Kvaištelėjusi moteris iš Ipsilančio prieš keletą metų atsiuntė man laišką. Ji žinojo, kad aš irgi kvaištelėjęs: visą gyvenimą buvau šiaurinis demokratas, besilaikantis Franklino Delano Ruzvelto tradicijų, triūslių draugas. Ji laukėsi kūdikio – ne nuo manęs – ir norėjo žinoti, ar nėra blogai paleisti tokį mielą, nekaltą padarėlį į tokį blogą pasaulį kaip šis.
Ji rašė: „Labai norėčiau sužinoti, ką manote apie 43 metų moterį, kuri galiausiai turės kūdikį, bet prisibijo, kad nauja gyvybė ateis į tokį bauginantį pasaulį.“
Nedarykite to! – norėjau parašyti jai. Jums gali gimti antras Džordžas Bušas arba antra Lukrecija Bordža. Kūdikiui pasisektų, nes gimtų šalyje, kur net vargšai kenčia nuo antsvorio, bet nepasisektų, nes tai būtų šalis, neturinti nacionalinės sveikatos apsaugos programos nei padoraus visuotinio švietimo, kur mirtinos injekcijos bei karai yra pramogos, ir kur reikia atiduoti ranką ir koją, kad galėtum studijuoti koledže. Taip nebūtų, jei kūdikis būtų kanadietis, švedas, anglas, varliaėdys ar fricas. Todėl arba toliau vartokite kontraceptines priemones, arba emigruokite.
Bet atrašiau, kad vienintelis dalykas be muzikos, dėl kurio manau esant beveik verta gyventi, man buvo visi šventieji, kuriuos sutikau, o jų gali būti visur. Sakydamas „šventieji“ turėjau galvoje žmones, padoriai besielgiančius stebėtinai nepadorioje visuomenėje.
Džo, jaunuolis iš Pitsburgo, kreipėsi į mane su vieninteliu prašymu: „Būkit malonus, pasakykit, kad viskas bus gerai.“
– Sveikas atvykęs į Žemę, jaunuoli, – atsakiau. – Vasarą čia karštą, žiemą – šalta. Ji apskrita, šlapia, sausakimša. Geriausiu atveju, Džo, išbūsi čia kokį šimtą metų. Žinau tik vieną taisyklę: velniai rautų, Džo, turi būti geras!
Neseniai man parašė jaunuolis iš Sietlo:
Anądien oro uosto saugos tarnyba manęs paprašė atlikti dabar įprastą veiksmą – nusiauti batus. Kai padėjau batus į padėklą, mane apėmė visiško absurdiškumo pojūtis. Aš turiu nusiauti batus ir atiduoti juos peršviesti rentgeno aparatu, nes kažkoks vyrukas bandė susprogdinti lainerį savo sportbačiais. Ir pamaniau: gyvenu pasaulyje, kurio nebūtų galėjęs įsivaizduoti net Kurtas Vonegutas. Taigi dabar, kai turiu galimybę užduoti tokių klausimų, pasakykit man, ar jūs galėjot tai įsivaizduoti? (Jeigu kas nors sugalvos, kaip pasigaminti sprogstamąsias kelnes, mūsų laukia rimti keblumai.)
Pritariu: tie cirkai su batais, oranžinis pavojaus lygis ir panašiai – pasaulinio lygio pokštai. Bet visų laikų mėgstamiausias man tas, kurį vykstant Vietnamo karui iškrėtė prieš jį protestavęs juokdarys Abis Hofmanas (1936–1989). Jis apskelbė, kad naujausias būdas pagauti kaifą – analiniu būdu pavartoti banano žievelių. Tada FTB mokslininkai kišosi į subinę bananų žieveles, kad išsiaiškintų, ar tai tiesa. Bent jau taip mes tikėjomės.
Žmonės labai išsigandę. Paimkime kad ir adreso nenurodžiusį vyrą. Jis rašo:
Jei žinotumėt, kad žmogus kelia jums grėsmę – gal turi pistoletą kišenėje, o jūs jaučiate, kad jis nė akimirkos nedvejodamas šaus į jus – ką darytumėte? Mes žinome, kad Irakas kelia grėsmę mums, visam likusiam pasauliui. Kodėl mes sėdime rankas sudėję ir apsimetame esą apsaugoti? Būtent taip ir nutiko su Al Kaeda ir rugsėjo vienuoliktąja. Tačiau Irako grėsmė kur kas didesnio masto. Ar turime sėdėti nieko neveikdami – elgtis kaip maži vaikai, kurie sėdi išsigandę ir laukia?
Prašau mūsų visų labui nusipirkti šratinį šautuvą, geriausia – 12-o kalibro dvivamzdį ir prie savo namų ištaškyti smegenines visiems žmonėms, išskyrus farus, kurie gali būti ginkluoti.
Vyras iš Litl Dir Ailo Meino valstijoje parašė man klausdamas:
Kas iš tikrųjų skatina Al Kaedą žudyti ir žudytis? Prezidentas sako: „Jie nekenčia mūsų laisvių“ – mūsų tikėjimo laisvės, mūsų žodžio laisvės, mūsų laisvės balsuoti, rinktis, kiekvienam turėti savo nuomonę, nors tikrai ne tai sužinojome iš belaisvių, laikomų Gvantaname, ir ne tai prezidentui sako patarėjai. Kodėl žiniasklaida ir mūsų išrinkti politikai nepriremia Bušo prie sienos, kai jis tauškia tokius niekus? Ir kaip kada nors gali būti taika ar bent jau pasitikėjimas mūsų lyderiais, jei Amerikos liaudžiai nesakoma tiesa?
Ką gi. Norisi, kad tie, kurie surengė peliuko Mikio lygio perversmą ir paėmė į savo rankas federalinę valdžią, o kartu – ir pasaulį, tie, kurie atjungė visus Konstitucijoje numatytus nuo įsilaužėlių turėjusius saugoti signalizacijos įtaisus, tai yra Kongresą, Senatą, Aukščiausiąjį Teismą ir mus, liaudį, būtų tikri krikščionys. Bet, kaip seniai mums sakė Viljamas Šekspyras, „Šėtonas gali cituoti Šventąjį Raštą savais tikslais.“
Arba kaip laiške man pasakė vyriškis iš San Francisko:
Kaip Amerikos žmonės gali būti tokie kvaili? Jie tebetiki, kad Bušas buvo išrinktas, kad jis rūpinasi mumis ir turi šiokį tokį supratimą apie tai, ką daro. Kaip jis gali „gelbėti“ žmones juos žudydamas ir niokodamas jų tėvynę? Kaip mes galime smogti pirmi vien todėl, kad tikime, jog netrukus būsime užpulti? Jam svetimas sveikas protas, logika ir moralės nuostatos. Jis tik silpnaprotė marionetė, vedanti mus į prarają. Kaip žmonės gali nematyti, kad karinis diktatorius Baltuosiuose Rūmuose nuogas?
Atsakiau jam, kad jeigu jis abejoja, jog mes esame demonai pragare, jam reikėtų perskaityti romaną „Paslaptingas nepažįstamasis“, Marko Tveno parašytą 1898 metais, gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918). Jame jis įrodo ir patiria niūrų pasitenkinimą, aš taip pat, kad Žemės planetą ir „prakeiktą žmonių giminę“ sukūrė ne Dievas, o Šėtonas. Jei tuo abejojate, paskaitykite rytinį laikraštį. Nesvarbu, kokį laikraštį. Nesvarbu, kurios dienos.
Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.
