2004 metų lapkričio 11-ą man suėjo aštuoniasdešimt dveji. Koks jausmas, kai sulauki senatvės? Aš visiškai nebesugebu pastatyti automobilio tarp dviejų jau stovinčių, todėl prašau nežiūrėti, kai bandau tai padaryti. O sunkio jėga tapo kur kas mažiau draugiška ir sunkiau valdoma negu kadaise.

Pamatysite: kai sulauksite mano amžiaus – jei sulauksite mano amžiaus – ir būsite pratęsę giminę, imsite klausinėti savo jau pusamžių vaikų: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Aš turiu septynis vaikus, trys iš jų – našlaičiais likę sūnėnai.

Savo svarbųjį klausimą apie gyvenimą uždaviau sūnui pediatrui. Štai ką savo sukriošusiam senutėliui tėčiui atsakė daktaras Vonegutas: „Tėve, mes esame čia, kad padėtume vienas kitam ištverti šį reikalą – nežinau, kaip jį pavadinti.“

Kad ir kokie korumpuoti, godūs ir beširdžiai taptų mūsų vadovai, korporacijos, žiniasklaida, religinės ir labdaros institucijos, muzika vis tiek liks nuostabi.

Jeigu, gink Dieve, aš kada nors mirčiau, tegul ant mano antkapio užrašo:

JAM UŽTEKO VIENINTELIO DIEVO

EGZISTAVIMO ĮRODYMO –

Per mūsų katastrofiškai idiotišką karą Vietname muzika be perstojo gerėjo. Beje, tą karą mes pralaimėjome. Indokinijoje tvarką pavyko atkurti tik tada, kai jos gyventojai mus iš ten išspyrė.

Tas karas tik pavertė milijonierius milijardieriais. Šiandieninis karas milijardierius verčia trilijonieriais. Štai ką aš vadinu pažanga.

Kodėl gyventojai šalių, į kurias mes įsiveržiame, negali kovoti kaip kilmingi ponai ir ponios: uniformuoti, su tankais ir koviniais sraigtasparniais?

Grįžkime prie muzikos. Jos nuopelnas tas, kad beveik visiems padaro gyvenimą mielesnį, negu jis būtų be jos. Nors esu pacifistas, net kariniai orkestrai visada pataiso man nuotaiką. Be to, man labai patinka Štrausas, Mocartas ir panašiai. Tačiau neįkainojama dovana, kurią visam pasauliui davė iš Afrikos kilę amerikiečiai, kai dar kentė vergiją, buvo tokia didžiulė, kad dabar ji bene vienintelė priežastis, dėl kurios dažnas užsienietis vis dar šiek tiek mus pakenčia. Šis vaistas nuo visą pasaulį apėmusios depresijos epidemijos – tai dovana, vadinama bliuzu. Iš jo kilo visa šiandieninė popmuzika: džiazas, svingas, bibopas, Elvisas Preslis, bitlai, rolingai, rokenrolas, hiphopas ir taip toliau, ir panašiai.

Ar tikrai dovana pasauliui? Viena geriausių ritmenbliuzo grupių, kurią kada nors girdėjau, buvo trys vaikinai ir mergina iš Suomijos, groję viename Krokuvos klube Lenkijoje.

Puikus rašytojas Albertas Marėjus, be kita ko, džiazo istorikas ir mano draugas, sakė, kad vergijos – siaubo, nuo kurio mes niekados iki galo neatitoksime – metais savižudybių tarp darbdavių įvykdavo kur kas dažniau negu tarp vergų.

Marėjaus nuomone, taip buvo todėl, kad vergai, skirtingai negu jų baltaodžiai šeimininkai, mokėjo įveikti depresiją: jie galėjo įvaryti senę Savižudybę į kampą grodami ir dainuodami bliuzus. Jis teigia dar kai ką, ir man tai atrodo įtikima. Pasak jo, bliuzas neišvys depresijos iš namų, bet gali įspiesti ją į kampą kiekvieno kambario, kuriame grojamas. Prašau to nepamiršti.

Užsieniečiai myli mus dėl mūsų džiazo. O mūsų nekenčia ne už deklaruojamą laisvę ir teisingumą visiems. Dabar jie nekenčia mūsų už pasipūtimą.

Kai Indianapolyje lankiau Džeimso Vitkombo Railio pradžios mokyklą Nr. 43, mes piešdavome ateities namus, ateities laivus, ateities lėktuvus ir kurdavome visokias ateities svajones. Žinia, tuo metu viskas sustojo. Prasidėjo Didžioji depresija, užsidarė fabrikai, stebuklingu žodžiu tapo „Gerovė“. Kada nors ateis Gerovė. Mes jai rengėmės. Mes svajojome apie visokius namus, kuriuose turėtų gyventi žmonės – apie idealius būstus, apie idealias transporto priemones.

