Gerai, truputį pasilinksminkime. Pakalbėkime apie seksą. Pakalbėkime apie moteris. Froidas sakė nežinantis, ko reikia moterims. Aš žinau, ko reikia moterims: daugybės žmonių, su kuriais galėtų šnekėtis. Apie ką jos nori šnekėtis? Apie viską.

Ko reikia vyrams? Jiems reikia daugybės bičiulių ir jie nori, kad žmonės ant jų labai nepyktų.

Kodėl šiais laikais tiek daug žmonių skiriasi? Todėl, kad daugumos mūsų šeimos nebe tokios gausios kaip kadaise, kai kartu gyvendavo ne tik sutuoktiniai su vaikais, bet ir seneliai ar net pusbroliai. Anksčiau, kai vyras ir moteris susituokdavo, nuotaka galėdavo šnekėtis apie viską su kur kas daugiau žmonių. Jaunikis turėdavo kur kas daugiau bičiulių, kuriems galėdavo pasakoti savo kvailus anekdotus.

Viena kita amerikiečių šeima vis dar gausi, bet tokių labai reta. Navahų genties indėnai. Kenedžiai.

Bet dauguma mūsų, jei šiais laikais susituokiame, turime tik po sutuoktinį. Vyras įsigyja dar vieną draugelį, bet tai moteris. Moteris gauna dar vieną žmogų, su kuriuo gali šnekėtis apie viską, bet tai vyras.

Kai sutuoktiniai šiais laikais susirieja, jiems gali pasirodyti, kad jie nesutaria dėl pinigų, viršenybės, sekso arba dėl vaikų auklėjimo ar dar ko. Iš tikrųjų jie vienas kitam, patys to nesuvokdami, sako: „Tavęs man per maža!“

Vyras, žmona ir keletas vaikų – ne šeima. Tai siaubingai pažeidžiamas išgyvenimo darinys.

Kažkada Nigerijoje susipažinau su vyru iš ibų tautos. Jis turėjo šešis šimtus giminaičių ir visus neblogai pažinojo. Jo žmona ką tik buvo pagimdžiusi kūdikį – kiekvienoje šeimoje tai gera naujiena.

Sutuoktiniai rengėsi kartu su naujagimiu aplankyti visus jo giminaičius, visų amžių, dydžių ir formų. Mažylis net susitiks su kitais kūdikiais, ne ką didesniais už jį pusbroliais ir pusseserėmis. Kiekvienas pakankamai didelis ir tvirtai stovintis ant kojų ims jį į rankas, glėbesčiuos, burblens jį mėgdžiodamas ir aiškins jam, koks jis gražus.

Argi nenorėtumėt būti to kūdikio vietoje?

Aš tikrai norėčiau pamoti stebuklinga lazdele ir duoti kiekvienam jūsų tokią didžiąją šeimą – paversti jus ibumi, navahu ar Kenedžiu.

O dabar paimkite Džordžą ir Laurą Bušus, įsivaizduojančius, kad jie – šauni, tvarkinga pora. Juos supa milžiniška didžioji šeima, kokią mums visiems reikėtų turėti. Turiu galvoje teisėjus, senatorius, laikraščių redaktorius, juristus ir bankininkus. Jie ne vieni. Jie taip patogiai jaučiasi, be kita ko, todėl, kad yra didžiosios šeimos nariai. Ir aš tikrai tikiuosi, kad ilgainiui Amerika ras būdą parūpinti visiems mūsų piliečiams po didžiąją šeimą – didelį būrį žmonių, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos.

Esu vokiečių kilmės amerikietis, grynas, mat mano proseniai vis dar buvo endogamiški ir tuokdavosi tik su tokiais pat kaip jie. Kai 1945 metais pasipiršau anglų kilmės amerikietei Džeinei Merei Koks, vienas jos dėdė paklausė, ar ji tikrai „nori susidėti su visais tais vokiečiais.“ Taip, net šiandien Amerikoje tarp ateivių iš Vokietijos ir Anglijos driekiasi savotiškas Šv. Andrejaus tektoninis lūžis. Tiesa, jis tolydžio darosi vis mažiau pastebimas.

Gal pamanėte, kad taip atsitiko dėl Pirmojo pasaulinio karo, per kurį anglai ir amerikiečiai kovėsi su vokiečiais? Tada išties atsivėrė praraja, plati ir gili nelyginant pragaro nasrai, nors nė vienas vokiečių kilmės amerikietis neišdavė savo naujosios tėvynės. Iš tikrųjų pirmąkart plyšys atsirado dar maždaug Pilietinio karo metais, kai visi emigravę mano protėviai atkako čionai ir apsistojo Indianapolyje. Vienas jų mūšyje net liko be kojos ir grįžo į Vokietiją, bet kiti pasiliko ir klestėjo lyg patrakę.

Jie atvyko tuo metu, kai anglakalbės valdančiosios klasės, kaip ir mūsų šiandieniniai poliglotiški oligarchai, pageidavo pigiausių ir nuolankiausių darbininkų, kokių tik galėjo rasti visame plačiajame pasaulyje. Reikalavimai tiems žmonėms nuo tada nepakito. Juos 1883 metais išvardijo Ema Lazarus: „pavargę“, „neturtingi“, „sužvarbę“, „nelaimingi“, „benamiai“ ir „blaškomi audrų“. O tokius žmones tuo metu tekdavo įsivežti. Ne taip kaip šiandien, darbo negalėjai nusiųsti jiems ten, kur jie jautėsi tokie nelaimingi. Todėl jie dešimtimis tūkstančių plūdo čia kaip tik įmanydami.

Bet šios plūstančios vargo bangos atnešė ir tai, kas vėliau anglakalbiams pasirodys Trojos arkliu, į kurį buvo prisigrūdę išsilavinusių, įmitusių, pasiturinčių vokiečių verslininkų su šeimomis ir jie turėjo pinigų investuoti. Vienas toks protėvis iš motinos pusės tapo aludariu Indianapolyje. Bet alaus daryklos jis nepasistatydino – ją nusipirko! Štai jums pirmasis kolonistas! Be to, tie žmonės nebuvo dalyvavę jokiuose genociduose ir etniniuose valymuose, todėl jiems šis žemynas atrodė žmogaus nepaliestas.

Ir tie niekuo neprasikaltę žmonės, kalbėdavę angliškai darbe, bet vokiškai namie, ne tik sukūrė sėkmingų verslų, įspūdingiausių Indianapolyje, Milvokyje, Čikagoje ir Cincinatyje, bet ir pristeigė bankų, koncertų ir sporto salių, klubų ir restoranų, pristatė prašmatnių namų ir vasarnamių. Taigi anglakalbiams neliko nieko kita, kaip susimąstyti – turiu pasakyti, visai pagrįstai:

– Po velnių – kieno ši šalis?!

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.