„Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats.“ Daug kas mano, kad šiuos žodžius ištarė Jėzus, nes tai labai panašu į tai, ką mėgdavo sakyti Jėzus. Iš tikrųjų tai pasakė kinų filosofas Konfucijus penki šimtai metų prieš tai, kai gyveno didžiausias ir žmogiškiausias iš visų žmonių, vardu Jėzus Kristus.

Be to, kinai per Marką Polą davė mums makaronus ir parako formulę. Kinai buvo tokie buki, kad paraką naudojo vien fejerverkams. O tais laikais visi buvo tokie buki, jog gyvenusieji Šiaurės pusrutulyje nenumanė egzistuojant Pietų pusrutulį, IR ATVIRKŠČIAI

Mes tikrai toli pažengėme palyginti su tais laikais. Kartais aš dėl to gailiuosi. Nekenčiu vandenilinių bombų ir Džerio Springerio pokalbių laidų.

Bet grįžkime prie tokių žmonių kaip Konfucijus, Kristus ir mano sūnus gydytojas Markas – kiekvienas jų savaip mokė, kaip galėtume elgtis žmogiškiau, gal tada pasaulyje nebūtų tiek daug skausmo. Vienas mano mėgstamiausių žmonių yra Judžinas Delsas iš Tera Hotos mano gimtojoje Indianos valstijoje.

Išklausykit štai ką. Judžinas Delsas, miręs 1926–aisiais, kai man nebuvo nė ketverių, penkis kartus balotiravosi kaip Socialistų partijos kandidatas į prezidentus ir surinko 900 000 – beveik 6 procentus visų rinkėjų – balsų, jei tik galit tai įsivaizduoti. Štai ką jis sakė per rinkimų vajų:

Tol, kol yra kriminaliniai sluoksniai, aš priklausau jiems.

Tol, kol kalėjimuose yra bent vienas žmogus, aš nesu laisvas.

Argi visa, kas socialistiška, neverčia jūsų vemti? Pavyzdžiui, nemokamos valstybinės mokyklos ar visuotinis sveikatos draudimas?

Kai gaidžiams giedant kas rytą išlipate iš lovos, ar jums nesinori pasakyti: „Tol, kol yra žemesnioji klasė, aš esu jos narys. Tol, kol yra kriminaliniai sluoksniai, aš priklausau jiems. Tol, kol kalėjimuose yra bent vienas žmogus, aš nesu laisvas.“

O kaip palaiminimai Jėzaus Kalno pamoksle?

Į respublikonų platformos lentas nelabai tinka. Nelabai tinka Džordžo Bušo, Diko Čeinio ar Donaldo Ramsfeldo kalboms.

Kažkodėl gerklingiausi tarp mūsų krikščionys niekados neužsimena apie palaiminimus iš Kalno pamokslo. Bet dažnai su ašaromis akyse jie reikalauja, kad visuomeninės paskirties pastatuose būtų iškabinti Dešimt Dievo įsakymų. Bet jie, žinia, Mozės, ne Jėzaus. Nesu girdėjęs, kad bent vienas jų būtų reikalavęs, kad kur nors būtų iškabinti palaiminimai iš Kalno pamokslo.

„Palaiminti romieji“ teismo salėje? „Palaiminti taikdariai“ Pentagone? Nejuokinkit!

Taip jau susiklostė, kad idealizmas, kurio užtektų visiems, nėra iškvėpinti rožiniai debesys. Jis yra įteisintas įstatymu! Jis – tai JAV Konstitucija.

Bet aš pats jaučiu, kad į mūsų šalį, dėl kurios Konstitucijos koviausi teisingame kare, įsiveržė marsiečiai ir lavonų grobėjai. Kartais aš noriu, kad taip būtų atsitikę. Tačiau atsitiko kitkas: šalis buvo užgrobta per niekšingiausią, į žemiausio lygio komediją panašų perversmą.

Kartą manęs paklausė, ar neturiu kokių idėjų, kaip sukurti išties baisų realybės šou per televiziją. Žinau vieną realybės šou, nuo kurio jums plaukai tikrai pasišiauš: „Studentai vidutiniokai iš Jeilio.“

Džordžas Bušas subūrė aplink save studentų vidutiniokų iš aukštuomenės, visiškai neišmanančių istorijos ar geografijos, be to, gana atvirai savo pažiūras reiškiančių baltosios rasės pranašumo propaguotojų, dar vadinamų krikščionimis, ir – tai baugina labiausiai – psichopatinių asmenybių, arba PA. Šiuo medicinos terminu apibūdinami gudrūs, išvaizdūs žmonės, neturintys sąžinės.

Teiginys, kad kažkas yra PA – nė kiek negėdingas, kaip ir apendicito ar pėdos grybelio diagnozė. Klasikinis tekstas apie PA yra 1941 metais išleista Džordžijos medicinos koledžo psichiatrijos profesoriaus daktaro Hervio Kleklio „Sveikos psichikos kaukė“. Perskaitykite šią knygą!