Šiandien iš esmės nauja yra tai, kad mano duktė Lilė, ką tik atšventusi dvidešimt pirmą gimtadienį, kaip ir jūsų vaikai, kaip ir Džordžas Bušas, pats dar vaikas, kaip Sadamas Huseinas ir dar daug kas, mato esą paveldėję pribloškiamai neseną žmonių vergijos istoriją, AIDS pandemiją ir branduolinius povandeninius laivus, snūduriuojančius fiordų dugne prie Islandijos ar kur kitur. Jų įgulos pasirengusios raketomis ir kovinėmis galvutėmis su vandenilinėmis bombomis akies mirksniu paversti daugybę vyrų, moterų ir vaikų radioaktyviaisiais suodžiais ir kaulamilčiais. Mūsų vaikai paveldėjo technologijas, kurių šalutiniai produktai tiek karo, tiek taikos metu sparčiai naikina visą planetą – kvėpuoti ir gerti tinkamą sistemą visų rūšių gyviems organizmams.

Kiekvienas, studijavęs gamtos ar tiksliuosius mokslus ir pasikalbantis su mokslininkais, žino, kad šiuo metu mums gresia siaubingas pavojus. Žmonės, gyvenę anksčiau ir gyvenantys dabar, subjaurojo visą Žemę.

Svarbiausia tiesa, kurią dabar turiu pripažinti (dėl jos aš tikriausiai nebesugebėsiu juokauti iki savo dienų galo), yra ta, kad, mano manymu, žmonėms nusispjauti, išliks planeta ar ne. Man atrodo, visi gyvena kaip Anoniminių alkoholikų draugijos nariai – šia diena. Dievas duos dar kelias dienas – ir gana. Labai mažai mano pažįstamų žmonių svajoja apie pasaulį savo vaikaičiams.

Prieš daugel metų buvau toks naivus, kad vis dar maniau, jog Amerika gali tapti tokia humaniška ir išmintinga, apie kokią svajojo tiek daug mano kartos žmonių. Apie tokią Ameriką svajojome per Didžiąją depresiją, kai nebuvo darbo. Mes kovėmės ir dažnai žūdavome dėl tos svajonės per Antrąjį pasaulinį karą, kai nebuvo taikos.

Bet dabar žinau, kad nėra nė menkiausios galimybės Amerikai tapti humaniška ir išmintinga. Todėl, kad galia gadina visus, o absoliuti galia gadina absoliučiai. Žmonės – tai šimpanzės, iki beprotystės pasigeriančios nuo galios. Gal lygindamas mūsų lyderius su apgirtusiomis nuo galios šimpanzėmis rizikuoju pakirsti kovinę dvasią mūsų karių, besikaunančių ir žūstančių Artimuosiuose Rytuose? Nieko panašaus. Jų kovinė dvasia, kaip ir ta daugybė nebegyvų kūnų, jau sudraskyta į gabalėlius. Su šiais kariais elgiamasi, kaip niekas niekados nesielgė su manim – kaip su žaisliukais, kuriuos turčių vaikas gavo dovanų per Kalėdas. 

Protingiausia ir padoriausia malda, kada nors pasakyta garsaus amerikiečio, skirta visiems, kuriuos tai gali liesti, nuskambėjusi po siaubingos žmogaus sukeltos nelaimės, buvo Abraomo Linkolno kreipimasis Getisberge, Pensilvanijos valstijoje dar tais laikais, kai mūšių laukai buvo maži. Žmogus, sėdintis raitas kalvos viršūnėje, galėjo aprėpti visą buvusių ar būsimų kautynių vietą. Priežasties ir pasekmės ryšys buvo paprastas. Priežastis buvo parakas – kalio nitrato, medžio anglies ir sieros mišinys. Pasekmė buvo skrendantis metalo gabalas. Arba durtuvas. Arba šautuvo buožė.

Štai ką apie nutilusius Getisbergo žudynių laukus pasakė Abraomas Linkolnas:

Mes negalime dedikuoti, negalime šventinti, negalime pagerbti šio lauko. Narsūs čia grūmęsi vyrai, gyvi ir mirę, jau pašventino jį taip prasmingai, kad mes su savo menkučiais gebėjimais nebegalime nieko pridėti ar atimti.

Poezija! Tada vis dar buvo įmanoma karo meto siaubą ir sielvartą pavaizduoti taip, kad jie atrodytų beveik gražūs. Amerikiečiai, galvodami apie karą, vis dar galėjo puoselėti garbės ir orumo iliuzijas. Iliuziją apie žmogaus patys suprantate ką. Aš taip jį ir vadinu: „Žmogaus patys suprantate kas.“

Galiu pridurti tokį komentarą: šioje skyrelio dalyje aš jau pavartojau per šimtu žodžių daugiau, negu jų buvo visoje Linkolno kalboje Getisberge. Koks aš tuščiakalbis!

