėti apie mūšius, apie karą. Tai buvo madinga. Juk apie tai, ką išgyvenai kare, įspūdingiausiai papasakosi atsisakydamas pasakoti. Tada civiliams tenka įsivaizduoti visokius žygdarbius ir beprotišką narsą.
Bet, mano galva, Vietnamo karas atrišo rankas man ir kitiems rašytojams, nes parodė, kokie niekingi ir iš esmės kvaili mūsų vadovai ir mūsų akstinai. Galop mes galėjome prabilti apie blogus dalykus, kuriuos darėme blogiausiems žmonėms, kokius tik galima įsivaizduoti, – nacistams. O tai, ką mačiau, tai, ką galėjau aprašyti, rodė, koks šlykštus yra karas. Žinia, tiesa gali būti labai galingas dalykas. Tu jos nesitiki.
Aišku, kita priežastis nekalbėti apie karą yra ta, kad jis neapsakomai baisus.
Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.