Kai kurie žmonės gimsta kurti, kiti akli ar su kitais trūkumais. Ši knyga – apie žmones, dėl kurių visoje šioje šalyje ir nemažai kitų mūsų planetos kraštų siaučia visiška maišatis. Reikalas tas, kad šie žmonės baisiai apsigimę: jie atėjo į šį pasaulį be sąžinės ir staiga ima visa kam vadovauti.

PA neatrodo kaip kvailiai, jos visai gali pasirodyti žmonėse, jos puikiai žino, kokių kančių kitiems gali sukelti jų veiksmai, bet joms nė motais. Joms tai negali rūpėti, nes tai bepročiai. Jiems atsisukę varžteliai!

Koks kitas sindromas geriau apibūdina Enron, WorldCom ir begalės kitų korporacijų šulus, kurie praturtėjo žlugdydami savo darbuotojus, investuotojus, šalį ir vis tiek jaučiasi švarūs kaip ką tik iškritęs sniegas, kad ir ką kas nors sakytų jiems ar apie juos? Ir jie kariauja karą, kuris milijonierius verčia milijardieriais, o milijardierius trilijonieriais. Jiems priklauso televizija ir jie finansuoja Džordžą Bušą. Tačiau ne dėl to, kad jis nusistatęs prieš gėjų santuokas.

Daugybė šių beširdžių PA dabar eina aukštas pareigas mūsų federalinėje vyriausybėje, tarsi būtų ne ligoniai, o vadai. Tie žmonės perėmė viską į savo rankas. Jie vadovauja ryšių priemonėms ir mokykloms, tad mūsų padėtis nė kiek ne geresnė negu Lenkijos vokiečių okupacijos metais.

Gal jiems atrodė, kad įveldami mūsų šalį į nesibaigiantį karą jie tiesiog padarė kai ką ryžtinga. Daugybė PA taip aukštai iškilo korporacijose, o dabar ir vyriausybėje, kaip tik todėl, kad jos tokios ryžtingos. Tie žmonės, velniai griebtų, pasiryžę nuveikti ką nors kiekvieną dieną ir to nebijo. Skirtingai negu normalių žmonių, jų niekada nekankina abejonės – dėl tos paprastos priežasties, kad jiems nusišikti, kas nutiks paskui. Abejonės tiesiog negali jų kankinti. Padarykit tą! Padarykit aną! Mobilizuokite rezervistus! Privatizuokite valstybines mokyklas! Užpulkite Iraką! Sumažinkite sveikatos apsaugos finansavimą! Klausykitės visų piliečių telefono pokalbių! Sumažinkite mokesčius turtuoliams! Sukonstruokite trilijoną dolerių kainuojantį skydą apsaugoti nuo raketų! Dėkite skersą ant asmens neliečiamybės įstatymo, klubo Sierra, In These Times ir pabučiuokite man į subinę!

Mūsų brangiojoje Konstitucijoje esama tragiškos klaidos, ir aš nežinau, kaip ją ištaisyti. Ji tokia: prezidentu gali norėti būti tik bepročiai. Taip buvo net vidurinėje mokykloje – į klasės seniūnus pretendavo tik aiškiai sutrikusios psichikos mokiniai.

Maiklas Muras pavadinimu „Farenheito 9/11“ parodijuoja Rėjaus Bredberio garsiojo mokslinės fantastikos romano „451° Farenheito“ pavadinimą. Beje, keturi šimtai penkiasdešimt vienas Farenheito laipsnis yra temperatūra, kurią pasiekus užsidega popierius, iš kurio gaminamos knygos. Pagrindinis Bredberio romano veikėjas yra komunalinio ūkio darbuotojas, kurio darbas – deginti knygas.

Kadangi prakalbome apie knygų deginimą, noriu pasveikinti bibliotekininkus. Nors jie negarsėja fizine jėga, įtakingais politiniais ryšiais ar didžiuliais turtais, visoje šioje šalyje jie ryžtingai priešinosi antidemokratiškiems banditėliams, bandžiusiems išimti tam tikras knygas iš jų lentynų, ir naikino įrašus, užuot atskleidę minčių policijai pavardes žmonių, skaičiusių šias knygas.

Taigi Amerika, kurią mylėjau, vis dar egzistuoja, nors ne Baltuosiuose Rūmuose, Aukščiausiajame Teisme, Senate, Kongrese ar žiniasklaidoje. Amerika, kurią mylėjau, vis dar sėdi prie knygų išdavimo stalelių mūsų viešosiose bibliotekose.

Dar kartą knygų tema: kasdienių mūsų naujienų šaltiniai – laikraščiai ir televizija – dabar tokie bailūs, tokie neinformatyvūs ir taip nebudriai saugo JAV liaudį, kad apie tai, kas iš tikrųjų dedasi, sužinome tik iš knygų.

Pateiksiu pavyzdį: Kreigo Angerio „Bušo namai, Saudo namai“, išleista 2004-ųjų – tų žeminančių, gėdingų, krauju persisunkusių metų – pradžioje. 

 

        

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.