Daugybės negalinčių apsiginti žmonių šeimų žudymas, nesvarbu, senamadiškais įrankiais ar naujoviškais universitetuose sugalvotais įtaisais, tikintis šitaip įgyti karinio ar diplomatinio pranašumo, ko gero, nėra itin puikus sumanymas.

Jo entuziastai, jo gerbėjai – jei galiu taip juos vadinti – vadovaujasi prielaida, esą mums neparankių ar dar blogesnių politinių vienetų lyderiai geba justi gailestį savo liaudžiai. Todėl pamatę ar bent jau išgirdę apie supjaustytus į gabaliukus ir ištroškintus vaikus, moteris ir senius, kurie atrodė ir kalbėjo panašiai kaip mes, o gal net buvo mūsų giminaičiai, jie rauda taip, kad tampa visiškai bejėgiai. Šitaip aš suprantu šią teoriją.

Tegul kiekvienas, kuris ja tiki, tuo neapsiriboja ir Kalėdų Senį su gerąja fėja paverčia mūsų užsienio politikos simboliais.

Kur yra Markas Tvenas ir Abraomas Linkolnas dabar, kai mums jų reikia? Jie buvo kaimiečiai iš Vidurio Amerikos, abu vertė Amerikos liaudį juoktis iš savęs ir mokė suprasti labai prasmingus, labai moralius juokelius. Įsivaizduokite, ką jie pasakytų šiandien.

Vienas iš kūrinių, kuriuos Markas Tvenas parašė su didžiausiu nusižeminimu ir širdgėla, buvo apie tai, kaip mūsų kareiviai išžudė šešis šimtus morų tautos vyrų, moterų ir vaikų išvaduodami Filipinų liaudį po Ispanijos–JAV karo. Narsusis mūsų vadas buvo Leonardas Vudas, dabar jo garbei pavadintas fortas – Leonardo Vudo fortas Misūrio valstijoje.

Ką sakė Abraomas Linkolnas apie Amerikos imperialistinius karus – pradedamus viena ar kita kilnia dingstimi, bet turinčius tikslą pagausinti gamtos ir nuolankios darbo jėgos išteklius, prieinamus turtingiausiems amerikiečiams, turintiems geriausių politinių ryšių?

Minėti Abraomą Linkolną dažniausiai būna klaida, nes jis visada paveržia dėmesį. Tuoj vėl jį pacituosiu.

Daugiau nei dešimt metų prieš savo Getisbergo kreipimąsi, kai Linkolnas tebuvo Kongreso narys, jį draskė širdgėla ir pažeminimas dėl mūsų karo Meksikoje, kuri niekada mūsų nepuolė. Savo pasisakyme kongresmenas Linkolnas turėjo galvoje Džeimsą Polką. Štai ką apie Polką, savo prezidentą, savo vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, sakė Abraomas Linkolnas:

Tikėdamasis išvengti įdėmių žvilgsnių, nukreipęs visuomenės dėmesį į akinamai ryškią karinę šlovę – į tą įstabią vaivorykštę, kylančią iš kraujo klanų, į tą akį gyvatės, užkerinčios auką prieš mirtiną kirtį, – jis beatodairiškai pradėjo karą.

Po perkūnėliais! O aš maniau esąs rašytojas!

Ar žinote, kad per tą karą mes net paėmėme Meksiko miestą? Argi tai ne nacionalinė šventė? Ir kodėl tuometinio prezidento Džeimso Polko veidas nesipuikuoja Rašmoro kalne šalia Ronaldo Reigano? Meksika buvo labai nedora tada, penktajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje, todėl, kad vergiją ten draudė įstatymai. Prisimenate Alamo mūšį? Tuo karu mes savinomės Kaliforniją ir daugybę kitų žmonių ir valdų. Tai darėme, tarsi Meksikos kareivių, kurie tik gynė savo tėvynę nuo okupantų, skerdynės nebūtų žudymas. Ką dar be Kalifornijos užgrobėme tuo karu? Teksasą, Jutą, Nevadą, Arizoną, dalis Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.

Kalbant apie beatodairiškai pradėtą karą, ar žinote, kodėl, mano galva, Džordžas Bušas taip siunta ant arabų? Jie davė mums algebrą. Taip pat skaičius, kuriuos vartojame, tarp jų ir nulio ženklą, kurio europiečiai ligi tol niekada nebuvo turėję. Manot, arabai buki? Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito vartodami romėniškuosius skaitmenis.

 

                  

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.